Baudžiamoji byla Nr. 2K-91-1073/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25837-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.6.2.1;
2.8.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
išteisintosios A. D. gynėjui advokatui Kristijonui Paliučiui,
nukentėjusiosios L. K. atstovui advokatui Jonui Leikauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. K. atstovo advokato Jono Leikausko ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dariaus Alinsko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu A. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas A. D. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos visiškai atlyginti nukentėjusiajai L. K. padarytą turtinę žalą.
Priteista iš A. D. nukentėjusiajai L. K. 140 724,63 Eur turtinei žalai, 2000 Eur neturtinei žalai ir 1000 Eur proceso išlaidoms atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios L. K. atstovo advokato Jono Leikausko civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas; prašymas priteisti iš A. D. proceso išlaidas nukentėjusiosios L. K. advokato paslaugoms apmokėti atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, išteisintosios gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: ji, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuslėpdama savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodama, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nuo 2013 m. iki 2016 m. birželio 2 d. turėdama didelius įsiskolinimus K. K., kylančius iš sutartinės hipotekos lakšto, patvirtinto 2012 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto 20-ojo notarų biuro, 400 000 Lt (115 848,01 Eur), 2014 m. rugpjūčio 7 d. A. V. B. išrašydama paprastąjį vekselį 200 000 Lt (57 924 Eur), 2014 m. spalio 15 d. P. N. išrašydama paprastąjį vekselį 500 000 Lt (144 810,01 Eur), 2015 m. rugsėjo 10 d. ir 2015 m. rugsėjo 25 d. K. K. išrašydama paprastuosius vekselius 140 000 Eur ir 51 000 Eur, BUAB „A.“ 6240,68 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 8008,31 Eur, turėdama įregistruotus aštuonis turto arešto aktus: 1) 2013 m. rugsėjo 27 d. turto arešto identifikavimo kodas 2013051082; 2) 2014 m. lapkričio 6 d. turto arešto identifikavimo kodas 2014057332; 3) 2014 m. gruodžio 18 d. turto arešto identifikavimo kodas 2014064491; 4) 2015 m. vasario 5 d. turto arešto identifikavimo kodas 2015006298; 5) 2016 m. vasario 8 d. turto arešto identifikavimo kodas 2016006016; 6) 2016 m. vasario 26 d. turto arešto identifikavimo kodas 2016009036; 7) 2016 m. balandžio 22 d. turto arešto identifikavimo kodas 2016018436; 8) 2016 m. birželio 2 d. turto arešto identifikavimo kodas 2016025968, taip neatskleisdama savo tikrosios turtinės padėties, melagingai tvirtindama, kad jokių didesnių finansinių sunkumų ji neturi, ir garantuodama pinigų grąžinimą už parduotą žemę, taip įtikindama ir suklaidindama nukentėjusiąją L. K., pagal 2012 m. gruodžio 7 d. L. K. suteiktą įgaliojimą Nr. DA-4652 turėdama teisę nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 7 d. parduoti L. K. nuosavybės teise priklausantį 0,5800 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), už ne mažesnę kaip 250 000 Lt (72 405 Eur) sumą, 2012 m. gruodžio 7 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DA-4660 258/725 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini), priklausančias nukentėjusiajai L. K., pardavusi už 120 000 Lt (34 754,40 Eur) V. M., o 2012 m. gruodžio 21 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DA-4833 467/725 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini), priklausančias L. K., pardavusi už 400 000 Lt (115 848,01 Eur) J. K., taip pardavusi L. K. nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir nukentėjusiajai reikalaujant atsiskaityti dėl pagal 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimą Nr. DA-4652 sutartos pinigų sumos, ji (A. D.), 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašydama skolos raštelį dėl 250 000 Lt (72 405 Eur) sumos, 2015 m. lapkričio 9 d. L. K. sumokėjo 10 000 Eur avansą, taip piktnaudžiaudama L. K. pasitikėjimu, atidėliodama pinigų grąžinimo terminą, melagingai žadėjo, kad įgytą turtą (pinigus) grąžins vėliau, turėdama išankstinį sumanymą prisiimtų įsipareigojimų pagal išduotą 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimą Nr. DA-4652 nevykdyti ir įgytų pinigų negrąžinti, taip pat kad dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, taip ji, suvokdama, kad apgaule suklaidindama L. K. savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. K. priklausančius 520 000 Lt (150 602,41 Eur) ir pagal 2012 m. gruodžio 7 d. L. K. suteiktą įgaliojimą Nr. DA-4652 prisiimtus turtinius įsipareigojimus, kurių neketino vykdyti, pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės turtą – 520 000 Lt (150 602,41 Eur).
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios A. D. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį, priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą priėmė motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, kadangi A. D. nenaudojo apgaulės prieš L. K., nepiktnaudžiavo jos pasitikėjimu, nesuklaidino nukentėjusiosios ir jos dukros A. V. dėl savo ketinimų bei nesiekė neteisėtai pasisavinti L. K. turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. D. ir L. K. siejo išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių kylantys įpareigojimai bylą nagrinėjant teisme buvo įvykdyti, todėl nesant baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų nėra pagrindo A. D. veiksmų vertinti kaip nusikalstamų.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios L. K. atstovas advokatas Jonas Leikauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas nenagrinėtas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį, kuriuo priteista iš A. D. 140 724,63 Eur turtinės žalos, 2000 Eur neturtinės žalos ir 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Lietuvos apeliacinis teismas, atlikęs dalinį teisminį tyrimą, netyręs visų padarytos žalos aplinkybių, neįvertinęs pateiktų dokumentų ir jų susietumo su kilusiu ginču, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad A. D. nėra padariusi nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad buvo sutarta, jog už žemės sklypą, kurį A. D. pardavė už 520 000 Lt, 250 000 Lt bus perduota L. K., o kita dalis, t. y. 270 000 Lt, turėtų likti A. D., – L. K. A. D. išduotame įgaliojime, patvirtintame notaro, tokia aplinkybė nėra aptarta.
3.2. Notaro patvirtintame įgaliojime nurodyta, kad vykdant įgaliojimą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.134–2.151 ir 6.756–6.765 straipsnių nuostatomis. Pagal CK 2.150 straipsnį atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. CK 6.758 straipsnyje nustatyta, kad pavedimo sutartis gali būti atlygintinė ir neatlygintinė. Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė. Jeigu sutartis yra atlygintinė, atlyginimas nustatomas pavedimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pardavus žemės sklypą 250 000 Lt turėjo atitekti L. K., o 270 000 Lt turėjo likti A. D., kadangi ji turėjo išlaidų, prieštarauja įstatymo nuostatoms, pasirašytam įgaliojimui. Išlaidos, susijusios su ginčo sklypo paruošimu pardavimui, nenustatytos, jų nebuvo. A. D., vykdydama pavedimą, visus pinigus, gautus už parduotą žemės sklypą, turėjo perduoti L. K., nes taip nustatyta įgaliojime.
3.3. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad A. D., pardavusi žemės sklypus, nebuvo gavusi visos žemės sklypo pardavimo kainos ir dėl to negalėjo sumokėti L. K. 250 000 Lt. Tokią išvadą paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės: A. D. visą 520 000 Lt sumą gavo žemės sklypo sandorių tvirtinimo metu pas notarą 2012 m. gruodžio 7 ir 21 d., tai teisme patvirtino notarė, pirkėjai V. M., J. K.. Apklausų metu A. D. taip pat patvirtino, kad iš pirkėjų gavo visus sutartyse nurodytus pinigus.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino notaro patvirtinto įgaliojimo reikšmę L. K. santykiuose su A. D., nevertino įgaliojime išdėstytų įsipareigojimų vykdant pavedimą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės įgaliotų asmenų patvirtinti dokumentai, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose dokumentuose, laikomos visiškai įrodytomis. Tokių įrodymų negalima paneigti liudininkų parodymais. Apeliacinės instancijos teismo teigimas, kad A. D., parduodama L. K. priklausantį žemės sklypą, turėjo išlaidų, todėl turėjo teisę pasilikti sau sumą, viršijančią 250 000 Lt, t. y. 270 000 Lt, paneigia notaro patvirtinto įgaliojimo turinį, imperatyvias CK normų nuostatas, reguliuojančias atstovavimo santykius. Paliekant galioti tokią klaidingą, įrodymais nepagrįstą apeliacinės instancijos išvadą būtų sukeltos neigiamos pasekmės nukentėjusiajai sprendžiant ginčą civilinio proceso tvarka, nes, remiantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis būtų vertinamas kaip įrodyta aplinkybė. Taigi pripažintinas neteisėtu konstatavimas, kad A. D. turėjo teisę pasilikti 270 000 Lt už parduotą žemės sklypą.
3.5. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. D. atstovas pateikė į bylą ir nukentėjusiosios atstovui susitarimo projektą, kuriame buvo įrašyta, jog L. K. sutinka, kad jai būtų grąžinta 250 000 Lt suma už parduotą žemę, kurią A. D. išmokės vėliau, nurodė asmenį, kuris garantuotų susitarimo įvykdymą. Kartu buvo pareikšta, kad jeigu nukentėjusioji nesutiks, neatgaus nieko, nes A. D. jokio turto neturi, iš jos vykdomi daugiau kaip 500 000 Eur išieškojimai. Toks susitarimas nebuvo pasirašytas.
3.6. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, A. D. pervedė į L. K. sąskaitą 62 463 Eur, įskaitant anksčiau sumokėtus 10 000 Eur, tai atitinka 250 000 Lt sumą. Nukentėjusiajai sumokėta tik dalis sumos, gautos už jai priklausančio žemės sklypo pardavimą. L. K. padaryta 78 261,63 Eur turtinė žala neatlyginta ir priteistina iš A. D., kaip buvo nusprendęs pirmosios instancijos teismas.
3.7. A. D. už parduotą L. K. priklausantį žemės sklypą įsipareigojimo, nustatyto notaro patvirtintame įgaliojime, nevykdė, žemės sklypo pardavimo faktą slėpė, už kiek buvo parduotas žemės sklypas, nukentėjusiajai neatskleidė ir gautų už žemę pinigų nukentėjusiajai neperdavė, o juos pasisavino. Bylos įrodymai neabejotinai patvirtina, kad A. D., piktnaudžiaudama pasitikėjimu, savo naudai įgijo didelės vertės L. K. priklausantį turtą. Ji iš anksto turėjo nusistatymą neperduoti nukentėjusiajai visų už parduotą žemės sklypą gautų pinigų, kadangi nukentėjusioji, būdama senyvo amžiaus, ligota, nesugebės iš jos išsireikalauti padarytos žalos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. D. veiksmai, siekiant užvaldyti svetimą turtą, buvo tyčiniai, apgaulingi. Sprendžiant A. D. kaltės bei padarytos žalos priteisimo klausimą būtina atsižvelgti ir į tai, kad tiriant bylą nustatyta, jog iš A. D. išieškoma arba ji yra skolinga kitiems asmenims daugiau kaip 500 000 Eur.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus: neišsamiai išanalizavo bylos medžiagą, neįvertino įrodymų viseto, padarė klaidų dėl įrodymų (pvz., įgaliojimo) turinio, įrodymus įvertino neatsižvelgdamas į CK 2.134–2.151 ir 6.756–6.765 straipsnių nuostatas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose.
4.2. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).
4.3. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimu L. K. vieneriems metams A. D. suteikė teisę valdyti ir disponuoti asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini), su teise perleisti sklypą savo nuožiūra už ne mažesnę nei 250 000 Lt sumą, susitarti dėl kitų esminių ir antraeilių sutarčių sąlygų, taip pat gauti pinigus už žemės sklypą ir kt. (1 t., b. l. 5). Veikdama pagal įgaliojimą, A. D. 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė V. M. 258/725 dalis žemės sklypo už 120 000 Lt (1 t., b. 1. 48–50), o 2012 m. gruodžio 21 d. likusias 467/725 dalis žemės sklypo už 400 000 Lt pardavė J. K., kuri sklypą įsigijo kartu su sutuoktiniu K. K.. Byloje objektyviai patvirtinta, kad A. D. už parduotą žemę 120 000 Lt ir 400 000 Lt gavo grynaisiais sutarčių sudarymo metu.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis A. D. parodymais, kad ji dalį, t. y. 350 000 Lt, iš J. ir K. K. gautų 400 000 Lt perdavė J. D., kuris 2013 m. sausio 18 d. nupirko iš J. ir K. K. jų iš L. K. įsigytas 467/725 dalis žemės sklypo, pripažino, kad 350 000 Lt perdavimas J. D. yra teisėtas, tai pateisinama priežastis, dėl ko ji su L. K. neturi galimybės atsiskaityti. Atsižvelgiant į tai, A. D. realiai disponavo tik iš V. M. gautais 120 000 Lt ir iš J. D. (nuosprendžio klaida, nes jie gauti iš J. K.) gautais 50 000 Lt, todėl, teismo vertinimu, net neatsižvelgiant į patirtas notarinių veiksmų sudarymo ir būsimas žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo išlaidas, A. D. objektyviai negalėjo grąžinti L. K. ne tik pirmosios instancijos teismo priteistų 520 000 Lt, bet ir L. K. išduotame įgaliojime nurodytų 250 000 Lt. A. D. dėl užsitęsusių žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo procedūrų iš žemės sklypo pirkėjų nebuvo gavusi visos žemės sklypo pardavimo kainos ir dėl to objektyviai negalėjo sumokėti L. K. įgaliojime nurodytos 250 000 Lt sumos, be to, ji savo įsipareigojimus pripažino, surašė skolos raštelį ir iš dalies skolą grąžino, sumokėdama 10 000 Eur.
4.5. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir nepaneigiančios pirmosios instancijos teismo išvadų dėl A. D. kaltės, kadangi veiksmus, atliktus po to, kai įgaliojimo pagrindu pardavė L. K. priklausantį žemės sklypą, ji atliko neturėdama įgaliojimo, pažeisdama CK nuostatas, reglamentuojančias atstovavimą, todėl jie pripažintini neteisėtais ir atitinkančiais BK 183 straipsnio sudėtį.
4.6. Iš 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimo turinio išplaukia, kad A. D. buvo pavesta atlikti veiksmus, susijusius su L. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto valdymu ir disponavimu; jis išduotas vienerių metų laikotarpiui. Tarp L. K. ir A. D. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. A. D. turėjo teisę veikti L. K. vardu vienerius metus po įgaliojimo išdavimo, t. y. iki 2013 m. gruodžio 7 d., pasibaigus įgaliojimo terminui ji nebeturėjo teisės atlikti jokių veiksmų su L. K. turtu ar veikti jos vardu. Jeigu tokie veiksmai buvo atlikti pasibaigus įgaliojimo terminui, jie pripažintini atliktais jau A. D. asmeniniais veiksmais. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog L. K. buvo informuota apie tai, kad jos žemė dviem sandoriais buvo parduota, taip pat apie papildomus įsipareigojimus, apie pinigų, A. D. gautų už parduotą žemę, tolesnį naudojimą.
4.7. Pavedimo turinys leido A. D. atlikti valdymo ir disponavimo veiksmus su L. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu tik tol, kol L. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas neperėjo kito asmens nuosavybėn. A. D., teisėtai veikdama suteikto įgaliojimo pagrindu, 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 21 d. sutartimis perleidusi L. K. turtą kitų fizinių asmenų asmeninei nuosavybei bei sudarytų sutarčių pagrindu įgijusi atitinkamai 120 000 Lt ir 400 000 Lt, nebeteko juridinio pagrindo toliau veikti įgaliojimo pagrindu, kuris buvo išduotas tik veiksmams, susijusiems su L. K. asmeninės nuosavybės teise priklausiančio turto valdymu ir disponavimu. Tai leidžia daryti išvadą, kad 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimas po 2012 m. gruodžio 21 d. sandorio neteko galios, o A. D., kaip nustatyta įgaliojime bei CK 2.150 ir 6.760 straipsniuose, nuo šios datos atsirado prievolė L. K. atsiskaityti už viską, ką yra gavusi vykdydama pavedimą (perduoti visus už žemės sklypo pardavimą gautus pinigus). Be to, L. K. pagal įgaliojimą ir CK 2.151 straipsnį įgijo pareigą atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, taip pat atlyginimą, kuris nustatomas šalių sutarimu. Po to, kai nuosavybės teisės perėjo kitiems fiziniams asmenims, A. D., norėdama veikti L. K. vardu turėdama tikslą atlikti veiksmus dėl žemės paskirties keitimo (tai nustatyta 2012 m. gruodžio 7 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartyje), galėjo tai atlikti tik gavusi naują įgaliojimą. Notarė D. Aliukonienė parodė, kad pagal įgaliojimo turinį per metus laiko A. D. galėjo parduoti nukentėjusiajai priklausantį sklypą ir privalėjo atsiskaityti, jei sklypas bus parduotas. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad A. D. veiksmai, atlikti po 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 21 d. sandorių, negali būti pripažinti teisėtais bei atitinkančiais įgaliojimo turinį ir teisinį reguliavimą, nustatytą CK 2.134–2.151 ir 6.756–6.765 straipsniuose.
4.8. Nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad dėl užsitęsusių žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo procedūrų A. D. negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimo nukentėjusiajai pagal 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis pirkėjai V. M. ir J. K. visą parduoto turto kainą iš karto po sandorių sudarymo sumokėjo A. D., kuri nurodė gautus pinigus laikiusi savo darbo seife. Taigi sandoris buvo baigtas, nuosavybė pasikeitė ir gautus pinigus A. D. privalėjo perduoti L. K..
4.9. Nors 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, kad pardavėjas įsipareigoja iki 2013 m. liepos 1 d. pakeisti žemės paskirtį į gyvenamąją, žemę įsigijęs V. M. nurodė, kad šiuo klausimu nieko nebuvo daroma, todėl jis pats už 20 000 Lt atliko žemės paskirties keitimo ir žemės atidalijimo procedūrą. V. M., pasibaigus pardavėjo įsipareigojimo terminui, jokių teisinių priemonių nesiėmė, nesikreipė į A. D. ir L. K. dėl įsipareigojimo nevykdymo ar į teismą dėl sutarties nevykdymo, neinicijavo sutarties panaikinimo ar pan. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės, paneigiančios A. D. teiginius apie iš V. M. gautų 120 000 Lt panaudojimą žemės naudojimo paskirties keitimui. A. D. jokių veiksmų dėl V. M. įsigytos žemės naudojimo paskirties neatliko, nepatyrė jokių finansinių išlaidų.
4.10. Objektyvūs duomenys nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimas buvo neatsiejama A. D. įsipareigojimo parduoti sklypą už ne mažesnę kaip 250 000 Lt sumą dalis, kadangi priešingu atveju parduoti sklypą bent už įgaliojime nurodytus 250 000 Lt nebūtų pavykę. Teismas, vertindamas A. D. veiksmus, privalėjo remtis liudytojų parodymais bei rašytiniais dokumentais ir tik po to juos gretinti su A. D. parodymais. 2017 m. lapkričio 2 d. teismo posėdyje J. K. parodė, kad įsigydami žemės sklypą ji su vyru tikėjosi patys pakeisti žemės sklypo paskirtį ir po to jį pardavinėti, taip užsidirbant pinigų; kai suprato, kad sklypo detaliojo plano keitimas užtruks, jos vyras surado pirkėją J. D., šiam ir pardavė sklypą už tą pačią kainą. Liudytoja J. K. nei 2017 m. lapkričio 2 d., nei 2017 m. lapkričio 22 d. posėdyje neliudijo, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kad A. D. buvo pažadėjusi pakeisti žemės sklypo paskirtį. Liudytojas K. K. iš esmės patvirtino analogiškas aplinkybes ir, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, netvirtino, kad A. D. buvo pažadėjusi pakeisti žemės sklypo paskirtį; K. K. tik nurodė, kad A. B. jam pasiūlė sklypą, kurį nupirkus, pakeitus jo paskirtį ir pardavus galima uždirbti. Liudytojų parodymai atitinka ir 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties turinį.
4.11. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad A. D. buvo įsipareigojusi po 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pakeisti J. ir K. K. priklausančios žemės naudojimo paskirtį, nepagrįstos objektyviais duomenimis. J. ir K. K. sumokėti 400 000 Lt buvo jų asmeninių pinigų investicija. Tikėtina, kad K. K. tikėjosi, jog žemės naudojimo paskirtį jam padės pakeisti A. B., kurio vadovaujama įmonė teikė tokias paslaugas. Tačiau šie duomenys neleidžia daryti išvados, kad žemės naudojimo paskirties keitimas yra susijęs su J. ir K. K. žemės įsigijimo sandoriu, sudarytu 2012 m. gruodžio 21 d. Tai reiškia, kad A. D. parodymai, jog J. ir K. K. pareiškus, kad jie atsisako savo investicijų, ji turėjo grąžinti jų pinigus, nes neva buvo toks susitarimas, laikytini nelogiškais ir nepatvirtintais bylos duomenimis.
4.12. Byloje nustatyta, kad J. ir K. K. 2013 m. sausio 18 d. sandoriu žemę perleido naujajam savininkui J. D.. Šio sandorio negalima sieti su A. D. veikimu, jos įgaliojimu, gautu iš L. K., jis nesusijęs su 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Akivaizdu, kad šio sandorio šalys negali sukurti teisių ir pareigų sandoryje nedalyvaujančiam asmeniui, t. y. L. K.. Šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad, minėtu sandoriu žemę įsigijus J. D., A. D. turėjo prievolę pakeisti žemės paskirtį.
4.13. J. D. nurodė, kad sandorį inicijavo UAB „A.“, kurioje dirba A. D., direktorius A. B., kad jis dėl šio sandorio su A. D. nebendravo. Akcentuotina, kad J. D. turėjo tik 50 000 Lt, reikalingų sandoriui, kitus 350 000 Lt jam paskolino A. B.. Akivaizdu, kad dėl A. B. paskolintų 350 000 Lt susiklostė civiliniai santykiai tarp J. D. ir A. B., tai teisiškai neliečia L. K. ir A. D. prievolės atsiskaityti su nukentėjusiąja pagal 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimą. Pažymėtina, kad 2017 m. lapkričio 22 d. teismo posėdyje A. B. nurodė, kad J. D. per jį skolingas A. D., jis buvo tik kaip garantas savo žodžiu, jokie dokumentai nebuvo pasirašinėjami, jei J. D. neatiduotų pinigų, jis turės iš savo pinigų atiduoti A. D..
4.14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimas buvo neatsiejama A. D. įsipareigojimo parduoti sklypą už ne mažesnę kaip 250 000 Lt sumą dalis, kadangi priešingu atveju parduoti žemės sklypo bent už įgaliojime nurodytus 250 000 Lt nebūtų pavykę. Vertinant šias išvadas neneigtina, kad žemės paskirties pakeitimas į gyvenamosios ar komercinės pakelia žemės vertę, tačiau akivaizdu, kad A. D. neinicijavo žemės paskirties keitimo ir jos atidalijimo, kai L. K. dar buvo žemės savininkė, tai būtų atitikę ir žemės savininkės lūkesčius dėl žemės vertės padidinimo. A. D. parodymai, kad, J. ir K. K. pareiškus norą atsiimti savo investicijas, ji turėjo grąžinti pinigus, vertintini kritiškai kaip nelogiški ir jais apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis. Nebuvo teisinio pagrindo teisėtais pripažinti A. D. nurodomus atliktus veiksmus, kad ji buvo priversta grąžinti 350 000 Lt žemės pirkėjams. 2012 m. gruodžio 21 d. sutartis dėl žemės sklypo dalies pardavimo J. ir K. K. nesuteikė teisinio pagrindo jiems reikalauti grąžinti pinigus, nes bylos duomenys neduoda pagrindo manyti, kad minėtas sandoris buvo apsimestinis, nesukuriantis teisinių pasekmių. Kita vertus, A. D. parodymai, kad ji privalėjo grąžinti pinigus, yra nelogiški, nes pinigai realiai J. ir K. K. nebuvo grąžinti, tačiau, kaip nurodė A. B., buvo perduoti jam, o jis juos perdavė J. D., kad šis apmokėtų 2013 m. sausio 18 d. sandorį. Esant šioms aplinkybėms A. D. turimų 350 000 Lt panaudojimas turėjo būti vertinamas kaip pinigų paskolinimas J. D.. Iš esmės A. D. pripažino, kad ji 350 000 Lt, kurie buvo paimti iš J. K. gautų 400 000 Lt, perdavė A. B., suprato, kad šis juos perdavė J. D., kuris 2013 m. sausio 18 d. už 400 000 Lt nupirko žemės sklypą iš J. ir K. K.. A. D. 2017 m. lapkričio 22 d. teismo posėdyje duoti parodymai, kad jeigu ji būtų grąžinusi pinigus L. K., nebūtų turėjusi pinigų atiduoti K. K., vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad A. D. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ji A. B. pinigus tikrai perdavė, taip pat byloje nėra įrodymų, kad A. B. šiuos pinigus perdavė J. D. (pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalį, jeigu paskolos suma viršija 3000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos).
4.15. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad J. D. nurodė, jog likusius 350 000 Lt už nusipirktą L. K. žemės sklypo dalį sumokės iš karto, kai tik bus pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtis. Nesutinkant su šia teismo išvada pažymėtina, kad J. D. žemės sklypą pirko iš J. ir K. K., o ne iš L. K., byloje nėra duomenų, kad J. D. pažįsta, yra bendravęs ir įpareigojęs L. K. pakeisti žemės naudojimo paskirtį. 2017 m. lapkričio 22 d. posėdyje J. D. parodė, kad sklypas yra jo nuosavybė, jam sandoris yra labai patrauklus, nes tuo metu sklypo vertė nebuvo didesnė negu jo sumokėti 50 000 Lt, kad jis vėliau A. B. davė 20 000 Eur, kad nenustatė galutinės kainos, buvo kalbama apie 400 000 Lt, jeigu pakeis paskirtį, bet pakeitimas įvyko po ketverių metų, tai savaime aišku, kad jis tokios sumos tikrai nemokės. Šie parodymai pagrindžia išvadą, kad nėra teisinių prielaidų teigti, kad, kaip nurodo A. D. ir kurios parodymais teismas rėmėsi kaip objektyviai teisingais, ji teisėtai 350 000 Lt neperdavė L. K., o perdavė A. B., kad jis finansuotų J. D. žemės įsigijimą. Akivaizdu, kad J. D. dėl A. B. jam perduotų pinigų yra teisiškai susijęs tik su A. B.. Esama teisinė situacija lemia, kad, J. D. nesutikus grąžinti visų ar dalies pinigų, teisinis ginčas būtų sprendžiamas be A. D. ar L. K..
4.16. Teismas, pripažindamas A. D. veiksmus teisėtais, rėmėsi iš Nacionalinės žemės tarnybos gauta medžiaga apie žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimą 2013 m. (1 t., b. 1. 87–108), kuri, teismo įsitikinimu, patvirtina A. D. parodymus, kad iš karto po L. K. žemės sklypo pardavimo buvo pradėtos žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo procedūros. Taip pat A. D. parodymus apie atliktus veiksmus žemės sklypo naudojimo paskirčiai pakeisti patvirtina jos ikiteisminio tyrimo metu pateikti dokumentai (3 t., b. 1. 9–13), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikta 2013 m. lapkričio 5 d. projektavimo darbų sutartis (4 t., b. 1. 23–36) ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikti dokumentai, susiję su žemės sklypo detaliojo plano rengimu. Pripažintina, kad A. D., atstovaudama L. K., po sandorių, kurių pagrindu L. K. nuosavybės teise priklausantis turtas perėjo kitų asmenų nuosavybėn, sudarymo nebeturi jokio juridinio pagrindo atlikti bet kokius veiksmus su buvusiu jos turtu, t. y. keisti paskirtį, daryti detalųjį žemės sklypo planą ir pan., nes tai gali atlikti tik tuo metu nuosavybės teisę turintis asmuo, tuo labiau kad vienas iš sklypo pirkėjų, t. y. J. ir K. K., sklypą perpardavė dar kitam savininkui J. D.. Šį faktą patvirtina ir byloje esantys dokumentai (1 t., b. 1. 91): UAB „A.“ 2013 m. sausio 29 d. žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo akte pažymima, kad žemės sklypo savininkai yra E. S., V. M., V. D., J. D. ir kad žemės sklypo ribas paženklino ir riboženklių įtvirtinimo vietas pažymėjo UAB „A.“ matininkė Z. G. žemės savininkų prašymu, kurie aktą pasirašė. 2013 m. liepos 3 d. buvo sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, kurią pasirašė jau naujieji žemės sklypo savininkai. Iki minėtos datos jau yra suėjęs 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarytoje su V. M., fiksuotas pardavėjo įsipareigojimas iki 2013 m. liepos 1 d. pakeisti žemės ūkio paskirtį į namų valdą. Papildomo susitarimo, kuriuo būtų pratęstas minėtas terminas, nebuvo sudaryta, todėl pripažintina, kad nuo šio momento šis sutarties punktas neteko galios, ir V. M. asmeniškai pats gali tęsti žemės naudojimo paskirties keitimą, pardavėja L. K. nebetenka pareigos jį įvykdyti, kol šalys nesusitaria kitaip. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad visi žemės naudojimo paskirties keitimo darbai, kurie buvo pradėti nuo 2013 m. liepos 3 d., priskiriami savininkų kompetencijai. Ši situacija lemia tai, kad po sandorių sudarymo tiek L. K., tiek A. D. neturi jokio teisėto pagrindo atlikti veiksmus su šiuo žemės sklypu, nebent ji gautų naujųjų savininkų įgaliojimą. 2013 m. lapkričio 5 d. projektavimo darbų sutartis ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikti dokumentai, susiję su žemės sklypo detaliojo plano rengimu, A. D. pateikti teismui ir apeliacinės instancijos teismo įvertinti kaip įrodymai, patvirtinantys, kad A. D. ruošė atskirus dokumentus, susijusius su žemės paskirties keitimu, nepatvirtina aplinkybės, kad šiuos veiksmus A. D. atliko vykdydama L. K. pavedimą ir su jos žinia. Šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad A. D. neatsiskaitė su L. K. tik dėl to, kad dalis pinigų buvo panaudojama detaliajam planui rengti ir kitiems veiksmams.
4.17. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto, turtinės teisės pavertimu savo turtu, turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P- 78/2012, 2K-138/2014). Atsižvelgiant į tai, kad turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, turi būti nustatyta padaryta žala, o kaltininko pasisavinimo veiksmus su tokia žala turi sieti aiškus priežastinis ryšys. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – kaltininko tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą, esantį jo žinioje turtą, taip pažeidžia turto savininko interesus bei padaro jam turtinę žalą ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014).
4.18. Pasisavinimas pagal BK 183 straipsnį laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Šio nusikaltimo baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo pasisavinamo turto rūšies. Pasisavinus individualius požymius turinčius daiktus, pvz., automobilį, nusikaltimas laikomas baigtu nuo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti svetimais daiktais kaip nuosavais atsiradimo momento arba nuo teisės, suteikiančios galimybę jiems viešpatauti, įgijimo momento. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą, pvz., pinigus, nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra arba kai pasibaigia turto grąžinimo terminas arba kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi įgaliojimus juos valdyti ar jais naudotis ir panašiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2017).
4.19. Nagrinėjamoje byloje civiliniai teisiniai santykiai buvo viršyti ir laikytini baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad A. D. neturėjo didelių įsiskolinimų, tai paneigia bylos duomenys. Be to, A. D. teisme parodė, kad nė su vienu asmeniu, kurie įrašyti kaltinime, ji nėra atsiskaičiusi. Laikytina, kad jos finansinė būklė buvo ir yra negatyvi, tai apsunkina nukentėjusiosios teises į realų skolos susigrąžinimą. Taip pat neatsižvelgta į pirmosios instancijos teisme 2017 m. lapkričio 2 d. K. K. duotus parodymus, kad šiuo metu A. D. jam yra skolinga 200 000 Eur, skolą išieško antstolis. Šios aplinkybės leido pripažinti, kad A. D., pati turėdama didelius įsiskolinimus ir suvokdama, kad civiline tvarka nukentėjusioji negalės išieškoti savo pinigų iš jos, pinigų ne tik kad negrąžino ilgą laiką, bet net ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pinigų negrąžino, dalį jų ji grąžino apeliacinio proceso metu. Šios aplinkybės apie dalinį žalos atlyginimą veiksmų kvalifikavimui įtakos negali turėti, tai traktuotina tik kaip dalinis žalos atlyginimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo išsprendė sandorio atlygintinumo klausimus, konstatuodamas, kad L. K. priklauso 250 000 Lt, o 270 000 Lt priklauso A. D.. Šie klausimai galėjo būti palikti spręsti civilinio proceso tvarka, nes šiuo metu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai tam prarado galimybę. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. D. turėjo teisę pasilikti 270 000 Lt už parduotą žemės sklypą, pripažintina neteisėta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, atitinkantis suformuotą teismų praktiką analogiškoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261/2013).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nukentėjusiosios L. K. atstovo advokato Jono Leikausko ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dariaus Alinsko kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo ir BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus: neišsamiai išanalizavo bylos medžiagą, neįvertino įrodymų viseto, padarė klaidų dėl įrodymų (pvz., įgaliojimo) turinio, įrodymus įvertino neatsižvelgdamas į CK 2.134–2.151 ir 6.756–6.765 straipsnių nuostatas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose. Netinkamu CK 2.134–2.151 ir 6.756–6.765 straipsnių nuostatų taikymu yra grindžiamas ir nukentėjusiosios L. K. atstovo advokato Jono Leikausko kasacinis skundas.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.).
8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą (pvz., pinigus), nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra arba kai pasibaigia turto grąžinimo terminas, arba kai kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi įgaliojimus juos valdyti ar jais naudotis, ir pan.
9. Bylos medžiaga ir teismų sprendimai rodo, kad iš esmės byloje nebuvo ginčo, kad tarp išteisintosios A. D. ir nukentėjusiosios L. K. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Tiek byloje apklaustų asmenų parodymais, tiek rašytiniais bylos įrodymais neginčytinai nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 7 d. įgaliojimu L. K. vieneriems metams A. D. suteikė teisę valdyti ir disponuoti asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, bendras plotas 0,58 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini), su teise perleisti žemės sklypą savo nuožiūra už ne mažesnę nei 250 000 Lt sumą, susitarti dėl kitų esminių ir antraeilių sutarčių sąlygų, taip pat gauti pinigus už žemės sklypą ir kt. (1 t., b. l. 5). Veikdama pagal įgaliojimą, A. D. 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė V. M. 258/725 dalis žemės sklypo už 120 000 Lt (1 t., b. l. 48–50), o 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi likusias 467/725 dalis žemės sklypo už 400 000 Lt pardavė J. K., kuri žemės sklypą įsigijo kartu su sutuoktiniu K. K. (1 t., b. l. 51–53). Todėl teismai sprendė, ar civiliniai santykiai, susiklostę tarp šalių, peraugo į nusikalstamą ir baudžiamąją atsakomybę užtraukiančią veiką.
10. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK nurodytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai).
11. Tačiau konstitucinėje jurisprudencijoje ir teismų praktikoje yra išaiškinta, kad net ir tada, kai padaryta veika formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ne kiekvienu atveju veika pripažįstama nusikalstama. Veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veikai pripažinti nusikalstama, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu). Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatą, jog nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala, arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis, ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>, 2K-7-262/2013, 2K-518/2014 ir kt.).
12. Sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, civiliniai teisiniai santykiai į baudžiamuosius teisinius santykius gali peraugti tik esant tam tikroms sąlygoms, kurios siejamos su sudarytų civilinių sandorių vykdymo objektyviu pasunkinimu vienos iš sandorio šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sandorio vykdymui. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. Sprendžiant, ar kaltininkas elgėsi neteisėtai, svarbios aplinkybės gali būti sutartyje nurodytų įpareigojimų (įgaliojimų) vykdymo ar nevykdymo aplinkybės (žr., pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>, 2K-93/2013, 2K-285/2013, 2K-132-788/2015). Pažymėtina, kad vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios, priežastys. Todėl sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sandorių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina nusikaltimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas sandorius.
13. Pripažindamas A. D. kalta pagal jai pareikštą kaltinimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo įrodyta, jog A. D. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y., veikdama išankstine tiesiogine tyčia apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, nuslėpdama savo tikruosius ketinimus, iš anksto žinodama, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, neatskleisdama savo tikrosios turtinės padėties (didelių įsiskolinimų ir turto areštų), melagingai tvirtindama, jog finansinių sunkumų neturi, bei garantuodama pinigų už parduotą žemę grąžinimą, įtikino L. K. išduoti jai įgaliojimą ir pagal jį veikdama pardavė L. K. žemės sklypą, bet gautų pinigų L. K. neatidavė, 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašydama skolos raštelį dėl 250 000 Lt (72 405 Eur) sumos bei 2015 m. lapkričio 9 d. sumokėjusi 10 000 Eur avansą, taip piktnaudžiaudama L. K. pasitikėjimu, vis atidėliodama pinigų grąžinimo terminą, melagingai žadėdama pinigus grąžinti vėliau bei žinodama, jog dėl jos finansinės ir turtinės padėties pinigų nebus galima išieškoti priverstinai, taip apgaule suklaidindama L. K., savo naudai įgijo L. K. priklausančius 520 000 Lt (150 602,41 Eur) ir pagal 2012 m. gruodžio 7 d. išduotą įgaliojimą prisiimtus įpareigojimus, kurių neketino vykdyti, pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės turtą – 520 000 Lt (150 602,41 Eur).
14. Tačiau teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad bylos duomenimis pagrįsti tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima, nes: nukentėjusiosios L. K., liudytojų A. V., I. K. parodymais nustatyta, kad šešerius metus nesėkmingai bandžiusi parduoti žemės sklypą nukentėjusioji pati pradėjo ieškoti tarpininko, kuris galėtų padėti parduoti žemę, todėl kreipėsi į UAB „A.“, kuri tvarkė dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minimą žemės sklypą, direktorių A. B., šis nukreipė ją pas A. D., su kuria ir buvo sutarta, jog ji padės parduoti L. K. žemės sklypą; A. D. parodymais ir rašytiniais įrodymais (2012–2015 metų laikotarpio įgaliojimai, išduoti A. D. atstovauti asmenims atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, o paskui šiuos žemės sklypus parduoti, 2012–2017 metų laikotarpiu sudarytos žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys, iš kurių matyti, jog pati A. D. pirkdavo, o paskui parduodavo žemės sklypus Vilniaus miesto savivaldybės ribose) patvirtinta, kad A. D. papildomai vertėsi žemės sklypų paskirties keitimo ir tarpininkavimo juos parduodant veikla; rašytiniais įrodymais (pirmasis turto arešto aktas A. D. atžvilgiu registruotas tik 2013 m. rugsėjo 27 d., o kiti – atitinkamai 2014, 2015 ir 2016 metais, pirmasis A. D. nurodytas įsiskolinimas yra pagal 2012 m. gruodžio 18 d. sutartinės hipotekos lakštą, kiti įsiskolinimai kilę iš 2014 ir 2015 metais sudarytų sandorių) nustatyta, kad sunki finansinė A. D. padėtis susiklostė jau po civilinių teisinių santykių tarp nukentėjusiosios ir A. D. atsiradimo, šios aplinkybės yra svarbios vertinant netinkamo įsipareigojimo vykdymo priežastis; byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų A. D. nusikalstamus ketinimus pasisavinti L. K. turtą.
15. Kaip minėta, pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą (pinigus), nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra arba kai pasibaigia turto grąžinimo terminas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad A. D. niekada neneigė savo įsipareigojimų nukentėjusiajai L. K. – ne tik 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašė skolos raštelį, bet 2015 m. lapkričio 9 d. sumokėjo 10 000 Eur kaip dalinį skolos grąžinimą, o šiuo metu 250 000 Lt (62 463 Eur) suma jau yra grąžinta nukentėjusiajai.
16. Taigi nė viena teismų praktikoje suformuluota sąlyga, kuri leistų taikyti A. D. baudžiamąją atsakomybę, nebuvo nustatyta, tai pažymi ir apeliacinės instancijos teismas. A. D. veiksmuose nebuvo išankstinės tiesioginės tyčios apgaule įgyti svetimą turtą, nebuvo nustatyta ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymių, civilinių teisinių santykių atsiradimo metu nebuvo susiklosčiusi sunki A. D. finansinė padėtis, netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą paveikė vėliau susiklosčiusi nepalanki finansinė situacija. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad, nepaisant atsiradusių sunkumų, A. D. neneigė įsiskolinimo L. K.. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamas sutartinių įsipareigojimų nustatytomis byloje sąlygomis vykdymas negali būti pripažintas nusikalstama veika ir atitinkamai neturi teisinio pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
17. Kasacinių skundų argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK nuostatas, o būtent argumentai dėl to, kokia suma, kada ir kam turi ar gali būti sumokėta pagal įgaliojimo sandorį, nebus nagrinėjami, nes jie neturi teisinės reikšmės nustatant ar paneigiant tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Taip pat prokuroras kasaciniame skunde daug dėmesio skiria paskesnės finansinės A. D. situacijos nagrinėjimui ir vertinimui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimui spręsti šios aplinkybės neturi esminės reikšmės, nes civiliniai teisiniai santykiai susiklostė esant abiejų šalių valiai, kuri nebuvo paveikta apgaulės ir neatsirado dėl kitų A. D. veiksmams priskirtinų neteisėtų poveikių. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentų dėl CK nuostatų netinkamo taikymo ir aiškinimo nenagrinės, nes jie nesudaro kasacijos dalyko bei gali būti išnagrinėti civilinio proceso tvarka.
18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir tenkinti nukentėjusiosios atstovo bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro kasacinius skundus (BPK 369 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiosios L. K. atstovo advokato Jono Leikausko ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dariaus Alinsko kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
