Baudžiamoji byla Nr. 2K-436-697/2015
Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00362-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.3.1;
1.2.14.4.2;
2.1.2.9;
2.1.7.4;
2.1.15.3.1;
2.2.2.3.1;
2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,
gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,
nuteistajam T. L.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalies, kuria T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį.
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – trejiems metams, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – šešiems mėnesiams, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu penkiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Iš nuteistojo T. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. B. priteista 840 Lt (243,28 Eur) turtinei ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nuosprendis, kuriuo iš dalies patenkinus nuteistojo T. L. apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. (turėtų būti – 2013 m. lapkričio 29 d.) nuosprendis pakeistas, panaikinant jo dalį, kuria T. L. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, ir jis dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, taip pat iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad,,T. L. laikė 19,42 g džiovintų augalų kanapių (ir jų dalių) ir 1,73 g kanapių sėklų“. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį iš dalies sudėjus ir apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. L. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su trimis nenustatytais asmenimis, 2010 m. liepos 4 d., apie 22.00 val., Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą – tyčia suduodamas nukentėjusiajam L. B. ne mažiau kaip trisdešimt vieną kartą į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame žaste, dešiniame peties sąnaryje – žąste, blauzdose, kairėje ausyje, kakle, krūtinės ląstoje su odos nubrozdinimais, odos nubrozdinimus kairės rankos penktame piršte, dešinėje plaštakoje, kelio sąnaryje, kaktoje, kairėje blauzdoje, juosmenyje – nugaroje, kairio inksto sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip atėmęs galimybę jam priešintis, pagrobė iš jo mobiliojo ryšio telefoną LG KE970 (700 Lt (202,73 Eur) vertės), rankinį laikrodį,,Perfekt“ (140 Lt (40,55 Eur) vertės), bevertes mobiliojo ryšio operatoriaus,,Tele-2“ SIM kortelę,,Pildyk“, AB banko,,Swedbank“ mokėjimo kortelę, AB banko,,Hansabankas“ negaliojančią mokėjimo kortelę, piniginę ir taip padarė nukentėjusiajam 840 Lt (243,28 Eur) turtinę žalą.
Taip pat jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su trimis nenustatytais asmenimis, 2010 m. liepos 4 d., apie 22.00 val., Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą – tyčia suduodamas nukentėjusiajam L. B. ne mažiau kaip trisdešimt vieną kartą į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame žaste, dešiniame peties sąnaryje – žąste, blauzdose, kairėje ausyje, kakle, krūtinės ląstoje su odos nubrozdinimais, odos nubrozdinimus kairės rankos penktame piršte, dešinėje plaštakoje, kelio sąnaryje, kaktoje, kairėje blauzdoje, juosmenyje – nugaroje, kairio inksto sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį L. B. perduoti jam 5000 Lt (1448,10 Eur).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. L. buvo nuteistas ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, taip pat pašalinta aplinkybė dėl džiovintų augalų kanapių ir jų dalių bei kanapių sėklų laikymo ir dėl to jam nežymiai sumažinta galutinė subendrinta bausmė, tačiau šios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.
Kasaciniu skundu nuteistojo T. L. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai įvertinę faktines aplinkybes, nepagrįstai jo ginamojo veiksmus kvalifikavo kaip plėšimą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 180 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, teismai nuteistojo T. L. veiksmuose nenustatė nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų plėšimo požymių, jo padarymo mechanizmo, o bylos duomenys apskritai paneigia, kad nukentėjusysis L. B. buvo apiplėštas. Teismai tiksliai nenustatė, kokiais konkrečiais smurtiniais veiksmais, būdingais plėšimui, buvo padarytas nusikaltimas, nes tie patys veiksmai – trisdešimt vienas smūgis, suduotas nukentėjusiajam L. B. į įvairias kūno vietas, buvo inkriminuoti nuteistajam tiek aprašant plėšimo, tiek turto prievartavimo veikas. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, kiekviena veika aprašoma atskirai; kai yra idealioji sutaptis, nusikalstama veika aprašoma vieną kartą, todėl, kasatoriaus nuomone, toks veikų aprašymas šioje byloje būtų galimas, jei šios dvi nusikalstamos veikos būtų padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo L. B. ir liudytojo D. T. parodymai patvirtina, jog mobiliojo ryšio telefono paėmimo iš nukentėjusiojo veiksmai yra visiškai nesusiję su tariamais smurtinio pobūdžio veiksmais, prievartaujant turtą. Byloje nustatyta, kad tariamai pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną nukentėjusysis paliko liudytojo D. T. automobilyje, tą patvirtino ir pats nukentėjusysis, duodamas parodymus tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pagal D. T. 2010 m. liepos 5 d., 9 d., 2011 m. birželio 28 d. ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus jis telefoną perdavė nenustatytam asmeniui, dalyvavusiam įvykyje, kai šis to paprašė automobilių stovėjimo aikštelėje. Nukentėjusysis nurodė, kad mobiliojo ryšio telefoną nenustatytam asmeniui perdavė ne D. T., bet dar vienas nenustatytas asmuo. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai įvertino šias faktines aplinkybes, nevertino prieštaravimų asmenų parodymuose ir jų nepašalino, nes, neturėdamas mobiliojo ryšio telefono, nukentėjusysis objektyviai negalėjo patirti ir nepatyrė bet kokio pobūdžio smurto, nukreipto pagrobti iš jo būtent šį daiktą, telefoną savanoriškai perdavė D. T., prieš kurį nebuvo naudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas, nei buvo atimta galimybė kitaip priešintis, nukentėjusysis nebuvo nurodęs D. T. perduoti jo telefoną, taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo įvykdytas plėšimas. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad aplinkybės, jog mobiliojo ryšio telefono paprašė kitas asmuo, o ne nuteistasis, ir jis buvo perimtas ne iš nukentėjusiojo, o iš D. T. automobilio, nė vienas iš tariamai plėšimo metu pagrobtų nukentėjusiojo daiktų nebuvo rastas pas nuteistąjį, atliekant kratą jo gyvenamojoje vietoje, gali būti vertinamos kaip nenustatyto asmens, perėmusio telefoną, ekscesas, t. y. veiksmas, viršijantis bendrininkų nusikalstamo sumanymo planą, jų susitarimo ribų peržengimas, kuris nėra apjungtas galimai bendrai veikiančių asmenų vieninga tyčia. Tokiu atveju T. L. negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad, nors nukentėjusysis teisme nurodė, jog įvykio metu dingo tik telefonas, laikrodis ir piniginė, kiti daiktai buvo prarasti nežinomomis aplinkybėmis naktį, tačiau teismai neanalizavo kitų daiktų praradimo aplinkybių: pirmosios instancijos teismas plėšimo padarymą grindė nukentėjusiojo parodymais, kad jis, grįžęs namo, nurodytų daiktų su savimi neturėjo, daiktus pagrobė grupe jį mušę asmenys, tarp kurių buvo ir T. L., o apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neatsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl įrodymų, susijusių su plėšimo padarymu, visapusiško neištyrimo ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, vadovaudamasis nukentėjusiojo ir jo šeimos narių (J. B., T. B., N. B.), tiesiogiai nedalyvavusių įvykyje, parodymais. Kasatorius teigia, kad ši nusikalstama veika T. L. buvo inkriminuota remiantis prielaidomis, o to daryti pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką negalima, nes teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistojo naudai. Dėl to T. L., kasatoriaus nuomone, dėl šio kaltinimo turėtų būti išteisintas.
Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 181 straipsnio 2 dalį, nes nenustatė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė esminis turto prievartavimo požymis nuteistojo veiksmuose – vertimas kitą asmenį perduoti turtą. Esminę inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymo dalį sudaro panaudoto fizinio smurto aprašymas, kuris, kaip ir plėšimo atveju, yra netikslus – konkretūs fizinio smurto veiksmai nėra individualizuoti, t. y. nenustatyta, kokiais būtent T. L. žodžiais ir (ar) kitokiu elgesiu nukentėjusysis buvo verčiamas perduoti turtą, ir ar apskritai nuteistasis atliko tokio pobūdžio veiksmus. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis patvirtino, kad iniciatyva dėl 5000 Lt (1448,10 Eur) perdavimo jį smurtavusiems asmenims kilo iš jo pusės. Pasak kasatoriaus, teismai negalėjo vadovautis liudytojų J. B., T. B., N. B. parodymais, nes jie yra nukentėjusiojo L. B. šeimos nariai, nė vienas iš jų nebuvo įvykio vietoje. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina tik smurto panaudojimą nukentėjusiajam, tačiau ne reikalavimo perduoti turtą turinį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, deklaratyviai nurodęs, kad dėl įrodymų pakankamumo ir leistinumo konkrečioje byloje sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, neįvertino, kokią reikšmę atsisakymas iškviesti liudytojus ir atlikti dalinį įrodymų tyrimą turėjo rungimosi principo pažeidimui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnis). Teismas nepagrįstai suabejojo gynybos versiją patvirtinančių liudytojos J. R. parodymų patikimumu, nes jos parodymai buvo nenuoseklūs dėl neesminių įvykio eigos smulkmenų, nors patikėjo nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo prieštaringi dėl esminių įvykio detalių (nuteistojo išvaizdos, gebėjimo matyti naktį, veiksmų eiliškumo smurtaujant), kurių nepatvirtino jokie kiti įrodymai.
Kasatorius pažymi ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai motyvuotai nepasisakė dėl procesinių pažeidimų, padarytų atliekant nuteistojo T. L. atpažinimą pagal BPK 191, 192, 194, 195 straipsnius, ir nenagrinėjo atliktų proceso veiksmų, kurių rezultatai buvo vienintelė sąsaja, jungianti nuteistąjį ir galbūt padarytas nusikalstamas veikas, teisėtumo. Nukentėjusysis prieš asmens parodymą atpažinti nebuvo apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti kaltininką, apie savo gebėjimą atpažinti asmenį, t. y. taip, kaip to reikalauja BPK 191 straipsnio 2 dalies, 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, todėl parodymo atpažinti veiksmas apskritai negalėjo būti atliktas. 2010 m. liepos 5 d. apklausoje jis tik abstrakčiai apibūdino galimą kaltininką, pasakodamas apie automobilį ir jame buvusius du jaunus vyrus, kaltininkas nebuvo aiškiai individualizuotas, du asmenys apibūdinti bendrais bruožais, tik minimaliai nurodant jų tarpusavio išvaizdos skirtumus, nenurodė, kad jis galėtų atpažinti kaltininkus. Vienintelė ypatybė, individualizuojanti kaltininką, yra ta, kad jis neturi dešinės rankos nykščio, tačiau ši žymė nebuvo matoma iš nuotraukų. Pagal teismų praktiką specifinė, į konkrečias savybes, pagal kurias gali būti atpažįstamas asmuo, koncentruota nukentėjusiojo apklausa yra būtinas procesinis veiksmas, kuris turi būti atliktas iki parodymo atpažinti, nes asmuo iš nuotraukos turi būti atpažintas pagal žymes ir ypatybes, o ne bendras, abstrakčias charakteristikas; asmuo turi tiesiogiai nurodyti, kad jis gali atpažinti asmenį ir detalizuoti konkrečius požymius, pagal kuriuos gali tai padaryti. Net ir tuo atveju, jeigu nukentėjusysis būtų tinkamai apklaustas iki procesinio veiksmo atlikimo, protokole užfiksuotos nuteistojo išvaizdos detalės yra ne specifinės, o itin bendro pobūdžio asmens kūno dalių išvardijimas, nenurodant, kuo jos yra išskirtinės ir kaip leido jam atpažinti konkretų asmenį. Kasatorius pažymi, kad 2010 m liepos 13 d., liepos 15 d. procesinių veiksmų atlikimo protokoluose nurodyta, kad nukentėjusysis nuteistąjį atpažino pagal bendrus bruožus, kurie, kasatoriaus nuomone, ne tik kad neatitinka žymių ir ypatybių sąvokos, bet ir yra visiškai nauji, apklausoje nukentėjusiojo nepaminėti. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai nuosprendžiuose nieko nenurodė ir dėl BPK 194 straipsnio 2, 4 dalių nuostatų pažeidimų. 2010 m. liepos 13 d. atliekant asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką, nukentėjusiajam buvo pateiktos šešios nuotraukos, iš kurių būtent nuteistojo nuotrauka akivaizdžiai skyrėsi nuo kitų penkių – ji buvo gerokai šviesesnė, ryškesnė, nuotraukose užfiksuoti asmenys buvo fiziškai panašūs, išskyrus nuteistąjį, ir tai savaime galėjo lemti nuteistojo atpažinimo. Parodymo atpažinti veiksmai vizualiai niekaip nefiksuoti, todėl taip pat buvo pažeistos BPK 194 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismai neįvertino 2013 m. vasario 19 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistojo nurodytų aplinkybių apie tai, kaip vyko atpažinimo veiksmas, t. y. kad nukentėjusysis nurodė, jog nuteistąjį atpažįsta iš stambaus kūno sudėjimo, vienas iš atpažinti atvestų asmenų buvo gerokai stambesnis už nuteistąjį ir itin gerai pažįstamas Raseinių apylinkių gyventojams; tyrėja pati vardijo kūno dalis, pagal kurias būtų galima atpažinti asmenį, ir klausė nukentėjusiojo, ar jis atpažįsta kaltininką, taip darydama tiesioginę įtaką. Be to, asmens parodymo atpažinti metu protokolo blankas buvo taisytas, tačiau susipažįstant su bylos medžiaga taisymų protokole nebeliko, pasikeitė duomenys, pagal kuriuos nuteistasis buvo tariamai atpažintas: atpažinimo metu nukentėjusysis nurodė, kad nuteistąjį atpažįsta iš stambaus kūno sudėjimo, tačiau protokole nurodyta, kad atpažįsta iš veido bruožų, plaukų kirpimo ir kūno sudėjimo.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo ir taip nepatikrino esminių aplinkybių bei pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė arba nemotyvuotai, deklaratyviai atsakė į skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo neargumentavimu dėl nukentėjusiojo kitų daiktų praradimo aplinkybių, turto reikalavimo požymių nustatymu (kieno iniciatyva buvo kalbama apie turto perdavimą, kokią įtaką veikos kvalifikavimui turėtų aplinkybės, kad pats nukentėjusysis pasiūlė perduoti turtą), nuteistojo parodymo atpažinti ir nuteistojo atpažinimo pagal nuotrauką teisėtumu, civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumu, atsisakymu iškviesti liudytojus I. B., A. T., V. Š. ir asmenis, dalyvavusius atpažinimo veiksmuose, ir liudytojų J. R., S. I., R. L., M. A. parodymų atmetimu.
Kasatorius skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai nukentėjusiajam priteisė neturtinės žalos atlyginimą ir taip pažeidė BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nukentėjusysis civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo metu pareiškė tik dėl turtinės žalos atlyginimo, o prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo jis pareiškė 2012 m. spalio 4 d. teisiamojo posėdžio metu, t. y. pavėlavęs, jau vykstant įrodymų tyrimui. 2013 m. vasario 19 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis buvo pripažintas civiliniu ieškovu ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak kasatoriaus, nustačius, kad T. L. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, iš jo negali būti priteisiamas ir turtinės žalos atlyginimas.
Nuteistojo T. L. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Taigi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).
Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo BK 180 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 2 dalies taikymo, BPK 7, 20, 112, 191–192, 194–195 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų. Pažymėtina, kad dalis šių kasatoriaus skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant bei nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, nukentėjusiojo ir atskirų liudytojų parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Kasatorius bylos nagrinėjimo kasacine žodinio proceso tvarka metu pareiškė papildomą prašymą jo ginamajam (nuteistajam) taikyti nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyta tvarka pateiktame kasaciniame skunde toks prašymas nebuvo pareikštas. Be to, BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam klausimas jau buvo išnagrinėtas atskira, t. y. BPK 3621, 364 straipsniuose nustatyta tvarka, žemesnės instancijos teismuose (tiek pirmosios instancijos, t. y. Šiaulių apygardos, teisme, tiek apeliacinės instancijos, t. y. Lietuvos apeliaciniame, teisme), kurių sprendimai pagal BPK 364 straipsnio 9 dalį kasacine tvarka neskundžiami. Atsižvelgiant į visa tai, šis klausimas papildomai kasacinėje nutartyje nenagrinėtinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 191–192, 194–195 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi)
Kasatorius skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino faktines aplinkybes, nevertino prieštaravimų asmenų parodymuose, neanalizavo nukentėjusiojo daiktų praradimo aplinkybių, teismų išvados dėl nuteistojo kaltės padarius plėšimą ir turto prievartavimą pagrįstos prielaidomis, nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų.
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal nuteistojo poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Byloje teismai, išanalizavę ir įvertinę įrodymus, nustatė, kad tiek nuteistasis, tiek ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, veikdami kartu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį – jį surišo, užrišo akis, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, vertė jį perduoti turtą – pinigus, paėmė jo turėtus daiktus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis ir T. L. kaltę, apiplėšus nukentėjusįjį L. B. ir prievartavus iš jo turtą, grindė ne tik nuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, bet ir specialisto išvada, asmens parodymo atpažinti protokolais bei kitais rašytiniais duomenimis, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Nors kasatorius teigia, kad nuteistojo kaltė negali būti grindžiama vien nukentėjusiojo ir liudytojų, kurie yra jo šeimos nariai, parodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokių reikalavimų įstatymas nenumato, teismas tokių liudytojų parodymus taip pat vertina visų kitų bylos įrodymų kontekste, be to, kaip minėta, teismas, pripažindamas T. L. kaltu dėl plėšimo ir turto prievartavimo, rėmėsi ne vien nukentėjusiojo ir jo šeimos narių liudytojų parodymais. Bylos proceso teisme metu taip pat nenustatyta L. B. siekio apkalbėti T. L. ar išgalvoti aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus, nuteistojo pateiktos versijos atitikimą bylos proceso metu gautiems įrodymams ir padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas, analogiškas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl T. L. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, nurodydamas motyvus, kodėl atmetama nuteistojo versija bei duomenys, kuriais grindžiamas jo pateiktas alibi. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.
Kasatoriaus teigimu, byloje procesiniai veiksmai – asmens parodymas atpažinti ir asmens atpažinimas pagal nuotrauką – buvo atliktas pažeidžiant BPK 191–192, 194–195 straipsnių reikalavimus, nes nukentėjusysis prieš asmens parodymą atpažinti nebuvo apklaustas pagal BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nukentėjusysis aiškiai neindividualizavo kaltininko bruožų, nenurodė, kad jis galėtų atpažinti kaltininką, atpažinimų metu nukentėjusysis nurodė naujus požymius, pagal kuriuos jis atpažįsta kaltininką, nukentėjusiajam buvo pateiktos netinkamos savo kokybe nuotraukos, parodymo atpažinti veiksmai niekaip nefiksuoti. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius nuorodą į BPK 194 straipsnio 3 dalies normą daro be pagrindo, nes BPK 194 straipsnis reglamentuoja parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų tvarką, o byloje buvo daromas asmenų parodymas atpažinti pagal jų nuotraukas ir asmens parodymas atpažinti, kurių tvarką nustato ne BPK 194 straipsnis, o BPK 192 straipsnis, apklausą parodymo atpažinti metu reglamentuoja BPK 195 straipsnis.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 191–192, 195 straipsniai), prieš atliekant procesinį veiksmą – parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys. Parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. Asmens atpažinimas gali būti daromas ir pagal jo nuotrauką, tokiu atveju ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis.
Labai svarbi aplinkybė yra tai, kad prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas nukentėjusysis L. B. buvo apklaustas 2010 m. liepos 5 d. Jis parodė, kad įvykio vietoje jį pasitiko du jauni vyrai, vienas – stambesnis, kresnas, apie 30 metų amžiaus, be dešinės rankos nykščio, šviesių plaukų, kitas – sportiškas, bet smulkesnis, apie 20–24 metų amžiaus, abu buvo panašaus ūgio, apie 180 cm. 2010 m. liepos 13 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis L. B. iš šešių nuotraukų atpažino nuteistąjį, nurodė, kad jį atpažįsta pagal veido formą, akis, nosį, lūpas ir kitus veido bruožus. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog visose pateiktose nuotraukose esantys asmenys pagal išvaizdą nėra skirtingi, neturi akivaizdžių išskirtinumų, pačių nuotraukų kokybė iš esmės nesiskiria, priešingai nei teigia kasatorius, pateiktų nuotraukų ryškumas – įvairus, t. y. vienos – šiek tiek tamsesnės, ryškesnės, kitos šviesesnės, tačiau ne vien kaltinamojo nuotrauka. Be to, nukentėjusysis nuteistąjį atpažino ne tik pagal nuotraukas, bet ir atliekant asmens parodymą atpažinti 2010 m. liepos 15 d., kurio metu nukentėjusysis patvirtino asmens atpažinimo pagal nuotrauką gautus duomenis. Jis nurodė, kad T. L., kaip asmenį naudojusį prieš jį fizinę ir psichologinę prievartą, atpažįsta iš veido bruožų, plaukų kirpimo ir kūno sudėjimo. Parodymo atpažinti metu buvo fotografuojama, nuotraukos byloje yra. Pažymėtina, kad apklausos metu asmuo ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino asmens požymius arba tiksliai juos apibūdinti, nes tam gali turėti reikšmės, kaip ir šioje byloje, nusikaltimo aplinkybės, stresas, apšvietimas, praėjęs laiko tarpas ir kt. Todėl vien tai, kad nukentėjusysis suklydo, apibūdindamas asmens plaukų spalvą, ar tai, kad nukentėjusysis pamatęs T. L., nurodė, kad atpažįsta jį ir pagal tokius požymius, kurių nebuvo minėjęs 2010 m. liepos 5 d. apklausoje, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas abejoti šio procesinio veiksmo teisėtumu. Dar kartą akcentuotina tai, kad jau 2010 m. liepos 5 d. L. B. nurodė išskirtinį ir itin individualizuojantį požymį – nykščio nebuvimą ant T. L. dešinės rankos. Pažymėtina ir tai, kad iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, jog atliekant šį procesinį veiksmą dalyvavo T. L. gynėjas, jokių pastabų ar prašymų dėl asmens parodymo atpažinti tvarkos nebuvo pareikšta, nors T. L. protokolą pasirašyti atsisakė, tačiau jokių jo pastabų protokole dėl šio procesinio veiksmo neužfiksuota. Šių duomenų patikimumas bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo patikrintas, teismai išsamiai motyvavo, kodėl atpažinimų metu gauti duomenys yra patikimi įrodymai, kuriais galima grįsti T. L. kaltę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atpažinimų metu gautus duomenis pripažindami įrodymais teismai baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir iškviesti nuteistojo ir jo gynėjo prašomus liudytojus pažeidė rungimosi principą (BPK 7 straipsnis). Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus pagal BK 270 straipsnio nuostatas, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014).
Iš apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme prašė atlikti įrodymų tyrimą, paskirti ekspertizę dėl narkotinių medžiagų koncentracijos ir kiekio nustatymo kanapėse, apklausti naujus liudytojus, pakartotinai apklausti jau apklaustus liudytojus. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonių dėl šių prašymų, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nuteistojo ir jo gynėjo prašymus tenkino iš dalies, t. y., priešingai nei teigia kasatorius, nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu buvo paskirta ekspertizė, taip pat aiškinosi apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Šis teismas motyvuotai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymus apklausti naujus liudytojus arba pakartotinai apklausti jau apklaustus liudytojus, nurodydamas, kad nuteistasis ir jo gynėjas nenurodė, kokias aplinkybes galėtų patvirtinti prašomi iškviesti liudytojai, be to, kai kurie liudytojai nėra susiję su nagrinėjamu įvykiu. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, dalies prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl nuteistojo T. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pripažįstama teisinga bei pagrįsta, o kita jo dalis – panaikinama. Taigi, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, nes neatsakė arba nemotyvuotai atsakė į jo skundo argumentus, t. y. nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Iš apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir dėl nukentėjusiojo daiktų praradimo aplinkybių, liudytojų parodymų atmetimo, pirmosios instancijos teismo atsisakymo iškviesti liudytojus ir juos apklausti, ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų atpažinimų teisėtumo, neturtinės žalos priteisimo, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo T. L. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeisti BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 191–192, 194–195 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius skunde nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, nes nenustatė kokiais konkrečiais smurtiniais veiksmais nuteistasis padarė plėšimą ir kokiais – turto prievartavimą, nuteistajam inkriminuoti tie patys smurtiniai veiksmai nurodyti tiek aprašant plėšimo, tiek turto prievartavimo veikas. Toks veikų aprašymas, kasatoriaus nuomone, būtų įmanomas, jei šios dvi veikos būtų padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, t. y. plėšimas ir turto prievartavimas – pagal kai kuriuos požymius panašios veikos. BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta plėšimo nusikaltimo sudėtis numato fizinio smurto panaudojimą ar grasinimą smurtu ar kitaip atimant galimybę priešintis prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. BK 181 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta turto prievartavimo sudėtis numato fizinio smurto panaudojimą, prievartaujant turtą – be teisėto pagrindo verčiant kitą asmenį perduoti turtą. Taigi, tiek plėšimas, tiek turto prievartavimas gali būti padaromi panaudojant fizinį smurtą, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Plėšimo atveju paprastai kėsinamasi į neapibrėžtą turtą, nenurodant grobimo motyvo ar tikslo; turto prievartavimo atveju versdamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, be to, dažniausiai verčiama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Tokiu atveju kaltininkas pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis savo veiksmais patenkintų jo reikalavimą. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad įveiktų esamą ar galimą priešinimąsi, pašalintų ir neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o turto prievartavimo atveju minėtus veiksmus kaltininkas naudoja tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą.
Nors kasatorius nesutinka su nuteistojo 2010 m. liepos 4 d., apie 22.00 val., padarytų veiksmų kvalifikavimu tiek pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą vertindami nuteistojo veiksmus – fizinio smurto panaudojimą – tiek apiplėšiant nukentėjusįjį, tiek prievartaujant jo turtą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su trimis nenustatytais asmenimis, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – sudavė ne mažiau kaip trisdešimt vieną kartą į įvairias kūno vietas, reikalavo iš jo 5000 Lt (1448,10 Eur) už gaunamą pelną iš verslo ir, tęsdami nusikalstamą veiką, pagrobė nukentėjusiojo turėtus daiktus. Taigi, nuteistasis nusikalstamų veikų padarymo būdą – fizinį smurtą (tuos pačius smurtinius veiksmus), naudojo skirtingais tikslais, dviem nusikalstamoms veikoms įvykdyti – siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, prievartaujant iš jo turtą, bei atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobiant iš jo turėtus daiktus. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamasis įstatymas nenumato reikalavimo, kad šioms dviem nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti būtų naudojami skirtingi ar atskirti, netapatūs fizinį smurtą sudarantys veiksmai, todėl pagrindo teigti, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas – ne mažiau kaip trisdešimt vieno karto sudavimas nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas – turi būti siejamas tik su kuria nors iš BK 180 straipsnio 1 dalyje ar BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika ir negali būti laikomas minėtų dviejų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuoju požymiu, nėra.
Kai pareikalavęs perduoti vienokį turtą ir jo negavęs, kaltininkas, panaudojęs smurtą ar jo nepanaudojęs, tuoj pat pats pagrobia kitokį turtą, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip sutaptis pagal BK 180 ir 181 straipsnius. Kasatoriaus teiginio, kad tų pačių smurtinių veiksmų inkriminavimas, nuteistąjį pripažįstant kaltu tiek pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 181 straipsnio 2 dalį būtų įmanomas, jei šios dvi veikos būtų padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, kontekste pažymėtina, kad minėti kaltininko veiksmai gali sudaryti tik realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Plėšimo sudėtis yra materialioji, o turto prievartavimo – formalioji, taigi visais atvejais skiriasi šių veikų baigtumo momentas, be to, baudžiamieji įstatymai nuo šių veikų padarymo saugo tuos pačius teisinius gėrius, o šių veikų idealioji sutaptis reikštų ir nusikaltimo dalyko bei nukentėjusiojo sutapimą, tačiau dviguba žala nukentėjusiajam ir tam pačiam įstatymo saugomam teisiniam gėriui negali būti padaroma vienu veikimu. Taigi, idealiosios šių nusikalstamų veikų sutapties objektyviai būti negali.
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad T. L. negali būti pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, nes jis telefono iš nukentėjusiojo nepagrobė, telefonas buvo perimtas ne iš nukentėjusiojo, o iš liudytojo D. T. automobilio, todėl tai, kasatoriaus nuomone, turi būti vertinama kaip vykdytojo ekscesas, be to nenustatyta, kokiais konkrečiais veiksmais būtent nuteistasis prievartavo nukentėjusiojo turtą. Teismų sprendimais nustatyta, kad T. L. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su trimis nenustatytais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismas nurodęs, kad byloje nėra nustatyta, jog daiktus iš nukentėjusiojo pagrobė būtent nuteistasis T. L., argumentavo, kodėl nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs plėšimą – nusikalstama veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe, nuteistasis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys veikė vieningai, kaip bendravykdytojai. Nors byloje nenustatyta, kad telefoną iš nukentėjusiojo pagrobė būtent nuteistasis ir nedetalizuota, kokiais konkrečiais veiksmais, žodžiais būtent nuteistasis prievartavo nukentėjusiojo turtą, tačiau, esant nustatytiems bendrininkavimo požymiams, nusikaltimų kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš asmenų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą; taip pat nusikalstamai veikai pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti nebūtina, kad kiekvienas grupės narys atliktų visus objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties veiksmus, pakanka nustatyti, kad kaltininkas suprato kitų bendrininkų atliekamus veiksmus, siekiamus tikslus ir jiems pritarė. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad T. L. kartu su trimis nenustatytais asmenimis, veikdami bendrai, iki galo realizavo BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje aprašytas plėšimo ir turto prievartavimo sudėtis.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 180 straipsnio 1 dalis, BK 181 straipsnio 2 dalis – pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK 112 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad teismai nukentėjusiojo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą išsprendė pažeisdami BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jis buvo pateiktas jau prasidėjus įrodymų tyrimui teisme.
Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 5 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tą pačią dieną buvo pripažintas civiliniu ieškovu. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas, į 2012 m. liepos 25 d., rugpjūčio 8 d., spalio 4 d., lapkričio 8 d., lapkričio 15 d., gruodžio 11 d., gruodžio 20 d. teisiamuosius posėdžius neatvykus kai kuriems proceso dalyviams bei dėl kaltinamojo gynėjo advokato ligos, BPK 266 straipsnyje nustatyta tvarka tik apklausė atvykusius nukentėjusiuosius ir liudytojus, taip pat 2012 m. spalio 4 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusiajam išaiškino teisę pareikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, tačiau minėtų posėdžių metu bylos nagrinėjimo ir įrodymų tyrimo teisme nepradėjo. 2012 m. spalio 18 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo, kurio priėmimo klausimas buvo išspręstas 2013 m. vasario 19 d. teisiamajame posėdyje – teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, taip pat ir kaltinamojo bei jo gynėjo advokato, kurie šį klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra, protokoline nutartimi nutarė civilinį ieškinį priimti, nukentėjusįjį L. B. pripažinti civiliniu ieškovu dėl neturtinės žalos priteisimo ir pradėjo bylos nagrinėjimą – paskelbė įrodymų tyrimo pradžią. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo pateikė iki įrodymų tyrimo teisme pradžios ir teismas jo priėmimo klausimą išsprendė tinkamai laikydamasis BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl kasatoriaus argumentai dėl šio BPK straipsnio nuostatų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
