Baudžiamoji byla Nr. 2K–406–895/2015
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01125-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.11;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai,
išteisintajam G. M.,
išteisintojo gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutartis, kuria Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimo, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis aplaidžiai tvarkė UAB „E“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Kauno rajone, (duomenys neskelbtini)) buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti šios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d.:
eidamas UAB „E“ direktoriaus pareigas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2008 m. liepos 3 d. įstatymo redakcija) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą bei dokumentų išsaugojimą, nepateikė UAB „E“ padalinio, esančio Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 1 d. sandėlyje esančio atsargų likučio už 153 002,01 Lt (44 348,4 Eur) užpajamavimo dokumentų, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „E“ turto už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d.;
pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2008 m. liepos 3 d. įstatymo redakcija) 4 straipsnį būdamas atsakingas už tai, kad ūkio subjekto apskaita būtų tvarkoma taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, nesivadovavo šio įstatymo reikalavimais ir, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 62 punktą, neužtikrino 2012 m. sausio 8 d. inventorizacijos atlikimo tvarkos, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „E“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d.
Taip pat, G. M. buvo kaltinamas tuo, kad nepateikė UAB „E“ apskaitos registrų, kuriuose pagal apskaitos dokumentus būtų registruojamos ūkinės operacijos bei likučiai už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d., dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „E“ turto už šį laikotarpį.
Taip pat, G. M. buvo kaltinamas tuo, kad nepateikė nė vieno UAB „E“ apskaitos dokumento, kuriame būtų užfiksuotas prekių, skirtų perparduoti ar kitų materialinių vertybių perdavimas, direktoriaus įsakymo dėl materialiai atsakingam asmeniui perduotų materialinių vertybių inventorizacijos, materialiai atsakingam asmeniui perduotų materialinių vertybių atliktos inventorizacijos aprašo bei sutikrinamojo žiniaraščio.
Išteisindamas G. M. pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. M. savo, kaip bendrovės direktoriaus, pareigą, nustatytą Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje, įvykdė pasamdydamas finansininkę ir, atsiradus būtinybei, pasamdydamas kitą buhalterę, taigi tinkamai organizavo ir užtikrino buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovės UAB „E“ finansininkė S. M., todėl ji ir yra atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo pateikti tyčia – tiek kaltinamasis, tiek finansininkė tvirtina, kad pateikė visus reikalaujamus dokumentus, o pardavus bendrovės akcijas, t. y. po 2013 m. kovo 1 d., jų pateikti negalėjo, nes nebeturėjo. Teismas taip pat pažymėjo, kad nebuvo atliktas visos UAB „E“ veiklos tyrimas, todėl nėra pagrindo manyti, kad įvertinus pateiktus dokumentus nebūtų galima nustatyti visos UAB „E“ turto vertės, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad G. M. nėra šio nusikaltimo subjektas ir jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pritarė tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms ir paliko nuosprendį nepakeistą.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Virgilijus Čirpus prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – netinkamai interpretavo BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymius – bei padarė esminių BPK pažeidimų: nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nutartyje nenurodė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo atmetimo, nepaisė įrodymų vertinimo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl padarė klaidingą išvadą, neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių. Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą, niekaip nevertino ir nepasisakė dėl to, kad tyrimui pateikta prekių apyvarta su pardavimo informacija atspausdinta tik 2012 m. gruodžio 4 d., Inventorizacijos aprašas Nr. 10, kuriame nurodyta, kad materialinės vertybės patikrintos 2011 m. lapkričio 1 d., vadovo pasirašytas 2011 m. spalio 31 d., o atspausdintas tik 2012 m. gruodžio 14 d. Visa tai rodo, kad Inventorizacijos aprašo Nr. 10 blankas buvo pasirašytas ne 2011 m. spalio 31 d., o tik po to, kai jis buvo atspausdintas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino prokuroro apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik išteisintajam G. M. palankia pastarojo ir liudytojos S. M. parodymų dalimi, tačiau nevertino ir neanalizavo kitų kaltinimo išsakytų argumentų, kaip antai, kad G. M. nuolat painiojo datas, negalėjo pasakyti, kada ir kokio turinio įsakymus išleisdavo, įsakymų dėl dokumentų saugojimo tvarkos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė, painiojosi nurodydamas, kada atliko inventorizacijas, įsakymus teigė rengęs su buhaltere, nors ši to nepatvirtino, teigė žinantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi visiškai neanalizavo ir nevertino specialistės duotų parodymų, nepasisakė, kodėl nesiremia specialisto išvadomis Nr. 5-2/196 ir 5-2/112, kodėl teikia pirmenybę kaltinamajam palankiems parodymams, kurie visiškai nepagrįsti baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, teismas nenurodė, kodėl atmetė specialistės teisme duotus parodymus, kad įmonės filialo turto vertės ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nenustatymas trukdo nustatyti ir visos bendrovės veiklą, nes bendrovės turtas sudarytas iš visų įmonės filialų turto. Kasatorius pažymi, kad perklausius garso įrašus ir juos palyginus juos su 2014 m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolais matyti, jog būtent šie akcentai protokole neįrašyti. Taigi, pasak prokuroro, teismas nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus vertina kaip tinkamus ir jais grindžia nuosprendį, o kitus atmeta.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-642/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-642/2006">2K-642/2006</a> teigiama, kad, nesant direktoriaus įsakymo dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo ir buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo, už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dokumentų saugojimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Pasak kasatoriaus, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą turėtų atsakyti ne G. M., o bendrovės finansininkė, yra nepagrįsti. Teismai netinkamai įvertino įrodymus, atskleidžiančius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos specialaus subjekto požymius, kuriais nustatyta, jog būdamas direktoriumi (subjekto vadovu), t. y. pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, G. M. pažeidė šį reikalavimą – neorganizavo tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų.
Prokuroro teigimu, G. M. atitinka BK 223 straipsnyje subjektui keliamus reikalavimus ir dėl jo kaltės atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Pirmosios instancijos teisme nustatyta (to neginčijo ir pats kaltinamasis), jog G. M. nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d. ėjo UAB „E“ direktoriaus pareigas. Kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad bendrovėje buvo nustatyta tinkama dokumentų saugojimo tvarka. Šie teiginiai iš esmės pagrįsti tik G. M. parodymais, kurie laikytini jo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak kasatoriaus, vien tai, kad išteisintasis teigia, jog apskaita buvo tvarkoma tinkamai (jis visus dokumentus pateikė, galbūt įvyko nesusikalbėjimas dėl konkrečių dokumentų nepateikimo), nepaneigia jo kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, todėl G. M. tvirtinimas dėl tvarkingos apskaitos ir dokumentų saugojimo tvarkos turi būti paremtas konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Kasatorius pažymi, kad dokumento, kuriuo būtų nustatyta įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarka, G. M. nepateikė, o teisminio nagrinėjimo metu jo surašymo datos ir turinio nurodyti negalėjo. Be to, dokumentų saugojimo tvarka nebuvo pateikta ir ūkinį finansinį bendrovės tyrimą atlikusiai specialistei, o specialistės paaiškinimais netikėti nėra jokio pagrindo, jie sutampa su liudytojos L. M. parodymais ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga.
Kasatoriaus teigimu, priimdamas skundžiamą nutartį, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-305/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-305/2009">2K-P-305/2009</a>, 2K-216/2011), kad Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.) padaromas tik neatsargia kaltės forma. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, G. M. nesiėmė priemonių, kad UAB „E“ apskaita būtų vedama, kaip to reikalauja galiojantys teisės aktai, kad būtų išsaugoti ir tyrimui pateikti bendrovės dokumentai. Tai patvirtina, kad G. M. nesiėmė priemonių geros įmonės valdymo praktikai užtikrinti, o tai sutrukdė specialistei nustatyti UAB „E“ turtą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą už tikrinamąjį laikotarpį.
Prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dalis kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad šioje byloje G. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, kritika. Būtent kasaciniame skunde, neigiant tokias teismų išvadas, ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Antai kasaciniame skunde iš esmės yra ginčijamos ir pagal nustatytas faktines aplinkybes teismų padarytos išvados, kad nėra duomenų apie tai, jog bendrovėje buvo netinkamai saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai. Taip pat kasaciniame skunde nesutinkama ir su teismų, įrodymų analizės pagrindu padaryta išvada, kad tiek G. M., tiek UAB „E“ finansininkė norėjo, bandė pateikti bei teikė visus reikalaujamus dokumentus. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kartu ir naujai įvertinti byloje surinktus įrodymus nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas tik neatsargiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-305/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-305/2009">2K-P-305/2009</a>).
BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Tačiau šio objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM3LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-237-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-237-489/2015">2K-237-489/2015</a>). Nustatant kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, o būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>).
Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pažymėtina ir tai, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, jog įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, galima kalbėti ne apie nusikalstamą apskaitos netvarkymą, o aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą.
Būtent nagrinėjamoje byloje G. M. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu faktiškai buvo kaltinamas dėl to, kad, nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d. eidamas UAB „E“ direktoriaus pareigas, neorganizavo tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kartu neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų.
Tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad G. M. netinkamai organizavo UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir kad dėl to buvo neišsaugoti šios bendrovės apskaitos dokumentai. Priešingai, iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad G. M. nuo 2009 m. vasario 7 d. pasamdė finansininkę S. Miškinienę, kuri iki 2013 m. kovo 1 d. tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą. Be to, bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymui nuo 2011 m. rugpjūčio iki 2013 m. sausio (ar vasario) mėn. buvo pasamdyta ir kita buhalterė I. Rutkauskienė. G. M. pats bendrovės buhalterinės apskaitos netvarkė. Taigi, G. M., būdamas bendrovės vadovas ir kartu atsakingas už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, šią apskaitą pavedė tvarkyti asmenims, turintiems teisę atlikti šias funkcijas, ir taip įgyvendino iš Buhalterinės apskaitos įstatymo kylančius reikalavimus dėl buhalterinės apskaitos organizavimo. Sprendžiant dėl G. M. atsakomybės pagal BK 223 straipsnį už bendrovės apskaitos dokumentų nesaugojimą paminėtina, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, paneigiančių tai, jog bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tvarkingai saugomi sandėlyje tam skirtoje vietoje, susegti į segtuvus ir sudėti į dėžes, apklijuotas lipnia juosta. Taip pat šioje byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad G. M. nebuvo išleidęs įsakymo dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad net ir nustačius, jog tokio įsakymo nebuvo, tai savaime nereiškia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą atsiradimą. Taip iš tiesų, viena vertus, įsakymo dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos įmonėje nebuvimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, patvirtinančių aplaidų apskaitos tvarkymą, dėl kurio negalima nustatyti šios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tačiau, kita vertus, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį lemiamą reikšmę turi ne tai, ar buvo toks įsakymas, ar ne, o tai, kaip faktiškai buvo užtikrinamas tinkamas buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimas. Juk net ir esant tokio pobūdžio įsakymui, apskaitos dokumentai gali būti saugomi netinkamai, negarantuojant jų išsaugojimo. Pažymėtina ir tai, kad tam tikrų bendrovės apskaitos dokumentų nepateikimas atitinkamoms institucijoms irgi dar savaime nereiškia įmonės vadovo kaltės dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo taip pat ir šių dokumentų nesaugojimo nustatytą laiką. Šiuo atveju, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodyta, kad tokie dokumentai buvo nepateikti būtent dėl to, jog įmonės vadovas netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą. Kaip minėta, tokių aplinkybių, t. y. dėl G. M. netinkamo UAB „E“ buhalterinės apskaitos organizavimo, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Byloje nėra objektyvių duomenų ir apie tai, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo nepateikti tyčia.
Taigi nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad G. M. yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tokia išvada iš esmės apsiribotų vien formaliu buhalteriniu vertinimu, o ne objektyviųjų ir subjektyviųjų aplaidaus apskaitos tvarkymo sudėties požymių analize.
Atsižvelgdama į minėtus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes padarė teisingą išvadą, jog G. M. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BPK numatytų įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi ir apeliacinio proceso
Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Antai iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl G. M. išteisinimo buvo grindžiami liudytojų, specialistės parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Vieni įrodymai buvo gretinami su kitais ir būtent įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, kad G. M. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai). Kasacinio skundo argumentai, kad teismai rėmėsi tik išteisintajam G. M. palankia jo ir liudytojos S. M. parodymų dalimi, tačiau nevertino ir neanalizavo kitų kaltinimo išsakytų argumentų, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga.
Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius prokuroro apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus, t. y. į tokius, nuo atsakymo į kuriuos priklausė teisingo sprendimo šioje byloje priėmimas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės sprendžiant klausimą dėl G. M. veikos kvalifikavimo, savaime nereiškia, jog šis teismas pažeidė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-240/2014 ir kt.).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl G. M. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą nesilaikė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Aldona Rakauskienė
Aurelijus Gutauskas
Armanas Abramavičius
