Dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-478/2009

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. L. ieškinį atsakovams J. R., D. Ž. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės D. Ž. priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo žemės, grąžintos buvusio savininko teisių perėmėjams bendrosios nuosavybės teise, bendraturčių ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovė ir atsakovai yra dviejų žemės sklypų – 1,34 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, ir 2,67 ha, pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2, Kauno rajone (duomenys neskelbtini) bendraturčiai: ieškovei priklauso nuosavybės teise 50/134 dalių (0,50 ha) žemės sklype Nr. 57-1 ir 86/267 dalys (0,86 ha) žemės sklype Nr. 57-2, atsakovei D. Ž. – 75/134 dalys (0,75 ha) žemės sklype Nr. 57-1 ir 166/267 dalys (1,66 ha) žemės sklype Nr. 57-2, J. R. – 9/13 dalys (0,09 ha) žemės sklype Nr. 57-1 ir 15/267 dalių (0,15 ha) žemės sklype Nr. 57-2.

Ieškovė prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančias 50/134 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-1 (kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), ir 86/267 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2 (kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), Kauno rajone (duomenys neskelbtini), paskiriant jai asmeninės nuosavybės teise visą 1,34 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, o atsakovams J. R. ir D. Ž. – bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamai 25/267 ir 242/267 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2.

Ieškovė nurodė, kad abu dalijami žemės sklypai yra lygiaverčiai (abu sklypai žemės ūkio paskirties, lygaus reljefo, prie abiejų patogu privažiuoti, pagal VĮ Registrų centro duomenis jų vidutinė rinkos vertė panaši, atsakovams siūlomo sklypo šiek tiek didesnė, taip pat didesnio našumo), tačiau ieškovei racionaliau naudoti žemės ūkio veiklai šalia jos sodybos esantį žemės sklypą Nr. 57-1, o ne už vieno kilometro nuo sodybos esantį žemės sklypą Nr. 57-2, juolab kad žemės sklypu Nr. 57-1 ar jo dalimi ieškovė naudojasi nuo 1999 m. rugpjūčio mėn., o atsakovai šalia atidalijamų žemės sklypų negyvena ir nenaudoja jų žemės ūkio veiklai; be to, atidalijus žemės sklypus pagal ieškovės siūlomą projektą, atsakovams tektų 0,02 ha didesnė negu jiems priklauso žemės sklypo dalis, už kurią ieškovė nereikalauja iš jų kompensacijos; atidalyti sklypai galės būti atskirai valdomi ir naudojami pagal paskirtį; be to, prašymas atidalijant iš bendrosios nuosavybės skirti ieškovei prie sodybos ir 2,41 ha žemės sklypo esantį 1,34 ha žemės sklypą Nr. 57-1 atitinka teisės aktų nuostatas, reikalaujančias formuoti racionalias žemėnaudas, taip pat žemės konsolidacijos tikslus (Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 2, 9 dalys, 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsakovė D. Ž. priešieškiniu prašė nustatyti 1,34 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, naudojimosi tvarką pagal UAB „Geometra“ parengtą žemės sklypo ribų planą: D. Ž. naudotųsi 0,75 ha žemės sklypo, pažymėto „A“, Z. L. – 0,50 ha žemės sklypo, pažymėto „B“, J. R. – 0,09 ha žemės sklypo, pažymėto „C“; nustatyti 2,67 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2, naudojimosi tvarką pagal UAB „Geometra“ parengtą žemės sklypo ribų planą: D. Ž. naudotųsi 1,66 ha žemės sklypo, pažymėto „A“, Z. L. – 0,86 ha žemės sklypo, pažymėto „B“, J. R. – 0,15 ha žemės sklypo, pažymėto „C“.

Atsakovė nurodė, kad ieškovės siūlomas atidalijimas pažeidžia jos interesus, nes jos dalis žemės sklype Nr. 57-1 yra didesnė už ieškovės, šis sklypas yra tik už 6 metrų nuo namų valdos, kurioje atsakovė statysis gyvenamąjį namą, per nurodytą žemės sklypą jos užsakymu ir lėšomis yra nutiesta elektros linija, tuo tarpu žemės sklypas Nr. 57-2, kurį ieškovė prašo paskirti atsakovams, yra gerokai toliau (už vieno kilometro) nuo žemės sklypo, kuriame atsakovė statysis namą, nepatogiai suformuotas, jame įsiterpusios kitų asmenų namų valdos, nėra elektros linijos. Atsakovės teigimu, ateityje ji sieks atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės, tačiau detaliajam planui parengti ir atskiriems žemės sklypams suformuoti reikia laiko, o iki tol, gindama savo teises, ji prašo nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypais tvarką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės Z. L. priklausančias 50/134 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, ir 86/267 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2, ir paskyrė jai asmeninės nuosavybės teise visą 1,34 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą žemėtvarkos projekte Nr. 57-1, D. Ž. ir J. R. – bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamai 242/267 dalis ir 25/267 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto žemėtvarkos projekte Nr. 57-2, Kauno rajone (duomenys neskelbtini); atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė šalia žemės sklypo Nr. 57-1 turi sodybą, kurioje nuolat gyvena, ir 2,41 ha žemės ūkio paskirties sklypą, kurį nuo sklypo Nr. 57-1 skiria bendro naudojimo kelias; ieškovė užsiima žemės ūkio veikla ir naudoja šiai sklypą Nr. 57-1; atsakovė D. Ž. pakeitė turėto 1,35 ha žemės ūkio paskirties sklypo paskirtį ir padalijo šį į devynis žemės sklypus gyvenamiesiems namams statyti, iš jų viename pati ketina statyti namą. Teismas pažymėjo, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, jog būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, jiems įgyvendinant šias teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje A. I. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007). Teismas sprendė, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl siūlomo atidalijimo būdo yra pagrįsti, tai nutrauktų bendrąją dalinę nuosavybę ir tiek ieškovė, tiek atsakovė taptų atskirų žemės sklypų savininkėmis bei galėtų naudotis jais savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis); atsakovė nepaneigė ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad abu atidalijami žemės sklypai yra lygiaverčiai, be to, svarbi aplinkybė yra ta, jog ieškovė nuolat gyvena šalia prašomo atidalyti žemės sklypo, o atsakovė ginčo sklypais nesinaudoja. Teismo nuomone, atsakovės priešieškinyje nurodyta naudojimosi tvarka prieštarauja CK 4.80 straipsnio principams, CK 4.81 straipsnyje nustatyta tik bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi konkrečiomis daikto dalimis, šalys dėl ginčo dalyko nesusitarė, todėl ieškovės prašymas atidalyti jos dalį iš bendro turto yra pagrįstas ir negali būti pakeistas naudojimosi tvarkos nustatymu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą: ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė, o bylos dalį pagal priešieškinį dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe esančiais žemės sklypais tvarkos nustatymo perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog CK 4.80 straipsnio 2 dalyje atlyginimas bendraturčiui kitu turtu nenustatytas, tačiau tuo atveju, kai šalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi kelis atskirus objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimos tokio atidalijimo iš bendrosios nuosavybės varianto paieškos, kad, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o kitu turtu. Sprendžiant tokio pobūdžio ginčus vertintina, ar civilinių teisinių santykių subjektai – bendraturčiai – veikia pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, kaip to reikalaujama CK 1.5 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M.; bylos Nr. 3K-3-485/2005). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, paskiriant jai vieną iš bendrosios nuosavybės teise valdomų ginčo žemės sklypų, o atsakovams – kitą, nesivadovavo nurodytais CK 4.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo principais, nepagrindė, kodėl yra būtinas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimas dėl vieno iš ginčo žemės sklypų ir kaip tai palengvintų savininko teisių įgyvendinimą. Pagal plotą ir bendrosios nuosavybės dalis abu žemės sklypai yra dalūs, atstumas tarp jų – apie 0,5 km. Žemės sklypų lygiavertiškumą ieškovė įrodinėjo panašia pagal VĮ Registrų centro duomenis vidutine rinkos verte (1845 Lt ir 3881 Lt), tačiau iš apeliacinės instancijos teismui atsakovės pateiktų turto vertinimo ataskaitų matyti, kad žemės sklypo Nr. 57-1 vieno aro vidutinė rinkos vertė yra 784 Lt, o žemės sklypo Nr. 57-2 – 392 Lt, taigi atsakovei tenkančios žemės sklypo Nr. 57-1 dalies vertė yra 58 800 Lt (75 arai x 784 Lt.), o sklypo Nr. 57-2 dalies – 29 792 Lt (76 arai x 392 Lt); faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina sklypų nelygiavertiškumą ir dėl kitų ypatybių – privažiavimo kelių kokybės, vietovės reljefo, ribų konfigūracijos (žemės sklypo Nr. 57-2 ribos yra laužytos formos, į jį įsiterpusi kitų asmenų valda). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji nuolat gyvena šalia prašomo atidalyti žemės sklypo, o atsakovė D. Ž. juo nesinaudoja: ieškovė gyvena Kaune, o šalia žemės sklypo Nr. 57-1 yra jai priklausanti sodyba; ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė nėra ūkininkė, tačiau verčiasi žemės ūkio veikla, nurodyto sklypo 1/3 dalis suarta, kita naudojama ganyklai; ieškovė naudojasi priešais sodybą esančiu apie 60 arų dydžio sklypu; šalia ginčo žemės sklypo yra du atsakovei D. Ž. ir trys jos šeimai priklausantys žemės sklypai; atsakovės daiktinės teisės į ginčo žemės sklypus įregistruotos tik 2007 m. pabaigoje paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pagrindu, todėl atsakovė realiai nespėjo įgyvendinti teisės naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, kuri ieškovės įvardijama ganykla. Teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytos aplinkybės, atsakovei priklausančių gyvenamųjų namų statybos paskirties žemės sklypų išsidėstymas, tai, kad per sklypą Nr. 57-1 eina elektros linija į atsakovei priklausančius sklypus, vienodai pagrindžia tiek ieškovės, tiek atsakovės poreikius naudotis greta esančia nuosavybe ir nėra pagrindo pripažinti ieškovės interesų į šį žemės sklypą prioritetą bei, nesutinkant kitam bendraturčiui, kompensuoti už bendrą daiktą kitu turtu, juolab kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčo žemės sklypų negalima padalyti natūra. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ieškovės pageidaujamą atidalijimo būdą detalusis atidalijimo planas nereikalingas, tačiau ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodytu būdu nepagrįstas, todėl atmestinas. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad, patenkinęs ieškinį, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo priešieškinio, be to, nepagrįstai nurodė, jog naudojimosi tvarka gali būti nustatyta tik bendraturčių susitarimu, todėl bylos dalies dėl naudojimosi ginčo žemės sklypais tvarkos nustatymo esmė liko neatskleista, pagal pateiktus įrodymus šios negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl nurodyta bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pervertinęs tam tikras pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurios nebuvo ginčijamos apeliantės (atsakovės), pažeidė CPK 320 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė gyvena prie ginčo žemės sklypų esančioje sodyboje, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė gyvena Kaune, nors byloje nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų; ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė šį adresą Kaune kaip patikimesnį procesiniams dokumentams gauti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė naudojasi žemės sklypu Nr. 57-1, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė naudojasi tik šio sklypo dalimi, t. y. 0,60 ha, nors tokios išvados nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais. Dėl to, kad nurodytos aplinkybės nebuvo ginčijamos apeliaciniame skunde, kasacinis teismas turėtų remtis pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais.

2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnį ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M.; bylos Nr. 3K-3-485/2005, pateiktais išaiškinimais. Nurodyta kasacinio teismo nutartis priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ieškovai kreipėsi į teismą praėjus penkeriems metams nuo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, per tą laiką jau buvo susiklostę nuosavybės santykiai; nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė, tiek atsakovė nenorėjo gauti žemės bendrosios nuosavybės teise dar iki nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus atkūrimo, į teismą dėl atidalijimo kreipėsi iš karto, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės, be to, nei ieškovė, nei atsakovė realiai nėra pradėjusios naudotis ginčo žemės sklypais nuosavybės teisės pagrindu, ieškovė naudojosi žemės sklypu Nr. 57-1 pagal nuomos sutartis, ne nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės siūlomas atidalijimo būdas, t. y. paskiriant jai vieną iš bendrosios nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, o atsakovams – kitą, yra reikalavimas ne dėl atidalijimo natūra, bet dėl kompensacijos kitu turtu. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu, todėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies sąvoka „natūra“ turėtų būti aiškinama taip pat, kaip nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, t. y. nuosavybės teisės atkūrimas bet kuriame savininko turėtos žemės plote yra nuosavybės teisės atkūrimas natūra. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturi prioritetinės teisės naudotis žemės sklypu Nr. 57-1, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytai aplinkybei, jog ieškovė naudojasi nurodytu žemės sklypu, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. B. v. O. M. B., J. P., G. P., bylos Nr. 3K-3-559/2006, padarytai išvadai, kad kai yra atidalijamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, reikia atsižvelgti į tų bendraturčių, kurie faktiškai dirba žemę, interesus, pageidaujamą žemės sklypo atidalijimą ir jo ribų išdėstymą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dviejų ginčo žemės sklypų padalijimas į šešis žemės sklypus nesumažins galimybės naudoti šiuos sklypus pagal paskirtį, prieštarauja žemėtvarkos klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, reikalaujančioms formuoti racionalias žemėnaudas, ir žemės konsolidacijos tikslams (Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 2, 9 dalys, 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Vyriausybės 2005 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintų Žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 4 punktas). Ta aplinkybė, kad atsakovė turėto 1,35 ha žemės ūkio paskirties sklypo paskirtį pakeitė į gyvenamųjų namų statybos ir, suskaidžiusi į devynis atskirus žemės sklypus, pardavė didžiąją šio sklypo dalį, paneigia jos interesą į žemės sklypą Nr. 57-1, juolab kad ji negalėjo paaiškinti, kokiai veiklai jai reikia nurodyto žemės ūkio paskirties sklypo. Tai, kad per žemės sklypą Nr. 57-1 nutiesta elektros linija į atsakovei priklausantį žemės sklypą, nereikšminga CK 4.80 straipsniui taikyti.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 328 straipsnyje nustatytą draudimą naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą vien formaliais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutinka su visais ieškinyje išdėstytais argumentais dėl ieškinio pagrįstumo. Tai, kad ieškinio argumentai išvardyti tik teismo sprendimo aprašomojoje dalyje ir neperkelti į motyvuojamąją, teismui pažymėjus, kad sutinka su ieškinio argumentais, gali būti vertinama kaip formalus pažeidimas, kuris nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Ieškinyje išsamiai motyvuota, kodėl ieškovės siūlomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas yra priimtinausias ne tik ieškovei, bet ir atsakovams, be to, atitinkantis kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Z. B. v. O. M. B., J. P., G. P., bylos Nr. 3K-3-559/2006; 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje M. K. v. V. M., G. M., J. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2007), įstatymus, reglamentuojančius žemės klausimus, ieškinyje taip pat išsamiai nurodyta, kodėl žemės sklypų atidalijimas būtų racionaliausias ir mažiausiai pakenktų jų naudojimui pagal paskirtį. Dėl to nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, nes nemotyvuotai, neatsižvelgęs į ieškovės prieštaravimus, pridėjo prie bylos apeliantės (atsakovės) pateiktus naujus įrodymus. Teismas nesiaiškino, kodėl atsakovė nepateikė įrodymų apie ginčo žemės sklypų nelygiavertiškumą pirmosios instancijos teisme, nors ji naudojosi kvalifikuota teisine pagalba ir turėjo žinoti, kad, civiliniame procese galiojant rungtyniškumo principui, ji turi paneigti ieškovės argumentus dėl atidalijamų sklypų lygiavertiškumo. Siekdama paneigti atsakovės pateiktuose naujuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, ieškovė prašė skirti ekspertizę ginčo žemės sklypų lygiavertiškumui nustatyti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso šalių lygiateisiškumo principą, netenkino ieškovės prašymo, nors tokios ekspertizės poreikis atsirado dėl šio teismo priimtų naujų atsakovės įrodymų.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė D. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė gyvena Kaune: pati ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė gyvenamosios vietos adresą Kaune, šiuo adresu siųsti procesiniai dokumentai jai buvo įteikti, tai patvirtina, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kaune. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ieškovė naudojasi tik dalimi žemės sklypo Nr. 57-1. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė naudoja tik dalį įvardyto žemės sklypo ir kad jos naudojamos dalies ribos sutampa su atsakovės pateiktame naudojimosi tvarkos nustatymo projekte siūloma ieškovei šio sklypo dalimi. Šiai aplinkybei pagrįsti atsakovė pateikė antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, kad didesnė sklypo Nr. 57-1 dalis nesuarta, apaugusi žole, vietomis – medeliais, krūmokšniais. Be to, iš ieškovės pateiktų valstybinės žemės trumpalaikių nuomos sutarčių matyti, kad ji nuomojo tik dalį (0,98 ha) žemės sklypo Nr. 57-1.

2. Kasacinio skundo argumentai, kad visa buvusio savininko iki nacionalizacijos valdyta žemė laikytina vienu objektu, nepagrįsti. Ginčo žemės sklypai Nr. 57-1 ir Nr. 57-2 yra atskiri nekilnojamieji daiktai (Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ieškovė ir atsakovai yra šių dviejų daiktų bendraturčiai. Dėl to, kad ginčo šalys valdo bendrosios nuosavybės teise kelis nuosavybės objektus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovės siūlymas už atsakovei priklausančią žemės sklypo Nr. 57-1 dalį atlyginti ieškovei priklausančia žemės sklypo Nr. 57-2 dalimi yra siūlymas kompensuoti kitu turtu, o ne atidalijimas natūra. Ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės nurodytu būdu, siekė patenkinti tik savo interesus, ignoruodama kitus bendraturčius. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo žemės sklypai yra nelygiaverčiai, atsakovės siūlomas atidalijimo variantas pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus. Žemės sklypas Nr. 57-1, kurį visą siekia gauti ieškovė, yra už 6 metrų nuo atsakovės turimo žemės sklypo, kuriame ji statys namą su garažu, taigi ji turi interesą gauti dalį ginčo žemės sklypo. Atsakovė sutinka, kad būtų ginami ir ieškovės, kuri turi sodybą šalia žemės sklypo Nr. 57-1, interesai į šį sklypą. Dėl to turi būti parinktas toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas, kuris geriausiai atitiktų tiek ieškovės, tiek atsakovės interesus. Nagrinėjamu atveju priimtiniausias ginčo žemės sklypų padalijimo natūra būdas – suformuoti atskirus žemės sklypus pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančias nuosavybės dalis. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. lapkričio 24 d. raštu informavo atsakovę, kad, atlikus sklypų kadastrinius matavimus ir parengus 1,34 ha žemės sklypo pertvarkymo projektą, yra galimybė padalyti nurodytą sklypą į tris atskirus sklypus pagal kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 314 straipsnio. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, kuriame padarytos nepagrįstos išvados dėl ginčo sklypų lygiavertiškumo. Ieškovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su atsakovės naujai pateiktais įrodymais ir pateikti juos paneigiančius, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme ir nustatančių draudimą naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais, aiškinimas ir taikymas šioje byloje nustatytoms šalių ginčo aplinkybėms (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės esmės, įgyvendinimo principų ir sąlygų

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju visada yra du nuosavybės teisės objektai: 1) daiktas, kuris yra visų bendraturčių, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas; 2) dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus bendraturčio nuosavybės teisės objektas – turtas. Tai, kad dalis bendrosios nuosavybės teisėje yra ne materiali, o ideali, sudaro prielaidas jai, kaip bendraturčio asmeniniam turtui, būti savarankišku civilinės teisės objektu. Dėl to kiekvienas iš bendraturčių savo dalimi kaip individualia nuosavybe gali disponuoti laisvai. Tai taip pat reiškia, kad bendraturtis turi teisę siekti išskirti ir (ar) gauti natūra daikto dalį kaip atskirą daiktą, t. y. atsidalyti iš bendrosios nuosavybės. Kita vertus, tokia dualistinė bendrosios nuosavybės teisės prigimtis lemia tam tikrus disponavimo bendrąja nuosavybe ypatumus ir apribojimus, nes bendrosios nuosavybės teisės subjekto nuosavybės dalis yra nemateriali, t. y. tik dalis teisėje, o pats daiktas, kuris yra visų bendraturčių, gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnis).

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad CK 4.75 straipsnis, kuriame nustatyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita, o ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006). Nurodyta nuostata reiškia ir tai, kad bendraturčio teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti įgyvendinama laikantis proporcingumo ir bendraturčių interesų derinimo bei pusiausvyros principų.

CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos tokios atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygos: pirma, bendraturčio teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendraturčių sutarimu arba, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, – teisminiu keliu pagal bet kurio bendraturčio ieškinį; antra, prioritetas teikiamas daikto padalijimui natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; trečia, tik jeigu negalima atidalyti bendraturčio dalies natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rūšių ir būdų

Praktikoje sutinkamas dvejopas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės: pavienis (paprastas) atidalijimas ir visiškas atidalijimas (pasidalijimas). Paprastas atidalijimas yra tada, kai atskiriama vieno bendraturčio dalis, bendraturčių skaičius sumažėja, tačiau bendrosios nuosavybės teisė į likusią bendro daikto dalį išlieka, kiti bendraturčiai lieka neatidalyti, jie ir toliau būna bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai. Visiškas atsidalijimas yra tada, kai bendrosios dalinės nuosavybės santykius nutraukia visi bendraturčiai ir pasibaigia visa bendroji nuosavybė.

Nagrinėjamoje byloje trijų bendraturčių, kurie valdo bendrosios nuosavybės teise du žemės sklypus, ginčas iš esmės kilo ne dėl atsidalijimo fakto, bet dėl atsidalijimo būdo, nes atsakovė nurodo, kad ji taip pat turi tikslą atsidalyti iš bendrosios nuosavybės, tačiau žemės sklypų atidalijimo dokumentams parengti reikia laiko, todėl iki tol prašo nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypais tvarką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.

Nagrinėjamu atveju atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekianti bendraturtė (ieškovė ir kasatorė) pasiūlė tokį atidalijimo variantą, pagal kurį jai tektų vienas iš bendraturčių valdomų žemės sklypų, o kitiems dviem bendraturčiams liktų kitas, kurį šie valdytų bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi kasatorė, siekdama pavienio (paprastojo) atsidalijimo, nori įgyti kitų bendraturčių dalis viename iš ginčo šalių valdomų bendrosios nuosavybės teise sklypų, siūlydama jiems už tai perleisti savo bendrosios nuosavybės dalį kitame šalių bendrai valdomame žemės sklype. Tai iš esmės reiškia kasatorės, t. y. vienos iš bendraturčių, siūlymą kitiems bendraturčiams už jų dalis žemės sklype, kurį visą siekia gauti atsidalijanti bendraturtė, kompensuoti jos turima dalimi kito ginčo šalių valdomo bendrosios nuosavybės teise žemės sklypo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorės siūlomas atidalijimo variantas reiškia ne bendraturčių atidalijimą iš bendrosios nuosavybės natūra, bet kompensuojant kitiems bendraturčiams jų dalis ginčo žemės sklype kitu turtu, t. y. kasatorės turima dalimi kitame bendrosios nuosavybės teise valdomame žemės sklype. Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju CK 4.80 straipsnio 2 dalies sąvoka „natūra“ aiškintina atsižvelgiant į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pagal kuriuos nuosavybės teisės atkūrimas bet kuriame savininko turėtos žemės plote yra nuosavybės teisės atkūrimas natūra. Šalių ginčas kilo ne dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – šis procesas dėl ginčo šalių yra pasibaigęs ir nuosavybės teisė į buvusio savininko turėtą žemę atkurta natūra, tačiau ne viename plote, o suformavus keletą atskirų žemės sklypų, iš kurių du, t. y. ginčo žemės sklypai, grąžinti buvusio savininko teisių perėmėjams – šio ginčo šalims – bendrosios nuosavybės teise. Nurodyti žemės sklypai yra atskiri savarankiški nekilnojamojo turto objektai, ir kiekviename iš jų bendraturčiai turi tam tikras nuosavybės dalis. Dėl to atidalijimą natūra reikštų kiekvieno iš nurodytų žemės sklypų padalijimas į atskirus žemės sklypus pagal bendraturčiams priklausančias bendrosios nuosavybės dalis.

Kasatorės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005, pateiktais išaiškinimais, nes šie suformuluoti byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvardytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės yra iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes: abiejose bylose ginčo dalyviai tapo bendraturčiais įstatymo pagrindu, atkūrus nuosavybės teisę į žemę bendrosios nuosavybės teise atskiruose žemės sklypuose; abiem atvejais bendraturčiai nesusitarė dėl atidalijimo būdo; abiejose bylose kilo ginčas dėl tokio atidalijimo, kai vieniems bendraturčiams tektų vienas iš bendrosios nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, o kitiems – kitas. Dėl to skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytais teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios nuosavybės, išaiškinimais.

Įvardytoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad kai yra kelių atskirai suformuotų ir teisiškai įregistruotų žemės sklypų bendraturčiai, kiekvienas bendraturtis ar jų grupė turi teisę reikalauti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės į kiekvieną atskirą objektą. Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu, o atlyginimo bendraturčiui už atidalijimo iš bendrosios nuosavybės procese paimamą dalį kitu turtu nurodytoje teisės normoje nenustatyta. Kartu kasacinio teismo nurodyta, kad kai šalys bendrojoje nuosavybėje turi kelis atskirus objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimas toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas, kad, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o kitu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atidalijimas ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimo ekvivalentu subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad jeigu nepanaudotos visos galimybės atidalyti daiktą natūra, derinant visų bendraturčių teisėtus interesus, kompensacijos priteisimas bendraturčiui be jo sutikimo neatitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios nuosavybės atidalijimo sąlygų, būtų vertinamas kaip jo nuosavybės teisės pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005).

Dėl bendraturčių teisių ir teisėtų interesų apsaugos atidalijant iš bendrosios nuosavybės

Pagal kasacinio teismo praktiką atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekiantis bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtinausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005).

Nagrinėjamu atveju kasatorė rėmėsi tuo, kad abu ginčo šalių valdomi bendrosios nuosavybės teise žemės sklypai yra lygiaverčiai, tačiau jai racionaliau naudoti žemės ūkio veiklai šalia jos sodybos esantį žemės sklypą Nr. 57-1, o ne už vieno kilometro nuo sodybos esantį žemės sklypą Nr. 57-2, juolab kad žemės sklypu Nr. 57-1 ji naudojasi nuo 1999 m. rugpjūčio mėn., o atsakovai šalia atidalijamų žemės sklypų negyvena ir nenaudoja jų žemės ūkio veiklai; be to, kasatorės teigimu, jos siūlomas atidalijimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas, reikalaujančias formuoti racionalias žemėnaudas, taip pat žemės konsolidacijos tikslus. Su kasatorės siūlomu atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdu nesutinkanti viena iš bendraturčių, t. y. atsakovė D. Ž., nurodė, kad siūlomas atsidalijimo būdas pažeis jos teises ir teisėtus interesus į dalį žemės sklypo, kurį visą siekia gauti kasatorė: atsakovei priklauso didžiausia šios sklypo dalis (75/134 dalys arba 0,75 ha), šalia nurodyto sklypo ji ketina statyti gyvenamąjį namą; atsakovės teigimu, geriausiai bendraturčių interesus atitiktų ginčo žemės sklypų atidalijimas natūra, o kad taip galima atidalyti, patvirtina Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. lapkričio 24 d. atsakymas, kuriame nurodyta, jog yra galimybė pertvarkyti žemės sklypą Nr. 57-1 į tris atskirus žemės sklypus pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančias nuosavybės dalis.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad šie vienodai pagrindžia tiek ieškovės, tiek atsakovės interesus į ginčo žemės sklypą, kurio viso siekia viena ieškovė, todėl, kai su jos siūlomu atidalijimo būdu nesutinka kiti bendraturčiai, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo atidalyti iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodytu būdu. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Teismas tyrė bylos aplinkybes ir nagrinėjo visų bendraturčių interesus į ginčo žemės sklypą bei nustatė, kad ieškovės (kasatorės) siūlomas atidalijimo būdas pažeistų kitų bendraturčių, konkrečiai – atsakovės D. Ž., teisėtus interesus. Teismas nustatė, kad šalia ginčo žemės sklypo atsakovė turi ne žemės ūkio paskirties sklypus, iš kurių viename ketina statyti gyvenamąjį namą, todėl pripažino teisėtu ir pagrįstu jos interesą gauti ginčo žemės sklypo dalį natūra. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovė savo žemės sklypo, esančio šalia ginčo žemės sklypo, tikslinę paskirtį pakeitė iš žemės ūkio į gyvenamiesiems namams statyti, taip pat tai, kad ji neužsiima žemės ūkio veikla, savaime nepaneigia atsakovės teisės atidalijimo iš bendrosios nuosavybės atveju gauti ginčo žemės sklypo dalį natūra. Savininkas gali valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti savo nuožiūra, jeigu tai nepažeidžia įstatymų, kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindamas bendrosios nuosavybės teisę, bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį natūra, jeigu taip galima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir laikantis įstatymų reikalavimų (CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalys). Priešingas aiškinimas prieštarautų tiek CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatoms, tiek Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 4.93 straipsnyje įtvirtintoms savininko teisių apsaugos garantijoms.

Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai yra atidalijamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, reikia atsižvelgti į tų bendraturčių, kurie faktiškai dirba žemę, interesus, jų pageidaujamų žemės sklypų ribų išdėstymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Z. B. v. O. M. B., J. P., G. P., bylos Nr. 3K-3-559/2006). Tačiau kasaciniame skunde neišdėstyta argumentų, pagrindžiančių, kad skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji verčiasi žemės ūkio veikla, kad 1/3 dalis ginčo žemės sklypo suarta, kita naudojama ganyklai, tačiau kartu nurodė, jog ieškovė naudojasi ne visu ginčo žemės sklypu, o tik jo dalimi (0,60 ha), esančia priešais jos sodybą. Nors kasatorė teigia, kad nurodyta teismo išvada padaryta peržengus apeliacinio skundo ribas, nes atsakovė neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ieškovė naudojasi visu ginčo sklypu, tačiau, viena vertus, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo nurodytos aplinkybės, o tik abstrakčiai nurodė, jog ieškovė naudoja ginčo žemės sklypą žemės ūkio veiklai; kita vertus, ieškinyje pačios ieškovės nurodyta, kad ji naudojasi „žemės sklypu Nr. 57-1 ar jo dalimi“ nuo 1999 m. rugpjūčio mėn., kai jai šiame sklype buvo atmatuotas 0,60 ha plotas ir pažadėta, kad į šį plotą jai bus atkurta nuosavybės teisė (T. 1, b. l. 3); be to, iš ieškovės pateiktų valstybinės žemės trumpalaikės nuomos sutarčių matyti, kad ji, kol nebuvo atkurta nuosavybės teisė, nuomojosi iš valstybės dalį (0,98 ha) žemės sklypo Nr. 57-1 (T. 1, b. l. 49-52).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai bendraturčiai turi bendrosios nuosavybės teise du atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemės sklypus) ir bendraturtis, siekiantis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, siūlo atidalyti taip, kad jam būtų paskirtas vienas iš bendrąja nuosavybe esančių žemės sklypų, o kitiems bendraturčiams – kitas, tačiau kiti bendraturčiai nesutinka su tokiu atidalijimo būdu, šalių ginčas spręstinas laikantis proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principų. Toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas, kai kiti bendraturčiai nesutinka taip atsidalyti, būtų galimas tik tokiu atveju, jeigu bendrąja nuosavybe esančių atskirų žemės sklypų būtų neįmanoma padalyti bendraturčiams natūra pagal jų turimas bendrosios nuosavybės dalis be neproporcingos žalos žemės sklypų paskirčiai, jeigu būtų esminis siūlančio tokį atidalijimo būdą bendraturčio interesas ir jeigu tai esmingai nepažeistų kito kurio iš bendraturčių interesų. Toks aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Dėl žemės sklypų atidalijimo ypatumų

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant daikto atidalijimo natūra klausimą, turi būti užtikrintas konkretaus turto naudojimo racionalumas, be to, atsižvelgiama į konkretaus atidalijamo daikto prigimtį. Teisę atsidalyti bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus. Tam privataus žemės sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai bendraturtis siekia atidalyti savo dalį iš bendro žemės sklypo, jis privalo laikytis Žemės įstatyme nustatytos tvarkos ir atsižvelgti į konkrečias galimybes naudotis sklypus pagal paskirtį, taip pat kitas aplinkybes, leidžiančias racionaliai valdyti sklypą ir juo naudotis, laikantis planuojamų sklypų paskirties (pvz., įvertinant galimybę sujungti gretutinių sklypų dalis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje L. B., M. B., S. B. v. E. K., bylos Nr. 3K-3-101/2008; 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje M. K. v. V. M., G. M., A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2007; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. U. v. E. Ch., bylos Nr. 3K-3-260/2009).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė D. Ž., t. y. viena iš bendraturčių, nesutinkančių su kasatorės siūlytu atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantu, t. y. siekiu įgyti kitų bendraturčių dalis viename iš bendrąja nuosavybe esančių žemės sklypų, kompensuojant jiems savo bendrosios nuosavybės dalimis kitame ginčo šalių valdomame bendrosios nuosavybės teise sklype, nurodė sieksianti atidalijimo iš bendrosios nuosavybės natūra, t. y. ginčo žemės sklypų padalijimo pagal kiekvieno iš bendraturčių turimas dalis į atskirus žemės sklypus. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kiekvieną iš ginčo žemės sklypų galima padalyti į atskirus žemės sklypus pagal bendraturčių turimas dalis, prieštarauja žemėtvarkos klausimus reglamentuojantiems teisės aktams, reikalaujantiems formuoti racionalias žemėnaudas, taip pat žemės konsolidacijos tikslams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti kasatorės argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, todėl atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Remdamasi byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog kasatorės siūlomas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas neatitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, tarp jų ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo vadovaujantis visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų derinimo principu. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį pripažintinas teisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad dėl to, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo patenkino ieškinį dėl atidalijimo jame nurodytu būdu, likusi neišnagrinėta bylos dalis pagal priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas atsakovės pateiktus naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, pažeidė CPK 314 straipsnį, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatytos dvi nurodyto draudimo išimtys: pirma, kai pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti; antra, kai būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, siekiant paneigti jame teismo padarytas išvadas dėl ginčo žemės sklypų lygiavertiškumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorės nurodytus naujus įrodymus – turto vertinimo ataskaitas ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą – atsakovė (apeliantė) pateikė kartu su apeliaciniu skundu (CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. 2008 m. lapkričio 18 d.; apeliacinės instancijos teismo posėdis įvyko 2009 m. balandžio 29 d. Per nurodytą laiką kasatorė turėjo galimybę pasirengti atsikirtimams į apeliantės pateiktus naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kodėl atmetė ieškovės prašymą skirti ekspertizę, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentais dėl proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naujus įrodymus, nepažeidė nei CPK 314 straipsnio nuostatų, nei kasatorės teisių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę, jog ieškovė faktiškai gyvena ne kaime, kuriame yra ginčo žemė, o Kaune, pažeidė CPK 320 straipsnyje įtvirtintą draudimą peržengti apeliacinio skundo ribas, tačiau nurodytas pažeidimas neturėjo esminės įtakos teismo sprendimo teisėtumui – išvadą, kad reikalavimas atidalyti iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodytu būdu negali būti tenkinamas, teismas padarė remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl to šis pažeidimas nėra pagrindas naikinti ar keisti iš esmės teisėtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisėtas išvadas dėl ieškinio reikalavimų atidalyti iš bendrosios nuosavybės pagal kasatorės siūlytą atidalijimo variantą, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, o priešieškinis – atmestas, panaikintas pažeidžiant CPK 328 straipsnį, t. y. formaliais pagrindais.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Atmetus ieškovės kasacinį skundą ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, iš ieškovės priteistina atsakovei jos turėtos išlaidos už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, t. y. 800 Lt (CPK 98 straipsnis).

Dėl ieškovės inicijuoto kasacinio proceso kasacinis teismas turėjo 54,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš jos į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Z. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei D. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Priteisti iš ieškovės Z. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 54,25 Lt (penkiasdešimt keturis litus 25 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas