Baudžiamoji byla Nr. 2K-163-303/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25926-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.4.1.1; 1.1.5.1.1; 1.1.5.1.2; 2.1.7.4; 2.1.7.4.4; 2.1.14; 2.4.5.2.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
nukentėjusiajam L. S.,
asmeniui, kuriam byla nutraukta A. Š. (A. Š.),
jo gynėjui advokatui Anatolijui Vilkui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo L. S. atstovės advokatės Eglės Tamašauskaitės kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi baudžiamoji byla A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, esant jo baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje.
L. S. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi prokuroro ir nukentėjusiojo L. S. apeliaciniai skundai atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis pakeista – L. S. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros ir nukentėjusiojo atstovės advokatės kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo, prašiusio jo atstovės advokatės ir prokuratūros kasacinius skundus tenkinti, A. Š., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. A. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. balandžio 25 d., apie 21.30 val., Vilniuje, Naugarduko g. 25, bendro naudojimo patalpoje, namo koridoriuje, žodinio konflikto ir tarpusavio grumtynių metu, gulėdamas su L. S. ant grindų, tyčia nukando jam kairės ausies kaušelį ir kėde sudavė per rankas, taip padarė L. S. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kąstine kairės ausies kaušelio žaizda, nepataisomai subjaurodamas jo kūną, taip pat nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantį sužalojimą – odos nubrozdinimą su aplinkine kraujosruva kairiame žaste.
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Motiejūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, ištyrę bylos įrodymus, netinkamai juos įvertino ir nepagrįstai konstatavo, jog A. Š. veikė esant būtinajai ginčiai. Teismai netyrė ir visiškai nepasisakė, ar A. Š. pasirinkta gynybos priemonė buvo proporcinga, ir ar jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, būtent šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant būtinosios ginties proporcingumo klausimą, nes įstatyme numatyti tik du atvejai, kuriems esant nepripažįstama, kad peržengtos būtinosios ginties ribos – kai būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, ir kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą.
2.2. Prokuroras pažymi, kad, spręsdami klausimus, ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių bylos aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą, tačiau to nebuvo padaryta, dėl to išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, jų tikrumo ir tikslumo kelia abejonių. Prokuroro nuomone, ne visi bylos įrodymai yra ištirti ir įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kai kurių jų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę, o teismų motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija, atsižvelgiant į bylos medžiagą, lieka iki galo neatskleista ir neparodo visų reikšmingų faktų. Iš nutarčių turinio matyti, kad buvo remtasi tais bylos įrodymais arba jų dalimi, kurie pagrindžia A. Š. pateiktą įvykio versiją, o kiti įrodymai, nepatvirtinantys teismo išvadų, nevertinti arba vertinti fragmentiškai.
2.3. Prokuroras nesutinka su teismų išvada, kad A. Š. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes ji padaryta remiantis teisme duotais A. Š. ir bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų A. T. (A. Š. sugyventinės), V. S. (Sobol) (sugyventinės brolio) ir K. V. (sugyventinės brolio draugės) parodymais. Šių liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems, dėl to vertintini kritiškai. Liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vaiko gimtadienio metu jis pats gėrė „Starką“, o A. Š. – alų ir šampaną, teisme šis liudytojas nurodė, jog A. Š. gėrė tik vaikišką šampaną. Paskelbus teisme ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, V. S. paaiškino, kad jo ankstesni parodymai neišsamūs, gali būti, kad tyrėja iki galio jo nesuprato. Tačiau, prokuroro nuomone, toks pasiteisinimas yra nelogiškas, nes apklausos protokole yra jo parašas ir prierašas, kad jo parodymai užrašyti teisingai, todėl liudytojo V. S. parodymų dėl A. Š. įvykio metu vartotų alkoholinių gėrimų keitimas turi būti vertinamas, kaip bandymas padėti A. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytoja K. V. teigė, kad ji apskritai nematė, jog šventės metu būtų buvę alkoholinių gėrimų, liudytoja A. T. ir kaltinamasis A. Š. aiškino, kad buvo geriamas tik vaikiškas šampanas. Tačiau A. Š. ir šių liudytojų parodymai prieštarauja V. S. parodymams, kuriuose jis teigia šventės metu gėręs „Starką“. Be to, teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. S. parodymus, kuris yra A. Š. ir L. S. kaimynas ir yra mažiausiai suinteresuotas bylos baigtimi. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs A. Š. iš skardinės geriantį alų, taip pat teigė, jog V. S. jam pasakė, kad A. Š. visą dieną gėrė, nes kažką šventė. Tokius savo parodymus liudytojas V. S. patvirtino teisme. Taigi, pagal šių liudytojų parodymus, įvykio metu A. Š. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai lėmė tolesnius jo veiksmus prieš L. S.. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad liudytojai A. T., V. S. ir K. V. davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė, jų parodymuose nurodytos įvykio aplinkybės dėl esminių detalių sutapo ir su nešališko liudytojo V. S. parodymais.
2.4. Pasak kasatoriaus, teismai, darydami išvadą, kad A. Š. įkando L. S. į ausį tuo momentu, kai L. S., užgulęs ir suėmęs jo rankas, spaudė smakru jo kaklą, taip trukdydamas kvėpuoti (t. y. smaugė), kad tokie L. S. veiksmai kėlė realų pavojų A. Š. gyvybei ir sveikatai, nes L. S. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neprognozuojamai, užsipuolė antrą kartą be jokios priežasties, padarė, remdamiesi tik A. Š. visiškai nelogiškais teiginiais, kaip gynybine versija, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. teisiamajame posėdyje buvo apklaustas du kartus ir abu kartus davė prieštaringus parodymus. Pirmą kartą jis teigė, kad tuo metu, kai L. S. jam smakru spaudė gerklę, jis sąmonės neprarado, antrą kartą jau teigė, kad buvo praradęs sąmonę ir nežino, kaip nukando ausį. Be to, abejotinas A. Š. teiginys, jog L. S., laikydamas jį apglėbęs rankomis per krūtinę, smakru spaudė jam gerklę, nes, L. S. apglėbus rankomis A. Š., būtų buvę labai nepatogu smakru spausti dar ir gerklę, juolab kad L. S. tą dieną nuo ryto vartojo alkoholį ir buvo nemažai išgėręs. Pats A. Š. parodė, kad dėl girtumo L. S. pynėsi liežuvis, todėl akivaizdu, kad, apgirtęs nuo alkoholio, jis neturėjo pakankamai jėgų laikyti apglėbęs rankomis A. Š. ir kartu didele jėga spausti jam gerklę. Be to, L. S. smakru spaudžiant gerklę, L. S. galva turėjo būti prie A. Š. galvos, kurios, gulėdamas ant grindų, negalėjo laisvai pasukti tam, kad pasiektų nukentėjusiojo ausį. Kita vertus, jei asmeniui dėl gerklės užspaudimo trūktų oro, jis instinktyviai siektų išsižioti ir kuo daugiau jo įkvėpti, o ne, kaip teigia A. Š., dantimis griebti už ausies ir ją nukąsti. Be to, norint nukąsti ausį, reikia pakankamai jėgų ir pastangų, tokio veiksmo negalima padaryti netyčia. Kad A. Š. visokiais būdais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, rodo ir tai, kad jis neigia sudavęs L. S. kėde, teigdamas, jog kėdę metė šalia jo, kad šis jo nesivytų, o L. S. nubrozdinimas su kraujosruva žaste galėjo atsirasi L. S. nukritus ant grindų. Tačiau tokį A. Š. teiginį paneigė teismo medicinos specialistas, konstatavęs, kad L. S. šis sužalojimas buvo padarytas daiktu, turinčiu ribotą paviršių, ir negalėjo atsirasti pačiam nukritus ant grindų. Liudytojas V. S. paneigė šiuos A. Š. teiginius, nurodydamas, kad jis matė, kaip A. Š., išbėgęs iš buto, sulankstoma kėde smogė L. S. į kažkurią kūno vietą. Tačiau teismai, remdamiesi suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų ir A. Š. parodymais, atmetė liudytojo V. S. parodymus. Nešališkas liudytojas V. S. taip pat parodė, kad tuo metu, kai L. S. ir A. Š. ėjo koridoriumi apsikabinę (po pirmojo nugriuvimo ant grindų), pastebėjo, kaip A. Š. smogė galva nukentėjusiajam į galvą, tada jie abu susigrūmė, nugriuvo ant grindų, tačiau, kaip konkrečiai grūmėsi, nematė, po to pamatė, kaip abu atsistojo, L. S. laikėsi už ausies, o A. Š. nubėgo į butą. Taigi antrą kartą grumtynės tarp A. Š. ir L. S. kilo dėl to, kad A. Š. pirmas galva smogė L. S. į galvą. Šie V. S. parodymai paneigia A. Š. versiją, kad antrą kartą L. S. griebė jam už gerklės ir parvertė ant grindų. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės rodo, kad A. Š. pats buvo agresyviai nusiteikęs prieš nukentėjusįjį L. S. ir jam nekilo jokia reali, akivaizdi grėsmė. Kad A. Š. nekilo jokia reali, akivaizdi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, patvirtina ir tai, jog jis nekvietė pagalbos, nors šalia stovėjo V. S. ir V. S.. Be to, liudytojas V. S. nurodė dar vieną reikšmingą aplinkybę, kad tada, kai antrą kartą A. Š. ir L. S. grūmėsi ant grindų ir jis norėjo juos išskirti, jam to padaryti neleido V. S., sakydamas, jog jie patys išsiaiškins. Tai, kasatoriaus nuomone, rodo, kad nei V. S., nei V. S. neįžvelgė L. S. veiksmų grėsmės A. Š. gyvybei ar sveikatai, nuo kurių A. Š. būtų reikėjo gintis, nukandant L. S. ausį. Taigi, prokuroro įsitikinimu, šių aplinkybių visuma rodo, kad A. Š. antrą kartą grumtynes pradėjo pats, smogdamas nukentėjusiajam L. S. be jokios priežasties į galvą, o ne todėl, kad kilo reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. A. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą L. S. padarė ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, o pats pirmas panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, išprovokavo tolesnes grumtynes.
2.5. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, vertindami bylos įrodymus, padarė prieštaringas išvadas ir nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Šiuo atveju kito asmens sužalojimas, jo sunkus sveikatos sutrikdymas draudžiamas įstatymo, todėl A. Š., nors galbūt ir išprovokuotas nusikalsti, turi atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ir dėl to kilusius padarinius. Tarp A. Š. nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nenustatyta, kad L. S. savo veiksmais pavojingai kėsinosi į A. Š. sveikatą ir gyvybę. A. Š. veikė tiesiogine tyčia, t. y., nukąsdamas nukentėjusiajam ausį, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir tokių padarinių norėjo, todėl jo nusikalstama veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. atstovė advokatė E. Tamašauskaitė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3.1. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 28 straipsnis – ir padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, be to, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
3.2. Kasatorės įsitikinimu, teismai neteisėtai ir nepagrįstai BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu A. Š. nutraukė baudžiamąją bylą ir paliko nenagrinėtus civilinius ieškinius. Abiejų instancijų teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos padarytos netinkamai ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, teismų sprendimai tinkamai nemotyvuoti, nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes (būtinąją gintį ir jos ribų (ne)peržengimą) buvo nukrypta nuo susiklosčiusios teismų praktikos.
3.3. Kasatorė teigia, kad nepagrįstai pripažinta, jog A. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismai kruopščiai neištyrė visų bylos aplinkybių, dalies bylos įrodymų netyrė ir nevertino, kai kuriuos įrodymus – A. Š. artimų asmenų ir šališkų liudytojų parodymus – nepagrįstai vertinto kaip patikimus. Pasak kasatorės, teismai, klaidingai interpretuodami bylos aplinkybes, padarė neteisingas prielaidas dėl konflikto pradžios ir jo eigos, nurodydami, kad nukentėjusysis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties užpuolė A. Š., dėl to šis gynėsi nuo užpuolimo ir nukentėjusiajam atsirado nustatyti padariniai, kitaip tariant, nukentėjusysis buvo ginčo situacijos iniciatorius ir pats dėl to kaltas. Pirmosios instancijos teismas tokios išvados neargumentavo, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ji padaryta, atsižvelgiant į A. Š. ir liudytojų A. T. (A. Š. sugyventinės), V. S. (sugyventinės brolio) ir K. V. (sugyventinės brolio draugės) nuoseklius parodymus. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad liudytojos A. T. ir K. V. nematė konflikto pradžios, o A. Š. parodymai dėl ginčo pradžios ir eigos yra nenuoseklūs ir laikytini gynybine versija, kuria besąlygiškai remtis negalima. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų V. S. ir V. S. parodymai patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. kad būtent A. Š. užsipuolė L. S. (smogė ar bandė smogti galva), dėl to jie nugriuvo, o vėliau, kai atsikėlė, L. S. laikėsi už ausies, kuri kraujavo. Taigi akivaizdu, kad A. Š. ne gynėsi nuo nukentėjusiojo puolimo, o pats jį puolė; nukentėjusysis apglėbė A. Š. per juosmenį, bandydamas sulaikyti, kad šis nesimuštų, tačiau abu prarado pusiausvyrą ir nugriuvo, o netrukus po to A. Š. nukando jam ausį. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų V. S. parodymų matyti, kad po to, kai L. S. su A. Š. ėjo koridoriumi apsikabinę, A. Š. smogė galva L. S. į galvą ir tada jie susigrūmė, abu nugriuvo ant žemės ir abu staiga atsistojo – L. S. laikėsi už ausies, o A. Š. nubėgo į butą, prieš tai smogęs sulankstoma kėde L. S. į kažkurią kūno vietą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. S. taip pat nurodė, kad matė A. Š. bandantį L. S. smogti galva, o abiem pargriuvus, L. S. laikė prispaudęs A. Š. prie žemės, po to staiga paleido, tada V. S. pamatė, kad L. S. ausis kruvina. Kasatorės nuomone, netikėti šiais ikiteisminio tyrimo metu duotais abiejų liudytojų parodymais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teisme liudytojas V. S. savo parodymus pakeitė, nurodydamas, kad L. S. griebė A. Š., tačiau šie parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, todėl turėjo būti vertinami, kaip prieštaringi ir nepatikimi, ir remiamasi ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais. Pasak kasatorės, spręsdamas klausimą, kas buvo įvykio iniciatorius ir užpuolikas aptariamo konflikto metu, teismas ignoravo šių liudytojų parodymus ir vadovavosi liudytojo V. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kuris, kaip A. Š. sugyventinės A. T. brolis, buvo suinteresuotas duoti A. Š. palankius parodymus. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja K. V., taip pat būdama suinteresuota duoti A. Š. palankius parodymus, teigė mačiusi, kaip ant nugaros gulinčio A. Š. sėdėjo L. S., nors prieš tai buvo nurodžiusi, kad įvykio nematė. Taigi šie parodymai nepatvirtina, kad užpuolikas buvo L. S.. Pagal A. Š., L. S., V. S. ir V. S. parodymus, aptariamo įvykio metu koridoriuje žmonių (tarp jų ir K. V.) nebuvo, o A. T. nurodė, kad apie įvykį koridoriuje jai K. V. nieko nesakė.
3.4. Pasak kasatorės, esant tokiems bylos duomenims, objektyviam ir nešališkam liudytojui V. S. paneigus A. Š. nurodytas aplinkybes dėl konflikto pradžios ir jo eigos, liudytojoms K. V. ir A. T. nemačius įvykio, o V. S. teisme pakeitus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. y. parodymams esant nenuosekliems ir prieštaringiems), teismas, nustatydamas, kas vis dėlto pradėjo konfliktą, turėjo remtis nuosekliais ir nešališkais V. S. parodymais. Tai, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kasatorės įsitikinimu, nereiškia, jog jis elgėsi ar galėjo elgtis neprognozuojamai, toks faktas nepagrįstas bylos įrodymais. Tačiau teismai, vertindami A. Š. elgesį ir jo iškeltą versiją, turėjo atsižvelgti į bylos duomenis, iš kurių matyti, kad A. Š. ne kartą buvo baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus. Taigi dėl neišsamaus įrodymų išnagrinėjimo teismai neteisingai nustatė BK 28 straipsnio taikymui reikšmingas faktines aplinkybes, nenurodė, kuo konkrečiai remdamiesi ir dėl kokios priežasties L. S. veiksmus laikė pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes. Teismai nesiaiškino ir nemotyvavo, ar yra visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, ir tik formaliai konstatavo, kad A. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis.
3.5. Kasatorė pažymi, kad remiantis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497/2007, 2K-336/2008, 2K-212/2009, 2K-7-428/2010) apie būtinosios ginties situaciją nagrinėjamoje byloje galima kalbėti tik nustačius, kad: 1) nukentėjusiojo L. S. veiksmai prieš A. Š. laikytini kėsinimusi į jo sveikatą ir gyvybę; 2) kėsinimasis buvo pavojingas; 3) kėsinimasis buvo realus; 4) kėsinimasis buvo akivaizdus. Taigi tik nustačius visas šias sąlygas, galima daryti išvadą, kad A. Š. veikė esant būtinajai ginčiai. Tačiau kasatorei nesuprantama, kaip pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad negali nei paneigti, nei laikyti įrodyta tai, jog dėl L. S. veiksmų užgulant A. Š. šiam buvo sutrikdytas kvėpavimas ir deguonies patekimas į kraują, galėjo konstatuoti, kad L. S. veiksmai realiai kėlė pavojų A. Š. gyvybei ir sveikatai. Taip pat objektyviai, logiškai ir fiziškai nepaaiškinama, kaip L. S., laikydamas ant grindų gulintį A. Š., jį užgulęs ir suėmęs už rankų savo rankomis, galėjo (smakru) smaugti A. Š., kai šis, beje, visą laiką kalbėjo apie spaudžiamą raktikaulį. Kad spaudžiama vieta – gerklė, įvardijo apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad tokio veiksmo metu L. S. kairė ausis galėjo būti prie A. Š. burnos. Kasatorės manymu, tokia situacija objektyviai buvo neįmanoma, o tai reiškia, kad A. Š. padarė L. S. sunkų sveikatos sutrikdymą, kai šis smakru nespaudė jam kaklo ir juo labiau nesmaugė, t. y. nesant realios grėsmės jo gyvybei ir sveikatai. Kad reali grėsmė gyvybei ir sveikatai nebuvo kilusi, patvirtina ir įvykį mačiusių liudytojų parodymai, pagal kuriuos įvykio metu A. Š. pagalbos nesišaukė. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokia konkrečiai reali grėsmė ir pavojus buvo atsiradęs A. Š.. Taigi, teismams tinkamai, išsamiai ir visapusiškai neištyrus bylos duomenų, jų teisingai neįvertinus ir nenustačius, kad L. S. veiksmai buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į A. Š. gyvybę ir sveikatą, nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog A. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis, dėl to negalimos ir išvados, kad A. Š. neperžengė būtinosios ginties ribų.
3.6. Kasatorė nurodo, kad A. Š. prieš įvykį vartojo alkoholį ir buvo neblaivus. Darydami priešingą išvadą, teismai rėmėsi tik A. Š. ir liudytojų A. T., K. V. bei V. S. parodymais, tačiau neįvertino ikiteisminio tyrimo metu duotų pastarojo parodymų, pagal kuriuos tiek jis, tiek A. Š. vartojo alkoholinius gėrimus. Teisme liudytojas V. S. pakeitė parodymus, nurodydamas, kad A. Š. gėrė vaikišką šampaną, o jis – „Starką“. Liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad A. Š. gėrė alų ir šampaną, liudytojos A. T. ir K. V. teigė apskritai nemačiusios, jog būtų geriamas alkoholis. Kasatorės įsitikinimu, išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus bylos įrodymų visumą, akivaizdu, kad teismų išvada, jog A. Š. alkoholinių gėrimų nevartojo ir buvo blaivus, nepagrįsta, padaryta ignoruojant objektyviais ir patikimais įrodymais nepaneigtus liudytojo V. S. parodymų, kad tą vakarą A. Š. vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivus. Klaidingas šios aplinkybės nustatymas, kasatorės nuomone, turėjo esminės reikšmės taikant ir aiškinant BK 28 straipsnio nuostatas, nes būtent A. Š. neblaivumas galėjo sutrukdyti jam suvokti nukentėjusiojo L. S. tariamo kėsinimosi akivaizdumą ir realumą. Tikėtina, kad kėsinimasis susiformavo tik A. Š. vaizduotėje, o ne realiai. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Šioje byloje teismai apskritai netyrė, ar dėl neblaivumo A. Š. galėjo tik įsivaizduoti tariamą pavojingą L. S. kėsinimąsi, ar A. Š. savo veiksmus (smūgį galva L. S. į galvą, dėl kurio abiem nugriuvus ant grindų A. Š. nukando nukentėjusiajam ausį) atliko tyčia ar dėl neblaivumo tik įsivaizdavęs tariamą pavojingą kėsinimąsi, kai nukentėjusysis buvo jį užgulęs.
3.7. Kasatorė teigia, kad teismai, konstatuodami, jog A. Š. veikė gindamasis nuo L. S. būtinosios ginties sąlygomis, netinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes, kad jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Spręsdami šį klausimą, teismai turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besiginančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-31-788/2015).
3.8. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog padaryta žala L. S. nebuvo pavojinga gyvybei ir sveikatai, nors ir pripažino, kad formaliai A. Š. veiksmuose yra BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (sunkaus sveikatos sutrikdymo) požymiai. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog A. Š. ne įkando, o nukando L. S. kairės ausies kaušelį, taip nepataisomai subjaurodamas nukentėjusiojo kūną, tačiau iš pirmiau nurodyto teismo teiginio negalima suprasti, ką teismas laiko užpuoliku ir besiginančiuoju. Teismai, konstatuodami, kad A. Š. neperžengė būtinosios ginties ribų, kartu pripažino, jog jo veiksmai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, ir nepaneigė A. Š. tiesioginės tyčios, nes nukąsti dalį žmogaus ausies netyčia, kasatorės nuomone, objektyviai neįmanoma, taigi sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas tiesiogine tyčia.
3.9. Be to, kasatorės teigimu, teismai, konstatuodami, kad A. Š. neperžengė būtinosios ginties ribų, ir nurodydami klaidingą aplinkybę, jog L. S. padaryta žala nebuvo pavojinga gyvybei ir sveikatai, nevertino A. Š. tariamos gynybos proporcingumo ir adekvatumo, nepasisakė, ar jo pasirinkta gynyba nukandant ausį buvo proporcinga, ar buvo būtina apskritai imtis iš karto šios priemonės, ar negalima buvo gintis nuo tariamo kėsinimosi kitais būdais. Pasak kasatorės, net jeigu iš tikrųjų L. S. buvo prispaudęs A. Š. prie grindų, toks prispaudimas nebuvo tiek pavojingas, kad būtų imamasi tokios neadekvačios ir neproporcingos gynybos, sukėlusios neadekvačių ir neproporcingų padarinių (nepataisomai subjaurotas kūnas). Tariama A. Š. gynyba aiškiai neatitiko tariamo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, juolab kad L. S. neužpuolė A. Š., bet bandė jį sulaikyti nuo jam pačiam gresiančių fizinių veiksmų, t. y. būtent A. Š. laikytinas užpuoliku, be to, byloje nėra duomenų, kad A. Š. būtų buvusi padaryta kokia nors žala ar skriauda, dėl to abejonės dėl tariamo pavojingo ir realaus L. S. kėsinimosi yra visiškai pagrįstos.
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Motiejūno, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. atstovės advokatės E. Tamašauskaitės kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio reikalavimų pažeidimų nustatant būtinosios ginties teisėtumo sąlygas
5. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).
5.1. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tai pirmosios instancijos teismo pareiga – teismas privalo teisiamajame posėdyje kruopščiai ištirti visus byloje surinktus rašytinius įrodymus (šiuo konkrečiu atveju kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir kitus bylai reikšmingus duomenis), juos sugretinti su teisiamajame posėdyje apklaustų tų pačių asmenų parodymais, pašalinti juose esančius prieštaravimus, įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir, vadovaujantis įstatymu, priimti teisėtą ir pagrįstą, BPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą (nuosprendį ar nutartį). Tuo atveju, kai paduodamas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu baudžiamoji byla nutraukta, nepagrįstumo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei padarytų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti skundžiamą nutartį priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą (jei reikia – ir pats tirti įrodymus), padarytų išvadų teisingumą. Tikrindamas apskųstos nutarties pagrįstumą ir teisingumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų – įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir savo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) nurodyti motyvus (BPK 331, 332 straipsniai). Kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013). Tačiau nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai šių BPK reikalavimų nesilaikė.
5.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nukentėjusysis L. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties užpuolė ir pargriovė A. Š., jį užgulė ir, suėmęs jo rankas (dėl to šis negalėjo laisvai judėti), savo smakru spaudė A. Š. kaklą (smaugė), taip trukdydamas jam kvėpuoti. A. Š., gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, nukando L. S. kairės ausies kaušelį, o suduodamas kėde, padarė jam kraujosruvą kairiame žaste, t. y. sunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymus. Vertindamas šio įvykio situaciją (taip pat jo dalyvių veiksmus), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. Š. kandimo veiksmas buvo vienintelis gynybos nuo L. S. užpuolimo būdas. L. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neprognozuojamai, A. Š. užpuolė antrą kartą ir be jokios priežasties, savo veiksmais keldamas realų pavojų jo gyvybei ir sveikatai. Taip pat pripažino, kad A. Š., neperžengdamas būtinosios ginties ribų (padaryta žala L. S. nebuvo pavojinga gyvybei ar sveikatai), padarė BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo tiesiogiai jam gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritarė.
5.3. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas turi esminių trūkumų. Įrodymų tyrimas šioje byloje nebuvo išsamus, ištirtus įrodymus abiejų instancijų teismai įvertino atskirai nuo jų visumos, nelygino tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų, nesusiejo jų į vientisą loginę grandinę, suteikdami išskirtinį dėmesį A. Š. pateiktai versijai dėl būtinosios ginties (L. S. jį pargriovė ir užgulė; suėmė jo rankas, savo smakru spaudė jam kaklą; jam trūko oro; jis duso; bijojo būti pasmaugtas; buvo apimtas panikos), kurią grindė fragmentiškais ir, beje, nenuosekliais liudytojų V. S., V. S. ir K. V. parodymais. Nors liudytojai V. S. ir V. S. bylos teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus, neigdami arba nutylėdami tam tikras nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurias buvo nurodę ikiteisminio tyrimo metu (pavyzdžiui, kad A. Š. savo galva smūgiavo į L. S. galvą, kad jie susigrūmė; taip pat dėl aplinkybių, kuriomis A. Š. su kėde smogė L. S. per rankas), jų parodymų keitimo priežastis neišsiaiškinta. Dėl liudytojų K. V. bei A. T., o ir A. Š. parodymuose esančių tam tikrų prieštaravimų teismai taip pat nepasisakė, nemotyvavo, kodėl, tarkim, vėliau (teisme) gauta su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusi informacija laikoma labiau patikima (pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu A. Š. aiškino, kad L. S. jam stipriai spaudė savo smakru kairės pusės raktikaulį, dėl to pradėjo trūkti oro, tuo tarpu teisme pastarasis tvirtino, kad L. S. smakru jam spaudė gerklę). Nors pirmosios instancijos teismas A. Š., nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, perskaitė, tačiau juose nurodytas įvykio aplinkybes, kurios iš esmės skyrėsi nuo parodymų duotų teisme, tyrė formaliai, nepašalino prieštaravimų, išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo padarė suabsoliutinęs A. Š. parodymus. Ir nors nė vienas iš byloje apklaustų įvykio liudytojų nematė to momento, kada buvo nukąsta L. S. ausies kaušelio dalis (kaip ir to, kad L. S. smakru būtų spaudęs (smaugęs) A. Š. kaklą), nukentėjusiojo L. S. parodymų (pavyzdžiui, anot L. S., ausies kaušelį A. Š. jam nukando tuo metu, kai jis šį laikė, kad nesimuštų), teismai iš viso nevertino. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Žinoma, galima situacija, kad apklausos metu gauta visa ar dalis informacijos teismo gali būti pripažinta nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių iš tam tikro šaltinio gauta informacija negrindžiamos teismo daromos išvados tiek tuo atveju, kai teismas gautą informaciją laiko patikima, tiek ir tais atvejais, kai informacijos patikimumu yra abejojama (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-48/2010).
5.4. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pati įvykio situacija nagrinėjamoje byloje liko iki galo neatskleista, neaiški, nenustatytos visos BK 28 straipsnio taikymui reikšmingos aplinkybės (konflikto pobūdis, kėsinimosi intensyvumas, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykis, L. S. padaryto sužalojimo mechanizmas ir kt.). Todėl, tik pašalinus byloje esančius prieštaravimus ir nustačius tikslias faktines aplinkybes, galima spręsti, ar sveikatos sutrikdymą L. S. A. Š. padarė būtinosios ginties sąlygomis ar grumtynių (abipusių muštynių) metu, kai teisė į būtinąją gintį nekyla. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad būtinosios ginties teisėtumo sąlygos neapsiriboja vien tik kėsinimosi pavojingumu, realumu ir akivaizdumu. Ne mažiau svarbi sąlyga yra ir būtinosios ginties ribų laikymasis (neperžengimas). Šiai sąlygai nustatyti ir pagrįsti abiejų instancijų teismai iš viso jokio dėmesio neskyrė.
5.5. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011 ir kt.).
5.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje situacijos vertinimas būtinosios ginties ribų laikymosi kontekste taip pat yra būtinas. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra pasisakyta, ar pagal buvusius tarpusavio santykius A. Š. nuo L. S. negalėjo gintis ir kitais, nei nukąsti jam dalį ausies kaušelio, būdais (pavyzdžiui, prašyti šalia stovėjusių V. S. ir V. S. pagalbos, kad šie atitrauktų L. S. nuo jo ar kitaip sutrukdytų jam smurtauti prieš A. Š.). Svarstant būtinosios ginties proporcingumo klausimą šioje byloje, be kita ko, svarbu įvertinti ir konfliktuojančių pusių jėgų santykį (pavyzdžiui, A. Š., kaip nustatė teismai, buvo blaivus, o tai reiškia, kad koordinuotas, geresnės reakcijos nei L. S., o L. S., sprendžiant iš suvartoto alkoholio kiekio, visiškai girtas; tuo tarpu jų fiziniai duomenys iš esmės buvo tolygūs). Kita vertus, pati aplinkybė – vartojo A. Š. alkoholį prieš įvykį, ar ne – teisėjų kolegijos nuomone, nėra išsamiai ištirta ir aptarta (pavyzdžiui, liudytojų V. S., V. S., L. S., A. T. parodymai nebuvo įvertinti jų patikimumo (įtikinamumo) aspektu; neanalizuotas A. Š. elgesys po nagrinėjamo įvykio), nors tai taip pat svarbu sprendžiant būtinosios ginties proporcingumo klausimą.
6. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas ir priėmė BPK 332 straipsnyje nustatytų reikalavimų neatitinkančią nutartį. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sukliudžiusiu šiam teismui priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi išnaudoti visas jam suteiktas proceso galimybes prieštaravimams pašalinti, įvertinti įrodymus kaip visumą ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį
8. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. buvo atiduotas teismui pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Toks kaltinimas buvo pateiktas, remiantis specialisto išvadomis, kuriose konstatuota, kad L. S. dėl kąstinės kairės ausies kaušelio žaizdos padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateikta UAB „DR klinika“ plastikos chirurgo R. Vaičiūno pažymos kopija, kurioje nurodyta, kad L. S. kreipėsi į „DR klinika“ dėl kairės ausies vijoklio defekto, atsiradusio buitinio konflikto metu. Pirmoji pagalba L. S. buvo suteikta VGPU ligoninėje, pirminė rekonstrukcija jam atlikta po keturių mėnesių Santariškių ligoninės plastinės-rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje. Po pirminės rekonstrukcijos, vijoklio defektas išliko. Visiškai atkurti ausies kontūro neįmanoma dėl kremzlės defekto; sumažinti esamą defektą galima atliekant ausies vijoklio plastinę operaciją vietiniais audiniais. Taigi iš esmės vien šios UAB „DR klinika“ pažymos kopijos pagrindu, prokurorė teismui pateikė prašymą pakeisti kaltinimą ir A. Š. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal atsiradusius padarinius, t. y. dėl nepataisomai subjauroto L. S. kūno (kąstinės kairės ausies kaušelio žaizdos), A. Š. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Teismas išnagrinėjo bylą pagal prokurorės pakeistame kaltinime pateiktą A. Š. veikos kvalifikaciją – BK 135 straipsnio 1 dalį.
8.1. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, kai, be kitų faktinių bylos aplinkybių, nustatomas sunkų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantis sužalojimas arba susargdinimas. Pagal BK 135 straipsnio dispoziciją, nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas pripažįstamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sunkaus, nesunkaus ir nežymaus sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (BK 141 straipsnis), kurių 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai. Pagal Taisyklių 6.12 punktą nepataisomas kūno subjaurojimas nustatomas, kai tokią išvadą padaro teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės. Vadinasi, nepataisomas nukentėjusio asmens kūno subjaurojimas pripažįstamas teismui konstatavus dvi aplinkybes: 1) kūnas yra subjaurotas ir 2) tas kūno subjaurojimas yra nepataisomas. Pastarasis faktas, kaip minėta, nustatomas pasinaudojus atitinkamomis specialiomis medicinos žiniomis, teismui įvertinus teismo medicinos specialistų išvadą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395-511/2015). Toks sveikatos sutrikdymo masto nustatymo teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad vien plastikos chirurgo pažymos (šiuo atveju jos kopijos), kvalifikuoti veikai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nepakanka.
8.2. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal pareikštą kaltinimą A. Š., be kita ko, buvo kaltinamas nukandęs L. S. kairės ausies kaušelį, nors, kaip matyti iš specialisto išvadų Nr. G 1407/15(01) ir G 2468/15(01), L. S. buvo nustatyta kąstinė kairės ausies kaušelio žaizda, kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šio prieštaravimo teismai taip pat nepašalino.
Dėl asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjo advokato prašymo atlyginti proceso išlaidas
9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai A. Š. gynėjas advokatas A. Vilkas pateikė prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo.
9.1. Pažymėtina, kad proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Tačiau nurodytuose BPK straipsniuose nenumatyta galimybė išieškoti asmens, kuriam byla nutraukta, turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti valstybinio kaltinimo tvarka nagrinėtose bylose iš nukentėjusio asmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Todėl pareikštas A. Š., kuriam byla nutraukta, gynėjo advokato prašymas dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
