Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo

Baudžiamoji byla Nr. 2K-167-648/2017

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01636-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.2;

1.2.14.1.2.8;

2.1.2.5;

2.1.7.1;

2.1.4.11.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., A. M., M. S., R. G. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį (V. G. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (V. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (D. A. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (J. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (H. B. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (Ž. A., V. A., UAB „Autolinija“ turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (Ž. A. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 254 straipsnio 2 dalį (Ž. A. šaunamųjų ginklų pagrobimas) laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. R., D. P. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (J. R. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. A. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (B. D. turto vagystė) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (B. D. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos pagal kiekvieną iš nusikalstamų veikų, kurios sudaro idealiąją sutaptį (BK 178 straipsnio 3 dalis ir 187 straipsnio 1 dalis), o vagystės iš Ž. A. epizode (178 straipsnio 3 dalis, 187 straipsnio 1 dalis, 254 straipsnio 2 dalis), subendrintos apėmimo būdu. Po to apėmimo būdu subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams.

A. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (J. A. turto vagystė) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (B. D. turto vagystė) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (B. D. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (B. D. turto pagrobimas ir turto sugadinimas), subendrintos apėmimo būdu ir po to apėmimo būdu subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (J. A. turto vagystė), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžiu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. M. bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba pradėti dirbti, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

M. S. nuteistas BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (pasikėsinimas pagrobti S. B. turtą) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (V. B. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (D. M. turto vagystė) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (UAB „Makveža“ turto vagystė) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (UAB „Makveža“ turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. G. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (V. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (D. A. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (J. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (P. B., M. B., R. B. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (H. B. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (Ž. A., V. A., UAB „Autolinija“ turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (Ž. A. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 254 straipsnio 2 dalį (Ž. A. šaunamųjų ginklų pagrobimas) laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. R., D. P. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (J. R. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. A. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės pagal kiekvieną iš nusikalstamų veikų, kurios sudaro idealiąją sutaptį (BK 178 straipsnio 3 dalis ir 187 straipsnio 1 dalis), bei vagystė Ž. A. epizode (178 straipsnio 3 dalis, 187 straipsnio 1 dalis ir 254 straipsnio 2 dalis) subendrintos apėmimo būdu. Po to apėmimo būdu subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

R. G. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (pasikėsinimas pagrobti S. B. turtą) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (V. B. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (UAB „Makveža“ turto vagystė) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (UAB „Makveža“ turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. G. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (V. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (D. A. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 187 straipsnio 1 dalį (J. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (H. B. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. A. turto vagystė) laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės pagal kiekvieną iš nusikalstamų veikų, kurios sudaro idealiąją sutaptį (BK 178 straipsnio 3 dalis ir 187 straipsnio 1 dalis), subendrintos apėmimo būdu. Po to apėmimo būdu subendrintos bausmės, vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Iš M. S., R. G. solidariai (S. B. epizodas) priteista iš 304,10 Eur turtinei žalai atlyginti UAB „Lietuvos draudimas“, o kita UAB „Lietuvos draudimas“ civilinio ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo palikta nenagrinėta.

Iš M. S. priteista 5951,70 Eur turtinei žalai atlyginti ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti D. M., o civilinio ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo palikta nenagrinėta.

Iš M. S., R. G., A. B. solidariai priteista 86 017,15 Eur turtinei žalai atlyginti bankrutuojančiai V. G. gamybinei įmonei.

Iš M. S., R. G., A. B. solidariai priteista 14 481 Eur turtinei žalai ir 1448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti D. A.

Iš M. S. priteista 29 324,03 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti P. B.

Iš M. S., R. G., A. B. solidariai priteista 6 276,07 Eur padarytai turtinei žalai ir 2896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti H. B.

Iš M. S., R. G., A. B. solidariai priteista 161,59 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už H. B. gydymą.

Iš M. S. ir A. B. solidariai (Ž. A. epizodas) priteista 10 926,84 Eur turtinei žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“, o kita civilinio ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo palikta nenagrinėta.

Iš M. S., A. B. solidariai priteista 19 987,20 Eur turtinei žalai ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti Ž. A. ir V. A., o civilinio ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo palikta nenagrinėta.

Iš M. S., R. G., A. B., A. M. solidariai priteista 39 785,36 Eur turtinei žalai ir 1448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti J. A.

Iš A. B., A. M. solidariai priteista 390,99 Eur turtinei žalai atlyginti B. D.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. B., A. M., R. G. ir nuteistojo M. S. gynėjo advokato R. Mikliušo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

1. M. S., A. B., A. M., R. G. nuteisti už tai, kad M. S., turėdamas tikslą nuolat vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus, t. y. savo ir kitų bendrininkų naudai įgyti svetimą turtą, 2011 m. vasarą, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, suradęs asmenis, siekiančius ir sutinkančius vykdyti šias nusikalstamas veikas: R. G., M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, asmenį, pasislėpusį nuo ikiteisminio tyrimo, A. B., nuo 2013 m. rudens – A. M., parengęs nusikalstamos veikos planą, pagal kurį R. G., M. Š., A. B., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, nuo 2013 m. rugsėjo mėn. – A. M. bei kiti epizodiniai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, nepriklausantys organizuotai grupei, rinktų ir suteiktų informaciją apie asmenis, disponuojančius didelės vertės turtu, turto laikymo vietą, sektų ir kitokiu būdu rinktų informaciją apie asmenų buvimą namuose ar išvykimą iš jų, savo ir kitų bendrininkų naudai pagrobtų ir realizuotų pagrobtus daiktus, o pagrobtus pinigus ir pinigus, gautus realizavus pagrobtus daiktus, pasidalintų lygiomis dalimis, ir realizuodamas šį planą 2011 m. vasarą, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, surastiems nusikalstamų veikų vykdymui asmenims pavedęs atlikti konkrečius nusikalstamai veikai įgyvendinti reikalingus veiksmus: epizodiniams ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, nepriklausantiems organizuotai grupei, – suteikti informaciją apie asmenis, disponuojančius didelės vertės turtu, turto laikymo vietą, R. G., M. Š., A. B., A. M., asmeniui (pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo) – sekti asmenis ir jų gyvenamąsias vietas, kad surinktų informaciją, kada namuose nieko nebus, M. Š. – įsibrauti į patalpas, o kitiems asmenims stebėti aplinką ir kai kuriose iš nusikalstamų veikų kartu su M. Š. įsibrauti į patalpas, pagrobtus daiktus realizuoti M. Š. ir R. G., pagrobtus pinigus ir pinigus, gautus realizavus pagrobtus daiktus, pasidalinti lygiomis dalimis, išskyrus A. M., kuris pusę gautų pinigų atiduos jam (M. S.), ir visiems šiems bendrininkams sutikus veikti pagal šį planą ir bendromis pastangomis jį įgyvendinus darant konkrečius nusikaltimus, taip M. S. subūrė organizuotą grupę vagystėms vykdyti, o R. G., A. B., A. M. dalyvavo M. S. suburtos organizuotos grupės vagysčių veikloje, kurios nariai, veikdami įvairiomis sudėtimis, taip pat su kitais nenustatytais asmenimis, nepriklausančiais organizuotai grupei, nuo 2011 m. spalio iki 2013 m. lapkričio 6 d. padarė šiuos nusikaltimus.

1.1. M. S. ir R. G. pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibraudami į patalpą, sugadino turtą, būtent: 2011 m. spalio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suteikus informaciją apie S. B., gyvenančio adresu: (duomenys neskelbtini), Marijampolė, namuose galbūt laikomą didelį pinigų kiekį, M. S., R. G., M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, stebėjo S. B., jo gyvenamąjį namą, esantį Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), rinko informaciją, kada namuose nieko nebus, o 2011 m. spalio 7 d., 7.50 val., pastebėję, kad iš namų išvažiavo S. B. su šeima, pagal iš anksto aptartą planą M. S. iš paskos automobiliu nusekė S. B., o R. G. ir M. Š. tyčia atsuktuvu laužė gyvenamojo namo langą, jį išdaužė ir įsibrovė į gyvenamąjį namą, siekdami pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes M. S. radijo stotele pranešė, jog į namus grįžta S. B., neradę pinigų, pasišalino iš gyvenamojo namo; taip veikdami organizuota grupe M. S., R. G., M. Š. savo naudai pasikėsino įgyti S. B. priklausantį turtą – pinigus, ir sugadino S. B. gyvenamojo namo langą ir dėl sugadinto lango padarė jam 1050 Lt (304,10 Eur) turtinę žalą.

1.2. M. S. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, būtent: 2011 m. spalio 21 d. M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, turint informacijos apie D. M. vykdomą veiklą – prekybą automobiliais, stebėdami D. M. namus, esančius Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), M. S., M. Š. rinko informaciją, kada namuose nieko nebus arba šeimininkai miegos, ir susitarę naktį susitikti sutartoje vietoje 2011 m. spalio 22 d., 2 val. nakties, pagal iš anksto aptartą planą M. S. stebėjo aplinką prie kotedžo tvoros, tuo metu M. Š. tyčia atsuktuvu sugadino gyvenamojo namo pagalbinių patalpų – katilinės durų spynos šerdelę ir ją išlaužė, taip įsibrovė į gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė piniginę, kurios vertė 200 Lt (57,92 Eur), su joje buvusiais 5000 Eur, 3000 Lt (868,86 Eur), po to pinigus pagal susitarimą pasidalino lygiomis dalimis; taip M. S., veikdamas organizuota grupe su M. Š., savo ir jo naudai įgijo svetimą – D. M. priklausantį turtą, padarydamas bendros 5926,78 Eur turtinę žalą.

1.3. M. S. ir R. G. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą, sugadino turtą, būtent: 2011 m. lapkričio mėn. kartu su M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, asmeniu, pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo, surinkę informaciją apie parduotuvės „Moki veži“, esančios Marijampolėje, P. Armino g. 71, apsaugos sistemą, pinigų laikymo vietą, 2011 m. lapkričio 19 d., apie 20 val., pagal susitarimą susitikę prie Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto, esančio Marijampolėje, P. Armino g. 92, pagal iš anksto aptartą planą M. S. stebint P. Armino gatvę nuo pietinio atvažiavimo, asmeniui, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo, stebint P. Armino gatvę nuo šiaurinio atvažiavimo, R. G. ir M. Š. perlipus parduotuvės „Moki veži“ pietinėje teritorijos pusėje esančią tvorą, prie administracinio pastato padarius tvoroje skylę, pateko į parduotuvės „Moki veži“ saugomą teritoriją, kur išlaužė administracinės patalpos lango rėmą jį sudaužę, kurio vertė 300 Lt (86,89 Eur), taip įsibrovė į parduotuvės administracines patalpas, tyčia sugadino apsaugos signalizacijos įrangą, kurios vertė 811 Lt (234,88 Eur), pagrobė seifą, kurį nunešė į Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto parkelį, kur laužtuvu ir atsuktuvu išlaužė seifo užraktą ir jame neradę pinigų pagrobtą seifą nunešė ir paslėpė prie netoliese esančio kanalo. Po to grįžo į tas pačias parduotuvės „Moki veži“ administracines patalpas, laužtuvu išlupo prie sienos pritvirtintą pastatomoje spintelėje, kurios vertė 250 Lt (72,40 Eur), buvusį antrąjį seifą, kurio vertė 252,98 Lt (73,27 Eur), ir jį su jame buvusiais 4400 Lt (1274,33 Eur) nunešė į Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto aikštelėje stovintį R. G. naudojamą automobilį „VW Golf“, (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nuvykę į R. G. garažą, Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kampiniu šlifuokliu atidarė jį, iš kur pagrobė seife buvusius 4400 Lt (1274,33 Eur), kuriuos pagal susitarimą M. S., R. G., asmuo (pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo), M. Š. pasidalino lygiomis dalimis, o pagrobtą seifą išmetė į Šešupės upę prie Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), taip veikdami organizuota grupe R. G., M. Š., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, savo naudai įgijo svetimą – UAB „Makveža“ priklausantį turtą – 4400 Lt (1274,33 Eur), taip pagrobdami turtą padarė jai 4400 Lt (1274,33 Eur) turtinę žalą ir sugadino jos turto už 1613,98 Lt (467,44 Eur), padarydami turtinę žalą.

1.4. M. S., R. G., A. B. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą, sugadino turtą, būtent: 2011 m. lapkričio mėn. pradžioje M. S. ir R. G. turint informacijos apie V. G. pirmadieniais iš banko parsivežamas dideles pinigų sumas į namus, esančius Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), bei jų laikymo seife vietą, M. S., R. G., M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, A. B., stebėdami V. G. gyvenamąjį namą, rinko informaciją, kuriuo laiku parvežami pinigai, pro kur įsibrauti į gyvenamąjį namą, kada namuose nieko nebus; po to 2011 m. lapkričio 28 d., nuo 18.30 val. iki 20.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pastebėję, kad namuose nieko nėra, pagal iš anksto aptartą planą M. S. ir A. B. stebėjo privažiavimus prie V. G. gyvenamojo namo, tuo metu R. G. ir M. Š. išlaužė V. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), langą, kurio vertė 250 Lt (72,40 Eur), taip įsibrovė į gyvenamojo namo miegamąjį kambarį, kur sugadino – laužtuvu ir atsuktuvu išlaužė sienos ir grindų lentas, kurių vertė 100 Lt (28,96 Eur), seifo užraktą, kurio vertė 250 Lt (72,40 Eur), iš seifo pagrobė V. G. gamybinei įmonei priklausančius 297 000 Lt (86 017,14 Eur), po to pagrobtus 297 000 Lt pagal susitarimą M. S., R. G., A. B., M. Š. pasidalino lygiomis dalimis, taip veikdami organizuota grupe M. S., R. G., M. Š., A. B. savo naudai įgijo svetimą – V. G. gamybinei įmonei priklausantį turtą – 297 000 Lt (86017,14 Eur), ir sugadino V. G. priklausančio turto už 600 Lt (173,77 Eur), taip pagrobdami turtą padarė V. G. gamybinei įmonei 297 000 Lt (86017,14 Eur) turtinę žalą, o sugadindami turtą padarė V. G. 600 Lt (173,77 Eur) turtinę žalą.

1.5. M. S., R. G., A. B. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą, sugadino turtą, būtent: 2012 m. vasario mėn., veikdami kartu su asmeniu, kuris pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, ir M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, turėdami informacijos apie garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Marijampolėje, Vasaros g., garažų bendrijoje „Gija“, laikomus didelės vertės katalizatorius, priklausančius D. A., atvykę į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie UAB „Sūduvos vandenys“, adresu: Vasaros g. 7, Marijampolė, slapta sekė D. A. priklausantį garažą, rinkdami informaciją dėl garaže laikomų katalizatorių kiekio, gabenimo laiko, įrengtos apsaugos sistemos, po to 2012 m. kovo 1 d., nuo 21 iki 23 val., įsitikinę, kad jame tuo metu yra laikomas didelis kiekis katalizatorių, automobiliu „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvykę prie garažų masyvo „Gija“ automobilį „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) paliko atokiau Marijampolėje, prie Laikštės g. namo Nr. 33, pagal iš anksto aptartą planą M. S., R. G. ir asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, stebėjo privažiavimus prie garažo, tuo metu M. Š. ir A. B. laužtuvu išlaužė J. G. priklausančio garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Marijampolėje, Vasaros g., garažų bendrijoje „Gija“, duris, kurių vertė 300 Lt (86,89 Eur), taip įsibrovė į garažo vidų, po to rūsio patalpose tyčia sugadino – kūju ir laužtuvu išmušė sienoje angą, kuria padaryta 200 Lt (57,92 Eur) žala, pro kurią pateko į garažą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį D. A., taip pagrobė D. A. priklausančius 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir 160 kg katalizatorių, kurių vertė 40 000 Lt (11584,80 Eur), katalizatorius pernešė pro išgriautą sienoje angą į garažą Nr. 65, o iš šio garažo M. S., M. Š., A. B. katalizatorius sukrovė į automobilį „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvežė iš įvykio vietos, o vėliau, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, M. S. ir R. G. realizavo šiuos katalizatorius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, o pagrobtus 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir pinigus, gautus už parduotus katalizatorius, pagal susitarimą M. S., R. G., A. B., M. Š. ir asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, pasidalino lygiomis dalimis, ir taip jie, veikdami organizuota grupe, savo, t. y. M. S., R. G., M. Š., A. B. ir asmens, pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo, naudai įgijo svetimą – D. A. priklausantį turtą – 10 000 Lt (2896,20 Eur), 160 kg katalizatorių, kurių vertė 40 000 Lt (tai atitinka 11584,80 Eur), taip pagrobę turtą padarė D. A. bendrą 50 000 Lt (14481 Eur) turtinę žalą, o dėl sugadinto turto J. G. padarė 500 Lt (144,81 Eur) turtinę žalą.

1.6. M. S. pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, būtent: 2012 m. gegužės 9 d., veikdamas su M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, ir asmeniu, pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo, sužinoję apie vykstančias S. M. laidotuves ir įsitikinę, kad P. B. namuose nieko nėra, nes P. B. išvykęs į laidotuves, 2012 m. gegužės 9 d., 21 val., pagal iš anksto aptartą planą M. S. stebėjo nuo (duomenys neskelbtini) esantį įvažiavimą, ir asmeniui, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo, stebint (duomenys neskelbtini), M. Š. išlaužus P. B. priklausančio gyvenamojo namo langą, įsibrovė į gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė P. B. ir M. B. priklausančius 5000 Eur (17 264 Lt), 38 000 Lt (11 005,56 Eur), laikrodį bei juvelyrinius dirbinius, kurių vertė 43 000 Lt (12 453,66 Eur), R. B. priklausantį laikrodį „Tyssot“, kurio vertė 3000 Lt (868,86 Eur), po to tiksliai nenustatytu laiku pagrobtus juvelyrinius dirbinius M. Š. realizavo – per keletą kartų pardavė Latvijos Respublikoje, Rygoje, pagrobtus pinigus ir gautus pinigus už parduotus juvelyrinius dirbinius pagal susitarimą pasidalino lygiomis dalimis M. S., M. Š. ir asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, taip veikdami organizuota grupe M. S., M. Š. ir asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, savo naudai įgijo svetimą – P. B. ir M. B. priklausantį 98 264 Lt (28 459,22 Eur) vertės turtą bei R. B. priklausantį 3000 Lt (868,86 Eur) vertės turtą, taip padarė P. B. ir M. B. bendrą 98 264 Lt (28 459,22 Eur) turtinę žalą, R. B. – 3000 Lt (868,86 Eur) turtinę žalą.

1.7. M. S., R. G., A. B. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą, būtent: 2012 m. pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, M. S. ir R. G., turėdami informacijos apie laikomą didelę pinigų sumą H. B. namuose, esančiuose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), ir turėdami pultelį nuo H. B. gyvenamojo namo garažo pakėlimo vartų, turėdami tikslą įvykdyti pinigų vagystę, M. S., R. G., A. B. ir M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, ir asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, slapta sekė H. B. gyvenamąjį namą, H. B. autopaslaugų įmonę, esančią Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), šeimos narius, rinkdami informaciją, kada namuose nieko nebus, R. G. nuo 2012 m. balandžio 19 d. būnant suimtam ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00107-11, M. S., gavęs informaciją, kad namuose, tikėtina, nieko nebus, 2012 m. rugpjūčio 25 d., apie 23.30 val., M. S., M. Š., A. B., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, susirinkę netoli H. B. namų esančioje Marijampolės vaikų lopšelio darželio (duomenys neskelbtini) teritorijoje, Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), aptarę nusikalstamos veikos – vagystės įsibraunant į gyvenamąjį namą, planą ir pasiskirstę užduotimis: A. B. stebėti Marijampolėje esančią sankryžą tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, M. S. stebėti Marijampolės m., esančią sankryžą tarp (duomenys neskelbtini), taip stebėti privažiavimus prie H. B. gyvenamojo namo, M. Š., asmeniui, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš R. G. paimtu anksčiau turėtu pulteliu nuo garažo pakėlimo vartų atidarius gyvenamojo namo garažo vartus, pro kurias patekus į namo vidų, asmeniui, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pamačius, kad namuose yra H. B., panaudojo fizinį smurtą prieš H. B.: užmetė jam ant galvos antklodę, ne mažiau kaip septynis kartus sudavė jam kietais bukais daiktais į veidą, galvą ir šonus, taip padarė lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, bendrą sumušimo sindromą, nosies kaulų lūžimą, dešinio skruostikaulio lanko lūžimą, muštines žaizdas nosies nugarėlės ir dešinės akies išorinio kampo srityse, kraujosruvas dešinio žando – kaklo, viršutinės lūpos, pasmakrės kairėje pusėje, kaklo kairėje pusėje, dešiniojo peties priekiniame paviršiuje, dešiniame šone, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o dėl muštinės žaizdos nosies nugarėlės srityje, nosies kaulų lūžimo, muštinės žaizdos ties dešinės akies vokų kampu bei dešiniojo skruostikaulio lanko lūžimo – nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to rankomis suėmė ir spaudė kaklą, H. B. nustūmė nuo lovos ir prispaudę laikė ant žemės, taip atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, M. Š. tuo metu išlaužė stale įmontuotą seifą ir jį atrakino H. B. nurodytu raktu, iš seifo pagrobė H. B. priklausančius 20 000 Lt (5792,40 Eur) ir kitus daiktus, kurių vertė 1270 Lt (367,82 Eur), bei sutuoktinei J. B. priklausančią sidabrinę apyrankę, kurios vertė 400 Lt (115,85 Eur), po to pagal susitarimą M. S., M. Š., A. B., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pasidalino pagrobtą turtą lygiomis dalimis, R. G. kiekvienas iš šių asmenų iš savo dalies davė po 100 Lt, taip veikdami organizuota grupe M. S., R. G., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, M. Š. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo savo naudai įgijo svetimą – H. B. priklausantį turtą – 21 270 Lt (6160,22 Eur), J. B. priklausantį turtą, kurio vertė 400 Lt (115,85 Eur), taip H. B. padarė 21 270 Lt (6160,22 Eur), J. B. padarė 400 Lt (115,85 Eur) turtinę žalą.

1.8. M. S., A. B. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą, sugadino turtą, būtent: 2012 m. spalio mėn. M. S. ir A. B., turėdami informacijos apie Ž. A. 2012 m. spalio 6 d. vakare planuojamą išvykimą iš namų ir perdavę šią informaciją M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, ir asmeniui, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo, parodę jiems Ž. A. gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, esančius Vilkaviškio r., (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą įvykdyti vagystę, po to pagal iš anksto aptartą planą, nuo 2012 m. spalio 6 d., 21.30 val., iki 2012 m. spalio 7 d., 2.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, M. Š. ir asmeniui, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo, atvykus į Vilkaviškio r., (duomenys neskelbtini), palikus automobilį (duomenys neskelbtini) prie pastatų Nr. 4 ir 6 esančios aikštelės ir nuėjus prie Ž. A. namų, asmeniui, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo, prie Ž. A. gyvenamojo namo tvoros stebint (duomenys neskelbtini) gatvę, M. Š. atsuktuvu išlaužė Ž. A. gyvenamojo namo langą, kurio vertė 1566,67 Lt (453,74 Eur), taip įsibrovė į gyvenamąjį namą, rastu raktu atrakino ir iš seifo pagrobė graižtvinį šautuvą „Tikka“ 595 Nr. 247266308 su priedais, kurio vertė 13 100 Lt (3 794,02 Eur), graižtvinį šautuvą TOZ 8M, Nr. 126123, kurio vertė 1680 Lt (486,56 Eur), lygiavamzdį šautuvą „Ižh“ 27EM Nr. 9831244, kurio vertė 1650 Lt (477,87 Eur), su kalimatoriumi, kurio vertė 1800 Lt (521,32 Eur), diržu, kurio vertė 200 Lt (57,92 Eur), dėklu šoviniams, kurio vertė 50 Lt (14,48 Eur), kombinuotą šautuvą „Brno“ Nr. 100076, kurio vertė 3500 Lt (1013,67 Eur), su optika, kurios vertė 6500 Lt (1882,53 Eur), prožektoriumi, kurio vertė 900 Lt (260,66 Eur), diržu, kurio vertė 200 Lt (57,92 Eur), dėklu šoviniams, kurio vertė 50 Lt (14,48 Eur), dėklu optikai, kurio vertė 50 Lt (14,48 Eur), pistoletą savigynai IŽH Nr. POM8342, kurio vertė 1600 Lt (463,39 Eur), su dėklu, kurio vertė 200 Lt (57,92 Eur), pneumatinį šautuvą „Gamo“ Nr. 04-1C-550152-10, kurio vertė 950 Lt (275,14 Eur), su optika, kurios vertė 500 Lt (144,81 Eur), 4 vnt. medžioklinių peilių su odiniais dėklais, kurių bendra vertė 800 Lt (231,7 Eur), naktinio matymo žiūronus „ATN“, kurių vertė 8000 Lt (2316,96 Eur), septynis laikrodžius, kurių vertė 8350 Lt (2418,33 Eur), du vienetus auksinių žiedų, kurių vertė, 4700 Lt (1361,21 Eur), išlaužus ūkinio pastato langą, kurio vertė 2193,33 Lt, ir įsibrovus į ūkinį pastatą, iš kur pagrobus Ž. A. ir V. A. priklausančius 6200 Lt, UAB „Auto linija“ priklausančius 8000 Eur ir 6000 Lt (1737,72 Eur), auksines monetas „Nikolaškės“, kurių bendra vertė 3200 Lt (926,78 Eur), prožektorių, kurio vertė 400 Lt (115,85 Eur), lagaminėlį su stalo įrankiais, kurių vertė 4000 Lt (1158,48 Eur), antklodę, kurios vertė 800 Lt (231,7 Eur), po to pagrobtus šaunamuosius ginklus, įvyniotus į antklodę, nugabeno ir paslėpė krūmuose Vilkaviškio r., (duomenys neskelbtini), o pagrobtus pinigus pagal susitarimą M. S., M. Š., A. B., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, pasidalino lygiomis dalimis, taip veikdami organizuota grupe M. S., M. Š., A. B., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, savo naudai įgijo svetimą – Ž. A. ir V. A. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 69 380 Lt (20 093,84 Eur), UAB „Auto linija“ priklausantį turtą – 8000 Eur ir 6000 Lt (1 737,72 Eur), iš viso 9 737,72 Eur, taip padarė Ž. A. ir V. A. 69 380 Lt (20 093,84 Eur) turtinę žalą, UAB „Auto linija“ – 8000 Eur ir 6000 Lt (1737,72 Eur), iš viso 9737,72 Eur turtinę žalą, pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus ir sugadinto Ž. A. priklausantį 3760 Lt (1088,97 Eur) vertės turtą, padarydami jam 3760 Lt (1088,97 Eur) turtinę žalą.

