Baudžiamoji byla Nr. 2K-141-699/2017
Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00010-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu O. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, uždraudžiant per šį laikotarpį prisiartinti prie M. V. arčiau kaip per 5 metrus.
Pritaikius BK 48 straipsnio 7 ir 8 dalis, O. A. įpareigotas per bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam M. V. padarytą neturtinę žalą ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Priteista iš O. A. nukentėjusiajam M. V. 150 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 300 Eur advokato atstovavimo išlaidų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi nuteistojo O. A. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. O. A. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 29 d., apie 18.15 val., Klaipėdos r., Priekulėje, Turgaus g. 9-ojo namo kieme, smogė vieną kartą kumščiu M. V. į veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis O. A. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus panaikinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir bylą nutraukti, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Nuteistojo nuomone, surašant apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nebuvo laikytasi teismų praktikos.
2.2. Nuteistojo teigimu, jis jokio nusikaltimo nepadarė, byloje nėra pakankamai tai patvirtinančių duomenų. Tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi prielaidomis, kurių nepatvirtina ištirti bylos įrodymai, savo išvadas grindė iš esmės vien tik kaltinančiais nukentėjusiojo M. V. parodymais. Taip buvo pažeistos BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos ir suvaržyta nuteistojo teisė į teisingą teismo sprendimą (BPK 1 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis). Pasak kasatoriaus, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes netyrė ir nevertino nukentėjusiojo M. V., liudytojos I. J. parodymų visų bylos įrodymų kontekste, neatsižvelgė į tai, kad jų parodymai nesutampa su kitais įrodymais.
2.3. Be to, nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 407, 408, 409, 410, 412 straipsnių reikalavimus, nes 2016 m. liepos 15 d. nutartimi išskyrė iš privataus kaltinimo proceso baudžiamosios bylos dalį, kurioje pagal kasatoriaus skundą M. V. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, dėl šios dalies privataus kaltinimo procesą nutraukė ir bylos medžiagą perdavė prokurorui valstybiniam kaltinimui palaikyti, o kitą bylos dalį nagrinėjo pagal M. V. paduotą priešpriešinį skundą pagal kasatoriaus skundui suteiktą numerį (Nr. PK-7-729/2016). Nuteistojo įsitikinimu, privataus kaltinimo bylą pradėjus pagal jo skundą ir ją perdavus prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui atlikti, privataus kaltinimo procesas šioje byloje turėjo būti nutrauktas, o priešpriešinis skundas ne nagrinėjamas, o grąžintas M. V. Kasatorius pažymi, kad įstatymų leidėjas, numatydamas priešpriešinių skundų nagrinėjimo galimybę vienoje byloje, suteikia teismui daugiau privalumų nustatyti byloje tiesą, išsiaiškinti ir nuspręsti, kas iš tikrųjų padarė nusikalstamą veiką ir kas nuo jos nukentėjo. Kasatoriaus teigimu, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo grąžinti priešpriešinį skundą M. V., taip suteikiant jam galimybę pačiam kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (BPK 407, 408 straipsniai), arba kol nebus išnagrinėta iškirta byla pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tačiau Klaipėdos apylinkės prokuroras, kontroliuojantis ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-00425-14, laukė, kol bus išnagrinėta byla pagal M. V. priešpriešinį skundą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, ir 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, pripažinęs, kad M. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kasatorius pažymi, kad šiame ikiteisminiame tyrime jis net nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, o privataus kaltinimo byloje tapo tik kaltinamuoju, nors skundą padavė pirmas ir jo sveikatos sutrikdymas gerokai sunkesnis nei M. V.
2.4. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad M. V. priešpriešiniame skunde nurodyta, jog dėl nuo O. A. suduoto smūgio jis patyrė fizinį skausmą, todėl tokie O. A. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies požymius. Tačiau iš specialisto išvados matyti, kad M. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip teismas netinkamai įvertino priešpriešiniame skunde aprašytas veikos aplinkybes. Įstatymas numato, kad BPK 412 straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Be to, nagrinėdamas privataus kaltinimo bylą, teismas turėjo priminti proceso dalyviams apie kaltinimo pakeitimą, taip pat pats privatus kaltintojas ar jo atstovas, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, turėjo galimybę pakeisti išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Dėl šių pažeidimų kasatorius teigia negalėjęs tinkamai gintis nuo pateikto kaltinimo.
2.5. Be to, kasatoriaus teigimu, teismas nesvarstė veikos padarymo dėl neatsargumo, atsižvelgiant į susiklosčiusią konfliktinę situaciją dėl vaiko grąžinimo motinai. Nebuvo aiškintasi (nebuvo apklaustas specialistas) dėl sužalojimo mechanizmo, t. y. ar buvo suduota tiesiogiai ar pats nukentėjusysis galėjo susižaloti atsitrenkdamas ar krisdamas. Kasatorius pažymi, kad M. V. nepranešė policijai apie patirtus sužalojimus, o kasatorius viso bylos proceso metu nurodė, kad būtent M. V. pirmas sudavė jam į veidą. Teismas vadovavosi tik M. V. parodymais. I. J. nematė konflikto ir negali paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas M. V. ir kasatorius. Be to, I. J. yra suinteresuota bylos baigtimi savo draugo M. V. naudai, todėl jos parodymų patikimumas kelia abejonių. Juolab kad jų parodymai aiškiai skiriasi, tai nuteistasis nurodė apeliaciniame skunde. Iš bylos aiškiai matyti, kad jie buvo konflikto iniciatoriai, nes reikalavo nedelsiant atiduoti vaiką.
2.6. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad jam būdingas elgesys balansuoti ties administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veiksmų riba, o kartais ir ją peržengti. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad kildavo žodiniai konfliktai su I. J. (vaiko motina) dėl bendravimo su vaiku klausimų, o baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-64/2012 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas (tai patvirtina I. J. kerštą). Be to, nuteistasis buvo išteisintas ir Raseinių apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 2 dalį; šioje byloje prokuroro apeliacinis skundas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi buvo atmestas.
2.7. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesivadovavo apeliacinį bylų nagrinėjimą reglamentuojančiomis normomis. Šis teismas nekreipė dėmesio į pateiktą 2016 m. birželio 6 d. vyr. specialistės (psichologės) A. A. raštą, kuriame užfiksuotos jo sūnaus nurodytos konflikto aplinkybės. Kasatorius pabrėžia, kad kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privaloma pagal kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnis), prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujinamas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį, be to, pagal BPK 270 ir 287 straipsnį teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus bei atlikti bet kokį proceso veiksmą.
3. Nuteistojo O. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 1 dalies – taikymo
4. Kasaciniu skundu nuteistasis O. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Tokius prašymus kasatorius argumentuoja tuo, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė, jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvados dėl jo kaltės grindžiamos tik kaltinančiais nukentėjusiojo parodymais.
Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.
4.1. Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
4.2. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Tai materiali nusikaltimo sudėtis – mušimo ar kitokio smurtavimo atveju turi būti sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis).
4.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad 2014 m. birželio 29 d., apie 18.15 val., Klaipėdos r., Priekulėje, Turgaus g. 9-ojo namo kieme, O. A. smogė vieną kartą kumščiu M. V. į veidą ir sukėlė jam fizinį skausmą. Teismas nustatė, kad O. A. taip pasielgė vaiko perdavimo jo motinai I. J. metu, kai O. A. užsipuolus I. J., nukentėjusysis M. V. stojo ją ginti. Šie objektyvūs duomenys patvirtina, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė tyčiniais veiksmais ir tai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
4.4. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius savo skunde iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, abiejų instancijų teismų padarytų išvadų nepagrįstumą (t. y. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą) argumentuoja ginčydamas nustatytas faktines aplinkybes.
4.5. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
4.6. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
4.7. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šio teismo išvados padarytos išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo O. A., nukentėjusiojo M. V., liudytojų I. J., V. V. parodymus, duomenis, užfiksuotus specialisto išvadoje Nr. G 1280/14(03), ir įvertinus jų visumą. Teisėjų kolegija pripažinti, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, neturi teisinio pagrindo.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinį bylų nagrinėjimą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 3, 5 dalyse, nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. Pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo.
4.9. Kasatorius deklaratyviai nurodo, kad jis neturėjo galimybės tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Iš bylos duomenų matyti, kad priešpriešiniame skunde M. V. detaliai išdėstė O. A. veikos padarymo aplinkybes ir nurodė, jog dėl suduoto smūgio į veidą patyrė fizinį skausmą, už tai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu O. A. ir nuteistas. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs apatinės lūpos poodine kraujosruva bei atitinkamai kraujosruva ir nubrozdinimu apatinės lūpos gleivinėje, padarytas kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu. Tokia išvada neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytai aplinkybei, kad dėl suduoto smūgio jis patyrė fizinį skausmą.
4.10. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes O. A. baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Abiejų instancijų teismai savo išvadas grindė teisėtais būdais gautais, teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, bylos įrodymai (tiek teisinantys, tiek kaltinantys) buvo įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
4.11. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 407, 408, 409, 410, 412 straipsnių reikalavimus. Šiuos teiginius teisėjų kolegija laiko deklaratyviais, nes jie nepagrįsti teisiniais argumentais.
4.12. Remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo O. A. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
