Baudžiamoji byla Nr. 2K-431-746/2015
Teisminio proceso Nr. 1-51-1-00421-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.3;
2.1.7.4;
2.2.2.3.3;
2.3.3;
2.4.5.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį vienuolikai metų. Į V. V. bausmės laiką įskaičiuotas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. spalio 1 d.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, kuria nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 30 d., apie 22.00 val., Naujojoje Akmenėje, prie Respublikos gatvės namo Nr. 5 antros laiptinės, konflikto metu tyčia vieną kartą smogė kumščiu nukentėjusiajam M. K. į veidą, taip padarydamas muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, pogleivines kraujosruvas abiejų lūpų vidiniuose paviršiuose, taip pat metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kairę plaštaką, taip padarydamas jam poodines kraujosruvas dešinėje kaktos pusėje, kairiajame skruoste, pereinančias į kairės akies apatinį voką, odos nubrozdinimus kaktoje ir kairiajame skruoste. Nuo šių metaliniu strypu suduotų smūgių nukentėjusiajam po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių bei galvos smegenų skilveliuose išsiliejo kraujas ir dėl to jis mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo jį išteisinti.
Kasatorius teigia, kad jam bausmės laikas turėtų būti skaičiuojamas ne, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuo 2014 m. sausio 15 d., o nuo jo sulaikymo 2010 m. rugsėjo 22 d. Ispanijos Karalystėje, nes jis buvo sulaikytas ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymu.
Kasatorius nurodo, kad jis nuteistas nepagrįstai – už veiką, kurios nepadarė. Kasatoriaus teigimu, liudytojos I. S. bei I. B. buvo paveiktos bylą tyrusių pareigūnų ir davė melagingus parodymus. Pasak kasatoriaus, šių liudytojų parodymai tarpusavyje nesutampa: liudytoja I. S. teigia, kad jam buvo sužalota šlaunis, o I. B. – kad blauzda. Kasatoriaus nuomone, šios liudytojos nepagrįstai nepatrauktos atsakomybėn pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, nes jos neva žinojo apie daromą nusikaltimą, tačiau apie tai nepranešė teisėsaugos institucijoms. Kartu kasatorius pažymi, kad visi liudytojai parodė matę du užpuolikus, o nusikaltimo padaryme dalyvavę M. A. ir G. L., matę iš arti nusikaltėlius, teisme parodė, kad tai tikrai nebuvo jis (kasatorius). Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jam pareiškus prašymą apžiūrėti jo kūną tam, kad būtų įsitikinta, ar yra padaryta sužalojimų, teismai šį jo prašymą atmetė. Kasatoriaus tvirtinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 197 straipsnio nuostatomis, buvo galima atlikti ir eksperimentą taip atkuriant tiriamo įvykio situaciją, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, anot kasatoriaus, nė vieno liudytojo baudžiamojoje byloje nepagrįstai neapklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas, taip pat nebuvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų apklausti užsienyje gyvenantys liudytojai.
Kasatoriaus skunde taip pat tvirtina, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo suvaržytos ir jo teisės į gynybą, nes valstybės skirtas gynėjas, pažeisdamas BPK 48 straipsnio nuostatas, neatliko savo pareigų – jį gynė tik formaliai, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jo baudžiamosios bylos, nes neatsižvelgė į tai, kad buvo pažeisti BPK 83, 143, 173, 184, 192, 266, 275–276, 279, 295 straipsnių reikalavimai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl bausmės laiko pradžios, atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasatorius Ispanijos Karalystėje buvo sulaikytas už šioje valstybėje padarytą nusikalstamą veiką – plėšimą ir Ispanijos Karalystėje atlieka bausmę už nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas Valensijos 4-ojo Baudžiamųjų bylų teismo 2012 m. vasario 6 d. nuosprendžiu, kuriuo yra įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. Pasak prokurorės, kasatorius Lietuvos Respublikai faktiškai buvo perduotas 2014 m. sausio 15 d. ir nuo tos dienos pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendyje į bausmės laiką yra įskaičiuotas laikas, jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas iki 2014 m. spalio 1 d. Prokurorė pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas ankstesnio kasatoriaus sulaikymo laiko įskaityti į bausmės laiką neturėjo teisinio pagrindo, nes, tenkinant Europos arešto orderį, Ispanijos Karalystės Nacionalinės audiencijos Baudžiamųjų bylų 2-ojo skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo tik pritarta V. V. perdavimui Lietuvos Respublikai atidedant jo faktinį perdavimą.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir išanalizavo byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. V. kaltės nužudžius nukentėjusįjį M. K. ir nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; teismas savo išvadas pagrindė teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautų ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma.
Prokurorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokurorės, patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms; visi baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro nuteistojo V. V. kaltės įrodymų visumą. Prokurorė pažymi, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patenkinus nuteistojo V. V. prašymą, buvo atliktas įrodymų tyrimas, imtasi priemonių iškviesti liudytojus D. M., I. S., I. B., E. M., tačiau jų atvesdinti nepavyko, nes buvo gauti duomenys, jog jie išvykę į užsienį, kaip liudytojas apklaustas M. A., perklausyti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio garso įrašai, kuriuose užfiksuoti E. M. bei K. R. parodymai, kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, apžiūrėtas metalinis vamzdis. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išnagrinėjo visus nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmetė.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl liudytojų I. S. ir I. B. parodymų prieštaringumo dėl V. V. žaizdos vietos, teigia, kad abi liudytojos nurodė tą pačią kasatoriaus sužalotą kūno dalį – koją, o tai, kad jos skirtingai nurodė sužalotos kojos vietą, jų parodymų teisingumui įtakos neturi. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos I. S. ir I. B. nežinojo apie daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą – jos tik matė atvykusį sužeistą V. V., iš kurio sužinojo, kad jis susimušė su vaikinais, pabėgo nuo policijos ir negali grįžti į Naująją Akmenę, nes jo ieškos policija. V. V. joms neprisipažino nužudęs žmogų, t. y. padaręs labai sunkų nusikaltimą, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad I. S. ir I. B. turi atsakyti pagal BK 238 straipsnio 1 dalį.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl eksperimento atlikimo, nurodo, kad BPK 197 straipsnyje tik suteikiama galimybė, bet ne įpareigojamą, atlikti eksperimentą, o tai, kokius konkrečius baudžiamojo proceso veiksmus reikia atlikti, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Kartu prokurorė pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje eksperimentas nebuvo reikalingas, nes buvo surinkta pakankamai kitų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad M. K. nužudė V. V.
Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl suvaržytos jo teisės į gynybą. Pasak prokurorės, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatoriui buvo sudaryta galimybė tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jį gynę advokatai proceso metu buvo aktyvūs, reiškė prašymus, įrodymų tyrimo metu uždavinėjo klausimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie netinkamai gynė nuteistojo interesus.
Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus skundo teiginiai dėl BPK 83, 143, 173, 184, 192, 266, 275–276, 279, 295 straipsnių pažeidimo yra deklaratyvūs, nes jis tik neargumentuotai išvardija šiuos BPK straipsnius.
Nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo V. V. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, padarytų esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 197 straipsnio, 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų, susijusių su duomenų pripažinimu įrodymais, įrodymų tyrimu ir vertinimu. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl šių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teigia, kad: jis nuteistas nepagrįstai – už veiką, kurios nepadarė; liudytojų I. S. ir I. B. parodymai yra prieštaringi, nes liudytoja I. S. nurodo, kad jam buvo sužalota šlaunis, o I. B. – kad blauzda; visi liudytojai parodė matę du užpuolikus, o nusikaltimo padaryme dalyvavę M. A. ir G. L., matę iš arti nusikaltėlius, teisme parodė, kad tai tikrai nebuvo jis (kasatorius), ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių ištyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Nuteistasis V. V. skunde taip pat teigia, kad jam bausmės laikas turėtų būti skaičiuojamas ne, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuo 2014 m. sausio 15 d., o nuo jo sulaikymo 2010 m. rugsėjo 22 d. Ispanijos Karalystėje, nes jis buvo sulaikytas ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymu. Pažymėtina, kad toks argumentas nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nebuvo nurodytas, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtas. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šis kasatoriaus skundo teiginys turi būti paliktas nenagrinėtas, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jis negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Be to, nuteistasis V. V. kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo suvaržytos ir jo teisės į gynybą, nes valstybės skirtas gynėjas, pažeisdamas BPK 48 straipsnio nuostatas, neatliko savo pareigų – jį gynė tik formaliai, taip pat kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jo baudžiamosios bylos, nes neatsižvelgė į tai, kad buvo pažeisti BPK 83, 143, 173, 184, 192, 266, 275–276, 279, 295 straipsnių reikalavimai. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai yra deklaratyvūs, nes iš esmės neargumentuoti. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to šie kasatoriaus skundo teiginiai paliekami nenagrinėti.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad liudytojos I. S. bei I. B. buvo paveiktos bylą tyrusių pareigūnų ir davė melagingus parodymus. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos I. S. bei I. B. nepagrįstai nebuvo patrauktos atsakomybėn pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, nes jos neva žinojo apie daromą nusikaltimą, tačiau apie tai nepranešė teisėsaugos institucijoms. Taigi, nors kasatorius skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/2010, 2K-451/2013, 2K-228/2014). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį V. V., nukentėjusiąją J. D., liudytojus E. M., T. M., L. L., G. L., G. V., R. K., K. R., L. M.-P., A. L., ikiteisminio tyrimo pareigūnę E. B., balsu perskaitė liudytojų E. M., T. M., L. L., G. L., R. K., K. R., L. M.-P., A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, liudytojų D. M., I. B., I. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes, bandant iškviesti ir atvesdinti šias liudytojas į teisiamąjį posėdį, buvo gauti duomenys, jog jos išvykusios ir gyvena užsienyje, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir V. V. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo V. V. padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – jį teisinančius – įrodymus. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pabrėžtina, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių surasti ir apklausti liudytojas D. M., I. B., I. S. teisiamajame posėdyje (siuntė teismo šaukimus ir priėmė 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartis dėl jų atvesdinimo), tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. rugsėjo 8 d. tarnybinių pranešimų matyti, kad šios liudytojos išvykusios iš Lietuvos ir gyvena užsienyje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad „esant tokiai situacijai, kai liudytojos gyvena užsienio valstybėse ir negali atvykti į teismo teisiamąjį posėdį, pirmosios instancijos teismas pasinaudojo jam suteikta BPK teise perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus liudytojų D. M., I. B., I. S. parodymus, kurie buvo reikalingi patikrinti byloje surinktus kitus duomenis“. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, taip pat ėmėsi visų būtinų priemonių iškviesti užsienyje gyvenančius liudytojas į teismo posėdį ir juos apklausti (teismas kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą bei Akmenės rajono policijos komisariatą prašydamas tarpininkauti nustatant liudytojų I. S., I. B., D. M., E. M. gyvenamąsias vietas, jų kontaktinius duomenis), tačiau telefonu ir elektroniniu paštu pavyko susisiekti tik su liudytojomis D. M. ir I. S., kurios atsiuntė pranešimus, kad šiuo metu gyvena užsienyje ir į teismo posėdžius atvykti neturi galimybių ir prašė remtis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu su liudytojais I. B. ir E. M. telefonu nepavyko susisiekti, o kitų kontaktinių duomenų, suteikiančių galimybių susiekti su šia liudytoja, byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją M. A., perklausė liudytojų K. R., E. M. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje duotų parodymų garso įrašus, apžiūrėjo daiktinį įrodymą – metalinį vamzdį, balsu perskaitė liudytojo M. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomos įvykio vietos apžiūros protokolą, užduotį atlikti vamzdžio tyrimą, specialisto 2010 m. balandžio 23 d. išvadą Nr. KM 03-06/10(04). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. V. skunde, 2015 m. kovo 4 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, ir nurodė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Kartu nagrinėjamo kasacinio skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. V. skundo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo neatliktos liudytojų I. B., I. S., L. B., D. M., M. A., E. M. apklausos, nurodęs, kad pagal BPK 184 straipsnį „prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos tada, kai manoma, jog bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojo nebus įmanoma apklausti arba liudytojas gali pakeisti parodymus, arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus, arba tiesiog ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus“, motyvuotai konstatavo, kad įstatyme nereikalaujama, jog liudytoją privalomai apklaustų ikiteisminio tyrimo teisėjas; prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos ne bet kada, o esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, apie kurių realumą ir būtinumą sprendžia pats prokuroras. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad nuteistasis V. V. ir jo gynėjas, susipažinę su pateikta visa ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga, nepateikė prašymų, kad liudytojus I. B., I. S., L. B., D. M., M. A., E. M. apklaustų ikiteisminio tyrimo teisėjas.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistojo V. V. baudžiamąją bylą nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos. Kartu nagrinėjamo kasacinio skundo kontekste pažymėtina tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad liudytojoms I. S. ir I. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas spaudimas duoti melagingus parodymus. Taip pat, priešingai nei tvirtina kasatorius, nebuvo pagrindo liudytojų I. S., I. B. traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 238 straipsnį už nepranešimą apie teisėsaugos įstaigai arba teismui apie žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą, nes, kaip matyti iš šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jos nežinojo apie daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą – tik matė pas jas atvykusį sužeistą V. V., iš kurio sužinojo, kad jis susimušė su vaikinais, pabėgo nuo policijos ir negali grįžti į Naująją Akmenę, nes jo ieškos policija, tačiau neprisipažino joms nužudęs žmogų, t. y. padaręs labai sunkų nusikaltimą.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 197 straipsnio nuostatų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad, vadovaujantis BPK 197 straipsnio nuostatomis, nebuvo atliktas eksperimentas taip atkuriant tiriamo įvykio situaciją.
Pagal BPK 197 straipsnį liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė, bet ne įpareigojimas atlikti eksperimentą, jeigu to reikia liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti. Tai, ar būtina atlikti eksperimentą, priklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijos sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba teismas. Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą sprendimas dėl šio procesinio veiksmo atlikimo yra atitinkamai ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo prerogatyva.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad būtinybės atlikti byloje eksperimentą nebuvo, nes ikiteisminio tyrimo ir bylos proceso teisme metu buvo surinkta duomenų visuma, leidžianti pagrįstai manyti, kad nukentėjusįjį M. K. nužudė nuteistasis V. V., ir neginčijamai nustatyti visas faktines bylos aplinkybes.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojo baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 197 straipsnio nuostatos.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorius nurodo, jog, jam pareiškus prašymą apžiūrėti jo kūną tam, kad būtų įsitikinta, ar yra padaryta sužalojimų, teismai šį jo prašymą atmetė. Taigi, nors kasatorius tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, jis nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepareiškė prašymo apžiūrėti jo kūną, todėl toks jo prašymas baudžiamąją bylą nagrinėjant teismuose nebuvo nagrinėtas. Taigi esant tokiai situacijai nėra teisinio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
