Baudžiamoji byla Nr. 2K-446-942/2015
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00604-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.4.8.1;
1.2.5.4.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu bausme dešimčiai mėnesių, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dešimčiai mėnesių. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies b punktu, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant K. Š. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dalyvauti elgesio pataisos programose ir visiškai baigti šias programas.
Iš K. Š. priteista nukentėjusiajai R. K. 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt (579,24 Eur) proceso išlaidų.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis, kuria K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
K. Š. dėl kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinta Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies b punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.
Panaikinta Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas.
Iš nuteistojo K. Š. priteistas nukentėjusiajai R. K. neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 150 Eur.
Iš nuteistojo K. Š. priteista nukentėjusiajai R. K. 150 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
K. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 3 d., apie 00.30 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), savo namuose, tarpusavio konflikto metu su sutuoktine R. K. (Š.) tyčia vieną kartą sugriebė ranka ir suspaudė jos kaklą ir atrėmė ją į duris, taip sukeldamas R. K. (Šoliūnienei) fizinį skausmą.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, suvaržė K. Š., kaip kaltinamojo, teises ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
Pasak kasatoriaus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies, 167 straipsnio reikalavimai. Skunde nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 ir 2 dalis buvo pradėtas nesant nukentėjusiosios skundo ar prokuroro reikalavimo pradėti baudžiamąjį procesą BPK 409 straipsnio 1 dalyje bei 167 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nenutraukė tyrimo, o nukentėjusiajai neišaiškino galimybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Kasatorius teigia, kad dėl tokių veiksmų buvo pažeista jo teisė į tinkamą padarytos nusikalstamos veikos tyrimo procesą, nes nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti BPK 413 straipsnyje įtvirtintu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu. Nuteistasis pažymi, kad tai esminiai BPK reikalavimų pažeidimai ir dėl jų teismų priimti nuosprendžiai negali būti laikomi teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatorius teigia, kad teismai neištaisė šių pažeidimų, bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nenutraukė, nors esant tokiai situacijai, baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM0LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-234/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-234/2006">2K-234/2006</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2007">2K-67/2007</a>, 2K-26/2014).
Skunde nurodyta, kad BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, galimas tik tada, kai asmuo yra padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, t. y. yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką. Nuteistasis mano, kad BK 38 straipsnio nuostatos jam buvo pritaikytos nepagrįstai, nes:
1. Iš apeliacinės instancijos teismo išvadų matyti, kad 2012 m. lapkričio 27 d. nutarimu, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, ikiteisminis tyrimas nutrauktas už dvi nusikalstamas veikas. Pasak kasatoriaus, jo veiką, dėl 2012 m. gegužės 3 d. įvykio, ikiteisminio tyrimo metu kvalifikavus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 38 straipsnį buvo galima tik tuo atveju, jei ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį būtų buvęs nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu (sąlygos tam padaryti buvo, nes buvo susitaikyta su nukentėjusiąja (t. l, b. 1. 88)). Šiuo pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą iš naujo pradėti ikiteisminį tyrimą buvo negalima, o ši ikiteisminio tyrimo klaida lėmė nuteisimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, taip buvo pažeista jo teisė susitaikyti su nukentėjusiąja.
2. Pagrindas 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu atnaujinti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo naujos nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį inkriminavimas. Kasatorius pažymi, kad BPK nėra nustatyta, koks sprendimas turėtų būti priimtas teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, padarytos po asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis mano, kad šis klausimas pagal analogiją turėtų būti sprendžiamas priešingai, nei tuo atveju, kai nuosprendyje teismas, pirmiausia išsprendęs kaltės klausimą dėl nusikalstamų veikų, padarytų po asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kaltinamąjį pripažinus kaltu padarius tyčinį nusikaltimą, sprendžia dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, t. y. pripažįstamas kaltu padaręs veikas, dėl kurių buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>). Kasatorius teigia, kad, net ir sutinkant su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog jo nusikalstama veika pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pagrįstai perkvalifikuota į dvi nusikalstamas veikas, tačiau apeliacinės instancijos teismui jį išteisinus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, kaso tai ir buvo pagrindas atnaujinti ankstesnį ikiteisminį tyrimą, turėjo likti galioti 2012 m. lapkričio 27 d. teismo nutartis nutraukti ikiteisminį tyrimą. Skunde pažymėta, kad šiuo atveju tai nebuvo padaryta, todėl buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Kasatorius teigia, kad už tą pačią padarytą nusikalstamą veiką pirmą kartą jam buvo paskirti suvaržymai, numatyti BK 38 straipsnyje, o antrą kartą, nesant jokio procesinio pagrindo, jau paskirta kriminalinė bausmė.
Atsiliepimu į nuteistojo K. Š. kasacinį skundą nukentėjusioji R. K. prašo jį atmesti. Nukentėjusioji nurodo, kad kasacinis skundas neteisėtas ir nepagrįstas, o teismai nepažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktų, 167, 407, 409, 417 straipsnių nuostatų. Pasak nukentėjusiosios, iš bylos medžiagos matyti, kad ji pati skundėsi dėl neteisėtų K. Š. veiksmų, kvietė policiją, pati ten nuvyko ir pateikė kaltinimus, vėliau dalyvavo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismų procesuose, palaikydama savo kaltinimus ir prašydama K. Š. nubausti, taip pat priteisti neturtinę žalą. Atsiliepime pažymima, kad K. Š. su nukentėjusiąja iki šiol nesusitaikė, be to, jis to net ir nemėgino daryti; klausimą dėl BK 38 straipsnio taikymo palieka teismo nuožiūrai.
Atsiliepimu į nuteistojo K. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė V. Ramanauskienė prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog nagrinėjant bylą teismuose buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies nuostatos. Prokurorė teigia, kad kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl netinkamai pritaikytų BK 38 straipsnio nuostatų prieštaringi: nurodoma, jog nepagrįstai taikytos BK 38 straipsnio nuostatos, bet kartuteigiama, kad nutartis, priimta vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, turi galioti. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo iš esmės pažeistos BPK nuostatos. Taip pat nepagrįstai teigiama, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesant nukentėjusiosios skundo, todėl ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliekamas, baudžiamoji byla teismuose nagrinėjama nepagrįstai, o teismų nuosprendžiai yra neteisėti.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, dėl apeliacinio skundo teiginių, kad baudžiamasis procesas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes byloje nėra jokio nukentėjusiosios R. K. ar jos teisėto atstovo skundo, pareiškimo ar prokuroro reikalavimo, pagrįstai pasisakė, kad,,teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka ir pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (priimtas 2011 m. gegužės 26 d., Nr. XI-1425) 1 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo įstatymu siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą, o šio straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad šis įstatymas apibrėžia smurto artimoje aplinkoje sampratą, nustato smurto artimoje aplinkoje subjektų teises ir atsakomybę, prevencijos priemonių įgyvendinimą, pagalbos smurto artimoje aplinkoje atveju teikimą ir apsaugos priemonių smurtą patyrusiam asmeniui taikymą. Nurodyto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas; o 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradeda ikiteisminį tyrimą; smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą, sutikti su apelianto argumentu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nėra teisinio pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-457/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-457/2013">2K-457/2013</a>)“. Atkreipiamas dėmesys į byloje esančius duomenis ir į nukentėjusiosios atsiliepime akcentuotą aplinkybę, kad į policijos pareigūnus dėl K. Š. neteisėtų veiksmų kreipėsi (skundėsi) būtent nukentėjusioji, jog nukentėjusioji tiek ikiteisminių tyrimų metu, tiek bylą nagrinėjant teismuose davė parodymus, kuriuose skundėsi neteisėtais kasatoriaus veiksmais ir siekė, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje nėra išreikštos nukentėjusiosios valios dėl baudžiamojo proceso eigos, kad nėra skundo. Taip pat pažymėta, kad byloje yra prokuroro pavedimas (t. 1, b. l. 2) atlikti šį ikiteisminį tyrimą, o tai šioje byloje, kurioje buvo tiriama ir nagrinėjama smurtu artimoje aplinkoje padaryta nusikalstama veika, vertinta kaip tolygu prokuroro reikalavimui pradėti ikiteisminį tyrimą, nes prokuroras net ir rašydamas atskirtą dokumentą-reikalavimą negalėtų kvestionuoti Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (priimtas 2011 m. gegužės 26 d., Nr. XI-1425) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant teisme
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas priėmė naują nuosprendį, pagal kurį panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis K. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tuo tarpu kitą nuosprendžio dalį, kurioje K. Š. pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paliko nepakeistą.
Kasatorius kasaciniame skunde kritikuoja žemesnių instancijų teismų apkaltinamųjų nuosprendžių pagrįstumą bei teisėtumą, nes juos priimant, anot kasatoriaus, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Kasaciniame skunde teigiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407, 409, 417, 167 straipsnių reikalavimai. Anot kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo pradėti baudžiamąjį persekiojimą, dėl to buvo pažeista jo teisė į tinkamą padarytos nusikalstamos veikos tyrimo procesą ir nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti BPK 413 straipsnyje įtvirtinta tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu.
Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl K. Š. buvo pradėtas 2012 m. gegužės 3 d. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BPK 167 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcija (2007 m. birželio 28 d.) numatė, jog dėl nusikalstamų veikų (tarp jų ir dėl BK 145 straipsnio) ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (BPK 167 straipsnio 1 dalis), arba prokuroro reikalavimu, kai padarytoji veika turi visuomeninę reikšmę (BPK 167 straipsnio 2 dalis).
Kasatorius pagrįstai pažymi, jog iš LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio, apibrėžiančio įstatymo paskirtį, turinio yra aišku, kad smurtas artimoje aplinkoje priskirtinas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms. To paties įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas. Be to, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami įvykio liudininkais, užrašo duomenis apie smurto aplinkoje faktą ir pradeda ikiteisminį tyrimą. Smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Tačiau šios nuostatos negali būti vertinamos kaip leidžiančios nesivadovauti BPK numatytomis baudžiamojo proceso pradėjimo, proceso veiksmų atlikimo taisyklėmis. Todėl pradedant ikiteisminį tyrimą dėl K. Š. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį turėjo būti nukentėjusiojo asmens skundas arba prokuroro reikalavimas.
Teisėjų kolegija, vertindama baudžiamosios bylos medžiagą, atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji R. K. (Š.) savo veiksmais aiškiai rodė siekusi K. Š. baudžiamojo persekiojimo, nes apie įvykį telefonu pranešė policijai; vėliau, apklausta kaip liudytoja, davė parodymus apie smurtaujantį sutuoktinį; pasirašė nutarime pripažinti ją nukentėjusiąja; vėliau netgi buvo nutraukta santuoka su K. Š.. Ir nors baudžiamojoje byloje formaliai nebuvo laikytasi BPK 167 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, tačiau nagrinėjamoje situacijoje svarbesniu teisiniu gėriu laikytina nukentėjusiosios teisių apsauga, o ne traukiamo baudžiamojon atsakomybėn teisė reikalauti, kad procesas dėl jo vyktų tiksliai laikantis BPK reikalavimų. Tokios nuostatos neprieštarauja ir kasacinio teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-375/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-375/2008">2K-375/2008</a>). Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad proceso paskirties (BPK 1 straipsnio) dominantė prieš specialiąsias BPK normas šiuo atveju yra pateisinama. Nukentėjusiojo interesai negali nukentėti vien dėl to, kad nebuvo formalaus skundo, kurio reikalavo BPK 167 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Taigi darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tinkamai.
Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad dėl K. Š. 2012 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės nutarimu Nr. 65-1-00604-12 buvo nutrauktas pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusioji R. K. (Š.) su įtariamuoju K. Š. susitaikė, jis jos atsiprašė, gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos (t.1., b. l. 93-94). Tačiau 2013 m. liepos 2 d. K. Š. buvo pateiktas pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr.65-1-00932-13 dėl žmogaus terorizavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (t. 2., b. l. 1). Kadangi K. Š., būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šalims susitaikius, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, tai Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė priėmė nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą ir dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos. Vėliau šie du ikiteisminiai tyrimai, remiantis BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, buvo sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-00604-12 (t. 1, b. l. 9).
Kasatorius teigia, kad jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, nes, atnaujinus ir sujungus ikiteisminius tyrimus į vieną ikiteisminį tyrimą, atnaujintame ikiteisminiame tyrime jam pirmiau inkriminuota veika pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo suskaidyta į dvi nusikalstamas veikas, t. y. į BK 145 straipsnio 1 dalį ir į BK 140 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, veikos padarymo metu (2012 m. gegužės 3 d.) galiojo BK 140 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija). Šio straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Be to, šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. įstatymo redakcija) buvo numatyta, kad baudžiamosios bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) buvo numatyta, kad jeigu šio kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad dėl jo kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo nei nukentėjusios R. K. (Š.) skundo, nei prokuroro reikalavimo. Be to, nusikalstam veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal BPK 407 straipsnį priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį, jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam jo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Šių Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, anot kasatoriaus, nesilaikė apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti tą nuosprendžio dalį dėl K. Š. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Be to, šis teismas neteisingai interpretavo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas ir tai jam buvo procesinė staigmena, nuo kurios jis neturėjo galimybės gintis ir pasinaudoti visomis baudžiamojo proceso įstatymo jam suteiktomis teisėmis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 6 d. nutarime „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“ konstatuojamosios dalies III skyriaus 15.2 punkte nurodyta, kad „BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 9 d. redakcija) vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas“.
Prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2007">2K-67/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-375/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-375/2008">2K-375/2008</a>, 2K-423/2009, 2K-178/2010, 2K-615/2011).
Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiais dėl to, kad šioje baudžiamojoje byloje prokuroras formaliai neišdėstė savo argumentų dėl visuomeninę reikšmę turinčių aplinkybių ir tai laikytina neesminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kadangi iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad K. Š. smurtiniai veiksmai nuolat kartojosi, iš gydymo dokumentų matyti, kad jis yra agresyvaus charakterio, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai R. K. (Š.) sukėlė fizinį skausmą. Be to, tokiais smurtiniais veiksmais ji ir vaikai patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, nerimą, stresą, jai nuolat buvo trukdoma atlikti motinystės pareigas ir dirbti tiesioginį darbą. Taigi šiuo atveju galima spręsti esant didesnę veikos, dėl kurios procesas turėtų vykti privataus kaltinimo tvarka, visuomeninę reikšmę.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įtarimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (kartu su įtarimais pagal BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalis) K. Š. buvo pateiktas tik 2014 m. balandžio 16 d. (t. 3, b.l. 54). Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. Š. kartu su jam atstovaujančiu advokatu susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, prašymų ar pageidavimų papildyti ikiteisminį tyrimą neturėjo (t. 3, b. l. 99). Tie patys kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 ir 2 dalis buvo nurodyti ir kaltinamajame akte (t. 3, b. l. 102-111). Be to, vykstant ir apeliaciniam procesui kaltinamais K. Š. taip pat galėjo gintis nuo visų jam pareikštų kaltinimų. Vadinasi darytina išvada, kad tai jam nebuvo procesinė staigmena ir jo teisės į gynybą nebuvo suvaržytos.
Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nesutinka ir su tuo, kad jam buvo netinkamai pritaikytos BK 38 straipsnio nuostatos. Dėl to jis už tą pačią padarytą nusikalstamą veiką (BK 145 straipsnio 1 dalį) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis ir jam buvo paskirti šiame straipsnyje numatyti suvaržymai. Kartu pateikus naują įtarimą dėl nusikalstamos veikos, padarytos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, ir atnaujinus tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį bei šiuos ikiteisminius tyrimus sujungus į vieną ikiteisminį tyrimą, jam buvo pareikštas kaltinimas ir dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Todėl, anot kasatoriaus, jam antrą kartą už tą pačią veiką jau buvo paskirta kriminalinė bausmė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pateikus naujus įtarimus K. Š. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse, konfliktas tarp K. Š. ir nukentėjusios R. K. (Š.) pagal faktines bylos aplinkybes atitiko ir BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymius. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą buvo spręstas K. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimas ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad nutraukto baudžiamojo proceso atnaujinimas reiškia, jog tęsiamas jau pirmiau pradėtas baudžiamasis procesas, todėl šiuo atveju negali būti laikomas dvigubas baudimas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Be to, ir iš nukentėjusiosios elgesio aišku, kad ji su kaltininku taikytis nenorėjo, siekė jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo K. Š. kasacinį skundą.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Audronė Kartanienė
Aurelijus Gutauskas
