Dėl neturtinės žalos priteisimo

Administracinė byla Nr. I1-3740-596/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09407-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) G. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 22), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo (toliau – ir Vilniaus kalėjimas arba atsakovės atstovas), priteisti 30 000 Eur neturtinę žalą.

Nurodo, kad 2020 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo (toliau – ir Marijampolės kalėjimas) į Vilniaus kalėjimą. Teigia, kad kameroje buvo vienas iki 2020 m. gruodžio 10 d., kol į kamerą neperkėlė kito nuteistojo, atvežto iš Marijampolės kalėjimo. Pareiškėjo žiniomis, perkeltas asmuo tuo metu jau buvo užsikrėtęs koronavirusu, kadangi skundėsi galvos skausmu, uoslės ir skonio pojūčių praradimu. Pažymi, kad po 2–3 dienų tokie patys simptomai pasireiškė ir pareiškėjui. 2020 m. gruodžio 22 d. buvo atlikti koronaviruso testai ir nustatytas teigiamas atsakymas, todėl pareiškėjas buvo izoliuotas.

Teigia, kad Vilniaus kalėjimo administracija neužtikrino pareiškėjui saugumo nuo galimo užsikrėtimo, neizoliavo jo atskiroje patalpoje ar ligoninėje, kadangi bendrai sėdėjo ir užsikrėtę, ir neužsikrėtę nuteistieji. Pareiškėjo teigimu, nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 16 d. buvo pažeidžiamos taisyklės, nes jam neleisdavo eiti pasivaikščioti ir naudotis dušu. Vilniaus kalėjimo administracija nekonvojavo pareiškėjo atgal į Marijampolės kalėjimą, todėl jis Vilniaus kalėjime išbuvo nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2021 m. sausio 18 d., nors liga praėjo dar 2021 m. sausio 10 d., o pareiškėjui vis tiek reikėjo toliau izoliuotis. Paaiškina, kad jis buvo laikomas kalėjimo sąlygomis, nors nebuvo galima jo tiek laikyti. Iš viso pareiškėjas Vilniaus kalėjime buvo laikomas 41 parą ir niekur nebuvo išvežtas. Be to, pažymi, kad rūko, tačiau jo tabako gaminiai buvo uždaryti spintelėje pirmame aukšte, pareiškėjui nebuvo leista jų pasiimti ir niekas negalėjo atnešti. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už jo apkrėtimą koronavirusu ir netinkamas laikymo sąlygas (draudimą eiti pasivaikščioti, parūkyti ir naudotis dušu), dėl kurių jis patyrė didelį stresą, nerimą, nemigą.

Atsakovės atstovas Vilniaus kalėjimas (ankstesnis pavadinimas – Vilniaus pataisos namai) atsiliepime (b. l. 41–44) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbtą valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės bei į Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtą karantiną, Vilniaus kalėjime buvo vykdomos Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-344 patvirtinto koronaviruso (COVID-19) valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plane (su vėlesniais pakeitimais) numatytos priemonės, COVID-19 valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plane nustatytos priemonės, Vyriausybės bei Sveikatos apsaugos ministro – Valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimai bei kitos rekomendacijos ir su COVID-19 plitimo užkardymu susijusios priemonės. Siekiant valdyti COVID-19 plitimą, Vilniaus kalėjimas griežtai reikalaudavo iš įstaigos pareigūnų ir kitų darbuotojų būti atsakingiems ir griežtai laikytis COVID-19 prevencijos priemonių, užtikrinant tiek savo, tiek bendradarbių bei įstaigoje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų saugumą.

Teigia, kad vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro – Valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. V-1336 „Dėl tyrimų dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) organizavimo“ 6.1.1 ir 6.1.1.2.2 papunkčiais, Vilniaus kalėjimo pareigūnams ir darbuotojams ne dažniau kaip kas 7 dienas ir ne rečiau kaip kas 10 dienų buvo atliekami periodiniai profilaktiniai COVID-19 testai. Įstaigos darbuotojai buvo supažindinti su prevencinėmis COVID-19 viruso plitimo priemonėmis ir buvo įpareigoti jų laikytis. Visiems darbuotojams bei naujai į įstaigą atvykstantiems asmenims buvo matuojama temperatūra, į patalpas buvo įleidžiami tik asmenys, dėvintys apsauginę veido kaukę, jiems buvo nurodoma reguliariai dezinfekuoti rankas. Esant būtinumui įstaigos darbuotojai naudojo apsauginius kombinezonus. Vilniaus kalėjimo pareigūnai visada laikėsi saugaus atstumo nuo suimtųjų (nuteistųjų), išskyrus atvejus, kai būti arčiau yra būtina tarnybinėms funkcijoms vykdyti (pvz., atliekant kratą, asmens apžiūrą ir kt.).

Pažymi, kad Vilniaus kalėjimo gyvenamosios bei bendro naudojimo patalpos buvo reguliariai dezinfekuojamos, taip pat gyvenamosios bei bendrojo naudojimo patalpos aprūpintos dozatoriais, užpildytais dezinfekciniu skysčiu, ir vienkartiniais popieriniais rankšluosčiais. Visiems įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems periodiškai buvo išduodamos vienkartinės apsauginės veido kaukės ir respiratoriai. Akcentuoja, kad visus suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūros klausimus sprendžia Laisvės atėmimo vietų ligoninės arba Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus atsakingas personalas. Pataisos įstaigos darbuotojai vykdo Pirminės asmens sveikatos priežiūros padalinio įstaigos administratoriaus nurodymus dėl COVID-19 viruso nustatymo testų atlikimo, dėl suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo, gydymo, jų priežiūros izoliacijos metu ir t. t. Atkreipia dėmesį, kad siekiant mažinti COVID-19 viruso plitimą bausmių vykdymo sistemos įstaigose bei atsižvelgiant į Sveikatos apsaugos ministerijos ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateiktas rekomendacijas, visose pataisos įstaigose, įskaitant ir Vilniaus kalėjimą, buvo didinamos suimtųjų (nuteistųjų) testavimo apimtys, testai dėl COVID-19 atliekami ne tik tiems suimtiesiems (nuteistiesiems), kuriems pasireiškia simptomai ar po aukštos rizikos kontakto (sąlyčio) su sergančiuoju COVID-19 infekcija, bet ir kitiems Vilniaus kalėjime laikomiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriui gavus informaciją apie suimtajam ar nuteistajam nustatytą teigiamą COVID-19 viruso testo rezultatą, pataisos įstaigos personalui buvo duodamas nurodymas izoliuoti užsikrėtusį asmenį ir asmenis, kurie turėjo artimą kontaktą su užsikrėtusiuoju. Siekiant suvaldyti COVID-19 viruso plitimą bei perdavimą tiek pareigūnams, tiek kitiems įstaigoje laikomiems asmenims, izoliuojant susirgusius asmenis buvo imtasi visų virusui užkardyti būtinų saugumo priemonių. Susirgę asmenys, kol jiems pasireiškia ligos simptomai arba kol jie laikomi pasveikę po ligos, buvo izoliuojami kamerose, apribojant jų kontaktus su kitais asmenimis bei jų judėjimą už gyvenamosios kameros ribų.

Nurodo, kad Vilniaus kalėjimo pareigūnai dirba, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos įstatymais ir kitais nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais, reglamentuojančiais bausmių vykdymo sistemos veiklą. Pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo, etikos, teisėtumo ir teisingumo principų, išklauso ir pagal savo kompetenciją bei turimus įgaliojimus suteikia asmenims informaciją, būtiną jų teisėms įgyvendinti, pareigoms atlikti ar priimti teisingą sprendimą, o sudėtingesniais atvejais su suimtaisiais ir nuteistaisiais pravedami individualūs pokalbiai, siekiant geriau įsigilinti ir efektyviau spręsti kylančias problemas bei siekiant analitiškai įvertinti problemų pakartotinumą, imtis prevencinių priemonių, kad būtų šių problemų išvengta ilgalaikėje perspektyvoje.

Pareiškėjo teigimu, jo susirgimo laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 16 d. Vilniaus kalėjimo administracija laikė jį izoliuotai, neišleisdavo pasivaikščioti bei neleido naudotis dušu, taip keldama riziką jo gyvybei. Tačiau atsakovės atstovas pažymi, kad siekiant užkirsti kelią COVID-19 viruso plitimui bei siekiant apsaugoti tiek paties pareiškėjo, tiek kitų asmenų gyvybę bei sveikatą, pareiškėjas jo izoliacijos laikotarpiu nebuvo išvedamas iš kameros paskambinti telefonu, pasivaikščioti gryname ore, į dušą ir kt., taip pat buvo apribotas visas judėjimas gyvenamajame korpuse. Pasibaigus izoliavimo laikotarpiui, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės bendrais Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatytais pagrindais skambinti telefonu, išsiųsti laiškus, pasivaikščioti gryname ore, nusiprausti duše ir kt.

Pažymi, kad paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių įstatymas) 1 straipsnio 1 dalis, todėl sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių įstatyme. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Vadovaujantis Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, asmuo, norėdamas gauti žalos atlyginimą, ne vėliau kaip per 3 metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie žalą, Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2020 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 3, nustatyta tvarka turi kreiptis į komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, su rašytiniu prašymu dėl žalos atlyginimo. Ši komisija yra privaloma ikiteisminė institucija dėl žalos atlyginimo, išskyrus atvejus, kai civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paduodamas ikiteisminio tyrimo arba baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog laikėsi privalomos išankstinės ginčų sprendimo tvarkos. Iš pareiškėjo nurodomų skundo aplinkybių negalima nustatyti jo užsikrėtimo COVID-19 virusu aplinkybių bei tikslaus momento, o vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą fizinę neturtinę žalą nepakanka.

k o n s t a t u o j a :

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus kalėjimo, 30 000 Eur neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2021 m. sausio 18 d., kilusią dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo), teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog 2020 m. gruodžio 7 d. buvo konvojuotas į Vilniaus kalėjimą, kur kameroje turėjo gyventi su kitu nuteistuoju, galimai sirgusiu koronavirusu. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo netinkamų veiksmų (neveikimo) jis nebuvo apsaugotas nuo galimo užsikrėtimo koronaviruso liga, todėl nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 16 d. jis buvo izoliuotas, pareiškėjui neleista eiti pasivaikščioti, naudotis dušu, taip pat neleista eiti parūkyti. Dėl šios izoliacijos ir sukeltų nepatogumų pareiškėjas teigia patyręs didelį stresą, nerimą ir nemigą.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-344 (toliau – ir Įsakymas) patvirtintas Koronaviruso COVID-19 valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų planas (toliau – ir Veiksmų planas). Pažymėtina, kad Įsakymo 2 punkte nurodoma Lietuvos kalėjimų tarnybos (buvusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) pavaldžių įstaigų vadovams ir pavaldžių įstaigų struktūriniams padaliniams vykdyti Veiksmų plane numatytas priemones. Veiksmų plano 3.3 punkte nurodyta, jog suimtasis (nuteistasis), naujai atvykęs į laisvės atėmimo įstaigą, izoliuojamas 10 parų ir per 5 dienas nuo atvykimo į įstaigą atliekamas testas dėl koronaviruso COVID-19. Veiksmų plano 3.3.3 papunktyje įtvirtinta, kad esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui ir esant peršalimui būdingų simptomų ar bet kokių kitų nusiskundimų dėl sveikatos, asmuo, laikantis visų saugumo reikalavimų ir suderinus su Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) vadovybe, konvojuojamas į LAVL.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje laikotarpiu buvo užkrėstas koronavirusu, o kol sirgo COVID-19 liga, jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK; ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo įvairių aplinkybių: neteisėto elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio, tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei asmens sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Nagrinėjant bylą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs tokio pobūdžio reikalavimą, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuteistąjį, galimai sergantį koronavirusu, perkėlė iš Marijampolės kalėjimo į Vilniaus kalėjimą, kur šis turėjo kontaktą su kitais neteistaisiais, nesulaukęs COVID-19 testo rezultatų, ir taip susargdino pareiškėją. Iš minėto teisinio reglamentavimo matoma, jog naujai perkeltam nuteistajam Vilniaus kalėjimo administracija COVID-19 testą privalėjo atlikti per 5 dienas nuo atvykimo į įstaigą, o iki to laiko, prieš izoliuojant naujai perkeltą nuteistąjį, kalinimo įstaiga privalėjo atlikti įstatymų nustatytas procedūras, todėl perkėlimo taip, kad įkalinimo įstaigose įkalintieji būtų visiškai apsaugoti nuo kontakto su sergančiuoju koronaviruso liga, įgyvendinti objektyviai neįmanoma. Be to, neįmanoma nustatyti, kur ir kada pareiškėjas tiksliai užsikrėtė koronavirusu.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 dėl COVID-19 viruso visoje Lietuvos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, kuris truko nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situacijos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, kuris truko nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Nuo 2021 m. liepos 1 d. Lietuvoje paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas.

BVK 119 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Lietuvos Respublikoje arba atskirose jos dalyse paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, karantiną arba įvedus nepaprastąją padėtį, Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, turi teisę, pranešęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, įsakymu laikinai, bet ne ilgiau kaip iki valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties atšaukimo, visose arba dalyje pataisos įstaigų sustabdyti arba apriboti: 1) nuteistųjų išvykimą už pataisos įstaigos teritorijos ribų; 2) nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, perduodamų daiktų įteikimą nuteistiesiems; 3) kitų asmenų patekimą į pataisos įstaigas; 4) nuteistųjų asmeninių daiktų įsigijimą; 5) kultūros, sporto ir kitų masinių renginių pataisos įstaigose organizavimą; 6) kitų teisių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti laikinai ribojamos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties metu, įgyvendinimą.

Įvertinus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. V-167 „Dėl rekomendacijų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą Valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu, patvirtinimo“ II skyriaus „Rekomendacijos dėl nuteistųjų ir suimtųjų kai kurių teisių bei veiklų ribojimo“ 15–18 punktus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. lapkričio 10 d. įsakymu „Dėl koronaviruso COVID-19 valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plano patvirtinimo“ Nr. V-344 patvirtino koronaviruso COVID-19 valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plano 1.1–1.18 papunkčius, matyti, kad pataisos įstaigose uždraudžiami masiniai renginiai, nuteistųjų trumpalaikės išvykos į namus, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, taip pat ribojamas judėjimas nuteistųjų, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos ir be palydos, besilankančių įkalinimo įstaigose asmenų (ne įstaigos darbuotojų) maksimalus ribojimas, įsigaliojo tam tikros atvykimo taisyklės į įkalinimo įstaigą tyrėjams, prokurorams, gynėjams, ambasadų ir kitų institucijų darbuotojams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2020 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-352 patvirtino Asmenų, sergančių COVID-19, asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga, ir asmenų, turėjusių sąlytį, izoliavimo namuose, kitoje gyvenamojoje vietoje ar savivaldybės administracijos numatytose patalpose taisykles, kuriose aptartos privalomos izoliacijos nuostatos, būtinos, kad būtų užkirstas kelias infekcijos plitimui visuomenėje, įskaitant nurodymą izoliacijos metu nepalikti izoliavimo vietos ir t. t.

Iš į bylą pateiktų duomenų (b. l. 50–54) matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas teigiamas koronaviruso COVID-19 testo rezultatas, todėl laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2021 m. sausio 16 d. jis buvo izoliuotas. Vilniaus kalėjimas neneigia, kad pareiškėjui buvo nustatytas koronavirusas, o prasidėjus jo izoliacijai, pastarajam kurį laiką nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, taip pat nueiti į dušą, buvo apribotas visas judėjimas gyvenamajame korpuse. Tačiau atsakovės atstovas nurodė, kad pasibaigus izoliavimo laikotarpiui, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės bendrais BVK nustatytais pagrindais skambinti telefonu, išsiųsti laiškus, pasivaikščioti gryname ore, nusiprausti duše ir kt.

Remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reglamentavimu, esant šalyje paskelbtam karantinui ir pareiškėjui susirgus koronavirusu COVID-19, Vilniaus kalėjimas pagrįstai ėmėsi maksimalių ribojimų, kad būtų užkirstas koronaviruso COVID-19 plitimas, ir todėl negalėjo pareiškėjui suteikti teisės pasivaikščioti gryname ore, leisti eiti parūkyti ar eiti praustis į dušą. Akcentuotina, kad ne tik pareiškėjui, bet ir visiems Lietuvos Respublikos gyventojams izoliacijos metu buvo griežtai draudžiama palikti izoliacijos vietą, o nesilaikantiems šios taisyklės buvo taikoma administracinė atsakomybė. Be to, pasibaigus pareiškėjo izoliacijos laikotarpiui Vilniaus kalėjimas, siekdamas suvaldyti koronaviruso COVID-19 situaciją Vilniaus kalėjime, taip pat privalėjo vadovautis Rekomendacijomis bei Veiksmų planu ir maksimaliai riboti nuteistųjų bei suimtųjų judėjimą. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui sergant koronavirusu ir siekiant užkirsti ligos plitimą, Vilniaus kalėjimo administracija pagrįstai neleido pareiškėjui judėti, t. y. išeiti pasivaikščioti, parūkyti ar eiti praustis į dušą, kadangi pasielgus kitaip, būtų kilusi rizika kitų nuteistųjų, suimtųjų ar Vilniaus kalėjimo darbuotojų / pareigūnų sveikatai ir gyvybei.

Atkreiptinas dėmesys, kad esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui, teisės aktai nenumato privalomo nuteistųjų sveikatos tikrinimo. Pagal Veiksmų plano 3.2.2 papunktį, esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui ir esant peršalimui būdingų simptomų ar bet kokių kitų nusiskundimų dėl sveikatos, asmuo, laikantis visų saugumo reikalavimų ir suderinus su LAVL vadovybe, konvojuojamas į LAVL. Veiksmų plano 3.3.2 papunktyje numatyta, kad esant teigiamam koronaviruso COVID-19 testo rezultatui, tačiau nesant jokių nusiskundimų dėl sveikatos, asmuo izoliuojamas.

Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorija (kortelė), iš kurios matyti, jog pareiškėjui koronaviruso ėminys paimtas 2020 m. gruodžio 22 d., teigiamas testo atsakymas nustatytas 2020 m. gruodžio 24 d. Iš asmens sveikatos istorijos matyti („Nuteistojo Covid-19 ligos sekimo lapas“; b. l. 51), kad pareiškėjas kasdien laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 23 d. iki 2021 m. sausio 11 d. buvo stebimas dėl COVID-19 viruso keliamų simptomų, tačiau nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturėjo, išskyrus 2020 m. gruodžio 27 d. skundėsi galvos skausmu ir šiek tiek pakilusia temperatūra, 2020 m. gruodžio 28 d. ir 2020 m. gruodžio 30 d. skundėsi galvos skausmu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nustačius koronaviruso COVID-19 teigiamą testo rezultatą jis būtų nurodęs kitus nusiskundimus dėl sveikatos, pavyzdžiui, uoslės ar skonio praradimą, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pats asmeniškai kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus ir (ar) Vilniaus kalėjimo administraciją dėl sveikatos pablogėjimo ginčo laikotarpiu ar skundęsis nemiga, patiriama įtampa, būtų siekęs gauti psichiatro konsultaciją ar pan.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Vilniaus kalėjimo administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė. Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta vienos iš esminių sąlygų – Vilniaus kalėjimo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. (A.) G. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė