Dėl reikalavimo pagal paprastąjį vekselį ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-7-278/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1; 36.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mineraliniai vandenys“ ir Vilniaus miesto 32–ojo notarų biuro notarei R. J. dėl reikalavimo pagal paprastąjį vekselį ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – UADBB „IIZI“.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 40 ir 47 straipsnių, reglamentuojančių paprastojo vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo dėl vekselio neapmokėjimo pateikimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

UAB „Tilvista“, kurios direktorius buvo ieškovas, 2005 m. spalio 26 d. sudarė su atsakovu UAB „Mineraliniai vandenys“ didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį; šalių bendradarbiavimas tęsėsi iki 2005 m. gruodžio 9 d., kai atsakovas pareikalavo pasirašyti 200 000 Lt paprastąjį vekselį, o ieškovo pareikalavo asmeniškai laiduoti už UAB „Tilvista“. Ieškovo teigimu, tuo metu UAB „Tilvista“ skola atsakovui UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo apie 400 000 Lt. Ieškovas buvo priverstas įmonės vardu pasirašyti atsakovo atstovų pateiktą paprastąjį vekselį, o jis asmeniškai laidavo už UAB „Tilvista“. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 9 d. paprastasis vekselis turėjo būti apmokėtas nustatytą dieną, 2005 m. gruodžio 9 d. UAB „Tilvista“ pasirašius paprastąjį vekselį, prekyba su atsakovu nenutrūko, UAB „Tilvista“ nuolat mažino skolą. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi UAB „Tilvista“ iškėlė bankroto bylą, Klaipėdos apygardos teismas patvirtino atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ 120 395,09 Lt kreditorinį reikalavimą. Ieškovo teigimu, 2007 m. sausio mėnesį gavo antstolio A. Z. 2007 m. sausio 11 d. šaukimą, kuriuo pasiūlyta įvykdyti Vilniaus miesto 32–ojo notarų biuro 2007 m. sausio 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą, iš antstolio sužinojo, kad atsakovas pateikė notarei 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį vykdomajam įrašui atlikti ir ji 2007 m. sausio 10 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pareikalavo išieškoti atsakovo naudai solidariai iš UAB „Tilvista“ ir ieškovo 200 000 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad 2007 m. sausio 10 d. vykdomasis įrašas buvo išduotas nepagrįstai, nes atsakovas nevykdė ĮPVĮ nustatytų vekselio turėtojo pareigų, todėl prarado reikalavimo teisę į 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį. Ieškovas nurodė, kad nurodytas vekselis turėjo būti apmokėtas 2006 m. gruodžio 31 d., tačiau nei šią dieną, nei po jos einančias dvi darbo dienas vekselis nebuvo pateiktas apmokėti UAB „Tilvista“ ir ieškovui (laiduotojui), atsakovas taip pat nevykdė ĮPVĮ 47 straipsnio reikalavimų, nes nei UAB „Tilvista“, nei ieškovas negavo atsakovo pranešimo apie tai, kad nustatytu laiku 2005 m. gruodžio 9 d. paprastasis vekselis nebuvo apmokėtas. Ieškovo teigimu, atsakovas 2007 m. sausio 3 d. neteko teisės reikšti reikalavimus pagal paprastąjį vekselį UAB „Tilvista“ (vekselio davėjui) ir ieškovui (laiduotojui), nes atsakovo reikalavimo teisė pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį pripažintina negaliojančia, o notarė neturėjo teisės išduoti vykdomojo įrašo pagal paprastąjį vekselį, todėl ir 2007 m. sausio 10 d. vykdomasis įrašas yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu. Atsakovas pasirinko turintį daugiau privalomų procedūrinių reikalavimų būdą skolai atgauti, todėl pradinė prievolė buvo pakeista nauja, t. y. UAB „Tilvista“ pasirašius paprastąjį vekselį ir įvykus novacijai, UAB „Tilvista“ vykdė mokėjimus atsakovui ir sumažino skolą iki 120 395,09 Lt, todėl reikalavimai pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį negalėtų viršyti šios sumos. Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ reikalavimo teisę pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį, notarės R. J. išduotą 2007 m. sausio 10 d. vykdomąjį įrašą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ 2007 m. sausio 10 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto 32–ajam notarų biurui ir tai, teismo teigimu, patvirtino, jog atsakovas kreipėsi į šį notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomąjį įrašą dėl 200 000 Lt skolos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T., bei pateikė 2007 m. sausio 2 d. pranešimus UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl 200 000 Lt paprastojo vekselio apmokėjimo, kuriuose reikalavo nedelsiant, iki 2007 m. sausio 9 d., apmokėti 2005 m. gruodžio 9 d. 200 000 Lt vekselį, priešingu atveju UAB „Mineraliniai vandenys“ teisės aktų nustatyta tvarka kreipsis į notarų biurą, vėliau – į antstolių kontorą dėl vykdomojo įrašo gavimo ir priverstinio skolos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T. priklausančio turto. Byloje taip pat buvo pateikta pažyma apie pašto siuntas. Ji patvirtino, kad 2007 m. sausio 2 d. kurjerių tarnybai UAB „Vilniaus kurjeris“ buvo įteikti minėti pranešimai UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl 200 000 Lt paprastojo vekselio apmokėjimo. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad, UAB „Tilvista“ pasirašius 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį ir įvykus novacijai, UAB „Tilvista“ toliau vykdė mokėjimus atsakovui ir sumažino skolą iki 120 395,09 Lt; motyvavo, jog skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriui (vekselio turėtojui) visiškai kitą negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį, t. y. išduotas vekselis sukūrė naują, savarankišką prievolę. Teismas, įvertinęs 2007 m. sausio 2 d. pranešimus UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl 200 000 Lt paprastojo vekselio apmokėjimo, pažymėjo, kad atsakovas reikalavo nedelsiant, iki 2007 m. sausio 9 d., apmokėti vekselį, priešingu atveju teisės aktų nustatyta tvarka kreipsis į notarų biurą, vėliau – į antstolių kontorą dėl vykdomojo įrašo gavimo ir priverstinio skolos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T. priklausančio turto. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad vekselio turėtojo veiksmai, nustatyti ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnyje, yra atskiri; motyvavo, kad šie veiksmai būtini, tačiau įstatyme nereglamentuota, kokia forma tai turi būti padaryta. Teismo teigimu, nagrinėjamoje byloje abu veiksmai buvo atlikti vienu dokumentu – 2007 m. sausio 2 d. pranešimu. Teismas pažymėjo, kad paskutinė nurodyto dokumento pastraipa laikytina vekselio pateikimu apmokėti, o pirmoji pastraipa – pranešimu apie neapmokėjimą, t. y. ĮPVĮ 40 bei 47 straipsniuose nustatytų vekselio turėtojo pareigų (veiksmų) esmė yra tinkamai, nustatytais terminais pranešti vekselio davėjui apie jo besąlyginę pareigą apmokėti vekselį. Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, konstatavo, kad atsakovas tinkamai laikėsi ĮPVĮ reikalavimų. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad jis negavo atsakovo nurodytų registruotų pašto siuntų; motyvavo, jog pagal CPK 74 straipsnio 7 dalį nebuvo praleistas terminas vekseliui pateikti, o dokumentų įteikimas paštui buvo tinkamas pareigos įvykdymas. Teismas, atsižvelgdamas į ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnius, konstatavo, kad vekselio davėjui UAB „Tilvista“ ir vekselio laiduotojui S. T. vekselis buvo pateiktas apmokėti laiku ir tinkamai pranešus apie padarinius, jei vekselis nebus apmokėtas. Nors ieškovas savo reikalavimus grindė ta aplinkybe, kad likvidavus BUAB „Tilvista“ visos jos prievolės, įskaitant ir prievolę pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį, pasibaigė, taigi ir laidavimas kaip papildoma (šalutinė) prievolė, pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis), tačiau teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką, konstatavo, kad laiduotojo atsakomybė pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalį yra tik solidarioji ir kitoks susitarimas, priešingai nei nustatyta CK 6.81 straipsnio 1 dalyje, negalimas; laiduotojo prievolės akcesoriškumas turi esminių skirtumų nuo bendrųjų akcesorinių prievolių pasibaigimo bei negaliojimo pagrindų – pagrindinei prievolei pasibaigus ar ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir papildoma prievolė (CK 6.76 str. 2 d.); pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai nurodė, kad vekselio davėjas, išduodamas vekselį, sukuria vekselio turėtojui visiškai kitą negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį; ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisinių santykių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB „ Ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-3-311/2008). Kolegija, vertindama argumentų dėl ĮPVĮ 40, 47 straipsnių taikymo pagrįstumą, pažymėjo, kad vekselio pateikimas apmokėti registruotu laišku buvo tinkamas nurodytų straipsnių reikalavimų įgyvendinimas; abu veiksmai buvo atlikti vienu dokumentu (2007 m. sausio 2 d. pranešimu dėl 200 000 Lt paprastojo vekselio apmokėjimo); vekselio turėtojas, siųsdamas nurodytą pranešimą, tinkamai atliko ĮPVĮ 40, 47 straipsniuose nustatytas pareigas – tinkamai, nustatytais terminais pranešė vekselio davėjui apie jo besąlyginę pareigą apmokėti vekselį. Kolegija, pasisakydama dėl argumentų, susijusių su CK 6.141 straipsniu, nurodė, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo, kuriame būtų aiškiai ir neabejotinai pareikšta, jog jos pakeitė pradinę prievolę nauja; nagrinėjamoje byloje ieškovas pasirašė vekselį, kuris sukūrė visiškai naują prievolę. Taigi, kolegijos teigimu, vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl laiduotojo atsakomybės pasibaigimo, remdamasi teismų praktika motyvavo, kad CK 6.128 straipsnyje padaryta išlyga, kai, likvidavus juridinį asmenį, prievolė nesibaigia, kai įstatymų nustatytais atvejais prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Taigi kolegija konstatavo, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui; pagal ĮPVĮ 19 straipsnį skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo nesąžiningas, taip pat neteikė prieštaravimų dėl ginčo vekselio formos trūkumų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Sistemiškai aiškinant nurodytus straipsnius, matyti, kad įstatymų leidėjas išskiria du savarankiškus, vieną po kito atliekamus veiksmus, kuriuos privalo atlikti vekselio turėtojas, įgyvendindamas neprotestuotino vekselio suteikiamas teises: pateikti vekselį apmokėti vekselio davėjui (įstatymo 40 straipsnis) ir pranešti vekselio davėjui bei laiduotojui apie tai, kad vekselis neapmokėtas (įstatymo 47 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie vekselio neapmokėjimą negali sutapti ir negali būti atliekamas tuo pačiu veiksmu, nes, vadovaujantis logikos principais, jeigu pateikus vekselį šis apmokamas, nebeatsiranda būtinybės atlikti kitus veiksmus, o vekselio neapmokėjus, kyla įstatymo VII skyriuje nustatyta vekselio turėtojo pareiga informuoti pagal vekselį įsipareigojusius asmenis apie vekselio neapmokėjimą. Be to, skirtingi šių dviejų veiksmų atlikimo terminai bei veiksmų atlikimo forma: pagal įstatymo 40 straipsnį vekselio davėjui turi būti pateiktas vekselis šiam apmokėti, o įstatymo 47 straipsnyje nustatytas veiksmas gali būti atliktas bet kokia forma, taip pat pateikiant laisva forma surašytą pranešimą apie vekselio neapmokėjimą. Nurodyto įstatymo 40 straipsnyje nustatytas vekselio pateikimas apmokėti turi būti atliekamas pateikiant jį tik vekselio davėjui, o apie vekselio neapmokėjimą, įstatymo 47 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti pranešama visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, t. y. tiek vekselio davėjui, tiek laiduotojams. Kasatoriaus teigimu, skiriasi ir šių dviejų veiksmų tikslai: vekselio pateikimo apmokėti tikslas ir paskirtis yra įgyvendinti vekselio turėtojo teisę gauti vekselyje nurodytą sumą ir vekselio davėjo pareigą ją sumokėti, o pranešimu apie vekselio neapmokėjimą informuojami visi pagal vekselį įsipareigoję asmenys apie tai, kad pateikdamas vekselį apmokėti vekselio turėtojas pradėjo įgyvendinti teisę dėl vekselyje nurodytos sumos, vekselio davėjas šios sumos neapmokėjo. Be to, vekselio turėtojas, neįvykdęs įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, praranda reikalavimo teisę pagal vekselį. Tuo tarpu įstatymo 47 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad nustatytu terminu apie vekselio neapmokėjimą nepranešęs asmuo savo teisių nepraranda, o tik atsako už padarytą žalą. Teismų praktikoje taip pat yra išskirti savarankiški teisių pagal vekselį įgyvendinimo veiksmai – vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie jo neapmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G., A. G. v. A. K., Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. D., bylos Nr. 3K-3-43/2011). Dėl to bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę nurodytus įstatymo straipsnius, nepagrįstai nevertino 2007 m. sausio 2 d. pranešimų turinio, iš kurio matyti, jog pranešime neužsiminta apie tai, kad šiuo raštu vekselis buvo pateiktas apmokėti, pranešimas adresuotas tiek vekselio davėjui, tiek kasatoriui (laiduotojui); 2007 m. sausio 2 d. pranešimuose nustatytas papildomas terminas vekseliui apmokėti, tačiau tokio terminas nustatymas pateikiant vekselį apmokėti yra nenustatytas įstatymo, taip pat nelogiškas vekselio turėtojo atžvilgiu, nes vekselio turėtojas, pateikdamas vekselį apmokėti ir nustatydamas papildomą terminą jam apmokėti, rizikuoja praleisti ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą terminą pranešti įsipareigojusiems asmenims apie vekselio neapmokėjimą. Tuo tarpu papildomo termino vekseliui apmokėti nustatymas pranešime apie vekselio neapmokėjimą yra logiškas, nes vekselio turėtojas informuoja visus pagal jį įsipareigojusius asmenis apie tai, kad pateiktas apmokėti vekselis apmokėtas nebuvo ir nustato jiems papildomą terminą prievolei įvykdyti ir informuoja, kad to nepadarius jis kreipsis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, o gavęs šį vykdytiną dokumentą pateiks jį antstoliui. Aplinkybę, kad atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ 2007 m. sausio 2 d. surašyti pranešimai nepripažinti vekselio pateikimu apmokėti patvirtino dokumentų struktūra – šie pranešimai nei turiniu, nei forma negali būti laikomi vekselio pateikimu apmokėti, o yra pranešimai apie vekselio neapmokėjimą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CPK 74 straipsnio 7 dalį, nes šiame straipsnyje reglamentuojami procesiniai terminai; vekselio davėjui išrašius vekselį, jį ir vekselio turėtoją sieja ne procesiniai, o materialiniai teisiniai santykiai, todėl vekselio davėjui ir vekselio turėtojui įgyvendinant vekselio suteikiamas teises ir pareigas, CPK normos netaikytinos. Juolab kad vekselio davėją ir turėtoją sieja teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja specialiusis – Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių – įstatymas. Vekselio pateikimo apmokėti forma nurodyta ĮPVĮ 40 straipsnyje, kitų šio veiksmo atlikimo būdų ir formų įstatyme nenustatyta. Tai, kad nurodyto įstatymo 40 straipsnyje nenustatyta galimybės vekselį pateikti apmokėti siunčiant jį paštu ir vekselio pateikimo pašto įstaigai laikyti tinkamu šios pareigos įvykdymu, yra logiška įstatymų leidėjo pozicija. Nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ nepateikė įrodymų, kad 2007 m. sausio 2 d. surašyti pranešimai buvo įteikti vekselio davėjui; atsakovas tik pateikė UAB „Vilniaus kurjeris“ 2007 m. sausio 2 d. pateiktų pašto siuntų sąrašą, tačiau jokių įrodymų, patvirtinusių, jog šias pašto siuntas UAB „Vilniaus kurjeris“ siuntė nurodytais adresais ir juos įteikė, byloje nėra, t. y. vykdomasis raštas buvo išduotas neteisėtai, nepateikus įrodymo, kad pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims pranešta apie vekselio neapmokėjimo faktą.

Dėl Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 34 straipsnio, CK 6.87 ir 6.128 straipsnių aiškinimo bei taikymo. Nors kasatorius bylos nagrinėjimo metu teigė, kad visos prievolės pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį yra pasibaigusios ir Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi vekselio davėjui buvo iškelta bankroto byla, tačiau teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurių ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, padarė nepagrįstą išvadą, jog laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtina solidarioji vekselio davėjo ir laiduotojo atsakomybė vekselio turėtojui; laiduotojas negali turėti daugiau prievolių vekselio turėtojui, nei jų turi vekselio davėjas. ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus, negali būti aiškinama ir taikoma atskirai nuo ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalies, ir tai reiškia, kad laiduotojo atsakomybė galima tik tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių prievolei pagal vekselį tapus negaliojančiai, išlieka ir vekselio davėjo prievolė vekselio turėtojui. Kasatoriaus pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčo santykiai susiklostė tarp vekselio davėjo UAB „Tilvista“ ir vekselio turėtojo atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“. Remiantis CK 6.128 straipsnio 3 dalimis, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys, darytina išvada, kad viena iš prievolės šalių – skolininkas – buvo likviduota, neįvyko vekselio davėjo UAB „Tilvista“ teisių perėmimo, nebuvo įstatyme įtvirtintų pagrindų, pagal kuriuos šią prievolę turėjo įvykdyti kiti asmenys, todėl vekselio davėjo UAB „Tilvista“ prievolės pagal 2006 m. gruodžio 9 d. vekselį pasibaigė. Kasatoriaus, kaip laiduotojo, prievolė buvo papildoma, todėl ji negalėjo būti sutapatinama su pagrindine prievole (CK 6.76 straipsnis). Nors laidavimas ir yra tiesiogiai susijęs su pagrindine prievole, tačiau vis tiek tai yra atskira prievolė. Dėl to laidavimo pagal prievolę faktas, remiantis CK 6.128 straipsnio 3 dalimi, neleidžia daryti išvados, jog, likvidavus skolininką, jo prievoles, už kurias buvo laiduota, turi įvykdyti kiti asmenys – laiduotojai. Kasatorius nurodo, kad CK 6.76 straipsnio 2 dalyje, 6.87 straipsnio 1 dalyje ir 6.128 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aiški ir konkreti taisyklė, jog, likvidavus skolininką – juridinį asmenį, baigiasi pagrindinė prievolė, taip pat papildoma (šalutinė) laiduotojo prievolė. Kasatorius papildomai pažymi, kad ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata apibrėžia situaciją, kai vekselis, kaip laidavimą įforminantis dokumentas, tampa negaliojančiu, tačiau, nepaisant to, vekselio davėjo prievolė (pagrindinė) lieka galioti, t. y. šioje teisės normoje įtvirtintas laidavimo galiojimas įstatymo pagrindu, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti vekselio turėtojui (kreditoriui) teisę reikalauti, jog pagrindinę prievolę pagal vekselį įvykdytų laiduotojas tada, kai pagrindinė prievolė pasibaigė.

Dėl CPK pažeidimų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, trečiuoju asmeniu buvo įtraukta UADBB „IIZI“, tačiau ši bendrovė procese nedalyvavo, o apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad ši bendrovė yra tik tarpininkas, kuris dalyvavo sudarant draudimo sandorį. Taigi nors teismas pripažino būtinu trečiojo asmens dalyvavimą, tačiau tikrasis trečiasis asmuo nebuvo informuotas apie teismo posėdžius ir juose nedalyvavo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto 32–ojo notarų biuro notarė R. J. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnius, padarė teisingą išvadą, kad vekselio turėtojas įgyvendino abi įstatyme nustatytas pareigas – pateikė vekselį apmokėti ir pranešė apie neapmokėjimo faktą. Teisės aktuose nėra nurodyta, kad šie du veiksmai negali būti atliekami vienu dokumentu. Pranešimai buvo siunčiami ne vekselio mokėjimo dieną, o per dvi po jos einančias darbo dienas, kaip to reikalaujama ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje. Minėta, kad įstatymo reikalavimai pranešimo apie vekselio neapmokėjimą formai taip pat nebuvo pažeisti, be to, pagal ĮPVĮ 47 straipsnio 4 dalį pranešti galima bet kokia forma. Juolab kad ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nenurodyta, kad vekselį pateikiant apmokėti turi būti pateikiamas vekselio originalas. Atsakovė teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl pranešime išdėstytų teiginių eiliškumo yra nepagrįsti, nes svarbiausia yra pranešimo turinys ir jo tinkamo išsiuntimo vekselio davėjui faktas. Atsakovė tinkamai atliko įstatyme nustatytas pareigas, patikrino, vekselio atitiktį įstatymo reikalavimams, ar atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo teisėtas vekselio turėtojas, gavo įrodymą, jog pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims buvo pranešta apie vekselio neapmokėjimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad kasatorius skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurios ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, bylą nagrinėję teismai padarė teisingas išvadas dėl vekselio turinio ir formos, tinkamai taikė ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnius. Nors kasatorius teigia, kad nurodyti straipsniai aiškintini atskirai, tačiau atsakovas laiko šį argumentą nepagrįstu ir nurodo, jog, pateikiant vekselį apmokėti ir pranešant apie vekselio neapmokėjimą, išreiškiama vekselio turėtojo valia įgyvendinti savo teisę ir gauti vekselyje nurodytą pinigų sumą. ĮPVĮ nenustatyta reikalavimo pateikti vekselio dokumentą, priešingai, ĮPVĮ nurodyta, jog vekselis, iki kol jis bus visiškai apmokėtas, lieka pas vekselio turėtoją. Dėl to ĮPVĮ nesant imperatyviojo reikalavimo formai dėl vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo apie vekselio neapmokėjimą, darytina išvada, kad vekselį apmokėti galima pateikti raštu, žodžiu, kita forma, t. y. grąžinant vekselį. Juolab kad ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių nuostatos leidžia vekselio turėtojui veiksmus, susijusius su vekselio pateikimu apmokėti ir pranešimo apie vekselio neapmokėjimą išsiuntimu, atlikti vienu veiksmu. Taigi kasatoriaus argumentai dėl pranešime išdėstytų teiginių eiliškumo neturi reikšmės, nes 2007 m. sausio 2 d. pranešimais buvo aiškiai, nepažeidžiant ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytų terminų ir formos reikalavimų, pateiktas pranešimas dėl vekselio apmokėjimo. Teismų išvados dėl laiduotojo pagal vekselį pareigų galiojimo yra pagrįstos. Pagal ĮPVĮ 19 straipsnį laiduotojui pagal vekselį ir skolininkui įstatymu pripažįstama teisė reikšti tik tokius prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, kurie susiję su formaliais vekselio trūkumais arba dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (ši aplinkybė byloje neįrodyta), todėl kitoks kasatoriaus nurodytos įstatymo normos dėl asmens, įsipareigojusio pagal vekselį (laiduotojo), atsakomybės aiškinimas negalimas. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl trečiojo asmens, nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas išsprendė ginčą išanalizavęs bylai reikšmingų aplinkybių visumą, o pagal teismų praktiką nėra keliama reikalavimo teismui būtinai detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykiai reglamentuojami Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (ĮPVĮ 1 straipsnis). Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įsakomiesiems ir paprastiesiems vekseliams taikytinos teisės normos išdėstytos atskirose įstatymo dalyse (įsakomasis vekselis – II dalyje, paprastasis vekselis – III dalyje), tačiau įsakomuosius vekselius reglamentuojančių straipsnių, įskaitant ir ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnius, dalis pagal ĮPVĮ 79 straipsnį taikytini ir paprastiesiems vekseliams. Šia įstatymo norma išplėstinė teisėjų kolegija vadovaujasi, aiškindama bei ginčo santykiams taikydama ir kitas įstatymo normas.

Dėl vekselio turėtojo pareigos pateikti vekselį apmokėti ir informuoti įsipareigojusius pagal vekselį asmenis apie vekselio neapmokėjimą (ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniai)

ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę jo mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas.

ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vekselio turėtojas privalo pranešti indosantui, iš kurio jis gavo vekselį, ir vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, per keturias darbo dienas po protesto, o kai vekselyje įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų” ar „neprotestuotinas”, – per tiek pat laiko po vekselio pateikimo akceptuoti arba apmokėti. Kiekvienas indosantas, gavęs pranešimą, turi per dvi darbo dienas pranešti apie tai prieš jį pasirašiusiam indosantui, nurodydamas pavadinimus ar vardus, pavardes ir adresus tų, kurie atsiuntė pranešimus. Taip daroma tol, kol apie tai bus pranešta vekselio davėjui, o nurodyti terminai skaičiuojami nuo pranešimo gavimo dienos. Analogiška vekselio turėtojo pareiga informuoti laiduotoją įtvirtinta ĮPVĮ 47 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kai šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka apie neakceptuotą ar neapmokėtą vekselį buvo pranešta vekselį pasirašiusiam asmeniui, tai per tokį pat laiką apie tai turi būti pranešta ir asmenims, kurie už jį laidavo. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl reikalavimo teisės į laiduotoją pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, t. y. šioje byloje aiškintinas ir taikytinas ĮPVĮ 47 straipsnis ta apimtimi, kiek jame nustatyta atsakovo, kaip vekselio turėtojo, pareiga pranešti apie vekselio neapmokėjimą ieškovui (laiduotojui) ir tokio pranešimo (nepranešimo) teisiniai padariniai.

Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad nurodytos įstatymo normos (ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniai) reglamentuoja dvi skirtingas, savarankiškas ir laiko atžvilgiu viena po kitos einančias teisines situacijas. Vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi savo prigimtimi veiksmai, todėl negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Pirmiausia ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka vekselio turėtojas turi pateikti vekselį apmokėti ir tik po to, jeigu vekselis nebuvo apmokėtas, turi ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pareigą informuoti apie tai pagal vekselį įsipareigojusius asmenis. Aiškinant nurodytus įstatymo straipsnius, matyti, kad skiriasi ne tik šių veiksmų atlikimo tvarka, terminai, bet ir jų neatlikimo teisiniai padariniai. Vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis). Asmuo, ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytais terminais nepranešęs laiduotojui apie vekselio neapmokėjimą, teisių nepraranda; jis atsako tik už žalą, padarytą dėl savo kaltės, neviršijant vekselio sumos (ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškina, kad ĮPVĮ 40 straipsnyje reglamentuotas vekselio pateikimas apmokėti atliekamas ne vekselio turėtojo pranešimu skolininkui, tačiau pateikiant paprastąjį neprotestuotiną vekselį, taip sudarant sąlygas asmeniui, apmokėjusiam vekselį, jį atgauti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į vekselio, kaip apyvartinio vertybinio popieriaus, prigimtį. Vekselio turėtojas, pateikdamas vekselį apmokėti, patvirtina, kad jis yra reikalavimo teisę turintis asmuo ir taip sudaro prielaidas tinkamam vekselio apmokėjimui, išvengiant dvigubo apmokėjimo bei išimant vekselį iš apyvartos, nes asmuo, apmokėjęs vekselį, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis (ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnio 1 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad registruotu laišku pateiktas reikalavimas apmokėti vekselį yra tinkamas ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytų vekselio turėtojo teisių įgyvendinimas, tačiau pažymi, jog nurodytas apeliacinės instancijos teismo netinkamas ĮPVĮ 40 straipsnio aiškinimas neturėjo reikšmės iš esmės teisingam bylos išsprendimui. Tokia išvada darytina išanalizavus vekselio pateikimo apmokėti vietą, notaro vykdomojo įrašo išdavimo tvarką, vekselio laiduotojo prievoles bei ginčo šalių proceso pareigas reglamentuojančias teisės normas.

Dėl paprastojo neprotestuotino vekselio, kuriame nurodyta mokėjimo vieta, pateikimo apmokėti ir su tuo susijusių šalių įrodinėjimo pareigų

ĮPVĮ detaliai nereglamentuota, kur vekselis turi būti pateiktas apmokėti, šie klausimai tik iš dalies sureguliuoti ĮPVĮ 6 ir 29 straipsniuose. Pagal ĮPVĮ 6 straipsnį vekselis gali būti pateiktas apmokėti trečiojo asmens gyvenamojoje vietoje (buveinėje), neatsižvelgiant į tai, ar ši vieta yra toje vietovėje, kur yra mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė), ar kitoje vietovėje. ĮPVĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vekselio davėjas vekselyje nurodė kitą mokėjimo vietą negu vekselio mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė), bet nenurodė trečiojo asmens, kurio adresu turi būti mokama, tai mokėtojas gali šį trečiąjį asmenį nurodyti akceptuodamas vekselį; jei trečiasis asmuo nenurodytas, laikoma, kad pats akceptantas įsipareigoja mokėti mokėjimo vietoje; jeigu vekselis mokėtinas mokėtojo gyvenamojoje vietoje (buveinėje), mokėtojas gali akceptuodamas įrašyti vietos, kur turi būti mokama, adresą (straipsnio 1 ir 2 dalys). Iš nurodytų įstatymo nuostatų darytina išvada, kad vekselio apmokėjimo vieta inter alia gali būti nurodyta vekselyje. Nagrinėjamoje byloje 2005 m. gruodžio 9 d. paprastajame neprotestuotiname vekselyje nurodyta jo apmokėjimo vieta – Jasinskio g. 16, Vilnius, Lietuvos Respublika, t.y. atsakovo buveinės vieta. Taigi byloje vekselio pateikimo apmokėti vietos nurodymas tapo reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl asmens procesinės pareigos įrodyti, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu. ĮPVĮ 48 straipsnyje pateiktas specialusis neprotestuotino vekselio reglamentavimas ir nurodyta, kad vekselio davėjas arba laiduotojas, įrašydami vekselyje sąlygą „neprotestuotinas“ ir pasirašydami, gali atleisti vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą dėl neapmokėjimo, kad jis galėtų pasinaudoti reikalavimo teise. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vekselio sąlygos „neprotestuotinas“ įrašymas paprastajame vekselyje jo turėtoją atleidžia nuo pareigos įforminti protestą dėl neapmokėjimo tam, jog jis galėtų pasinaudoti reikalavimo teise, tačiau neatleidžia nei nuo pareigos pateikti vekselį nustatytu laiku, nei nuo pareigos įteikti ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pranešimą. Tačiau tai, kad nesilaikyta nustatytų terminų, turi įrodyti tas, kuris tuo remiasi ginče su vekselio turėtoju (ĮPVĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalys). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas įstatymo reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad proceso pareigą įrodyti, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu Jasinskio g. 16, Vilnius, Lietuvos Respublika, kaip tai reikalaujama pagal ĮPVĮ 40 straipsnį, turėjo ieškovas (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties teisiškai nereikšmingais tampa kasacinio skundo argumentai, kad vekselio turėtojo 2007 m. sausio 2 d. pranešimai vekselio davėjui ir laiduotojui negalėjo būti pripažįstami vekselio pateikimu apmokėti pagal ĮPVĮ 40 straipsnio prasmę. Byloje nenustatyta, kad ieškovas, kaip laiduotojas, būtų paneigęs ĮPVĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą vekselio pateikimo apmokėti prezumpciją. Pažymėtina, kad tokią prezumpciją patvirtinta ir vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimą reglamentuojantis ĮPVĮ 81 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka (toliau – Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka).

Dėl notarų vykdomųjų įrašų atlikimo sąlygų

ĮPVĮ 81 straipsnyje nustatyta, kad kai atsiranda reikalavimo teisė vekselį užprotestavus arba atleidus vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą bei pranešus visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka. Toks įstatymo reguliavimas nagrinėjamoje byloje tampa aktualus aiškinant notaro funkcijas išduodant vykdomuosius įrašus paprastuosiuose neprotestuotinuose vekseliuose, t. y. tai reiškia, kad vekselio turėtojas turi teisę patenkinti savo reikalavimus ne ginčo tvarka, jeigu įvykdytos ĮPVĮ 81 straipsnyje nustatytos sąlygos: pirma, turi būti atsiradusi reikalavimo teisė; antra, turi būti pranešta pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas. Byloje nėra ginčo, kad, pasibaigus vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselio turėtojui nebuvo sumokėta, todėl pagal ĮPVĮ 45 straipsnio 1 punktą atsakovas, prašydamas išduoti notaro vykdomąjį įrašą, turėjo reikalavimo teisę į įsipareigojusius pagal vekselį asmenis – vekselio davėją UAB „Tilvista“ ir laiduotoją ieškovą S. T. Minėta, kad byloje nenustatyta, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytoje vietoje ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais, tai reiškia, kad reikalavimo teisė į laiduotoją nėra pasibaigusi (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vekselio turėtojas atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ 2007 m. sausio 2 d. pranešimus vekselio davėjui UAB „Tilvista“ ir laiduotojui S. T. tą pačią dieną įteikė kurjerių tarnybai „Vilniaus kurjeris“ ir taip informavo juos apie vekselio neapmokėjimą. Tokios teismų išvados atitinka ĮPVĮ 47 straipsnio reikalavimus informavimo apie vekselio neapmokėjimą tvarkai. Pažymėtina, kad pagal šio straipsnio 4 dalį pranešti galima bet kokia forma, o pagal 5 dalį – laikoma, jog terminas nepraleistas, jeigu pranešimas nustatytu laiku buvo išsiųstas paštu.

ĮPVĮ 81 straipsnyje įtvirtintos sąlygos gauti reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka atsispindi ir įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 3 punkte nustatyta, kad notaras daro vykdomuosius įrašus pagal vekselio turėtojo ar jo įgalioto asmens arba atgręžtinio reikalavimo teisę turinčio asmens rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko; kartu su prašymu pateikiamas vekselis (vekselio nuorašas), užprotestuoto vekselio protestas, pakvitavimas, jeigu sumokėta vekselio sumos dalis; prašyme inter alia nurodoma, ar vekselis, kuriam neprivalomas protestas, nustatytu laiku pateiktas vekselio davėjui ir iš jo pareikalauta apmokėti vekselį (Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 4.7 punktas). Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, vekselio turėtojui nurodoma sąžiningai pareikšti apie tai, kad jis įvykdė ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtintą pareigą pateikti vekselį apmokėti, tačiau nei ĮPVĮ 81 straipsnyje, nei Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkoje nereikalaujama, jog notarui būtų pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Nepaisant to, vekselio turėtojas turi pateikti įrodymus, kad jis ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas (Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 8 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išaiškina, kad nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog vekselio turėtojas, pateikdamas notarui prašymą išduoti vykdomąjį įrašą paprastajam neprotestuotinam vekseliui, neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti, išskyrus pareiškimą prašyme. Tačiau aplinkybe, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti ar pateiktas apmokėti praleidus įstatyme (ĮPVĮ 40 straipsnis) nustatytus terminus, gali gintis suinteresuotas asmuo, ginčydamas vekselio turėtojo reikalavimo teises (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis). Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog, notarui išduodant ginčijamą vykdomąjį įrašą, buvo pažeistos materialiosios ar proceso teisės normos.

Dėl vekselio laiduotojo prievolės pasibaigus vekselio davėjui kaip juridiniam asmeniui

Kasatorius teigia, kad, likvidavus vekselio davėją UAB „Tilvista“, jo prievolė pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį pasibaigė, taip pat ir su šia prievole susijusi papildoma kasatoriaus, kaip laiduotojo, prievolė. Šį savo argumentą kasatorius grindžia ĮPVĮ 34 straipsniu bei CK 6.87 ir 6.128 straipsniais. Su tokiu teisės aiškinimu išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka.

Prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančiame CK šeštosios knygos I dalies V skyriuje pateikiamas užtikrinimo būdų sąrašas nėra baigtinis. Prievolės užtikrinamos tiek šiame skyriuje reglamentuotais, tiek kitais sutartyje nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Užtikrinimo būdai gali būti reglamentuoti ir kitų įstatymų. Vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK inter alia yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu. Vekselio laidavimu pripažįstamas ir laiduotojo parašas pirmojoje vekselio pusėje, išskyrus vekselio mokėtojo arba jo davėjo parašus. Laiduojant būtina nurodyti, už kurį asmenį laiduojama. Jeigu to nenurodyta, laikoma, kad laiduota už vekselio davėją.

Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad ši taisyklė taikytina ir tiems atvejams, kai laidavimu užtikrinta prievolė pasibaigia dėl paprastojo vekselio davėjo – juridinio asmens likvidavimo. Likvidavus vekselio davėją – juridinį asmenį – laiduotojo prievolės pabaigai taikytinos ĮPVĮ nuostatos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog kasatoriaus, kaip vekselio davėjo, prievolė yra pasibaigusi.

Dėl CPK 47 straipsnio 1 dalies aiškinimo

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo procese trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukta UADBB „IIZI“ yra tik tarpininkė, kuri dalyvavo sudarant draudimo sandorį, tačiau tiesiogiai nėra apdraudusi notarės civilinės atsakomybės, o tikroji draudimo bendrovė nebuvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu ir teismo posėdžiuose nedalyvavo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Sąvokos,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2008 ir kt.).

Apeliacinės ar pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti naikinamas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustačius ir įvardijus, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius teismo sprendimas sukėlė įstatymo nustatytus teisinius padarinius. Nagrinėjamoje byloje priimtais procesiniais teismų sprendimais nebuvo pasisakyta dėl notarės civilinės atsakomybės, todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų sprendimų išvados neturi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Dėl to nenustačius kitų apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo pagrindų, trečiojo asmens nedalyvavimas byloje nesudaro savarankiško teismo nutarties panaikinimo pagrindo (CPK 47 straipsnio 1 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatų aiškinimo pažeidimai neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl skundžiama apeliacinės instancijos nutartis paliktina nepakeista, tačiau naujais šioje nutartyje išdėstytais motyvais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo

Nagrinėjamoje byloje atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą surašiusi atsakovė Vilniaus miesto 32–ojo notarų biuro notarė R. J. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šis byloje dalyvaujančio asmens prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 76 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 76 (septyniasdešimt šešis) Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis