Civilinė byla Nr. 3K-3-469/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.8; 110.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ROVĖ“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „ACUMEN“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ROVĖ“ dėl 869 400 Lt nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalių ginčas kilo dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.
2004 m. vasario 27 d. atsakovas pardavė UAB „Serneta“ pastatus, esančius Klaipėdoje, Smiltelės g. 19, kuriuos 2005 m. sausio 17 d. UAB „Serneta“ pardavė ieškovui. UAB „Serneta“, o vėliau ieškovas planavo šiuos pastatus nugriauti ir žemės sklype, atlikus detalųjį planavimą, pastatyti prekybos centrą. 2004 m. kovo 18 d. UAB „Serneta“ ir UAB „Norfos mažmena“ sudarė preliminariąją negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią UAB „Norfos mažmena“ ketino nuomotis iš UAB „Serneta“ 2300 kv. m ploto patalpas po 28 Lt už 1 kv. m per mėnesį (iš viso už 64 400 Lt per mėnesį). 2005 m. sausio 20 d. trišaliu ieškovo, UAB „Serneta“ ir UAB „Norfos mažmena“ susitarimu ieškovas perėmė visas UAB „Serneta“ teises ir pareigas, susijusias su šia sutartimi.
Atsakovas 2005 m. vasario 10 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo dienos, kurį teismas 2005 m. vasario 17 d. nutartimi tenkino ir uždraudė ieškovui perleisti nuosavybės teises į pastatus, esančius Klaipėdoje, Smiltelės g. 19. Atsakovo pareikštas ieškinys dėl pastatų pirkimo-pardavimo sutarties su UAB „Serneta“ nutraukimo bei UAB „Serneta“ pastatų pirkimo-pardavimo sutarties su ieškovu pripažinimo negaliojančia buvo atmestas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartimi.
Atsakovas pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio, ir teismas 2006 m. spalio 26 d. nutartimi patenkino jo prašymą bei areštavo ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą – administracinį pastatą, esantį Klaipėdoje, Smiltelės g. 19, ir automobilių plovyklą, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą. Atsakovo pareikštas ieškinys dėl pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei turto grąžinimo buvo atmestas Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. kovo 16 d. sprendimu.
Ieškovas, nurodydamas, kad atsakovas šiuos ieškinius reiškė nepagrįstai, taigi ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo nepagrįstas, remdamasis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, prašė priteisti iš atsakovo nuostolių, kurie susidarė dėl to, kad dėl atsakovo veiksmų neparengus žemės sklypo detaliojo plano, ieškovas nenugriovė ir nepastatė naujų pastatų ir negalėjo jų nuomoti, atlyginimą už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. (kada turėjo būti sudaryta pagrindinė nuomos sutartis ir patalpos perduotos nuomininkui) iki 2006 m. lapkričio 15 d. (ieškinio pareiškimo dienos) – 869 400 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo 300 000 Lt nuostolių atlyginimo. Teismas, taikydamas CPK 147 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad atsakovo kaltės įrodinėti nebereikia, nes, prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo, jis veikė savo rizika ir turi pareigą atlyginti nuostolius. Teismas pažymėjo, kad pajamos iš nuomos, nesant pasirašytos pagrindinės nuomos sutarties, nesuteikia pagrindo spręsti dėl reikalaujamų 869 400 Lt negautų pajamų realumo bei teisinio pagrįstumo, nes sudarant preliminariąją sutartį UAB „Serneta“ prisiėmė prievolę tik ateityje sudaryti pagrindinę patalpų nuomos sutartį, o ne prievolę patalpas atlygintinai nuomoti. Įvertinęs tai, kad jeigu ieškovas ir būtų gavusi pajamų, tai nuo jų būtų mokėjusi mokesčius, atsižvelgęs į situaciją rinkoje (nuomos kainų svyravimus, išnuomojamų patalpų plotus), tai, kad ieškovas yra verslininkas ir jo teisių disponuoti didelės vertės turtu suvaržymas apsunkino jo veiklą rinkoje, teismas konstatavo, kad ieškovas patyrė nuostolių, tačiau jų dydis, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, mažintinas iki 300 000 Lt.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi atmetė šalių apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad būtinos CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas; 2) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkas patyrė nuostolių. Ieškinio atmetimas kaip nuostolių priteisimo sąlyga pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį reiškia, kad ieškinys, nepriklausomai nuo to, ar pareikštas sąžiningai, buvo nepagrįstas; ieškinio atmetimas taip pat lemia tai, kad su ieškinio pareiškimu tiesiogiai susijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip pat vertinamas kaip nepagrįstas. Atsakovo ieškiniai buvo atmesti, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės taip pat buvo pritaikytos nepagrįstai, tačiau pažymėjo, kad tokio pobūdžio bylose turi būti įrodyti patirti nuostoliai ir ši pareiga tenka asmeniui, kuriam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kolegijos nuomone, ieškovas, kaip ir bet kuris kitas verslininkas, būdamas pakankamai rūpestingas ir nenorėdamas prisiimti nepagrįstos rizikos, nors laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo tik areštuotas turtas, ne dėl savo kaltės, o nenorėdamas nepagrįstai rizikuoti ir siekdamas išvengti didesnės žalos, nerengė detaliojo žemės sklypo plano. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovo viena pagrindinių veiklos sričių – pastatų prekybos centrams statyba ir nuoma, tai, kad UAB „Norfos mažmena“ ir ieškovo buvo sudaryta ir įregistruota preliminarioji negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ieškovo ir UAB „Norfos mažmena“ ketinimai sudaryti pagrindinę negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį buvo rimti, o ieškovo lūkesčiai gauti pelną – pagrįsti, tačiau bylų nagrinėjimas užtruko labai ilgą laiką (nuo 2005 m. vasario 10 d. iki 2007 m. kovo 16 d.) ir dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių užtruko verslo projektų įgyvendinimas ir nebuvo sudaryta pagrindinė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagal kurią ieškovas būtų gavęs pelno. Tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas patyrė būtent 869 400 Lt nuostolių, nes realiai pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, dėl neparengto detaliojo plano statybos projektas nebuvo įgyvendintas, rinkoje keičiantis nuomojamų patalpų pasiūlai galėjo būti sutarta dėl kitokios nuomojamų patalpų kainos, o ieškovas nepateikė konkrečių duomenų apie analogiškų objektų nuomos kainos dinamiką nurodytoje vietovėje per ginčo laikotarpį. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į nuostolius neturėtų būti įskaitomos lėšos, kurias ieškovas galbūt būtų gavęs už nuomą, tačiau sumokėjęs mokesčiams apmokėti. Nusprendusi, kad preliminarioji negyvenamųjų patalpų sutartis negali būti vertinama kaip pakankamas įrodymas sprendžiant šalių ginčą (CPK 178 straipsnis), teisėjų kolegija vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, ir, įvertinusi tai, kad, atsakovo prašymu nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovo kaip verslininko turtinės teisės buvo apribotos ir jis dėl to patyrė nuostolių, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą atlygintinos turtinės žalos dydį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „ROVĖ“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutarties dalį, kuria ieškinys buvo iš dalies patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl netinkamo CK 1.75 straipsnio 2 dalies, 6.165 straipsnio ir 6.531 straipsnio 2 dalies taikymo vertinant preliminariosios patalpų nuomos sutarties reikšmę bylos baigčiai. Kasatoriaus teigimu, nors CK 6.165 straipsnyje nenumatyta būtinybės preliminariąją patalpų nuomos sutartį registruoti viešajame registre, tačiau akivaizdu, kad, norint šią sutartį panaudoti prieš kasatorių, atsižvelgiant į CK 1.75 straipsnio 2 dalies, 6.531 straipsnio 2 dalies prasmę bei tikslus, šią sutartį ir su ja susijusį trišalį susitarimą reikėjo įregistruoti, kitaip naudoti jų sąlygas prieš kasatorių, kuris nėra šių susitarimų dalyvis, nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Norfos mažmena“ ir ieškovo sudaryta ir įregistruota preliminarioji negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis rodo apie ieškovo ketinimus sudaryti pagrindinę sutartį, akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims ir neatitinka CPK 176, 185 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Preliminariojoje sutartyje nebuvo numatyta, kad iš jos gali kilti kokios nors pareigos kasatoriui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovo susitarimą su UAB „Norfos mažmena“ bei negali atsakyti už ieškovo nesugebėjimą tinkamai jo vykdyti. Atsižvelgiant į tai, byloje nėra jokio teisinio pagrindo preliminariojoje patalpų nuomos sutartyje esančių sąlygų naudoti prieš kasatorių. Kadangi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagrindinė patalpų nuomos sutartis nebuvo sudaryta, tai privalėjo padaryti išvadą, kad ieškovas nepatyrė nuostolių negautų pajamų iš patalpų nuomos forma, dėl šios priežasties ieškinys turėjo būti visiškai atmestas.
Dėl neteisingo CK 6.249 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios negautas pajamas ir nustatančios teismo teisę nustatyti konkretų nuostolių dydį, aiškinimo ir taikymo. Ieškovo reikalaujama suma neatitinka pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį negautoms pajamoms keliamų realumo ir pagrįstumo kriterijų. Vien tik preliminariosios sutarties sąlyga dėl nuomos mokesčio dydžio, esant tik preliminariam nuomotinų patalpų plotui, niekaip negali įrodyti ieškovo negautų pajamų sumos realumo ir pagrįstumo. Be to, nei Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. vasario 17 d., nei 2006 m. spalio 26 d. nutartys neribojo ieškovo teisės valdyti pastatus ir jais naudotis, išnuomoti juos tretiesiems asmenims, nuomos pagrindais valdyti ir naudotis 7042 kv. m bendro ploto valstybinės žemės sklypo, esančio Klaipėdoje, Smiltelės g. 19, taigi ieškovas realiai galėjo įgyvendinti preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Žala, kuri yra būtina civilinės atsakomybės nuostolių atlyginimo forma sąlyga, nėra preziumuojama, todėl pagal CPK 178 straipsnį ieškovui teko pareiga šioje byloje įrodyti tiek dėl kasatoriaus veiksmų jam padarytų nuostolių faktą, tiek ir jų dydį. Kasatorius su ieškovu nesutaria ne dėl nuostolių dydžio, o visų pirma dėl jų fakto. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, tačiau ši teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškovas yra įrodęs nuostolių faktą, ji negali būti taikoma, kai ieškovas įrodinėja tikslų jam atsakovo padarytų nuostolių dydį, pateikia tai patvirtinančius įrodymus ir jais grindžia savo reikalavimus dėl konkrečios nuostolių atlyginimo sumos priteisimo. Net CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo atveju teismas, iš atsakovo priteisdamas ieškovui tam tikrą nuostolių sumą, turi remtis byloje esančiais tokios nuostolių sumos pagrįstumą įrodančiais įrodymais (CPK 176, 185 straipsniai). Nė vienas iš apeliacinės instancijos teismo taikytų kriterijų bylos atveju neturi objektyvaus pobūdžio, taigi kiekvienas iš jų savaime nėra pakankamas pagrindas, galintis pagrįsti, kodėl kasatoriui tenka pareiga atlyginti 300 000 Lt, o ne kitokio dydžio nuostolių sumą. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, rėmėsi ne byloje esančių įrodymų visuma, o prielaidomis. Kasatoriaus teigimu, CK 6.249 straipsnio 1 dalies norma gali būti taikoma tik tokiose civilinėse bylose, kuriose apskritai neįmanoma arba itin sudėtinga įrodyti tikslų žalos dydį (pvz., kai ieškovui žala padaroma, atskleidus banko, komercinę paslaptį, neteisėtai naudojant autoriaus kūrinį, pažeidus garbę ir orumą, dalykinę reputaciją, pakenkus asmens sveikatai, atėmus gyvybę ir pan.). Šioje byloje tokios faktinės situacijos, t. y. negalėjimo ar sudėtingumo įrodyti tikslų žalos dydį, nėra.
Dėl nepagrįsto CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo. Bylą nagrinėję teismai visapusiškai ir objektyviai neįvertino bylos baigčiai teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriui tenka pareiga atlyginti nuostolius. Padarydami išvadas dėl ieškovo turtinių teisių apribojimo, teismai ignoravo tą faktą, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui, kaip verslininkui, nebuvo jokių teisinių kliūčių įgyvendinti siekiamą projektą, pastatyti norimą statinį ir jo patalpas išnuomoti UAB „Norfos mažmena“, vadinasi, tai, kad šio projekto ieškovas ieškinyje nurodytu laikotarpiu neįgyvendino, yra ne kasatoriaus, o paties ieškovo neveikimo padarinys. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalies prasmę ir turinį ieškovo nuostolių atsiradimas turi būti priežastiniu ryšiu susijęs su kasatoriaus prašymu teismo taikytomis atsakovo atžvilgiu laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje irgi nurodoma, kad viena iš CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų yra tai, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkas patyrė nuostolių. Vadinasi, skolininkas turi teisę reikalauti nuostolių, atsiradusių taikant tokias priemones, atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006). Be to, nagrinėjant bet kurią civilinę bylą dėl nuostolių atlyginimo, priežastinį ryšį nustatyti reikalaujama ir CK 6.247 straipsnio nuostatų. Byloje esantys įrodymai, kasatoriaus nuomone, nepatvirtina, kad ieškovo nurodomi nuostoliai būtų priežastiniu ryšiu susiję su jo atžvilgiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Dėl ieškinio ribų peržengimo ir CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad bylą išnagrinėjusių teismų išvada ieškinį patenkinti iš dalies grindžiama aplinkybėmis ir įrodymais, kuriais nebuvo grindžiamas ieškovo reikalavimas.
Atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakovo, kurio atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nurodytos normos taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos skolininkas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006). Taigi, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas siekė nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo. Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos (grynasis pelnas), kurias jis tikėjosi gauti ir kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Teisėjų kolegija pažymi, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Vanagienė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-305/2007). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Nagrinėjamoje byloje nuostoliais laikytinos negautos pajamos, kurias ieškovas būtų gavęs, jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Nuostolių faktą bei dydį ieškovas įrodinėjo preliminariąja sutartimi su UAB „Norfos mažmena“, jo prašoma priteisti suma apskaičiuota už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. (kada pagal preliminariąją sutartį turėjo būti sudaryta pagrindinė nuomos sutartis) iki 2006 m. lapkričio 15 d. (ieškinio pareiškimo dienos). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad preliminariojoje sutartyje numatytas pagrindinės nuomos sutarties sudarymo terminas siejamas su sklypo detaliojo plano patvirtinimu: preliminariosios sutarties III skyriaus 2 punkte nustatyta, kad jos šalys įsipareigoja sudaryti pagrindinę nuomos sutartį per devynis mėnesius nuo detaliojo plano suderinimo įstatymų nustatyta tvarka ir statybos leidimo gavimo, bet ne vėliau kaip iki 2005 m. spalio 1 d. Iš byloje esančio Klaipėdos miesto nuolatinės statybos komisijos 2005 m. gruodžio 21 d. protokolo parengiamosios medžiagos matyti, kad ieškovo prašymas derinti detaliojo plano projektą šioje komisijoje įregistruotas tik 2005 m. gruodžio 15 d., t. y. vėliau, nei numatyta pagrindinės nuomos sutarties sudarymo data. Detaliojo plano derinimas sustabdytas 2006 m. sausio 18 d. Byloje nenustatyta, kad detaliojo plano derinimo procedūra sustabdyta dėl ieškovo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, darytina išvada, kad pagrindinė nuomos sutartis, pagal kurią ieškovas būtų gavęs pajamų, nebuvo sudaryta dėl to, kad ieškovas laiku neparengė žemės sklypo detaliojo plano, tačiau ieškovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės neribojo jo teisių rengti šį planą, todėl ieškovo byloje įrodinėjami nuostoliai (negautos pajamos) negali būti laikomi tiesiogine laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekme, priešingai, ieškovas turėjo galimybę, bet nesiėmė jokių veiksmų, kad sumažintų nuostolius ar jų išvengtų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas veikė kaip rūpestingas verslininkas ir nerengė detaliojo žemės sklypo plano, nenorėdamas nepagrįstai rizikuoti ir siekdamas išvengti didesnės žalos. Be to, atsižvelgiant į preliminariosios sutarties sąlygas dėl pagrindinės nuomos sutarties sudarymo sąlygų ir terminų, ieškovo nurodyta kaip negautos pajamos suma negali būti laikoma realiais jo nuostoliais, nes pagrindinė nuomos sutartis ieškovo nurodytu laikotarpiu negalėjo būti sudaryta dėl paties ieškovo delsimo pradėti derinti detalųjį planą.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė CPK 147 straipsnio 3 dalį ginčo santykiams, nes nenustatė būtinųjų šios teisės normos taikymo sąlygų – ieškovo nurodytų nuostolių realumo ir jų priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Be to, padarę išvadą, kad preliminarioji nuomos sutartis negali būti vertinama kaip pakankamas ieškovo patirtų nuostolių įrodymas, nesant kitų įrodymų, nepagrįstai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, nustatydami ieškovo patirtų nuostolių dydį. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys iš dalies patenkintas ir ieškovui iš kasatoriaus priteistos bylinėjimosi išlaidos, bei apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintinos ir ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi kasacinis teismas priima naują sprendimą, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atmetus ieškinį, kasatoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos ir valstybės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteistinos iš ieškovo. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad kasatorius patyrė 14 000 Lt bylinėjimosi išlaidų – po 7000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį bei kasacinį skundus. Valstybei priteistina 20 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir 59,65 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 27 d. pažyma; CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 96 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo iš dalies patenkintas, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ROVĖ“ (kodas 140745686) 14 000 Lt (keturiolika tūkstančių litų) žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus iš ieškovo UAB „ACUMEN“ (kodas 225939560).
Priteisti iš ieškovo UAB „ACUMEN“ (kodas 225939560) 79,65 Lt (septyniasdešimt devynis litus 65 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
