Civilinė byla Nr. e3K-3-50-916/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07276-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 3.2.4.9.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės miškų tarnybos ieškinį atsakovui D. S. dėl žalos aplinkai atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Graderlitas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių aplinkai padarytos žalos atlyginimą, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 5901,01 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimą.
Ieškinyje nurodė, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise valdo miškų ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas). Ieškovės pareigūnai 2013 m. gegužės 30 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad atsakovas, neturėdamas reikiamo leidimo ir nesilaikydamas nustatytų terminų, ginčo sklype organizavo miško paklotės frezavimo darbus (juos atliko UAB „Graderlitas“ darbuotojai), kurių metu buvo sufrezuota 4100 kv. m (0,41 ha) miško paklotės.
Ieškovė teigia, kad frezavimo darbai miškininkystės praktikoje netaikomi, tai atgyvenęs metodas, nes darbus atliekant pagal šį metodą labiausiai pažeidžiama dirvos struktūra. Frezuojant pažeidžiamos medžių šaknys ir per jų žaizdas plinta šakninės pinties infekcija.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarkos bei fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžių patvirtinimo“ (toliau – Žalos aplinkai atlyginimo tvarka), atsakovo padaryta žala aplinkai sudaro 20 500 Lt (5937,21 Eur). Atsakovas buvo įpareigotas sumokėti šią sumą, tačiau to nepadarė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad savo teiginį, jog gamtai buvo padaryta žalos, ieškovė grindžia tuo, kad buvo pažeista miško paklotė, ji susmulkinta ir sumaišyta su viršutiniu dirvos sluoksniu, sunaikinti visi tuo metu ten augę augalai (žolės, samanos, jauni medeliai), įsėta miškui nebūdinga gazonų žolė. Atsakovas nurodė, kad jo sklype plito šakninės pintainės liga, plėtėsi miško aikštelės ir krūmynai, todėl, jis, siekdamas suvaldyti šį procesą ir atkurti mišką, pasitaręs su specialistais, atliko dirvos supurenimą naudojant frezą-smulkintuvą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovo miško 2005 m. rugpjūčio 29 d. miškotvarkos projekte 2005–2014 m. (toliau – Miškotvarkos projektas) kaip vienas iš miško atkūrimo būdų buvo nurodytas palikimas želti; remiantis projekto bendrosios dalies nuostatomis, savaiminiam atžėlimui skatinti gali būti taikomos paramos priemonės, viena iš kurių – viršutinio dirvožemio sluoksnio supurenimas. Miškotvarkos projekto autorius M. K. teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovas projekto nepažeidė; toks dirvos supurenimas yra jos mineralizavimas, jis teisės aktais nėra draudžiamas. Kadangi Miškotvarkos projekte buvo suprojektuotas atsakovo sklypo savaiminis žėlimas, tai dėl dirvos supurenimo nereikėjo atskiro projekto.
Teismas nurodė, kad byloje buvo atlikta ekspertizė, ekspertas padarė išvadą, jog žala gamtai nebuvo padaryta. Anot eksperto, miško paklotės frezavimas nemažina dirvožemio našumo, priešingai, jis taikomas siekiant paspartinti jos irimą, didinti paviršinio dirvožemio sluoksnio derlingumą, suaktyvinti medžių žėlimą. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799, 31.5 punkte įtvirtinta, kad privataus miško savininkas privalo atlikti miško naudojimo, atkūrimo ir priežiūros darbus tais būdais ir priemonėmis, kurie turi mažiausią neigiamą poveikį aplinkai, išsaugo dirvožemio našumą ir biologinę įvairovę. Šios normos pagrindu ekspertas sprendė, kad privataus miško savininkas miško paklotę galėjo naudoti savo nuožiūra, teisės aktai nedraudžia miško paklotės (kaip ištekliaus) naudojimo.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės atstovas neneigė, jog dirvos purenimas naudojant frezą nedraudžiamas (tačiau tik tam tikro tipo miško dirvos). Be to, ekspertizės akto išvadoje pažymėta, kad, remiantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. D1-199, dirvos purenimas yra leistinas dirvos paruošimo būdas atsakovo Miškotvarkos projekte nurodytos miško grupės ir pogrupio (II-IV A) miškuose.
Ieškovė 2016 m. lapkričio 18 d. Miško žėlinių apskaitos aktu siekė įrodyti, kad miško atsikūrimas vyksta tik pusėje žemės sklypo. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog būtent dirvos supurenimas freza, o ne kiti veiksniai, lėmė dalinį miško atsikūrimą, nes atsakovas sufrezavo viso 0,41 ha sklypo miško paklotę. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ir kitos būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – atliktų miško paklotės frezavimo darbų ir tik dalies miško atsikūrimo priežastinio ryšio, nors skiriant ekspertizę turėjo galimybę tokį klausimą užduoti ekspertui.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 5901,01 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 26 d. nutartimi paskyrė ekspertizę. Vertindama eksperto padarytą išvadą, kolegija konstatavo, kad ekspertas tiriamoje ekspertizės akto dalyje analizavo šalių procesinių dokumentų turinį ir situaciją vertino tik teisiniu aspektu, t. y. ar ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovo žalos atlyginimo, tačiau nesivadovavo Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo nuostatomis, pagal kurias teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis; eksperto išvados negali peržengti jo srities specialių žinių ribų; už tokių ribų išeinančios išvados negali turėti įrodomosios reikšmės (22 straipsnio 1 dalis); teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais (22 straipsnio 2 dalis).
Kolegija nustatė, kad atsakovas, nepaisydamas Miškotvarkos projekte nustatyto miško atkūrimo būdo (paliekant želti), su UAB „Graderlitas“ sudarytoje paslaugų sutartyje susitarė dėl ginčo žemės sklypo 0,50 ha dalies, apaugusios krūmais, nupurškimo augalų apsaugos priemonėmis, siekiant išvengti sumedėjusių augalų atžėlimo, ir dirvos įdirbimo ištisiniu būdu naudojant miško frezą-smulkintuvą, taip paruošiant dirvą miškui sodinti. Anot kolegijos, atsakovo 2013 m. gegužės 30 d. paaiškinimas patvirtina, kad jis neketino atsodinti miško susidariusiose aikštelėse, tačiau ketino miško dalį su aikštelėmis paversti parko tipo zona, iš dalies atkuriant vertingus medžius ir įsėjant gazonines žoles.
Kolegija sprendė, kad ekspertas savo išvados negrindė Miškotvarkos projekte nurodytais sprendiniais ir neatsižvelgė į jų privalomumą, dėmesį koncentravo tik į bendrus Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose išdėstytus reikalavimus, analizavo miško paklotės naudojimo galimybes, nors tai nebuvo bylos ginčo dalykas. Kolegijos vertinimu, atsakovo teiginiai ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ginčijamas miško atkūrimo būdas buvo nustatytas Miškotvarkos projekto 1 priede, yra nepagrįsti, nes prie jo pridėtame trumpame informacinio pobūdžio miškininkystės kurse, kuriame viršutinio dirvožemio sluoksnio supurenimas nors ir įvardijamas kaip vienas iš miško atkūrimo būdų, tačiau pateikta informacija yra bendro pobūdžio, ji nėra projekto priedas ir ginčo sklypui negali būti taikoma. Atsižvelgdama į tai kolegija konstatavo, kad turi būti taikomos pačiame projekte, o ne trumpame miškininkystės kurse, nurodytos miško atkūrimo priemonės, nagrinėjamu atveju – savaiminis atžėlimas.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovo argumentus, jog miško paklotės sufrezavimas ištisiniu būdu jos nesunaikino, paneigia ieškovės specialistų 2016 m. lapkričio 18 d. surašytas Miško žėlinių apskaitos aktas, iš kurio matyti, kad dalyje sufrezuoto ploto vyksta dalinis miško atsikūrimas, o dalyje – apskritai nevyksta. Šį įrodymą teismas laikė oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas šio įrodymo, pažeidė proceso teisės normas.
Kadangi byloje atliktos ekspertizės išvada parengta pažeidžiant Teismo ekspertizės įstatymo nuostatas, tyrimas atliktas neišsamiai, neįvertinus tikrosios miško padėties vietoje, neatsižvelgiant į Miškotvarkos projektą, analizuojant su ginču nesusijusius aspektus (dėl miško paklotės naudojimo teisėtumo), o byloje surinktų įrodymų visuma sudaro prielaidas dėl ginčo dalyko daryti priešingas išvadas, tai teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime iš esmės pasirėmęs tik eksperto išvada ir neįvertinęs visų įrodymų, pažeidė proceso teisės normas (CPK 185, 218 straipsniai).
Kolegija nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų (šios nutarties 14 punktas) susiformavusiose aikštelėse savaiminis miško atsikūrimas beveik nevyksta. Atsižvelgdama į tai, kolegija pritarė ieškovės teiginiams, kad atsakovas nevykdė Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 31.5 punkte įtvirtintų reikalavimų (šios nutarties 9 punktas).
Kolegijos vertinimu, atsakovas, atkurdamas sklype susidariusias aikšteles, nesivadovavo Miškotvarkos projekto privaloma dalimi dėl miško atkūrimo būdų, siekė įkurti parką, nors neturėjo jokio dokumento, leidžiančio paversti mišką kitomis naudmenomis. Kadangi nėra galimybės dirbtiniu būdu atkurti sunaikintą miško paklotę (likviduoti atsiradusius neigiamus aplinkos ar jos elementų pokyčius, atkurti buvusias jos funkcijas, naudingąsias savybes), tai atsakovas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punktu, 32 straipsniu įpareigotinas atlyginti padarytą žalą.
Kolegija pažymėjo, kad atsakovas nesutiko su žalos padarymo faktu, tačiau jos dydžio, apskaičiuoto pagal Žalos aplinkai atlyginimo tvarką, neginčijo, todėl, nustačiusi atsakovo neteisėtus veiksmus (šios nutarties 18–19 punktai), žalą (miško atsikūrimas sufrezuotoje dalyje vyksta nepakankamai, o dalyje ploto apskritai nevyksta), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį (tą įrodo byloje pateiktas 2016 m. lapkričio 18 d. Miško žėlinių apskaitos aktas), kolegija ieškinį pripažino pagrįstu ir jį patenkino.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, netinkamai taikė CPK 307 straipsnio 1 dalį ir skundą priėmė, nors jis buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą 30 dienų terminą (pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2016 m. gruodžio 22 d., o apeliacinis skundas pateiktas 2017 m. sausio 24 d.). Priimdamas skundą, kuris buvo paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą, šio termino neatnaujinęs, teismas taip pat pažeidė CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo ir taip pažeidė CPK 307 straipsnio 2 dalį, o tai turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-433/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-433/2008">3K-3-433/2008</a>). Išvadą, kad byloje būtina nustatyti bent vieną iš pirmiau nurodytų elementų, patvirtina ir Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkto, 32 straipsnio 1 dalies nuostatos (įgyvendinančios 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti), taip pat Žalos aplinkai ir kitų nuostolių pripažinimo mažareikšme žala tvarkos aprašo ir Mažareikšmės žalos išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodikos, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-230, nuostatos.
UAB „Graderlitas“ atlikti dirvos frezavimo darbai, t. y. žemės dangos supurenimas, negali būti vertinami kaip miško paklotės sunaikinimas, kol neįrodyta, kad atlikus šiuos veiksmus žemės dangos struktūra neigiamai pakito. Byloje nėra įrodymų, kad miško paklotė buvo sunaikinta ir neliko sąlygų augti samanoms, žoliniams augalams ar kitiems miško paklotės elementams, nenustatyta, ar neliko paklotėms būdingų mikroorganizmų ar sąlygų jiems egzistuoti. Be to, byloje nėra nustatyta, kokia augmenija augo iki galimo miško paklotės suniokojimo, kokia augmenija buvo sunaikinta ir kokios neigiamos pasekmės buvo sukeltos aplinkai.
Ieškovė aplinkai padarytos žalos faktą grindė ne tuo, kad neatsikuria miškas, o aplinkybe, kad buvo sunaikinta miško paklotė, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, kurie tariamai patvirtina žalos faktą (šios nutarties 16, 18 punktai), yra nepagrįsti. Ekspertizės akte yra nurodyta, kad jos atlikimo metu valdoje žemės paviršius beveik ištisai padengtas samanų, žolių ir pernykščių lapų danga, savaime želia paprastosios pušys ir karpotieji beržai; šios aplinkybės paneigia, kad įvyko bet koks neigiamas pokytis. 2016 m. lapkričio 18 d. Miško žėlinių apskaitos akte, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, taip pat yra nurodyta, kad dalyje sklypo ploto atsikuria miškas. Ši aplinkybė patvirtina, kad pritaikyta savaiminio atžėlimo skatinimo priemonė davė rezultatą, o žalos nebuvo padaryta.
Miškotvarkos projekte buvo planuojamas miško ploto atkūrimas taikant savaiminį atžėlimą. Atsakovas, įgyvendindamas miško savininkui nustatytą pareigą atkurti mišką, pasikonsultavęs su miškų ūkio mokslo darbuotojais, pasinaudojo savaiminio atžėlimo skatinimo paramos priemonėmis, nustatytomis Miškotvarkos projekto 1 priede (dirvos supurenimu). Viršutinio dirvožemio sluoksnio supurenimas yra viena iš moksliškai patvirtintų miško atkūrimo paramos priemonių, tą patvirtino ir Miškotvarkos projekto autorius M. K., jis taip pat nurodė, kad, norint taikyti šią priemonę, nebūtina rengti atskiro projekto (projekte jau buvo nustatyta, kad projektuojamas savaiminis atžėlimas (IV Ūkinė veikla).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią miškas atkuriamas ir įveisiamas mišką želdinant arba jam želiant, laikantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimų. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose įtvirtinta, kad miškas atkuriamas pagal privataus miško vidinės miškotvarkos projektą, kuriame turi būti suprojektuotas ir su miško savininku suderintas miško atkūrimo būdas (23 punktas). Miškotvarkos projekte yra nustatytas miško atkūrimo savaiminio atžėlimo metodas, o projekto 1 priede nurodytos savaiminio atžėlimo skatinimo priemonės, taigi atsakovas pritaikė teisės aktais neuždraustą ir Miškotvarkos projekte nurodytą savaiminio atžėlimo skatinimo priemonę, kuri nepadarė tiesioginio ar netiesioginio neigiamo poveikio ar žalos aplinkai.
Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovė apeliacinį skundą padavė 2017 m. sausio 23 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, nepraleisdama įstatyme nustatyto 30 dienų termino, todėl kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti.
Atsakovas tinkamai nurodo teisės aktus, reglamentuojančius žalą aplinkai, jos apskaičiavimą ir išieškojimą, tačiau, siekdamas išvengti atsakomybės, daro klaidingas išvadas. Kauno apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės, ir nesirėmė byloje atliktos ekspertizės išvada.
Prie Miškotvarkos projekto pridėtas trumpas informacinio pobūdžio miškininkystės kursas, kuriame kaip vienas iš miško atkūrimo būdų nors ir nurodytas viršutinio dirvožemio sluoksnio supurenimas tam nustatant papildomas priemones (paliekant sėklinius medžius, aptveriant plotą apsaugai nuo žvėrių), tačiau ši informacija nėra Miškotvarkos projekto priedas ir ji ginčo sklypui negali būti taikoma. Tai yra tik bendro pobūdžio informacija, kuri pagal įprastą praktiką pridedama prie miškotvarkos projektų. Dėl to taikytinos pačiame projekte, o ne trumpame miškininkystės kurse, nurodytos miško atkūrimo priemonės, šiuo atveju – savaiminis atžėlimas.
Atsakovas neparengė miško želdinimo ir žėlimo projekto dėl miško paklotės bei dirvos paviršiaus ištisinio frezavimo, kuris buvo būtinas tiek miško aikštėms 0,20 ha plote (Miškotvarkos projekte buvo planuojamas savaiminis žėlimas, kuris turėjo vykti natūraliai savaime, be paramos būdų taikymo), tiek likusiame 0,21 ha plote, kuris Miškotvarkos projekte buvo nurodytas kaip augantis medynas ir jame nebuvo planuojama vykdyti jokio miško atkūrimo.
Miškas yra vientisos ekologinės sistemos dalis, jis tarnauja visuomenės ir žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę. Dėl to neteisėtais veiksmais sunaikinus miško paklotę buvo padarytas neigiamas poveikis aplinkai, vyksta ar gali įvykti reikšmingų ekosistemos ar jos elementų natūralių funkcijų pokyčių (pažeistas ekosistemos stabilumas, natūralus kraštovaizdis bei jo estetinės savybės, atsirado reali grėsmė medžiams, augantiems sunaikintoje miško paklotės teritorijoje ir likusiems joje, pasikeitė dirvožemio vandens režimas). Kadangi galiojančiuose teisės aktuose nėra pateikta didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar aplinkai samprata, tai nustatant žalos dydį turėtų būti vertinami Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinti kriterijai. Ieškovės nuomone, žala, padaroma neteisėtai sunaikinant miško paklotę, yra reikšminga ir didelė žala aplinkai, nes tokiu būdu pažeidžiamas biotopas, sunaikinama miško aplinka kaip buveinė, kurios atsikūrimo ciklas siekia maždaug 100 metų.
Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo, sprendžiant ginčus dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnis nustato, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, pažymėjo, kad užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, laikydamasis pozicijos, kad viešasis interesas kiekvienoje byloje turi būti nustatomas konkrečiai situacijai (lot. ad hoc), spręsdamas žalos, padarytos gamtai, atlyginimo klausimą, taip pat pažymėjo, kad aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas neabejotinai yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675-219/2015">3K-3-675-219/2015</a>).
Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad kai žala padaroma aplinkai, Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę susipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai. Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti šias bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Nustačius neteisėtus veiksmus, kaltė yra preziumuojama. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675-219/2015">3K-3-675-219/2015</a>).
Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punktas apibrėžia žalos aplinkai sąvoką. Remiantis šia norma, žala aplinkai – tai tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei) (toliau – funkcijos), pablogėjimas.
Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-165/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-165/2010">3K-3-165/2010</a>).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-465/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-465/2008">3K-7-465/2008</a>, vienodinančioje teisės normų dėl žalos aplinkai dydžio nustatymo aiškinimo ir taikymo praktiką, nurodyta, jog, siekdamas įrodyti žalą kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai kurių deliktų atveju, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų – ir aplinkai, jos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675-219/2015">3K-3-675-219/2015</a>).
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytą kasacinio teismo suformuotą praktiką, konstatuoja, kad civilinė atsakomybė už padarytą žalą aplinkai kyla, kai ieškovas įrodo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, t. y. pirma, konkrečius neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus aplinkai padaroma žala. Antra, žalą aplinkai, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradusį neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimą. Įrodinėdamas šią civilinės atsakomybės sąlygą ieškovas privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka. Žalos dydis, kai žala padaroma aplinkai, nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas. Trečia, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, t. y. atlyginama tik ta žala aplinkai, kuri atsirado dėl neteisėtų žalą sukėlusio asmens veiksmų. Kaltė, minėta, padarius tokio pobūdžio pažeidimus yra preziumuojama.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisakys dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, konkrečiai dėl aplinkai padarytos žalos fakto, nustatymo, kaip kasacijos pagrindą sudarančio kasacinio skundo argumento.
Dėl aplinkai padarytos žalos fakto nustatymo
Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme; 3) žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja, kad atsakovas padarė žalą aplinkai, kadangi savavališkai frezavimo būdu sunaikino miško paklotę. Žalos faktą ieškovė įrodinėja, inter alia (be kita ko), 2013 m. liepos 12 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje buvo spręsta dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo atsakovui buvo skirta bauda už tai, kad jis sunaikino (frezuodamas) miško paklotę, sužalojo (nubrozdino) dvi pušis ir atsakovui priklausančiame miške buvo aptiktos buities atliekos, pagrįstumo.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala aplinkai, juolab kad teismo paskirtos ekspertizės akte konstatuota, jog žala aplinkai atsakovo veiksmais nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas pateiktą eksperto išvadą vertino kaip neišsamią ir netikslią, konstatavęs, kad ekspertizės akte ekspertas situaciją vertino tik teisiniu aspektu, nesivadovavo Teismo ekspertizės įstatymo nuostatomis dėl eksperto pareigos vadovautis tik savo srities specialiomis žiniomis, neatliko žalos fakto nustatymo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad žalos faktas iš esmės įrodytas ieškovės specialistų surašytu Miško žėlinių apskaitos aktu, kuris buvo parengtas šios bylos nagrinėjimo metu.
CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Taigi ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių. Ekspertizė gali būti skiriama tiek šalių, tiek teismo iniciatyva.
Eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte, kuriame turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnis). Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu; eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05My05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-93-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-93-916/2017">3K-3-93-916/2017</a>, 45 punktas). Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2013).
Atsakovas kasaciniame skunde iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, nes apeliacinės instancijos teismas, žalos faktą nustatydamas pagal šios nutarties 34 punkte nurodytus motyvus, rėmėsi ne teismo eksperto išvada, o ieškovės darbuotojų parengtu Miško žėlinių apskaitos aktu, kuris surašytas atlikus miško žėlinių apskaitą ir kurio išvadoje konstatuota, kad atsakovo miško valdoje esantis miškas negali būti laikomas atkurtu.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Nustatęs, kad ekspertas pateikė teisinio pobūdžio išvadas, teismas turi pagrindą šiomis išvadomis nesivadovauti. Teismas, pažymėjęs, kad ekspertas pateikė teisinio pobūdžio išvadas, jokių papildomų argumentų, pagrindžiančių, kodėl nesivadovauja eksperto išvadomis, nurodyti neprivalo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017, 52 punktas). Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-426/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-426/2011">3K-3-426/2011</a>).
Sutiktina su bylą nagrinėjusiais teismais, kad sprendžiant, ar neteisėtais atsakovo veiksmais buvo padaryta žala aplinkai, t. y. ar yra pagrindas konstatuoti žalos padarymo faktą, būtinos specialios miškotyros žinios. Taip pat pritartina apeliacinės instancijos teismui, kad nustatęs, jog teismo paskirtas ekspertas pateikė iš esmės teisinio pobūdžio išvadas, teismas turi teisę jomis nesivadovauti. Tokia teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus (šios nutarties 38 punktas). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje žalos faktas galėjo būti pagrįstas tik specialių miškotyros žinių turinčio asmens išvadomis (argumentais) apie faktinę atsakovo žemės sklypo būklę, neteisėtų atsakovo veiksmų poveikį aplinkai, neigiamus padarinius ir jų mastą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo savo sprendimą grįsti tinkamai atliktos ekspertizės išvadomis ar kitais pakankamais ir patikimais įrodymais.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, minėta, pripažinęs jį oficialiu rašytiniu įrodymu, rėmėsi Miško žėlinių apskaitos aktu, kuriuo buvo atlikta miško žėlinių apskaita, tačiau šiame akte nebuvo spręsta ir vertinta, ar neteisėtais atsakovo veiksmais buvo padaryta žala aplinkai, jei taip – kokio pobūdžio ir masto ši žala. Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė jokiais kitais žalos faktą pagrindžiančiais įrodymais. Teismas taip pat neskyrė pakartotinės ar papildomos ekspertizės, nors tokią galimybę turėjo įvertinti atsižvelgdamas į aplinkybę, kad ginčas kilęs dėl žalos, padarytos natūraliai gamtinei aplinkai.
Pabrėžtina, kad ginčuose dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos faktas, teismas diskreciją dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad, nenustačius žalos fakto, negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. Tokio pobūdžio bylose sprendimą priteisti žalos atlyginimą teismas turi priimti tik tada, kai žalos faktas nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Miško žėlinių apskaitos aktas, kuris buvo pagrindinis įrodymas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas rėmėsi konstatuodamas atsakovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos aplinkai faktą, nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas kaip patikimas ir pakankamas įrodymas dėl to, kad pirma, juo nebuvo įvertinta, ar atsakovo veiksmais buvo padaryta ieškovės įrodinėjamo pobūdžio žala aplinkai (ar savavališkas miško paklotės sufrezavimas sukėlė neigiamų padarinių), o buvo atlikta miško žėlinių apskaita atsakovo miško sklype ir konstatuota, kad miškas nurodytame miško sklype negali būti laikomas atkurtu; antra, šis aktas yra išduotas institucijos, kuri byloje turi materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, ir surašytas prasidėjus teismo procesui, todėl neatitinka prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymui keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2009">3K-3-588/2009</a>; 2012 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-318/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-318/2012">3K-3-318/2012</a>; kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 177, 185 straipsniai, 197 straipsnio 2 dalis, 216, 218, 219 straipsniai), o konstatuodamas egzistuojant žalą, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą, nepagrįstai rėmėsi nagrinėjamoje byloje nepakankamai patikimu įrodymu – Miško žėlinių apskaitos aktu. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kadangi žalos fakto ir dydžio nustatymas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas bylos faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai bylos dalis dėl aplinkai galimai padarytos žalos fakto ir, jeigu jis būtų konstatuotas, priteistino žalos atlyginimo dydžio nustatymo perduotina nagrinėti iš naujo. Žalos fakto ir dydžio nustatymui reikšmingos aplinkybės gali būti ištirtos bei žalos fakto ir dydžio klausimai gali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo ir siekiant nustatyti, ar buvo padaryta žalos gamtai, spręstina dėl pakartotinės ar papildomos ekspertizės skyrimo galimybės.
Atsakovas kasaciniame skunde taip pat nurodė argumentus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovės apeliacinį skundą, nors jis buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą 30 dienų terminą, o apeliacinės instancijos teismas ignoravo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl šio termino praleidimo ir taip pažeidė proceso teisės normas. Šie atsakovo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2016 m. gruodžio 22 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad ieškovės apeliacinis skundas buvo pasirašytas elektroniniu parašu ir elektroninėmis priemonėmis pateiktas teismui 2017 m. sausio 23 d. Kadangi 2017 m. sausio 22 d. buvo sekmadienis, tai skundo pateikimas pirmą po jos einančią darbo dieną laikomas tinkamu (CPK 74 straipsnio 5 dalis), o jį priėmę ir išnagrinėję teismai nepripažintini pažeidusiais atsakovo nurodomas proceso teisės normas.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas kasacinį skundą atsakovas sumokėjo 177 Eur žyminio mokesčio ir atliko 600 Eur mokėjimo pavedimą savo advokatui (šių išlaidų pagrindimo nepateikė). Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė
