Dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, sandorio pripažinimo galiojančiu ir santuokoje įgyto turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-580/2009

Procesinio sprendimo kategorija 75.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui K. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovo K. S. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, sandorio pripažinimo galiojančiu ir santuokoje įgyto turto padalijimo; institucija, teikianti išvadą byloje, – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Santuokos nutraukimo byloje šalių ginčas kilo dėl dalijamo turto vertės ir jos nustatymo momento.

Ieškovė prašė teismo padalyti santuokoje įgytą turtą ir priteisti: ieškovei – 23/100 dalis gyvenamojo namo Kaune (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato priestatą Kaune (duomenys neskelbtini) ir likviduojamą individualią įmonę „A. S. firma“; atsakovui – 0,265 ha žemės sklypą Kaune (duomenys neskelbtini), nebaigtą statyti gyvenamąjį namą Kaune (duomenys neskelbtini), automobilį MERSEDES BENZ 190 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lengvojo automobilio priekabą MAZ 81144 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei iš atsakovo 214 910 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokinio turto dalį.

Atsakovas priešieškiniu prašė teismo nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 m. birželio 6 d., kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi; pripažinti galiojančiu 2002 m. birželio 6 d. šalių susitarimą dėl bendro turto pasidalijimo; priteisti ieškovei 50 000 Lt kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį; pripažinti automobilį VW GOLF asmenine atsakovo nuosavybe.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinio ir priešieškinio reikalavimus dėl santuokoje įgyto turto padalijimo tenkino iš dalies: ieškovei priteisė 23/100 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato priestatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune (duomenys neskelbtini); likviduojamą individualią įmonę „A. S. firma“ (į. k. (duomenys neskelbtini); atsakovui – 0,265 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame esantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune (duomenys neskelbtini); automobilį MERSEDES BENZ 190 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); lengvojo automobilio priekabą MAZ 81144 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei iš atsakovo 20 000 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokinio turto dalį.

Teismas konstatavo, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 m. birželio 6 d., kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis), todėl kaip bendroji jungtinė nuosavybė turi būti dalijamas tik tas turtas, kuris įgytas iki gyvenimo skyrium pradžios. Teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti galiojančiu jo ir ieškovės 2002 m. birželio 6 d. sudarytą žodinį susitarimą dėl bendro turto pasidalijimo, nurodęs, kad susitarimas dėl turto pasidalijimo iki santuokos nutraukimo turi būti patvirtintas notaro (CK 3.59 straipsnis), o įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Teismas sprendė, kad santuokoje įgytu ir dalytinu laikytinas turtas, įgytas ginčo šalių iki 2002 m. birželio 6 d., o jo vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galiojo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.67 straipsnio 2 dalis, 3.119 straipsnis). Kartu teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie dalijamo turto vertę 2002 m. birželio 6 d., todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), taip pat atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (šalių byla dėl santuokos nutraukimo nagrinėjama daugiau kaip penkerius metus) (CPK 7 straipsnis), ginčo šalių santuokoje įgyto vertė nustatytina pagal byloje esančius anksčiausius duomenis. Teismas nustatė, kad ginčo šalys po santuokos sudarymo iki faktinio santuokos iširimo įgijo šį turtą: 23/100 dalis gyvenamojo namo Kaune (duomenys neskelbtini) (vertė – 20 976 Lt); ūkinio pastato priestatą Kaune (duomenys neskelbtini) (pagal 2004 m. rugpjūčio 30 d. vertinimo ataskaitą vertė – 32 262 Lt); žemės sklypą (vertė – 14, 7 877 Lt) ir jame esantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (vertė – 114 000 Lt) Kaune (duomenys neskelbtini); individualią įmonę „A. S. firma“ (vertė – 34 250 Lt (įmonės turto vertė – 128 191 Lt, skolos ir įsipareigojimai – 93 941 Lt); automobilį MERSEDES BENZ 190 (vertė – 3400 Lt); lengvojo automobilio priekabą MAZ 81144 (vertė – 1100 Lt). Teismas nusprendė priteisti ieškovei: 23/100 dalis gyvenamojo namo Kaune (duomenys neskelbtini) (vertė – 20 976 Lt), ūkinio pastato priestatą Kaune (duomenys neskelbtini) (vertė – 32 262 Lt) ir likviduojamą individualią įmonę „A. S. firma“ (vertė – 34 250 Lt), iš viso turto už 87 488 Lt; atsakovui: 0,265 ha žemės sklypą (vertė – 7877 Lt) ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (vertė – 114 000 Lt) Kaune (duomenys neskelbtini); automobilį MERSEDES BENZ 190 (vertė – 3400 Lt) ir lengvojo automobilio priekabą MAZ 81144 (vertė – 1100 Lt), iš viso turto už 126 377 Lt. Teismas konstatavo, kad atsakovui teko 38 889 Lt didesnė turto dalis, pagal CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl ieškovei iš atsakovo turi būti priteista 20 000 Lt kompensacija.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu patenkino dalį atsakovo apeliacinio skundo: panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimo dalį dėl 0,2605 ha žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu Kaune (duomenys neskelbtini), piniginės kompensacijos ir bylinėjimo išlaidų ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: priteisė ieškovei natūra 38/100 dalis (vertė – 199 120 Lt), atsakovui – 62/100 dalis (vertė –324 880 Lt) 0,2605 ha žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu Kaune (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei iš atsakovo 1005 Lt kompensaciją už jam tekusią didesnę santuokinio turto dalį; atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidų dalį; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo argumentai, jog ginčo šalių bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium, todėl dalijamo turto vertė turėjo būti nustatyta pagal rinkos kainas, kurios galiojo 2002 m. birželio 6 d., yra nepagrįsti, nes CK 3.119 straipsnyje nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, o ne pagal rinkos kainas, kurios galiojo iškėlus bylą teisme ar sutuoktiniams faktiškai nustojus kartu gyventi. Pagal CK 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktus bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką ir teismo sprendimu padalijus bendrą turtą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant CK 3.119 straipsnio ir 3.100 straipsnio 4 bei 6 punktų normas, darytina išvada, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008, išaiškinta, kad CK 3.119 straipsnio reikalavimas dalijamą bendrą turtą įvertinti rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, reiškia, jog turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jeigu byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigia bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.119 straipsnio nuostatas ir todėl neteisingai apskaičiavo santuokinio turto vertę bei netinkamai padalijo ginčo turtą. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas 2007 m. birželio 12 d. nutartimi ieškovės prašymu paskyrė turto vertės ekspertizę, tačiau ja nesivadovavo. Kartu kolegija nurodė, kad ginčo turto vertei šioje byloje nustatyti vadovaujasi 2008 m. kovo 16 d. ekspertizės aktu, nes šis rašytinis įrodymas nenuginčytas kitais įrodymais; atsakovas nepateikė įrodymų, kad ekspertų išvados neatitinka realios pastatų būklės; atsakovo argumentai dėl netinkamai parinktų lyginamųjų nekilnojamojo turto objektų paremti tik atsakovo nuomone, todėl nėra pagrindo nepasitikėti turto vertinimo specialistų išvadomis, kurios pagrįstos moksliniais, metodologiniais ir informaciniais šaltiniais (CPK 197 straipsnis, 216 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Pagal eksperto skaičiavimus, 23/200 dalių pastato Kaune (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 36570~ 36 600 Lt (318 100 x 23) :200), taigi 23/100 dalių – 73 140 ~ 73 000 Lt (318 000 x 23):100), o ne 20 976 Lt, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėjų kolegija nustatė, kad šalys nori pasidalyti tokį bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą: 23/100 dalis gyvenamojo namo Kaune (duomenys neskelbtini) (vertė – 73 000 Lt); ūkio pastato priestatą Kaune (duomenys neskelbtini) (vertė – 21 000 Lt); 0,2605 ha žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu Kaune (duomenys neskelbtini) (vertė – 524 000 Lt); likviduojamą individualią įmonę „A. S. firma“ (vertė – 34 250 Lt); automobilį MERSEDES BENZ 190 (vertė – 3400 Lt); lengvojo automobilio priekabą MAZ 81144 (vertė – 1100 Lt); iš viso turto už 656 750 Lt, taigi kiekvienam iš sutuoktinių tenkančio turto vertė – 328 375 Lt (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto ieškovei turto vertė – 87 488 Lt, pagal teisėjų kolegijos apskaičiavimą – 128 250 Lt (73 000 + 21 000 + 34 250), atsakovui – 528 500 Lt (524 000 + 1100 + 3400). Kolegija pažymėjo, kad, bylos duomenimis, ieškovė ir atsakovas gauna minimalius atlyginimus, jų teigimu, didelės kompensacijos už priteistą didesnę bendro turto dalį nė vienas iš jų negalėtų sumokėti, todėl, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, nėra pagrindo priteisti didelę piniginę kompensaciją nė vienai iš šalių. Įstatymo nustatyta, kad dalusis turtas turi būti dalijamas natūra (CK 3.127 straipsnio 3 dalis); ieškovė sutinka vietoje piniginės kompensacijos gauti natūra dalį nekilnojamojo turto, t. y. dalį 0,2605 ha žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu Kaune (duomenys neskelbtini), kuris ateityje galėtų būti panaudotas šalių vaikų poreikiams; atsakovas nesutinka, kad dalis nurodyto turto tektų natūra ieškovei, nes nenori su ja bendrauti. Teisėjų kolegija sprendė, kad tokie atsakovo argumentai nėra pagrindas atmesti ieškovės pasiūlymą dėl turto padalijimo natūra, ir, atsižvelgusi į šalių turtinę padėtį bei nepilnamečio vaiko interesus, vietoje ieškovei pirmosios instancijos teismo priteistos kompensacijos priteisė jai natūra 38/100 dalis 0,2605 ha žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu Kaune (duomenys neskelbtini) 14 (vertė – 199 120 Lt), o atsakovui – likusias 62/100 dalis nurodyto nekilnojamo turto (vertė – 324 880 Lt). Kolegija nurodė, kad, taip padalijus turtą, atsakovui tenka turto, kurio vertė 329 380 Lt (324 880 + 1100 + 3400), ieškovei – 327 370 Lt (199 120 + 73 000 + 21 000 + 34 250), todėl atsakovas privalo sumokėti ieškovei 1005 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnę bendro turto dalį. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija panaikino teismo sprendimo dalį ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovei dalį nekilnojamojo turto natūra ir sumažino iš atsakovo priteistą kompensaciją iki 1005 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pabaigos momentą, dalijamo turto balansą, šie pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo priėmimą. Pagal CK 3.119 straipsnį dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. CK 3.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, tačiau šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nurodytos taisyklės išimtis: teismas gali nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ginčo šalys faktiškai pradėjo gyventi skyrium 2002 m. birželio 6 d., neturėjo bendro ūkio, kiekvienas savo turtines teises tvarkė savo nuožiūra. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 3.67 straipsnio 2 dalimi ir atsakovo prašymu, nustatė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, teisingai nurodė, kad kaip bendroji jungtinė nuosavybė dalijamas tik tas turtas, kuris įgytas ginčo šalių iki gyvenimo skyrium pradžios, o dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galiojo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.67 straipsnio 2 dalis, 3.119 straipsnis). Dėl to, kad ginčo šalių bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė 2002 m. birželio 6 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė 2008 m. vasario 22 d. ekspertizės turto vertei nustatyti aktu. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl dalijamo turto vertės prieštaringi: teismas nurodė, kad dalijamas turtas turi būti įvertintas rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną; pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2008 m. spalio 30 d., apeliacinės instancijos – 2009 m. gegužės 27 d., tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dalijamo turto vertę, rėmėsi 2008 m. vasario 22 d. ekspertizės akte nustatyta turto verte, t. y. verte, nustatyta daugiau kaip prieš metus iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į visuotinai žinomas aplinkybes, kad per metus laiko nekilnojamojo turto vertė Lietuvoje dėl ekonominės padėties sumažėjo 30-40 proc. (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Nors apeliacinės instancijos teismas savo motyvus grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008, tačiau kaip tik nukrypo nuo šioje nutartyje pateikto išaiškinimo, kad dalijamo turto vertė nustatoma sprendimo priėmimo dieną.

2. Apeliacinės instancijos teismas, padalydamas ginčo šalių santuokoje įgytą turtą, pažeidė CK 3.119 straipsnį, sutuoktinių lygiateisiškumo, taip pat sąžiningumo ir protingumo principus. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad dalies dalytino turto, t. y. automobilio MERCEDES BENZ, priekabos MAZ, vertė nustatyta ieškinio padavimo dieną (2003 m. gegužės 29 d.), individualios įmonės – 2002 m. gegužės 31 d., o kito turto – 2008 m. vasario 22 d. ekspertizės aktu. Kai teismas nurodė, kad turtas turi būti dalijamas rinkos kainomis, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo momentu, kurį tapatina su teismo sprendimo priėmimo diena, tai, sudarydamas turto balansą, teismas privalėjo nustatyti viso turto vertę būtent tą dieną arba bent jau 2008 m. vasario 22 d., t. y. kai ekspertizės aktu buvo nustatyta dalijamo nekilnojamojo turto vertė. To nepadaręs, teismas pažeidė CK 3.119 straipsnio nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, sąžiningumo principus, sutuoktinių lygiateisiškumo principą, nes, netinkamai įvertinus turtą, buvo pažeisti atsakovo, kaip sutuoktinio, teisės ir teisėti interesai: pavyzdžiui, automobilių vertė sumažėjo, individuali įmonė ieškovei buvo perduota 2002 m. birželio 6 d. pelningai veikianti (mėnesio apyvarta - 100 000 Lt), su apyvartinėmis lėšomis ir visa mėsos perdirbimo įranga. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad ginčo šalių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga yra ne 2002 m. birželio 6 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o sprendimo priėmimo diena (arba bent jau 2008 m. vasario 22 d., t. y. nekilnojamojo turto vertinimo diena), turėjo perskaičiuoti automobilio, priekabos, taip pat individualios įmonės vertę naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srauto diskonto) metodu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 3 punktas). Be to, teismas, perskaičiuodamas 23/100 dalių turto Kaune (duomenys neskelbtini) vertę, nepagrįstai šią sumažino 140 Lt, t. y. suapvalindamas 73 140 Lt iki 73 000 Lt, ir priteisė ieškovei 1005 Lt kompensaciją, nesumažinęs šios 140 Lt.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasacinio skundo argumentai dėl ginčo šalių bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo CK 3.100 straipsnio 5 punkto pagrindu yra nepagrįsti. Pagal šią teisės normą bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia ne bet kokio sutuoktinių gyvenimo skyrium, o separacijos atveju. Separacijos faktui konstatuoti būtinas teismo sprendimas (CK 3.73, 3.76 straipsniai). Dėl to tik kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, kuriuo, be kita ko, padalijamas ir santuokoje įgytas turtas, galima teigti, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė CK 3.100 straipsnio 5 punkto pagrindu, ir, nors šalių santuoka nenutraukta, ateityje jų įgytam turtui netaikomas CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Nagrinėjamu atveju tokio teismo sprendimo nepriimta, todėl CK 3.100 straipsnio 5 nuostata negali būti taikoma ir dalijamo turto vertė negali būti nustatinėjama pagal rinkos kainas, galiojusias 2002 m. birželio 6 d., kai ginčo šalys nustojo gyventi kartu. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pagal CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatas visais atvejais yra galimybė teismui nustatyti šalių santuokoje įgyto turto vertę pagal rinkos kainas, galiojusias, kai šalys nustojo gyventi kartu. CK 3.67 straipsnio 2 dalis yra specialioji teisės norma, įtvirtinanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytos normos išimtį. Kasatoriaus nurodytas aiškinimas paneigtų CK 3.119 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą, pagal kurį santuokoje įgyto turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, t. y. nutraukiant santuoką ir teismo sprendimu padalijant bendrą turtą (CK 3.100 straipsnio 4, 6 punktai). CK 3.67 straipsnyje nurodytos turtinės teisinės pasekmės sutuoktiniams taikytinos tik tiek, kiek tai susiję su kiekvieno iš sutuoktinių turtu ir prievolėmis po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo arba sutuoktiniams faktiškai nustojus gyventi kartu. Šios teisinės pasekmės netaikytinos tam turtui ir prievolėms, kurie įgyti iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo arba sutuoktiniams faktiškai nustojus gyventi kartu.

2. Nuostatos, kad dalijamo santuokoje įgyto turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja teismo sprendimo dieną, laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 54.

3. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ginčo šalių santuokoje įgyto turto vertę, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.

Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl dalijamo santuokoje įgyto turto vertės ir jos nustatymo momento

Kasaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl dalijamo santuokoje įgyto turto vertės ir jos nustatymo momento, kai yra neginčijamai konstatuota, kad šalys nuo 2002 m. birželio 6 d. faktiškai gyvena skyrium, o jų bendroji jungtinė nuosavybė dalijama nutraukiant santuoką teismo sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad santuokoje įgytu ir dalytinu laikytinas turtas, įgytas šalių iki 2002 m. birželio 6 d., o jo vertė nustatytina pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, t. y. 2002 m. birželio 6 d. (CK 3.67 straipsnio 2 dalis, 3.119 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas 2009 m. gegužės 27 d. sprendime padarė išvadą, kad dalijamo turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galiojo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu (CK 3.100, 3.119 straipsniai), ir, įvertindamas dalytiną nekilnojamąjį turtą, rėmėsi pagal pirmosios instancijos teismo nutartį atliktų 2008 m. spalio 30 d. turto vertinimo ekspertizių išvadomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dalytino santuokoje įgyto turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, jog būtų nustatyta tikra ir teisinga dalijamo turto vertė.

CK 3.87 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktinių turto dalys nenustatytos. Konkrečios sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios turto dalys nustatomos tik padalijus nuosavybę. Įstatyme įtvirtinti du bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdai: teismo sprendimu ir notariškai patvirtinta sutuoktinių sutartimi (CK 3.59, 3.116 straipsniai). Pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą pripažinti galiojančiu 2002 m. birželio 6 d. sudarytą, atsakovo teigimu, žodinį šalių susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir sprendė dėl ginčo šalių santuokoje įgyto turto padalijimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai teismo sprendimu dalijamas tas sutuoktinių turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę jie įgijo iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo arba teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Šios bendrosios taisyklės išimtis nustatyta tik tiems atvejams, kai sutuoktiniai faktiškai pradėjo gyventi skyrium dar prieš iškeliant santuokos nutraukimo bylą. Tokiu atveju vieno sutuoktinio (išskyrus tą, kuris pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo) prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik tas turtas, kuris įgytas bendrai iki tos dienos, kai sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Byloje įrodyta ir šalių neginčijama, kad buvę sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi 2002 m. birželio 6 d. Šis teismo sprendimu konstatuotas faktas lemia tai, kad kaip bendroji jungtinė nuosavybės dalytinas turtas, kuris buvo įgytas iki 2002 m. birželio 6 d.

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcija, nuo kurios galima nukrypti tik CK 3.123 straipsnyje nurodytais atvejais. Šioje byloje teismai nenustatė įstatyme nurodytų pagrindų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau skirtingai sprendė dėl turto padalijimo būdo. Pirmosios instancijos teismas, priteisęs atsakovui didesnės vertės turto, priteisė iš jo ieškovei 20 000 Lt kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovės reikalavimą priteisti jai ne kompensaciją, o dalį nekilnojamojo turto, t. y. dalį 0,2605 ha žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, kurį pirmosios instancijos teismas buvo priteisęs atsakovui.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl siekio padalyti visą turtą natūra, o ne priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad turto padalijimo natūra principas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Kiti ne natūra padalijimo būdai gali būti taikomi tik kai yra pakankamai rimtas pagrindas, patvirtinantis padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2009 gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. O. J., bylos Nr. 3K-3-577/2009; kt.). Kasacinio teismo nurodyta, kad, parenkant turto padalijimo būdą, padalijant turtą ir priteisiant vienam sutuoktiniui iš kito kompensaciją pinigais už turto dalies netekimą, turi būti įvertinama, ar kompensaciją privalanti mokėti šalis yra pajėgi tai padaryti, ar jai bus ne per sunku sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. A. B., byla Nr. 3K-3-14/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. A. Š., byla Nr. 3K-3-192/2009). Šalies pajėgumas mokėti įvertinamas atsižvelgiant į tokius kriterijus: šalies turtinę padėtį, kreditabilumą, dalytino turto pobūdį ir vertę, kam tas turtas tenka ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. O. J., bylos Nr. 3K-3-577/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, apskaičiavus turto vertę pagal byloje esančius turto įvertinimo dokumentus sprendimo priėmimo dieną, atsakovui tektų sumokėti gana didelę piniginę kompensaciją ieškovei, tai padaryti būtų sunku, nes jis gauna minimalų atlyginimą, nepateikė jokių įrodymų, jog turi realių galimybių gauti banko paskolą, be to, teismo sprendimu įpareigotas mokėti periodines išmokas nepilnamečiam vaikui, gyvenančiam su ieškove, išlaikyti. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti dalį nurodyto nekilnojamojo turto, kurį pirmosios instancijos teismas buvo priteisęs atsakovui, pagrįstai atmetė šio argumentus, kad jis nenori, jog ateityje šis nekilnojamasis turtas tektų vienam iš vaikų, ir priteisė ieškovei 38/100 dalis šio nekilnojamojo turto natūra. Kai yra nustatytos tokios bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ginčo nekilnojamojo turto padalijimo šalims natūra yra teisėta.

Dėl dalytino turto rinkos vertės, dėl kurios bylą nagrinėję teismai sprendė skirtingai, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra įstatymų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto vertės pagal rinkos kainą nustatymą. Taigi nekilnojamojo turto vertė rinkos kaina gali būti nustatoma pagal bet kokius įrodymus, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, dalijant turtą natūra, svarbu nustatyti jo vertę taip, jog kiekvienam sutuoktiniui turto natūra būtų paskirta tiksliai tiek, kokia yra jo bendro turto dalis. Jeigu sutuoktiniai dėl turto vertės nesutaria ar pačiam teismui dėl jos kyla abejonių, turto vertei nustatyti gali būti skiriama ekspertizė (CPK 212 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje B. U. v. J. U., bylos Nr. 3K-3-532/2007). Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai ir tiek pagal ieškovės, tiek pagal atsakovo užsakymus atliktų ginčo nekilnojamojo turto vertinimų ataskaitos, kuriose nurodyta skirtinga šio turto vertė. Dėl to ieškovės prašymu ir neprieštaraujant atsakovui teismas 2007 m. birželio 12 d. nutartimi paskyrė ekspertizę nekilnojamojo turto (0,2605 ha žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu Kaune (duomenys neskelbtini), ir 23/200 dalių gyvenamojo namo Kaune (duomenys neskelbtini) bei ūkinio pastato priestato Kaune (duomenys neskelbtini) vertei nustatyti. Ekspertų buvo paprašyta nustatyti nurodyto nekilnojamojo turto vertę dabartinėmis (ne 2002 m.) kainomis. Tačiau, paskyręs ekspertizę nekilnojamojo turto vertei nustatyti, pirmosios instancijos teismas nesirėmė šios ekspertizės išvadomis. Teismas sprendė, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms sukėlė teisines pasekmes nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2002 m. birželio 6 d., ir, nustatydamas dalytino turto vertę, rėmėsi nagrinėjamoje byloje esančiais anksčiausiais duomenimis dėl dalijamo turto vertės.

Dėl dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo momento teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.119 straipsnyje nurodyta, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga reglamentuojama CK 3.100 straipsnyje. Nors nagrinėjamoje byloje šalių bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas iki 2002 m. birželio 6 d. (CK 3.67 straipsnio 2 dalis), tačiau bendroji jungtinė nuosavybė į šį turtą pasibaigia tik nutraukiant santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu (CK 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktai). Dėl to ginčo turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pripažįsta teisiškai nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl dalytino turto vertės nustatymo momento ir pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad CK 3.119 straipsnio ir 3.100 straipsnio 4 bei 6 punktų sisteminė analizė leidžia spręsti, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu. Toks nurodytų teisės normų aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., 2005 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-347/2005; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje G. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-574/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje D. P. v. G. P., bylos Nr. 3K-3-185/2006; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dalijamo turto vertę 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu, nepagrįstai rėmėsi 2008 m. vasario 22 d. ekspertizės turto akte nustatyta verte, nes privalėjo atsižvelgti į visuotinai žinomas aplinkybes, jog per vienerius metus nekilnojamojo turto vertė dėl ekonominės padėties Lietuvoje sumažėjo 30-40 proc. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto vertę veikia įvairūs veiksniai, tarp jų ir ekonominiai. Iš tiesų bylos nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje vyko ir tebevyksta infliacijos procesai, nekilnojamojo turto vertės pokyčiai. Dėl to realiai neįmanoma nustatyti visiškai tikslios nekilnojamojo turto vertės teismo sprendimo priėmimo dieną, nes ekspertizė atliekama ir užtrunka tam tikrą laiką iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nekilnojamojo turto vertę, rėmėsi 2008 m. vasario 22 d. ekspertizės aktu kaip vėliausiu byloje esančiu įrodymu. Be to, atsakovas apeliacinėje instancijoje nepateikė jokių konkrečių įrodymų apie esminį ginčo nekilnojamojo turto vertės pasikeitimą. Pažymėtina ir tai, kad, dalijant visą ginčo šalių nekilnojamąjį turtą natūra, didžiausios vertės nekilnojamasis turtas, t. y. žemės sklypas ir gyvenamasis namas, padalytas natūra (ieškovei – 38/100 dalys, atsakovui – 62/100 dalys).

Kasacinio skundo argumentas, kad į dalytino turto sąrašą įtrauktos individualios įmonės vertė turėjo būti perskaičiuota naudojimo pajamų vertės metodu, atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pats reikalavo vertinti įmonę 2002 m. gegužės 31 d. verte. Atsakovas ir jo atstovas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo skirta ekspertizė įmonės vertei nustatyti, tačiau tokių klausimų ekspertams neformulavo, t. y. nesiekė nustatyti įmonės vertės, vadovaujantis kitokiais metodais, nenurodė to nei atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, nei bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė automobilio MERSEDES BENZ bei priekabos vertės sprendimo priėmimo dieną arba bent 2008 m. vasario 22 d., t. y. nekilnojamojo turto įvertinimo dieną, nes šis kilnojamasis turtas nusidėvėjo, atmestinas. Pažymėtina, kad nurodytą kilnojamąjį turtą visus septynerius metus valdė, juo naudojosi tik atsakovas. Bylos nagrinėjimo metu nė viena iš šalių neginčijo nurodyto turto vertės, atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė kitų įrodymų apie įvardytų daiktų vertę, todėl neturi teisinio pagrindo kelti šio klausimo kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, perskaičiuodamas 23/100 dalių nekilnojamojo turto vertę, nepagrįstai šią sumažino 140 Lt, t. y. suapvalino 74 140 Lt iki 73 000 Lt, ir priteisė ieškovei 1005 Lt kompensaciją, nesumažinęs šios 140 Lt, teisėjų kolegija atmeta. Tai – fakto klausimas, kuris nesprendžiamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. pažymą dėl atsakovo inicijuoto kasacinio proceso patirta 45,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus atsakovo kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš jo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. S. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai 45,60 Lt (keturiasdešimt penkis litus 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas