Baudžiamoji byla Nr. 2K-210-697/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07936-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Pagal BK 66 straipsnį į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2019 m. spalio 18 d. Iš D. P. priteista: Valstybinei ligonių kasai 2090,89 Eur gydymo išlaidoms atlyginti; nukentėjusiajam A. K. (A. K.) 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai D. G. 1970 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 2500 Eur advokato išlaidoms atlyginti; nukentėjusiajam E. G. 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Panaikinta D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Pakeista D. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė ir ji padidinta iki trylikos metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta D. P. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. P. nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 15 d. apie 20.00 val. namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį delnu ir ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu sugyventinei R. S. į veidą, taip sukėlė jai fizinį skausmą.
2. Jis nuteistas ir už tai, kad 2018 m. vasario 15 d. apie 20.15 val. gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš karto po to, kai sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei – sugyventinei R. S., konflikto metu, turėdamas išankstinį tikslą nužudyti A. K. ir P. G., veikdamas bendra apibrėžta tyčia, vieną kartą dūrė peiliu A. K. į gyvybiškai svarbią vietą – krūtinę, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes A. K. prieš pat dūrį atsitraukė atgal ir dėl to nebuvo padaryta gyvybei pavojingų sužalojimų, o tik durtinė-pjautinė žaizda krūtinės priekiniame paviršiuje – nežymus sveikatos sutrikdymas, ir iš karto po to, tęsdamas savo išankstinį sumanymą, vieną kartą dūrė peiliu P. G. į krūtinę, taip jam padarė durtinį-pjautinį kiaurinį kairės krūtinės pusės sužalojimą su širdiplėvės ir dešinio širdies skilvelio kiauriniais pažeidimais, tai komplikavosi kraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, kraujavimu į širdiplėvės ertmę, širdies tamponada krauju, nukraujavimu, šoku, ūmiu širdies veiklos nepakankamumu, ūmiu progresuojančiu poliorganiniu nepakankamumu, dėl to nukentėjusysis 2018 m. vasario 16 d. 09.51 val. VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose mirė, taip pasikėsino nužudyti du žmones – A. K. bei P. G. ir nužudė P. G..
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skirdamas bausmę D. P. pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimo reikalavimų ir dėl to paskyrė neteisingą, t. y. aiškiai per švelnią, bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad viso baudžiamojo proceso metu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios D. P. savo kaltę visiškai ir be jokių išlygų pripažino tik dėl smurto panaudojimo prieš sugyventinę R. S.. Nuteistasis D. P., nors ir neneigė peiliu sužalojęs A. K. bei P. G., viso proceso metu stengėsi sumenkinti savo veiksmus, kaip konflikto iniciatorius įvardyti būtent nukentėjusiuosius, o sau nepalankių aplinkybių tiesiog neprisiminti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog D. P. sąmoningai peiliu puolė ir sužalojo A. K. ir P. G., o ne gynėsi nuo jų, dėl to nuteistojo D. P. prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos veikos nėra pagrindo laikyti nuoširdžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis P. G. elgesys. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir negalima pateisinti P. G. suduoto smūgio, bet įvertinus tai, kad buvo suduotas tik vienas smūgis ir kad smūgis buvo suduotas tarpusavio grumtynių metu, tokio elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam D. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė vertintina kaip aiškiai per švelni, todėl apeliacinės instancijos teismas paskyrė nuteistajam D. P. artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, neprieštaraujančią teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrinančią bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Nuteistojo D. P. gynėjas advokatas Kęstutis Ožiūnas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo konstatuotas BK 59 straipsnyje nustatytas kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (1 dalies 2 ir 6 punktai) ir dėl to nuteistajam skyrė pernelyg griežtą bausmę.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo pripažintą lengvinančią aplinkybę, kad D. P. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, neišsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis davė teisingus parodymus apie visas esmines bylos aplinkybes ir tai darė savo noru, bet ne dėl surinktų įrodymų. D. P. pateikė vertinamojo pobūdžio aiškinimus dėl tyčios, tačiau šie aiškinimai negali būti vertinami kaip esminių bylos aplinkybių neigimas. Tokie aiškinimai yra paneigiami teismų praktika ir teisinio turinio teiginiais, kad galutinis vertinimas yra ne kaltinamojo, o teisėsaugos priedermė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepateikė motyvų, kodėl nuoširdus gailėjimasis šioje byloje nelaikytas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, kad nukentėjusiojo elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir ne iki galo išnagrinėjo bylos aplinkybes. Tuo atveju, jei nukentėjusysis nebūtų atvykęs į įvykio vietą ir nebūtų pirmas panaudojęs smurto prieš D. P., šis įvykis, tikėtina, būtų pasibaigęs be tolesnio smurto. P. G. smurto prieš D. P. niekas teisine prasme neaptarė, tačiau būtent jis ir buvo pagrindinė tolesnių įvykių, spontaniško atsako, nekontroliuojamos reakcijos į patirtą smurtą priežastis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę be jokių paaiškinimų išbraukė. D. P. pirmas patyrė smurtą su nemenkomis pasekmėmis (išmušti dantys, kraujavimas) ir ši aplinkybė yra svarbi vertinant jo kaltę dėl tolesnių jo veiksmų bei apibrėžiant jam bausmę už inkriminuotą veiką ir jos pasekmes. Nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar veikiau rizikingas nukentėjusiojo elgesys, kuris iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo smurtinio pobūdžio ir iš esmės nulėmė tai, kad kaltininkas nusikalstų prieš nukentėjusįjį.
4.4. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, panaikinus dvi lengvinančias aplinkybes, padidinti D. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuo devynerių iki trylikos metų, nes pirmosios instancijos teismo paskirtoji bausmė ir jos dydis yra pagrįsti ir keisti jų nebuvo pagrindo.
5.
5.1. Priešingai nei tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos lengvinančios aplinkybės panaikinimo yra pagrįstos tinkamai įvertinus surinktus įrodymus, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai aptarė, dėl kokių aplinkybių daro išvadą, kad D. P. parodymų bei elgesio proceso metu nėra pagrindo vertinti kaip prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas bei nuoširdaus gailėjimosi, nes viso proceso metu D. P. parodymai keitėsi, apklausiamas teisme D. P. ne tik kad nepripažino savo tyčios padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bet ir vengė atskleisti aplinkybes apie A. K. sužalojimą, klaidino pasakodamas apie P. G. sužalojimo padarymo mechanizmą. D. P. parodymų vertinimas leido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad D. P. prisipažinimas buvo formalus, o jo veiksmai byloja apie jo pastangas sumenkinti savo veiksmų reikšmę, kartu ir atsakomybės laipsnį kaltinant kitus įvykio dalyvius dėl pasekmių.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo provokuojantį elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvados dėl šios dalies visiškai nemotyvavo, todėl nėra aišku, koks nukentėjusiojo P. G. elgesys buvo laikomas provokuojančiu. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad konflikto pradžia buvo ne P. G. atėjimas pas nuteistąjį į namus, bet nuteistojo panaudotas fizinis smurtas prieš sugyventinę. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai tokius nukentėjusiojo veiksmus pripažino netinkamais, tačiau ne provokuojančiais ir ne rizikingais BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos lengvinančios aplinkybės prasme.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkte nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei paskirtos bausmės
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
8. Kasaciniame skunde yra ginčijamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintos pirmosios instancijos teismo nustatytos D. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, ir tuo pagrindu paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė.
9. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
10. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.
11. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).
12. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-49-693/2019).
13. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pateikė išsamią ir chronologišką D. P. parodymų analizę bylos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu bei pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus bylos proceso metu nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog nuteistasis D. P., nors ir neneigė peiliu sužalojęs A. K. bei nužudęs P. G., bet viso proceso metu stengėsi sumenkinti savo veiksmus, kaip konflikto iniciatorius įvardyti būtent nukentėjusiuosius, o sau nepalankių aplinkybių tiesiog neprisiminti. Nuteistasis negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl, būdamas išsigandęs dėl tariamo užpuolimo, parbėgęs į namus pasiėmė peilį ir išėjo iš namų į kiemą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvais, jog D. P. parodymų ir elgesio proceso metu nėra pagrindo vertinti kaip prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas bei nuoširdaus gailėjimosi, nes viso proceso metu D. P. parodymai keitėsi, apklausiamas teisme D. P. ne tik kad nepripažino savo tyčios padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bet ir vengė atskleisti aplinkybes apie A. K. sužalojimą, klaidino pasakodamas apie P. G. sužalojimo padarymo mechanizmą. Bylos proceso metu nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų parodymais neginčytinai nustatyta, kad D. P. sąmoningai peiliu puolė ir sužalojo A. K. ir P. G., o ne gynėsi nuo jų. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistojo D. P. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos veikos yra deklaratyvus ir neparodantis jo kritinio požiūrio į padarytą veiką, todėl nėra pagrindo laikyti nuoširdžiu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, panaikinant nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
14. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, jog D. P. padarytam nusikaltimui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas P. G. elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418/2009">2K-418/2009</a>, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-377/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-377/2011">2K-377/2011</a>, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-14/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-14/2012">2K-14/2012</a>, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).
15. Bylos proceso metu nustatyta, kad P. G. į nuteistojo D. P. ir jo sugyventinės R. S. namus atėjo pakviestas pastarosios sesers K. B. tam, kad padėtų K. B. išsivesti seserį su vaiku, nes prieš tai D. P. smurtavo prieš R. S.. Atėjęs P. G. nebuvo agresyvus, tik ramiai klausinėjo, kas nutiko, siekdamas padėti išspręsti šeiminį konfliktą. Nuteistasis, nenorėdamas aiškintis P. G., šį per duris išstūmė į kiemą, kur, pagal K. B. parodymus, prasidėjo tarpusavio grumtynės, jų metu tiek P. G., tiek D. P. buvo nuvilkta dalis viršutinių drabužių, o galiausiai P. G. sudavė D. P. vieną smūgi į veidą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai įvertino šią situaciją, pripažindama, jog neteisėtai elgėsi ir prieš R. S. smurtavo D. P., P. G. atėjo turėdamas gerų ketinimų – kad padėtų išspręsti konfliktą ir nuraminti smurtautoją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nurodė ir tai, kad negalima pateisinti P. G. suduoto smūgio D. P., bet įvertinus tai, kad buvo suduotas tik vienas smūgis ir kad smūgis buvo suduotas tarpusavio grumtynių metu, tokio elgesio, bendrai vertinant situaciją, negalima pripažinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme ar pagal formuojamą teismų praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai panaikino šią D. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
16. Pripažinęs, kad D. P. buvo nepagrįstai nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir jas panaikinęs, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai peržiūrėjo D. P. paskirtą bausmę, nes BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, jog skiriant bausmę būtina atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, jog, įvertinus visas išdėstytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam D. P., pripažintam kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir konstatavus jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nebuvo jokio pagrindo paskirti artimos sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmės, nes tokia bausmė vertintina kaip aiškiai per švelni. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė D. P. artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė įstatymo taikymo aspektu atitinka įstatymo reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrina bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo jos švelninti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Artūras Ridikas
Alvydas Pikelis
