Baudžiamoji byla Nr. 2K-538/ 2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.15.2
2.6.7.1(S)
2009 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. B. (I. B.), UAB „A. N.“, UAB „A. N. K.“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) bauda. Juridinis asmuo – UAB „A. N.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuteistas pagal BK 20 straipsnį, 192 straipsnio 2 dalį 250 MGL (31 250 Lt) bauda. Juridinis asmuo – UAB „A. N. K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuteistas pagal BK 20 straipsnį, 192 straipsnio 2 dalį 250 MGL (31 250 Lt) bauda. Konfiskuota devyniolika kompiuterių sisteminių blokų su neteisėtomis kompiuterių programų kopijomis. Iš atsakovės UAB „A. N. K.” priteista turtinės žalos atlyginimui ieškovėms: „Autodesk Incorporated“ – 132 922, 28 Lt; „Microsoft“ Koorporacijai – 6 607, 65 Lt; UAB „Fotonija“ – 590 Lt. Iš atsakovės UAB „A. N.“ priteista turtinės žalos atlyginimui ieškovėms: „Autodesk Incorporated“ – 150 732, 56 Lt; „Microsoft“ Koorporacijai – 25 813, 64 Lt; „Adobe Systems Incorporated“ – 7 306, 56 Lt; UAB „Fotonija“ – 118 Lt. Iš atsakovių UAB „A. N. K.” ir UAB „A. N.“ priteista ieškovėms: „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ Koorporacija; „Adobe Systems Incorporated“, 6 % metinių palūkanų nuo priteistų sumų, laikotarpyje nuo 2006 m. sausio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Solidariai iš atsakovių UAB „A. N. K.“ ir UAB „A. N.“ priteistos ieškovių patirtos bylinėjimosi išlaidos: „Autodesk Incorporated“ – 7 099, 84 Lt, „Microsoft“ Koorporacijai – 806, 8 Lt; „Adobe Systems Incorporated“- 161, 36 Lt.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nuosprendis pakeistas:
1) nuosprendžio dalis, kurioje I. B. nuteistas dėl 14 kompiuterinių programų „Ship Construktor“ neteisėtų kopijų laikymo komercijos tikslais, dėl 6 programų „Alkonas“ neteisėtų kopijų laikymo komercijos tikslais, dėl trijų programos „Microsoft Office XP Profesional“, vienos programos „Microsoft Windows 2000 Advanced Server“ neteisėtų kopijų laikymo komercijos tikslais, panaikinta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu;
2) nuosprendžio dalis, kurioje UAB „A. N.“ nuteista už vienos kompiuterinės programos „Alkonas“ neteisėtos kopijos laikymą komerciniais tikslais, dviejų kompiuterinės programos „Microsoft Office XP Profesional“ neteisėtų kopijų ir vienos kompiuterinės programos „Microsoft Windows 2000 Advanced Server“ neteisėtos kopijos laikymą komerciniais tikslais, panaikinta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu;
3) nuosprendžio dalis, kurioje UAB „A. N. K.“ nuteista už penkių kompiuterinės programos „Alkonas“ neteisėtų kopijų laikymą komerciniais tikslais, vienos kompiuterinės programos „Microsoft Office XP Profesional“ neteisėtos kopijos laikymą komerciniais tikslais, panaikinta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu;
4) nuosprendžio dalis, kurioje nuspręsta konfiskuoti UAB „A. N.“ kompiuterių Nr. 5 ir 15, UAB „A. N. K.“ kompiuterio Nr. 19 sisteminius blokus, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, panaikinta;
5) „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ Korporacijos, „Adobe Systems Incorporated“ civilinio ieškinio dalis dėl trijų programos „Microsoft Office XP Profesional“, vienos programos „Microsoft Windows 2000 Advanced Server“ neteisėtų kopijų laikymo komercijos tikslais palikta nenagrinėta, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, o dėl kitos civilinio ieškinio dalies civiliniams ieškovams „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ Korporacijos, „Adobe Systems Incorporated“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalimi;
6) UAB „Fotonija“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
I. B. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (Žin. 1999, Nr. 50-1598; 2000, Nr. 66-1985, 2003, Nr. 28-1125; toliau tekste – ATGTĮ) 73 str., nustatantį, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomas kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, neturėdamas atitinkamų sutarčių su autoriais ar jų teisių perėmėjais, nuo teismo nenustatytos datos iki 2005 m. liepos 20 d., UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“ nuomojamose patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, komercijos tikslais – siekdamas pelno, turtinės naudos, laikė kitokių kūrinių neteisėtas kopijas – devyniolikos kompiuterių sisteminiuose blokuose programas (pavadinimai originalo kalba): l vnt. programos „Microsoft Windows 2000 Professional“, kurios kaina l 154, 32 Lt, l vnt. programos „Microsoft 2000 Advanced Server“, kurios kaina 14 087, 08 Lt, 14 vnt. programos „Autodesk Autocad 2002“, kurios vieneto kaina 14 667, 40 Lt, bendra programos kopijų kaina 205 343, 60 Lt, l vnt. programos „Autodesk Autocad 2005“, kurios kaina 14 667, 40 Lt, l vnt. programos „Autodesk Autocad R14“, kurios kaina 14 667, 40 Lt, 3 vnt. programos „Autodesk Mechanical Desktop 2.0“, kurios vieneto kaina 15 583, 08 Lt, bendra programos kopijų kaina 46 749, 24 Lt, l vnt. programos „Autodesk Autocad 2004 Network“, kurios kaina 16 895 Lt, 9 vnt. programos „Microsoft Office XP Professional“, kurios vieneto kaina l 321, 53 Lt, bendra programos kopijų kaina l 893, 77 Lt, l vnt. programos „Microsoft Office 2000 Professional“, kurios kaina 11 893, 77 Lt, 5 vnt. programos „Microsoft Office 2003 Professional“, kurios vieneto kaina 1 321, 53 Lt, bendra programos kopijų kaina 6 607, 65 Lt, l vnt. programos „Adobe Acrobat 5.0 Professional“, kurios kaina l 826, 64 Lt, 3 vnt. programos „Adobe Acrobat 6.0 Professional“, kurios vieneto kaina l 826, 64 Lt, bendra programos kopijų kaina 5 479, 92 Lt, 6 vnt. programos „Alkonas“, kurios vieneto kaina 118, 00 Lt, bendra programos kopijų kaina 708, 00 Lt, 14 vnt. programos „Ship Constructor“, kurios kaina nežinoma. Bendra visų 61 laikomų neteisėtų programų kopijų vertė pagal teisėtų kopijų pardavimo mažmenines kainas yra 341 401, 55 Lt.
UAB „A. N. K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2004 m. gegužės 12 d., adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kaip juridinis asmuo nuteista už tai, kad I. B. einant vadovaujančias UAB „A. N. K.“ direktoriaus pareigas, šios bendrovės naudai ir interesais – siekiant įmonės veikloje gauti pajamų, šio juridinio asmens vardu priėmus sprendimą dėl neteisėtų kompiuterinių programų laikymo, nuo teismo nenustatytos datos iki 2005 m. liepos 20 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Klaipėda, neteisėtai – pažeisdama ATGTĮ 73 straipsnio l, 2 punktų reikalavimus, numatančius, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis (duomenų bazių gamintojų) teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kaip kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą rodymą, viešą atlikimą, transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą) ir platinimas be šių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas) ir kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, neturėdama atitinkamų licencinių sutarčių su autoriais ar jų teisių perėmėjais, komerciniais tikslais – siekdama pelno ir turtinės naudos, gaunamos programų pagalba sukūrus ir realizavus užsakytus darbus, devyniuose sisteminiuose kompiuterio blokuose laikė kitokių kūrinių neteisėtas kopijas, o būtent: programos „Autodesk Autocad 2002“ – 8 vnt., kurių bendra vertė 117 339, 20 Lt, programos „Autodesk Mechanical Desktop 2.0“ – l vnt., kurios vertė 15 583, 08 Lt, programos „Microsoft Office XP Professional“ – 2 vnt., kurių bendra vertė 2 643, 06 Lt, programos „Microsoft Office 2003 Professional“ – 3 vnt., kurių bendra vertė 3 964, 59 Lt, programos „Alkonas“ - 5 vnt., kurių bendra vertė 590, 00 Lt, viso 19 vnt. neteisėtų programų kopijų, kurių teisėtų kopijų mažmeninė kaina yra 140 119, 93 Lt.
UAB „A. N.", įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 1990 m. lapkričio 30 d., adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kaip juridinis asmuo nuteista už tai, kad I. B. einant vadovaujančias UAB „A. N." direktoriaus pareigas, bendrovės naudai ir interesais – siekiant įmonės veikloje gauti pajamų, šio juridinio asmens vardu priėmus sprendimą dėl neteisėtų kompiuterinių programų laikymo, nuo teismo nenustatytos datos iki 2005 m. liepos 20 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Klaipėda, neteisėtai, pažeisdama ATGTĮ 73 straipsnio l, 2 punktų reikalavimus, numatančius, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis (duomenų bazių gamintojų) teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kaip kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą rodymą, viešą atlikimą, transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą) ir platinimas be šių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas) ir kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, neturėdama atitinkamų licencinių sutarčių su autoriais ar jų teisių perėmėjais, komerciniais tikslais – siekdama pelno ir turtinės naudos, gaunamos programų pagalba sukūrus ir realizavus užsakytus darbus, dešimtyje sisteminių kompiuterių blokų laikė kitokių kūrinių neteisėtas kopijas, o būtent: programos „Microsoft Windows 2000 Professional“, kurios vertė l 154, 32 Lt, programos „Microsoft Windows 2000 Advanced Server“, kurios vertė 14 087, 08 Lt, programų „Autodesk Autocad 2002“ - 5 vnt., kurių bendra vertė 73 337 Lt, programos „Autodesk Autocad 2005“, kurios vertė - 14 667, 40 Lt, programos „Autodesk Autocad R14“, kurios vertė l4 667 Lt, programos „Autodesk Mechanical Desktop 2.0“ - 2 vnt., kurių bendra vertė – 31 166, 16 Lt, programos „Autodesk Autocad 2004 Network“, kurios vertė 16 895 Lt, programos „Microsoft Office XP Professional“ - 7 vnt., kurių bendra vertė 9 250, 71 Lt, programos „Microsoft Office 2000 Professional“, kurios vertė l 321, 53 Lt, programos „Adobe Acrobat 5.0 Professional“, kurios vertė l 826, 64 Lt, programos „Adobe Acrobat 6.0 Proffesional“ – 3 vnt., kurių bendra vertė 5 479, 92 Lt, programos „Alkonas“ - l vnt., kurios vertė 118 Lt, viso 25 vnt. neteisėtų programų kopijų, kurių teisėtų kopijų mažmeninė kaina yra 183 970, 76 Lt.
Kasaciniame skunde nuteistieji I. B. ir UAB „A. N.“, UAB „A. N. K.“ prašo: 1) panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka; 2) civilinį ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą; 3) grąžinti UAB „A. N." visus paimtus jai priklausančius kompiuterių sisteminius blokus. Kasatorių nuomone, teismai neteisingai išaiškino ir taikė ATGTĮ, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Be to, kasatorių nuomone, buvo nesilaikoma BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, nes buvo ribojamos teisiamųjų ir jų gynėjų teisės pateikti klausimus proceso dalyviams, teikti prašymus dėl ginčijamų aplinkybių ištyrimo, nemotyvuotai visus prašymus atmetant, dėl to buvo priimtas neteisingas bei šališkas sprendimas. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir tenkino prašymą atnaujinti teisminį tyrimą, tačiau iš esmės nuteistųjų apeliaciniame skunde išdėstyti prašymai nebuvo ištirti, byloje pateikti dokumentai nebuvo net apžiūrėti, taip pilnai neišnagrinėjant byloje paduoto apeliacinio skundo. Skunde pažymima, kad įtarimas kasatoriams buvo pareikštas už neteisėtą kompiuterio programų atgaminimą ir laikymą komercijos tikslais, tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs nuteistųjų kaltės dėl kompiuterio programų atgaminimo, nurodytą veiką iš kaltinimo pašalino kaip neįrodytą aplinkybę, o nuteisė tik už kompiuterio programų laikymą komercijos tikslais. Anot nuteistųjų, teismas nepagrįstai konstatavo, kad kompiuterio programos buvo laikomos komercijos tikslais. Kasatorių nuomone tiek pagal teismų praktiką (daro nuorodas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-467/2009, 2K-506/2005), tiek ATGTĮ komerciniai tikslai nesiejami su galutiniu kūrinio vartojimu, t. y. galutinis kūrinio vartotojas nėra kūrinio naudotojas komerciniais tikslais. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėję bylą teismai daro nuorodas į ATGTĮ 73 straipsnio visas iki 2006 m. spalio 31 d. priimtas redakcijas; jos yra skirtingos, todėl neaišku, kuriuo teisės aktu (galiojančiu ar negaliojančiu) teismai vadovavosi. Dėl autoriaus teisių pažeidimo teismai, priimdami sprendimus, kasatorių nuomone, turėjo vadovautis 2006 m. spalio 31 d. įstatymo redakcija, kurioje kūrinio laikymas neįvardytas kaip autoriaus teisių pažeidimas. Anot kasatorių, 2003 m. kovo 21 d. įstatymo redakcija (bylos nagrinėjimo metu negaliojusia) teismas negalėjo remtis; teismas turėjo vadovautis ta teisės norma, kuri lengvina teisiamųjų padėtį (BK 3 straipsnio 2 dalis).
Kasatoriai skunde teigia, kad: kompiuterių programos buvo įsigytos ir naudojamos teisėtai; teismui buvo pateiktas UAB „A. N.“ įsigytų kompiuterio programų sąrašas, kuriame nurodyta, kad visos bendrovėje esančios kompiuterio programos, dėl kurių kasatoriai yra nuteisti, įsigytos teisėtai; iš 16 pavadinimų kompiuterio programų 14 buvo įsigytos įstatinio kapitalo didinimo pagrindu ir perduotos kompiuterio programų paketais su teise vėliau jas atnaujinti; šie duomenys žinomi iš I. B. ir bendrovės vyr. buhalterės I. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei iš byloje pateiktų dokumentų; pateikti įrodymai apie kompiuterio programų įsigijimą paketų sudėtyje nepaneigti. Nuteistieji teigia, kad siekdami išsklaidyti teismo abejones dėl to, ar programų paketuose buvo programos, į kurias jie nurodė, ne kartą raštu ir žodžiu jie prašė teismo paskirti ekspertizę ir nustatyti naudotų kompiuterio programų paketų sudėtį, tačiau teismas tokius prašymus visada nemotyvuotai atmesdavo. Netikėti pateiktais dokumentais, anot kasatorių, teismas galėjo tik paneigęs arba pripažinęs pateiktus dokumentus (akcininkų susirinkimo protokolą, programinių paketų perdavimo aktą, kompiuterio programų paketų apskaitą) negaliojančiais ar suklastotais. Kasatoriai pažymi, kad teismas suabejojo sandorio dėl kompiuterio programų paketų perdavimo tikrumu, tačiau to nepatvirtino įrodymais ir sandorio nepaneigė, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo normas, draudžiančias asmens kaltę grįsti prielaidomis. Kasatoriai teigia, kad teismas grubiai pažeidė bylų nagrinėjimo ir nuosprendžio surašymo nuostatas, nes nuosprendyje vertino bylos aplinkybes, kurios nebuvo tiriamos teismo posėdžių metu (BPK 301 straipsnis), taip parodydamas savo šališkumą nagrinėjant bylą. Programų įsigijimo teisėtumo aplinkybės, kaip nurodoma skunde, nebuvo tiriamos ir apeliacinės instancijos teisme. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas kompiuterio programų „Ship Constructor“ įsigijimą pripažino teisėtu ir iš kaltinimo pašalino, tačiau pateiktų kompiuterio programų paketų įsigijimo analogiškų dokumentų nepripažino teisėtais ir jų nevertino. Kasatorių nuomone, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo vertinimai atmetant pateiktus įrodymus dėl kompiuterio programų įsigijimo, kad I. B. nebuvo susitikęs su JAV kompanijos atstovu, o veikė per tarpininką „PROGRES“, kad aktas apie kompiuterio programų perdavimą nevertinamas todėl, kad jame nėra „PROGRES“ antspaudo, nors antspaudas aiškiai matomas. Be to, kasatorių nuomone, teismas privalėjo ištirti ir patvirtinti ar paneigti egzistuojančią aplinkybę, jog visi dokumentai, kurie pateikti byloje dėl įstatinio kapitalo didinimo, buvo pateikti ir valstybinėms institucijoms, kurioms, ko gero, yra pateikti originalai ar tinkamai patvirtintos kopijos. Tokiu būdu, kaip nurodoma skunde, I. B. buvo verčiamas įrodinėti, kad jis nekaltas dėl gautų kompiuterio programų, kurios yra bendrovės apskaitoje. Nuteistieji teigia, kad teismas nepagrįstai visiškai nevertino ir pateiktų sutarčių tarp UAB „Balco Ltd.“ Ir UAB „A. N.“, iš kurių seka, kad dalis kompiuterio programų, už kurias nuteistas I. B. ir juridiniai asmenys, priklauso UAB „Balco Ltd.“, o UAB „A. N.“ nuomojo tas programas.
Teismo nuosprendyje nurodytos kompiuterių programų kainos, kasatorių teigimu, yra nerealios. Kasatoriai teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgęs į tai, jog specialistas R. Č. parodė, kad kompiuterių programų kainų jis nežino, kainynų negauna, kompiuterio programas įvertino pagal šio specialisto nurodytas kainas, civilinį ieškinį tenkino taip pat remdamasis jo nurodytomis kainomis, nepaisydamas byloje pateiktų prieštaravimų. Kasatoriai nurodo, kad teismui buvo pateikti UAB „Matrix“ dokumentai apie kompiuterio programų kainas kiekvienos kompiuterio programos modifikacijos, kuriomis UAB „Matrix“ prekiavo 2005 m. liepos mėnesį, tačiau teismas šiuo oficialiu dokumentu nesivadovavo nurodydamas, kad UAB „Matrix“ kainos yra orientacinės. Nuteistieji teigia, kad šiame dokumente nurodytos programų kainos atitinka inkriminuojamų 10 programų modifikacijų kainas, todėl teismas turėjo jomis vadovautis, taikydamas mažiausią kainą iš pateiktų. Be to, kasatoriai skunde pažymi, kad kompiuterio programų kainos nuosprendyje neatitinka ir dokumentuose nurodytų kainų, pagal kurias UAB „A. N.“ įsigijo kompiuterio programas, o kompiuterio programų kainų, nurodytų teismo nuosprendyje ir UAB „Matrix“ dokumente, skirtumas sudaro 242 568, 99 Lt. Šioje dalyje, anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas pilnai neišnagrinėjo visų pateiktų argumentų, nepanaikino esančių prieštaravimų. Kasatorių nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Matrix“ pateiktos kainos nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturės įtakos, nes kaltės klausimas turi būti formuluojamas tiksliai, be jokių abejonių ar prielaidų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad kaltinamajame akte kaltinimas I. B. suformuluotas neaiškiai ir nesuprantamai, taip pažeidžiant BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, teisę į gynybą, ir tai sukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, nepagrįstai atmetė prašymą gražinti bylą tyrimui papildyti ir sukonkretinti kaltinimą, nors ir sutiko su kaltinamojo akto surašymo trūkumais, tačiau nelaikė jų esminiais. Be to, kasatoriai pažymi, kad nutartyje padarytos išvados, jog I. B. žinojo apie kaltinime jam inkriminuotas neteisėtai atgamintas programas, neįrodytos bylos medžiaga, o nuteistąjį teisinantys įrodymai liko neįvertinti. Skunde teigiama, kad I. B. nežinojo, kokios programos, kokiuose konkrečiai kompiuteriuose buvo instaliuotos, nes tuo rūpinosi specialiai tam darbui priimti sisteminiai administratoriai T. Č., D. R., K. V.. Būtent sisteminis administratorius, kaip tvirtina kasatoriai, buvo atsakingas už teisingą, patikimą, ilgalaikį kompiuterinės technikos, programinės ir sisteminės įrangos naudojimą, sutinkamai su pareiginėmis nuostatomis, užsakant ir įsigyjant kompiuterio programas jie veikdavo savarankiškai, o jiems keičiantis buvo surašomi kompiuterinės technikos ir kompiuterinės įrangos perdavimo-priėmimo aktai, kurie pateikti byloje, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Esantys byloje dokumentai, kasatorių nuomone, visiškai paneigia kaltinimą, kad neva byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog I. B. savo įmonėse naudojamų programų įsigijimą būtų pavedęs atsakingiems įmonės darbuotojams. Nurodytą aplinkybę, anot kasatorių, paneigia byloje pateikti kompiuterio programų „Ship Constructor“, dėl kurių jie išteisinti, užsakymas ir pirkimas, kurį atliko „A. N.“ vardu sisteminis administratorius K. V., o ne I. B.. Be to, nuteistieji nurodo, kad nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje nenurodyta, kokius konkrečius sprendimus I. B. yra priėmęs dėl neteisėtų kompiuterio programų laikymo, o byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad I. B. raštu ar žodžiu būtų davęs nurodymą darbuotojams naudoti neteisėtas kompiuterio programas.
Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių teigimu, išplėtė kaltinimą I. B. nutartyje nurodydamas, kad apie tyčios turinį galima spręsti ne tik iš I. B., juridinių asmenų atstovės, liudytojų parodymų, bet ir vertinant nusikaltimo sudėties objektyviuosius elementus. Teismas nutartyje pažymėjo, kad pasirašydamas konkrečias darbų atlikimo su užsakovais sutartis juridinių asmenų vardu sprendimus priimdavo nuteistasis I. B., o sutartyse būdavo aptariamos ne tik apmokėjimo už darbus sąlygos, bet ir tai, su kieno kompiuterine įranga bus dirbama, kokios kompiuterio programos bus naudojamos; to nežinodamas I. B. nebūtų galėjęs pasirašyti sutarčių. Skunde pažymima, kad Akcinių bendrovių įstatymas, kiti teisės aktai nenustato UAB vadovo atsakomybės už autoriaus teisių pažeidimus, jeigu tokia funkcija pavesta pagal pareiginius nuostatus kitam darbuotojui. Be to, skunde teigiama, kad neįrodyta I. B. inkriminuojamos veikos subjektyvioji pusė, nes baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnį numatyta ne už tai, kad įmonės vadovas neužtikrino, kad jo vadovaujamoje įmonėje būtų laikomasi Autorių teisių įstatymo reikalavimų, o už tai, kad asmuo pats tiesiogiai atliko įstatymo draudžiamą veiką, t. y. neteisėtai atgamino, importavo, eksportavo, platino komercijos tikslais literatūros, mokslo ar meno kūrinį ir tai padarė tyčia, t. y. suvokdamas savo veiksmų ar neveikimo ne tik faktinę pusę, bet ir tai, kad elgiasi neteisėtai, pažeisdamas įstatymo reikalavimus. Anot kasatorių, apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad I. B. nusikalstama veika įvykdyta tyčia ir tai yra įrodyta, niekuo nepagrįsta. Objektyviąją pusę sudarantys nusikaltimo požymiai, kasatorių nuomone, taip pat nenustatyti, t. y. neįvardinti kompiuterio programų autoriai.
Kasatorių nuomone, teismo padarytos išvados dėl juridinių asmenų atsakomybės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimo dėl BK 20 straipsnio normų taikymo išvadoms. Kasatoriai teigia, kad teismai turėjo nustatyti, ar sisteminiai administratoriai, prižiūrėdami kompiuterinę techniką, savarankiškai derėdamiesi ir pirkdami programinę įrangą yra atsakingi už pažeidimus, nustatytus byloje, ar už tuos pažeidimus turi atsakyti vadovaujančias pareigas bendrovėje einantis asmuo kaip neprižiūrėjęs, nekontroliavęs sisteminių administratorių veiklos. Anot kasatorių, neištyrus ir nenustačius konkrečių darbuotojų (sisteminių administratorių) ir bendrovių vadovo veiksmų neteisėtai laikant kompiuterio programas, juridinių asmenų nuteisimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Skunde nurodoma, kad visas kompiuterio programas paketų sudėtyje didindama įstatinį kapitalą, vėliau įsigydama jas nuosavybėn ar panaudai iš prancūzų firmos UAB „Balco Ltd.“ ir „BMS“ įsigijo UAB „A. N.“, o UAB „A. N. K.“ kompiuterio programų savarankiškai nėra pirkusi ir joks fizinis asmuo, taip pat ir I. B., kaip jos vadovas, kompiuterio programų nurodytai bendrovei nepirko. Kompiuterio programas, kaip nurodoma skunde, dėl kurių yra nuteista UAB „A. N. K.", ši bendrovė yra gavusi panaudai iš UAB „A. N.“, todėl UAB „A. N. K.“ nuteisimas už kitai bendrovei priklausančias kompiuterio programas yra neteisėtas. Kasatorių nuomone, dar ir dėl šios priežasties šioje dalyje nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla nutraukta.
Kasatorių teigimu, teismas neturėjo vadovautis visa specialisto R. Č. išvada, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo dėl to, kad tuo metu jis dirbo „BSA Lietuva“ asociacijoje, jos pavedimu dalyvavo patikrinime, surašė specialisto išvadą. Skunde pažymima, kad R. Č. nurodė kainas ne tų kompiuterio programų modifikacijų, kurios buvo naudojamos bendrovėse, o tai reiškia, kad kompiuterio programų kainos nurodytos neteisingos ir tai patvirtina pirktų kompiuterio programų sąskaitos-faktūros, kitų kompiuterio programomis prekiaujančių įmonių pateikti oficialūs atsakymai dėl kainų. Be to, skunde pažymima, kad atkreiptinas dėmesys į LTEC teismui pateiktą atsakymą dėl R. Č. atliekamų tyrimų, bei į tai, kad jis galėjo būti suinteresuotas bylos baigtimi, nes yra gavęs atlyginimą iš „BSA Lietuva“ už ekspertizės atlikimą bei kelionės išlaidų apmokėjimą, ir galėjo veikti „BSA Lietuva“, kuri atstovauja civilinių ieškovų interesus Lietuvoje, naudai.
Civilinis ieškinys, kasatorių nuomone, turėtų būti atmestas dėl šių argumentų: civiliniu ieškiniu prašoma priteisti ne žalą, bet negautas pajamas, kurias teismas vertina kaip žalą, ne autoriams, bet ieškovams – juridiniams asmenims; negautų pajamų klausimai turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka; turtinę žalą galėjo patirti tik kompiuterio programų autoriai – fiziniai asmenys, nes juridiniai asmenys kompiuterio programų nekuria; ieškovai ir jų atstovas nepateikė teismui autorių įgaliojimų ar su jais pasirašytų sutarčių, iš kurių būtų galima nustatyti autorių turtinių teisių perdavimo faktą; civilinių ieškovų atstovas pastoviai organizuoja akcijas su „BSA Lietuva“ išlaikomu specialistu R. Č., kuris po anoniminių skambučių į telefoną, registruojantį pranešimus apie neteisėtą kompiuterio programų naudojimą, informuoja policiją ir kartu vyksta į patikrinimus, po to pats surašo specialisto išvadą, kurios pagrindu teikiamas ir civilinis ieškinys; R. Č. bendradarbiavimas su ieškovų atstovais patvirtina jo suinteresuotumą ir nesąžiningą veiklą; R. Č., surašydamas specialisto išvadas ir nurodydamas jose kompiuterio programų kainas, neatsižvelgė į dokumentus, kurių pagrindu buvo įsigytos kompiuterių programos ir juose nurodytos kainos, o surašė tokias kainas, kokios buvo palankios civilinių ieškovų atstovams; specialisto išvadose nurodomos kompiuterio programų konkrečios modifikacijos, o kainos nurodomos visai kitų modifikacijų, todėl kompiuterio programų kainos nurodytos gerokai didesnės; kompiuterio programų kainas sulyginus su nurodytomis civiliniame ieškinyje ir gautomis iš UAB „Matrix“, bendrų sumų skirtumas sudaro 242 568, 99 Lt; civilinis ieškinys pareikštas 368 367, 79 Lt, o tų pačių kompiuterio programų vertė pagal to meto kainininkus sudaro 125 798, 80 Lt; civilinio ieškinio suma neatitinka ir kaltinamojo akto, nes kaltinamajame akte nurodoma, kad 61 kompiuterio programos mažmeninė kaina yra 359 856, 23 Lt, o civilinis ieškinys pateiktas dėl 49 kompiuterio programų 368 367, 79 Lt sumai. Dėl nurodytų aplinkybių, kasatorių nuomone, teismas turėjo vadovautis BPK 115 straipsnio nuostatomis ir palikti civilinio ieškinio išsprendimo klausimą civilinio proceso tvarka. Be to, kasatoriai mano, kad teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas priteisė ieškovams 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistų sumų nuo 2006 m. sausio 16 d. iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, kaip nurodoma skunde, pastebėjo ir nutartyje nurodė, kad teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, negalėjo tiksliai paskaičiuoti civilinio ieškinio sumos, to negalėjo padaryti ir kolegija, tačiau neapskaičiavusi civilinio ieškinio, neaptarusi programų vertės nustatymo principų, pripažino ieškovo teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatoriai teigia, kad civilinio ieškinio dalinis patenkinimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, dėl aukščiau nurodytų argumentų. Apeliacinės instancijos nutartis toje dalyje, kurioje ieškovams pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, anot kasatorių, turi būti naikinama ir dėl tos priežasties, jog civilinių ieškovų atstovai dar iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje interneto „Delfi“ portale paskelbė informaciją, kurioje nurodoma, kad Klaipėdos apygardos teismas skyrė 300 000 Lt viršijantį žalos atlyginimą bendrovei „A. N.“, taip leidžiant manyti, kad civilinių ieškovų atstovai iš anksto žinojo, kad sprendimas bus priimtas jų naudai.
Apibendrinant aptartus argumentus skunde nurodoma, kad I. B. nėra padaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo, todėl turi būti išteisintas; visi paimti patikrinimo metu kompiuteriai ir juose instaliuotos programos priklauso UAB „A. N.“; UAB „A. N. K.“ baudžiamojon atsakomybėn patraukta nepagrįstai, todėl jos atžvilgiu byla turi būti nutraukta; UAB „A. N.“ visas naudojamas kompiuterio programas įsigijo teisėtai, pradedant kompiuterio programų paketais ir vėlesniais įsigijimais iš „Balco“ bei kitų įmonių, ir jas teisėtai naudojo; įrodymai dėl kompiuterio programų įsigijimo pateikti byloje ir buvo tiriami teismo posėdžiuose; UAB „A. N." inkriminuojamos veikos nepadarė, todėl ji turi būti išteisinta; teismų sprendimai konfiskuoti UAB „A. N.“ priklausančių 19 kompiuterių sisteminių blokų su juose teisėtu būdu sukaupta informacija, esančiomis teisėtai įsigytomis ir instaliuotomis programomis, kurių įsigijimo teisėtumą pripažino teismai, neteisingi, neproporcingi situacijai; sisteminių blokų sunaikinimas su teisėtomis programomis ir informacija jiems padarytų daug didesnę žalą, negu ieškovams yra priteisę teismai.
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Regimantas Žukauskas prašo nuteistojo I. B. ir nuteistųjų juridinių asmenų kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad tie kasacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su I. B. kaltės neigimu, kuriais ginčijama nustatyta kaltės forma, nesutinkama su jo kaip abiejų bendrovių vadovo atsakomybe už neteisėtų kompiuterio programų kopijų laikymą bendrovių kompiuteriuose, ginčijamos teismo nustatytos neteisėtų kompiuterio programų kopijų mažmeninės kainos, sau palankia linkme interpretuojami liudytojų parodymai, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
Prokuroras atsiliepime tvirtina, kad skunde nurodyti argumentai dėl BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo pažeidimo yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, teisiamojo posėdžio protokolų, teismai kasaciniame skunde minimus nuteistųjų prašymus (ištirti pateiktus rašytinius dokumentus, nustatyti jų tikrumą, paskirti ekspertizę ir ištirti, kokios kompiuterio programų kopijos, jų versijos buvo atgamintos bendrovės kompiuteriuose kaltinime nurodytu laikotarpiu, kokie su jomis darbai buvo atliekami, kokia šių programų paskirtis ir pan.) svarstė ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Ta aplinkybė, kad teismai bylos įrodymus vertino kitaip, negu to nori kasatoriai, kad vertindami įrodymus padarė kasatoriams nepalankias išvadas, anot prokuroro, neduoda pagrindo teigti, kad teismai baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkai. Prokuroras pažymi, kad iš tiesų, teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas nurodė, kad LTEC taikoma kompiuterio sisteminių blokų su kompiuterio programų kopijomis tyrimo metodika skiriasi nuo specialisto R. Č. išvadoje nurodytų tyrimo metodų, tačiau vien ši aplinkybė neduoda pagrindo teigti, jog specialisto išvados yra neteisingos ir nepagrįstos. Tai, kad specialisto R. Č. ištirtuose bendrovių kompiuterių sisteminiuose blokuose buvo rastos atgamintos kaltinamajame akte nurodytos programos, kad su jomis buvo atliekami specialisto išvadoje nurodyti darbai, kad specialisto panaudotu tyrimo metodu tai buvo galima nustatyti, kaip nurodo prokuroras, nepaneigė ir teisiamajame posėdyje dalyvavęs bei specialisto R. Č. veiksmus ir paaiškinimus sekęs ekspertas T. P.. Tai, anot prokuroro, neginčijamai patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu atlikta daiktinių įrodymų – kompiuterių sisteminių blokų apžiūra. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad specialistas nustatė per dideles programų kainas ir taip padidino civilinio ieškinio sumą, nes teismai, nustatydami kompiuterio programų kopijų mažmenines kainas, rėmėsi ir vertino ne tik specialisto R. Č. nurodytas, bet ir kitų oficialių programinės įrangos distributorių (UAB „AGA CAD“, UAB „TD Baltiem“, UAB „Baltic Amadeus“) pateiktas konkrečių kompiuterio programų versijų mažmenines kainas. Priešingai, negu teigia kasatoriai, prokuroro nuomone, buvo įvertintos ir gynybos pateiktos UAB „Matrix“ kompiuterio programų kainos. Be to, prokuroras pažymi, kad UAB „Matrix“ nėra oficialus ieškovų programinės įrangos distributorius.
Prokuroro nuomone, I. B. pagal BK 192 straipsnio 1 dalį pagrįstai nuteistas tik už neteisėtų kompiuterinių programų kopijų laikymą komerciniais tikslais, nes nebuvo nustatyta, kad jis šias programas instaliavo į kompiuterius. Anot prokuroro, kasatoriai nepagrįstai teigia, kad šiuo metu galiojančiame ATGTĮ baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą kompiuterio programų laikymą nėra numatyta, nes pagal ATGTI 15 straipsnio 2 dalies nuostatas neteisėtos kompiuterio programos, tai yra kūrinio kopijos, laikymas yra viena iš neteisėto kūrinio panaudojimo formų. Prokuroras pažymi, kad priešingai nei teigia kasatoriai, tiek nusikaltimo padarymo metu galiojusi 2003 m. kovo 21 d. redakcija, tiek ir dabar galiojanti 2008 m. kovo 27 d. redakcija, numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą kompiuterio programos laikymą; skirtumas tik tas, kad šiuo metu galiojanti redakcija pateikia platesnį aiškinimą, negu jis buvo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio įstatymo redakcijoje.
Prokuroro nuomone, nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai ir dėl komercinių tikslų nebuvimo. Prokuroras nurodo, kad teismų praktikoje komerciniais tikslais laikomi ne tik tokie tikslai, kurie susiję su tiesiogiai pajamoms gauti skirta veikla, bet ir su tokia veikla, kuri su pajamų gavimu susijusi netiesiogiai (kasacinės bylos Nr. 2K-265/2008, Nr. 2K-7-201/2008). Šioje baudžiamoje byloje nustatyta, kad su nuteistųjų bendrovių kompiuteriuose laikomomis neteisėtomis kompiuterio programomis buvo vykdomi tiesiogiai su bendrovių veikla susiję darbai – kuriami laivų brėžiniai, ruošiami dokumentai, braižomos įvirios schemos, neteisėtų kompiuterio programų pagalba šie darbai buvo atliekami greičiau, kokybiškiau, ekonomiškiau. Taigi, anot prokuroro, akivaizdu, kad neteisėtos kompiuterio programos bendrovių kompiuteriuose buvo laikomos tam, kad pagerėtų bendrovių teikiamų paslaugų kokybė, jų konkurencingumas, kad būtų gaunama daugiau užsakymų, o tuo pačiu ir pajamų. Be to, prokuroras pažymi, kad nuteistieji komerciniais tikslais laikė neteisėtas kompiuterio programų kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas (net ir skaičiuojant UAB „Matrix“ nurodytomis kainomis), žymiai viršijo 100 MGL dydžio sumą, tad ir šiuo aspektu baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.
Prokuroro nuomone, juridiniai asmenys UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“ pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 192 straipsnio 2 dalį. Prokuroras mano, kad BK 20 straipsnio nuostatų buvo laikytasi tinkamai, nes I. B. kaip UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“ vadovas veikė šių bendrovių vardu aprūpindamas bendrovių darbuotojus ne tik darbu, bet ir tam darbui reikalingomis priemonėmis, įskaitant legalią ir nelegalią kompiuterių programinę įrangą, kurios padėjo operatyviau atlikti užsakovų pavestus darbus, mažiausiomis sąnaudomis gauti kuo didesnę ekonominę naudą. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad kasaciniame skunde bandoma paneigti UAB „A. N. K.“ kaltę tuo pagrindu, kad ši bendrovė tų programų nepirko, kad visas programas UAB „A. N. K.“ buvo gavusi panaudai iš UAB „A. N.“, programos buvo UAB „A. N.“ nuosavybė. To neneigdamas prokuroras atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, kad I. B. buvo ne tik UAB „A. N.“, bet ir UAB „A. N. K.“ vadovas bei faktinis abiejų bendrovių savininkas, priimantis sprendimus kaip vienintelis akcininkas; tai, kad ir viena, ir kita bendrovė komerciniais tikslais laikė ir naudojo neteisėtas kompiuterio programų kopijas, nuteistasis I. B. žinojo ir kaip fizinis asmuo, ir kaip juridinių asmenų vadovas. Tai žinodamas, kaip atsiliepime nurodo prokuroras, bei siekdamas komercinių tikslų, nuteistasis sudarė panaudos sutartį ir šios sutarties pagrindu perdavė UAB „A. N. K.“ naudoti neteisėtas kompiuterinių programų kopijas, todėl akivaizdu, kad sudarydamas panaudos sutartį I. B. veikė UAB „A. N. K.“ vardu ir jos naudai. Kadangi I. B. sprendimu ši bendrovė komerciniais tikslais taip pat laikė ir naudojo savo veikloje neteisėtas kompiuterio programų kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą, ji, prokuroro nuomone, pagrįstai nuteista pagal BK 192 straipsnio 2 dalį.
Prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiais dėl civilinio ieškinio. Prokuroras neneigia aplinkybės, kad pagal ATGTĮ 10 straipsnio nuostatas kompiuterio programos autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę šią programą, ir tik autorius gali turėti neturtines autoriaus teises. Tačiau prokuroras pažymi, kad turtines teises autorius gali įvairiais būdais perduoti kitiems autorinių teisių subjektams. Turtinės autoriaus teisės į kompiuterio programą, kurią sukūrė darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines ar darbo funkcijas, kaip nurodo prokuroras, priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje, o tai, kad civiliniams ieškovams priklausė išimtinės turtinės teisės į kompiuterio programas, už kurių neteisėtų kopijų laikymą nuteisti kasatoriai, kad civiliniai ieškovai turėjo teisę reikalauti iš nuteistųjų atlyginti turtinę žalą, neginčijamai patvirtina rašytiniai bylos duomenys bei specialisto išvada, juolab, kad kasatoriai nepateikia jokių įrodymų, jog turtinės teisės į šias programas priklauso ne ieškovams, o kitiems asmenims. Prokuroro nuomone, kasatorių teiginys apie tai, kad negautos pajamos nėra civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro nuomone, remdamasis CK 6. 249 straipsnio, ATGTĮ 77 straipsnio (2003 m. kovo 21 d. red.) nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika šios kategorijos baudžiamosiose bylose bei nustatęs, kad negalima baudžiamojoje byloje pateikto civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus bylos, pagrįstai pripažino civiliniams ieškovams teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Prokuroras mano, kad atsižvelgiant į I. B. parodymus, jo poziciją dėl pateikto kaltinimo, nėra pagrindo teigti, jog tikslios jo priimtų sprendimų datos nenurodymas kaltinamajame akte suvaržė nuteistojo teisę į gynybą ar sutrukdė jam gintis nuo pateikto kaltinimo. Pirmosios instancijos teismas, prokuroro nuomone, pagrįstai konfiskavo UAB „A. N.“ priklausančius kompiuterių sisteminius blokus su neteisėtų kompiuterinių programų kopijomis, nes šie materialinę vertę turintys daiktai – laikmenos buvo panaudoti vykdant nusikalstamą veiką. Kasatorių pateikiami argumentai, jog sunaikinus sisteminius blokus jiems būtų padaryta neproporcingai didelė žala, prokuroro nuomone, yra nepagrįsti, nes konfiskuoti sisteminiai blokai gali būti realizuoti ir taip būtų iš dalies atlyginta civiliniams ieškovams padaryta žala, o tuo pačiu atitinkamai sumažintas iš nuteistųjų priteistinos žalos dydis.
Civilinių ieškovų „Adobe Systems Incorporated“, „Autodesk Incorporated“, „Microsoft Korporacija“ atstovė advokatė Jolanta Kaminskaitė atsiliepime į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atstovės nuomone, skundžiami teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o nuteistųjų kasacinis skundas – visiškai nepagrįstas. Atsiliepimo pradžioje atstovė komentuoja teisės normas, susijusias su civilinio ieškinio išsprendimu tokio pobūdžio baudžiamosios bylose, bei teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad žalą galėjo patirti tik kompiuterių programų autoriai – fiziniai asmenys. Advokatė J. Kaminskaitė teigia, kad skunde klaidingai interpretuojamos „autoriaus“ ir „autorių teisių subjekto“ sąvokos. Aptardama ATGTĮ įstatymo atitinkamų straipsnių nuostatas, civilinių ieškovų atstovė pažymi, kad išimtinių turtinių teisių į atsakovų neteisėtai naudotas kompiuterines programas priklausomybė ieškovams nurodyta ant kompiuterių programų. Be to, kaip nurodoma atsiliepime, specialisto išvadoje taip pat patvirtinta, kad ištirtų programų naudojimas yra licencijuojamas, o išimtinės autorių teisės į šias programas priklauso civiliniams ieškovams. Atsiliepime pažymima, kad jokių įrodymų, jog išimtinės turtinės autorių teisės į neteisėtai naudotas kompiuterių programas priklauso ne ieškovams, o kitiems asmenims, kasatoriai nepateikė.
Advokatė J. Kaminskaitė teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad specialisto R. Č. išvada yra melaginga ar šališka, juolab, kad daiktinių įrodymų (19 kompiuterių sisteminių blokų) apžiūros pirmosios instancijos teisme metu dalyvavo nepriklausomas informacinių technologijų ekspertas T. P. iš Lietuvos teismo ekspertizės centro, kuris neturėjo jokių pastabų ar priekaištų specialisto R. Č. išvadoms bei taikytai metodikai. Advokatė mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti ekspertizę, tuo tarpu, kasatoriai neteisingai interpretuoja LTEC atsakymą dėl ekspertizės negalimumo, nes tai, kad LTEC atlieka ekspertizes vadovaudamasis atitinkamais ekspertizės principais ir metodais, nepaneigia aplinkybės, kad kompiuterių sisteminių blokų tyrimui bei nelegalių programų identifikavimui specialistas gali naudoti kitus teisėtus tyrimo metodus. Atsiliepime civilinių ieškovų atstovė nurodo, kad kasatorių argumentai, jog specialistas neatsižvelgė į dokumentus, kurių pagrindu buvo įsigytos kompiuterių programos, yra visiškai nepagrįsti, nes civiliniame ieškinyje nurodytos tik tos specialisto identifikuotas neteisėtos kompiuterių programų kopijos, kurioms nebuvo pateikta licencijų, įsigijimo dokumentų, o kompiuterių programos, kurioms buvo pateikti įsigijimo dokumentai ir/ar licencijos, nebuvo įtrauktos į civilinį ieškinį, jos pašalintos ir iš kaltinimo. Be to, atstovė pažymi, kad tam tikrų kompiuterių programų vėlesnių versijų įsigijimas iš UAB „Balco LTD“ nesuteikia teisės naudoti ankstesnes tų pačių programų versijas. Advokatė J. Kaminskaitė tvirtina, kad kasatorių teiginys, jog specialistas surašė tokias kainas, kurios buvo palankios civilinių ieškovų atstovams, yra melagingas, nes specialisto išvadoje nurodytos identifikuotos programinės įrangos kainos atitinka oficialių programinės įrangos platintojų nurodomas mažmenines kainas, galiojusias autorių teisių pažeidimo nustatymo metu. Be to, atstovė nurodo, kad apklausos teisme metu specialistas paaiškino, kad naujesnių programų kainas nurodė dėl to, jog programų tyrimo metu nustatytų programų senesnės versijos rinkoje nebuvo platinamos. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių argumentas, jog civilinių ieškovų atstovai neva iš anksto žinojo apie teigiamą teismo sprendimą yra neteisingas, nes spaudoje 2008 m. gruodžio 19 d. buvo paskelbta informacija apie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą, kuriuo civiliniams ieškovams buvo priteistas virš 300 000 Lt žalos atlyginimas; apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažino ieškovams tik teisę į civilinio ieškinio patenkinimą; todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ši aplinkybė ieškovams galėjo būti žinoma informacijos „Delfi“ portale paskelbimo metu.
Baudžiamasis įstatymas, civilinių ieškovų atstovės nuomone, nuteistiesiems buvo pritaikytas tinkamai. Remdamasi ATGTĮ nuostatomis atstovė teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistųjų kompiuteriuose buvo rastos neteisėtos kompiuterių programos, kuriomis buvo naudojamasi atsakovų komercinėje veikloje. Teismas, atstovės nuomone, pritaikė reikiamą ATGTĮ įstatymo redakciją. Nesutikdama su kasacinio skundo argumentais, jog programos buvo naudojamos ne komerciniais tikslais, advokatė J. Kaminskaitė teigia, kad sistemiškai aiškinant ATGTĮ normas ir BK 192 straipsnį, galutiniu vartotoju gali būti laikomas tik toks asmuo, kuris naudoja kūrinį savo asmeniniais tikslais, nesiekdamas jokios tiesioginės ar netiesioginės komercinės naudos. Todėl, anot civilinių ieškovų atstovės, UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“, būdami juridiniais asmenimis, vykdančiais ūkinę komercinę veiklą ir siekiančiais pelno, negali būti laikomi galutiniais vartotojais ATGTĮ 2 straipsnio 17 punkto prasme.
Civilinių ieškovų atstovės nuomone, teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl kompiuterio programų įsigijimo ir naudojimo UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“. Atstovė atsiliepime pažymi, kad nebuvo pateikta kompiuterinių programų teisėtumą patvirtinančių licencijų, o licencijos neturėjimas yra neteisėtos kūrinio kopijos laikymo faktą patvirtinanti aplinkybė (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis). Anot advokatės J. Kaminskaitės, 2004 m. liepos 2 d. sutartis tarp UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“, kurios pagrindu programos buvo perduotos neva panaudai, tik patvirtina, kad abi bendrovės komerciniais tikslais naudojo kompiuterio programas. Advokatė pažymi, kad bet kokiam tolesniam programų platinimui yra būtinas autoriaus teisių turėtojo leidimas, kurio neturėjo nė viena iš šių įmonių, be to, nuteistųjų kompiuterio programų galutinio vartotojo licencinės sutartys leidžia teisėtai atgaminti tik vieną kompiuterio programos versiją su unikaliais registracijos numeriais.
Nesutikdama su kasatorių argumentais, kad teismai neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus ir civilinį ieškinį tenkino remdamiesi specialisto R. Č. nurodytomis kainomis, advokatė J. Kaminskaitė atsiliepime nurodo, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog specialisto nurodytas kainas jis vertina kritiškai, sugretina jas su kitais įrodymais dėl programų mažmeninių kainų. Kainų skirtumas, kaip nurodo advokatė, susidarė dėl to, kad specialistas rėmėsi oficialių platintojų kainomis, nustatytomis naujesnėms kompiuterių programų versijoms, kadangi tos programų versijos, kurios buvo identifikuotos UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“ patikrinimo metu bei specialisto išvados teikimo metu jau nebuvo platinamos rinkoje. Be to, advokatės nuomone, teismas pagrįstai nesivadovavo UAB „Matrix“ nurodytomis kompiuterių programų orientacinėmis kainomis, nes jos nurodytos kaip OEM versijų kainos arba akademinių programų kainos, o tokios programų versijos nuteistiesiems nebuvo inkriminuotos.
Atsiliepime advokatė J. Kaminskaitė nurodo, kad I. B. kaltė yra tinkamai įrodyta, pagrįstai konstatuojant, jog jis žinojo, kad jo vadovaujamų įmonių kompiuteriuose yra nelegali programinė įranga ir tai suvokdamas ilgą laiką ją naudojo įmonių veikloje ir norėjo taip veikti. Advokatė mano, kad teismas teisingai aiškino BK 20, 192 straipsnių nuostatas, kad teismo išvados neprieštarauja kasaciniame skunde minimam Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimui dėl BK 20 straipsnio taikymo. Advokatė pažymi, kad teismai vertino UAB „A. N.“ sisteminių administratorių įgaliojimus, sisteminiais administratoriais dirbusių asmenų parodymus teisiamajame posėdyje bei nustatė, kad už programinės įrangos neteisėtą laikymą buvo atsakingas įmonės vadovas. Kasatorių argumentai, neva UAB „A. N. K.“ aplamai negali būti nuteista už kitai bendrovei, t.y. UAB „A. N.“ priklausančias programas, anot advokatės, yra nepagrįsti, nes nepaisant to, kad kompiuterių programas UAB „A. N. K.“ buvo gavusi panaudos sutarties pagrindu iš UAB „A. N.“, tai nepaneigia jos baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 192 straipsnio norma yra blanketinė, turi būti vadovaujamasi specialiu įstatymu – ATGTĮ. Civilinių ieškovų atstovė atsiliepime pažymi, kad: bet koks kūrinio, tame tarpe ir kompiuterio programos, originalo ar jo kopijos panaudojimas neturint autorių teisių subjekto leidimo yra laikomas neteisėtu (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis); todėl ATGTĮ prasme autorių teisių pažeidimui konstatuoti yra visiškai nesvarbu, kam nuosavybės teise priklausė kompiuteriai, kuriuose buvo instaliuota neteisėta programinė įranga; nustačius, kad UAB „A. N. K.“ naudotuose kompiuteriuose buvo nelegali programinė įranga, šis juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai.
Advokatės J. Kaminskaitės nuomone, teismas pagrįstai nutarė konfiskuoti kompiuterių sisteminius blokus su juose esančiomis neteisėtomis kompiuterių programų kopijomis, kadangi jie yra nusikaltimo įrankis (atgaminimo įranga) bei tiesioginis objektas. Advokatė atsiliepime teigia, kad teismas tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje tiksliai, logiškai ir nuosekliai išdėstydamas įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų padarytos veikos ir kaltės, nurodydamas motyvus, kuriais vadovaudamasis, teismas atmetė gynybos teiginius apie neva teisėtą naudojimąsi kompiuterių programomis. Advokatė teigia, kad kasatoriai nepagrįstai kelia abejones dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes jie patikrinti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, advokatės nuomone, motyvuotai pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 192 straipsnio ir ATGTĮ taikymo
Kasatoriai teisingai pastebi, kad po priėmimo ATGTĮ buvo ne kartą keičiamas. Laikotarpiu nuo kasatoriams inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo iki šiol galiojo trys aptariamo įstatymo redakcijos: 2003 m. kovo 5 d., 2006 m. spalio 12 d. ir 2008 m. kovo 13 d. ATGTĮ 73 straipsnis pateikia autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimo sąvoką. Priimant naujas ATGTĮ redakcijas, buvo pakeistas ir šio įstatymo 73 straipsnio turinys. 2003 m. kovo 5 d., redakcijos ATGTĮ 73 straipsnyje autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimo sąvoka buvo apibūdinta taip – autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai:
1) kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą rodymą, viešą atlikimą, transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą) ir platinimas be šių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas);
2) kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais;
3) įstatymuose ar autorinėse sutartyse nustatyto atlyginimo nesumokėjimas;
4) autoriaus ar atlikėjo asmeninių neturtinių teisių pažeidimas;
5) nuorodų į neteisėtai viešai paskelbtus autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių objektus teikimas interneto svetainėse, kai nuorodas teikiantis asmuo tai daro žinodamas ar turėdamas žinoti, kad autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių objektai yra neteisėtai viešai paskelbti;
6) kitų šio Įstatymo nuostatų ir kitų įstatymų nustatytų autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimas.
2006 m. spalio 12 d. ir šiuo metu galiojančios 2008 m. kovo 13 d. ATGTĮ redakcijos 73 straipsnis autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimo sąvoka apibrėžia taip – autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio Įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės.
Sugretinus aptariamų normų turinį, akivaizdu, kad pirmojoje iš jų buvo stengiamasi išvardinti konkrečius veiksmus ir neveikimo būdus, kuriais pažeidžiamos autoriaus teisės. Tačiau iš 6-to punkto matyti, kad tas veiksmų ar neveikimo būdų sąrašas nebuvo išsamus. Naujojoje aptariamos normos redakcijoje siekio išvardinti konkrečius veiksmus ar neveikimą, kuriais pažeidžiamos autorių teisės, atsisakyta. Bendresnė normos formuluotė nereiškia, kad buvo susiaurintos atsakomybės už autorių teisių pažeidimus ribos. Juo labiau, kad pats ATGTĮ nei baudžiamosios nei administracinės atsakomybės už autorių teisių pažeidimus nenustato. ATGTĮ 87 straipsnyje tik nurodyta, kad administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimus nustato atitinkamai Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Baudžiamasis kodeksas. Baudžiamoji atsakomybė už literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą yra numatyta BK 192 straipsnyje. Kasatorių bylos ikiteisminio tyrimo ir jos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose laikotarpiu ši BK norma nebuvo keičiama. Atsakomybę sugriežtinę jos pakeitimai buvo padaryti tik 2009 m. liepos 9 d. įstatymu. Kasatoriams jie nėra aktualūs, nes sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį ir dėl to neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). Tačiau kasatoriams negali būti pritaikyta ir jų skunde minima BK 3 straipsnio 2 dalis, nes BK 3 straipsnis reglamentuoja tik baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BK 192 straipsnio 1 dalyje tiek kasatoriams inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo, tiek šiuo metu liko nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kitokių kūrinių (šiuo atveju, kompiuterio programų) neteisėtų kopijų laikymą komercijos tikslais, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršija 100 MGL dydžio sumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimo sąvokos supaprastinimas ATGTĮ 73 straipsnyje negali turėti įtakos BK 192 straipsnio taikymui, nes šioje normoje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už konkrečius veiksmus, o ne už kokių nors kituose norminiuose aktuose (tarp jų – ir ATGTĮ) numatytų taisyklių pažeidimą.
Byloje nustatyta, kad I. B. nuo nenustatytos datos iki 2005 m. liepos 20 d. UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“ nuomojamose patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, komercijos tikslais – siekdamas pelno, turtinės naudos, laikė kitokių kūrinių neteisėtas kopijas – devyniolikos kompiuterių sisteminiuose blokuose programas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų pardavimo mažmenines kainas yra 341 401, 55 Lt. UAB „A. N.“ buvo laikoma neteisėtų programų kopijų, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 183 970,76, UAB „A. N. K.“ buvo laikoma neteisėtų programų kopijų, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 140 119,93 Lt. Programas abi bendrovės naudojo savo ūkinėje veikloje – laivų korpusų ir detalių projektavimui, kuris buvo atliekamas pagal atlygintines sutartis su užsakovais. Tokie neteisėtų kompiuterio programų laikymo tikslai visiškai atitinka ATGTĮ 2 straipsnio 17 punkte pateikiamą sąvoką, kur nurodyta, kad komerciniai tikslai – tai tikslai, kuriais siekiama tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos; su jais paprastai nesiejama veikla, kurią gera valia vykdo galutiniai vartotojai. Bendrovių darbuotojai šios sąvokos apibrėžime paminėtais galutiniais vartotojais nelaikytini, nes jie veikė ne savo asmeniniais, o darbdavio, t. y. bendrovių interesais. Todėl kasatorių argumentas, jog byloje nustatytų programų neteisėtų kopijų laikymo I. B. vadovaujamose bendrovėse tikslų negalima laikyti komerciniais, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai, kad kvalifikuojant I. B. nusikalstamą veiką pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, o UAB „A. N.“ ir UAB „A. N. K.“ – pagal BK 20 straipsnį ir 192 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Byloje nustatyta, kad būdamas abiejų paminėtų bendrovių vadovu I. B. organizavo jų veiklą, aprūpindavo darbuotojus darbu ir darbo priemonėmis, santykiuose su trečiaisiais asmenimis atstovaudavo savo vadovaujamus juridinius asmenis (bendroves), priimdavo sprendimus jų vardu. Veikla buvo vykdoma (tuo pačiu, ir kompiuterio programų neteisėtos kopijos buvo naudojamos) juridinių asmenų interesais. Tokios aplinkybės visiškai atitinka BK 20 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 192 straipsnyje numatytas juridinio asmens ir fizinio asmens atsakomybės sąlygas. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Neigdami UAB „A. N. K.“ kaltę kasatoriai pateikia dar vieną argumentą – kad ši bendrovė kompiuterio programų kopijas buvo gavusi panaudos sutarties pagrindu iš UAB „A. N.“, todėl UAB „A. N. K.“ nuteisimas už kitai bendrovei priklausančias kompiuterio programas yra neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. UAB „A. N. K.“ yra nuteista ne už kompiuterio programų neteisėtų kopijų įgijimą, o už jų laikymą komercijos tikslais. UAB „A. N.“ pati neturėdama teisėtų kopijų, negalėjo jų kam nors perduoti pagal panaudos sutartį. Ji galėjo perduoti (ir perdavė) tik neteisėtas kopijas. Todėl tų kopijų gavimo būdas šuo atveju neturi įtakos UAB „A. N. K.“ atsakomybei už jų laikymą.
Dėl BPK reikalavimų laikymosi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme
Kasatoriai skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir tai sąlygojo neteisėto, šališko sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde nurodyti argumentai dėl BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo pažeidimo yra nepagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas kasaciniame skunde minimus nuteistųjų prašymus (ištirti pateiktus rašytinius dokumentus, nustatyti jų tikrumą, paskirti ekspertizę ir ištirti, kokios kompiuterio programų kopijos, jų versijos buvo atgamintos bendrovės kompiuteriuose kaltinime nurodytu laikotarpiu, kokie darbai su jomis buvo atliekami, kokia šių programų paskirtis ir pan.) svarstė ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Ta aplinkybė, kad dalis prašymų buvo atmesta, nereiškia rungimosi principo pažeidimo. Šį principą pažeistų ne vienoks ar kitoks pareikštų prašymų išsprendimas, o atsisakymas tuos prašymus spręsti. Kasatoriams nepalankaus, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių kasatoriai skunde nenurodė, apie jas nėra duomenų ir baudžiamosios bylos medžiagoje. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, t. y. ištyrė ir kaltinamųjų gynėjų pateiktus dokumentus, todėl kasatorių teiginys, kad juos teisinantys įrodymai liko neištirti, yra nepagrįstas.
Dėl BPK reikalavimų laikymosi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Iš nuteistųjų I. B., UAB „A. N.“, UAB „A. N. K.“ apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai skunde neigė savo kaltę tvirtindami, kad: kompiuterių programas jie įsigijo teisėtai; jas laikė (naudojo) ne komerciniais tikslais; nei I. B., nei jo vadovaujamų juridinių asmenų kaltė, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, neįrodyta; už kompiuterinių programų teisėtumą buvo atsakingi sisteminiai administratoriai; kompiuterių programų kainos nustatytos netinkamai (užaukštintos), nes tas programas vertinęs ir išvadas pateikęs specialistas R. Č. yra nekompetentingas bei šališkas; civiliniai ieškiniai patenkinti nepagrįstai ir kt. Be to, apeliantai skunde tvirtino, kad byloje buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinėje instancijoje buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, o apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti dar kartą. Skundžiamoje nutartyje visi esminiai nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai buvo aptarti. Dalis jų buvo motyvuotai paneigta, tam tikri iš jų buvo įvertinti kaip atitinkantys bylos medžiagą, tačiau nesantys pagrindu apskųstą nuosprendį naikinti ar keisti (pavyzdžiui, argumentai apie tai, kad byloje suformuluotas kaltinimas ne visiškai atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus), o kita dalis – patenkinta, priimant sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti. Pakeisdamas apskųstą nuosprendį apeliacinės instancijos teismas susiaurino kaltinimą, pašalindamas iš jo laikymą tų kompiuterio programų neteisėtų kopijų, kurių kaina liko nenustatyta, kur liko neįrodyti komerciniai jų laikymo tikslai ir kt. Be to, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos nuosprendžio dalį, kurioje buvo išspręsti civiliniai ieškiniai. Po padarytų šios nuosprendžio dalies pakeitimų nė vienas iš ieškinių nėra patenkintas: dalis ieškinių palikta nenagrinėta, o atlygintinos turtinės žalos pagal kitą dalį ieškinių tikslus dydis paliktas nustatyti civilinio proceso tvarka.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o kasatorių teiginys, kad jų apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas neišsamiai, yra nepagrįstas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Įstatymas nuteistajam suteikia teisę bet kokiais pagrindais ir motyvais apskųsti tik neįsiteisėjusį teismo nuosprendį, paduodant apeliacinį skundą (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Apeliacine tvarka pagal nuteistųjų skundą ši byla jau išnagrinėta. Todėl nuteistųjų kasacinio skundo argumentai, kuriais dar kartą ginčijamas įrodymų vertinimas ir to vertinimo pagrindu nustatytos bylos aplinkybės, paliekami nenagrinėti. Tai argumentai, kur teigiama, kad kompiuterių programų kopijos buvo teisėtos, kad tų kopijų kaina byloje buvo nustatyta netinkamai, kad už kompiuterių programas UAB „A. N.“, UAB „A. N. K.“ buvo atsakingas ne nuteistasis I. B., o kiti asmenys, kad civiliniai ieškovai programų autorių nėra tinkami įgalioti dalyvauti byloje ir kt.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistųjų kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nuteistųjų I. B., UAB „A. N.“, UAB „A. N. K.“ kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
