T. N. pagal BK 138 str., 28 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-166-788/2017

Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00973-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;

1.2.4.4.1; 2.1.7.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, T. N., jo gynėjui advokatui Artūrui Baužai,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. M., jo atstovui advokatui Antanui Danieliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu T. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant jam iš nuteistojo T. N. 1000 Eur neturtinei ir 626,20 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendis panaikintas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, baudžiamoji byla T. N. nutraukta. Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, jo atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, jo gynėjo ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. T. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. spalio 9 d., apie 15.30 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) namo kieme, konflikto metu vieną kartą ranka sudavė A. M. į veido sritį, padarydamas poodinę kraujosruvą nosyje, pereinančią į kairės akies vokus, kairį žandą, kairį skruostą, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą į kairės akies stiklakūnį, kraujosruvą akies minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų, skeveldrinius kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio lūžius, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, dėl to A. M. ilgai sirgo, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį su pakeitimais, išdėstytais apeliaciniame skunde, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), taip padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie suvaržė nukentėjusiojo teises ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino ekspertizės išvadas, nepagrįstai T. N., liudytojų jo tėvų L. N. bei R. N. parodymams teikė didesnę įrodomąją reikšmę ir jais vadovavosi, o paties nukentėjusiojo, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų S. P. bei T. P. nuoseklius parodymus be jokių motyvų atmetė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai M. A. S. ir M. K. patvirtino kasatoriaus ir liudytojų S. P. bei T. P. nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusysis pats prie T. N. nekibo, tačiau vėliau šie liudytojai savo parodymus pakeitė, priderindami juos prie T. N. parodymų.

2.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnį), dėl to nepagrįstai T. N. veiksmus prieš jį įvertino kaip būtinąją gintį. Anot kasatoriaus, pagal suformuotą teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtų gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kasatorius, dėstydamas savąją įvykio versiją, teigia, kad jis prieš T. N. neatliko jokių smurtinių ar grėsmę keliančių veiksmų, jokio pavojaus jam nekėlė, įvykio metu buvo su mažamečiu vaiku, tuo tarpu T. N. buvo kartu su dviem draugais, kurie vėliau jį puolė iš nugaros, buvo nusiteikęs priešiškai, pats išprovokavo susitikimą, viešoje vietoje elgėsi netinkamai, mėtė šiukšles ant nukentėjusiojo automobilio, spardė jį, įžeidinėjo nukentėjusįjį ir sudavė jam smūgį, dėl kurio lūžo kaulai. Kasatorius pažymi, kad T. N. smurtauti prieš jį rengėsi iš anksto, tam pasikvietė draugus ir turėjo buką daiktą, kuriuo smogė nukentėjusiajam. Kasatoriaus įsitikinimu, T. N., kėsindamasis į jo sveikatą ir nuosavybę, veikė tiesiogine tyčia, o būtinosios ginties versiją apeliacinės instancijos teisme iškėlė siekdamas išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi išimtinai T. N. parodymais, vertino vien tik jam palankias aplinkybes, dėl to T. N. veiksmus, kurie visiškai neatitinka būtinosios ginties sąlygų, be jokio pagrindo iš tyčinio nusikaltimo perkvalifikavo į būtinąją gintį.

2.3. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nesuprantamai pasisakė dėl civilinio ieškinio, t. y. nutarė civilinio ieškovo skundą atmesti, tačiau nurodė, kad civilinis ieškinys tenkintinas, ir sumas, nors baudžiamąją bylą nutraukė, taip pat – kad civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą. Anot kasatoriaus, teismas, kvalifikuodamas T. N. veiksmus kaip padarytus tiesiogine tyčia, turėjo išspręsti ir žalos atlyginimo klausimą.

3. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo

4. Kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nutraukti bylą T. N., esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog T. N. jį nesunkiai sužalojo veikdamas esant būtinosios ginties situacijai, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas. Kasacinio skundo argumentai pagrįsti.

5. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt).

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, bet patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

7. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp T. N. ir nukentėjusiojo A. M. kilo dėl šiukšlių, kurias T. N. padėjo ant nukentėjusiojo automobilio ir atsisakė jas nuimti. Šio konflikto metu T. N. vieną kartą ranka sudavė A. M. į veidą, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą (poodinę kraujosruvą nosyje, pereinančią į kairės akies vokus, kairį žandą, kairį skruostą, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą į kairės akies stiklakūnį, kraujosruvą akies minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų, skeveldrinius kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio lūžius, lengvą galvos smegenų sukrėtimą). Pats T. N. konflikto metu patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą (odos nubrozdinimus kairiame rieše, kairėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą kairiame rieše), taip pat buvo suplėšyta jo striukė.

7.1. Nukentėjusysis A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. N. ant jo automobilio užmetė šiukšles, kurias jis, tempdamas T. N. už rankos, liepė patraukti. Tuo metu jam už nugaros buvę du vaikinai suėmė jį už pečių, o kai pasisuko atgal pasižiūrėti, kas jį suėmė, ir vėl atsisuko į T. N., gavo nuo jo smūgį į veidą. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. M. parodė, kad matė, kaip T. N. padėjo šiukšlių maišelį ant jo automobilio, todėl savo kairę ranka pridėjęs prie T. N. dešinės rankos norėjo paraginti jį nuimti šiukšles. Tuo metu vienas iš vaikinų, buvęs jam už nugaros, sudavė vieną smūgį jam į petį, o kitas stūmė jį ir bandė suimti už kaklo. Nespėjus atsisukti ir pasižiūrėti, kas jam smogė į nugarą, T. N., kažką išsitraukęs iš kišenės (galimai kastetą), sudavė smūgį į kairę akį. Teisme nukentėjusysis A. M. parodė, kad paprašė T. N., jog šis nuimtų šiukšles nuo automobilio. T. N. atsisakius, kaire ranka paėmė jam už dešinės rankos ir vertė nuimti šiukšles. T. N. atsitraukė, vienas iš jo draugų smogė nukentėjusiajam iš už nugaros, o kitas ėmė smaugti jį ranka. Tuo metu T. N. dešine ranka tvojo nukentėjusiajam į skruostą. Specialisto išvadoje Nr. G2623/14(02) konstatuota, kad A. M. sužalojimai padaryti kietu buku daiktu. T. N. smūgio sudavimo nukentėjusiajam į veidą aplinkybes patvirtino ir liudytojais apklausti (kartu su juo gyvenantys) S. P. bei jos sūnus T. P..

7.2. Pats T. N. savo kaltę neigė, nurodė, kad tyčia nukentėjusiajam nesudavė jokio smūgio. Ikiteisminio tyrimo metu T. N. parodė, kad A. M., liepdamas jam nuimti šiukšles nuo automobilio, bandė du kartus sugriebti jį už rankų. Kai A. M. pavyko tą padaryti, jam bandant išsisukti suplyšo jo striukės pažastis. Tada A. M. bandė suimti jį už kaklo, išplėšė iš sportinio kostiumo kapišono virvelę ir vėl suėmęs už kaklo smaugė. Bandydamas išsilaisvinti iš A. M. rankų jautė, kad užkabino kažkurią A. M. dalį, tačiau smūgis nebuvo didelis. Teisme T. N. parodė, kad A. M. liepė nuimti šiukšlių maišelį nuo automobilio, tačiau jam atsisakius tą padaryti, A. M. griebė jį už rankos. T. N. ranką ištraukus, A. M. vėl griebė už jos, dėl to plyšo striukės pažastis. Tada A. M. gal bandė pataikyti jam į veidą, nes ištraukė iš kapišono virvelę. A. M. vėl stvėrė jį už rankos, tempė už rūbų. Muistydamasis jis išsilaisvino, gal tuomet užkliudė A. M.. Tyčia jokio smūgio nesudavė. Baigiamosiose kalbose T. N. gynėja nurodė, kad tai buvo būtinoji gintis.

7.3. Kartu su T. N. įvykio vietoje buvę liudytojai M. A. S. ir M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad viskas vyko labai greitai, A. M. kelis kartus mėgino T. N. sučiupti už rankų, o šiam ištrūkus, pagriebė už bliuzono kapišono ir mėgino T. N. smaugti, ištraukė kapišono virvelę. T. N., besistengdamas ištrūkti iš nukentėjusiojo rankų, sudavė vieną kartą jam į kairę veido pusę. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu apklausti M. A. S. ir M. K. savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad nematė, kaip T. N. sudavė smūgį A. M.. Teisme liudytojas M. K. parodė, kad T. N. lyg atsistūmė nuo nukentėjusiojo, tyčinio smūgio nebuvo, o liudytojas M. A. S. patvirtino, kad matė, kaip T. N., makaluodamasis rankomis, pataikė nukentėjusiajam į veidą.

7.4. 2014 m. spalio 9 d. policijos pareigūno A. B. tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad atvykus į įvykio vietą T. N. nurodė, jog besigindamas nuo kaimyno sudavė jam ranka į veidą. 2014 m. spalio 9 d. policijos pareigūno A. K. tarnybiniu pranešimu nustatyta, jog iš karto po įvykio A. M. paaiškino, kad kieme kilo konfliktas su kaimynu dėl to, jog šis padėjo šiukšles ant transporto priemonės, todėl liepė jas nuimti, o šiam atsisakius tai padaryti paėmė jį už rankos ir traukė link automobilio, tačiau tai bedarant atsirado dar du jaunuoliai, kurie nieko nedarė. Jam atsisukus, jaunuolis, kurį laikė už rankos, trenkė nežinia kuo į veido sritį.

8. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs, išanalizavęs ir įvertinęs pakankamai prieštaringus asmenų parodymus, ištyręs kitus bylos įrodymus, konstatavo, jog nukentėjusiojo elgesio pavojingumas nebuvo peržengęs tokių ribų, kad būtų kilusi būtinosios ginties situacija, kurią apibrėžia BK 28 straipsnis, pripažino T. N. kaltu padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą A. M.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo T. N. skundą, padarė priešingą išvadą, kad T. N. sužalojo A. M. veikdamas esant būtinajai ginčiai. Šios instancijos teismo vertinimu, nukentėjusysis pažeidė T. N. laisvės neliečiamybę ir kėsinosi į jo sveikatą, t. y. viešoje vietoje, esant pašaliniams asmenims, elgėsi agresyviai, ne kartą sugriebęs už rankos tempė T. N., kad šis nuimtų nuo automobilio šiukšles, suko ranką, tempė bliuzono kapišoną jam ant veido, dėl to T. N. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suplėšyta striukė.

9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. N. smūgį nukentėjusiajam A. M. į veidą sudavė nesant būtinosios ginties situacijai, pagrįsta išsamiu ir nešališku byloje esančių įrodymų tyrimu bei situacijos analize, iš esmės tinkamai motyvuota, todėl nebuvo jokio faktinio pagrindo daryti priešingos išvados. Minėta, kad būtinosios ginties situacija ir asmens teisė į būtinąją gintį atsiranda tik esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis A. M. būtų atlikęs tokius veiksmus, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurio T. N. būtų turėjęs teisę gintis darant žalą sveikatai. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nukentėjusiajam buvo suduota kastetu ar kitu panašiu daiktu (kaip teigė nukentėjusysis), tačiau kartu ir paneigė kaltinamojo versiją, jog A. M. patirti sužalojimai galėjo atsirasti vien tik dėl mėginimo išsisukti nuo nukentėjusiojo ar kaip muistymosi rezultatas. Pažymėtina ir tai, kad nors gynyba ir jai palankius parodymus davę liudytojai pabrėžia nukentėjusiojo konfliktinį būdą ir, jų nuomone, negerus poelgius, tačiau konflikto, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, iniciatorius buvo būtent T. N., padėjęs šiukšles ant nukentėjusiojo automobilio, kvietęs jį išeiti į lauką, atsisakęs nuimti šiukšles nuo automobilio. Teisėjų kolegijos vertinimu, turint galvoje nukentėjusiojo ir išteisintojo įtemptus santykius, nukentėjusiojo reakcija į T. N. veiksmus nebuvo išskirtinė ar neprognozuojama. Situacijos analizė leidžia daryti išvadą, kad T. N. buvo pasirengęs tokiai A. M. reakcijai, smūgį sudavė veikdamas ne noro apsiginti, bet pykčio. Be to, įvykio metu šalia T. N. buvę draugai bet kuriuo momentu buvo pasirengę jam pagelbėti.

10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad konflikto tarp T. N. ir A. M. priežastis galėjo tapti įsisenėję nesutarimai tarp A. M. ir T. N. šeimos, taip pat paties A. M. veiksmai. Teismas nustatė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo A. M. elgesys (stipriai beldė į (duomenys neskelbtini) buto duris, palikdavo šiukšles prie (duomenys neskelbtini) buto durų), šią aplinkybę pripažino T. N. atsakomybę lengvinančia ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nukentėjusiojo ankstesnio elgesio ir jo reikšmės konfliktui kilti, kita vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad provokuojančiu pripažintas nukentėjusiojo A. M. elgesys nebuvo toks, jog T. N. ir jo artimieji turėtų pagrindą bijoti šio asmens smurtinių veiksmų.

11. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis pažeidė T. N. laisvės neliečiamybę ir kėsinosi į jo sveikatą, nepagrįsta išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų teisingu įvertinimu, be to, padaryta neatlikus įrodymų tyrimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje buvo nurodęs, kad atlikus įrodymų tyrimą liko nepašalintų prieštaravimų tarp T. N. ir A. M. išsakytas versijas patvirtinančių tiek jų pačių, tiek liudytojų parodymų, todėl nebuvo galimybės juos vertinti kaip absoliučiai patikimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, iš esmės prioritetą suteikė paties T. N. ir jo draugų parodymams, neatsižvelgdamas į tarp jų ir kitų įvykį mačiusių asmenų parodymų esančius prieštaravimus, taigi neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą, ar A. M. iš tiesų atliko pavojingą kėsinimąsi. Pažymėtina, kad T. N. ir liudytojų M. A. S. bei M. K. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo užlaužęs T. N. rankas, smaugė jį, kitais bylos įrodymais nepatvirtintos. Kalbant apie nukentėjusiojo veiksmus prieš T. N., byloje iš esmės patikimai nustatyta vien tai, kad konflikto metu T. N. buvo padaryti odos nubrozdinimai ir kraujosruva, taip pat suplėšyta striukė. Tačiau, atsižvelgiant į kilusio konflikto kontekstą, šiuos padarinius sukėlusių nukentėjusiojo veiksmų negalima laikyti realiu ir pavojingu kėsinimusi BK 28 straipsnio prasme, juolab kad šie veiksmai buvo išprovokuoti T. N., padėjusio šiukšles ant nukentėjusiojo automobilio. Be to, T. N. atsakomasis veiksmas – smūgis nukentėjusiajam į veidą – sukėlė A. M. žymiai sunkesnius padarinius, tarp jų nosies kaulų, skeveldrinius kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio lūžius. T. N. aiškinimai, kad tokius sužalojimus jis padarė muistydamasis, taip pat jo versija, jog nukentėjusysis pats sau juos padarė, vertintini kritiškai. Atsižvelgtina ir į tai, kad T. N. pabrėžiama aplinkybė, kad pats A. M. pirmiausiai šiukšles padėjo prie (duomenys neskelbtini) buto, kurias vėliau kaltinamasis išnešė į kiemą ir padėjo ant kaltinamojo automobilio, kategoriškai nenustatyta, o nukentėjusysis visada neigė šį faktą.

12. Nagrinėjamos bylos kontekste kritikuotinas ir apeliacinės instancijos teismo išvados apie kėsinimosi pavojingumą pagrindimas T. N. ir A. M. fizinio sudėjimo palyginimu. Kėsinimosi pavojingumo konstatavimas atsižvelgiant į tai, kas fiziškai stipresnis (puolantysis ar besiginantysis), yra sąlyginis. Šioje byloje abiejų instancijų teismai atsižvelgė į tai, kad T. N. yra menkesnio kūno sudėjimo už nukentėjusįjį, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę akivaizdžiai pervertino. Būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis, nes būtinosios ginties institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog T. N. yra menkesnio kūno sudėjimo už nukentėjusįjį, nesudaro pagrindo konstatuoti nagrinėjamu atveju buvus būtinosios ginties situaciją. Be to, konfliktinės situacijos rezultatas rodo, jog T. N. kūno sudėjimas nesutrukdė padaryti pakankamai pavojingą traumą nukentėjusiajam.

13. Dėl pirmiau minėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas T. N. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas BK 28 straipsnio nuostatas byloje taikė nepagrįstai. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl nenagrinėtino prašymo

14. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. M. prašo palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį su pakeitimais, išdėstytais apeliaciniame skunde. Iš to galima suprasti, kad prašoma sugriežtinti bausmę T. N. ir padidinti atlygintinos žalos sumą iki civiliniame ieškinyje nurodyto dydžio. Kita vertus, kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir nustatydamas atlygintinos žalos dydį, nesilaikytų įstatymo reikalavimų. Remiantis BPK 368 straipsnio 2 dalimi, kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Atsižvelgiant į tai, kasaciniame skunde suformuluotas prašymas keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas