Baudžiamoji byla Nr. 2K-546-511/2015
Teisminio proceso Nr. 1-73-1-01272-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.1.5.2;
2.1.7.4
2015 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 22 iki 7 val. būti namuose, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šias bausmes subendrinus, V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 22 iki 7 val. būti namuose (bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos), ir 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, teismui pateikiant mokėjimo kvitą.
Priteista iš nuteistojo V. V. nukentėjusiojo T. B. naudai 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti, 1600 Lt (463,39 Eur) patirtoms atstovavimo teisme išlaidoms apmokėti.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. V. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmones ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą, o būtent: 2012 m. gruodžio 10 d., apie 23 val., prie sporto klubo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,09 promilės), tarpusavio konflikto metu, grasino nukentėjusiesiems T. B. ir T. Š., laikydamas rankoje savigynai išduotą pistoletą „Beretta 84F“ (Nr. E83797Y), iššovęs ne mažiau dviejų šūvių į orą ir šaukdamas, kad nušaus, reikalavo nukentėjusiųjų iškelti į viršų rankas, klauptis, o paskui ir gultis ant žemės, taip sukėlė nukentėjusiesiems T. B. ir T. Š. stresą, nerimą ir baimę dėl savo gyvybės bei sveikatos, esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.
V. V. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2012 m. gruodžio 10 d., apie 23 val., prie sporto klubo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,09 promilės), po to, kai grasino nušauti, laikydamas rankoje savigynai išduotą pistoletą „Beretta 84F“ (Nr. E83797Y) ir iššovęs ne mažiau kaip du šūvius į orą, reikalavo nukentėjusiojo T. Š. iškelti į viršų rankas, klauptis, o paskui ir gultis ant žemės, nukentėjusiajam T. Š. nepaklusus, sudavė tuo pačiu pistoletu jam vieną kartą į veidą, dėl to T. Š. nugriuvo ant žemės, taip padarydamas T. Š. odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą veide, galvos sumušimą – nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusieji T. Š. ir T. B. pirmi panaudojo fizinį smurtą prieš kasatorių gyvenamojo namo virtuvėje, galbūt norėdami užvaldyti jo šaunamąjį ginklą. Tai, kasatoriaus teigimu, patvirtina nuoseklūs jo paties ir liudytojo A. V. parodymai, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė jo parodymus ir vadovavosi tik T. Š. bei T. B. parodymais, kad kasatorius panaudojo fizinį smurtą prieš savo sūnų A. V., tą kategoriškai paneigė pats A. V.. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad neva po kasatoriaus smurto A. V. nukrito ant grindų ir prarado sąmonę, tada V. V. išbėgo į lauką, o T. Š. ir T. B. pakėlė nuo žemės sąmonę atgavusį A. V., kuris juos išvedė iš namo į lauką per kitą išėjimą. Kasatoriaus teigimu, tai prieštarauja byloje esančio vaizdo įrašo duomenims ir neatitinka apeliacinės instancijos teismo nustatytų ir nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių, kad vaizdo įrašo nuo 13:03 iki 13:09 min. namo vidiniame kieme matomas žmogus, panašus į V. V., o nuo 14:10 iki 14:14 min. ten pat matomas žmogus, panašus į A. V.; T. Š. ir T. B. eina iš gyvenamojo namo per sporto salę tarp 16:54 ir 16:55 min. Kasatorius teigia, kad šie duomenys patvirtina būtent kasatoriaus ir A. V. parodymus, jog virtuvėje kilo konfliktas tarp kasatoriaus ir T. B. bei T. Š., šie duomenys kartu paneigia ir nukentėjusiųjų parodymus, kad, kasatoriui išbėgus iš virtuvės į lauką, jie pakėlė nuo žemės A. V., kuris nukentėjusiuosius iš karto išvedė iš namo į lauką. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neaptarė baudžiamosios bylos Nr. 73-1-01246-12 duomenų dėl smurto, naudoto prieš kasatorių gyvenamojo namo virtuvėje, ir šio smurto tikslų, taip pat, kad T. B. lauke smurtavo prieš A. V., kad kasatorius lauke norėjo sulaikyti T. B. ir T. Š.. Teismai taip pat visiškai nevertino T. B. ir T. Š. veiksmų praėjus kelioms dienoms po įvykio, kai slapta darydami garso įrašą jie bandė įtikinti A. V., kad kasatorius prieš A. V. virtuvėje panaudojo smurtą. Teismų neaptarti ir neanalizuoti liudytojo D. P. parodymai, kad įvykio vietoje buvo aptiktos dėmės, panašios į kraują, paimti dėmių tepinėliai (mėginiai), tačiau nepagrįstai nebuvo paskirta DNR ekspertizė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad konflikto metu virtuvėje kuriam nors jų dalyvių buvo padaryti sužalojimai, kad bėgo kraujas. Kasatorius teigia, jog byloje nepateikti visi medicininiai dokumentai dėl V. V. kūno sužalojimo masto, nenurodytos aplinkybės dėl V. V. kitų kūno sužalojimų - dešiniojo raktikaulio lūžio ir raiščių plyšimo. Kasatorius pažymi, kad jam asmeniškai kreipusis į teismo medicinos ekspertus dėl visų kūno sužalojimų įvertinimo, jų sunkumo ir masto nustatymo pagal visus įrašus ligos istorijoje, tai padaryti buvo atsisakyta, motyvuojant ikiteisminio tyrimo metu atlikta ekspertize. Taip buvo pažeistas įrodymų visumos vertinimo principas, daromos nepagrįstos išvados.
Kasatorius teigia, kad T. Š. ir T. B. jis nužudymu negrasino, į juos šaunamojo ginklo nebuvo nenukreipęs ir jų žaloti neketino, tačiau tik norėjo juos sulaikyti dėl jų smurtavimo virtuvėje, todėl įspėdamas iššovė į orą du kartus. Prieš T. Š. fizinė jėga buvo panaudota, kai šis nepakluso nurodymui gultis ant žemės. Šiuos veiksmus kasatorius buvo priverstas atlikti, siekdamas išvengti galbūt pasikartosiančio fizinio smurto. Prieš T. B. lauke joks fizinis smurtas nebuvo naudojamas, nes jis pakluso nurodymui gultis ant žemės ir tai rodo, kad kasatorius T. Š. ir T. B. tik norėjo sulaikyti. Kasatoriaus teigimu, tai sudarė pagrindą jam taikyti BK 29 straipsnio nuostatas. Kasatorius teigia, jog teismai neįvertino visų bylos aplinkybių, nepagrįstai bei nemotyvuotai atmetė kasatorių teisinančius įrodymus, o jo kaltę grindė tik subjektyviais T. Š. bei T. B. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Tuo teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nesivadovavo BK 2 straipsnio 4 dalimi bei in dubio pro rea principu, pagal kuriuos asmens kaltė turi būti pagrįsta pakankamais bylos įrodymais, o visos abejonės vertinamos tik kaltinamojo naudai. Kasatorius cituoja teismų praktiką, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti prielaidomis, abejonėmis, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes; vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindimų laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalimi, BPK 44 straipsnio 6 dalimi, kasatorius, be to, nurodo į nekaltumo prezumpcijos principą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius skunde nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis), kad nepagrįstai nepritaikytos BK 29 straipsnio nuostatos, kad buvo iš esmės pažeistas BPK (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis baudžiamojo proceso reikalavimų, nuosprendį pagrindė išsamia byloje ištirtų įrodymų analize; apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nutartyje pasisakė dėl visų skundo argumentų, išanalizavo byloje tiek teisinančius, tiek kasatoriaus kaltę patvirtinančius įrodymus. Nukentėjusiųjų T. Š. ir T. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai atitinka jų parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes. Prokurorė teigia, jog teismai pagrįstai konstatavo, kad liudytojo A. V. parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų T. B. ir T. Š. nuosekliems parodymams bei vaizdo įrašų duomenims ir kitiems įrodymams.
Prokurorė nurodo, kad V. V. apeliacinis ir kasacinis skundai šioje byloje yra labai panašaus turinio ir juose nurodomi tie patys motyvai bei subjektyvaus pobūdžio kasatoriaus argumentai dėl bylos neištyrimo ir įrodymų vertinimo. Prokurorės nuomone, teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikėsi. Nei Mažeikių rajono apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nei Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, nebuvo pažeistos ir BK 29 straipsnio nuostatos.
Nuteistojo V. V. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 29 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius ginčija kaltę jam dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, teigdamas, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų T. B. ir T. Š. parodymais, nemotyvuotai atmetė kasatoriaus ir liudytojo A. V. parodymus, nesivadovavo vaizdo įrašų medžiaga, be to, neįvertino, kad kitoje baudžiamojoje byloje dėl to paties įvykio kasatorius buvo pripažintas nukentėjusiuoju, jam buvo padaryti sužalojimai, o T. B. ir T. Š. – įtariamaisiais. Kasatorius teigia, kad nepagrįstai nebuvo paskirta medicininė ekspertizė dėl jam padarytų sužalojimų. Taip pat kasatorius nurodo, kad įvykiai lauke prie namo buvo įvykių, prasidėjusių virtuvėje, tęsinys, kur nukentėjusieji smurtavo prieš kasatorių, o jo veiksmai prieš nukentėjusiuosius atitiko BK 29 straipsnio nuostatas, todėl vertintini kaip nusikaltimą padariusių asmenų sulaikymas.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, o remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinės instancijos teismas patikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų pažeidę įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra motyvuoti, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismai pasisakė, kodėl vadovavosi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, papildomai atliko įrodymų tyrimą pagal nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, išsamiai išanalizavo vaizdo įrašų duomenis, juos gretindamas su nuteistojo V. V., liudytojo A. V., nukentėjusiųjų T. Š. ir T. B. parodymais, išreikalavo ir teismo posėdyje apžiūrėjo nutrauktą bylą dėl V. V. padarytų sužalojimų, V. V. medicininę kortelę. Tikrindami V. V. pateiktą įvykio versiją dėl nagrinėjimo įvykio, teismai įvertino jos neatitikimą vaizdo kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų duomenimis, taip pat ir tai, kad A. V. tuoj po įvykio policijos darbuotojams dėl nagrinėjamo įvykio nurodė aiškiai tikrovės neatitinkančias aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė, kad namo viduje kilus konfliktui tarp T. Š. bei T. B. ir kasatoriaus, šis išbėgo iš savo gyvenamojo namo. Po to į namo kiemą kartu trise išėjo A. V., T. Š. ir T. B.. A. V. ėmė ieškoti V. V.. Tuomet V. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, su šaunamuoju ginklu rankoje atėjo link jų ir liepė nukentėjusiesiems gultis ant žemės, šaunamuoju ginklu šaudė į orą. T. B. šiam V. V. reikalavimui pakluso, o T. Š. liko stovėti prie automobilio saugiu atstumu nuo V. V.. Tuomet V. V., priėjęs prie T. Š., šiam tyčia sudavė smūgį į veidą, dėl to T. Š., praradęs sąmonę, nukrito ant žemės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad V. V., tyčia suduodamas smūgį į veidą nukentėjusiajam T. Š., taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, V. V. būdamas neblaivus, nukreipdamas šaunamąjį ginklą į nukentėjusiuosius, iššaudamas ne mažiau kaip du šūvius į orą, sakydamas nukentėjusiesiems, kad juos nušaus ir reikalaudamas jų iškelti į viršų rankas, klauptis, o paskui ir gultis ant žemės, grasino nužudyti nukentėjusiuosius T. Š. bei T. B. ir sudarė nukentėjusiesiems realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teismai, remdamiesi surinktais ir ištirtais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad šiais veiksmais V. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje.
Kasatorius iš esmės neginčija faktinių aplinkybių, kad jis lauke prie namų grasindamas šaunamuoju ginklu privertė nukentėjusįjį T. B. atsigulti ant žemės, šaudė iš šaunamojo ginklo aukštyn, kad nukentėjusiajam T. Š. sudavė smūgį į galvą, tačiau šiuos savo veiksmus traktuoja kaip nusikaltimą padariusių asmenų sulaikymą, numatytą BK 29 straipsnyje, dėl, kasatoriaus teigimu, nukentėjusiųjų smurtavimo prieš jį anksčiau virtuvėje.
Su tokiais nuteistojo argumentais nesutiktina.
BK 29 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.
Taigi, pagal BK 29 straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK numatytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo padaręs nusikalstamą veiką, 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos. Tačiau byloje dėl V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų nė viena iš jų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad namo virtuvėje tarp kasatoriaus ir T. Š. bei T. B. kilo konfliktas, tačiau nenustatyta, jog T. Š. bei T. B. būtų padarę nusikalstamas veikas, dėl kurių būtų iškilęs realus pagrindas nuteistajam juos sulaikyti. Be to, kartu su A. V. išėję iš pastato į lauką, T. Š. bei T. B. niekur nebėgo ir neatliko jokių aktyvių veiksmų nei prieš V. V., nei prieš A. V., kol V. V. jų neužpuolė, grasindamas pistoletu. Esant tokiai situacijai nuteistojo nurodyti argumentai dėl, jo nuomone, neišsamiai ištirto prieš tai buvusio konflikto virtuvėje, nėra svarbūs, nes vaizdo įraše užfiksuoti neblaivaus asmens pavojingi veiksmai (V. V. buvo nustatytas virš 2 promilių girtumas) grasinant jokių aktyvių veiksmų tuo metu neatliekantiems asmenims šaunamuoju ginklu, iš jo šaudant, be to, smūgiuojant nukentėjusiajam į veidą, aiškiai negalėjo būti vertinami kaip sulaikymo priemonė, atitinkanti BK 29 straipsnio nuostatas. Todėl teismai V. V. atsakomybę už tokius veiksmus šalinančios aplinkybės, numatytos BK 29 straipsnio 1 dalyje, netaikė pagrįstai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vladislovas Ranonis
Eligijus Gladutis