1.9. M. S., A. B. pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą, sugadino turtą, būtent: 2012 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, M. S., A. B., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, ir M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gavę informacijos apie J. R. ir jos mamos D. P. gyvenamajame name, esančiame Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), laikomą didelį kiekį auksinių juvelyrinių dirbinių, 2012 m. gruodžio mėn., stebėdami J. R. ir D. P. gyvenamąjį namą, rinko informaciją, kada J. R. ir D. P. namuose nieko nebus, o 2012 m. gruodžio 25 d., 18 val., pastebėję, kad iš namų išėjo D. P. ir kad namuose nieko nėra, pagal iš anksto aptartą planą asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, ją sekė, o M. S. stebėjo (duomenys neskelbtini), A. B. stebėjo (duomenys neskelbtini) prie gyvenamojo namo kiemo vartų, M. Š. išlaužė gyvenamojo namo langą, kurio vertė 800 Lt (231,7 Eur), taip įsibrovė į gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė J. R. priklausančius auksinius juvelyrinius dirbinius, kurių vertė 27 020 Lt (7825,53 Eur), bei D. P. priklausančius juvelyrinius dirbinius, kurių vertė 2600 Lt (753,01 Eur), po to pagrobtus juvelyrinius dirbinius M. Š. realizavo – pardavė Kaune, (duomenys neskelbtini), esančioje juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, pinigus, gautus už parduotus juvelyrinius dirbinius, pagal susitarimą pasidalino lygiomis dalimis M. S., A. B., M. Š. ir pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo asmuo, taip veikdami organizuota grupe M. S., M. Š., A. B., asmuo, pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, savo naudai įgijo svetimą – J. R. priklausantį turtą – juvelyrinius dirbinius, kurių vertė 27 020 Lt (7825,53 Eur), D. P. priklausantį turtą – juvelyrinius dirbinius, kurių vertė 2600 Lt (753,01 Eur), taip padarė J. R. 27 020 Lt (7825,53 Eur), D. P. 2600 Lt (753,01 Eur) turtinę žalą ir sugadino J. R. priklausantį 800 Lt (231,7 Eur) vertės turtą, padarydami jai 800 Lt (231,7 Eur) turtinę žalą.

1.10. M. S., R. G., A. B., A. M. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą, būtent: 2013 m. rugsėjo mėn. M. S., R. G., A. B., M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, A. M., turint informacijos apie J. A. vykdomą veiklą – katalizatorių supirkimą, ir sužinojus šio asmens gyvenamąją vietą bei galbūt ten laikomus katalizatorius, M. S., R. G., M. Š., A. B., A. M. stebėjo J. A. gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, esančius Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kad patikrintų informaciją dėl galbūt laikomų katalizatorių, ir 2013 m. rugsėjo 5 d. vakare, A. M. ir M. Š. pasišviesdami prožektoriais apžiūrėjo J. A. gyvenamojo namo ūkinio pastato vidų ir įsitikinę, kad jame laikomi katalizatoriai, po to atvyko pas R. G., adresu: (duomenys neskelbtini), Marijampolės sav., ir informavo apie tai jį. Po to A. M. ir M. Š. grįžo prie J. A. gyvenamojo namo, pagal iš anksto aptartą planą nuo 2013 m. rugsėjo 5 d., 21.30 val., iki 2013 m. rugsėjo 6 d., 7.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, R. G. automobiliu „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko prie J. A. namų, esančių Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), nenustatytu įrankiu atidarė J. A. priklausančio ūkinio pastato duris, po to M. Š. ir A. M. įsibrovė į ūkinio pastato patalpas, iš kur pagrobė J. A. priklausančius 678,65 kg katalizatorių, kurių vertė 137 370,89 Lt (39 785,36 Eur), kuriuos M. Š. ir A. M. per kelis kartus sunešė prie tvoros, R. G. pernešė juos prie kelio, visi kartu juos sudėjo į R. G. vairuojamą automobilį „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir R. G. šiuos katalizatorius nuvežė ir paslėpė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą ir vėliau juos realizavus M. S., R. G., A. B., M. Š. ir A. M. pinigus, gautus už parduotus katalizatorius, pagal susitarimą pasidalino lygiomis dalimis, taip veikdami organizuota grupe M. S., R. G., M. Š., A. B., A. M. savo naudai įgijo svetimą – J. A. priklausantį turtą – 678,65 kg katalizatorių, kurių vertė 137 370,89 Lt (39 785,36 Eur) ir padarė jam 137 370,89 Lt (39785,36 Eur) turtinę žalą.

1.11. A. B., A. M. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą ir sugadino svetimą turtą, būtent: A. M. ir M. Š., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, turint informacijos apie 2013 m. lapkričio 6 d. vykstančias D. D. motinos L. D. laidotuves, žinodami, kad namuose, esančiuose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), nieko nebus, vykdydami iš anksto aptartą planą, tą pačią dieną 20 val., A. B. stebėjo (duomenys neskelbtini) gatves, A. M. stebėjo aplinką prie B. D. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), lango, o M. Š. tyčia išlaužė B. D. gyvenamojo namo langą, kurio vertė 800 Lt (231,7 Eur) ir įsibrovė į gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė B. D. priklausančius juvelyrinius dirbinius ir kitus daiktus, kurių vertė 12 900 Lt (3736,1 Eur), taip veikdami organizuota grupe A. B., A. M. ir M. Š. savo naudai įgijo svetimą – B. D. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 12 900 Lt (3736,10 Eur), ir sugadino turto už 800 Lt (tai atitinka 231,7 Eur).

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (V. G. turto vagystė), 178 straipsnio 3 dalį (D. A. turto vagystė), 187 straipsnio 1 dalį (J. G. turto sugadinimas), 178 straipsnio 3 dalį (H. B. turto vagystė), 178 straipsnio 3 dalį (Ž. A., V. A. ir UAB „Autolinija“ turto vagystė), 187 straipsnio 1 dalį (Ž. A. turto sugadinimas), 254 straipsnio 2 dalį (Ž. A. šaunamųjų ginklų pagrobimas), 178 straipsnio 3 dalį (J. R., D. P. turto vagystė), 187 straipsnio 1 dalį (J. R. turto sugadinimas), 178 straipsnio 3 dalį (J. A. turto vagystė), ir dėl šių kaltinimų priimti išteisinamąjį nuosprendį. Be to, pripažinti jį kaltu dėl vagystės iš B. D. namų bei B. D. turto sugadinimo, pašalinti veiką kvalifikuojantį požymį – organizuotą grupę ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, įvertinęs tik dalį įrodymų, todėl padarė nelogiškas išvadas, jas pagrindė spėjimais ir prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, todėl teismai iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20, 21, 44 straipsnio 6 reikalavimus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).

2.1.1. Nors teismų baigiamuosiuose aktuose teigiama, kad savo išvadas dėl jo kaltumo įvykdžius D. A., Ž. A., J. R., J. A., H. B. turto vagystes jie grindžia nukentėjusiųjų, liudytojų, tarp jų ir M. Š., parodymais, liudytojo M. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, įvykio vietos apžiūros protokolais ir kitais įrodymais, tokie teiginiai yra nepagrįsti, nes visi šie duomenys patvirtina tik M. Š. kaltę padarius kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas, tačiau juose nėra jokių duomenų, kad kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas padarė kasatorius ar kiti nuteistieji. Kasatorius pažymi, kad net liudytojas M. Š. patvirtino, jog jis nedalyvavo įvykdant J. A. turto vagystę, tačiau nepaisydami to abiejų instancijų teismai pripažino jį kaltu dėl šio kaltinimo. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų baigiamųjų aktų dalys dėl šių kaltinimų nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl yra naikintinos.

2.1.2. Kasatorius nurodo, kad teismų išvados dėl jo kaltės įvykdžius V. G. turto vagystę yra pagrįstos nepatikimais įrodymais, todėl jis dėl šio kaltinimo išteisintinas. Ikiteisminio tyrimo metu jo kaltumas padarius šias nusikalstamas veikas buvo grindžiamas liudytojo J. P. parodymais, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolo duomenimis, pagal kuriuos liudytojas atpažino kasatorių kaip asmenį, matytą 2011 m. lapkričio 28 d. netoli V. G. namų. Pagal BPK 192 straipsnio 5 dalį asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką galimas tik tada, kai to asmens parodyti negalima, arba tada, kai to reikia dėl liudytojo ar nukentėjusiojo saugumo. Ikiteisminio tyrimo metu jį parodyti atpažinti liudytojui J. P. nebuvo kliūčių, J. P. neprašė šio veiksmo atlikti iš nuotraukų dėl jo saugumo, o apeliacinio teismo argumentai dėl to, kad J. P. buvo grasinama, nepagrįsti, nes dėl grasinimų J. P. nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju. Dėl to atliekant asmens parodymo atpažinti veiksmą buvo pažeisti BPK 192 straipsnio reikalavimai, o tai kelia pagrįstų abejonių tokio veiksmo rezultatais. Svarbu ir tai, kad liudytojas J. P. nagrinėjant bylą teisme nurodė, kad neatpažįsta jo, A. B., kaip asmens, kurį 2011 m. lapkričio 28 d. matė netoli V. G. namų. Dėl to darytina išvada, jog liudytojas suklydo atpažindamas jį ikiteisminio tyrimo metu. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. P. apibūdino dar vieną asmenį, kurį matė prie V. G. namų 2011 m. lapkričio 28 d., tačiau nors to nenurodė apklausos metu, asmens parodymo atpažinti metu ne tik atpažino šį asmenį iš nuotraukos, bet ir nurodė jo vardą bei pavardę – E. L. Į šiuos liudytojo J. P. parodymų prieštaravimus nebuvo atkreiptas dėmesys, neišsiaiškintos jų priežastys, todėl J. P. parodymų patikimumas abejotinas. Kasatorius nurodo, kad jo kaltumas dėl šio nusikaltimo padarymo buvo grindžiamas ir liudytojo M. Š. parodymais. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad E. L. padarant šią vagystę nedalyvavo, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja specialistų išvadoms, pagal kurias įvykio vietoje rasti E. L. avalyne palikti pėdsakai. Be to, pagal M. Š. parodymus, padarant šią vagystę dalyvavo A. B., M. S. ir R. G., tačiau iš jų mobiliojo ryšio telefonų jungimosi prie mobiliojo ryšio bokštų duomenų matyti, kad įvykio dieną jie prie V. G. namo nesilankė, o buvo kitoje vietoje. Šios aplinkybės kelia abejonių liudytojo M. Š. parodymų patikimumu. Kasatoriui nesuprantama teismų pozicija laikyti jo, M. S. ir R. G. bendravimą mobiliojo ryšio telefonais, jų kaltumo padarant šią nusikalstamą veiką įrodymu. Jis pažymi, kad su M. S. ir R. G. yra draugai, o M. S. su R. G. yra pusbroliai, todėl natūralu, kad jie bendravo mobiliojo ryšio telefonais. Ikiteisminio tyrimo metu išvada dėl jo kaltumo padarius šią nusikalstamą veiką buvo grindžiama policijos tyrėjo R. Š. tarnybiniu pranešimu, kad V. G. bendravo su organizuotos grupės nariais A. K. ir E. B. ir žinojo apie šio turimas dideles pinigų sumas ir apie tai galėjo pasakyti pas A. K. atvykusiems E. G., M. S., E. L., A. B. ir R. G. Kasatorius pažymi, kad šie tarnybinio pranešimo teiginiai niekuo nepagrįsti, pranešime nėra nurodyta data, kada jie tariamai buvo atvykę pas A. K. (prieš vagystę iš V. G. ar po to).

2.1.3. Kasatorius nurodo, kad teismai darydami išvadas dėl jo kaltumo įvykdžius B. D. turto vagystę atsižvelgė tik į dalį įrodymų, nes neįvertino į M. S. parodymų, liudytojo M. Š. parodymus paneigiančio 2013 m. lapkričio 7 d. kratos jo gyvenamojoje vietoje protokolo, iš kurio matyti, kad radijo ryšio priemonių dėžutės buvo rastos ne pas M. S., bet pas patį M. Š., o tai rodo, kad pats M. Š. įsigijo ir naudojo jas darydamas nusikalstamas veikas. Jei teismai būtų išanalizavę visus dėl šio kaltinimo surinktus įrodymus, tai būtų padarę išvadą, kad kasatorius atliko tik padėjėjo vaidmenį – saugojo, kad M. Š. nebūtų sugautas policijos pareigūnų ar kitų asmenų vykdydamas nusikalstamą veiką. Esant tokios aplinkybėms, teismai paskyrė jam jo, kaip bendrininko, nereikšmingo vaidmens neatitinkančią, aiškiai per griežtą bausmę

2.1.4. Kasatorius nesutinka su liudytojo M. Š. parodymų vertinimu, pažymėdamas, kad šis liudytojas yra atleistas nuo baudžiamosiose atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas, todėl pagal teismų praktiką jų savarankiškumui ir objektyvumui įvertinti turėjo būti skiriamas didesnis dėmesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus parengta Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga). Iš visų byloje surinktų įrodymų analizės išplaukia, kad kaltinimas yra iš esmės grindžiamas tik M. Š. parodymais, kurių dalies dėl kasatoriaus ir kitų nuteistųjų dalyvavimo padarant kaltinime nurodytus nusikaltimus nepatvirtina jokie kiti įrodymai. M. Š. yra suinteresuotas duoti tokius pat kaip ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes tai užtikrina, kad jis išvengs baudžiamosios atsakomybės. Neatmestina galimybė, kad M. Š. davė parodymus apie tariamai su juo nusikaltimus vykdžiusius „Jakštinių“ grupės narius (M. S., A. B. ir kitus), nes to reikalavo policijos pareigūnai, žadėdami atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

2.1.5. Kasatorius nurodo, kad byloje nesurinkta jokių patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog jis kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe. BK 25 straipsnio 2 ir 3 dalys apibrėžia dvi bendrininkavimo formas – bendrininkų grupę ir organizuotą grupę. Pagal teismų praktiką organizuota grupė laikoma tokia, kuriai būdingas išankstinis, pastovaus pobūdžio susitarimas, be to, grupė turi būti pastovi, o tai atskleidžia grupės narių nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2005). Šie požymiai bendrininkų grupei nebūdingi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA0LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-504/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-504/2006">2K-504/2006</a>). Anot kasatoriaus, jokie organizuotai grupei būdingi požymiai šioje byloje nenustatyti. M. Š. ikiteisminio tyrimo pradžioje patvirtino, kad asmenų grupėje aiškaus lyderio nebuvo, sprendimai buvo priimami bendrai, tačiau vėliau siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas jis savo parodymus iš esmės pakeitė, tvirtindamas, kad grupuotės lyderis buvo M. S., be kurio žinios nebuvo galima daryti nusikalstamų veikų. Šį liudytojo M. Š. aiškinimą paneigia jo paties parodymai, pagal kuriuos B. D. turto vagystę, turto sugadinimą jis padarė be M. S. žinios. Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką būtina, kad organizuotos grupės nariai suvoktų priklausą tokiai grupei, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Dėl to šis veikas kvalifikuojantis požymis iš kaltinimo šalintinas.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar BPK 212 straipsnio 7 punktas, 214 straipsnio 2 dalis ir 217 straipsnio 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 118 straipsniui, 109 straipsniui, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, o jei būtų nuspręsta, kad jis kaltu pripažintas pagrįstai, pašalinti kvalifikuojančią veiką aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe, ir sumažinti paskirtą bausmę.

3.1. Kasatorius pažymi, kad jo kaltumas padarius kaltinime nurodytas veikas grindžiamas išimtinai liudytojo M. Š. parodymais, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas. BK 39¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Atsižvelgus į tai, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti sprendžiama tik po to, kai buvo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo faktas, išvadą dėl to turi padaryti teismas, nes pagal Konstitucijos 109 straipsnį asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą turi teisę spręsti tik teismas. BPK 212 straipsnio 7 punktas ir 214 straipsnio 2 dalis suteikia teisę prokurorui nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atleisti asmenį nuo baudžiamosiose atsakomybės, o šį sprendimą turi patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjas. Iš to darytina išvada, kad nusikalstamas veikos padarymo faktas nustatomas ne įsiteisėjusiame nuosprendyje, bet ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintame prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atleisti asmenį nuo baudžiamosiose atsakomybės. Dėl to darytina išvada, kad prokuroras priima sprendimą dėl to, ar padaryta nusikalstama veika, ir atleidžia asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, o teismo sprendimas tėra formalus, nes jis neturi pirmumo prieš prokuroro nutarimą. Pagal konstitucinę jurisprudenciją prokurorai nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis ir jų negalima tapatinti su teismu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 24 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), todėl jie negali vykdyti teismo funkcijų. Dėl to pagal galiojantį teisinį reguliavimą asmuo pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir baudžiamoji byla faktiškai išsprendžiama prokuroro nutarimu, o šis klausimas pagal konstitucinę jurisprudenciją turėtų priklausyti išimtinai teismo kompetencijai. Dėl to, kasatoriaus nuomone, BK 39¹ straipsnyje, BPK 212 straipsnio 7 punkte, 214 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui ir 118 straipsniams. BPK 217 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo, dėl kurio padarytos veikos ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas, tolesnio proceso metu vengia duoti parodymus, prokuroras gali priimti nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Iš to darytina išvada, kad prokuroro sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas nėra besąlyginis ir priklauso nuo prokuroro valios. Dėl tokio teisinio reguliavimo yra varžoma asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, teisė duoti kitokius parodymus, nei duoti ikiteisminio tyrimo metu. Akivaizdu, kad nors asmenys ikiteisminio tyrimo metu turi pareigą duoti teisingus parodymus, tačiau tokie parodymai pagal savo vertę negali būti prilyginti asmens parodymams, duotiems nagrinėjant bylą teisme. Kasatoriaus nuomone, nors BPK 20 straipsnis įpareigoja patikrinti atleisto nuo baudžiamosiose atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį liudytojo parodymus, tačiau tai padaryti neįmanoma, nes kelią tam užkerta teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijai, dėl kurio atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenys duoda tik jiems naudingus ir dažnai melagingus parodymus siekdami būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Dėl to teisė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas turėtų būti priskirta išimtinai teismo kompetencijai ir asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės turėtų būti taikomas tik įvertinus ir ištyrus asmenų teisme duotus parodymus. Kasatorius teigia, kad BPK 217 straipsnio 6 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, o šios bylos kontekste nurodytas prieštaravimas leidžia daryti išvadą, kad liudytojo M. Š. parodymai yra nepatikimi. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybės, kad liudytojo M. Š. parodymai yra vidiniai prieštaringi (liudytojas davė prieštaringus parodymus dėl pagrobto turto, nusikaltimų padarymo spontaniškumo, lyderystės grupėje), prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams (pagal M. Š. parodymus nustatyta, kad nusikalstamas veikas organizavo ir įrankius paruošdavo M. S., nors iš kratos M. Š. gyvenamojoje vietoje protokolo matyti, kad šioje vietoje rastos radijo ryšio stotelių naudotų darant nusikalstamas veikas popierinės dėžutės). Dėl to kasatorius mano, kad teismai sprendimo dėl jo kaltumo padarius kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas negalėjo pagrįsti tik liudytojo M. Š. parodymais. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamųjų aktų matyti, kad teismai savo išvadas dėl jo kaltumo nusikalstamų veikų padarymu grindė ir policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, tačiau jų duomenų negalima patikrinti jokiais proceso veiksmais, todėl jie irgi negali būti jo kaltumo įrodymas. Esant tokiai teisinei situacijai, kai jokių kitų jo kaltumą nusikalstamų veikų padarymu patvirtinančių įrodymų byloje nėra surinkta, kasatorius mano, kad dėl nusikalstamų veikų padarymo yra nuteistas nepagrįstai taip iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus.

3.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl apeliaciniame skunde keltų klausimų (jo priklausomybės organizuotai grupei, pagrobto turto vertės V. G. ir J. A. epizoduose ir kt.), todėl mano, kad baudžiamoji byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

3.3. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalį, pripažindami, jog nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas organizuota grupe. Organizuotos grupės požymius pateikia baudžiamasis įstatymas ir teismų praktika. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ir turi skirtingą vaidmenį. Pagal teismų praktiką organizuotai grupei taip pat būdingas pastovaus pobūdžio išankstinis susitarimas, grupės pastovumas, kurį atskleidžia grupės narių nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas, nusikalstamos veiklos planavimas, veiklos sistemingumas, bendra pinigų kasa, organizuojami bendri susirinkimai ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2005). Asmuo gali būti pripažintas organizuotos grupės nariu tik tada, kai suvokia, kad priklauso tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2011">2K-403/2011</a>, 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-27/2014 ir kt.). Šioje byloje nėra neginčijamų ir neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog grupė atitinka pirmiau nurodytus organizuotos grupės požymius, kad jis, A. M. suvokė, kad veikė kaip organizuotos grupės narys, ir suprato savo vaidmenį organizuotos grupės daromame nusikaltime. Esant tokioms aplinkybėms, organizuota grupė, kaip jo atsakomybę kvalifikuojanti aplinkybė, šalintina iš kaltinimo.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Kasatorius nurodo, kad teismai padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir joms prieštaraujančias išvadas, pagrindė jas prielaidomis, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>). Iš teismų baigiamųjų aktų matyti, kad didelę reikšmę nustatant faktines bylos aplinkybes turėjo liudytojo M. Š. parodymai. Abiejų instancijų teismai šiuos parodymus laikė patikimais, tačiau tokia teismų išvada, kasatoriaus nuomone, yra nepagrįsta, nes šio liudytojo parodymai yra iš vidaus prieštaringi, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pasak kasatoriaus, policijos pareigūnai jį laiko tariamos „Jakštų“ grupuotės nariu ir vienu iš vadovų, todėl, išaiškinę liudytojo M. Š. nusikalstamas veikas, galbūt pasiūlė šiam duoti jį, M. S., kaltinančius parodymus, o M. Š., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė tokius parodymus, tą patvirtina teisėsaugos institucijoms palankia linkme besikeitę liudytojo parodymai. Šio liudytojo parodymų patikimumas, kasatoriaus nuomone, kelia abejonių ir dėl kitų aplinkybių. Pagal M. Š. parodymus visus nusikaltimus organizavo jis, M. S., t. y. suteikdavo informaciją, priemones ir įrankius vagystėms padaryti, tačiau tokie liudytojo teiginiai prieštarauja kratos M. Š. gyvenamojoje vietoje protokolo duomenims, iš kurių matyti, kad pas M. Š. rastos dėžutės nuo radijo stotelių ir tai rodo, kad radijo stoteles įsigijo pats M. Š. Pagal M. Š. parodymus jis, M. S., organizavo J. A. turto vagystę, tačiau tokie parodymai prieštarauja jo žmonos E. S. parodymams, kad M. S. nebuvo Marijampolėje tą dieną. Šių duomenų teismai visiškai nevertino, jokių motyvų dėl jų vertinimo nenurodė. Pagal M. Š. parodymus J. R. turto vagystę kartu su juo įvykdė R. G., tačiau tai yra neįmanoma, nes R. G. buvo suimtas nuo 2012 m. gruodžio mėnesio. Iš M. Š. parodymų išplaukia, kad kasatorius buvo nusikalstamų veikų organizatorius, visi nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti ir organizuoti, tačiau iš parodymų turinio matyti, kad darant vagystes aktyviausias buvo pats M. Š., o jis atliko tik pagalbinį vaidmenį – stebėjo aplinką ir turėjo įspėti M. Š. apie iškilusį pavojų, kad dalis nusikaltimų buvo padaryti spontaniškai. Liudytojo M. Š. parodymus, kad pagrobtą turtą realizuodavo lombarde, paneigė liudytojas K. B. Policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai apie jo priklausymą „Jakštų“ grupuotei nepatvirtina M. Š. parodymų, nes yra tik subjektyvi policijos pareigūnų nuomonė, neparemta jokiais įrodymais. Jokių kitų kaltinančių įrodymų byloje nėra surinkta, o kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina jo gynybos versijas, todėl teismai savo išvadas dėl jo kaltumo pagrindė vien tik nepatikimais liudytojo M. Š. parodymais, o to daryti negalėjo. Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas pripažino liudytojo M. Š. parodymų prieštaringumą, tačiau nepaisydamas to vadovavosi šio asmens parodymais, pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė.

4.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės neatitinka BPK 332 straipsnio reikalavimų, nes daugelis jo skunde nuodytų aplinkybių net nebuvo nagrinėjamos, nors nutartyje buvo sutinkama su skundo argumentais, tačiau nenurodoma, kodėl jais nesivadovaujama, nebuvo patikrinti skundo argumentai dėl civilinių ieškinių pagrįstumo, turtinės ir neturtinės žalos dydžių.

4.3. Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178, 187 straipsnius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš teismų baigiamųjų aktų matyti, kad išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismai pagrindė liudytojo M. Š. parodymais. Pagal šiuos parodymus M. Š. vykdydavo visas vagystes, t. y. įsibraudavo į patalpą, sugadindavo daiktus ir pagrobdavo turtą, o jis, M. S., buvo tik stebėtojas, kuris radijo stotele perspėdavo M. Š. apie iškilusį pavojų. Iš to darytina išvada, kad jis, M. S., jokio svetimo turto nesunaikino ir nesugadino, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 187 straipsnį. Kasatorius tvirtina, kad nedalyvavo organizuotoje grupėje, o visas vagystes įvykdė tik M. Š., todėl mano, kad jis negali būti nuteistas pagal BK 178 straipsnį. Pagal BK 25 straipsnį organizuotai grupei būdingas didesnis organizuotumo laipsnis nei bendrininkų grupei, jos požymis yra tai, kad organizuotoje grupėje kiekvienas jos narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Be to, organizuotai grupei būdingas išankstinis, nuolatinio pobūdžio susitarimas, ji turi būti pastovi, o tai atskleidžia grupės narių nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas. Organizuotai grupei būdinga ir tai, kad jos nariai planuoja nusikalstamą veiką, veikas daro sistemingai, vyksta bendri susirinkimai ir pan., tokios grupės nariai supranta sukūrę organizuotą grupę ar priklausą jai. Iš liudytojo M. Š. parodymų matyti, kad tai jis vykdydavo vagystes, o kiti asmenys stebėdavo aplinką ir iškilus pavojui radijo stotele šį perspėdavo, būtent M. Š. gyvenamojoje vietoje buvo rasti juvelyriniai dirbiniai, įrodymai apie įgytas radijo ryšio stoteles, todėl darytina išvada, kad visa tai įgijo pats M. Š. Be to, pagal šio liudytojo parodymus nebuvo nusikalstamų veikų planavimo, veiklos sistemingumo, kai kurie nusikaltimai buvo įvykdyti spontaniškai, nėra duomenų, kad M. Š. padedantys asmenys būtų supratę, kad sukūrė organizuotą grupę ir jai priklausė. Dėl to teismai netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalį.

4.4. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 27 straipsnio 1 dalį pripažindami jį recidyvistu, nes vien tai, kad asmuo nusikalto neišnykus teistumui, nėra pagrindas tą asmenį pripažinti recidyvistu. Pasak kasatoriaus, teismas privalėjo įvertinti kaltininko asmenybę, bylos medžiagą ir tik tada priimti motyvuotą sprendimą.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

5.1. Kasatorius nurodo, kad teismai be patikimų įrodymų padarė išvadą, jog jis nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe, dalyvavo įvykdant H. B. turto vagystę, spręsdamas dėl jo kaltumo padarius kitas nusikalstamas veikas, nepagrįstai įrodymų visumai, patvirtinančiai jo kaltę, priskyrė atsitiktinius duomenis, rėmėsi policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, tinkamai nepatikrino liudytojo M. Š. parodymų, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Išvadas dėl organizuotos grupės teismai pagrindė liudytojo M. Š. parodymais, tačiau darydami tai neatsižvelgė, kad šio liudytojo parodymai nepatikimi. Liudytojas yra suinteresuotas, kad nusikalstama grupė būtų įvertinta kaip organizuota, nes kitaip jis negalėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio taisykles. Liudytojo M. Š. parodymai nėra nuoseklūs dėl organizuotos grupės lyderio, spontaniškų nusikaltimų. Su tuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrįstai tai vertino ne kaip liudytojo parodymų prieštaravimą, o kaip situaciją, kai vieni parodymai papildo kitus parodymus. Be to, liudytojo M. Š. parodymai kito viso proceso metu jo teisinės padėties lengvinimo linkme, todėl jie negali būti vertinami kaip nuoseklūs ir objektyvūs, o yra tokie, kurie saistomi prokuroro sprendimo nutraukti jam ikiteisminį tyrimą ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio taisykles. Išvadą dėl jo dalyvavimo įvykdant H. B. turto vagystę teismai pagrindė įvairiais nuosprendžiuose nurodytas įrodymais, o realiai spėjimu, nes visiškai nevertino fakto, kad vagystės padarymo metu jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir dėl to jis šios vagystės padaryti negalėjo. Darydami išvadas dėl jo kaltumo padarius kitas kaltinime nurodytas veikas, teismai nepagrįstai prie jo kaltę patvirtinančių įrodymų visumos priskyrė bylos duomenis, kad nuteistieji pažinojo vienas kitą, bendravo, turėjo vienas kito telefono numerius ir pan., nes ši informacija yra bendro pobūdžio ir niekaip nei patvirtina, nei paneigia kitų įrodymų teikiamos informacijos. Policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai negali būti vertinami kaip įrodymai, nes juose užfiksuota informacija negali būti patikrinta, be to, tai yra tik policijos pareigūno nuomonė, spėjimas. Iš bylos duomenų matyti, kad M. Š. tapo liudytoju byloje po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosiose atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas. Pagal teismų praktiką tokio liudytojo parodymų patikimumui patikrinti turi būti skiriamas didesnis dėmesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga), tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, nes neanalizavo liudytojo parodymų atsižvelgiant į jo procesinę padėtį, nepasisakė dėl veikos kvalifikavimui reikšmingų jo parodymų prieštaravimų.

5.2. Kasatorius teigia, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies d punkte, nes teismai išvadas dėl jo kaltumo pagrindė vien tik liudytojo M. Š. parodymais, kuris siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra suinteresuotas išlaikyti jam suteiktą privilegiją, nesuteikus kasatoriui galimybės šiam asmeniui užduoti klausimų, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

5.3. Kasatoriaus nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir neteisinga, todėl mano, kad ji turėtų būti sušvelninta vadovaujantis bausmių skyrimo taisyklėmis.

6. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokuroras Rolandas Stankevičius prašo nuteistųjų M. S., R. G., A. B., A. M. kasacinius skundus atmesti.

6.1. Atsiliepime nurodoma, kad visi nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.

6.1.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-10/2013) pagrįstai pažymėjo, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta jokių papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymams ir jų vertinimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais nusikaltimais. Vien tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka tam, kad procesas taptų neteisingas (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95). Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstus daugelį skundų bylose, kuriose proceso teisingumas buvo ginčijamas pirmiausia dėl to, kad pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo panaudoti parodymai bendrakaltinamųjų ar kitų asmenų, dėl parodymų gavusių privilegijų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose M. Š. buvo apklaustas kaip liudytojas. Šio liudytojo parodymus teismai įvertino tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs M. Š. parodymus visose proceso stadijose, konstatavo, kad šio liudytojo parodymai dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, neatitikimai jo parodymuose buvo susiję su neesminėmis bylos aplinkybėmis arba tikslino, pildė pirmiau duotus parodymus, todėl nustatyti neatitikimai nesuteikė pagrindo M. Š. parodymus vertinti kaip nepatikimus. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad parodymus M. Š. davė laisva valia, nežinodamas apie galimybę būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, dalyvaujant gynėjui ir apklausų metu laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad M. Š. apkalbėtų nuteistuosius. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl M. Š. parodymų vertinimo kaip patikimų pagrindė ir šio asmens parodymų palyginimu su kitais byloje surinktais įrodymais ir rėmėsi jais tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys. Dėl to kasatorių teiginiai, kad teismai savo išvadas pagrindė tik M. Š. parodymais, nepagrįsti bylos medžiaga. Prokuroro nuomone, kasaciniuose skunduose nurodomi faktai, tariamai atskleidžiantys M. Š. parodymų nepatikimumą, tokie nėra, nes nesuteikia pagrindo abejoti M. Š. parodymų patikimumu. Prokuroras teigia, kad M. Š. parodymai buvo tinkamai ištirti ir patikrinti apklausiant jį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, patvirtinti kitais bylos duomenimis, todėl pripažįstant M. Š. parodymus įrodymais ir juos vertinant BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.

6.1.2. Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti kasatoriaus A. B. skundo argumentai, jog parodžius liudytojui J. P. ne A. B. kaip asmenį, bet A. B. nuotrauką, buvo pažeisti BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimai. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmens atpažinimas iš nuotraukų gali būti atliktas, kai asmens negalima parodyti arba siekiant užtikrinti asmens saugumą. Iš J. P. parodymų matyti, kad jam grasino netoli įvykio vietos matyti asmenys, todėl siekiant užtikrinti liudytojo J. P. saugumą buvo pagrindas atlikti asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką. J. P. buvo pagrįstai ir teisėtai pateiktos atpažinti asmens nuotraukos, o teisme liudytojas logiškai paaiškino, kad dėl sveikatos būklės visų aplinkybių neprisimena, ir patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. J. P. parodymus patvirtina V. G. ir A. V. parodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, atliekant asmens parodymo atpažinti J. P. veiksmus ir vertinant šio liudytojo parodymus, BPK 20 straipsnio, 192 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

6.1.3. Prokuroras teigia, kad nepagrįsti kasatorių A. M., A. B., M. S. argumentai, kad teismas netinkamai vertino tarnybinių pranešimų duomenis, nes jie yra subjektyvi ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuomonė. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai ir kurią galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Tarnybiniai pranešimai atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus ir gali būti laikomi įrodymu byloje. Prokuroras pažymi, kad tarnybiniai pranešimai buvo patikrinti juos ištiriant teisme ir teismai savo išvadas grindė jų duomenimis tik ta apimtimi, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys, t. y. nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kiti rašytiniai įrodymai. Dėl to teismai pripažindami įrodymais tarnybinius pranešimų duomenis BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

6.2. Prokuroras nesutinka su M. S., R. G., A. B. ir A. M. kasacinių skundų argumentais, kuriais neigiamas nusikalstamų veikų padarymas veikiant organizuota grupe. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal teismų praktiką sprendžiant klausimą, ar asmenų grupė yra organizuota, turi būti atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2011">2K-403/2011</a>, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimai padaromi organizuota grupe ir tada, kai nusikalstamas veikas padaro kintančios asmenų grupės, tačiau nustatoma, kad bet kurioje nusikaltimo darymo stadijoje dalyvavo bent du organizuotos grupės nariai, kurie darydami nusikaltimą atliko tam tikrą užduotį ir turėjo skirtingą vaidmenį. Iš bylos duomenų matyti, kad 2011 m. vasarą M. S. pasiūlius, o M. Š. sutikus kartu įsibraunant į patalpas pagrobti svetimą turtą ir prie jų prisidėjus R. G. ir A. B., o nuo 2013 m. rudens ir A. M., M. S. subūrė organizuotą grupę, kuri nuo 2011 m. spalio iki 2013 m. lapkričio 6 d. padarė BK 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje ir 254 straipsnio 2 dalyje numatytus sunkius ir nesunkius nusikaltimus. Grupės nariai buvo pasiskirstę vaidmenimis ir užduotimis. Antai M. S. subūrė grupė, rengė nusikalstamų veikų planus, skirstė vaidmenis bendrininkams, rinko informaciją apie nukentėjusiuosius ir jų turtą, nusikalstamos veikos padarymo metu stebėdavo aplinką, kad įspėtų bendrininkus apie pavojų, dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, realizavo pagrobtą turtą. R. G. rinko informaciją apie nukentėjusiuosius ir jų turimą turtą, dalyvaudavo įsibraunant į patalpas, realizavo pagrobtą turtą. Panašias į R. G. funkcijas darant nusikalstamas veikas atliko A. B. ir A. M. Pagrobtas turtas tarp nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų buvo pasidalijamas, dalis pinigų buvo sumokama ne organizuotos grupės nariams už informacijos suteikimą apie nukentėjusiuosius. Prokuroras pažymi, kad nuteistieji ilgai stebėdavo ir sekdavo nukentėjusiuosius, nusikalstamų veikų padarymo planus aptardavo skirtingose Marijampolės vietose suorganizuotų susitikimų metu, apie susitikimus nekalbėjo bendraudami mobiliojo ryšio priemonėmis, iš anksto apgalvodavo ir pasirūpindavo nusikaltimo padarymo priemonėmis (pvz., atsuktuvais, dujų balionėliais ir pan.), už bendrus pinigus buvo įsigytas automobilis nusikalstamoms veikoms daryti. Slepiant nusikaltimo pėdsakus nusikaltimų metu dėvėti drabužiai, kaukės, pirštinės buvo sunaikinami. Visi grupės nariai veikas atliko siekdami bendro rezultato, tiesiogine tyčia, suprasdami, kad su bendrininkais susitarę vagia svetimą turtą įsibraunant į patalpas, kur kiekvienas bendrininkas nusikalstamos veikos padarymo metu atlieka tam tikrą jiems skirtą užduotį ir skirtingą vaidmenį, ir to norėjo. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuota grupe, o nuteistųjų veikos buvo tinkamai kvalifikuotos inkriminuojant šį veiką kvalifikuojantį požymį.

6.3. Prokuroras teigia, kad nepagrįsti kasatoriaus M. S. argumentai dėl netinkamo BK 27 straipsnio 1 dalies taikymo pripažįstant jį recidyvistu. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį nėra išnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Iš bylos duomenų matyti, kad M. S. būdamas pilnametis Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiais buvo nuteistas už tyčinius apysunkį ir nesunkų nusikaltimus bei baudžiamąjį nusižengimą. Neišnykus teistumui ir jo nepanaikinus M. S. buvo pripažintas kaltu dėl tyčinių nusikaltimų. Dėl to teismai laikydami M. S. recidyvistu tinkamai taikė BK 27 straipsnio 1 dalį. Darydami dėl šios aplinkybės išvadas teismai baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė, apeliacinės instancijos itin detaliai ir motyvuotai pasisakė dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo.

6.4. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus M. S. kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prašymus dėl civilinių ieškinių, todėl iš esmės pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalį. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. M. S. apeliaciniame skunde civilinius ieškinius ginčijo motyvuodamas tik tuo, kad jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikė įrodymus ir motyvus, kodėl laiko, kad M. S. yra pagrįstai nuteistas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Svarbu ir tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgus į tai, kad civiliniai ieškiniai M. S. apeliaciniame skunde buvo ginčijami tik tuo aspektu, kad jis inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

6.5. Prokuroras teigia, kad R. G. ir A. B. kasacinių skundų argumentai dėl per griežtų bausmių yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio matyti, kad R. G. ir A. B. paskirtos bausmės tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinės subendrintos bausmės yra teisingos. Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus, vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bausmių skyrimo pagrindais, teisingai individualizavo bausmes ir pagrįstai paskyrė nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes neperžengdamas sankcijos ribų. Subendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes teismas laikėsi BK 63 straipsnio taisyklių. Švelninti paskirtų bausmių nėra teisinio pagrindo. R. G. kasaciniame skunde išdėstoma teismų praktika dėl bausmių skyrimo, tačiau nenurodytos jokios konkrečios baudžiamojo įstatymo normos, kurios buvo pažeistos skiriant jam bausmę. Kiti R. G. kasacinio skundo argumentai dėl jam paskirtos per griežtos bausmės, prokuroro nuomone, yra deklaratyvūs. A. B. skundo argumentus dėl per griežtos bausmės iš esmės sieja su tuo, kad jis nepadarė daugumos iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau tokie jo argumentai prieštarauja teismų išvadoms apie faktines bylos aplinkybes.

6.6. Prokuroras nesutinka su A. M. kasacinio skundo argumentu, kad BK 39¹ straipsnio, BPK 212 straipsnio 7 punkto, 214 straipsnio 2 dalies ir 217 straipsnio 6 dalies normos, kuriose numatyta galimybė nutraukti ikiteisminį tyrimą atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, kuris aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, 109 ir 118 straipsnio normoms. Jis pažymi, kad pagal konstitucinį baudžiamojo proceso modelį yra skiriami du baudžiamojo proceso etapai: 1) ikiteisminis tyrimas ir 2) baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 6 d. nutarimas), kuriems keliami skirtingi tikslai ir uždaviniai. Pagal BPK 164 straipsnį ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, todėl šiam ikiteisminio tyrimo subjektui suteikiama išimtinė teisė spręsti ikiteisminio tyrimo nutraukimo, atleidžiant įtariamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, tikslingumo klausimą. Nepaisant to, šio subjekto sprendimas nėra absoliutus, nes įstatymų leidėjas numato, kad toks sprendimas turi būti patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šis patvirtinimas nėra formalus, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas nėra saistomas prokuroro sprendimo ir jo motyvų, o susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga gali atsisakyti patvirtinti tokį nutarimą. Dėl to darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas (teisminės valdžios atstovas) sprendžia, ar yra faktinės aplinkybės, kuriomis asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio taisykles. Prokuroras pažymi, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad įtariamasis davęs parodymus dėl organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį. Akivaizdu, kad net ir tada, kai įtariamasis duoda teisingus parodymus apie faktines bylos aplinkybes, tai negarantuoja, kad ikiteisminis tyrimas jam bus nutrauktas, nes turi būti nustatyta ir aktyvi tokio įtariamojo pagalba teisėsaugos pareigūnams ir kitos aplinkybės, kurių buvimas sudaro prielaidas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Dėl šių aplinkybių nepagrįstas A. M. kasacinio skundo argumentas, kad atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų pareigą duoti teisingus parodymus varžo BPK 217 straipsnio 6 dalies norma, o ikiteisminio tyrimo, teisminio bylos nagrinėjimo metu šie asmenys yra suinteresuoti duoti tik sau naudingus ir dažnai melagingus parodymus. Prokuroras pažymi, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą reguliavimą asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Dėl to ikiteisminio tyrimo metu daromos išvados (pvz., pareiškiant įtarimą) vertintinos tik kaip prielaidos apie nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad turi būti daromas esminis skirtumas tarp konstatavimo, kad kažkas įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ir aiškaus paskelbimo, nesant galutinio apkaltinamojo nuosprendžio, jog asmuo yra padaręs nusikaltimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje M. prieš Serbiją, peticijos Nr. 23037/04). Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti pripažįstami įrodymais dar iki teisminio bylos nagrinėjimo, asmens kaltumo klausimas išsprendžiamas dar prieš nuosprendžio priėmimą. Prokuroras pabrėžia, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį asmens kaltumo klausimas nėra sprendžiamas, o daromos išvados dėl to, ar asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ar davė parodymus ir bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, daromos preliminarios išvados dėl asmens veikos atitikimo objektyviems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, tačiau kaltumo ir kaltės (tyčia, neatsargumas) klausimai nėra sprendžiami. Nors baudžiamajame procese vyrauja legalumo principas, tačiau jis derinamas su tikslingumo principu, kuris leidžia esant tam tikroms sąlygoms įprastų sankcijų netaikyti ir nebaigti proceso apkaltinamuoju nuosprendžiu, o procesą nutraukti atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, taip susikoncentruojant ties pavojingesnių nusikalstamų veikų tyrimu. BK 39¹ straipsnio normos įtvirtina vieną iš tikslingumo principo pasireiškimo atvejų, todėl nėra pagrindo teigti, kad prokuroro teisė spręsti dėl galimo asmens atleidimo nuo baudžiamosiose atsakomybės dėl to, kad asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamas veikas (BK 39¹ straipsnis), iškreipia teismo ir prokuroro funkcijų paskirstymą. Priešingai, toks teisinis reguliavimas užtikrina, kad teisėsaugos institucijos dirbtų veiksmingiau.

7. Nuteistųjų A. B., A. M., M. S., R. G. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

8. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitais teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

8.1. Nagrinėjamoje byloje kasatorius A. M. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad BK 39¹ straipsnyje, BPK 212 straipsnio 7 punkte, 214 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį prokuroras gali atleisti asmenį, aktyviai padėjusį atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamos susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminį tyrimą jam nutraukti, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 109 ir 118 straipsniams, nes nusikalstamos veikos padarymo ir asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už šią veiką klausimas yra teisminės valdžios funkcija, o faktiškai šis klausimas išsprendžiamas prokuroro, kuris nėra teisminės valdžios dalis. Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą kasatorius A. M. grindžia ir tuo, kad BPK 217 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį prokurorui suteikta teisė priimti nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą, jeigu įtariamasis, dėl kurio padarytos veikos ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 7 punkte numatytu atveju, tolesnio proceso metu vengia duoti parodymus, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, nes asmens, aktyviai padėjusio atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių nusikalstamas veikas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 39¹ straipsnis), nėra besąlyginis ir dėl to varžoma tokio asmens teisė nagrinėjant bylą teisme duoti teisingus parodymus, nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos principo.

8.2. Įvertinusi A. M. kasaciniame skunde išdėstytus teisinius argumentus, kuriais grindžiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti argumentai nekelia abejonių, kad kasatoriaus nurodytas BK 39¹ straipsnio, BPK 212 straipsnio 7 punkte, 214 straipsnio 2 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas galėtų prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 109 ir 118 straipsniams. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 214 straipsnio 2 dalį ikiteisminis tyrimas, kai įtariamasis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas (BK 39¹ straipsnis), nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. BPK nėra numatyta galimybė, kad toks prokuroro nutarimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminį tyrimą nutraukti galėtų kaip nors įgyti teisinę galią be ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo patvirtinti šį prokuroro nutarimą. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, esant BK 391 pagrindui, ir ikiteisminis tyrimas jam nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 7 punktą tik tada, kai prokuroro nutarimas dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo yra patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu. Ikiteisminio tyrimo teisėjas yra teisminės valdžios dalis, o to neginčija ir kasatorius A. M. Svarbu ir tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas patvirtinti prokuroro nutarimą, kuriuo nutariama asmenį atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, esant BK 39¹ straipsnyje numatytam pagrindui, ir ikiteisminį tyrimą jam nutraukti remiantis BPK 212 straipsnio 7 punktu, nėra formalus, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas sprendimą patvirtinti prokuroro nutarimą priima tik susipažinęs su bylos medžiaga, nustatęs, kad yra visos sąlygos taikyti BK 39¹ straipsnį, o ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas patvirtinti prokuroro nutarimą gali būti skundžiamas BPK X dalies nustatyta tvarka aukštesniam teismui, kuris gali ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą panaikinti.

8.3. Išnagrinėjusi kasatoriaus A. M. kasaciniame skunde išdėstytus teisinius argumentus dėl BPK 217 straipsnio 6 dalies prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad jie nekelia abejonių, kad kasatoriaus nurodytas BPK 217 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarautų Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai. Kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad BPK 217 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė prokurorui atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą tik tada, kai asmuo, kuris padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas (BK 39¹ straipsnis) ir kuriam ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 7 punkto pagrindu, tolesnio proceso metu vengia duoti parodymus, t. y. atsisako duoti parodymus, tvirtina, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias davė parodymus prieš tai, kai jam buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, ir pan. BPK nėra numatyta galimybė, kad prokuroras galėtų atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl to, kad tolesnio proceso metu toks asmuo pakeitė ikiteisminio tyrimo metu prieš nutraukiant jam ikiteisminį tyrimą duotus parodymus. Svarbu ir tai, kad pagal BPK 217 straipsnio 3 dalį prokuroro nutarimas, kuriuo atnaujinamas ikiteisminis tyrimas asmeniui, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį ir kuriam ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 7 punktu, tačiau tolesnio proceso metu vengė duoti parodymus, turi būti patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, t. y. ikiteisminio tyrimo atnaujinimas nėra vien tik prokuroro sprendimas. Vadinasi, priešingai nei teigia kasatorius, BPK 217 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nevaržo asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės esant BK 39¹ straipsnyje numatytam pagrindui ir kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 7 punktą, teisės nagrinėjant bylą teisme duoti teisingus parodymus, nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos principo.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013). Paduotuose nuteistųjų kasaciniuose skunduose nesutinkama su liudytojų M. Š., J. P. parodymų, tarnybinių pranešimų patikimumo vertinimu, savaip interpretuojami įrodymai ir ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybes, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų

10. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamojoje byloje yra įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, o pagal to paties straipsnio 2 dalį tai, kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Kasatoriai teigia, kad M. Š. parodymai negali būti laikomi įrodymais byloje, nes M. Š. yra suinteresuotas duoti juos kaltinančius parodymus siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

10.1. Kolegija pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką asmenys, kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, nes aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamas veikas, gali būti apklausiami kaip liudytojai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-545/2006, 2K-7-304-976/2016). Galimybės apklausti šiuos asmenis kaip liudytojus neužkerta BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, nes toks asmuo kaip liudytojas apklausiamas tik apie tokias nusikalstamas veikas, dėl kurių jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o tai reiškia, kad jo baudžiamosios atsakomybės klausimas už šias nusikalstamas veikas yra galutinai išspręstas ir toks asmuo nėra verčiamas duoti parodymus prieš save šiurkščiai pažeidžiant jo teisę į gynybą. BPK nenumato atskirų reikalavimų apklausiant asmenį kaip liudytoją, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, tačiau pats faktas, kad asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių nusikalstamas veikas, reikalauja, kad tokio liudytojo apklausai ir jo parodymų vertinimui būtų skiriamas didesnis dėmesys. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. Š. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, todėl žinojo turinčias reikšmės bylai išspręsti aplinkybes ir prokuroro 2015 m. sausio 30 d. nutarimu, kuris ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintas 2015 m. vasario 2 d., nuo baudžiamosios atsakomybės už šias nusikalstamas veikas buvo atleistas pagal BK 39¹ straipsnį, o ikiteisminis tyrimas jam nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 7 punktą. M. Š. kaip liudytojas buvo apklaustas tik apie nusikalstamas veikas, dėl kurių jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Apklausos įvyko nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, kur proceso dalyviai, tarp kurių patys nuteistieji ir jų gynėjai, galėjo užduoti ir uždavė M. Š. klausimus, juos ginčijo ir taip tikrino jų patikimumą. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažindami liudytojo M. Š. parodymus įrodymais baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad asmenų, gavusių tam tikrų privilegijų dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, parodymų pripažinimas įrodymais atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Habran ir Dalem prieš Belgiją, peticijų Nr. 43000/11 ir 49380/11).

10.2. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kasatoriai A. B., R. G. teigia, kad teismai nepagrįstai išvadas dėl jų kaltės pagrindė bendro pobūdžio duomenimis, kad jie ir kiti nuteistieji vieni kitus pažinojo, bendravo, turėjo vienas kito telefono numerius. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje A. B. ir R. G. nuteisti už tai, kad nusikalstamas veikas padarė ne vieni, o tyčia veikdami bendrai su kitais asmenimis, t. y. bendrininkaudami. Dėl to duomenys apie kasatorių A. B. ir R. G. ryšius su kitais kartu su jais dariusiais nusikalstamas veikas asmenis turi reikšmės bylai išspręsti teisingai ir bylą nagrinėjusių teismų nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų pripažinti įrodymais.

10.3. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

10.3.1. Kasatoriai A. M., M. S. nurodo, kad policijos pareigūnų surašyti tarnybiniai pranešimai nėra leistini įrodymai, nes jų duomenų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kolegija pažymi, kad policijos pareigūnų surašyti tarnybinių pranešimų duomenys buvo patikrinti vykdant asmenų apklausas, kratas, poėmius, apžiūrint daiktinius įrodymus, dokumentus ir atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, todėl teismai, pripažindami įrodymais tarnybinių pranešimų duomenis, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

10.3.2. Kasatorius A. B. teigia, kad jo parodymo atpažinti liudytojui J. P. veiksmas atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jis parodytas atpažinti iš nuotraukos, nors nebuvo kliūčių liudytojui parodyti jį atpažinti, be to, nebuvo pagrindo atlikti atpažinimą iš nuotraukos. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojui J. P. buvo grasinama, tai patvirtinta byloje esantis apžiūros protokolas. Įvertinus šią aplinkybę, darytina išvada, kad liudytojui J. P. iš nuotraukos atpažinus A. B. ir dėl to surašius asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolą, BPK 192 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, o teismai, pripažindami įrodymais asmens parodymo atpažinti protokolo duomenis, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

10.4. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasatorius A. B. teigia, kad išvados dėl jo kaltumo padarytos tik pagal liudytojo M. Š. parodymus; kasatoriai M. S., A. M., R. G. atkreipia dėmesį į tai, kad šio liudytojo parodymai kartu su kitais įrodymais nesuteikia pagrindo padaryti išvadą dėl jų kaltumo padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes jie iš esmės prieštarauja kitiems įrodymams. Kolegija pažymi, kad iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė ne išimtinai liudytojo M. Š. parodymais, o byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kurią sudaro nuosprendyje ir nutartyje nurodytų nukentėjusiųjų, liudytojų (tarp jų ir M. Š.) parodymai, įvykio vietos, daiktinių įrodymų apžiūros, asmenų parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti, kitų procesinių veiksmų protokolai, specialistų išvados ir kiti nuosprendyje bei nutartyje aptarti įrodymai. Pažymėtina, kad teismai itin didelį dėmesį skyrė liudytojo M. Š. parodymams, lygindami, kiek jie atitinka nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus dėl iš nukentėjusiųjų pagrobto turto, įsibrovimo į patalpas būdo, vietos, turto išgabenimo iš įvykio vietos būdo ir kitų bylos aplinkybių, tačiau nenustatė esminių prieštaravimų tarp įrodymų, sudarančių įrodymų visumą, kuria remdamiesi padarė išvadą dėl nuteistųjų kaltumo padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Išnagrinėjusi bylos medžiagą tiek, kiek tai susiję su kasaciniuose skunduose nurodomais esminiais BPK pažeidimais vertinant įrodymus, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai. Antai, nors R. G. tvirtina, kad negalėjo padaryti H. B. turto vagystės, nes tuo metu buvo suimtas, o liudytojas M. Š. tariamai teigia priešingai, toks argumentas prieštarauja bylos medžiagai. Pažymėtina, kad M. Š. nedavė parodymų, jog R. G. tiesioginiai brovėsi su juo į nukentėjusiojo namą, stebėjo aplinką veikos padarymo metu, tačiau paaiškino, kad šis sekė nukentėjusįjį, jo šeimos narius ir namą, parūpino nukentėjusiojo namo garažo durų pultelį, kurį panaudojęs M. Š. įsibrovė H. B. namą, gavo dalį už bendrininkų įvykdytą nusikalstamą veiką. Nors A. B. tvirtina, kad nedalyvavo pagrobiant J. A. turtą, o tariamai M. Š. teigia priešingai, tačiau ir šie teiginiai prieštarauja bylos duomenims. M. Š. nedavė parodymų, jog A. B. tiesiogiai su juo brovėsi į J. A. patalpą, stebėjo aplinką veikos padarymo metu, tačiau paaiškino, kad šis dalyvavo sekant nukentėjusiojo patalpą, kaip bendrininkas gavo dalį iš šio nusikaltimo padarymo gauto turto. Nors A. B. teigia, kad dėl V. G. turto vagystės nuteistas pagal specialisto išvadai prieštaraujančius M. Š. parodymus, tačiau specialisto išvada teikia duomenų apie galbūt dar vieną nusikalstamos veikos dalyvį – E. L. ir ji nepaneigia bylos duomenų, kad padarant šią veiką dalyvavo A. B., taigi esminių prieštaravimų tarp įrodymų dėl A. B. dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką nenustatyta. Nors M. S. teigia, kad negalėjo organizuoti J. A. turto vagystės dėl išvykos prie jūros, kad tokius jo parodymus patvirtino jo žmona E. S., o tai prieštarauja M. Š. parodymams, tačiau toks argumentas prieštarauja bylos duomenims. M. Š. nedavė parodymų, kad M. S. nusikaltimo padarymo dieną buvo Marijampolėje ir davė kokius nors nurodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau paaiškino, kad su M. S. ir kitais bendrininkais stebėjo J. A. patalpą ieškodami tinkamos progos, o radę tokią progą, ja pasinaudojo, pažymėjo, kad po to, kai buvo realizuotas iš J. A. pagrobtas turtas, pinigus už jį atvežė R. G. ir M. S. M. S. nepagrįstai teigia, kad M. Š. teismo posėdžio metu tvirtino, jog pagrobiant J. R. ir D. P. turtą, dalyvavo R. G. Priešingai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. Š. vienareikšmiškai paneigė šią aplinkybę (t. 27, b. l. 37), nors ši aplinkybė ir netiksliai yra užfiksuota nuosprendyje. Nors M. S. tvirtina, kad M. Š. parodymai prieštarauja liudytojo K. B. parodymams, tačiau jokių aiškių argumentų dėl to nepateikia, o teisėjų kolegija nenustatė jokių nagrinėjant bylą teisme nepašalintų esminių prieštaravimų tarp šių įrodymų. Aplinkybė, kad pas M. Š. rastos nusikalstamų veikų padarymo metu naudotų radijo stotelių dėžutės, nepaneigia M. Š. parodymų dėl M. S. kaip organizatoriaus vaidmens, nes darant nusikalstamas veikas buvo naudojama daug priemonių ir įrankių, tokių kaip atsuktuvai, laužtuvai, pirštinės, automobilis ir kitos, o radijo stotelės buvo tik vienas iš jų. Be to, pagal M. Š. parodymus M. S. atliko ir kitų organizatoriaus vaidmeniui būdingų veiksmų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai vertindami byloje esančius įrodymus vertino juos atskirai vienus nuo kitų, nepašalino esminių tarp jų esančių prieštaravimų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimo

11. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kasatorius R. G. teigia, kad išvadą dėl jo kaltumo padarius jam inkriminuojamas veikas teismams pagrindus liudytojo M. Š. parodymais, kuris juos davė siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismo procesą. Kolegija pažymi, kad kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teisė į teisingą teismo procesą turi daug aspektų. Procesas yra teisingas, kai įtariamajam (kaltinamajam ar nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą, teisė apklausti kaltinimo liudytojus, teismo procesas vykdomas laikantis šalių lygybės principo ir kt. Iš R. G. kasacinio skundo spręstina, kad teisės į teisingą teismą pažeidimą jis sieja su proceso šalių lygiateisiškumo pažeidimu. Pažymėtina, kad vien faktas, jog liudytojas M. Š. davė parodymus siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o teismas rėmėsi šio liudytojo parodymais, nesuteikia pagrindo išvadai, kad kaltinimo šalis buvo geresnėje padėtyje palyginus su gynybos šalimi, o teismo procesas buvo formalus, jo metu nesiekta išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes. Iš bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose posėdžių protokolų, skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad nagrinėjant bylą teisme buvo kruopščiai tiriami M. Š. parodymai – liudytojas tiesiogiai apklaustas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme, klausimus jam uždavė proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji bei jų gynėjai, liudytojo M. Š. parodymams teismai skyrė didesnį dėmesį nuosprendyje ir nutartyje lygindami M. Š. parodymus su kitų byloje surinktų įrodymų duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teisė į teisingą teismo procesą ne kartą aiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad šis teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstus (nepriimtinus) daugelį skundų bylose, kuriose proceso teisingumas buvo ginčijamas atsižvelgiant pirmiausia į tai, kad pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo panaudoti parodymai bendrakaltinamųjų ar kitų asmenų, dėl šių parodymų galimai gavusių tam tikrų privilegijų (pvz., 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2009 m. kovo 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje V. A. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 20309/02; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07). Nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė rodo, kad joje nesuformuota konkrečių reikalavimų tvarkai, kuria turėtų būti teikiami tam tikri privalumai su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančiam arba tiesiog kaltinimui palankius parodymus duodančiam asmeniui, taip pat nenurodomos imperatyvios tokio asmens parodymų panaudojimo ribos jų įrodomosios reikšmės (svarbos) nuteisiant kaltinamąjį aspektu; vertinant proceso teisingumą, atsižvelgiama į, be kita ko, šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų buvimą, tačiau detalesnių taisyklių dėl, pavyzdžiui, tokių įrodymų kiekio, pobūdžio ir pan. iš esmės nenustatyta. Bendriausia prasme siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso, kuriame naudojami tokie parodymai, teisingumą, iš esmės svarbu tai, kad tiek bylą nagrinėjantys teismai, tiek gynyba turėtų tinkamas galimybes juos tirti ir vertinti jų patikimumą atsižvelgiant į, be kita ko, pirmiau nurodytus pavojus ir kad gynyba turėtų veiksmingą galimybę tokius parodymus ginčyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad nagrinėjant šią bylą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teisei į teisingą teismo procesą užtikrinti buvo laikomasi. Dėl to nepagrįsti R. G. kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista jo teisė į teisingą teismo procesą.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo

12. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Kasatoriai nesutinka su teismų išvada, kad grupė vertintina kaip organizuota. A. B. pažymi, kad net ir pagal M. Š. parodymus nebuvo aiškaus grupės lyderio, M. S. tvirtina, kad organizuotoje grupėje nedalyvavo, atkreipia dėmesį, kad grupėje nebuvo aiškaus planavimo, veiklos sistemingumo, nes kai kurie nusikaltimai padaryti spontaniškai, A. B., M. S., A. M. taip pat tvirtina, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jie suvokė priklausą organizuotai grupei. Kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog M. S., A. B., R. G., A. M. ir M. Š., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, kiti asmenys, pasislėpę nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, įvairiomis sudėtimis nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. lapkričio 6 d. vykdė vagystes įsibraudami į patalpas, sugadindami svetimą turtą. Vykdydami šias nusikalstamas veikas jie atliko skirtingas funkcijas ir užduotis. M. S. subūrė grupę, rengė nusikalstamų veikų planus, skirstė vaidmenis bendrininkams, rinko informaciją apie nukentėjusiuosius ir jų turtą, nusikalstamos veikos padarymo metu stebėdavo aplinką, kad įspėtų bendrininkus apie pavojų, dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, realizavo pagrobtą turtą. R. G. rinko informaciją apie nukentėjusiuosius ir jų turimą turtą, dalyvaudavo įsibraunant į patalpas, realizavo pagrobtą turtą. A. B. ir A. M. rinko informaciją apie nukentėjusiuosius, stebėjo aplinką, kad įspėtų bendrininkus apie gresiantį pavojų, jei reikėdavo pagalbos M. Š. kartu su juo tiesiogiai įsibraudavo į patalpą ir grobdavo turtą. M. Š. stebėdavo nukentėjusiuosius, tiesiogiai braudavosi į patalpas ir grobdavo turtą, rūpinosi pagrobto turto realizavimu. Nusikalstamoms veikoms daryti nuteistieji buvo apsirūpinę atsuktuvais, laužtuvais, kaukėmis, radijo stotelėmis, automobiliu ir kitomis priemonėmis bei įrankiais. Byloje nustatyta, kad nuteistieji rinko informaciją apie asmenis, turinčius turto, kurį būtų galima pavogti ir nesunkiai realizuoti, sekdavo nukentėjusiuosius, jų šeimos narius, patalpą, į kurią braudavosi, ieškodami laiko, kai nusikalstamas veikas padaryti bus geriausia, o pasitaikius netikėtai progai, veikdavo nedelsdami; iš viso per grupės gyvavimo laiką padarydami vienuolika vagysčių įsibraunant į patalpą, kurias lydėjo kitos nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog organizuota grupė būtinai turėtų organizatorių (kaip teigia kasatorius A. B. – lyderį), todėl organizatoriaus nebuvimas neužkerta kelio asmenų grupės nusikalstamas veikas vertinti kaip įvykdytas veikiant organizuota grupe. Kita vertus, šioje byloje, įvertinus vaidmenį, atliekamas užduotis ir funkcijas, nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad organizatoriumi buvo M. S. Dėl to darytina išvada, kad bendrininkų nusikalstama veikla buvo planuota ir sisteminga, grindžiama funkcijų ir vaidmenų paskirstymu. Kasatoriai, dalyvaudami asmenų grupės, darančios nusikalstamas veikas tarp bendrininkų pasiskirsčius užduotis ir funkcijas, veikloje, suvokė šią asmenų grupės ypatybę, todėl suvokė priklausą organizuotai grupei. Dėl to asmenų grupė, kurios nariai veikė darydami nusikalstamas veikas šioje byloje, atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodytus organizuotos grupės požymius, o kasatorių veikos tinkamai kvalifikuotos pagal organizuotos grupės kvalifikuojantį veiką požymį numatančią BK 178 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 26 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 3 dalies, 187 straipsnio 1 dalies taikymo

13. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia.

13.1. R. G. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už H. B. turto pagrobimą, nes tuo metu buvo suimtas ir todėl šio nusikaltimo nepadarė. Byloje nustatyta, kad R. G. tyčia atliko veiksmus, kuriais buvo sudarytos prielaidos įvykdyti H. B. turto vagystę – sekė nukentėjusįjį, jo šeimos narius, namą, parūpino nukentėjusiojo namo garažo durų pultelį, kurį panaudojęs M. Š. įsibrovė į H. B. namą. Po to, kai nusikalstama veika buvo įvykdyta, R. G. iš kitų bendrininkų gavo už šios nusikalstamos veikos padarymą jam tenkančią pagrobto turto dalį. Nurodytas R. G. elgesys suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jo tyčia apėmė M. Š. ir kitų bendrininkų įvykdytą H. B. turto vagystę. Dėl to R. G. pagrįstai nuteistas už šios nusikalstamos veikos padarymą.

13.2. M. S. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nes pats jis svetimo turto negadino, tai darė tik M. Š. Byloje nustatyta, kad M. S. buvo žinoma aplinkybė, jog svetimas turtas buvo pagrobiamas M. Š., o kai kuriais atvejais ir kitiems asmenims, laužiantis pro langus ar pan. įsibraunant į nukentėjusiųjų patalpas, todėl M. S. tyčia apėmė M. Š. ir kitų asmenų įvykdytus svetimo turto sugadinimus. Dėl to darytina išvada, kad jis yra pagrįstai nuteistas už šias nusikalstamas veikas.

13.3. A. B. teigia, kad pagal savo vaidmenį jis buvo tik padėjėjas, todėl teismai netinkamai nustatė jo vaidmenį ir kvalifikavo veiką. Pagal teismų praktiką tada, kai nusikalstamas veikas daro organizuotos grupės nariai, nepriklausomai nuo konkretaus bendrininko vaidmens darant nusikalstamą veiką, jų veikos kvalifikuojamos kaip vykdytojų pagal BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-255/2013, 2K-140/2014). Dėl to R. G., M. S., A. B. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 27 straipsnio 1 dalies taikymo

14. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Kasatorius M. S. teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 27 straipsnio 1 dalį, nes jį recidyvistu pripažino neįvertinęs jo asmenybės, bylos medžiagos, be motyvuoto teismo sprendimo.

14. 1. Kolegija pažymi, kad aiškinant BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

14.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. S. buvo nuteistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nuosprendžiu ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams ir keturiems mėnesiams. Naują tyčinį nusikaltimą M. S. padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laiką, t. y. turėdamas teistumą (BK 97 straipsnis). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikydami jį recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalį taikė tinkamai.

Dėl R. G. paskirtos bausmės

15. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Vadovaudamasis BK 63 straipsnio taisyklėmis už atskiras nusikalstamas veikas teismas subendrina apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdais. Už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įstatyme numatyta laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė. Kasatorius R. G. teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, todėl neteisinga. Kolegija pažymi, kad R. G. yra nuteistas už šešias pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas, turinčias didžiausią įtaką galutinei bausmei. Skirdamas bausmes už šias veikas teismas atsižvelgė į tai, kad BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyti nusikaltimai yra sunkūs, tyčiniai, savanaudiški, padarė žalą nukentėjusiesiems, tačiau R. G. ar kiti kaltinamieji nukentėjusiesiems žalos neatlygino, kad R. G. nusikalto teistumui neišnykus, administracine tvarka nebaustas, į narkologo-psichiatro įskaitą neįrašytas, buvo aktyvus nusikalstamų veikų vykdytojas, recidyvistas, jokių jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas už kiekvieną iš pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuotų jo veikų skyrė trejų metų šešių mėnesių, ketverių metų, penkerių metų laisvės atėmimo bausmes, t. y. bausmes, savo dydžiu artimas sankcijoje ar šiek tiek viršijančias sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad už pavojingiausias ir didžiausios įtakos galutinei bausmei turinčias nusikalstamas veikas buvo paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Už kitas R. G. padarytas mažiau pavojingas veikas buvo paskirtos šešių, aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Po to teismas pagal BK 63 straipsnio taisykles subendrino už visas R. G. nusikalstamas veikas (iš viso dešimt nusikalstamų veikų) paskirtas bausmes ir paskyrė R. G. galutinę šešerių metų ir šešių mėnesių bausmę, kuri tik šiek didesnė už bausmes, paskirtas jam už kiekvieną iš pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuotų jo veikų. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga, yra vertintini kaip nepagrįsti.

Dėl A. B. paskirtos bausmės

16. Pagal BK 37⁶ straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kasatorius A. B. teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas už kai kurias nusikalstamas veikas, todėl mano, kad, nutraukus jam bylą dėl kai kurių iš nusikalstamų veikų, paskirtoji bausmė turėtų būti sušvelninta. Kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog A. B. būtų nepagrįstai nuteistas dėl kurios nors iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų veikų, kad pagal kasacinio skundo argumentus A. B. kaip nors kitaip netinkamai būtų pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl nėra teisinio pagrindo švelninti A. B. paskirtą bausmę, o jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl BPK 332 straipsnio 5 dalies taikymo

17. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti, kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas tik tada, kai nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-418-699/2015, 2K-319-976/2015). Kasatorius A. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo paduoto apeliacinio skundo argumentų dėl priklausymo organizuotai grupei, pagrobto turto vertės V. G. ir J. A. epizoduose ir kitų, o kasatorius M. S. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo daugelio jo skunde nurodytų argumentų, nepaaiškino, kodėl, sutikdamas su jo argumentais dėl M. Š. parodymų vertinimo, šiais argumentais nesivadovavo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šios instancijos teismas pagal nuteistojo A. M. ir nuteistojo M. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą ir tai atlikęs nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl apeliacinių skundų argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Iš nutarties turinio matyti, kad joje pasisakyta dėl A. M. priklausymo grupei, kodėl grupė vertintina kaip organizuota, paaiškinta, kodėl remiamasi M. Š. parodymais, nurodyti motyvai, kodėl tenkinti civiliniai ieškiniai. Atkreiptinas dėmesys, kad A. M. apeliaciniame skunde neginčijo pareikštų civilinių ieškinių dydžio. Dėl to darytina išvada, kad į visus esminius nuteistojo A. M. ir nuteistojo M. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus buvo atsakyta, o kasatorių teiginiai dėl esminio BPK 332 straipsnio 5 dalies pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti.

18. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, pagal kasacinių skundų argumentus nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų (netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, esminių BPK pažeidimų), kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų A. B., A. M., M. S., R. G. kasacinius skundus.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis