R. V. pagal BK 228 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-87-942/2017

Proceso Nr. 1-01-2-00111-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.2.7; 2.1.2.2; 2.1.2.11; 1.2.19.4.2.

2017 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajai R. V., jos gynėjui advokatui Ryčiui Šimkui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis dėl R. V. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

R. V. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžiu R. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat jai nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios nuteistosios kasacinį skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžiu R. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji nuo 2010 m. kovo 23 d. iki gegužės 17 d. dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patrule ir atlikdama jai priskirtas valstybės tarnautojo funkcijas, suklastojo leidimą atsiimti automobilį,,Toyota Corolla“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini)), šį leidimą pateikė įmonei „A. ir partneriai“ ir pasiėmė šį automobilį iš įmonės „A. ir partneriai“, kurį, panaudojus suklastotą šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį tarp savęs ir V. Ž., užregistravo savo vardu ir, siekdama turtinės naudos, 2010 m. gegužės 17 d. pardavė K. L. už 300 Lt; taip ji tyčia piktnaudžiavo tarnyba, nes būdama valstybės tarnautoja, dirbdama Kauno AVPK Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patrule, tyčia šiurkščiai pažeidė pagrindinius vidaus tarnybos principus – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nešališkumo, atsakomybės ir pavyzdingumo, įtvirtintus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktuose, reikalaujančius pareigūnus gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, būti objektyviam priimant sprendimus, vengti asmeniškumų bei šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojo pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis bei nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies reikalavimą nelaužyti duotos pareigūno priesaikos ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, vardas.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

3. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, dėl to neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalino esminių prieštaravimų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir nekaltumo prezumpciją (Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, Europos Žmogaus Teisių Teismo Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis), nes pateikė tokias formuluotes, kurių turinys suprantamas kaip kasatorės pripažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnyje, nors dėl šios veikos jai byla nutraukta.

4. Skunde nurodoma, kad nors prokuroras apeliaciniu skundu ir neginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl baudžiamosios bylos nutraukimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisėtai, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, nuosprendyje pateikė aiškias formuluotes, kurių pagrindu pripažino tiek R. V. kaltę įvykdžius dokumentų klastojimą, tiek jos tariamus dokumentų klastojimo veiksmus vertino kaip pagrindą pripažinti ją kalta įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas EŽTT nekaltumo prezumpcijos aiškinimo nuostatų nuosprendyje nurodė, kad: R. V. sulaikytų transporto priemonių žurnale įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilio,,Toyota Corolla“ grąžinimą; (...) ji uždėjo spaudą leidimo atsiimti šį automobilį šaknelėje ir pateikė ją aikštelės, kurioje buvo saugoma,,Toyota Corolla“direktoriui S. D.; (...) R. V. žurnalą leidimą klastojo bei suklastotą pirkimo-pardavimo sutartį panaudojo piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi; (...) R. V. suklastojusi leidimą atsiimti automobilį,,Toyota Corolla“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini))(...); Bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamoji tikrus dokumentus - Sulaikytų transporto priemonių registrų žurnalą ir leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, suklastojo (...). Pasak kasatorės, tokios apeliacinės instancijos teismo formuluotės būdingos apkaltinamajam nuosprendžiui, nors baudžiamosios bylos dalis dėl BK 300 straipsnio jai buvo nutraukta ir ta dalis nebuvo neskundžiama, todėl, anot nuteistosios, tokie teismo veiksmai bei pasisakymai pagal tarptautinių ir nacionalinių teismų praktiką neginčytinai vertintini kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

5. Kasatorė nurodo, kad kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, jog priėmus išteisinamąjį nuosprendį (šiuo atveju nuosprendžio dalyje dėl BK 300 straipsnio), kurio pagrindu baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, teismo nuosprendis negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, kad asmuo kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Pažymima, kad nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas, nors tai nepaneigia galimybės apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti veikos faktinių aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens,,įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012; EŽTT byla: Minelli; Englert; Nolkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I.). Kasatorė teigia, kad akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas pirmiau pacituotas išvadas, neginčytinai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes nuosprendį iš esmės grindė teiginiais, kuriais pripažino ją (R. V.) klastojus Sulaikytų transporto priemonių žurnalo duomenis, leidimą atsiimti nutransportuotą automobilį, pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat kasatorė pažymi, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių teismų išvadas, jog ji suklastojo sulaikytų transporto priemonių žurnalą, leidimą atsiimti nutransportuotą automobilį ir pirkimo-pardavimo sutartį. Pasak nuteistosios, žemesnių instancijų teismai visiškai nepagrįstai pripažino ją kalta įvykdžius dokumentų klastojimą remiantis išimtinai liudytojų S. D. ir T. D. parodymais. Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje asmuo pripažįstamas įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, specialisto išvados ir (ar) ekspertizės akte užfiksuotų duomenų pagrindu, o ne liudytojų, kurie tiesiogiai susiję su tariamos nusikalstamos veikos įvykdymu, o vienas iš jų net už tą patį įvykį atskiroje byloje nuteistas, parodymais. Nuteistoji teigia, kad nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti tai, jog, Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialistams atlikus sulaikytų transporto priemonių žurnalo tyrimą, išvadoje nebuvo konstatuoja, kad būtent ji įrašė į žurnalą tikrovės neatitinkančius duomenis ar atliko kitus pakeitimus (t. 1, b. 1. 193-194). Priešingai, šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad vienareikšmiškai nustatyti pirminio nurodyto žurnalo eilutes, kurioje užfiksuoti duomenys apie,,Toyota Corolla“, grafų „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas, kurį pateikus gražinta TP“ įrašų turinį nėra galimybės, nes su viršutiniu popieriaus sluoksniu yra pašalintas dalies štrichų daliklis. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad įrašai egzistavo, bet šiuo metu yra panaikinti, tačiau specialisto išvada nenustatyti nei konkretūs įrašai žurnale, nei juo labiau juos padaręs asmuo, nei asmuo pasirašęs vietoje,,Toyota Corolla“ savininko V. Ž.. Atkreiptas dėmesys į tai, kad nebuvo atliktas joks ekspertinis tyrimas siekiant nustatyti asmenį, kuris 2010 m. gegužės 17 d. pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė už buvusį,,Toyota Corolla“ savininką V. Ž.. Byloje taip pat nenustatytas faktas, kad kasatorė neteisėtai jungėsi prie Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko, siekdama gauti duomenis apie V. Ž., tariamai reikalingus leidimui surašyti (t. 1, b. l. 197). Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prielaidomis ir samprotavimais, o ne objektyviais įrodymais, nepašalinęs esminių prieštaravimų byloje, nepagrįstai konstatavo, jog visus dokumentų klastojimo, jų panaudojimo ir disponavimo veiksmus atliko būtent ji.

6. Nuteistoji R. V. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas jos veiksmus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, priešingai suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pripažino jos veiksmais padarytą žalą valstybei didele, o jai inkriminuojant minėtą veiką, kaltinimą iš esmės grindė jos veiksmais suklastojant dokumentus, ir tai vertintina, kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

7. Kasatorė pažymi, kad inkriminuojant BK 228 straipsnio 2 dalį yra labai svarbus baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, jog ne bet kokia neteisėta piktnaudžiavimo veika turi būti vertinama kaip nusikalstama. Baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-873/2012; Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Pasak nuteistosios, apeliacinės instancijos teismas nepaisė šių svarbių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo, visiškai nesivadovavo demokratinių valstybių principais ir net nesant pakankam įstatymo pagrindui jos (R. V.) veiksmus įvertino kaip nusikalstamus ir taikė pačia griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę.

8. Skunde tvirtinama, kad pripažinus, jog apeliacinės instancijos teismo išvados dėl dokumentų klastojimo negalimos ir jas eliminavus iš kaltinimo, nebelieka objektyviųjų piktnaudžiavimo požymių – nusikalstamų veiksmų bei jų pavojingumo, tokiu atveju nebelieka privalomų nusikaltimo sudėties požymių. Nuteistoji teigia, kad byloje nenustatyta jokių kitų nusikalstamų, tarnybai priešiškų veiksmų, kuriais jai galėtų būti grindžiamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Kasaciniame skunde nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40-895/2016, 2K-177-677/2016, 2K-42-942/2016 ir teigiama, kad teismų praktikoje asmenų nusikalstami veiksmai pripažinti kaip piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ar tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) yra daug pavojingesnio masto, nei tariamai atliko R. V. Anot kasatorės, pirmiau nurodytos praktikos analizė patvirtina, kad net ir laikant, jog ji, žinodama apie be pagrindo perduotą jos sūnui automobilį,,Toyota Corolla“, jį sūnaus prašymu įregistravo viešame registre savo vardu, o vėliau pardavė, jos veiksmai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kuris leistų teigti, kad ji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi BK 228 straipsnio prasme.

9. Kasatorės manymu, esminis ir neginčytinas apeliacinės instancijos teismo pažeidimas kvalifikuojant jos veiksmus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį yra jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas, tariamais jos nusikalstamais veiksmais sukeltos didelės žalos požymis. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrindė kasatorės valstybei padarytos didelės žalos požymio, o vietoje to tiesiog nurodė bendras nuostatas, kurios savaime pažeidžiamos už bet kokios rūšies pažeidimus tarnybai (tiek ir už drausminius). Pasak nuteistosios, šios apeliacinės instancijos teismo nurodytos tariamai pažeistos įstatymų, statuto, principų nuostatos yra tik bendro pobūdžio nuostatos, kurios visada pažeidžiamos valstybės tarnautojui neatlikus ar netinkamai atlikus jam pavestas pareigas. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokios takoskyros, kodėl būtent šie bendrųjų normų ir reikalavimų pažeidimai vertintini kaip itin pavojingi, sukėlę didelę žalą valstybei ir yra nusikalstami, nors kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tokios takoskyros nustatymas yra esminis požymis baudžiamąją atsakomybę atribojant nuo drausminės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016, 2K-354-511/2015, 2K-24-895/2015, 2K-198-693/2016). Skunde teigiama, kad vien pažeistų įstatymų normų nurodymas pats savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog valstybės interesams buvo padaryta didelė neturtinė žala. Anot R. V., apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tiesiog deklaratyviai nurodė, kad jos veiksmais buvo pažeisti įstatymų reikalavimai ir dėl to savaime nukentėjo valstybės interesai, policijos prestižas ir autoritetas, tačiau pagal teismų formuojamą praktiką nusikalstamos veikos padariniai nėra preziumuojami, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įrodyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-489/2015). Kasatorės manymu, teismui to nepadarius nebuvo jokio pagrindo pripažinti ją piktnaudžiavus tarnyba, nes nebuvo įrodyta reali ir didelė žala policijos institucijai bei valstybei.

10. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad ji savo veiksmais sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius: iškreipė sulaikytų automobilių išdavimo tvarką ir valstybės institucijų veiklą, nutransportuotą transporto priemonę neteisėtai perdavė asmeniui, neturinčiam teisės jos atsiimti, neatlygintinai naudojosi šia transporto priemone ir ją užregistravo savo vardu, vėliau perleido trečiajam asmeniui. Pažymima, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog būtent ji (R. V.) suklastojo dokumentus, kurių pagrindu buvo iškreipta sulaikytų automobilių išdavimo tvarka, kad ji išdavė leidimą, juo labiau byloje nebuvo jokių duomenų, jog būtent ji naudojosi transporto priemone,,Toyota Corolla“. Teigiama, kad šias nepagrįstas ir neteisingas išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė išimtinai remdamasis tik liudytojų S. D. ir T. D. parodymų pagrindu. Nors minėti liudytojai S. D. ir T. D. teisme melagingai tvirtino, kad su nuteistąja R. V. nuolat kontaktavo, o jai tariamai perleidus naudotis transporto priemonę daug kartų asmeniškai skambino ir ragino grąžinti pasisavintą automobilį. Tokiems liudytojų parodymams patvirtinti nei prokuroras, nei teismas nesurinko jokių įrodymų. Iš esmės kaltinamasis nuosprendis grindžiamas šių liudytojų parodymais, tačiau byloje nebuvo pateikta net elementariausių mobiliojo ryšio operatoriaus išklotinių, kurios būtų galėję patvirtinti tariamą S. D. ir T. D. bendravimą su R. V. nusikaltimo įvykdymo laikotarpiu. Priešingai teismo argumentams, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad transporto priemone,,Toyota Corolla“ naudojosi ne kasatorė, o jos sūnus E. V. (liudytojas A. G. patvirtino žinojęs, kad,,Toyota Corolla“ žalios spalvos, dviejų durų buvo perduota E. V. kaip atlygis už neišmokėtą UAB,,A. ir partneriai“ darbo užmokestį (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 6, b. l. 42-43); E. V. teisme taip pat patvirtino, kad automobilį,,Toyota Corolla“ faktiškai valdė E. V. (baudžiamoji byla Nr. 1-470-667/2013) (t. 6, b. l. 43).

11. Skunde pažymima, kad, priešingai apeliacinės instancijos teismo argumentams, aplinkybės, jog nuteistoji R. V. savo vardu transporto priemonę oficialiai apdraudė ir užregistravo savo vardu, vėliau sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, savaime nepatvirtina šių veiksmų neteisėtumo. Anot kasatorės, tai, kad ji, dirbama teisėsaugos institucijoje ir išmanydama nusikalstamų veikų tyrimo metodiką, pirmiau nurodytus veiksmus atliko oficialiai savo vardu, tik patvirtina, jog ji savo veiksmuose neįžvelgė jokių nusikalstamų veiksmų ir neturėjo tyčios. Nuteistoji nurodo, kad manydama, jog šią transporto priemonę S. D. perdavė jos sūnui E. V. kaip kompensaciją už neapmokėtą darbo užmokestį, dėl mokėtinų daug mažesnių privalomojo civilinio draudimo įmokų, sutiko sūnaus automobilį įregistruoti VĮ „Regitra“ savo vardu. Dar kartą skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog būtent E. V., o ne nuteistoji naudojosi automobiliu,,Toyota Corolla“, byloje patvirtina minėtų liudytojų E. V., A. G., E. V. parodymai, tačiau teismas šių liudytojų parodymų neįvertino.

12. Kasatorė teigia, kad dėl jos veiksmų nenukentėjo nei valstybė, nei didelė visuomenės dalis, nei policijos sistemos prestižas, nei joks fizinis asmuo. Pasak nuteistosios, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino reikšmingus kasacinio teismo suformuotus kriterijus, kurių pagrindu vertintina ar padaryta žala buvo didelė. Nurodoma, kad vienas iš LAT praktikoje minimų kriterijų, sprendžiant dėl didelės neturtinės žalos – nusikalstamos veikos padarymo metu kaltininko eitų pareigų, vykdytų funkcijų, taip pat srities, kurioje padaryta nusikalstama veika, svarba, autoritetas. Nuteistoji pažymi, kad tariamai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi būdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-ojo būrio eilinė patrulė, dirbanti budėtojų dalyje, t. y. buvo asmuo, neatliekantis jokio vadovaujamo darbo, neturintis reikšmingų ar autoritetingų pareigų tarnyboje, nebuvo nei pavyzdys kolegoms, nei juo labiau autoritetas visuomenei. Jos tariamai neteisėti veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, truko trumpai, nebuvo sistemingi ar pavojingi, jais nebuvo pažeista daugelio asmenų interesai ar teisės. Svarbu tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog tariamais R. V. veiksmais buvo sukeltas rezonansas visuomenėje ar pakenkta policijos prestižui ir sumenkintas policijos autoritetas visuomenėje. Priešingai, šia byla visuomenės atstovai nesidomėjo, jokie žiniasklaidos atstovai teismo posėdžiuose nedalyvavo. Nukentėjusiųjų ir civilinio ieškinio šioje byloje nebuvo. Pažymima, kad jau išnagrinėtoje byloje Nr. 1-470-667/2013 S. D. buvo nuteistas dėl jam patikėto turto, t. y. to paties automobilio,,Toyota Corolla“, iššvaistymo, civiliniu ieškovu buvo pripažinta valstybinė institucija, kuriai iš S. D. buvo priteistas 3300 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimas, t. y. būtent nuteistojo S. D. veiksmais buvo sutrikdyta tinkama valstybinės institucijos – VMI veikla ir dėl jo veiksmų valstybė patyrė žalą. Šioje nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų asmenų (fizinių ar juridinių) nebuvo, turtinė žala nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nuteistosios R. V. veiksmai nebuvo tiesiogiai susiję su turtinės žalos atsiradimu, nes, nuteistajam S. D. neiššvaisčius jam patikėto turto, vien tariamais nuteistosios veiksmais joks valstybės institucijų veiklos sutrikdymas nebūtų padarytas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgė, kad R. V. turėjo daugiau nei aštuoniolikos metų vidaus tarnybos stažą ir per šį laikotarpį neturėjo jokių nuobaudų, priešingai, buvo skatinta net šešis kartus, o darbe apibūdinama teigiamai. Skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistoji realiai galėjo numatyti ir suprasti savo pavojingus veiksmus ir kad dėl jų gali atsirasti didelė žala valstybei, yra nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nustatė kasatorės asmeninės naudos siekį tariamai įvykdžius nusikalstamas veikas. Priešingai apeliacinės instancijos teismo argumentams, R. V. jokios asmeninės naudos dėl savo tariamai neteisėtų veiksmų neįgijo, todėl neturėjo jokio tikslo ir tyčios įvykdyti BK 228 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors prašant sūnui R. V. įregistravo automobilį,,Toyota Corolla“ VĮ „Regitra“ savo vardu, o vėliau kaip automobilio savininkė su K. L. sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau transporto priemone visą laiką naudojosi jos sūnus E. V., o sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį tikrasis pardavėjas iš tiesų buvo E. V. ir būtent jis gavo už parduotą transporto priemonę turtinę naudą – 300 Lt.

13. Taip pat skunde pažymima, kad dėl kasatorės vykdytas baudžiamasis procesas tęsėsi nepateisinamai ilgai, dėl to buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai neužtikrinant tinkamo proceso funkcionavimo bei jos teisių į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, teisės į teisingą teismą.

14. Skunde nurodoma, kad kasatorė pirmiausia buvo kaltinama dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje, 189 straipsnio 1 dalyje, tačiau galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-895/2015 buvo išteisinta, nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorė nurodo, kad EŽTT praktikoje baudžiamojo persekiojimo pradžios momentas laikomas ir ikiteisminio tyrimo pradžia. Nagrinėjamu atveju dėl kasatorės ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 m., todėl teigiama, kad tai laikytina baudžiamojo proceso pradžios laiku. Nors baudžiamasis procesas dėl jos nepasibaigęs, kol nebus neišnagrinėtas šis kasacinis skundas, tačiau, net ir laikant Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nuosprendį, kaip baudžiamojo proceso pabaigą, pasak kasatorės, akivaizdu, jog daugiau nei šešerius metus vykdytas baudžiamasis persekiojimas dėl apysunkio nusikaltimo buvo per ilgas ir pažeidė jos teises į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis) ir į teisingą teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

15. Pažymima, kad pagal BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą ikiteisminis tyrimas dėl apysunkio nusikaltimo turėjo būti įvykdytas per šešis mėnesius, tačiau jis buvo vykdytas gerokai ilgiau. Iš Panemunės PK tyrėjo M. J., vykdžiusio nagrinėjamoje byloje ikiteisminį tyrimą, teisme duotų parodymų akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo vykdomas tinkamai ir operatyviai. Tyrėjas teismui negalėjo atsakyti, kodėl nebuvo paskirta pirkimo-pardavimo sutartyje esama pardavėjo parašo grafologinė ekspertizė, kodėl neatlikta žurnalo, kur buvo registruojami leidimai grąžinti mašinas padaryto įrašo ekspertizė (baudž. byla Nr. 1-470-667/2013) (t. 15, b. 1. 79-80, t. 16, b. l. 156). Tyrėjas negalėjo pasakyti, kodėl nesiaiškino aplinkybių dėl darbo rūbų pas E. V. buvimo. Be to, Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės „Sulaikytų transporto priemonių registracijos“ žurnalo apžiūra buvo atlikta tik 2013 m. sausio 25 d., t. y. praėjus trejiems metams po ikiteisminio tyrimo pradžios. Tuo tarpu to paties 2009 m. Kauno apskr. VPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo (15.12) tyrimas atliktas tik 2014 m. balandžio 10 d. (Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140- (762)-IS 1-837), t. y. praėjus ketveriems metams po ikiteisminio tyrimo pradžios. Užklausa Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išsiųsta tik 2014 m. pradžioje, t. y. praėjus ketveriems metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (t. 1, b. l. 197). Kasatorė teigia, kad šie duomenys patvirtina, jog buvo delsiama atlikti ikiteisminį tyrimą, nebuvo siekta greitai atskleisti nusikalstamos veikos, o esminiai proceso veiksmai atlikti tik praėjus 3-4 metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, nors pagal BK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą ikiteisminis tyrimas galėjo būti vykdomas tik šešis mėnesius.

16. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorei inkriminuotas nusikaltimas pagal galiojusią baudžiamojo įstatymo redakciją priskirtinas apysunkių nusikaltimų kategorijai, o nusikalstamos veikos pavojingumas atsižvelgiant į kasaciniame skunde išdėstytus argumentus buvo mažas arba jo apskritai nebuvo. Skunde nurodoma, kad svarbu įvertinti ir aplinkybes, jog šioje byloje kasatorė buvo viena kaltinamoji, pats ikiteisminis tyrimas iš esmės nebuvo sudėtingas ar didelės apimties, o kasatorė savo veiksmais nesudarė jokių kliūčių tirti ir nagrinėti bylą – atvykdavo atlikti procesinius veiksmus, dalyvaudavo teismo posėdžiuose, nebuvo pasislėpusi nuo baudžiamojo persekiojimo. Taigi, kasatorė dėl jos vykdomo (ir tebevykstančio) baudžiamojo persekiojimo ilgą trukmę sieja išimtinai su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro M. Š. bei teismų netinkamu ir nepakankamai operatyvių pareigų bei įstatymų vykdymu. Teigiama, kad dėl kasatorės pradėjus baudžiamąjį procesą ir jį vykdant, pažeidžiant įmanomai trumpiausio laiko reikalavimus, ji patyrė procesinius suvaržymus, negalėjo ir negali būti tikra dėl savo likimo tol, kol baudžiamasis procesas nėra baigtas galutiniu neskundžiamu sprendimu, yra priversta gyventi baimėje, susiduria su nemaloniais padariniais tiek sveikatai, tiek socialiniam gyvenimui, tiek darbui. Skunde nurodoma, kad, teisėsaugos institucijoms ir teismams neužtikrinus nuteistosios teisės į teisingą ir nešališką teismo sprendimą ir greitą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą, ji buvo atleista iš tarnybos policijoje, kurioje išdirbo daugiau nei aštuoniolika metų.

17. Kasatorės manymu, pernelyg ilgai prieš ją nukreipta baudžiamojo proceso trukmė yra atskiras pagrindas nutraukti šį baudžiamąjį procesą. Pasak nuteistosios, svarbu įvertinti tai, kad ji nuteista 100 MGL pinigine bauda už tariamą nusikaltimą įvykdytą beveik prieš septynerius metus. Anot kasatorės, praėjus tokiam ilgam laiko tarpui nusikalstama veika prarado pavojingumą (BK 51 straipsnis), dėl to išnyko kriminalinės bausmės skyrimo paskirtis ir tikslai. Skunde pažymima, kad vienas iš kriminalinės bausmės skyrimo tikslų, įtvirtintų BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punkte, yra paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikastų. Todėl, kasatorės nuomone, praėjus šešeriems metams, net ir nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio ar neatlikus bausmės, o kasatorei neįvykdžius naujų nusikalstamų veikų, laikytina, kad minėtas BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas bausmės tikslas buvo visiškai pasiektas. Kasatorė teigia, kad svarbu įvertinti, jog baudžiamasis procesas, trukęs šešerius metus, neginčytinai paveikė ir turėjo neigiamą įtaką jos gyvenimui: ji buvo sulaikyta, dauguma jos teisių buvo apribotos, ilgus metus bendravo su teisėsaugos institucijomis, patyrė išgyvenimų, o ta taip pat laikytina tam tikra bausme. Taigi pernelyg ilgai trukęs baudžiamasis procesas, varžęs kasatorės teises ir laives, anot nuteistosios, jau savaime buvo bausmė, todėl papildomas jos patraukimas atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tampa visiškai netikslingas ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

18. Lietuvos Aukščiausiam Teismui nesutikus nutraukti baudžiamąjį procesą dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso, prašoma teismo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį bei sumažinant kasatorei paskirtą 100 MGL baudą iki 20 MGL baudos. Nurodoma, kad atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje ir bausmės švelninimas taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 7-109/2013). Kita vertus, nuteistosios manymu, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas 100 MGL baudą, visiškai neindividualizavo bausmės, neatsižvelgė į jos asmenybę ir paskyrė žymiai didesnę baudą nei skiriama panašiose bylose. Atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog nuteistajai skiria mažesnę nei baudos vidurkis bausmę, tačiau faktiškai to nepadarė, nes tariamo nusikaltimo įvykdymo metu galiojusioje BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakcijoje numatyta maksimali bauda buvo 200 MGL, o minimali bauda BK 47 straipsnio 2 dalyje numatyta 1 MGL. Taigi baudos vidurkis pagal galiojusią BK redakciją buvo 100,5 Eur, teismas skyrė ne mažesnę nei vidutinę baudą, kaip nurodė nuosprendyje, o vidutinę, tai nagrinėjamoje situacijoje neatitinka jokių teisingumo ir protingumo kriterijų. Taip pat kasatorė nurodo, kad svarbu įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paskirtas baudas panašiose bylose (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40-895/2016, 2K-42-942/2016, 2K-1-696/2016), kuriose pavojingumo laipsnis buvo žymiai didesnis nei nagrinėjamu atveju, o baudos paskirtos mažesnės.

19. Nuteistosios R. V. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

20. Kasatorė teigia, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

21. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K–P-9/2012). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

22. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo iškeltas klausimas dėl naujo įrodymų tyrimo atlikimo šioje byloje. Tačiau proceso dalyviai (tarp jų ir kasatorė bei jos gynėjas) prašymų atlikti įrodymų tyrimą nepareiškė. Paduotame kasaciniame skunde kasatorė pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra svarbu įvertinti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2014 m. vasario 13 d. išvadą Nr. 140-(762)-IS1-837, kurioje konstatuota, jog vienareikšmiškai nustatyti pirminio nurodyto žurnalo eilutės, kurioje užfiksuoti duomenys apie „Toyota Corolla“, grafos „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas“, kurį pateikus grąžinta TP“, įrašų turinį nėra galimybės, nes su viršutiniu popieriaus sluoksniu pašalintas ir dalies štrichų daliklis. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad įrašai egzistavo, bet šiuo metu yra panaikinti, ir nenustatyti nei konkretūs įrašai žurnale, nei juos padaręs asmuo, nei asmuo, pasirašęs vietoje „Toyota Corolla“ savininko J. Ž.. Be to, anot kasatorės, byloje nenustatytas faktas, kad kasatorė neteisėtai jungėsi prie Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko, siekdama gauti duomenų apie V. Ž., tariamai reikalingų leidimui surašyti.

23. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal R. V. pareiginius įgaliojimus – pildyti sulaikytų transporto priemonių žurnalą apie nutransportuotų automobilių grąžinimą ir išduoti leidimus atsiimti šias transporto priemones tik jų savininkams ar įgaliotiems asmenims, jei automobilis būdavo nekonfiskuotinas – nurodė kartu su ja dirbę liudytojai M. K., Ž. J., L. Jankauskas. Antra, iš Kauno AVPK Patrulių rinktinėje dirbusių pareigūnų, turėjusių galimybę pildyti minėtus dokumentus, būtent R. V. buvo susijusi su „Toyota Corolla“ paėmimu. Tai patvirtina liudytojų S. D. ir T. D. parodymai bei nustatytos aplinkybės, jog R. V. apdraudė ir užregistravo šį automobilį savo vardu, o vėliau jį pardavė. Registruodama „Toyota Corolla“ R. V. panaudojo žinomai suklastotą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ji minėtą automobilį nusipirko iš V. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš šios sutarties matyti, kad joje įrašyti pardavėjo V. Ž. asmens kodas, vardas, pavardė, pirkėjos R. V. asmens kodas, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, automobilio duomenys, kaina bei padėti parašai. Liudytojas V. Ž. paneigė, kad sudarė šią pirkimo-pardavimo sutartį, nurodė, kad joje raštas yra ne jo, parašas taip pat ne jo, o R. V. jis nepažįsta. Tuo tarpu pati R. V. neneigė, kad savo ranka pildė minėtą pirkimo-pardavimo sutartį, įrašė V. Ž. asmens duomenis, tačiau teigė, kad V. Ž. parašas sutartyje jau buvo, nes sutartį su pardavėjo parašu jos sūnui E. V. padavė S. D.. Ir nors byloje nenustatyta, kas konkrečiai pasirašė vietoje V. Ž., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai pagrįstai pasisakė, kad, pagal aptartus duomenis, R. V. negalėjo nežinoti aplinkybių, jog tikrasis automobilio savininkas tokiame sandoryje nedalyvavo, savo valios nebuvo išreiškęs, dėl to ji panaudojo šį žinomai suklastotą dokumentą įregistruodama savo vardu neteisėtai gautą turtą.

24. Taigi teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo teiginius, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, dėl jų pasisakė tiek atskirai, tiek kaip dėl visumos, pateikė argumentus ir jų pagrindu motyvuotai konstatavo, jog visus dokumentų klastojimo, jų panaudojimo ir disponavimo veiksmus atliko R. V.

Dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo

25. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą R. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišvengė formuluočių, nesuderinamų su nekaltumo prezumpcijos principu, t. y. teismas pasisakė dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinama R. V., sudėties požymių.

26. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

27. Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažino atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012).

28. Minėtos EŽTT nuostatos suponuoja ir tai, kad tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis naikintinas, tačiau baudžiamoji byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutrauktina, apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti grindžiamas teiginiais, iš esmės reiškiančiais, jog asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Tai nepaneigia galimybės apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti veikos faktinių aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu.

29. Kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, 2K-214/2013, 2K-276-2014) yra išaiškinta, kad „...teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Kita vertus, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

30. Kasatorė nurodo Kauno apygardos teismo 2016-10-20 nuosprendyje išdėstytas išvadas, jog: „R. V. sulaikytų transporto priemonių žurnale įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilio „Toyota Corolla“ grąžinimą; (...) ji uždėjo spaudą leidimo atsiimti šį automobilį šaknelėje ir pateikė ją aikštelės, kurioje buvo saugoma „Toyota Corolla“, direktoriui S. D.; (...) R. V. žurnalą leidimą klastojo bei suklastotą pirkimo-pardavimo sutartį panaudojo piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi; (...) R. V. suklastojusi leidimą atsiimti automobilį „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (..); Bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamoji tikrus dokumentus – Sulaikytų transporto priemonių registrų žurnalą ir leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį suklastojo (...)“. Taigi, pasak kasatorės, šios apeliacinės instancijos teismo formuluotės būdingos apkaltinamajam nuosprendžiui, nors dėl BK 300 straipsnio baudžiamosios bylos dalis jai buvo nutraukta ir ta dalis nebuvo skundžiama.

31. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal savo turinį šiose apeliacinės instancijos teismo išvadose nurodomos tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau nuteistosios R. V. kaltumas tiesiogiai nepreziumuojamas. Todėl tai nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

32. Kasatorė R. V. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas jos veiksmus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Pagrindinis kasatorės argumentas yra tai, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrindė kasatorės valstybei padarytos didelės žalos požymio, o vietoje to tiesiog nurodė bendras nuostatas, kurios savaime pažeidžiamos už bet kokios rūšies pažeidimus tarnybai.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nenustatytas R. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, būtinasis sudėties požymis – didelė žala, todėl ji dėl minėtos veikos išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymio. Tokią išvadą teismas grindė tuo, jog R. V., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, neatliko vadovaujančių pareigų, jos neteisėti veiksmai truko trumpai, nebuvo sistemingi, buvo atlikti vieninteliu tikslu – gauti naudos iš automobilio „Toyota Corolla“, tačiau nesukėlė didelio atgarsio visuomenėje, nepakenkė policijos prestižui ar sumenkino policijos autoritetą visuomenėje, nuteistojo S. D. veiksmais buvo sutrikdyta tinkama Valstybinės mokesčių inspekcijos veikla, dėl to valstybė patyrė žalą ir ši žala iš jo buvo priteista. Tuo tarpu R. V. veiksmai nebuvo tiesiogiai susiję su turtinės žalos atsiradimu, nuteistajam S. D. neiššvaisčius jam patikėto turto, vien jos veiksmais joks valstybės institucijų veiklos sutrikdymas nebūtų padaryta, o nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų asmenų (fizinių ar juridinių) nėra, turtinė žala niekam nepadaryta. Be to, R. V. stažas vidaus tarnyboje buvo daugiau nei 18 metų, ji skatinta 6 kartus, nuobaudų neturėjo, buvo charakterizuojama teigiamai.

34. Be to, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nustatė BK 228 straipsnio 2 dalies objektyviuosius požymius, pabrėžė, kad R. V. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tačiau nusprendė dėl būtinų šios nusikalstamos veikos padarinių – didelės žalos – nebuvimo ir išteisino R. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

35. Apeliacinės instancijos teismas konstatvo, jog pirmosios instancijos teismas nors ir ištyrė visus surinktus įrodymus, tačiau vertindamas nesirėmė jų visuma ir dėl to padarė prieštaringas išvadas, motyvuodamas, kad nebuvo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų būtinų padarinių – didelės žalos.

36. Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytų veikų padarymą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, nuo kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala pripažįstama fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio turinio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.).

37. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014, 2K-169/2014, 2K-P-1/2014). Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-98/2014). Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-125/2014).

38. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo padarytos didelės žalos požymį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog: 1) R. V. ėjo Patrulių rinktinės patrulės pareigas ir pagal šias pareigas buvo atsakinga už sulaikyto turto grąžinimą; 2) ji pati suklastojo dokumentus, kuriais forminamas tokio turto atsiėmimas; 3) panaudojo žinomai sukalstotą automobilio „Toyota Corolla“ pirkimo-pardavimo sutartį; 4) R. V. panaudojo šį žinomai suklastotą dokumentą įregistruojant savo vardu neteisėtai gautą turtą.

39. Taigi, melagingų duomenų įrašymas Kauno AVPK patrulių rinktinės dokumentuose, tų dokumentų pateikimas automobilių nutransportavimo ir saugojimo veikla užsiimančios bendrovės asmenims neabejotinai sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius (buvo iškreipta sulaikytų automobilių išdavimo tvarka ir valstybės institucijų veikla; pati nutransporuota transporto priemonė buvo neteisėtai perduota asmeniui, neturinčiam teisės jos atsiimti; šis asmuo ne tik neatlygintinai naudojosi šia transporto priemone, bet ir ją užregsitravo savo vardu; galiausiai automobilis vėliau buvo perleistas trečiajam asmeniui). Be to, tokiais R. V. veiksmais buvo pažeisti tiek valstybinės įstaigos – VMI, turėjusios parduoti konfiskuotą transporto priemonę, tiek ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos interesai. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas R. V. veiksmų neteisėtumą, konstatavo, jog tokie jos veiksmai yra prieštaraujantys jos kaip valstybės tarnautojos veiklos esmei ir turiniui, piktnaudžiaudama tarnyba ji klastojo dokumentus, juos panaudojo ir taip padarė kitą nusikalstamą veiką, už kurią jai nekyla atsakomybė tik dėl to, kad suėjo senaties terminas. Pats R. V. nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas parodo, jog ji pasinaudodama tarnybine padėtimi, pažeisdama Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statute įtvirtintus reikalavimus veikė siekdama asmeninės naudos ir taip diskreditavo policijos pareigūno kaip valstybės tarnautojo vardą ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižą, dėl to valstybė patyrė didelės žalos.

40. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, jog apeliacinės instancijos teismas pašalino iš kaltinimo R. V. aplinkybę, kad tokie jos veiksmai sukėlė didelį rezonansą, tačiau kartu pagrįstai pasisakė, kad nors ji neatliko vadovaujamojo darbo, jos veiksmai truko trumpai, nebuvo sistemingi, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes piktnaudžiauti tarnybine padėtimi galima ir vienu veiksmu ir nedirbant vadovaujamojo darbo. Tai, kad R. V. veiksmai nebuvo patekę į žiniasklaidos priemones ir nesukėlė atgarsio visuomenėje, teisėjų kolegija nelaikė, jog dėl to R. V. elgesys buvo mažiau pavojingas. Svarbu dar ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kuriame šis teismas teigė, jog R. V. veiksmai nebuvo susiję su turtinės žalos atsiradimu, tačiau vėliau jau pateikė priešingą išvadą, jog R. V. neteisėta veika buvo tiesiogiai susijusi su S. D. neteisėta veika dėl jam patikėto turto – automobilio „Toyota Corolla“ iššvaistymo ir sąlygojo viena kitą. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymėjo, jog aplinkybės, kad civilinis ieškinys nebuvo priteistas S. D., taip pat R. V. tarnybos stažas, teigiama charakteristika neturi didelės reikšmės pasekmių vertinimui.

41. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šioje baudžiamojoje byloje kasatorės atlikti veiksmai suklastojant tikrus dokumentus ir juos panaudojant sukėlė teisiškai reikšmingų padarinių, turėjo įtakos teisiniams santykiams, t. y. ji žinojo apie melagingus duomenis dokumentuose, kad „Toyota Corolla“ savininkas automobilio atsisakė ir jam jis nebuvo grąžintas. Be to, jis suprato, kad dėl tokių jos neteisėtų veiksmų konfiskuota transporto priemonė gali būti neteisėtai perduota asmeniui, neturinčiam teisės jos gauti, taip pat gali būti neteisėtai pasisavinta, perleista tretiesiems asmenims ir valstybės institucija, konfiskavusi minėta automobilį, gali parasti galimybę jį atsiimti.

42. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tarp tokių institucijų yra ir policija. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje didelės žalos požymis, būtinas piktnaudžiavimą kvalifikuojant kaip nusikalstamą, yra nustatytas, kriterijai, kuriais remiantis jis nustatytas, nurodyti, padaryta didelė neturtinė žala policijai ir valstybės interesams išsamiai motyvuota.

43. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Priimtame naujame nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, naujas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

44. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. V. baudžiamasis įstatymas – BK 228 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme

45. Kasaciniame skunde kasatorė teigia, jog pernelyg ilgai prieš ją nukreipta baudžiamojo proceso trukmė yra atskiras pagrindas nutraukti šį baudžiamąjį procesą arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir sumažinti kasatorei paskirtą baudą.

46. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

47. Pagal EŽTT sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pabrėžtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

48. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kiti).

49. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad proceso greitumo principas baudžiamajame procese yra ypač svarbus. Nustačius, kad valstybės subjektai šios pareigos tinkamai neatliko, konstatuojamas proceso greitumo principo ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės į proceso užbaigimą per kiek įmanomai trumpiausią (protingą) laiką pažeidimas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog tinkamiausiu reagavimo į pernelyg ilgą proceso trukmę būdu pripažįstamas taikomų teisinių sankcijų švelninimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-314/2007, 2K-7-29/2016). Taip pat ilga proceso trukmė gali lemti ne vien tik švelnesnės už sankcijos vidurkį bausmės taikymą, bet gali būti pagrindas skirti švelnesnę už sankcijoje numatytą minimalią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Be to, pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, numatančią švelnesnės už sankcijoje numatytą bausmės skyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

50. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmiausia kasatorė buvo kaltinama dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje ir 189 straipsnio 1 dalyje. Dėl šių nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010 m. ir tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi kasatorė dėl visų šių nusikalstamų veikų buvo išteisinta, nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad jau šio ikiteisminio tyrimo metu procesiniai veiksmai užtruko ilgiau, nes ilgai buvo laukiama specialisto išvados dėl žurnalo taisymo; R. V. neatvykdavo į apklausas, motyvuodama, kad negali dalyvauti jos gynėja, arba pateikdavo medicininę pažymą dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą; taip pat ilgai buvo laukiama atsakymo iš UAB S. sveikatos centras, ar su R. V. galima atlikinėti procesinius veiksmus.

51. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas tik 2013 m. lapkričio 29 d., pranešimas apie įtarimą pateiktas 2014 m. liepos 7 d., o 2014 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo išsiųstas pranešimas apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Baudžiamoji byla Kauno apylinkės teismui buvo perduota 2014 m. rugsėjo 10 d.

52. Pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą Kauno apylinkės teisme kaltinamoji R. V. į posėdį neatvyko, buvo paskirtas R. V. atvesdinimas; neradus kaltinamosios pagal gyvenamosios vietos adresą, su ja buvo susiekta telefonu, tačiau ji šiuo metu savo gyvenamąją vietą nurodyti atsisakė, žadėjo į teismo posėdį atvykti savarankiškai. Vėliau, 2015 m. sausio 2 d., Kauno apylinkės teismo posėdžio metu R. V. pateikė medicininę pažymą, jog ji serga. R. V. gynėja paaiškino, kad nežino, kur pastaruoju metu gyvena R. V. Dar vėliau R. V. gynėjas advokatas R. Šimkus nutraukė su ja teisinių paslaugų sutartį, o 2015 m. vasario 4 d. posėdžio metu R. V. pareiškė, kad jai reikalingas gynėjas. Taigi baudžiamoji byla iš esmės buvo pradėta nagrinėti tik 2015 m. gegužės 14 d.

53. Įvertinus šias aplinkybes, kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors procesas ir užsitęsė, tačiau tai didžia dalimi lėmė ir pačios kasatorės veiksmai bei elgesys. Tokiu atveju procesas laikytinas optimaliu ir tai nesudaro pagrindo skirti bausmę vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi ar nutraukti baudžiamąjį procesą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios R. V. kasacinį skundą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas