Baudžiamoji byla Nr. 2K-371/2007
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.6.2.
2.4.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui I. Mikelioniui,
gynėjams S. Juodeliui, I. Kaganui,
išteisintajam V. B.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestas. Ištaisyta nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta techninė spausdinimo klaida patikslinant, kad V. B. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu V. S. ir V. B. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 3 d. nutartimi baudžiamoji byla, kaltinant V. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo, padaryto 1994 m. spalio 28–29 d., nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, gynėjų ir išteisintojo V. B., prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. S. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe padarė kontrabandą: 1993–1994 metais A. T. suklastojus Lietuvos Respublikos piliečio pasą, pamestame R. L. Lietuvos Respublikos piliečio pase perklijavus fotonuotrauką bei pakeitus pase gimimo datą ir asmens kodą, 1994 m. rugsėjo 28 d. Skuodo rajono savivaldybėje A. T., panaudojus suklastotą pasą ir įregistravus R. L. personalinę įmonę, veikdama bendrininkų grupe kartu su J. P., A. T., V. B. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, padarė kontrabandą, t. y. pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus, nepateikdama jų muitinės kontrolei. 1994 m. pabaigoje V. S. J. P. pavedimu susitarė su Latvijos Respublikos piliečiu I. L. dėl benzino pirkimo; 1994 m. gruodžio–1995 m. sausio mėn. laikotarpiu gavusi iš Lietuvos ūkio subjektų avansu už benziną pinigus, J. P. pavedimu dalį šių pinigų – apie 1 800 000 Lt perdavė Latvijos Respublikos gyventojui I. L. ir nurodė jam, kad į Lietuvą benzinas būtų atgabentas fiktyvios R. L. personalinės įmonės vardu, taip išvengiant muitinės kontrolės. 1994 m. gruodžio–1995 m. sausio mėn. pradžioje perdavusi I. L. pinigus ir žinomai neteisingus benzino gavėjo rekvizitus, iš anksto susitarusi, veikdama bendrininkų grupe su J. P., V. B. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, 1994 m. gruodžio 30 d.–1995 m. sausio 10 d. laikotarpiu pergabeno geležinkelio transportu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Zarasų muitinės Turmanto geležinkelio postą, į Lietuvą, Vaidotų geležinkelio stotį, esančią Vilniuje, Eišiškių pl. 100, ne UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktoriaus J. P. įgaliota veikė ir kurios vardu benzinas buvo perkamas, o fiktyvios R. L. personalinės įmonės vardu, privalomą pateikti muitinei 19 cisternų, 924 784 kg, neetiliuoto benzino A-76 krovinį, kurio vidutinė didmeninė rinkos vertė (be PVM ir akcizo) apie 696 362 Lt, panaudodama suklastotus kelio žiniaraščius su žinomai melagingais gavėjo rekvizitais; 1995 m. sausio 11 d.–vasario 1 d. laikotarpiu pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Rokiškio muitinės Obelių geležinkelio postą ir Zarasų muitinės Turmanto geležinkelio postą, 20 cisternų, 972 869 kg, neetiliuoto benzino A-76 krovinį, kurio vidutinė didmeninė rinkos vertė (be PVM ir akcizo) apie 732 570 Lt, panaudodama suklastotus kelio žiniaraščius su žinomai melagingais gavėjo rekvizitais, šių daiktų (39 cisternų benzino) nepateikė muitinės kontrolei. 1995 m. sausio 11 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui pateikus VĮ,,Lietuvos geležinkeliai“, esančios Vilniuje, Mindaugo g. 12/14, darbuotojams suklastotą R. L. personalinės įmonės 1995 m. sausio 10 d. prašymą Nr. 012 R. L. įmonės krovinį peradresuoti kitiems ūkio subjektams ir gavus sutikimą, 1995 m. sausio 12 d. V. B. Vaidotų geležinkelio stotyje, esančioje Vilniuje, Eišiškių pl. 100, panaudojus pamestą J. I. Lietuvos Respublikos piliečio pasą, ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens suklastotą įgaliojimą J. I. vardu Nr. 895786, išduotą fiktyvios R. L. įmonės, minėtą suklastotą R. L. personalinės įmonės prašymą Nr. 012, ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims suklastojus kelio žiniaraščiuose muitinės pareigūno spaudo atspaudus ir žymas apie muitinės formalumų atlikimą, V. B. už J. I. šiuose važtaraščiuose patvirtintus, kad R. L. personalinė įmonė gavo krovinį, V. B. šiuos suklastotus kelio žiniaraščius pateikus Vaidotų geležinkelio stoties darbuotojams, ji kartu su J. P. ir V. B., naudodama suklastotus dokumentus, išvengė muitinės kontrolės, 19 cisternų benzino krovinio nepateikė muitinės kontrolei, nesumokėjo privalomų mokesčių, taip padarė 480 888 Lt žalą valstybei. Vaidotų geležinkelio stoties darbuotojams gavus iš V. B. suklastotus dokumentus, fiktyvios R. L. personalinės įmonės vardu atgabentą benziną peradresavo I. Š. firmai (duomenys neskelbtini), P. R. įmonei (duomenys neskelbtini), V. B. gamybinei–komercinei įmonei, G. A. įmonei (duomenys neskelbtini), S. B. individualiai įmonei ir AB (duomenys neskelbtini). 1995 m. sausio 13 d.–vasario 7 d. laikotarpiu į Lietuvą atgabentas, panaudojant suklastotus kelio žiniaraščius su žinomai melagingais gavėjo rekvizitais, 20 cisternų, 972 869 kg, benzino krovinys, jai, J. P. ir V. B. šio krovinio nepateikus muitinės kontrolei, 1995 m. sausio 18 d. Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato ekonominės policijos pareigūnų nurodymu buvo sulaikytas, nespėjus V. S., J. P., A. T. ir V. B. realizuoti kontrabanda atgabento krovinio.
V. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe padėjo padaryti kontrabandą: 1993–1994 metų laikotarpiu, A. T. Lietuvos Respublikoje suklastojus Lietuvos Respublikos piliečio pasą, pamestame R. L. Lietuvos Respublikos piliečio pase perklijavus nuotrauką bei pakeitus gimimo datą ir asmens kodą, 1994 m. rugsėjo 28 d. Skuodo rajono savivaldybėje A. T., panaudojus suklastotą pasą ir įregistravus R. L. personalinę įmonę, veikdamas bendrininkų grupe su V. S., J. P., A. T. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, padėjo padaryti kontrabandą, t. y. padėjo pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus nepateikiant jų muitinės kontrolei. 1994 m. pabaigoje V. S. J. P. pavedimu susitarus su Latvijos Respublikos gyventoju I. L. dėl benzino pirkimo, 1994 m. gruodžio–1995 m. sausio mėn. laikotarpiu V. S. gavus iš Lietuvos ūkio subjektų avansu už benziną pinigus ir dalį šių pinigų – apie 1 800 000 Lt J. P. pavedimu perdavus I. L. ir nurodžius I. L., kad į Lietuvą benzinas būtų atgabentas fiktyvios R. L. personalinės įmonės vardu, t. y. jai nurodžius žinomai neteisingus benzino gavėjo rekvizitus, V. B., iš anksto susitaręs, bendrininkų grupe kartu su A. T., V. S., J. P. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, 1994 m. gruodžio 30 d.–1995 m. sausio 10 d. laikotarpiu padėjo pergabenti geležinkelio transportu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Zarasų muitinės Turmanto geležinkelio postą, į Lietuvą, Vaidotų geležinkelio stotį, esančią Vilniuje, Eišiškių pl. 100, ne UAB (duomenys neskelbtini), kurios vardu benzinas buvo perkamas, o fiktyvios R. L. personalinės įmonės vardu privalomą pateikti muitinei 19 cisternų, 924 784 kg, neetiliuoto benzino A-76 krovinį, kurio vidutinė didmeninė rinkos vertė (be PVM ir akcizo) apie 696 362 Lt, panaudojant suklastotus kelio žiniaraščius su žinomai melagingais krovinio gavėjo rekvizitais; 1995 m. sausio 11 d.–vasario 1 d. laikotarpiu padėjo pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Rokiškio muitinės Obelių geležinkelio postą ir Zarasų muitinės Turmanto geležinkelio postą, 20 cisternų, 972 869 kg, neetiliuoto benzino A-76 krovinį, kurio vidutinė didmeninė rinkos vertė (be PVM ir akcizo) apie 732 570 Lt, panaudojant suklastotus kelio žiniaraščius su žinomai melagingais krovinio gavėjo rekvizitais, šių daiktų (39 cisternų benzino) nepateikė muitinės kontrolei. 1995 m. sausio 11 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui pateikus VĮ,,Lietuvos geležinkeliai“, esančios Vilniuje, Mindaugo g. 12/14, darbuotojams suklastotą R. L. personalinės įmonės 1995 m. sausio 10 d. prašymą Nr. 012 R. L. personalinės įmonės krovinį peradresuoti kitiems ūkio subjektams ir gavus sutikimą, 1995 m. sausio 12 d. jis Vaidotų geležinkelio stotyje, esančioje Vilniuje, Eišiškių pl. 100, panaudojo pamestą J. I. Lietuvos Respublikos piliečio pasą, ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens suklastotą įgaliojimą J. I. vardu, išduotą fiktyvios R. L. įmonės, minėtą suklastotą R. L. personalinės įmonės prašymą Nr. 012, ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims 1995 m. sausio 12 d. suklastojus kelio žiniaraščiuose muitinės pareigūno spaudo atspaudus ir žymas apie muitinės formalumų atlikimą, jis už J. I. šiuose žiniaraščiuose patvirtino, kad R. L. personalinė įmonė gavo krovinį, ir šiuos suklastotus kelio žiniaraščius pateikė Vaidotų geležinkelio stoties darbuotojams. Taip jis kartu su V. S. ir J. P., naudodami suklastotus dokumentus, išvengė muitinės kontrolės, 19 cisternų benzino krovinio nepateikė muitinės kontrolei, nesumokėjo privalomų mokesčių, padarydamas 480 888 Lt žalą valstybei. 1995 m. sausio 12 d. Vaidotų geležinkelio stoties darbuotojams gavus iš jo suklastotus dokumentus, fiktyvios R. L. personalinės įmonės vardu atgabentą benziną peradresavo I. Š. firmai (duomenys neskelbtini), P. R. įmonei (duomenys neskelbtini), V. B. gamybinei–komercinei įmonei, G. A. įmonei (duomenys neskelbtini), V. B. individualiai įmonei ir AB (duomenys neskelbtini). 1995 m. sausio 11 d.–vasario 1 d. laikotarpiu į Lietuvą atgabentas, panaudojant suklastotus dokumentus – kelio žiniaraščius su žinomai melagingais gavėjo rekvizitais – 20 cisternų, 972 869 kg, benzino krovinys, jam, J. P. ir V. S. šio krovinio nepateikus muitinės kontrolei, 1995 m. sausio 18 d. Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato ekonominės policijos pareigūnų nurodymu buvo sulaikytas, nespėjus jam, J. P., V. S. ir A. T. realizuoti kontrabanda atgabento krovinio.
Pirmosios instancijos teismas V. S. ir V. B. išteisino, nes jie nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje nurodoma, kad gabenant benziną į Lietuvą geležinkeliu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Zarasų muitinės Turmanto geležinkelio posto Rokiškio muitinės Obelių postą, šis krovinys buvo užfiksuotas personalinės R. L. įmonės vardu, tai patvirtina muitinės spaudas. Todėl teismas konstatavo, kad nėra vieno iš kontrabandos požymių – benzino nepateikimo muitinės kontrolei, o nustatytas kitas kontrabandos požymis – kitoks muitinės kontrolės išvengimas. Tačiau, teismo nuomone, byloje nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad V. S. ir V. B. suvokė, jog R. L. personalinė įmonė buvo fiktyvi, ir padarė išvadą, kad V. S. ir V. B. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios padaryti kontrabandą.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad benzinas nebuvo krovinio gavėjo deklaruotas, nes benziną, atgabentą į Vaidotų geležinkelio stotį, krovinio gavėjas privalėjo deklaruoti, atlikti muitinės procedūras Vilniaus teritorinėje muitinėje, tačiau apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir prašymą panaikinti išteisinamąjį nuosprendį atmetė.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl nepagrįsto V. S. ir V. B. išteisinimo, dėl teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybių (BPK 320 straipsnio 3 dalis), įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas netinkamą išteisinimo pagrindą, nuosprendį surašė pažeisdamas BPK 303 straipsnio 5 dalies reikalavimą, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų neištaisė ir taip iš esmės pažeidė BPK 329 straipsnio 4 punkto reikalavimą, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad buvo padaryta nusikalstam veika, numatyta BK 199 straipsnyje, esant kvalifikuojančiam požymiui – kitaip išvengiant muitinės kontrolės. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad yra ir kitas veiką kvalifikuojantis požymis – kontrabandos dalyko (benzino) nepateikimas muitinės kontrolei. Tačiau teismai nenustatė V. S. tiesioginės tyčios padaryti kontrabandą. Apeliacinis teismas šią išvadą iš esmės grindė tik V. S. parodymais, jog ji maniusi, kad krovinį pateikti muitinei turi krovinio gavėjas ir kad ji nežinojusi muitinės formalumų atlikimo tvarkos. Kasatorius pažymi, kad apeliacinis teismas išvadą apie V. S. tyčią padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neišanalizavęs jos veiksmų rengiantis daryti nusikaltimą, darant jį ir po jo padarymo. Teismai, vertindami V. S. kaltės formą, iš esmės neatsižvelgė į nusikalstamos veikos mechanizmą, kad kontrabandą padarė bendrininkų grupė, o kiekvienas bendrininkas atliko tik dalį BK 199 straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų ir jų veiksmai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito. Nors bendrininkai vienas kito artimai nepažinojo, tačiau juos siejo nusikaltimo organizatorius (nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs J. P.). Nebuvo atsižvelgta į krovinių gabenimo geležinkelio transportu specifiką ir į tai, kad V. S. atliko didžiąją dalį BK 199 straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų: gavusi finansinių lėšų iš Lietuvos ūkio subjektų, surado užsienyje benzino pardavėją – I. L., kuriam, perdavusi pinigus, nurodė kada, kokiu transportu ir kokios įmonės vardu į Lietuvą atgabenti benziną.
Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatų, patvirtintų J. I. muitinės departamento direktoriaus 1993 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 206, 13 punktą, muitinės formalumams atlikti buvo reikalingi prekių įsigijimo dokumentai: sutartys, kokybės sertifikatai, sąskaitos, įmonės registravimo pažymėjimas, licencijos ir t. t. Tokių dokumentų, įvežant benzino krovinį į Lietuvą, nebuvo, nes V. S., perdavusi I. L. 1,8 mln. Lt, nesiėmė priemonių, kad būtų išduoti pinigų sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, kad benzino pirkimo–pardavimo sandoris būtų įformintas raštiška sutartimi, nors tokią realią galimybę turėjo. Apeliacinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad be nuostatuose nurodytų benzino krovinio įsigijimo dokumentų neįmanomas ne tik gautų piniginių lėšų, prekių įtraukimas į buhalterinę apskaitą, muitinės formalumų atlikimas, bet ir privalomų mokesčių valstybei – pridėtinės vertės ir akcizo sumokėjimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. S., veikdama kaip UAB (duomenys neskelbtini) įgaliota atstovė, gavusi iš Lietuvos ūkio subjektų pinigus avansu, organizavo raštiškų sutarčių su šiomis įmonėmis sudarymą, o šiose sutartyse buvo numatytas pardavėjo, t. y. UAB (duomenys neskelbtini), įsipareigojimas perduoti Lietuvos ūkio subjektams benziną jau sumokėjus mokesčius. Taigi, kasatoriaus nuomone, V. S. sąmoningai nereikalavo iš benzino pardavėjo I. L. sudaryti raštišką sutartį, pateikti pinigų gavimą patvirtinančius dokumentus. Tokių dokumentų neprireikė, kai 1995 m. sausio 10 d. pirma partija benzino (19 cisternų) buvo atgabenta į Lietuvą ją nepateikus muitinės kontrolei ir taip išvengus privalomų mokesčių valstybei, buvo išdalyta Lietuvos ūkio subjektams. Liudytojas V. B., kuris gavo 1 cisterną benzino iš pirmosios kontrabanda atgabentos partijos, parodė, kad negalėjo gauto benzino įtraukti į apskaitą, nes nebuvo pateikti visi reikalingi ir būtini dokumentai, apie tai jis kalbėjosi su V. S., kuri pažadėjo pateikti visus būtinus dokumentus, bet taip ir nepateikė. Kasatorius pažymi, kad tokius dokumentus J. P. ir V. S. pradėjo rinkti tik tada, kai 1995 m. sausio 18 d. policija sulaikė antrąją partiją benzino ir prireikė įrodyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra tikroji į Lietuvą atgabento benzino savininkė, nuslėpdami faktą, kad pirmoji partija į Lietuvą įvežto benzino jau buvo perduota ūkio subjektams.
Be to, teisė į benzino nuosavybę buvo grindžiama klastotais dokumentais. J. P. 1995 m. kovo 10 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą teigdamas, kad benziną UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo iš Latvijos firmos (duomenys neskelbtini) 1995 m. sausio 16 d. sutarties pagrindu, pateikdamas V. S. gautas klastotas sutarties ir firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvito Nr. 101, patvirtinančio 1995 m. sausio mėn. 180 000 JAV dolerių mokėjimą už benziną, kopijas. Šiuose klastotuose dokumentuose nurodyta mažesnė perduotų pinigų suma (siekiant nuslėpti pirmosios partijos benzino įvežimo faktą) ir neteisinga sandorio ir pinigų perdavimo data (bandant nuslėpti tą aplinkybę, kad sandoris buvo sudarytas dar prieš įvežant benziną į Lietuvą). Dėl šios priežasties V. S. parodymai, duoti 1995 m. gegužės 4 d. prokurorui (dėl įvežto benzino kiekio, susitarimo su I. L. datos ir jam perduotų pinigų sumos), iš esmės sutapo su prokuratūrai pateiktų klastotų dokumentų turiniu. Šie pirmą kartą V. S. duoti parodymai, neigiant 1995 m. sausio 10 d. pirmos partijos (19 cisternų) benzino įvežimo į Lietuvą faktą, patvirtina V. S. nusikaltimo subjektyviąją pusę.
Kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas sutiko su V. S. parodymais, kad ji 1995 m. nežinojusi muitinės formalumų atlikimo tvarkos, o prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad ji yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, 1992 m. mokėsi Rygos biznio mokykloje, kur įgijo ekonomikos pagrindus, jai ne kartą teko vykti į užsienį per valstybės sieną, kur teko praktiškai susipažinti su muitinės veikla, jos vėlesnis vadovaujančio darbo pobūdis banke, patvirtina, kad V. S. turėjo pakankamai žinių apie muitinės veiklą ir muitinės formalumus, nemotyvuotai atmetė. Be to, šis teismas (apeliacinis) netinkamai vertino V. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, padaręs nepagrįstą išvadą, kad jos parodymai buvo nuoseklūs. Siekiant pašalinti šiuos neaiškumus prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė apklausti kaip liudytoją prokurorą D. Stankevičių apie apklausos protokolo surašymo aplinkybes, tačiau toks prokuroro prašymas buvo nepagrįstai atmestas ir taip pažeistas BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimas.
Kasatorius dar nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus ir nenustatė bylos aplinkybių, svarbių priimtam sprendimui pagrįsti, pvz., ar V. B. atliko visus jam inkriminuotus veiksmus, ar tik jų dalį. Apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog nuosprendyje nurodyta, kad V. B. byla nutraukta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje (faktiškai byla nutraukta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje), t. y. dėl V. A. įmonės dokumentų suklastojimo, ir kad šią veiką patvirtinantys įrodymai nuosprendyje neanalizuojami. Tačiau vėliau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuojama, kad bylos medžiaga nustatyta, kad V. B. panaudojo suklastotą įgaliojimą Nr. 895792, įrašė žinomai melagingas žinias didžiosios siuntos lydraštyje Nr. 06410415, kad V. B. kaip V. A. prekybos įmonės įgaliotas asmuo gavo krovinį. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, remdamasis aplinkybėmis, kurios buvo netirtos ir dėl kurių baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Taip pat prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad kaltinime V. B. inkriminuotos kitos aplinkybės, jog jis panaudojo pamestą J. I. pasą, J. I. vardu išduotą įgaliojimą Nr. 895786, tačiau teismas įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, nevertino ir neanalizavo bei savo išvadų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, bet, neišnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentų, padarė kitas nepagrįstas ir nelogiškas išvadas.
Apeliacinis teismas teisingai nurodė, jog „apygardos teismas nustatė, kad V. B., J. P. paprašius, už J. I. pasirašė kelio žiniaraščiuose apie krovinio gavimą“, tačiau toliau einanti išvada, jog „atidarydamas jis pateikė kito asmens – J. I. suklastotą pasą ir J. I. vardu išduotą įgaliojimą (kuris išduotas fiktyvios R. L. personalinės įmonės vardu). Tokius veiksmus teismas vertino kaip nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui baudžiamąją bylą nutraukė“ yra visiškai prieštaringa ir neteisinga. Apygardos teismas nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė ne dėl šio epizodo, o dėl kito – 1994 m. dokumentų V. A. vardu klastojimo. Šių aplinkybių apygardos teismas nenustatė, todėl prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma pripažinti V. B. kaltu padarius šias veikas.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. B., nenurodė, ar kaltinime V. B. inkriminuotos aplinkybės nustatytos, ar ne, tačiau konstatavo, kad nėra įrodymų, jog V. B. buvo žinoma, kad jo veiksmais pateikiant suklastotus dokumentus bei klastojant juos yra padedama kitiems asmenims darant kontrabandą. Šią išvadą dėl V. B. kaltės formos, apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis vien tik paties V. B. parodymais neanalizuodamas visų jo veiksmų teisinių pasekmių – tai, kad jis prisistatęs kito asmens vardu ir už kitą asmenį pasirašė dokumentuose, Vaidotų geležinkelio stotyje veikė ne pirmą kartą, kad jis ne tik pateikė Vaidotų geležinkelio stoties darbuotojoms klastotą asmens pasą, bet ir paėmęs kelio žiniaraščius neužilgo juos grąžino su klastotais muitinės atspaudais, patvirtinančiais apie tariamą prekių pateikimą muitinės kontrolei, t. y. jog jis pateikęs klastotus dokumentus su muitinės atspaudais ir už kitą asmenį pasirašęs apie krovinio gavimą faktiškai pradėjo disponuoti kontrabanda atgabentu kroviniu.
Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu (liudytojų T. S., T. D., V. K. parodymų ir kt.), įrodymus vertino išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį, 305 straipsnio 3 dalies 4 punktą.
Pirmosios instancijos teismas V. S. ir V. B. išteisino pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnyje, buvo padaryta, tačiau nesurinkta duomenų, jog šią nusikalstamą veiką padarė V. S. ir V. B. Taigi teismas nustatęs, jog nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau ją padarė ne V. S. ir ne V. B., o kiti asmenys, privalėjo šiuos asmenis išteisinti ne BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto, o BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformulavęs netinkamą išteisinimo pagrindą, iš esmės pažeidė BPK 303 straipsnio 5 dalį ir tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą (teisėtą) nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šių esminių BPK pažeidimų neištaisė, taip pats iš esmės pažeidė BPK 329 straipsnio 4 punkto reikalavimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus nagrinėjant apeliacinį skundą dėl nepagrįsto V. S. išteisinimo
Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kuri yra analogiška pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. S. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymio, t. y. tiesioginės tyčios padaryti kontrabandą. Kasatorius teigia, kad tokia išvada buvo padaryta išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nepatikrinus bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo; jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Tačiau baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, be to, šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: V. S. 1994 m. pabaigoje susitarė su Latvijos piliečiu I. L. dėl benzino pirkimo ir 1994 m. gruodžio–1995 m. sausio mėn. laikotarpiu iš Lietuvos ūkio subjektų ir iš artimų pažįstamų verslininkų surinko už benziną pinigus, J. P., dėl kurio byla išskirta, pavedimu 1 800 000 Lt perdavė Latvijos piliečiui I. L. ir nurodė, kad į Lietuvą benzinas būtų gabenamas R. L. personalinės įmonės vardu. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad šių faktinių bylos aplinkybių neginčija.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami V. S. veiksmus nurodė, kad jos veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia padaryti kontrabandą.
Kasatorius nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo tokia išvada kasaciniame skunde nurodo, kad V. S. iš esmės atgabenus krovinį į Lietuvą ji šio krovinio nedeklaravo, nepateikė Vilniaus muitinės kontrolei ir, suklastojus muitinės žymas dėl atlikto prekių importo, krovinys buvo realizuotas, nesumokėjus privalomų mokesčių valstybei, t. y. V. S. atliko didžiąją dalį BK 199 straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų ir kiekvieno bendrininko veiksmai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito.
Kolegijos nuomone, minėti kasatoriaus teiginiai iš esmės keičia teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas iš naujo faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, o bylą patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tiek V. S., tiek kitų liudytojų P. R., V. B., I. L., Z. B. duoti parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai teismo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, BPK 20 straipsnio 5 dalies normos reikalavimų nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų). Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas).
Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas atliko teisminį tyrimą ir bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.
Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis), ir bylą patikrino tiek, kiek to prašoma prokuroro skunde, o nutartyje nurodė motyvus, kodėl apeliacinis skundas atmetamas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus nagrinėjant apeliacinį skundą dėl nepagrįsto V. B. išteisinimo
Kasatorius taip pat skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl V. B. inkriminuotų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį veiksmų vertinimo, teigdamas, kad teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų šios bylos dalies aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
Kolegijos nuomone, šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas atskira teismo nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams: V. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad V. B. panaudojo suklastotą įgaliojimą Nr. 895792, pateikė šį suklastotą dokumentą Vaidotų geležinkelio stoties darbuotojams, ir be to, geležinkelio stotyje sąstato ir didžiosios siuntos lydraštyje Nr. 06410415 įrašė žinomai melagingas žinias, kad jis, kaip V. A. prekybos įmonės įgaliotas asmuo, gavo 697 000 kg benzino A-76 krovinį, įrašydamas į lydraštį žinomai neteisingus savo paso ir gyvenamosios vietos duomenis“.
V. B. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, jam inkriminuojant šiuos konkrečius veiksmus: 1995 m. sausio 12 d. jis Vaidotų geležinkelio stotyje panaudojo pamestą J. I. Lietuvos Respublikos piliečio pasą, ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens suklastotą įgaliojimą J. I. vardu, išduotą fiktyvios R. L. įmonės, suklastotą R. L. personalinės įmonės prašymą Nr. 012, ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims 1995 m. sausio 12 d. suklastojus kelio žiniaraščiuose muitinės pareigūno spaudo atspaudus ir žymas apie muitinės formalumų atlikimą, jis už J. I. šiuose žiniaraščiuose patvirtino, kad R. L. personalinė įmonė gavo krovinį, ir šiuos suklastotus kelio žiniaraščius pateikė Vaidotų geležinkelio stoties darbuotojams.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis išdėstyta pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Joje nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl V. B. išteisinimo, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimą nuosprendyje patikrino nepažeisdamas BPK nuostatų. Laikyti, kad teismų išvados dėl įrodymų nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ar kad įrodymai įvertinti pažeidžiant įstatymo reikalavimus, nėra pagrindo. Kasatoriaus motyvai dėl liudytojų T. S., T. D., V. K. parodymų vertinimo yra susiję su nauju įrodymų vertinimu, todėl nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų. Šios instancijos teismas, atsakęs į esminius apelianto (prokuroro) skundo argumentus, jo apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Dėl BPK 303 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 3 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodęs, kad V. S. ir V. B. išteisinti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, padarė esminį BPK pažeidimą, nes turėjo išteisinti ne remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, o BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kad nenustatyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Kasatorius šį teiginį argumentuoja tuo, kad teismai nustatė, jog nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta, tačiau nesurinkta duomenų, jog šią veiką padarė V. S. ir V. B. Tačiau šis kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas, nes jis neatitinka bylos aplinkybių.
Apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad V. S. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, o V. B. – nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymių, t. y. teismas išteisintųjų veiksmuose nenustatė visų padaryto nusikaltimo sudėties požymių. Esant tokioms aplinkybėms teismas pagrįstai V. S. ir V. B. išteisino remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu – kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Lidija Liucija Žilienė
Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas
