Baudžiamoji byla Nr. 2K-324/2008 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.2; 2.6.9
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 27 d. nutartis, kuria nuteistojo E. U. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti G. N. ir A. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
E. U. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. V. 2006 m. rugpjūčio 8 d. nuo 00.18 val. iki 04.14 val. pagrobė svetimą, A.V. priklausantį turtą – 4100 Lt vertės automobilį VW PASSAT, stovėjusį Panevėžyje, prie namo (duomenys neskelbtini).
Kasaciniu skundu E. U. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 27 d. nutartį – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. dėl netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos – neteisingai paskirtos bausmės.
Kasatorius pažymi, kad jis prisipažino pavogęs A.V. priklausantį automobilį ir mano, kad teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad šią nusikalstamą veiką E. U. padarė bendrininkų grupe kartu su A.V., ir tai – atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Be to, teismas, skirdamas bausmę, konstatavo, kad E. U. yra teisiamas antrą kartą, padarė analogišką nusikalstamą veiką, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę.
Pasak kasatoriaus, šios teismo nurodytos aplinkybės yra neatitinkančios tikrovės ir nepagrįstos, nes nusikalstamą veiką jis padarė vienas, o ne kartu su A.V.. E. U. pabrėžia, kad šios nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo teistas, nes nusikalstamą veiką padarė 2006 m. rugpjūčio 8 d., dar iki nuteisimo pirmuoju 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu, todėl jam turėjo būti taikomos BK 55 straipsnio nuostatos ir skirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus manymu, teismas turėjo parinkti vieną iš sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – baudą, areštą arba laisvės apribojimą. Be to, kasatorius akcentuoja, kad jis prisipažino įvykdęs šią nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino žalą, tačiau teismas į šias svarbias aplinkybes neatsižvelgė, nors jos turėjo būti pripažintos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
Kasatorius nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė ir į jo sveikatos būklę: E. U. serga sunkia širdies liga, ruošiasi širdies operacijai, o dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės tokios operacijos neįmanoma realiai atlikti; nuo gimimo turi tik vieną inkstą ir privalo nuolat lankytis pas gydytojus.
Atsiliepimu į nuteistojo E. U. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo E. U. kasacinio skundo netenkinti.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad E. U. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas pritaikytas tinkamai. Kasatorius neteisus teigdamas, kad nusikaltimą jis padarė vienas, o ne kartu su A. V.. Prokuroras pažymi, kad abiejų instancijų teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, savo išvadas grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino E. U. argumentus, kad jis automobilį pagrobė vienas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogiškus E. U. apeliacinio skundo argumentus, dar kartą išsamiai patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad E. U. ir A. V. pagrobė nukentėjusiajam priklausantį automobilį, veikdami bendrininkų grupe, ir tai pripažintina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Prokuroro teigimu, žemesnių instancijų teismai pagrįstai nepripažino kasatoriaus atsakomybę lengvinančia aplinkybe E. U. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus. Nuteistasis nepripažino esminės bylos aplinkybės – kad A. V. priklausantį automobilį pagrobė veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. V.. Ši kasatoriaus versija buvo paneigta žemesnės instancijos teismų sprendimuose aptartais įrodymais bei motyvuotai įvertinta kritiškai, kaip bandymas palengvinti savo padėtį.
Prokuroro nuomone, nepagrįstas yra E. U. prašymas skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę už svetimo turto vagystę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Visa žala nukentėjusiajam neatlyginta, automobilį surado ir grąžino nukentėjusiajam policijos pareigūnai. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad vos praėjus dviem mėnesiams po šio nusikaltimo padarymo, E. U. įvykdė dar tris nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas kitu nuosprendžiu.
Atsiliepime prokuroras teigia, kad kasatoriaus nuoroda į BK 55 straipsnio netinkamą pritaikymą yra nepagrįsta, o jo prašymas švelninti paskirtas bausmes atmestinas, nes pagal BPK 376 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas gali paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę tik tuo atveju, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.
Prokuroras pažymi, kad pagal BK 55 straipsnio nuostatas pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Žodis „paprastai“ BK 55 straipsnio tekste leidžia teigti, kad ši įstatymo norma – ne imperatyvioji. Tame pačiame straipsnyje toliau dėstoma, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali būti skiriama ir laisvės atėmimo bausmė. Prokuroro teigimu, Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje E. U. laisvės atėmimo bausmė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta motyvuotai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad BK 55 straipsnis pritaikytas netinkamai. Prokuroras pabrėžia, kad E. U. po skundžiamame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo yra įvykdęs dar dvi panašias tyčines veikas, už kurias nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu, t.y. nuteistasis dar iki pirmo nuosprendžio priėmimo jau buvo padaręs net tris nusikaltimus (realioji nusikaltimų sutaptis), kvalifikuotus pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo sveikatos būklės, teisingai pažymėjo, kad jo nurodyta prasta sveikatos būklė buvo ir nusikaltimų darymo metu, bet tai netrukdė daryti nusikalstamų veikų, todėl nėra pagrindo abejoti ir dėl E. U. galėjimo atlikti laisvės atėmimo bausmę.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 55 straipsnio taikymo
Realios laisvės atėmimo bausmės skyrimą nuteistajam E. U. apylinkės teismas argumentavo tuo, kad jis teisiamas antrą kartą, apibūdinamas patenkinamai, nedirba, administracine tvarka nebaustas, padarė nusikalstamą veiką, kuri įstatymo priskiriama prie apysunkių, tačiau būdamas teistas už analogiškas veikas.
Apylinkės teismo išvada dėl E. U. teistumo neatitinka faktinių bylos duomenų. To paties teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, esant idealiajai sutapčiai, padarytas 2006 m. spalio 15 d. ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2006 m. spalio 18 d. Galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, atidedant bausmės vykdymą dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Šioje byloje E. U. nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 2006 m. rugpjūčio 8 d., iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo ir netgi iki nusikalstamų veikų toje byloje padarymo.
Taigi, E. U. nusikalstamos veikos padarymo metu teistumo neturėjo, jam bausmė turėjo būti skiriama pagal BK 55 straipsnio taisykles. Būtent tai savo apeliaciniame skunde ir nurodė nuteistasis E. U., prašydamas paskirti jam nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad bausmė E. U. turi būti skiriama laikantis BK 55 straipsnio nuostatų. Pacitavęs šį straipsnį, apygardos teismas teigia, kad šiuo atveju jo nuostata dėl nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės skyrimo netaikytina, nes E. U. iš viso yra padaręs net tris analogiškus apysunkius nusikaltimus nuosavybei. Toks argumentas yra nelogiškas ir tiesiogiai prieštarauja BK 55 straipsniui. Šis straipsnis reikalauja, kad teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, motyvuotų savo sprendimą. BK 55 straipsnis taikomas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, būtent toks šioje byloje ir yra kasatorius E. U., todėl teismo argumentai negali viršyti šio straipsnio taikymo ribų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą argumentavo vėlesniais E. U. nusikaltimais, už kuriuos jam jau yra paskirtos bausmės.
Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, teismo motyvai neturi prieštarauti materialinės ir procesinės teisės normoms. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs kasatorių E. U. turint teistumą, padarė išvadą, neatitinkančią bylos aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs šį pažeidimą ir nusprendęs nekeisti klaidingos pirmosios instancijos teismo išvados pagrindu paskirtos bausmės, pateikė motyvus, prieštaraujančius BK 55 straipsnio nuostatoms, taip netinkamai pritaikydamas BK bendrosios dalies normą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Dėl bausmių ir BK 75 straipsnio taikymo
Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes kolegija sprendžia, kad nuteistajam E. U. šioje byloje skirtina nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė bauda. Aptariant BK 55 straipsnio taikymą, minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvai skirti laisvės atėmimo bausmę pirmą kartą už apysunkį nusikaltimą teisiamam E. U. prieštarauja šio straipsnio nuostatoms.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007 pažymėta, kad nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrinant su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose įtvirtintų taisyklių, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį. Šioje byloje turi būti taikomos BK 63 straipsnio nuostatos. Kolegijai nusprendus paskirti nuteistajam E. U. baudą, esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, galutinė subendrinta bausmė susideda iš dviejų bausmių (BK 42 straipsnio 4 dalis, 65 straipsnio 2 dalis). Dėl to nebelieka įstatyminių kliūčių, paskyrus subendrintą bausmę, laisvės atėmimo bausmės vykdymui atidėti. Pagal teismų praktiką, išdėstytą „Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai)“, šios apžvalgos rezoliucinės dalies 10 punkte, toks sprendimas, esant kitoms būtinoms sąlygoms, yra galimas. Apylinkės teismas 2007 m. birželio 7 d. nuosprendyje nurodė, kad E. U. teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas teigiamai, administracine tvarka nebaustas, padarė tris nusikalstamas veikas (minėta, dvi iš jų sudaro idealiąją sutaptį), kurios įstatymo priskirtos prie apysunkių, ir atidėjo bausmės vykdymą. Iš išdėstytų bausmės vykdymo atidėjimo motyvų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės – prieš tai padarytas dar vienas apysunkis nusikaltimas – neduoda pagrindo keisti nuomonės dėl galimybės pasiekti bausmės tikslus be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nuteistajam skirtini tie patys apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendyje nurodyti įpareigojimai, išskyrus įpareigojimą pradėti dirbti, kuris nesiderina su bylos duomenimis apie jo sveikatos būklę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo E. U. apeliacinis skundas, ir dėl šio nuteistojo palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendį su pakeitimais.
Nuteistajam E. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sušvelninti iki 50 MGL (6500 litų) dydžio baudos.
Vadovaujantis BK 42 straipsnio 4 dalimi, 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą trejiems metams ir 50 MGL (6500 litų) dydžio baudą.
Pritaikyti BK 75 straipsnį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį E. U. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam S. Č. nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis
