Administracinė byla Nr. eI2-3540-931/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05773-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5; 55.2 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
sekretoriaujant Oksanai Babaitienei,
dalyvaujant vertėjai Olgai Deksnei,
pareiškėjui I. S., jo atstovams advokatams Justui Viliui ir Kornelijui Pivoriūnui,
atsakovo atstovui K. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas I. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 24S223800 (toliau – Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861), 24 straipsnis nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko šis Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti.
Dėl šių priežasčių skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi turėtų būti naikinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).
Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nustačius, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalis numato, kad Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Net ir nustačius šioje normoje įtvirtintus pagrindus, savaime tai nėra pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir pakankamai adekvatus užsieniečio atveju.
Atsakovas rėmėsi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu. Šis punktas numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Tai, kad dėl Bendrovės ekonominių priežasčių darbo užmokestis sudarė mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis (tokią praktiką taiko ir Regionų administracinio teismas 2024 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/STItNjQxMS05MzEvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I2-6411-931/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I2-6411-931/2024">I2-6411-931/2024</a>).
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Pareiškėjas neturi duomenų, jog buvo atliktas individualus vertinimas, kurio reikalaujama priimant Sprendimą. Tai, kad Migracijos departamentas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus (tokią praktiką taiko ir Regionų administracinio teismas (2024 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/STItNjQxMS05MzEvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I2-6411-931/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I2-6411-931/2024">I2-6411-931/2024</a>).
Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, todėl turėtų būti naikinamas.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodo kad pareiškėjo argumentai dėl sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei sprendimo panaikinti leidimo laikinai gyventi faktinių aplinkybių šioje byloje nėra reikšmingi.
Pagal Reglamentas (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal Reglamentas (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punkte susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, šis atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo tiektini SIS.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nebuvo atliktas individualus vertinimas. Migracijos departamentas nustatė su pareiškėju susijusias aplinkybės. Pareiškėjui nuo (duomenys neskelbtini) buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje dirba periodiškai nuo 2010 m. sausio 1 d. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau jie didžiąją laiko dalį buvo sąlygoti darbo santykiais. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, - informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Priimant šį ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika.
Pareiškėjo minimas Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. I2-6411- 931/2024 nėra analogiškas šiai situacijai.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą pareiškėjui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal 35 str. 1 d. 2 p.) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą pareiškėjui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamiems sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.
Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2025 m. gegužės 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc2Ny05NjgvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1767-968/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1767-968/2025">eA-1767-968/2025</a> priėmė nutartį, kuria pašalino iš Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas gyventi aplinkybes, kurių pagrindu Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą šioje byloje - teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamu nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendė, jog 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, yra nepagrįsta, todėl yra šalintina iš 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo. 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Migracijos departamentas vertino, jog yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies pagrindai, tačiau LVAT panaikinus šiuos pagrindus, neliko pagrindo bausti užsienietį dėl to, ko jis nepadarė – neva užsienietis pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta administracinė atsakomybė – administracinio poveikio priemonė už asmens kaltus veiksmus, kurie yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje - uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką iki 5 metų.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinė atsakomybė taikoma nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas teisės pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2008 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N756-135/2008). Gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma, kai galima suvokti, už kokią veiką yra norima taikyti administracinę atsakomybę.
LVAT yra ne kartą pabrėžęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir teisės pažeidimo sudėties kaip visumos – t. y. tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir taikyti administracinę atsakomybę. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama sankcija. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-310/2012, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-718/2012, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-1254/2012 ir kt.).
Migracijos departamentui netinkamai konstatavus asmeniui reiškiamą kaltinimą ir šiuo pagrindu priėmus sprendimą, kuriame taip pat netiksliai išdėstyta kaltinimo esmė, buvo apribota asmens galimybė gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, o tuo pačiu – teismui tinkamai vertinti asmens veiką. Pareiškėjo vertinimu, administracinė byla turėtų būti nutraukta nenustačius užsieniečio veiksmuose pažeidimo įvykio ir sudėties.
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad LVAT pareiškėjo nurodytos nutarties administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc2Ny05NjgvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1767-968/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1767-968/2025">eA-1767-968/2025</a> rezoliucinėje dalyje nusprendė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jeigu, LVAT teisėjų kolegija norėjo panaikinti 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 24S210169 priėmimo teisinį pagrindą turėjo pasirinkti kitą ABTĮ 144 straipsnio punktą.
Pabrėžia, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2024 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 24S223800 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams ir perspėjimo įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams neužtraukia administracinės atsakomybės ir tai nėra administracinė nuobauda.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovai palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad 16 metų dirba Lietuvoje, 14 metų gyvena Lietuvoje jo prosenelė buvo (duomenys neskelbtini) pilietė, pareiškėjas pasisako prie karą Ukrainoje, yra vakarietiškų vertybių atstovas. Atstovai pabrėžė, kad išnykus pagrindui, kurio pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvą, turi būti naujinamas Migracijos departamento skundžiamas sprendimas.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais argumentais. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas remiasi tik LVAT 2025 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc2Ny05NjgvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1767-968/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1767-968/2025">eA-1767-968/2025</a> rezoliucine dalimi, kurioje I. S. skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo panaikinimo buvo atmestas.
konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 24S223800, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėją I. S. atstovaujantis advokatas K. Pivoriūnas 2022 m. lapkričio 7 d. jo vardu pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr.24S210169 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes nustatė, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Sprendime konstatavo, jog užsienietis bei jo valdoma įmonė nuo 2023 m. birželio mėn. neatitinka imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių.
Migracijos departamentas ginčijamu 2024 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 24S223800 uždraudė pareiškėjui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi it kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstą.
Dėl sprendimo dalies, kuria Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, teisėjų kolegija pažymi, kad jis priimtas Migracijos departamentui nustačius, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Sprendimą atsakovas grindė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punkto nuostatomis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis numato, kad Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir nustačius šioje normoje įtvirtintus pagrindus, savaime tai nėra pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir pakankamai adekvatus užsieniečio atveju
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas numato pagrindus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas.
Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi tik Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, kurio leidimas gyventi pareiškėjui panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad visų pirma, nors skundžiamame Sprendime atsakovas nurodo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, tačiau iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės.
Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmė be kita ko remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, savaime nebuvo pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus.
Antra, byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06086-2024-14). Sutiktina su atsakovo atstovo argumentais, kad galutiniu įsiteisėjusiu sprendimu minėtas Migracijos departamento sprendimas paliktas galioti, pareiškėjo skundas dėl leidimo laikinai gyventi panaikino atmestas kaip nepagrįstas. Tačiau teismas negali pritarti Migracijos departamento atstovo išsakytiems argumentams, kad Migracijos departamentas vadovaujasi tik rezoliucine LVAT 2025 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc2Ny05NjgvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1767-968/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1767-968/2025">eA-1767-968/2025</a>. Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. LVAT minėtoje nutartyje (administracinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc2Ny05NjgvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1767-968/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1767-968/2025">eA-1767-968/2025</a>) vertino, kad nagrinėjamu nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, yra nepagrįsta, todėl yra šalintina iš 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, tačiau, kitu, pirmiau nurodytu Įstatymo pagrindu (t. y. 50 str. 1 d. 7 p.), 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje lieka nepanaikintas. Atitinkamai koreguojami ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai (minėtos LVAT nutarties 23 p.). Šis teismo procesinis sprendimas nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę.
Byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodyta nei skundžiamame Sprendime, nei atsakovas nurodė atsiliepime į skundą ar teikdamas rašytinius paaiškinimus ir teismo posėdyje, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog skundžiamas Sprendimas dalyje dėl draudimo atvykti neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintinas.
Dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesių pažymėtina, kad iš esmės Migracijos departamentas rėmėsi Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu.. Taisyklių 15 punktas numato, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Reglamento (ES) 2018/1861 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis buvo pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS).
Be to pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamo Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką naikintina, kaip nepagrįsta.
Migracijos departamentui nepagrindus kokiu kitu teisiniu pagrindu pareiškėjo duomenys įrašyti į SIS sistemą, Sprendimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl skundžiama Migracijos departamento Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui I. S. atvykti ir apsigyventi yra naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjo skundą patenkinus, jam iš atsakovo priteisiamos 828,85 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas (procesinių dokumentų teismui parengimą, konsultacijas ir atstovavimą teisme), kurias pagrindžia 2025 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), 2025 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaitos išrašai. Pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos Lietuvos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytų dydžių. Pareiškėjui taip pat priteistinas 22,50 Eur dydžio sumokėtas žyminis mokestis. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 851,35 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo I. S. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 24S223800.
Priteisti pareiškėjui I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 851,35 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt vieną eurą ir 35 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Linas Baublys
Agnė Stankevičienė
Fausta Vitkienė
