Dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio (toliau - Skundžiamas nuosprendis), kuriuo

Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-350/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39035-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.19.4.1; 2.4.6.5.2

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Rimkui,

išteisintajam M. R. ir jo gynėjui advokatui A. M.,

nukentėjusiajam E. T. ir jo atstovei advokatei Gintarei Leškevičienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro M. R. (toliau – Prokuroras) ir nukentėjusiojo E. T. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės (toliau – Pareiškėja) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio (toliau – Skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

M. R. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius šių veikų.

Nukentėjusiojo E. T. ir civilinio ieškovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Priteista iš Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2695 Eur proceso išlaidų Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. R. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi viršijo jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai panaudojo fizinę prievartą asmens atžvilgiu ir savo neteisėtais veiksmais nesunkiai sutrikdė E. T. gim. (duomenys neskelbtini), sveikatą, o būtent: būdamas valstybės tarnautoju - (duomenys neskelbtini), tarnybos metu, reaguojant į Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų pranešimą apie iškvietimą, 2021 m. lapkričio 6 d., apie 03.40 val., kartu su Panevėžio apskrities VPK Patrulių kuopos vyr. patruliu H. V. (kuris dėl šios veikos nėra kaltas) atvykęs į įvykio vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), neadekvačiai reaguodamas į E. T. išsakytus žodžius išeiti iš jo namų, nesant tam jokio būtinumo ir teisinio pagrindo, E. T. neatlikus jokių veiksmų dėl kurių būtų iškilęs reikalingumas jo atžvilgiu naudoti fizinę prievartą, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą E. T. atžvilgiu, tai yra pastarąjį nuvertė nuo kėdės ant grindų, o pastarajam nukritus, jį spaudžiant savo kūno svoriu prie grindų, uždėjus E. T. antrankius bei pastarąjį pakėlus nuo grindų, išvedė jį į namo koridorių, kur E. T. būnant surakintam antrankiais ir prieš jį, kaip policijos pareigūną, E. T. neatliekant pasipriešinimo veiksmų, kurie būtų sukėlę grėsmę pareigūno sveikatai ar gyvybei, tyčia, nesant tam jokio būtinumo ir teisėto pagrindo, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą E. T. atžvilgiu, tai yra dešinės rankos kumščiu sudavė E. T. į smūgį į smakro sritį, bei stumdamas, antrankiais surakintą, E. T. link išėjimo durų, parvertė E. T., ko pasėkoje pastarasis krisdamas veidu trenkėsi į grindis, po ko buvo ištemptas į lauką, ir tuo E. T. ne mažiau kaip šešiolikos trauminių poveikių pasėkoje buvo padaryta - poodinė kraujosruva, muštinės žaizdos nosies nugarėlėje, nosikaulių lūžis, odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, viršutinio kairio pirmo danties vainiko dalinis išnirimas, poodinės kraujosruvos pasmakrio srityje, pakaušyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, juosmens dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai abiejuose keliuose, ir tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. T. sveikatą ir šiais tyčiniais veiksmais viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) (2019-11-17 iki 2020-06-30 Nr. VIII-2048 redakcija) 27 straipsnyje dėl fizinės prievartos panaudojimo, kuriame nurodyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi), užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms, šiurkščiai pažeidė Įstatymo 25 str. 1 d. 1 p. nuostatas, nurodančias gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytus profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje numatytą asmens garantiją draudžiančią žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, bei sulaužė 2017-02-24 duotą pareigūno priesaiką ir tokiais savo tyčiniais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, sulaužydamas duotą pareigūno priesaiką, šiurkščiai pažeisdamas įstatymus, pažeisdamas valstybės deklaruojamus policijos veiklos principus, padarė E. T. didelę fizinę bei moralinę žalą, taip pat sumenkino Lietuvos policijos kaip valstybės teisėsaugos institucijos prestižą, jos autoritetą bei pasitikėjimą ja, diskreditavo šios institucijos bei policijos pareigūno vardą, tuo padarydamas didelę neturtinę žalą valstybės institucijai Lietuvos policijai bei Lietuvos Respublikos valstybei.

II. Apeliacinių skundu argumentai

2. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo M. R. pripažinti kaltu ir nuteisti: pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, skiriant jam laisvės apribojimo bausmę 1 metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas); pagal BK 228 straipsnio 1 dalį skirti jam 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimą, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir M. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę 2 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 metų laikotarpiui, uždraudžiant M. R. dirbti policijos pareigūnu penkerių metų laikotarpiui (BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktas), bei įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiojo (BK 75 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. T. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius tenkinti.

2.1. Skunde nurodoma, kad priešingai nei konstatuota skundžiamajame nuosprendyje, apylinkės teismas iš esmės selektyviai ir šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, dalies jų nevertino, apie tai nutylėjo ir nepasisakė, dalį jų vertino priešingai nustatytoms aplinkybėms bei nepagrįstai juos interpretavo M. R. naudai.

2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad dėl įvykio metu susidariusios situacijos M. R. turėjo teisę prieš E. T. panaudoti tokio intensyvumo, kuris nustatytas byloje, fizinę prievartą. Atkreipiamas dėmesys, kad jokių aiškių, konkrečių ir teisėtų reikalavimų E. T. nebuvo išsakyta, tik iš esmės jo kelis kartus tik buvo paprašyta nesikeikti, tačiau net ir E. T. paliepimas pareigūnams išeiti, išsakytas panaudojant keiksmažodį, pareigūnams nesukėlė jokios grėsmės ir nesudarė jokio teisėto pagrindo pastarojo atžvilgiu naudoti fizinę prievartą, juo labiau, prieš tai net nepanaudojus psichinės prievartos, t. y. neįspėjus jo apie ketinimą naudoti fizinę prievartą. Tai, kad šiuo atveju to nebuvo padaryta, konstatuota ir skundžiamajame nuosprendyje.

2.3. Dėl galimo E. T. pasipriešinimo, prokuroras nurodo, kad ši situacija byloje išsamiai ištirta, tiek prokuroro, tiek aukštesniojo prokuroro nutarimais, tiek teismų – ikiteisminio tyrimo teisėjo bei aukštesniojo apygardos teismo nutartimis yra išspręsta ir patvirtinta, kad E. T. nesipriešino policijos pareigūnams (1 t., b. l. 6-10, 4 t., b. l. 8-11, 22-25, 29-33, 42-46 lapai). Mano, jog šiuo atveju vaizdo įrašų turinys (o kartu ir E. T. parodymai) neteikia pagrindo vertinimui, kad nagrinėjamos situacijos kontekste nukentėjusiojo veiksmai atstumiant M. R. ranką bei lenkiantis link jo buvo susiję su jo siekiu smurtauti prieš M. R., todėl pritartina ankstesniuose sprendimuose padarytai išvadai, jog nėra duomenų, kad iki pareigūnui M. R. verčiant E. T. nuo kėdės pastarasis būtų grasinęs pareigūnų atžvilgiu panaudoti smurtą ar jį būtų panaudojęs, dėl ko pareigūnams būtų kilusi reali grėsmė sveikatai ar gyvybei.

2.4. Anot prokuroro, nors apylinkės teismas ir nurodo, kad vertina visumą įrodymų ir visą situaciją, tačiau vertinant teismo argumentus ir motyvus išdėstytus skundžiamame nuosprendyje, matyti, kad teismas iš esmės nevertinto pareigūnų elgesio, sąlygojusio konflikto išprovokavimą ir tolesnę įvykių eigą, t. y. tai, kad patys policijos pareigūnai ir išprovokavo konfliktinę situaciją, į kurią vėliau M. R. reagavo neadekvačiai ir neproporcingai, neteisėtai ir nepagrįstai naudodamas fizinę prievartą nukentėjusiojo E. T. atžvilgiu.

2.5. Apylinkės teismas neobjektyviai ir šališkai vertino bylos įrodymus, nepagrįstai nurodė aplinkybes kurių nebuvo, jog E. T. iš karto pradėjo rėkti, o nepasisakė ir nevertino pareigūno M. R. veiksmų, kad E. T. bendraujant ramiai ir pagrįstai duodant pastabą pareigūnui ir prašant jo užsidėti veido kaukę, įvertinus tai, kad šiuo atveju pareigūnai, patys būdami neteisūs, vietoj to, kad sureaguotų į E. T. visiškai pagrįstai išsakytą pastabą ir užsidėti kaukę, M. R. neteisėtai, nepagrįstai ir neproporcingai, kaip matyti iš bylos aplinkybių, veikdamas neprofesionaliai, veikiamas emocijos, dėl jam išsakyto reikalavimo išeiti iš nukentėjusiojo namų (kad ir ne pačia mandagiausia forma) panaudojo jėgą nukentėjusiojo atžvilgiu.

2.6. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertindamas įrodymus konstatuoja, kad E. T. sudavė smūgį M. R., kadangi pastarasis, reaguodamas į M. R. neteisėtus veiksmus, tik atstūmė jo ranką, o pats M. R. apklausų metu nurodė, kad jis spėjo pasitraukti ir smūgio nejuto, E. T. lietė tik jo rūbus, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad E. T. sudavė M. R. smūgį į korpusą, ar tai sudavė M. R. nestiprų smūgį. Teismas taip pat nepagrįstai konstatuoja, kad nuvertus E. T. nuo kėdės pastarasis bandė suduoti smūgį M. R., kadangi iš vaizdo įrašo matyti, kad verčiant E. T. ant žemės, šis krisdamas po pareigūno veiksmų, sukdamasis trenkia ranką į baldus, o ne bando smūgiuoti pareigūnui.

2.7. Skunde teigiama, kad E. T. veiksmai jau po to, kai buvo nuverstas nuo kėdės ir siekiama uždėti jam antrankius, kada, anot kaltinamojo, rankų stangrinimas ar E. T. pasisakymai kažką padaryti pareigūnams, turi būti vertintini tik kaip bravūriški, nesant E. T. valios ką nors realiai padaryti ir negali būti vertinami kaip pastarojo pasipriešinimas pareigūnams, dėl ko pastarieji galėjo toliau naudoti fizinę prievartą. E. T. elgesys nuėmus jam antrankius (kas įvyko praėjus vos kelioms minutėms nuo konflikto pradžios) tik patvirtina, kad nukentėjusysis neturėjo tyčios pareigūnų atžvilgiu naudoti fizinį smurtą ar tuoj pat jį panaudoti, o jo išsakyti žodžiai („man antrankius atrakintum, abudu užmuščiau“) šiuo atveju laikytini kaip reakcija į pareigūnų elgesį, o ne kaip grasinimas nužudyti – šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad patys pareigūnai į nukentėjusiojo elgesį suragavo ne iš karto, o vėliau E. T. nuėmė antrankius, kas rodo, jog tokių nukentėjusiojo žodžių jie neišsigando, ir tai paneigia skundžiamajame nuosprendyje teismo padarytas išvadas, kad E. T. veiksmai prieš jo sulaikymą, teismo manymu, galėjo leisti M. R. manyti, kad E. T. kelia pavojų policijos pareigūno sveikatai.

2.8. Prokuroro teigimu, smūgis E. T., suduotas į smakro (pasmakrio) sritį, buvo tyčinis, pakankamai akivaizdus (tiek vizualiai, tiek pagal garsą, kad suduota buvo ne į petį, rūbus ar kt.), be vaizdo medžiagos tai patvirtina kiti paminėti įrodymai, ir šis smūgis šiuo atveju, suduotas nesant tam jokio teisėto pagrindo, asmuo pareigūnų jau sulaikytas su uždėtais antrankiais už nugaros, nesipriešino, palinkęs į M. R. pusę pastarojo buvo atstumtas, jokia grėsmė jo sveikatai nebuvo iškilusi, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad M. R. turėjo teisę ir šioje situacijoje naudoti fizinę prievartą ir smūgiuoti asmeniui. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką smūgis į sulaikomo asmens galvos sritį, dėl kurio veidas gali ištinti ar atsirasti kitų sužalojimų, ypatingai dėl smūgio vietos, sudaro rimtą prielaidą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, o taip pat ir policijos pareigūno pliaukštelėjimas per veidą, net ir nesukeliantis ilgalaikių pasekmių asmeniui, yra laikomas žeminančiu elgesiu ir patenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį. Taigi šioje dalyje vertindamas įrodymus teismas nepagrįstai konstatavo, kad E. T. pavojingumas nebuvo išnykęs, jis priešinosi policijos pareigūnui, todėl M. R. turėjo teisę panaudoti kovinių imtynių veiksmus E. T. atžvilgiu.

2.9. Teismas, vertindamas M. R. veiksmus, E. T. nepagrįstai stumiant ir griaunant, ko pasėkoje galimai buvo padarytas ir sunkiausias sužalojimas – nosikaulių lūžis, kuris kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip pat įrodymus vertino netinkamai ir padarė nepagrįstas išvadas ir nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad E. T. galimai griuvo pats ir kad tai yra nepaneigta kitais objektyviais bylos duomenimis, tačiau kitų įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Mano, kad byloje surinkta pakankamai duomenų (vaizdo įrašas, E. T., L. T. ir M. G. parodymai) pagrįsti neteisėtus M. R. veiksmus, neteisėtai ir nepagrįstai suduodant smūgį E. T. koridoriuje ir verčiant jį ant žemės, o vėliau ne pakeliant ir išvedant, bet grubiai, nepagarbiai ištempiant į lauką ir taip papildomai padarant sužalojimus, todėl priešingai nei teigiama nuosprendyje tai, kad asmuo buvo tyčia verčiamas, yra patvirtina bylos įrodymų visetu.

2.10. Prokuroras mano, jog byloje pilnai nustatytas priežastinis ryšys tarp M. R. veikos ir pasekmių – nesunkaus E. T. sveikatos sutrikdymo. Byloje nustatyta, kad M. R. tyčia stūmė ir vertė E. T., ir šiuo atveju nors tokių pasekmių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo) galimai gal ir nenorėjo, tačiau dėl byloje nustatytų aplinkybių jas pilnai galėjo numatyti, įskaitant ir dėl nuosprendyje nurodytų aplinkybių, asmens kompleksijos, girtumo, už nugaros surakintų rankų, smūgio į galvos (pasmakrio) sritį, po ko M. T. iš karto su jėga stumiamas ir verčiamas.

2.11. Pirmosios instancijos teismas nevertino M. R. parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo kitiems byloje surinktiems įrodymams. M. R. tarnybiniuose pranešimuose, kurie apylinkės teismo nevertinti, nutylima apie smūgį E. T. į smakro sritį, nekalbama apie stūmimą ir vertimą ant grindų, tempimą į lauką. E. T., anot M. R., net parverstas nebuvo, o tik prispaustas prie sienos nurimo ir tuomet pasimatė kraujas. Ši pirmame M. R. tarnybiniame pranešime nurodyta informacija dėl kai kurių esminių aplinkybių yra klaidinanti, ar net melaginga, ir tuo pagrindu vėliau buvo pradėtas tyrimas M. T. atžvilgiu dėl pasipriešinimo pagal BK 286 straipsnį, tačiau dėl šių aplinkybių skundžiamajame nuosprendyje nepasisakyta, jos nevertintos. Net ir dalis tų aplinkybių, kurias M. R. vėliau nurodė teisme, palyginus jas su kitais įrodymais (vaizdo įrašais) akivaizdu, kad yra neteisingos, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi jomis, o ne objektyviais bylos duomenimis.

2.12. Prokuroro teigimu, pareigūnai patys išprovokavo konfliktą, sulaikyti ar pristatyti E. T. į policijos įstaigą nebuvo teisėtų, nei ANK, nei BPK nei Policijos įstatyme numatytų pagrindų, jis nei ANK, nei BPK tvarka sulaikytas nebuvo, jo padarytas ANK pažeidimas, už kurį jis vėliau buvo nubaustas, jau buvo pasibaigęs iki atvykstant pareigūnams, jam teisena dėl ANK 506 ar 508 straipsnio pradėta nebuvo, dėl to jis nėra baustas, joks E. T. sulaikymo protokolas tą dieną (2021 m. lapkričio 6 d.) surašytas nebuvo, net ir už pažeidimą, dėl kurio neva pareigūnai norėjo surašyti protokolą ir sulaikė E. T., taigi teismas nuosprendyje netinkamai vertino surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad M. R. sprendimas sulaikyti E. T. ir jo atžvilgiu naudoti fizinę prievartą buvo teisėtas.

3. Nukentėjusiojo E. T. atstovė advokatė Gintarė Leškevičienė apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. R. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 1 dalyje bei tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį.

3.1. Anot Pareiškėjos, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

3.2. Remdamasi teismų praktika pareiškėja nurodo, kad teismas turi pareigą tinkamai patikrinti ir įvertinti asmens, kuris susidūręs su policijos pareigūnais, patyrė kūno sužalojimus, įvykį ne bet kaip, o atsižvelgiant į EŽTT praktikos principus dėl Konvencijos 3 straipsnio saugomų vertybių procesinės apsaugos. Mano, jog pirmosios instancijos teismas šios savo pareigos neatliko, nepagrįstai taikė policijos pareigūnų elgesio teisingumo prezumpciją, byloje esančius įrodymus vertino vienpusiškai, fragmentiškai ir selektyviai, be kita ko, iškraipydamas dalies įrodymų turinį, savo išvadas iš esmės grindė vien išteisintojo M. R. parodymais ir jo pateiktu subjektyviu buvusios situacijos vertinimu, ignoruodamas byloje esančius objektyvius duomenis, paneigiančius išteisintojo gynybinę poziciją. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek sulaikydamas nukentėjusįjį E. T., tiek prieš pastarąjį panaudodamas fizinę prievartą išteisintasis M. R. elgėsi teisėtai, tai yra neviršijo jam suteiktų įgaliojimų ir nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

3.3. Skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atvykus policijos pareigūnams E. T., būdamas agresyvus, išreikšdamas nepasitenkinimą dėl policijos pareigūno nedėvimos kaukės, įžeidinėjo policijos pareigūną, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų, todėl M. R. sprendimas E. T. sulaikyti buvo teisėtas. Anot Pareiškėjos, vaizdo įrašai patvirtina, kad atvykus pas nukentėjusįjį E. T. į namus, namuose jokio konflikto nebuvo, tą atvykusiems pareigūnams taip pat iš karto patvirtino juos prie vartų pasitikęs ir į namus įleidęs liudytojas M. G., nukentėjusysis E. T. elgėsi ramiai, atsakinėjo į išteisintojo M. R. užduodamus klausimus, pripažino, kad pareigūnus iškvietė nesant tam būtinybės.

3.4. Pareiškėja mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad E. T. kabėdamas vartojo necenzūrinius žodžius, į pareigūno M. R. reikalavimą nesikeiti nereagavo, nepagrįstai pripažino M. R. reikalavimą nesikeikti teisėtu. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis E. T. buvo savo namuose, o ne viešoje vietoje, todėl pastarojo kalbant vartojami necenzūriniai žodžiai gal ir nebuvo pats mandagiausias bendravimo būdas, tačiau už necenzūrinių žodžių vartojimą savo namuose jokiame teisės akte jokio pobūdžio atsakomybė nėra nustatyta.

3.5. Pareiškėjos teigimu, nėra aišku kokiais duomenimis remiantis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. T., pamatęs, jog pareigūnas H. V. nedėvi kaukės, pradėjo rėkti ant pareigūno reikalaudamas užsidėti kaukę, į tolimesnius pareigūno M. R. reikalavimus nesikeikti ir nusiraminti nereagavo, anot teismo, jo agresyvumas didėjo (šaukė garsiau, naudojo necenzūrinius žodžius). Nors vaizdo įrašai patvirtina, jog E. T. pareigūno gana adekvačiai ir ramiai pastarojo paklausia kodėl jis nedėvi kaukės ir paprašo ją užsidėti, kadangi buvo įtvirtinti reikalavimai dėvėti veido kaukes. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad E. T. sirgo širdies ligomis, todėl užsikrėtimas korona virusu jam buvo itin pavojingas, jis buvo po infarkto, gydytojai jam buvo liepę ypatingai saugotis, kad nebūtų komplikacijų. Mano, jog iš aptartų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad būtent pareigūnų – išteisintojo M. R. ir liudytojo H. V. – neteisėti veiksmai, nukentėjusiojo išreikšto teisėto ir pagrįsto reikalavimo pareigūnui užsidėti veido kaukę akivaizdus ignoravimas ir išprovokavo konfliktą.

3.6. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai iškraipė vaizdo įrašo turinį nurodydamas, jog E. T. ranka suėmė M. R. už rankos, o šiam staigiai atitraukus ranką, sudavė nestiprų smūgį ranka M. R. į korpusą, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, matyti, jog išteisintasis M. R. stovėdamas priešais ant kėdės sėdintį nukentėjusįjį, pastarajam ramiai reikalaujant, kad H. V. užsidėtų veido kaukę, pirmas pradeda kelti balsą nukentėjusiojo atžvilgiu, o nukentėjusiajam sakant „Palaukit, palaukit“ staigiu judesiu mosteli nukentėjusiojo veido pusėn ranka, į ką sureaguodamas E. T. taip pat rankos judesiu atstumia M. R. ranką sakydamas „palauk, tu nešokinėk čia“. Nors M. R., teisindamas savo vėlesnį elgesį, aptariamą epizodą aiškina, kaip nukentėjusiojo neva jam suduotą smūgį, leidusį pastarajam vėliau panaudoti fizinę jėgą nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau, pareiškėjos manymu, iš bylos medžiagos matyti, jog iš karto po šio M. R. ir E. T. fizinio kontakto rankomis, išteisintasis toliau į šį kontaktą niekaip nesureaguoja, jokių aktyvių sulaikymo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nesiima, kas vienareikšmiškai patvirtina, jog pats išteisintasis minimo rankų kontakto nevertino kaip jam kilusios kažkokios grėsmės (o ir vertinti negalėjo, nes, kaip minėta, pirmas staigiu judesiu mostelėdamas ranka ant kėdės sėdėjusio nukentėjusiojo pusėn), priešingai, pasakęs, jog dabar surašys protokolą, pasisukęs nuo E. T. eina iš virtuvės patalpos.

3.7. Skundžiamame nuosprendyje nepateikiama jokių motyvų ir teisinės argumentacijos, kodėl, teismo nuomone, nukentėjusiojo stojimasis nuo kėdės galėjo sukelti kokią nors grėsmę išteisintojo saugumui ir pateisina išteisintojo M. R. nukentėjusiojo atžvilgiu pradėtą naudoti fizinę prievartą bei nukentėjusiojo sulaikymą.

3.8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodomi jokie motyvai, kokių, anot teismo, teisėtų reikalavimų E. T. nevykdė, kaip įžeidinėjo pareigūnus ir kodėl toks įžeidinėjimas buvo tiek pavojingas, kad nukentėjusįjį būtų reikėję, naudojant fizinę privartą, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą „siekiant surašyti nusižengimo protokolą“, juolab, kad kaip matyti iš bylos medžiagos nei už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, nei už jų įžeidinėjimą nukentėjusiajam E. T. joks protokolas niekada taip ir nebuvo surašytas. M. R. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinę jėgą, kurios panaudojimas, be kita ko, buvo nulemtas ne siekio užkardyti kokį nors teisės pažeidimą, o be jokios apčiuopiamos priežasties, sąlygotas nukentėjusiojo išsakytos frazės pareigūnams dingti iš jo namų, ką, beje, labai aiškiai iliustruoja ir į išteisintojo M. R. bei liudytojo H. V. iš karto po įvykio surašyti tarnybiniai pranešimai, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino.

3.9. Teigiama, kad nukentėjusiojo paminėti žodžiai (<necenzūrinis žodis> iš mano gryčios) sukėlė neadekvačią išteisintojo reakciją ir neišprovokuotą agresiją nukentėjusiojo atžvilgiu. Skunde nurodoma, kad aptariamuose tarnybiniuose pranešimuose nei M. R., nei H. V. nenurodė, kad nukentėjusysis tuo momentu „sugniaužęs kumščius“ būtų stojęsis nuo kėdės, kaip išteisintasis tvirtino teisiamojo posėdžio metu, be to, tokias aplinkybes paneigia ir byloje esantys vaizdo įrašai. Todėl mano, kad fizinė prievarta panaudota neteisėtai, siekiant pademonstruoti savo statusą ir viršenybę nukentėjusiojo E. T. atžvilgiu ir pastarąjį pažeminti.

3.10. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas išteisintojo M. R. pavartotos fizinės prievartos nukentėjusiojo E. T. atžvilgiu teisėtumo klausimą, nepagrįstai išteisintojo M. R. parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, vertindamas juos atsietai, negretindamas jų su kitais byloje esančiais duomenimis ir neanalizuodamas surinktų įrodymų visumoje. Atkreipiamas dėmesys, kad vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ar pan.) gali būti vertinamas kaip „agresyvus“, dar nesudaro situacijos, kurioje pareigūnams be išlygų būtų leidžiama jo atžvilgiu panaudoti fizinę prievartą.

3.11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog E. T. veiksmai prieš jo sulaikymą galėjo leisti M. R. manyti, kad E. T. kelia pavojų policijos pareigūno sveikatai, tačiau pareiškėja mano, jog išvada akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

3.12. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad nukentėjusiajam E. T. nežymiai palinkstant kūnu išteisintojo pusėn (o ne galva siekiant pasiekti M. R. galvą), išteisintasis M. R. dešinės rankos kumščiu smogia nukentėjusiajam M. T. į apatinę veido dalį ir po to apsukęs smarkiai abiem rankom stumia nukentėjusįjį bei parverčia pastarąjį ant žemės (M. G. darytas vaizdo įrašas, įrašo laikas 02.14-02.26). Akivaizdu, jog nukentėjusysis E. T. aptariamoje situacijoje nekėlė ir, surakintomis antrankiais už nugaros rankomis, negali kelti jokios net teorinės grėsmės nei pareigūno gyvybei, nei sveikatai, tačiau išteisintasis tyčia smogia nukentėjusiajam kumščiu į veidą bei, užlaužęs E. T. į viršų už nugaros surakintas rankas, stipriai pastūmęs nuverčia pastarąjį ant grindų, tai patvirtina Panevėžio apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 5 d. nutartis. Skunde akcentuojama ir tai, kad nukentėjusiajam nugriuvus, pareigūnai nukentėjusiajam atsikelti neleidžia, patys jo taip pat nepakelia, o velka pastarąjį per laiptus ir per lauką, taip toliau tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo.

3.13. Pareiškėjos teigimu skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nėra nustatyta, kad kuris nors iš pareigūnų pakištų E. T. koją, ar kitaip tyčia specialiai jį nugriautų, o labiau tikėtina ir nepaneigta, kad E. T. galėjo vedamas pergriūti, užkliuvęs už durų slenksčio, neatitinka bylos aplinkybių bei padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Anot pareiškėjos, baudžiamosios bylos duomenis patvirtina, jog nukentėjusysis griuvo veidu trenkdamasis į grindis ir šio griuvimo metu susilaužė nosį ne dėl tariamo pastarojo užkliuvimo už slenksčio, bet dėl to, kad išteisintasis M. R. stumdamas antrankiais surakintą E. T. link išėjimo durų pastarąjį parvertė ant žemės. Taigi tarp išteisintojo M. R. neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiojo E. T. patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio nosies lūžiu, yra priežastinis ryšys.

3.14. Pareiškėjos teigimu, byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad išteisintasis M. R. neteisėtai ir nepagrįstai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, piktnaudžiaudamas tarnyba bei nesant būtinumo nukentėjusiojo E. T. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Naudoti fizinę prievartą prieš E. T. nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, M. R. fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo ne siekdamas užkardyti teisės pažeidimą ir ne siekdamas išvengti pavojaus savo sveikatai, bet be jokios pagrįstos priežasties, tiesiog supykęs dėl nukentėjusiojo išsakytų žodžių dingti iš pastarojo namų, taip norėdamas smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgaliojimus ir viršenybę kitų asmenų atžvilgiu. Toks išteisintojo M. R. elgesys visiškai nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla ir padarė didelę žalą (fizinę, turtinę ir neturtinę) ne tik nukentėjusiajam E. T., bet ir didelę žalą visos Lietuvos policijos autoritetui bei prestižui.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Prokuroro M. R. ir nukentėjusiojo E. T. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengdama šių skundų ribų.

6. Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose ginčijamas M. R. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis. Didžioji dalis šiuose skunduose pateikiamų argumentų yra skirti pirmosios instancijos teismo atliktam atskirų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti, be to, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl aplinkybių, kuriomis buvo remtasi priimant nuosprendį, nustatymo (reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, E. T. pasipriešinimo M. R. fakto ir kt.). Taigi, apeliantai kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, prašo pripažinti M. R. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantų argumentai yra pagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir būtent tuo turi būti argumentuojami sprendimai.

8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas M. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad M. R. veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, įgaliojimų viršijimo, tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo E. T. požymių. Kolegija daro išvadą, kad toks pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas išimtinai tik nekritiškai įvertintais M. R. parodymais, kad pastarasis E. T. sulaikymą, kovinių imtynių veiksmus, specialiąsias priemones panaudojo esant įstatyminiam pagrindui ir dėl to nepadarė didelės žalos valstybei, valstybės tarnybai ir fiziniam asmeniui, o E. T. ir nesunkiai susižalojo pats griūdamas, galimai užkliuvęs už durų slenksčio.

9. Su tokiais skundžiamo nuosprendžio motyvais teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tiek atskirus bylos įrodymus, tiek jų visumą vertino selektyviai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tokia pirmos instancijos teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

10. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

11. Piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didele žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui; 3) priežastiniu ryšiu tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių.

12. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

13. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar M. R. nustatytus veiksmus – fizinės prievartos (kovinių imtynių veiksmų) panaudojimą E. T. atžvilgiu tiek šiam būnant prie stalo, tiek vedamam link išėjimo iš namo panaudojo teisėtai, adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir į E. T. elgesio pobūdį ibei intensyvumą.

Dėl policijos pareigūnų (ne)teisėtų reikalavimų

14. Įstatymo 21 straipsnyje numatyta, jog įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

15. Nagrinėjamu atveju iš policijos pareigūnų kūno kamerų įrašų neginčijamai nustatyta, kad į E. T. gyvenamąją vietą atvykusiems policijos pareigūnams E. T. iš karto prisipažino, kad jis juos iškvietė be jokio reikalo, bendravo su jais sėdėdamas prie stalo, geranoriškai, klausiamas pasakė visus savo asmens duomenis, nepiktybiškai į savo kalbą įterpdamas ir necenzūrinius žodžius. Po to, kai E. T. atkreipė dėmesį į tai, kad vienas iš atvykusių policijos pareigūnų – H. V. nedėvi tuo metu privalomos dėvėti veido kaukės, pareikalavo šio ją užsidėti į ką M. R. sureagavo pasakydamas „o tu čia dabar neaiškink“. E. T. tęsiant savo reikalavimą M. R. nurodė šiam nusiraminti ir rankoje laikomais popieriaus lapais mostelėjo E. T. į veidą, į ką reaguodamas E. T. pasakė M. R. „tu nusiramink“. E. T. toliau reikalavo taip pat vartodamas ir necenzūrinius žodžius, kad policijos pareigūnai išeitų iš jo namų ir pastarajam buvo pasakyta, jog jam bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas nenurodant dėl kokio pažeidimo, į ką pastarasis pasakė, jog jam tai neįdomu. Po to E. T. buvo parverstas ant grindų ir jam už nugaros surakintos rankos.

16. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad policijos pareigūnų reikalavimas E. T. nesikeikti ir nusiraminti buvo visiškai nepagrįstas, kadangi taip E. T., nors ir vartodamas necenzūrinius žodžius, elgėsi išimtinai tik dėl policijos pareigūno H. V. padaryto akivaizdaus administracinio nusižengimo ir tokio E. T. elgesio vertinti kaip neteisėto nebuvo jokio pagrindo. Šiuo atveju būtent policijos pareigūnas H. V. privalėjo į E. T. gyvenamąją patalpą įeiti tik užsidėjęs veido kaukę, nekalbant apie tai, kad po E. T. išreikšto visiškai teisėto reikalavimo nebūti jo namuose be veido kaukės jis privalėjo šį reikalavimą nedelsdamas įvykdyti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju E. T., reikšdamas nepasitenkinimą be veido kaukės jo namuose esančiu policijos pareigūnu, jokio teisės pažeidimo nepadarė, o aplinkybė, kad jis šioje situacijoje vartojo necenzūrinius žodžius taip pat negali būti pripažįstama kaip teisės pažeidimas, kadangi E. T. necenzūrinius žodžius vartojo privačioje erdvėje, o ne viešoje vietoje, dėl ko šioje situacijoje policijos pareigūnų išreikštas reikalavimas nusiraminti ir nesikeikti negali būti laikomas teisėtu reikalavimu ar nurodymu. Pirmiausia, necenzūrinių žodžių vartojimas privačioje erdvėje yra moralės normų, o ne teisės nuostatų pažeidimas, kas neužtraukia jokios atsakomybės nei pagal ANK, nei pagal BK nuostatas, o be to, šiuo atveju E. T. vartojami necenzūriniai žodžiai negali būti laikomi ir policijos pareigūnų įžeidimu, nes necenzūrinius žodžius E. T. akivaizdžiai vartojo ne kaip policijos pareigūnų, bet asmenų, padariusių teisės pažeidimą atžvilgiu. Esant šioms aplinkybėms ir visi toliau sekę M. R. veiksmai E. T. atžvilgiu bendrąja prasme akivaizdžiai buvo neteisėti.

17. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog skundžiamame nuosprendyje išvados dėl fizinės jėgos panaudojimo prieš E. T. ir jo sulaikymo teisėtumo padarytos remiantis nepagrįstai suteikus M. R. parodymams išskirtinę reikšmę, nevertinant visų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų arba kitus įrodymus interpretuojant išimtinai M. R. naudai.

18. Iš M. R. viso proceso metu nurodomų aplinkybių matyti, kad:

18.1. 2021 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime M. R. nurodė, kad E. T. dešine ranka jam smogė, todėl suėmė jam už rankos ir nuvertė nuo kėdės ant žemės. Uždėjus antrankius, koridoriuje E. T. stengėsi ištrūkti ir dar kartą smūgiavo jam galva, po ko E. T. buvo prispaustas prie sienos. Jam nurimus ir atitraukus nuo sienos, pasimatė iš nosies bėgantis kraujas (3 t., b. l. 6-7).

18.2. Vėlesniame 2021 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime M. R. jau nurodo, kad po E. T. smūgio jam į kairę pusę, buvo pareikalauta nustoti juos įžeidinėti ir nusiraminti bei paaiškinta, kad bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Einant jo rašyti, E. T. garsiai ir aiškiai pasakė „(necenzūriniai žodžiai) iš mano gryčios“, po ko M. R. grįžo prie E. T. ir, suėmęs jį už rankų, nuvertė nuo kėdės. Koridoriuje E. T. dar kartą smūgiavo jam galva, M. R., bandydamas sukontroliuoti pažeidėjo galvą darė bloką, atlikdamas veiksmą dešine ranka atitraukė jo galvą nuo savęs, taip išvengdamas pažeidėjo smūgio į galvą ir M. R. ranka slydo per E. T. krūtinę į smakrą. Išvengus smūgio E. T. buvo apsuktas ir šis, susipynus kojoms, krito veidu į žemę (3 t., b. l. 8-9).

18.3. 2021 m. lapkričio 8 d. apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo pradėta E. T. atžvilgiu pagal BK 286 straipsnį M. R. parodė, E. T. dešinės rankos kumščiu smogė jam į kairės rankos dilbį, jis sureagavo patraukdamas ranką ir stipraus smūgio išvengė, juto tik nedidelį smūgį į rūbus. Po to, H. V. ir jam pasisukus eiti iš virtuvės link išėjimo pamatė, kad E. T. stojasi nuo kėdės ir rankas sugniaužęs į kumščius, agresyviai nusiteikęs, puola link jo. Jis suprato, kad E. T. jį gali sužaloti, todėl apsisuko, priėjo prie E. T., suėmė jam už rankų ir jį paguldė ant žemės. Dėl kovinių veiksmų koridoriuje nurodomos tos pačios aplinkybės kaip vėliausiame tarnybiniame pranešime (3 t., b. l. 142-144).

18.4. 2022 m. sausio 24 d. apklausos įtariamuoju metu parodė, kad E. T. kalbėdamas gestikuliavo rankomis, buvo paėmęs jam už kairės rankos riešo, kurią staigiu judesiu patraukė. Po ko E. T. tiesiu smūgiu bandė jam suduoti, jis spėjo atsitraukti, prisidengti kaire ranka per kurią E. T. nestipriai pataikė (kepštelėjo), fizinio skausmo nepajautė. Papildomai nurodė, kad po E. T. bandymo smūgiuoti galva į jo galvą ir dėl to jam darant bloką užkabino E. T. smakrą, tačiau tai nebuvo smūgis, nes jo ranka judėjo ne tiesiai, o kabliu. Po smakro užkabinimo jo ranka nesustojo, o judėjo toliau kol alkūnė atsirado ties jo veidu, o kumštis ties kairiuoju pečiu (3 t., b. l. 153-157).

18.5. 2022 m. gegužės 11 d. apklaustas įtariamuoju dėl patikslinto pranešimo apie įtarimą parodė, kad jis E. T. nestūmė, o vedė link išėjimo durų, kur E. T. krito dėl to, kad buvo neblaivus, jam susipynė kojos ir neišlaikė pusiausvyros, galimai užkliuvęs už slenksčio. (3 t., b. l. 181-183).

18.6. Teisiamojo posėdžio pirmos instancijos teisme metu M. R. jau nurodė, kad E. T. įsiaudrinęs čiupo jam už kairės rankos, jis (M. R.) staigiai atitraukė ranką, E. T. sudavė jam smūgį, skausmo nepajuto. Tuo metu nereagavo į tokį jo pasipriešinimą, nes didesnio pavojaus nekėlė. Koridoriuje E. T. atsisukęs smūgiavo jam galva, jis dengėsi, dengdamasis, ranka užkliudė E. T. smakrą. Dėl koridoriuje vykusių veiksmų ir jų sekos nurodė analogiškas ankstesnėms aplinkybes.

19. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, aptarti išteisintojo parodymai tarnybiniuose pranešimuose ir apklausų metu iš esmės nesutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su įrodymų visetu, todėl jų laikyti nuosekliais ir patikimais nėra jokio teisinio pagrindo.

20. Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai. Minėto straipsnio 3 dalis numato atvejus kada pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, pvz.: saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai (1 punktas); kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi) (2 punktas); užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms (7 punktas) ir kt.

21. Prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba kai įspėti yra neįmanoma.

22. Pirmosios instancijos teismas E. T. sulaikymo teisėtumą motyvavo tuo, kad E. T. kėlė pavojų policijos pareigūno sveikatai ir dėl to, M. R., įvertinęs esamas aplinkybes, bei kylančiam pavojui, atsižvelgdamas į buvusią situaciją, galimų teisės pažeidimų pobūdį, intensyvumą, individualias E. T. savybes, turėjo teisę esamoje situacijoje panaudoti fizinę prievartą.

23. Kaip matyti iš aukščiau pateiktų M. R. parodymų visumos fizinę prievartą, t. y. nukentėjusiojo parvertimą ant žemės ir antrankių uždėjimą jis naudojo dėl to, jog E. T. elgėsi neadekvačiai, rėkavo, šaukė, čiupo M. R. už rankos ir sudavė smūgį, vartojo necenzūrinius žodžius, gestikuliavo rankomis, nevykdė policijos pareigūnų išreikštų reikalavimų, o E. T. pasakius, „(necenzūriniai žodžiai) iš mano gryčios“ M. R. pamatė, jog E. T. sugniaužęs kumštį bandė stotis nuo kėdės, ką M. R. suprato kaip jam kylančią grėsmę.

24. Šiuos M. R. parodymus iš esmės paneigia policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, vaizdo įrašas, pateiktas E. T. bei 2022 m. kovo 8 d. specialisto išvada Nr. 11K-49 (22) ir prie jos esantis vaizdo įrašas (T. 1 b. l. 177-180). Iš jų matyti, kad betarpiškai prieš M. R. parverčiant M. T. ant grindų pastarasis jokių veiksmų nei M. R., nei jokių kitų asmenų atžvilgiu neatliko, prie nieko neprisilietė, nuo kėdės paprasčiausiai stojosi, o jo rankos nebuvo nei sugniaužtos į kumščius, nei tiesiamos link M. R.. Iš tokio E. T. elgesio akivaizdu, jog jis jokios grėsmės policijos pareigūnams nekėlė, jokio teisės pažeidimo nedarė, todėl M. R. naudoti fizinę jėgą ir pargriauti E. T. ant žemės bei dėti jam antrankius nebuvo jokio teisėto pagrindo.

25. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. R. pagrįstai naudojo fizinę prievartą versdamas E. T. nuo kėdės yra aiškiai nepagrįsta. E. T., nors ir vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau nei jo išsakyti žodžiai „man neįdomus protokolas, (necenzūriniai žodžiai) lauk iš mano gryčios“, nei elgesys nesudarė pagrindo daryti išvados, kad E. T. kelia realų pavojų policijos pareigūnų sveikatai, kas reiškia, jog nebuvo jokio Įstatyme nurodyto pagrindo panaudoti fizinę prievartą E. T. atžvilgiu.

26. Nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jau paguldytas ant grindų E. T. siekė išsilaisvinti, nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų, bandė suduoti policijos pareigūnui. Šioje vietoje pažymėtina, jog, pirmiausia, pastaroji išvada visiškai neatitinka byloje esančių situacijos vaizdo įrašų, o, be to, atsižvelgiant į aukščiau aptartą aplinkybę, kad M. R. fizinę prievartą E. T. atžvilgiu panaudojo, t. y. jį pargriovė ant žemės visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, tokioje situacijoje E. T. priešinimasis akivaizdžiai neteisėtiems veiksmams būtų visiškai teisėtas gynybos būdas.

27. Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje aptarti M. R. veiksmai – E. T. pargriovimas ant grindų ir po to sekęs jo rankų surakinimas buvo aiškiai nepagrįsti ir neteisėti.

28. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad prieš vedamą iš virtuvės surakintomis už nugaros E. T. prie virtuvės durų M. R. teisėtai panaudojo kovinį veiksmą – bloką, o šią išvadą pagrindė tuo, kad E. T. toliau įžeidinėjo policijos pareigūnus, muistėsi ir judesiu galva siekė pasiekti M. R. galvą, todėl jo pavojingumas nebuvo išnykęs, kadangi jis ir toliau siekė sužaloti policijos pareigūną.

29. Aukštesnės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. T. šioje vietoje judesiu galva stengėsi pasiekti M. R. galvą ir taip pastarąjį sužaloti laiko visiškai nepagrįsta. Iš jau aptartų vaizdo įrašų ir minėtos specialisto išvados aiškiai matyti, kad prie durų vedamas E. T. tik linkteli galva į M. R. galvos pusę, po ko pastarasis dešinės rankos kumščiu suduoda smūgį į E. T. kaklą (1 t., b. l. 177-178). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta abejonė, kad nėra aišku į kurią vietą M. R. sudavė smūgį E. T. yra aiškiai nepagrįsta.

30. Analizuojant pirmosios instancijos teismo aptartus E. T. pateiktus ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus matyti, kad E. T. įvykio metu koridoriuje būnant už nugaros surakintomis rankomis, jis susvyruoja (šioje vietoje pažymėtina, kad įvykio metu E. T. buvo akivaizdžiai neblaivus, o ligoninėje jam nustatytas 2,05 promilių girtumas), prilaikomas policijos pareigūnų bando įsispirti į šlepetę ir šiems sakydamas „palauk, duok tapkę apsimauti (necenzūrinis žodis), tu (necenzūrinis žodis), duok tapkes, (necenzūrinis žodis) tu, (necenzūrinis žodis), žinai, kad tu (necenzūriniai žodžiai)“ palinksta visu kūnu į M. R. pusę. Po šio E. T. veiksmo M. R. pirmiausia kaire ranka atstūmė E. T. nuo savęs, o jau po to, kai E. T. galva atsitraukė nuo M. R., pastarasis dešine ranka sudavė tiesioginį smūgį E. T. į kaklą. Ši neginčytinai įrodyta aplinkybė akivaizdžiai paneigia M. R. parodymus, kad jis į kaklą E. T. pataikė blokuodamasis nuo pastarojo galimo smūgio galva į jo galvą. Net jeigu M. R. manė, jog pasvirdamas link jo E. T. kėsinosi smūgiuoti galva į jo galvą, tokio tariamo pavojaus savo sveikatai M. R. jau buvo išvengęs kai atstūmė E. T. nuo savęs kaire ranka. Tai reiškia, jog M. R. smūgį E. T. į kaklą taip pat sudavė nesant jokio teisėto pagrindo.

31. Taip pat iš vaizdo įrašų aiškiai matyti, kad po to, pasukus vesti E. T. link išėjimo, M. R. iš nugaros pastūmė jį į priekį, dėl ko E. T. krisdamas ant žemės veidu trenkėsi į grindis ir pradėjo kraujuoti, kas akivaizdžiai paneigia M. R. parodymus, jog E. T. griuvo šiam susipynus kojoms ar užkliuvus už slenksčio. Šioje vietoje pažymėtina, jog šioje vietoje jokių slenksčių apskirtai nėra. Šis M. R. veiksmas taip pat niekaip negali būti vertinamas kaip pateisinamas elgesys, o aplinkybė, kad tuo metu E. T. rankos buvo surakintos už nugaros neabejotinai rodo, jog M. R., atlikdamas tokį veiksmą, privalėjo numatyti, kad E. T. krisdamas veidu atsitrenks į žemę ir susižalos veidą, kadangi šioje situacijoje jis neturėjo jokios galimybės tokio atsitrenkimo išvengti.

32. Esant šioms aplinkybėms M. R. parodymai apie fizinės jėgos naudojimo prieš E. T. priežastis, pobūdį ir apimtį nagrinėjamu atveju vertinami išimtinai kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie akivaizdžiai prieštarauja aptartų įrodymų visetui.

33. Apibendrinant išdėstytą kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju policijos pareigūnas M. R. smurtą E. T. atžvilgiu naudojo visiškai neadekvačiai reaguodamas į E. T. išsakytą visiškai teisėtą reikalavimą pareigūnui, nedėvinčiam privalomos dėvėti veido kaukės išeiti iš jo namų, o ne į kokius nors neteisėtus E. T. veiksmus, kas reiškia, jog tokiam M. R. smurtiniam elgesiui nebuvo jokio būtinumo ir teisinio pagrindo.

34. Akivaizdu, jog tokiais M. R. kaip savo pareigas vykdančio policijos pareigūno veiksmais buvo iškraipyta tarnybinės veiklos esmė, sumenkintas Lietuvos policijos kaip valstybės institucijos įvaizdis bei autoritetas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir taip padaryta didelė žala valstybei ir nukentėjusiajam E. T..

35. Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad M. R., būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi viršijo jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai panaudojo fizinę prievartą asmens atžvilgiu ir savo neteisėtais veiksmais nesunkiai sutrikdė E. T. gim. (duomenys neskelbtini), sveikatą, o būtent: būdamas valstybės tarnautoju - (duomenys neskelbtini), tarnybos metu, reaguojant į Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų pranešimą apie iškvietimą, 2021 m. lapkričio 6 d., apie 03.40 val., kartu su Panevėžio apskrities VPK Patrulių kuopos vyr. patruliu H. V. (kuris dėl šios veikos nėra kaltas) atvykęs į įvykio vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), neadekvačiai reaguodamas į E. T. išsakytus žodžius išeiti iš jo namų, nesant tam jokio būtinumo ir teisinio pagrindo, E. T. neatlikus jokių veiksmų dėl kurių būtų iškilęs reikalingumas jo atžvilgiu naudoti fizinę prievartą, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą E. T. atžvilgiu, tai yra pastarąjį nuvertė nuo kėdės ant grindų, o pastarajam nukritus, jį spaudžiant savo kūno svoriu prie grindų, uždėjus E. T. antrankius bei pastarąjį pakėlus nuo grindų, išvedė jį į namo koridorių, kur E. T. būnant surakintam antrankiais ir prieš jį, kaip policijos pareigūną, E. T. neatliekant pasipriešinimo veiksmų, kurie būtų sukėlę grėsmę pareigūno sveikatai ar gyvybei, tyčia, nesant tam jokio būtinumo ir teisėto pagrindo, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą E. T. atžvilgiu, tai yra dešinės rankos kumščiu sudavė E. T. į smūgį į smakro sritį, bei stumdamas, antrankiais surakintą, E. T. link išėjimo durų, parvertė E. T., ko pasėkoje pastarasis krisdamas veidu trenkėsi į grindis, po ko buvo ištemptas į lauką, ir tuo E. T. ne mažiau kaip šešiolikos trauminių poveikių pasėkoje buvo padaryta - poodinė kraujosruva, muštinės žaizdos nosies nugarėlėje, nosikaulių lūžis, odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, viršutinio kairio pirmo danties vainiko dalinis išnirimas, poodinės kraujosruvos pasmakrio srityje, pakaušyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, juosmens dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai abiejuose keliuose, ir tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. T. sveikatą ir šiais tyčiniais veiksmais viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) (2019-11-17 iki 2020-06-30 Nr. VIII-2048 redakcija) 27 straipsnyje dėl fizinės prievartos panaudojimo, kuriame nurodyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi), užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms, šiurkščiai pažeidė Įstatymo 25 str. 1 d. 1 p. nuostatas, nurodančias gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytus profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje numatytą asmens garantiją draudžiančią žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, bei sulaužė 2017-02-24 duotą pareigūno priesaiką ir tokiais savo tyčiniais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, sulaužydamas duotą pareigūno priesaiką, šiurkščiai pažeisdamas įstatymus, pažeisdamas valstybės deklaruojamus policijos veiklos principus, padarė E. T. didelę fizinę bei moralinę žalą, taip pat sumenkino Lietuvos policijos kaip valstybės teisėsaugos institucijos prestižą, jos autoritetą bei pasitikėjimą ja, diskreditavo šios institucijos bei policijos pareigūno vardą, tuo padarydamas didelę neturtinę žalą valstybės institucijai Lietuvos policijai bei Lietuvos Respublikos valstybei ir tokiu būdu M. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 1 dalyje, todėl pirmos instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl skirtinos bausmės

36. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį numatytos bausmės – laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, o BK 228 straipsnio 1 dalį – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

37. M. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis viena veika, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, padarė du baigtus tyčinius nesunkų ir apysunkį nusikaltimus. M. R. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau neturi galiojančių nuobaudų, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Esant visoms aplinkybėms, atsižvelgiant į BK 55 straipsnio nuostatą, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą paprastai skiriama su areštu ar laisvės atėmimu nesusijusi bausmė ir nesant jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima skirti tokias įstatymų sankcijose numatytas bausmes, M. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį skirtina baudos bausmė (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas), o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį– laisvės apribojimo bausmė, kurių dydžiai nustatytini mažesni nei vidurkis. Atsižvelgiant į M. R. asmenybę ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes intensyvi priežiūra jam neskirtina, o jis įpareigotinas dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Skiriamos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu.

38. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama nusikalstama veika padaryta dėl to, kad M. R., būdamas policijos pareigūnu aiškiai viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir padarė žalą nukentėjusiajam, jam kartu su bausme skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės – trejiems metams atėmimas teisės dirbti policijos pareigūnu ir 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 3 dalis, 68² straipsnis).

Dėl civilinių ieškinių

39. Pripažinus M. R. kaltu padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus taip pat yra pagrindas spręsti klausimą dėl nukentėjusiojo E. T. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštų civilinių ieškinių patenkinimo (BPK 115 straipsnis) bei proceso išlaidų išieškojimo iš M. R. (BPK 105 straipsnis).

40. Nukentėjusysis E. T. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašo solidariai iš M. R. bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 1344,45 Eur turtinės žalos ir 30 000 Eur neturtinės žalos bei 700 Eur proceso išlaidas už civilinio ieškinio paruošimą (4 t., b. l. 152-157).

41. Dėl neturtinės žalos ieškinyje nurodoma, kad dėl M. R. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis juto fizinius ir dvasinius išgyvenimus – stresas, gėda, skausmas dėl kurio vartojo medikamentus, baimė dėl policijos pareigūnų keršto. Dėl turtinės žalos nurodė, kad pirko kurą vykimui pas gydytojus, mokėjo už medicinos specialisto išvadą, pirko vaistus, kreipėsi į gydytojus dėl išmušto danties konsultacijai.

42. Byloje neginčijamai nustatyta, kad M. R. tarnybos metu neteisėtai smurtavo prieš E. T.ir sutrikdė jam sveikatą bei neabejotinai sukėlė fizinį skausmą. Akivaizdu, jog dėl tokios veikos nukentėjusysis patyrė neigiamus išgyvenimus ir fizines bei dvasines kančias, nes prieš jį be jokio teisėto pagrindo buvo panaudota fizinė prievarta, tuo priverčiant nukentėjusįjį jausti pažeminimą, o kartu ir visišką nusivylimą teisėsauga.

43. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo motyvai yra įrodyti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, civiliniame ieškinyje nurodytas šios žalos dydis, atsižvelgiant į E. T. nustatytų sužalojimų pobūdį (nežymus sveikatos sutrikdymas), nusikalstamos veikos trukmę neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų, todėl civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies, priteisiant 3 000 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, tokia suma yra tinkama satisfakcija E. T. patirtiems išgyvenimams kompensuoti.

44. Nukentėjusysis E. T., kaip minėta pareiškė civilinį ieškinį dėl 1344,45 Eur turtinės žalos atlyginimo. Ieškinio pareiškime jis nurodo, kad šią sumą sudaro: procedūros – panoraminės nuotraukos padarymas – 20 Eur, danties Nr. 21 pašalinimas – 50 Eur, laikinos plokštelės uždėjimas – 64 Eur, danties implantacija – 650 Eur, taigi, anot E. T. vieno danties implantavimo kaina yra mažiausiai 784 Eur; rūbai – 90 Eur; akiniai – 250 Eur; medikamentai, kuras (vykimas pas medikus), specialisto išvada – 220,45 Eur.

45. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad aptariamo nusikaltimo metu E. T. patyrė sužalojimą – danties vainiko dalinį išnirimą. Iš odontologijos klinikos pažymos matyti, kad jam pateikti 3 pasiūlymai (1 pasiūlymas – 1175 Eur sumai, 2 – 5780-7780 Eur sumai, 3 – 9200-13200 Eur sumai). Iš pažymos turinio matyti, kad E. T. būtina atlikti ir daugiau odontologijos procedūrų, o iš nukentėjusiojo nurodomos sumos matyti, kad nurodomos išlaidos tik iš dalies atitinka nurodytas pažymoje sumas. Atsižvelgiant į tai, civilinis ieškinys šioje dalyje iš esmės yra pagrįstas, tačiau jo dydžio negavus papildomos medžiagos negalima tiksliai apskaičiuoti. Dėl išlaidų už specialisto išvadą pastebėtina, jog iš pateikto mokėjimo kvito fragmento kopijos (T. 2 b.l. 7) matyti, jog buvo sumokėti 23,30 eurai „Valstybinei teismo medicinos“ „Už suteik“, tačiau iš jos negalima nustatyti, nei kada, nei kam tiksliai toks mokėjimas buvo padarytas, nei kas buvo mokėtojas, nei už kokias paslaugas sumokėta (2 t., b. l. 7), nei kas sudaro civiliniame ieškinyje nurodytą 220,45 eurų sumą, nors iš byloje (T. 1 b. l. 50) esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad E. T. buvo apžiūrėtas specialisto asmeniniu prašymu. Dėl medikamentų – nors nukentėjusysis ir pateikė kvitus patvirtinančius išlaidas už įsigytus vaistus, tačiau šiuo atveju civiliniame ieškinyje jų kaina nėra nurodyta, o iš pirkimo kvitų (T. 2 b. l. 7, 9) negalima daryti išvados, kad visi pagal šiuos kvitus įgyti medikamentai yra skirti įvykio metu E. T. patirtiems sužalojimams gydyti. Dėl kuro išlaidų – civiliniame ieškinyje yra pateiktos kuro kvitų kopijos, tačiau nėra jokios informacijos apie transporto priemonės, kuri kurą naudojo techninius duomenis (degalų sunaudojimo norma 100 kilometrų) bei informacijos kada, kur ir kokiu tikslu E. T. vyko reikalais, susijusiais su nagrinėjama byla. Civiliniame ieškinyje taip pat nurodyta, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo sugadinti E. T. rūbai 90 eurų vertės. Pagal byloje nustatytas aplinkybes galima daryti pagrįstą prielaidą, jog E. T., kuris dėl jam padarytų sužalojimų kraujavo, buvo velkamas žeme, rūbai galėjo būti sugadinti, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie rūbų vertę, jų sugadinimo laipsnį, o patys rūbai nėra pateikti.

46. Esant šioms aplinkybėms, civilinis ieškinys aptartoje dalyje iš esmės yra (gali būti) pagrįstas, tačiau jo dydžio negavus papildomos medžiagos negalima tiksliai apskaičiuoti, todėl šioje dalyje E. T. pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

47. Taip pat civiliniame ieškinyje nurodyta, kad aptariamo nusikaltimo metu buvo sulaužyti E. T. akiniai ir tuo jam padaryta 250 eurų žala. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, o būtent į tai, kad nagrinėjamo įvykio metu E. T. akinių nenešiojo reiškia, jog jie dėl M. R. neteisėtų veiksmų sulūžti negalėjo, todėl šioje dalyje ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir atmetamas.

48. Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 83,29 Eur priteisimo už E. T. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (2 t., b. l. 140-145) yra visiškai įrodytas, todėl tenkinamas visiškai.

49. Kadangi neturtinė žala E. T. ir turtinė žala Panevėžio teritorinei ligonių kasai buvo padaryta dėl valstybės valdžios institucijos pareigūno neteisėtų veiksmų, ji priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) (CK 6.245 straipsnis, 6.271 straipsnis, 6.273 straipsnio 1 dalis)

50. Nukentėjusysis taip pat patyrė iš viso 3700 Eur dydžio išlaidas advokatų teisinėms paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos tinkamais rašytiniais įrodymais – grynųjų pinigų priėmimo kvitu bei sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 12; 5 t., b. l. 147) ir, įvertinus nagrinėjamos bylos apimtį ir advokatų darbo sąnaudas surašant civilinį ieškinį, patikslintą civilinį ieškinį, apeliacinį skundą, atstovaujant nukentėjusįjį teismo posėdžiuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nėra aiškiai per didelės ar neproporcingos, todėl jos visos priteistinos iš M. R..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

M. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 1 dalyje ir nubausti:

- pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 1000 MGL (penkiasdešimties tūkstančių eurų) bauda;

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimą, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir M. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 6 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, 71 straipsniu kartu su bausme paskirti M. R. baudžiamojo poveikio priemones –atėmimą teisės dirbti policijos pareigūnu trejiems metams ir 10 MGL (penkių šimtų eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmokai sumokėti nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos (duomenys neskelbtini): E. T. – 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimą; Panevėžio teritorinei ligonių kasai – 83,29 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus 29 ct) turtinės žalos atlyginimą.

Pripažinti civiliniam ieškovui E. T. teisę į ieškinio dėl turtinės žalos, susijusios su odontologo paslaugomis, medikamentų ir kuro pirkimu, atlyginimo specialistui ir rūbų sugadinimu patenkinimą ir klausimą dėl šios žalos dydžio perduoti spręsti civilinio proceso tvarka. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš M. R. 3 700 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus eurų) E. T. atstovavimo išlaidas.

M. R. taikomą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai – CD laikmenas palikti saugoti byloje.

Teisėjai Algirdas Gaputis

Donatas Jatužis

Daina Vaidachavičienė