V. P. pagal BK 184 str. 2 d., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-648/2019

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01022-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.7; 1.1.10.1; 1.2.14.7.2; 1.2.18.10; 1.2.29.1.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistajam V. P. (V. P.) ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

vertėjai Joanai Rudzianec,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio ir nuteistojo V. P. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį (didelės vertės UAB „V“ turto iššvaistymas) ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal 300 straipsnio 3 dalį (UAB „V“ ir kompanijos „W“ sutarties bei ją lydinčių dokumentų klastojimas ir jų panaudojimas) nuteistas dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (UAB „V“ pelno mokesčių deklaracijų suklastojimas ir jų panaudojimas) nuteistas dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (didelės vertės UAB „V“ turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą išvengimas apgaule) trejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „V“ apskaitos tvarkymas) vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6, 9 dalimis, paskirtos bausmės apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrintos su Kauno apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta Kauno apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir visiškai atlikta bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2009 m. gruodžio 22 d.

V. P. šiuo nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo pagal 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V“ turto iššvaistymo įgyjant reikalavimo teisę į kompaniją „W“), pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo iššvaistyti UAB „V“ turtą įgyjant reikalavimo teisę į įmonę „B. R.“), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl kompanijai „T. L.“ priklausančio turto įgijimo apgaule), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 209 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V“ tyčinio bankroto), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „B. E. G“ turto įgijimo apgaule), pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V“ turto iššvaistymo), pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V“ turto iššvaistymo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „B. E. G“ turto iššvaistymo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį (dėl neteisingų duomenų apie UAB „B. E. G“ pelną pateikimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl netikrų UAB „B. E. G“ ir kompanijos „W“ dokumentų pagaminimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „B. E. G“ pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingo UAB „B. E. G“ apskaitos tvarkymo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „B. E. G“ turto pasisavinimo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl kompanijos „R. C. L.“ turto įgijimo apgaule), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „B. E. G“ turto iššvaistymo), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl kompanijos „T. L.“ turto įgijimo apgaule), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl to byla kasacine tvarka neskundžiama.

Iš V. P. BUAB „V“ priteista 792 321,40 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės naudai priteista 239 360,23 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat išteisinti Ž. V., S. B., O. B., tačiau dėl jų kasacine tvarka byla neskundžiama.

Lietuvos apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu iš dalies tenkintas nuteistojo V. P. apeliacinis skundas ir pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą (2015 m. kovo 19 d. redakcija) paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. P. visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro, civilinės ieškovės kompanijos „R. C. L.“ atstovo advokato J. G. ir civilinės ieškovės BUAB „V“ bankroto administratorės UAB „T. C.“ įgalioto atstovo E. S. apeliaciniai skundai atmesti. Kita nuosprendžio dalis dėl V. P. palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio tenkinti prokuroro kasacinį skundą, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro skundą atmesti ir tenkinti nuteistojo kasacinį skundą, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. kovo 15 d. Kauno mieste iššvaistė UAB „V“ priklausantį didelės vertės – 2 735 727,33 Lt (792 321,40 Eur) turtą, suklastojo UAB „V“ ir kompanijos „W“ sutartį, prie jos pridėtus dokumentus bei pelno mokesčių deklaracijas ir panaudojo suklastotus dokumentus, apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos biudžetą 826 463 Lt (239 360,23 Eur) pelno mokesčio bei apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą, t. y.:

1.1. laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. kovo 15 d. Kauno mieste, nuo 1999 m. vasario 17 d. eidamas UAB,,V“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Kaune, direktoriaus pareigas, realiai valdydamas šią įmonę bei vadovaudamas visai jos veiklai ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB,,V“ turtą, taip pat žinodamas, kad UAB „V“ jokių su naftos produktų pirkimu ir pardavimu susijusių tarpininkavimo paslaugų iš užsienio kompanijos „W“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), JAV, neįsigis, pateikdamas kitiems UAB „V“ darbuotojams, nieko nežinantiems apie vykdomą nusikalstamą veiką, melagingus duomenis apie kompanijos „W“ tariamai atliktas su naftos produktų pirkimu ir pardavimu susijusias tarpininkavimo paslaugas UAB „V“, nurodė jiems surašyti su šiomis ūkinėmis finansinėmis operacijomis susijusius dokumentus: 2004 m. gruodžio 27 d. sutartį Nr. VAK/WES-27-12-2004, kurią sudarė UAB „V“ ir kompanija „W“, su priedais: 2006 m. birželio 28 d. Nr. 10, 2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 11, 2006 m. spalio 19 d. Nr. 12, 2006 m. lapkričio 9 d. Nr. 13, 2007 m. vasario 12 d. Nr. 14, 2007 m. kovo 12 d. Nr. 15, 2007 m. gegužės 11 d. Nr. 16, 2007 m. liepos 13 d. Nr. 17, 2007 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 18, 2007 m. spalio 15 d. Nr. 19, bei atliktų darbų aktus: 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 4, 2007 m. vasario 14 d. Nr. 5, 2007 m. kovo 14 d. Nr. 6, 2007 m. gegužės 14 d. Nr. 7, 2007 m. rugsėjo 7 d. Nr. 8, 2007 m. spalio 13 d. Nr. 9, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie kompanijos „W“ tariamai suteiktas UAB „V“ su naftos produktų pirkimu ir pardavimu susijusias tarpininkavimo paslaugas ir įgytą teisę gauti už tai nustatyto dydžio premiją. UAB „V“ darbuotojai, nieko nežinodami apie vykdomą nusikalstamą veiką, vykdydami minėtus V. P. nurodymus, daugkartiniais veiksmais surašė minėtus dokumentus, o V. P., kaip UAB „V“ direktorius, juos pasirašė, ir vėliau šie dokumentai buvo perduoti kompanijai „W“, o šios atstovui K. F. (K. F.), nieko nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, juos pasirašius, buvo grąžinti UAB „V“. Paskui V. P., pateikdamas nurodytus suklastotus dokumentus UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, nieko nežinantiems apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodė juos įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Pastarieji, nieko nežinodami apie vykdomą nusikalstamą veiką, vykdydami minėtus V. P. nurodymus, daugkartiniais veiksmais įtraukė šiuos suklastotus dokumentus dėl kompanijos „W“ tariamai UAB „V“ atliktų su naftos produktų pirkimu ir pardavimu susijusių tarpininkavimo paslaugų į UAB „V“ buhalterinę apskaitą. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. P. pats arba kiti UAB „V“ darbuotojai, nieko nežinantys apie vykdomą nusikalstamą veiką, vykdydami pastarojo nurodymus, remiantis minėtais kompanijos „W“ ir UAB „V“ sudarytais ir į UAB „V“ buhalterinę apskaitą įtrauktais suklastotais dokumentais, imituojant atsiskaitymus už kompanijos „W“ tariamai suteiktas paslaugas, laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. iki 2007 m. spalio 18 d. iš UAB,,V“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Ūkio banke, daugkartiniais veiksmais, mokėjimo nurodymais į kompanijos „W“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Parex bankas“, pervedė: 1) 2006-09-11 – 168 462,48 JAV dolerio (tai atitinka 457 055,55 Lt), 2) 2006-09-15 – 100 000 JAV dolerių (tai atitinka 272 170 Lt), 3) 2007-02-13 – 59 285,07 JAV dolerio (tai atitinka 157 135,08 Lt), 4) 2007-02-13 – 49 000 JAV dolerių (tai atitinka 129 874,50 Lt), 5) 2007-03-13 – 100 000 JAV dolerių (tai atitinka 262 640 Lt), 6) 2007-05-23 – 70 000 JAV dolerių (tai atitinka 179 389 Lt), 7) 2007-07-13 – 24 000 JAV dolerių (tai atitinka 60 163,20 Lt), 8) 2007-10-18 – 500 000 JAV dolerių (tai atitinka 1 217 300 Lt), t. y. iš viso pervesta 1 070 747,55 JAV dolerio (tai atitinka 2 735 727,33 Lt), kurie buvo panaudoti tiksliai nenustatytoms tiksliai nenustatytų juridinių ir fizinių asmenų reikmėms, todėl UAB „“ turėjo neteisėtų išlaidų, kurių suma sudarė 2 735 727,33 Lt, ir taip UAB „V“ buvo padaryta didelės vertės – 2 735 727,33 Lt (792 321,40 Eur) žala.

1.2. V. P., pateikdamas nurodytus suklastotus dokumentus UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, nieko nežinantiems apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodė juos įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą bei atitinkamas mokesčių deklaracijas. Pastarieji, nieko nežinodami apie vykdomą nusikalstamą veiką, vykdydami minėtus V. P. nurodymus, daugkartiniais veiksmais įtraukė šiuos suklastotus dokumentus dėl kompanijos „W“ tariamai UAB „V“ atliktų su naftos produktų pirkimu ir pardavimu susijusių tarpininkavimo paslaugų į UAB „V“ buhalterinę apskaitą, taip pat minėtų kompanijos „W“ ir UAB „V“ sudarytų ir į UAB „V“ buhalterinę apskaitą įtrauktų suklastotų dokumentų pagrindu daugkartiniais veiksmais įrašė į 2006 m. ir 2007 m. UAB „V“ pelno mokesčio deklaracijas neteisingus duomenis, žinodamas, kad jie neteisingi, apie UAB „V“ mokestinio laikotarpio veiklos rezultatą – gautą pelną ir mokėtiną pelno mokestį, nepagrįstai 826 463 Lt sumažinant mokėtino pelno mokesčio sumą, t. y. 217 019 Lt už 2006 m. ir 583 779 Lt už 2007 m., bei šias pelno mokesčio deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu: Europos pr. 105, Kaunas, (toliau – Kauno aps. VMI): 2007 m. rugsėjo 24 d. ir 2007 m. gruodžio 5 d. – 2006 m. pelno mokesčio deklaracijas ir 2008 m. kovo 15 d. – 2007 m. pelno mokesčio deklaraciją, dėl to UAB „V“ nesumokėjo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 826 463 Lt pelno mokesčio ir taip Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui buvo padaryta didelės vertės – 826 463 Lt (239 360,23 Eur) žala.

1.3. V. P. pateikus nurodytus suklastotus dokumentus UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, nieko nežinantiems apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodžius juos įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, pastarieji, nieko nežinodami apie vykdomą nusikalstamą veiką, daugkartiniais veiksmais įtraukė suklastotus dokumentus dėl kompanijos „W“ tariamai UAB „V“ atliktų su naftos produktų pirkimu ir pardavimu susijusių tarpininkavimo paslaugų į UAB „V“ buhalterinę apskaitą, dėl to UAB „V“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės finansinės operacijos bei iškreipta tikroji UAB „V“ ūkinė finansinė būklė ir duomenys apie jos veiklą, taip pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 4 straipsnio nuostatą „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 1 dalies nuostatą „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai <...> ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, 14 straipsnio 2 dalies nuostatą „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 (toliau – Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas) 14 straipsnio reikalavimą „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą“. Dėl šių teisės aktų, kuriais reglamentuojama buhalterinė apskaita, pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „V“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro, civilinės ieškovės kompanijos „R. C. L.“ atstovo advokato J. G. ir civilinės ieškovės BUAB „V“ bankroto administratorės UAB „T. C.“ įgaliotojo atstovo E. S. apeliacinius skundus, nuteistojo V. P. apeliacinio skundo dalį dėl kaltės įrodytumo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau iš dalies tenkino nuteistojo V. P. skundo dalį dėl bausmės ir sprendė atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejiems metams paskiriant įpareigojimus. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog proceso trukmė šioje byloje buvo pernelyg ilga ir dėl to buvo pažeista įstatymų garantuota V. P. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą, kita vertus, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo metu buvo pagrindas konstatuoti, kad procesas užtruko pernelyg ilgai ir tai yra pagrindas švelninti bausmę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas (maždaug devyneri metai), V. P. nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas, dirba, turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, yra tik iš dalies darbingas, sprendė taikyti BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. redakcija). Teismas padarė išvadą, kad nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės turėtų neigiamos įtakos jo socialiniams ryšiams, nenutrūkstamai nuteistojo darbinei veiklai, būtų pažeistos teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžio.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras M. Gylys prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria taikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas, ir pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių paskyrimo, t. y. už nusikalstamas veikas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, 300 straipsnio 3 dalį – trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, 300 straipsnio 3 dalį – trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, 182 straipsnio 2 dalį – ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, 222 straipsnio 1 dalį – dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu subendrinti bausmes, paskirtas už BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų veikų padarymą, ir paskirti subendrintą ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; taip pat apėmimo būdu subendrinti bausmes, paskirtas už BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų veikų padarymą, ir paskirti subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Šias subendrintas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinti su bausme, paskirta už BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos padarymą, ir paskirti galutinę subendrintą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityti Kauno apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi, paskirtą ir visiškai atliktą bausmę. BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2009 m. gruodžio 22 d. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir jų reikšmę skiriamai bausmei, pažeisdamas 61 straipsnio 1, 2, 3 dalis paskyrė V. P. per švelnias bausmes, kurios nesiekia įstatymų sankcijose nustatyto bausmės vidurkio, apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, atidėdamas bausmės vykdymą netinkamai taikė BK 75 straipsnį.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nedetalizavo ir motyvuotai nepagrindė, kokią reikšmę kiekviena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių turi skiriamos bausmės dydžiui ir kodėl parinko nuteistajam žemesnį, nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis, bausmės dydį, nors nuteistasis apibūdinamas neigiamai. Teismas nevertino, kad V. P. padarytos nusikalstamos veikos (BK 184 straipsnio 2 dalis, 182 straipsnio 2 dalis) yra didesnio pavojingumo nei tokios rūšies nusikaltimų pavojingumas, nes jomis padaryta žala žymiai viršijo 250 MGL dydžio sumą. V. P. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas savanaudiškų tikslų ir motyvų (materialinės naudos), visos penkios nusikalstamos veikos buvo baigtos, padaryta labai didelė žala (239 360,22 Eur). Nors teismas nurodė, kad V. P. buvo neteistas, tačiau neįvertino, kad po šių nusikalstamų veikų padarymo dar vykstant ikiteisminiam tyrimui jis padarė dvi naujas nusikalstamas veikas, tai rodo jo nenorą laikytis įstatymų reikalavimų. Tai, kad nei kardomosios priemonės, nei pradėtas ikiteisminis tyrimas nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei ir nenorą paisyti visuotinai priimtinų elgesio normų. Nors teismas nurodė, kad nėra nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, tačiau neįvertino asmenybę itin neigiamai apibūdinančių aplinkybių ir pažeisdamas BK skyrė V. P. mažesnes bausmes negu sankcijos vidurkis. BK 61 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos, kai teismas skiria ne didesnę negu sankcijos vidurkis bausmę, tokių sąlygų bylos situacija neatitiko. Apeliacinės instancijos teismas šios įstatymo taikymo klaidos neištaisė.

3.3. Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. redakcija). Teismas atidėdamas bausmės vykdymą nevertino kasacinėje praktikoje suformuotų kriterijų, aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą, ar atidėjus bausmės vykdymą bus tinkamai pasiekti bausmės tikslai. Nagrinėjamoje byloje nebus įgyvendinta BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. V. P. neprisipažino, pradėjus ikiteisminį tyrimą padarė kitas nusikalstamas veikas, nesigaili padaręs nusikalstamas veikas, savo poelgio nevertina kritiškai, nesiėmė priemonių padarytai žalai atlyginti.

3.4. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad bausmės vykdymo atidėjimą pagrindžia konstatuota pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidusi nuteistojo teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad nėra pagrindo konstatuoti pernelyg ilgą proceso trukmę kaip pažeidimą ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, tačiau vertindamas bylos nagrinėjimo procesą apeliacinės instancijos teisme, kuris buvo daug trumpesnis nei ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, konstatavo, kad procesas truko pernelyg ilgai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ilgos proceso trukmės priežastis: nuteistojo prašymu atliktas įrodymų tyrimas, apklausiami specialistai, liudytojai, pertraukos dėl nagrinėjimo teisme dalyvių ligos ir pan., t. y. iš esmės tai yra tokios pačios priežastys, kurias tas pats teismas pripažino kaip pateisiančias proceso ilgą trukmę pirmosios instancijos teisme.

3.6. Nors per ilga proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę atsižvelgiant į atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankciją arba skirti švelnesnę bausmę (BK 53 straipsnio 3 dalis), tačiau galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti nepateisinamus delsimus, nes byla yra sudėtinga, didelės apimties, susidedanti iš dviejų sujungtų ikiteisminių tyrimų, bylos medžiagą sudaro 76 tomai ir didelis kiekis buhalterinės apskaitos dokumentų, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama dėl penkių kaltinamųjų ir 23 finansinio pobūdžio nusikalstamų veikų, kurios truko ilgą laiką ir laikytinos sudėtingomis tiek kvalifikavimo, tiek įrodinėjimo prasme. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal keturių proceso dalyvių skundus, nuteistojo iniciatyva buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausiami liudytojai, specialistai, procese daromos pertraukos dėl proceso dalyvių ligos, kai kuriuos proceso veiksmus teko kartoti dėl vieno iš teisėjų mirties. Visos šios priežastys laikytinos objektyviomis ir pateisinamomis atsižvelgiant į tirtų veikų sudėtingumą, bylos medžiagos ir atliktų proceso veiksmų apimtis, dėl to nėra pagrindo konstatuoti nepateisinamus procesinius delsimus ir dėl to taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

3.7. Bausmės vykdymo atidėjimas už sunkius nusikaltimus, nesant pakankamai įstatyme įtvirtintų sąlygų jį taikyti, formuoja nebaudžiamumo, netinkamo ir neteisingo įstatymo taikymo regimybę. Būtina vertinti, kad V. P. po šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo padarė dar dvi naujas analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas. Teismai akcentavo tik aplinkybę, kad iki nusikalstamų veikų nagrinėjamoje byloje padarymo V. P. nebuvo teistas, ir nurodė, kad 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, pakeistu 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi, V. P. buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kuri turi būti įskaityta į nagrinėjamoje byloje nuosprendžiu paskirtą bausmę, tačiau nevertino ir neatsižvelgė, kaip ši aplinkybė turi daryti poveikį nagrinėjamoje byloje skiriant bausmę ir sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteisimo, taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą V. P. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjo šališkas teismas. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teisme pareiškė prašymą nušalinti visą kolegiją, tačiau kolegija nenusišalino. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos laikinai primininko pareigas einančio S. Knizlerio 2016 m. liepos 25 d. nutartis yra neteisėta. Šia nutartimi buvo patvirtinta, kad susipažinta su civilinės ieškovės kompanijos „R. C. L.“ atstovo advokato J. Gaudučio apeliaciniu skundu, ir, nepaisant žinomos aplinkybės, kad jis yra teisėjos R. Gaudutienės sutuoktinis, sudaryta kolegija, kurioje patvirtinta kolegijos nare teisėja R. Gaudutienė. Be to, pats nutartį pasirašęs asmuo save paskyrė šios kolegijos primininku ir pranešėju. Teisėjų kolegija buvo sudaryta neskaidriai. Byloje yra 2016 m. birželio 25 d. nutartis, kuri nepasirašyta, kolegijos nariai su šia nutartimi nebuvo susipažinę, teisėjos R. Gaudutienės klausimas nebuvo niekaip sprendžiamas. Tai rodo, kad kolegijos nebuvo sudaromos remiantis kompiuterinių programų teikiamomis galimybėmis. Neteisėtas ir teisėjų kolegijos nenusišalinimas po to, kai jiems buvo pareikštas nušalinimas. Neteisėtos, tinkamai nepatvirtintos teisėjų kolegijos sudarymas yra vienas iš teisiškai reikšmingų pagrindų, rodančių nukrypimą nuo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningo proceso principo. Ši aplinkybė bei tai, kad teisėjų kolegija nenusišalino, yra esminis BPK 58 ir 59 straipsnių nuostatų pažeidimas, kurio nepašalina ir aplinkybė, kad vėliau du kolegijos nariai keitėsi, nes vienas visada liko tas pats.

4.2. Dėl netinkamai atlikto kaltinamojo akto vertimo į rusų kalbą kasatorius iki šiol negali suprasti, kuo jis kaltinamas ir už ką buvo nuteistas. Kasatorius nurodė ne technines kaltinamojo akto vertimo klaidas, bet esminius neatitikimus, kurie riboja jo teisę gintis nuo pareikšto jam kaltinimo. Teismai tai ignoravo, nors šią aplinkybę patvirtino ir pati vertėja pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, kad rusiškame variante net nėra dalies lietuviško varianto teksto. Teismai ignoravo ir filologijos mokslų daktarės Ž. L. nuomonę apie tai, kad atskirais atvejais lietuviškas ir rusiškas tekstas skiriasi iš esmės, kad nevykęs vertimas klaidina, sudaro sunkumų suprasti prasmę. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai atmetė prašymus apklausti šią specialistę. Neužtikrinus tinkamo vertimo į kaltinamojo gimtąją kalbą buvo esmingai pažeistas sąžiningo proceso reikalavimas (BPK 8 straipsnis, 44 straipsnio 2 ir 7 dalys, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Osmani ir kiti prieš buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, peticijos Nr. 50841/99) teigiama, kad vertimas turi būti kvalifikuotas ir kokybiškas, o to neužtikrinus pažeidžiama asmens teisė į tinkamą ir sąžiningą procesą.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra naujo minėto kaltinamojo akto dalies vertimo, tačiau to nepripažino esminiu pažeidimu. Tai sudaro pagrindą konstatuoti buvus BPK 8 straipsnio 2, 3, 5 dalių, 219 straipsnio, 254 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes kaltinamojo akto netinkamumas yra ir tada, kai lietuviškas kaltinamojo akto variantas neatitinka kaltinamajam įteikto kaltinamojo akto varianto, išversto į kaltinamajam suprantamą kalbą, taip pat kai kaltinamojo akto vertimas yra netinkamas arba jo dalies iš viso nėra pačioje byloje. Tai sudaro pagrindą panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą prokurorui BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu.

4.4. Be to, pačiame kaltinamajame akte yra daug prieštaravimų, į kuriuos teismai nereagavo. Kaip to pavyzdys nurodomas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 3.12 punktas, kuriame teismas netinkamai nurodytą iššvaistyto turto sumą pateisina rašymo apsirikimu. Tačiau dėl tokio apsirikimo kaltinamasis turėjo gintis nuo kaltinimo, pagal kurį iššvaistyto turto suma padidėja 3 milijonais litų. Visa tai nėra rašymo apsirikimai, o esminiai kaltinamojo akto trūkumai. Kaltinamajame akte veikų, dėl kurių kasatorius buvo kaltinamas ir dėl kurių padarymo nuteistas, laikotarpiai neatitinka. Pvz., dėl kaltinimo dalies, kuris susijęs su BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta veika, pradžioje kaltinimo nurodomas laikotarpis nuo 2004 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., o pati veika esą apima laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; be to, kaltinamajame akte netiksliai nurodomi laikotarpiai dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį bei jau minėtos nevienodos iššvaistyto turto sumos (8–9 kaltinamojo akto lapai). Kaltinamojo akto 25, 27, 29 lapuose nurodomi skirtingi tų pačių inkriminuojamų veikų laikotarpiai. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo teiginius dėl šių esminių kaltinamojo akto trūkumų, pažymėdamas tik dėl veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Be to, kaltinamajame akte nurodomi nusikalstamų veikų laikotarpiai, kurių metu V. P. jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikoma kardomoji priemonė.

4.5. V. P. veiksmai nesudaro nusikalstamų veikų sudėčių ir netinkamai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsni 1 dalį, nes V. P., veikdamas kaip UAB „V“ direktorius, neperžengė savo kompetencijos ribų, nepriėmė be akcininkų susirinkimo nė vieno teisiškai reikšmingo sprendimo, nepadarė nei akcininkams, nei valstybės institucijoms jokios žalos, todėl V. P. nuteisimas yra netinkamas civilinių, įmonės vadovo materialinės atsakomybės ar kitokių nebaudžiamųjų teisinių santykių kriminalizavimas. Dešimties metų vadovavimo laikotarpiu UAB „V“ akcininkai neturėjo jokių pretenzijų V. P., nors didžioji dalis teisiškai reikšmingų įmonės valdymo sprendimų buvo priimama akcininkų susirinkimuose, dalis tų sprendimų buvo patikrinama UAB „V“ kredituojančiame banke bei kasmetinio audito metu. Taigi V. P. nuteisimas prieštarauja kasacinėje praktikoje pateikiamiems išaiškinimams, kad netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma suprantama kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Be to, kasacinėje praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai pasunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-788/2017">2K-26-788/2017</a>).

4.6. Ūkininkavimo ar vadovavimo juridiniam asmeniui pažeidimai, jeigu tokių buvo padaryta, visų pirma turėjo būti vertinami ir analizuojami atsakomybės juridinio asmens dalyviams aspektu, taip pat darbo teisės aspektu. Juridinio asmens bankroto atveju būtina tirti, kokie kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti, kokia jų apimtis, ar juos galima tenkinti bankroto byloje. Be to, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą bankroto administratorius turi teisę reikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonės negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais arba kreiptis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad lygiagrečiai baudžiamajam procesui tebevyksta bankroto procedūros dėl keleto juridinių asmenų. Todėl būtina vertinti, ar konkrečių juridinių asmenų bankroto administratoriai pareiškė civilinius ieškinius bankroto bylose, kam juos pareiškė, kokie procesiniai sprendimai dėl tokių pareikštų ieškinių yra priimti, to nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nedarė. Baudžiamasis persekiojimas atsižvelgus į vykstančius bankroto procesus turėjo būti vertinamas ultima ratio principo aspektu, tačiau taip nebuvo daroma. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus priimtas nutartis (dėl ūkinių santykių su Baltarusijos prezidento reikalų administracijos įmone „B. R.“). Bankroto administratorius tuo pačiu laiku, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu prieš Baltarusijos Respubliką (civilinė byla Nr. E2-2049-260/2015), kurioje reikalavimo pagrindas yra tas pats – iš kompanijos „W“ perimta reikalavimo teisė, o tai šalina baudžiamąją atsakomybę, nes tokia reikalavimo teisė nėra beviltiška, o V. P. veikimas buvo pagrįstas ekonominiais interesais, neperžengiantis pateisinamos ūkinės rizikos ribų, bet teismai to nesiaiškino.

4.7. Teismai ignoravo esminį ekonomikos principą, kartu ir teisės normą, kad juridinio asmens turtas ir atsakomybė yra atskirti nuo tokio juridinio asmens dalyvių turto ir atsakomybės (CK 2.45, 2.48, 2.50, 2.82, 2.87 straipsniai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas). Dėl įmonių tarpusavio sandorių ir kitokios ūkinės finansinės veiklos neteisėtumo ginčus civilinio proceso tvarka galima spręsti prašant pripažinti tokius sandorius negaliojančiais pačių sandorio šalių iniciatyva ar bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus bei prokuroro iniciatyva. Taip pat bet kokius juridinio asmens dalyvių, patronuojančiųjų ar patronuojamųjų bendrovių narių susirinkimo metu priimtus sprendimus galima panaikinti pareiškus ieškinį teisme civilinio proceso tvarka. To nepadarius negalėjo kilti baudžiamoji atsakomybė. Be to, pagal kasacinę praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-448/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-448/2010">2K-448/2010</a>) rinkos ekonomikos valstybėje dėl sandorių ekonominės naudos sprendžia ne prokuratūra ir ne valstybės institucijos, o patys rinkos subjektai ir jų dalyviai. Šiuo atveju tai yra UAB „V“ ir UAB „B. E. G.“ ir jų kontragentų susitarimo dalykas. Nesant didelės žalos valstybei ar tretiesiems asmenims, sandoriai, net ir nedavę didelės naudos bendrovei ar netgi buvę žalingi, negali būti traktuojami kaip bendrovės lėšų iššvaistymas ar sukčiavimas.

4.8. V. P. padaryti teisės pažeidimai nėra tokio sunkumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas S. B. ir O. B., turėjo išteisinti ir V. P., nes šis be kitų asmenų veikimo negalėjo padaryti veikų, dėl kurių yra nuteistas. Kaltinimas prieštaringas ir nelogiškas, nes V. P. buvo kaltinamas tuo, kad vadovaudamas visoms kaltinime minimoms įmonėms darė joms žalą, tačiau tai reiškia, kad jis pats sau darė žalą. Be to, kaltinime jis laikomas faktiniu įmonės vadovu, nors nebuvo susietas jokiais oficialiais darbo santykiais, neturėjo juridinių asmenų akcijų. Nors šie klausimai buvo kelti apeliaciniame skunde, tačiau į juos nebuvo atsakyta.

4.9. V. P. niekada nebuvo asmuo, kuriam būtų buvęs patikėtas atskirų juridinių asmenų, tokių kaip UAB „B. E. G.“ ar kompanijos „W“, turtas ar turtinės teisės. UAB „V“ turtas ar turtinės teisės V. P. buvo patikėtos ne daugiau, nei jo kompetenciją ribojo akcininkų susirinkimų sprendimai, o atskirais atvejais ir banko, kuriame buvo kredituojama UAB „V“, atsakingų institucijų ir organų sprendimai bei faktinių įmonių grupės savininkų sprendimai. Teismai nevertino, kad direktoriui turtas patikimas su apribojimais, ypač jeigu sandoriai yra kredituojami banko, turinčio atitinkamas sprendimų priėmimo procedūras. Todėl teismai netinkamai taikė įstatymą dėl patikėto turto sąvokos ir apimties bei galimybės disponuoti tokiu turtu.

4.10. Teismai tinkamai neįvertino aplinkybės, kad byloje nėra UAB „V“ ir kompanijos „W“ 2004 m. gruodžio 27 d. nutarties Nr. VAK/WES-27-12-2004, klaidingai preziumuota, kad sutartis buvo suklastota, nors pačios sutarties net nėra byloje. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad liko nepaneigta aplinkybė, jog įmonė „B. R.“ nebankrutavo, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad V. P. tyčia sudarė beviltiško reikalavimo perleidimo sutartį, suvokdamas, kad dėl šių veiksmų nukentės jo valdomos įmonės interesai, nebuvo teismų įvertinta, nors ji tiesiogiai sietina su V. P. veikimu UAB „V“ ekonominių interesų naudai ir priešinga suinteresuotam Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialistui P. M.. Specialistų V. L., D. B., G. A., V. G. apklausos turėjo būti vertintos kaip palankios gynybai dar ir dėl to, kad specialistai teigė selektyviai tyrę ne tik buhalterinius dokumentus, bet ir ikiteisminio tyrimo duomenis, pasirinktinai vertindami vienų ar kitų liudytojų parodymus. Specialistas V. L. pirmosios instancijos teisme dalį savo išvados paneigė, į dalį klausimų atsakyti negalėjo, o apklausiamas apeliacinės instancijos teisme negalėjo nurodyti nei metodikos, nei kriterijų, kuriais remdamasis vertino vienus ar kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, negalėjo atsakyti, kodėl suteikė prioritetą vienų įtariamųjų parodymams, tokių parodymų pakeitimui, o kitus parodymus ignoravo. Nors tiek specialisto V. L., tiek P. M. išvados pagrįstos selektyviai vertinant bylos duomenis, jomis rėmėsi abiejų instancijų teismai, o tai yra BPK 20 straipsnio 2–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimai. Pažeidimu laikytina ir tai, kad teismai neskyrė kompleksinės trijų įmonių ūkinės finansinės veiklos ekspertizės, neuždavė rašytiniame gynėjo prašyme pateiktų klausimų ekspertams, taip pat nebuvo tenkintas prašymas kreiptis į Rusijos Federacijos atitinkamas teisėsaugos įstaigas, prašant užduoti klausimus liudytojui K. F., nors šio liudytojo parodymais teismai rėmėsi priimdami sprendimus.

4.11. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš kaltinimo šalinta kaip neįrodyta aplinkybė, kad V. P., būdamas nesusietas su kompanija „W“ jokiais oficialiais darbo santykiais, realiai valdė šią įmonę, netinkamai teisiškai interpretuota, nes iš jos turėtų būti daromos išvados, kad, nebūdamas savininkas, darbuotojas ar kitoks sprendimus priimantis asmuo, V. P. negalėjo žinoti, kad kompanija „W“ neketina parduoti UAB „V“ prekių, produktų ar suteikti tarpininkavimo paslaugų. Teismai nepagrįstai sureikšmino J. C. parodymus, nevertindami jo procesinio suinteresuotumo, nes jam taip pat buvo pareikšti įtarimai, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami atidžiau.

4.12. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį administracinių teismų praktika, kad įrodyti skolų (reikalavimų) egzistavimą turi mokesčių mokėtojas, taip buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, perkelta įrodinėjimo našta kaltinamajam. Apeliacinės instancijos teismas klaidos neištaisė. Praktikoje prieinama prie priešingų išvadų dėl principo non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) pažeidimo ir mokestinių patikrinimų reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014). Šiuo aspektu turėjo būti vertinami bendrovių mokestinių tyrimų rezultatai. UAB „V“ visada vykdavo mokestiniai patikrinimai ir jokių pažeidimų nustatyta nebuvo, šių aplinkybių teismai nevertino, nors jos reikšmingos.

4.13. Nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo V. P. veiksmus vertinti kaip ūkinę riziką ir taikyti BK 34 straipsnio nuostatas. Dalyvavimas sandoriuose, kai juridiniai asmenys turi teisę tokius sandorius sudaryti, turi būti vertinamas kaip pateisinama profesinė ar (ir) ūkinė rizika, kuri šalina baudžiamąją atsakomybę. Tokiu atveju reikia vertinti, kokį indėlį sudarant sandorius turėjo V. P. kaip UAB „V“ direktoriaus veikimas, o kokį indėlį sudarė akcininkų susirinkimo ar faktinių įmonių grupės vadovų sprendimai. Klaidingai teigiama, kad pasaulinių naftos produktų kainų pokyčiai neturėjo reikšmės baudžiamajam teisiniam rezultatui.

4.14. Byloje buvo neteisingai išspręstas civilinis ieškinys, sprendimas nemotyvuotas, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Teismai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad paraleliai vyksta BUAB „V“ bankroto byla, kurioje V. P. turi procesinį statusą, bankroto bylos duomenys, į kuriuos teismai neatsižvelgė, yra reikšmingi kaip šalinantys baudžiamąją atsakomybę, taip pat paneigiantys sprendimą priteisti civilinį ieškinį. Kasacinė praktika taip pat formuoja poziciją, kad tokiais atvejais civiliniai ieškiniai turi būti perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Teismai nepakankamai įvertino tą bankroto bylos duomenų dalį, kurioje konstatuotas bankroto administratoriaus šališkumas dėl sąsajų su BUAB Ūkio banku, taip pat su skundžiamuose nuosprendžiuose minimu V. R., pasisakoma dėl perspektyvumo išieškoti iš Baltarusijos prezidento administracijos reikalų valdybos įmonės „B. R.“, valstybė BUAB „V“ bankroto byloje taip pat yra kreditorių sąraše.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio kasacinis skundas netenkintinas, nuteistojo V. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo ir per ilgo proceso apeliacinės instancijos teisme

6. Prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą taikyti BK 75 straipsnį ir V. P. paskirti kitas bausmes, griežtesnes negu paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

7. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

8. Pagal formuojamą kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (esant ir kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą, iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015, 2K-97-942/2017).

9. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje nustatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjYtOTQyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-266-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-266-942/2015">2K-7-266-942/2015</a>, 2K-217-976/2018).

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas V. P. nuteisė dėl nusikalstamų veikų, kurios padarytos 2004–2008 metų laikotarpiu, vadinasi, iki 2015 m. V. P. nuteistas už kelis tyčinius apysunkius ir sunkius nusikaltimus ir jam paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadinasi, formalias sąlygas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą bylos aplinkybės atitinka. Kita vertus, teismui sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo svarbu įvertinti, ar nuteistasis atitinka ir įstatymo keliamą reikalavimą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas reikalaujamą vertinimą atliko ir pakankamai argumentuotai pagrindė savo sprendimą.

11. Nors prokuroras teigia, kad bausmės vykdymo atidėjimas buvo taikytas kaip švelnesnė bausmė pagal BK 54 straipsnį, tačiau tokiam teiginiui prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys. Sisteminė nuosprendžio turinio analizė nepatvirtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas taikytas tik dėl to, kad buvo konstatuotas nepagrįstai ilgai užsitęsęs procesas, kuris pagal kasacinę praktiką yra pagrindas skirti švelnesnę bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad procesas byloje užtruko per ilgai, tačiau šis argumentas buvo tik papildoma aplinkybė vertinant bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą. Teismas konstatavo, kad procesas byloje užtruko per ilgai, taip buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, taip pat nurodė, kad tai gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas. Nepaisant to, kaip matyti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies, bausmė tokiu pagrindu švelninta nebuvo.

12. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas BK 75 straipsnio taikymą, vertino nuteistąjį V. P. apibūdinančias aplinkybes (nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas, dirba, turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, yra iš dalies darbingas). Teismas pabrėžė, kad nuteistojo izoliavimas turėtų neigiamos įtakos jo socialiniams ryšiams, nenutrūkstamai nuteistojo darbinei veiklai, laisvės atėmimo bausmės realus atlikimas pažeistų teisingą pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių tikslui pasiekti. Be šių aplinkybių, papildomai nurodė, kad nuo nusikalstamų veikų praėjo gana ilgas laiko tarpas. Taigi, kaip matyti iš teismo argumentų dėstymo logikos, konstatavimas, kad procesas užtruko per ilgai ir buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, nelėmė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamos bylos atveju. Ilgo proceso trukmė buvo įvertinta kaip papildomas veiksnys visų kitų aplinkybių kontekste, jų visumos vertinimas leido teismui padaryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams, t. y. taikant ne BK 54 straipsnio 3 dalį, bet BK 75 straipsnį.

13. Pažymėtina, kad reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04LTc4OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-8-788/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-8-788/2018">2K-7-8-788/2018</a>, 2K-217-976/2018). Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi apeliacinės instancijos teismo išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad netinkamo BK 75 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

14. Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų dėl paskirtos bausmės griežtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės griežtumas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl aiškiai per švelnios ar aiškiai per griežtos bausmės nuosprendį galima apskųsti tik apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Prokuroras kasaciniame skunde, be bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, ginčija ir pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių dydį, prašo sugriežtinti paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Kaip buvo minėta, bausmės griežtumas, dydžio nustatymas yra fakto, o ne teisės taikymo klausimas, jeigu tai nėra susiję su aiškiai netinkamo įstatymo taikymu. Šiuo atveju prokuroras skunde, be BK 75 straipsnio taikymo panaikinimo argumentų, nenurodo kitų netinkamų baudžiamojo įstatymo taikymo aplinkybių, kurios leistų svarstyti bausmės dydžio klausimą kasacinės instancijos teisme.

15. Darytina apibendrinta išvada, kad, nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant bausmes bei atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, prokuroro kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo

16. Nuteistojo V. P. kasaciniame skunde keliamas apeliacinės instancijos teismo nešališkumo klausimas, susijęs su teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą apeliacinės instancijos teisme, sudarymu bei teisėjų kolegijos narių keitimu. Pasak kasatoriaus, teisėjų kolegija, kuri buvo paskirta nagrinėti jo bylą, buvo sudaryta neteisėtai, nes nutartis, kuria sudaryta kolegija, nėra pasirašyta, o tai yra pagrindas pripažinti nešališkumo principo pažeidimą.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-61/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-61/2010">2K-61/2010</a>). Taip pat praktikoje nurodoma, kad teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>). Kartu nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-137/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-137/2008">2K-7-137/2008</a>). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211-895/2018">2K-211-895/2018</a>).

18. BPK 323 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad jeigu apeliacinis skundas atitinka nustatytus reikalavimus, skundą gavusio teismo pirmininkas ar to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją, o 4 dalis nurodo, kad kai pranešėjas parengia bylą posėdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas sudaro Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją ir vieną iš šių teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku. Kolegijos teisėjai susipažįsta su apeliaciniu skundu, atsiliepimais į jį ir byla, o tais atvejais, kai byla negali būti pradėta nagrinėti nustatytu laiku arba yra pagrindas manyti, kad bylos nagrinėjimas gali trukti ilgą laiką, nusprendžia dėl bylos nagrinėjimo vietos ir laiko pakeitimo arba priima sprendimą nagrinėti bylą pagal iš anksto suderintą ir nustatytą teisiamojo posėdžio grafiką. Bylą nagrinėjančio teismo siūlymu apeliacinės instancijos teismo pirmininkas bylai nagrinėti gali sudaryti mišrią Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją. Tokia kolegija sudaroma ir bylos joje nagrinėjamos taikant šiame kodekse nustatytas apeliacinės instancijos teismo kolegijų sudarymo ir bylų jose nagrinėjimo taisykles.

19. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 9, 10 dalis teisėjams ir teisėjų kolegijoms bylos visais atvejais paskirstomos taip, kad būtų užtikrinta proceso šalių ir proceso dalyvių teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Bylos teisėjams paskirstomos ir teisėjų kolegijos sudaromos naudojantis kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis.

20. Lietuvos apeliaciniame teisme bylos nagrinėjimo metu galiojo bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos apeliaciniame teisme taisyklės, patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. T-89, kurios įgyvendina Teisėjų tarybos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 13P-123 patvirtintą Bylų skirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašą. Šiose taisyklėse nurodyta, kad teisėjų kolegijos sudaromos, bylos skiriamos teisėjams ar teisėjų kolegijoms nagrinėti, byloje keičiami teisėjai ar teisėjų kolegijos naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) Bylų skirstymo moduliu (toliau – ir Modulis), t. y. automatizuotu atrankos būdu. Byloje teisėjai parenkami naudojantis Moduliu, be to, bylos teisėjams naudojantis Moduliu skiriamos tik įsitikinus, kad nėra taisyklėse nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą neskirti bylos teisėjams, ar įstatymuose nenustatytų pagrindų, trukdančių teisėjams nagrinėti konkrečią bylą, nustačius, kad paskirtas teisėjas negali, Modulis skiria kitą teisėją.

21. Aptartų teisės aktų turinys rodo, kad bylas teisėjui skiria ir teisėjų kolegijas sudaro būtent automatizuotu atrankos būdu tam sukurtas Bylų skirstymo modulis. Teisėjų tarybos nutarime nurodyta, kad tuo atveju, kai bylas teisėjams skirstantis asmuo patvirtina bylos paskyrimą teisėjui ar teisėjų kolegijai, Modulis išsaugo šiuos duomenis suformuodamas teisėjo ar teisėjų kolegijos paskyrimo dokumentą – teisėjo skyrimo protokolą arba teisėjų kolegijos skyrimo protokolą. Taigi nei BPK, nei Teisėjų tarybos nutarime, nei Lietuvos apeliacinio teismo bylų skirstymo taisyklėse nėra nurodoma, kad teisėjų kolegija sudaroma skyriaus pirmininko nutartimi. Tokia nutartis iš esmės yra tik paskirstymo rezultatų, suformuotų automatizuotu atrankos būdu, patvirtinimas, formos suteikimas dokumentu, kuris lieka byloje, nes pagal Tarybos nutarimą teisėjų ir teisėjų kolegijos skyrimo protokolai nėra spausdinami ir į bylas nededami (27 punktas).

22. Iš bylos duomenų matyti, kad teisėjų kolegija, turėjusi nagrinėti V. P. bylą Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo skiriama pagal Teismų įstatymo reikalavimus naudojantis kompiuterine programa (Bylų skirstymo moduliu). 2016 m. liepos 25 d. laikinai einantis Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjas Svajūnas Knizleris priėmė nutartį dėl sudarytos teisėjų kolegijos, į kurią automatinė atrankos sistema buvo paskyrusi Reginą Gaudutienę, Kęstutį Jucį, Svajūną Knizlerį. Kompiuterinės programos veikimo rezultatų pagrindu tą pačią dieną, t. y. 2016 m. liepos 25 d., Svajūno Knizlerio, laikinai einančio Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas, priimta nutartis, patvirtinanti sudarytos naujos teisėjų kolegijos V. P. bylai nagrinėti sudėtį, į ją įeina teisėjai Sigita Bieliauskienė, Kęstutis Jucys ir Svajūnas Knizleris, kuris paskirtas kolegijos pirmininku. Būtent ši nutartis nepasirašyta.

23. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme tuo pagrindu, kad 2016 m. liepos 25 d. nutartis, kuria sudaryta teisėjų kolegija, nepasirašyta, teisėjų kolegijai nuteistojo V. P. gynėjas pareiškė nušalinimą. Prašymas dėl nušalinimo buvo išnagrinėtas ir priimtas sprendimas jo netenkinti (2017 m. sausio 26 d. teisėjų kolegijos nutartis). Šioje nutartyje išsamiai ir detaliai įvertinamos teisėjų kolegijos narių keitimo aplinkybės ir vertinamas šių procedūrų teisėtumas bei pagrįstumas. 2016 m. liepos 25 d. nutarties nepasirašymo aplinkybė nutartyje įvertinta kaip techninio pobūdžio klaida, o teisėjų kolegijos sudarymas pripažintas teisėtu, atitinkančiu visus teisėjų kolegijos sudarymo teisinius reikalavimus. Nutartyje dėl nušalinimo buvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad 2017 m. sausio 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aloyzas Kruopys priėmė nutartį, kurioje po atlikto vidinio tyrimo padarytos išvados dėl to, ar baudžiamąją bylą Nr. 1A-106-398/2017 nagrinėjanti teisėjų kolegija buvo sudaryta laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartyje nurodoma, kad bylų skirstymas vyksta vadovaujantis kompiuterine programa (LITEKO), o nutartys fiksuoja, patvirtina programos rezultatus. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad nutarties turinys atitiko kompiuterinės programos įrašus ir rezultatus dėl kolegijos narių parinkimo bei pakeitimo, kai buvo nustatyta, kad teisėja R. Gaudutienė negali nagrinėti bylos užtikrinant nešališką bylos nagrinėjimą išaiškėjus aplinkybei, kad vienas iš apeliantų buvo jos sutuoktinis. Byloje pateikti duomenys rodo, kad teisėjų kolegijos sudėties pakeitimo faktas bei priežastys iš tiesų buvo užfiksuotos LITEKO duomenų sistemoje.

24. Pažymėtina, kad esminiu BPK pažeidimu laikytini tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to, ar pažeidimas konkrečiu atveju laikytinas esminiu, teismas sprendžia atsižvelgdamas į pažeidimo sukeltas pasekmes kaltinamojo teisėms ar galutinio teismo sprendimo tinkamam išnagrinėjimui.

25. Nagrinėjamos bylos atveju matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas po pateikto nušalinimo atliko patikrinimą dėl aplinkybių, susijusių su nagrinėjamos bylos teisėjo pranešėjo ir visos kolegijos narių parinkimu, ištyrimo. Šio tyrimo metu nustatyta, kad bylų skirstymas įvyko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Buvo konstatuotas faktas, jog 2016 m. liepos 25 d. nepasirašytos nutarties turinys, kuris patvirtina kolegijos narių sudarymą, atitinka LITEKO duomenis, patvirtinančius automatizuotu atrankos būdu sukurto Bylų skirstymo modulio parinktus teisėjus.

26. Kaip buvo išaiškinta, tokios nutarties priėmimo imperatyvo nėra nei BPK reikalavimuose, nei Teisėjų tarybos nutarime, nei Bylų skirstymo taisyklėse. Taigi, nepaneigiant reikalavimo priimamus dokumentus (nutartis) pasirašyti bei pripažįstant nutarties kaip bylos dokumento, įtvirtinančio priimtą sprendimą, reikšmingumą byloje, visgi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas, kuriuo sudaryta teisėjų kolegija, nėra skyriaus pirmininko nutartis, o minėti Bylų skirstymo modulio (LITEKO) protokolai, kurių turinys šiuo atveju nebuvo priešingas nepasirašytos nutarties turiniui.

27. Įvertinusi teisės aktų reikalavimus bei bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepasirašyta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2016 m. liepos 25 d. nutartis nereiškia, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija buvo sudaryta neteisėtai, šis dokumento trūkumas, klaida įtakos teismo nešališkumui nepadarė ir nesudarė pagrindo nušalinti visą teisėjų kolegiją. Kitų aplinkybių, kurios būtų pagrindas pagal BPK 58–59 straipsnius abejoti teisėjų kolegijos narių šališkumu, nenustatyta, to nenurodo ir nuteistasis kasaciniame skunde.

Dėl kaltinamojo akto vertimo ir turinio prieštaringumo

28. Kasaciniame skunde teigiama, kad netinkamai išvertus kaltinamąjį aktą į rusų kalbą, nepagrįstai atmetus prašymą apklausti specialistę buvo pažeistos kaltinamo asmens teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, apribota jo teisė į gynybą (BPK 8 straipsnio, 44 straipsnio 2 ir 7 dalių pažeidimai), neužtikrintas tinkamas ir sąžiningas procesas.

29. Vienas iš įtariamojo ar kaltinamojo teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) užtikrinimo aspektų yra susijęs su BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostata, be kitų įtariamojo teisių, nustatančia ir įtariamojo teisę žinoti, kuo jis įtariamas, BPK 22 straipsnio 3 dalimi, nurodančia, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą, taip pat BPK 44 straipsnio 7 dalimi, be kita ko, užtikrinančia kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Šios garantijos įtvirtintos taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte, pagal kurį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi būti jam suprantama kalba skubiai ir išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą.

30. Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine lietuvių kalba. Tačiau BPK 8 straipsnis nustato procesines garantijas šios kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams: 1) jiems užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga, proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka; 2) bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka; 3) lietuvių kalbos nemokančiam nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui ar jo atstovui užtikrinama teisė paduoti skundą ar pareiškimą dėl nusikalstamos veikos gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka, arba užtikrinama teisė naudotis vertėjo paslaugomis pateikiant skundą žodžiu. Šios nuostatos sietinos taip pat su BPK 44 straipsnyje nurodytais asmens teisių apsaugos baudžiamajame procese pagrindais: pagal BPK 44 straipsnio 2, 7 dalis kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, taip pat dėl ko jis sulaikomas ar suimamas. Taip pat pažymėtina, kad nurodytos BPK nuostatos yra reikšmingos įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. spalio 20 d. direktyvą 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (BPK priedo 11 punktas). Taigi, vadovaujantis Europos Sąjungos teisėje įtvirtinta Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga, jos turi būti interpretuojamos kiek įmanoma atsižvelgiant į šios direktyvos nuostatas ir tikslus (su atitinkamais pakeitimais žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 16 d. sprendimą Pupino, C-105/03).

31. Sprendžiant, ar baudžiamojo proceso metu buvo tinkamai užtikrinta asmens teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu, atsižvelgiama į įvairius vertėjo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu aspektus. Pavyzdžiui, nustačius, kad vertėjo dalyvavimas byloje buvo užtikrintas tiek atliekant procesinius veiksmus, tiek ir naudojantis proceso dalyviui suteiktomis teisėmis, konstatuota, kad byloje nebuvo suvaržytos galimybės įstatymo nurodytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-367/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-367/2009">2K-367/2009</a>, 2K-258/2010).

32. Kartu kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įtariamojo (kaltinamojo) teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu turi būti reali ir veiksminga, todėl šios teisės įgyvendinimas negali apsiriboti tik vertėjo paskyrimu – tai apima ir tam tikrą kontrolę, ar vertimas yra tinkamas, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teise į vertėjo pagalbą negali būti piktnaudžiaujama taip vilkinant procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-466/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-466/2013">2K-466/2013</a>).

33. Klausimą dėl netinkamo kaltinamojo akto vertimo į rusų kalbą nuteistasis V. P. kėlė ir apeliacinės instancijos teisme. Teismas į šį skundo klausimą atsakė itin išsamiai analizuodamas bylos medžiagą ir atskleisdamas kaltinamojo akto vertimo ir jo įteikimo aplinkybes V. P., jo paties aktyvų dalyvavimą teismo posėdžiuose, išreikštą nuomonę dėl kaltinimo turinio, duotus parodymus ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kaltinamojo akto vertimas V. P. buvo atliktas ir įteiktas, vėliau nustačius, kad tam tikros dalys kaltinamojo akto buvo išverstos netinkamai, buvo atliktas naujas vertimas ir apie jį V. P. informuotas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apie netinkamą kaltinamojo akto vertimą V. P. pareiškė pirmosios instancijos teismo posėdyje tik po to, kai buvo apklausti visi liudytojai ir specialistai, kuriuos apklausiant jis pats aktyviai dalyvavo, uždavė klausimus siedamas juos su kaltinimo aplinkybėmis. Kita svarbi aplinkybė, įvertinta teismo, buvo ta, kad po pareiškimo apie netinkamą kaltinamojo akto vertimą ir nesupratimą, kuo kaltinamas, pats V. P. atsakydamas į kaltinimo aplinkybes davė išsamius, itin detalius, plataus turinio parodymus dėl pareikštų kaltinimų. Visa tai įvertinęs apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog V. P. suprato kaltinimų esmę ir kaltinamojo akto vertimo trūkumai netrukdė jam naudotis gynybos teisėmis bei aktyviai gintis, taigi nėra pagrindo konstatuoti esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, įvertinęs analogiškus skundo argumentus bei apeliacinės instancijos teismo atsakymus į juos, neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada.

34. Atmestinas ir kasatoriaus skundo teiginys, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, netenkinus jo gynėjo prašymo apklausti kalbos specialistę Ž. L.. Bylos duomenys rodo, kad toks prašymas buvo pateiktas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė, nurodydamas, kad Ž. L. vertinimas dėl kaltinamojo akto turinio vertimo į rusų kalbą išdėstytas jos raštiškame atsiliepime, todėl nėra pagrindo manyti, jog, apklausta kaip liudytoja ar specialistė, ji galėtų nurodyti naujas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismui V. P. gynėjas 2017 m. sausio 13 d. pateikė prašymus, tarp jų ir prašymą apklausti rusų kalbos specialistę Ž. L.. 2017 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu teismas priėmė sprendimą dėl šio prašymo spręsti vėliau. Vykstant procesui 2017 m. balandžio 27 d. V. P. gynėjas dar kartą pateikė prašymą kviesti į apklausą Ž. L.. 2017 m. gegužės 19 d. teisėjų kolegija priėmė sprendimą dėl šio prašymo jį atmesdama. Teismas tokį sprendimą motyvavo nurodydamas, kad Ž. L. pirmosios instancijos teisme pateikė raštišką paaiškinimą dėl vertimo, todėl nėra pagrindo ją papildomai apklausti (76 t., b. l. 136).

35. BPK 270 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad teismas dėl kiekvieno prašymo priima nutartį, 324 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Praktikoje aiškinama, kad BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211-895/2018">2K-211-895/2018</a>). Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas dėl prašymo apklausti Ž. L. priėmė motyvuotas nutartis, kuriose paaiškino prašymo atmetimo motyvus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeidimų sprendžiant dėl nuteistojo gynėjo prašymo iškviesti Ž. L. nenustatyta.

36. Be aptartų kasacinio skundo argumentų, nurodomi ir BPK 219 straipsnio pažeidimai teigiant, kad kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų.

37. BPK 254 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad įtariamojo teisė žinoti, kuo jis įtariamas (BPK 21 straipsnio 4 dalis), ir kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), užtikrinamos tinkamai įgyvendinus pranešimui apie įtarimą (BPK 187 straipsnis) ir kaltinamojo akto turiniui (BPK 219 straipsnis) keliamus reikalavimus.

38. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Asmens teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-233/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-233/2008">2K-233/2008</a>, 2K-532/2010, 2K-339/2010). Tinkamas BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų įgyvendinimas užtikrina kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir kartu apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Kadangi surašant kaltinamąjį aktą yra suformuluojamas kaltinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, kasacinio teismo praktikoje plėtojami išsamumo ir tikslumo reikalavimai tiek išdėstant pavojingos veikos faktines aplinkybes, tiek ir pateikiant šių aplinkybių teisinį vertinimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-222/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-222/2013">2K-222/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2013">2K-254/2013</a>, 2K-111-677/2016, 2K-88-942/2016). Taip pat kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2013">2K-254/2013</a>, 2K-435/2013, 2K-319/2014, 2K-161-511/2016).

39. Nepagrįstai nuteistojo skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra dalies kaltinamojo akto vertimo, tačiau to nepagrįstai nepripažino esminiu proceso pažeidimu. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas konstatavo, jog naujo kaltinamojo akto dalies vertimo, dėl kurio kilo abejonių, byloje nėra pateikta atskiru dokumentu, tačiau teismas kartu nustatė, jog V. P. toks vertimas buvo įteiktas 2014 m. spalio 23 d. posėdžio metu. Taigi, įvertinus bylos aplinkybių visumą, paties V. P. veiksmus, išsamius parodymus dėl kaltinimo turinio, jo gynybos būdus, darytina išvada, kad nustatyti kaltinamojo akto vertimo trūkumai, bandymai juos ištaisyti pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad teisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tokia situacija nesudaro pagrindo konstatuoti esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, susijusius su kaltinamojo akto neatitiktimi įstatymo keliamiems reikalavimams.

40. Kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į skundo klausimus dėl kaltinamojo akto prieštaringumo, siejamo su neteisingu nusikalstamų veikų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį nurodymu. Priešingai kasatoriaus teiginiams, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta tiek dėl laikotarpių neatitikimo apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo veikoje, tiek dėl netikslių sumų įvardijimo turto iššvaistymo veikoje. Kasaciniame skunde nepagrindžiama kitais argumentais negu tais, kurie buvo motyvuotai paneigti apeliacinės instancijos teisme, kad nurodomi trūkumai būtų pagrindas pripažinti juos esminiais kaltinamojo akto surašymo pažeidimais.

41. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms, sprendžia, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus, nuteistojo V. P. nusikalstamos veikos kaltinamajame akte aprašytos išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Antai kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai, konkretūs nuteistojo veiksmai (neveikimas), taip pat kitos nusikalstamų veikų aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius kaltinamojo akto trūkumų (tiek dėl vertimo į rusų kalbą, tiek dėl atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams) nėra pagrindo daryti išvadą apie BPK 8 straipsnio, 44 straipsnio 2 ir 7 dalių pažeidimus.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 3 dalies, 222 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK reikalavimų vertinant įrodymus, surašant nuosprendžius laikymosi

43. Didžiąją kasacinio skundo dalį sudaro teiginiai, kuriais nesutinkama su V. P. nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, išreiškiama kritika byloje atliktam įrodymų vertinimui, kurio neteisingumu ir grindžiamas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas.

44. Nagrinėjamoje byloje V. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės UAB „V“ turto iššvaistymo, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl UAB „V“ ir kompanijos „W“ sutarties bei prie jos pridėtų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl UAB „V“ pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės UAB „V“ turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą išvengimo apgaule, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „V“ apskaitos tvarkymo.

45. Turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis) – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123-895/2017">2K-123-895/2017</a>, 2K-234-699/2017 ir kt.).

46. Pažymėtina, kad nors sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>). Kasacinio teismo praktikoje, be to, ne kartą pasisakyta, kad turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-262/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-262/2013">2K-7-262/2013</a>, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014, 2K-302-489/2017). Tokie atvejai taip pat vertinami kaip peržengiantys civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamos bylos kaltinime nurodytos aplinkybės, kurios teismų pripažintos kaip nustatytos remiantis bylos įrodymais, dėl V. P. veiksmų sudarant sutartį su kompanija „W“ dėl UAB „V“ turto atitinka minėtus turto iššvaistymo požymius, kai sudaryta fiktyvi sutartis ir iš to kilusios pasekmės peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

47. Byloje nustatyta, kad V. P., būdamas UAB „V“ vadovas, pasirašė sutartį su kita įmone „W“ dėl paslaugų gavimo, iš anksto žinodamas, kad sutartyje nurodytos paslaugos realiai nebus teikiamos, vėliau nurodė šią sutartį įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir šios sutarties pagrindu iš UAB „V“ sąskaitos pervesti pinigus. Šie pinigai, pervesti į kompanijos „W“ sąskaitą, buvo panaudoti nenustatytais tikslais. Taip UAB „V“ neteko turto, nes atliko pervedimą už realiai negautas paslaugas. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju civilių teisinių santykių ribos buvo peržengtos ir UAB „V“ atliktų veiksmų negalima pateisinti rinkos subjektų teise susitarti dėl sandorių ekonominės naudos, kai tyrimo metu nustatomos aplinkybės, negavus realių pagal sutartį priklausančių paslaugų įmonei, jos vadovas, nepaisydamas to, duoda nurodymus pervesti įmonės pinigus ir tuo pasinaudojant sudaromos galimybės išvengti valstybei mokėtinų mokesčių, iškreipiant įmonės buhalterinės apskaitos duomenis. Įmonės vadovas negali įmonės lėšomis ir turtu disponuoti savo nuožiūra, nes bet kuri ūkine, finansine ar kitokia veikla užsiimanti įmonė yra subjektas, visada turintis tam tikras teises ir įsipareigojimus kitiems subjektams, taip pat valstybei bei savo darbuotojams, įstatymų, sutarčių ar kitų teisės aktų pagrindu.

48. BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui, atsiradimas. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad tokios žalos UAB „V“ nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus ir juos įvertinęs, padarė motyvuotai pagrįstą išvadą, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog kompanija „W“ realiai teikė UAB „V“ tarpininkavimo paslaugas naftos produktų prekybos srityje, nėra duomenų, kurie patvirtintų V. P. paaiškinimus, kad tarpininkavimo paslaugos buvo realiai suteiktos ir lėšos kompanijai buvo pervestos teisėtu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, be kitų įrodymų, išsamiai aptarė ir kompanijos „W“ atsakingų asmenų parodymus, t. y. K. F., kuris buvo oficialus kompanijos direktorius, bei J. C., kuris buvo kompanijos atstovas Lietuvoje. K. F. negalėjo nurodyti, kada, kaip ir kur buvo teikiamos tarpininkavimo paslaugos, nustatytos sutartyje, bei kaip buvo atsiskaityta ar kur buvo panaudoti iš UAB „V“ gauti pinigai. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad sutarties dėl tarpininkavimo paslaugų, kurios realiai nebuvo suteiktos, pagrindu iš UAB „V“ sąskaitos daugkartiniais mokėjimo pavedimais į kompanijos „W“ sąskaitą pervedė iš viso 2 735 727,33 Lt ir jie buvo panaudoti nenustatytais tikslais ir reikmėms bei įmonei UAB „V“ negrąžinti jokia forma. Byloje nėra duomenų, kad jie būtų buvę panaudoti UAB „V“ reikmėms. Visa tai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog padaryta turtinė žala UAB „V“ buvo reali.

49. Patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su kaltinimo dalimi, dėl kurios V. P. buvo išteisintas (tyčinis beviltiško reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas), tvirtinant, kad jos įrodo, jog V. P. veikė UAB „V“ interesų naudai, nepaneigia jo kaltumo dėl turto iššvaistymo aptariamu atveju. V. P. buvo išteisintas dėl kaltinimo, kad jis UAB „V“ vardu su kompanija „W“ pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį dėl Baltarusijos Respublikos įmonės „B. R.“ skolos, kuri buvo beviltiška, nesant realios galimybės ją atgauti. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuota aplinkybė, jog neįrodyta, kad V. P. tyčia sudarė beviltiško reikalavimo perleidimo sutartį, suvokdamas, kad nukentės UAB „V“, tiesiogiai nesusijusi su kaltinimo dalimi, už kurią V. P. yra nuteistas dėl UAB „V“ turto iššvaistymo. Ši konstatuota aplinkybė patvirtina tik tai, kad nenustatyta, jog kaltinimo apibrėžtomis aplinkybėmis dėl prievolinių santykių tarp Baltarusijos Respublikos įmonės „B. R.“ ir kompanijos „W“ pasikeitimo V. P. veikė išankstine tyčia darydamas UAB „V“ žalą. Kita vertus, tai niekaip nepatvirtina, kad kiti jo veiksmai, t. y. fiktyvios sutarties sudarymas tarp UAB „V“ ir kompanijos „W“ ir jos pagrindu UAB „V“ pinigų pervedimas kompanijai „W“ negavus realių paslaugų, įmonės interesams buvo neabejotinai žalingi ir atitinka nusikalstamos veikos pagal BK 184 straipsnio 2 dalį sudėties požymius. Nenustatyta teisės taikymo klaidų ir teismų sprendimų dalyse, kuriose buvo aiškinta patikėto turto sąvoka taikant BK 184 straipsnio 2 dalį dėl UAB „V“ pinigų pervedimo į kompanijos „W“ sąskaitą.

50. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad byloje nesant kaltinime nurodytos sutarties (2004 m. gruodžio 27 d. Nr. VAK/WES-27-12-2004), kurios pagrindu grindžiamas kaltinimas, tai turėtų būti vertinama kaip aplinkybė, kelianti pagrįstų abejonių dėl nusikalstamų veikų įrodytumo. Pažymėtina, kad sutarties pasirašymo faktas byloje nustatytas, šios aplinkybės nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą išsamiai aptarė ir apeliacinės instancijos teismas. Konstatuodamas, kad sutarties sudarymo ir jos panaudojimo aplinkybė patvirtinta liudytojų (V. B.) parodymais, kitais rašytiniais dokumentais (sutarties priedai, esantys byloje, buhalterinės apskaitos dokumentai). Byloje nustatyta, jog pati sutartis nebuvo išsaugota ir FNTT tyrimui nepateikta, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, sutarties neišsaugojimo aplinkybė V. P. nėra inkriminuota. Sutarties sudarymo faktas, jos panaudojimas ir iš to kilusios teisinės pasekmės byloje įrodytos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Taigi skundo teiginys, kad fizinis sutarties nebuvimo faktas byloje nagrinėjamu atveju neleidžia konstatuoti BK 300 straipsnio 3 dalies nusikalstamos veikos sudėties buvimo, atmestinas.

51. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad net ir tuo atveju, jei nustatoma, kad dokumente įtvirtintas apsimestinis sandoris, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo tokią veiką pripažinti dokumento suklastojimu, nurodytu BK 300 straipsnyje. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo tokį dokumentą panaudojus apyvartoje, taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika turi būti pavojinga, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOS05NDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-19-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-19-942/2017">2K-7-19-942/2017</a>). Kasatoriaus teiginiai, jog dėl sandorių ekonominės naudos sprendžia ne valstybės institucijos, o patys rinkos subjektai, nagrinėjamos bylos kontekste netaikomi, nes dėl tokio sandorio sudarymo ir 2004 m. gruodžio 27 d. sutarties Nr. VAK/WES-27-12-2004, kaip dokumento, panaudojimo, t. y. įtraukimo į UAB „V“ buhalterinę apskaitą, buvo padaryta žala ne tik pačiai įmonei be pagrindo sumažinant jos turtą, bet ir valstybei, nes sukėlė teisiškai reikšmingų padarinių sudarant sąlygas veiksmams, kuriais buvo siekiama išvengti mokėtinų mokesčių, todėl toks dokumento suklastojimas baudžiamojo įstatymo požiūriu teisingai pripažintas pavojinga veika užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę.

52. V. P. kaltės, priešingai negu jis tvirtina skunde, nepaneigia ta aplinkybė, kad S. B. ir O. B. dėl kitų kaltinimo dalių buvo išteisinti. Pažymėtina, kad kaltinimo dalyje, dėl kurios V. P. nuteistas, šie asmenys neatliko jokių veiksmų, o dėl tų kaltinimo dalių, kuriose buvo pareikštas kaltinimas veikiant kartu su šiais asmenimis, V. P. taip pat buvo išteisintas. Taigi darytina išvada, kad S. B. ir O. B. išteisinimas niekaip nepaneigia V. P. kaltės dėl UAB „V“ turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo pagal pareikšto kaltinimo ribas. Taip pat nepagrįsti ir atmestini kasatoriaus skundo argumentai, kuriuose jis bendrai kalba apie kitas įmones, tvirtindamas, kad nebuvo jų vadovas, nebuvo susietas oficialiais darbo santykiais, neturėjo akcijų ir pan. Pažymėtina, kad šias skunde nurodomas aplinkybes dėl įmonių UAB „B. E. G.“, UAB „V“ pripažino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pirmosios instancijos teismas, be to, nuosprendyje aiškiai nurodė, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog V. P., būdamas nesusietas su kompanija „W“ jokiais oficialiais darbo santykiais, realiai valdė šią įmonę, pašalinta iš kaltinimo kaip neįrodyta. Taigi dar kartą kasaciniame skunde nurodomi argumentai, ginčijantys ir šią aplinkybę, nenagrinėtini, nes tokia aplinkybė iš kaltinimo pašalinta. Priešingai, aplinkybė, kad jis buvo UAB „V“ oficialus vadovas pagal darbo sutartį, byloje nustatyta neginčytinai, teismų nuosprendžiuose vertinta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su skundo argumentais, kad vertinant J. C., kuris buvo kompanijos „W“ atstovas Lietuvoje, parodymus buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes parodymai vertinti neatidžiai, ignoruojant, jog šiam asmeniui taip pat buvo pareikšti kaltinimai ir jis galėjo būti suinteresuotas bylos baigtimi. Pažymėtina, kad J. C. parodymų patikimumo klausimas buvo keltas ir apeliacinės instancijos teisme, į kurį teismas nuosprendyje išdėstė logišką, motyvuotą atsakymą. Teismas paneigė nuteistojo abejonę dėl J. C. suinteresuotumo, grindžiamo jam pareikštais įtarimais. Teisingai nuosprendyje nurodyta, kad nors šiam asmeniui buvo pareikštas įtarimas, sietinas su V. P. kaltinimu, vėliau ikiteisminis tyrimas nutrauktas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar nusižengimo požymių, dėl kitų veikų kaltinimai jam nepareikšti. Taigi vėliau visame bylos tyrimo ir nagrinėjimo procese jis turėjo liudytojo procesinį statusą, kuriam grėsmės nebuvo, todėl nėra pagrindo abejoti, kad J. C. turėjo asmeninį suinteresuotumą ir dėl to jo parodymai iš viso negali būti vertinami kaip patikimi. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nurodė, kad įvertinus J. C. parodymus viso proceso metu matyti, jog jie buvo nuoseklūs ir patvirtino kitų asmenų parodymus (A. M., K. F. ir kt.). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžių dalys, kuriose atliktas J. C. parodymų vertinimas, nesudaro pagrindo konstatuoti esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, galėjusį turėti įtakos neteisingo nuosprendžio V. P. priėmimui.

54. Kasatorius skunde kritiškai vertina specialistų V. L. ir P. M. išvadas, jų turinį bei teismų suteiktą įrodomąją vertę išvadoms. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialiųjų žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan.

55. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai patvirtindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, specialistų išvadas pripažino tinkamu įrodymu, nes jos gautos įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu, ištirtos ir patikrintos BPK įtvirtintais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Teismas, be to, paaiškino, kad nors specialistas P. M. atlikdamas UAB „V“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą nevertino pasaulinių naftos produktų kainų pokyčių, tačiau ši aplinkybė buvo reikšminga tik kaltinimo daliai pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, kurią įrodinėjant specialisto išvada kaip įrodymu nesivadovauta, o V. P. dėl šios kaltinimo dalies priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kaltinimo dalies, siejamos su turto iššvaistymu, apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, įrodinėjimui kainų pokyčių nevertinimo aplinkybė specialisto išvadoje esminės įtakos neturėjo, nes nėra susijusi su kaltinimo esme, todėl nebuvo pagrindo nesivadovauti specialisto išvada kaip įrodymu.

56. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad neskyrus kompleksinės trijų įmonių ūkinės finansinės veiklos ekspertizės buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę turi būti apsvarstytas ir išspręstas BPK nustatyta tvarka (BPK 270, 292 straipsniai), o nutartyje turi būti nurodyti prašymo atmetimo motyvai. Pagal BPK 270 straipsnį teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių pateiktus prašymus, išsiaiškinti, ar jie turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ištirti, dėl jų priimti nutartį. Pažymėtina, kad pagal BPK 286 straipsnio 7 dalį teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir tuo atveju, jei ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų. Tuo tarpu šioje byloje teismų konstatuota, kad specialistų išvados yra išsamios, todėl teismas, nepaskirdamas naujos ekspertizės, BPK 286 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kita vertus, BPK 286 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, paskirti naują ekspertizę. Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Ekspertizė skiriama, kai ją atlikus gali būti nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinybės skirti kasaciniame skunde minimą ekspertizę ar pavesti specialistams atlikti daugiau objektų tyrimų, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad atlikus tokius veiksmus būtų gauta bylai reikšminga informacija. Vien tai, kad tam tikros aplinkybės nustatytos specialisto išvada, o ne ekspertizės aktu, nėra pagrindas skirti kompleksinę ekspertizę.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis, įvertino juos laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, atsakė į nuteistojo esminius argumentus dėl kaltinimo dalies (BK 184 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 3 dalis, 222 straipsnio 1 dalis) pagrįstumo ir juos motyvuotai atmetė, surašydamas nuosprendį, atitinkantį BPK 331 straipsnio, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasatoriaus argumentais, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis V. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), 222 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

58. V. P. veiksmai, kai jo kaip įmonės direktoriaus nurodymu į buhalterinę apskaitą įtraukus suklastotus dokumentus, kurių pagrindu daugkartiniais veiksmais įrašyti neteisingi duomenys į UAB „V“ pelno mokesčio deklaracijas, buvo nepagrįstai sumažintas mokėtinas pelno mokestis, teismų buvo įvertinti kaip sukčiavimas (BK 182 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, nekvestionuodama nustatytų faktinių bylos aplinkybių, sprendžia, kad toks sprendimas neatitinka formuojamos kasacinės praktikos dėl įstatymo taikymo nusikaltimų nuosavybei ir finansų sistemai bylose.

59. Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus yra turtinės prievolės išvengimo kaip alternatyvaus sukčiavimo požymio aiškinimas. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265/2011">2K-265/2011</a>, 2K-224/2008).

60. Kita vertus, kasacinės instancijos teismas yra pateikęs išaiškinimus, jog mokestis savo teisine prigimtimi yra piniginė prievolė valstybei, t. y. mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai). Nors mokestinė prievolė bendriausia prasme gali būti traktuojama kaip turtinės prievolės rūšis, tačiau teisės sistemoje joms suteikiamas skirtingas teisinis statusas ir teisinis režimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>).

61. Sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai (BK XXXII skyrius) požymiams. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių, taip pat ir pelno mokesčio, apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. Paprastai neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas mokesčių administratoriui yra kvalifikuojamas pagal BK 220 straipsnį, taip pat, priklausomai nuo bylos aplinkybių, ir kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-185-942/2016, 2K-270-942/2015, 2K-180/2014, 2K-16/2014, 2K-99/2013, 2K-646/2012, 2K-213/2012, 2K-511/2011 ir kt.). Sprendžiant dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) skirtumų, kasacinės instancijos teismo praktikoje atsižvelgiama į tokius pagrindinius šių nusikalstamų veikų atribojimo kriterijus: kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-156-788/2016).

62. Deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas mokesčių administratoriui, pareigos įsiregistruoti mokesčių mokėtoju nevykdymas, neteisėtai gautų pajamų nedeklaravimas, taigi ir atitinkamų mokesčių nesumokėjimas teismų praktikoje nelaikomi turtiniu sukčiavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-398/2013">2K-7-398/2013</a>, 2K-515/2014, 2K-189/2014 ir kt.). Ši praktika patvirtinta ir išplėstinėje septynių teisėjų kolegijos nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>.

63. Kita vertus, teismų praktikoje tam tikrais atvejais mokestiniai pažeidimai kvalifikuojami taikant turtinio sukčiavimo normą. Pavyzdžiui, kad kai kurios veikos pateikiant neteisingus duomenis mokesčių administratoriui dėl specifinio mokestinių santykių reguliavimo ir galimybės tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto gali būti vertinamos kaip sukčiavimas (PVM deklaracijų pagrindu įgyjamos fiktyvios teisės į PVM atskaitą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikiami melagingi duomenys apie pajamas, sukuriant fiktyvią teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą). Tokių veiksmų teisinį vertinimą iš esmės lemia aplinkybė, jog veiksmai su mokesčių deklaracijomis ar kitais dokumentais atliekami taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti atitinkamą prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348-788/2017">2K-348-788/2017</a>). Priešingai, tokie veiksmai, kaip neoficialus dalies darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojui nesilaikant apskaitos reikalavimų, teikiant melagingus duomenis apie pajamas ir nesumokant atitinkamų mokesčių (GPM ir kt.) kaip sukčiavimas nekvalifikuojami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>).

64. Nagrinėjamos bylos atveju V. P. nurodymu neteisingi duomenys į pelno mokesčių deklaracijas buvo įrašyti siekiant išvengti mokėtino pelno mokesčio, t. y. padidinus įmonės sąnaudas (fiktyvių sutarčių sudarymo pagrindu) tokiu būdu sumažinamas įmonės mokėtinas pelno mokestis. Pažymėtina, kad mokesčio, kurio buvo vengiama šioje byloje, teisinis reguliavimas nesuponuoja galimybės asmeniui į jų susigrąžinimą arba kitokį kompensavimą, vadinasi, biudžeto lėšos grobiamos nebuvo. Kasacinėje praktikoje neteisingų duomenų į pelno mokesčio deklaraciją įrašymas taip sumažinant mokėtino pelno mokesčio sumą taip pat vertinamas ne kaip sukčiavimas, o kaip nusikaltimas finansų sistemai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYtNjk5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-46-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-46-699/2018">2K-46-699/2018</a>). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors teismai įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidų, nustatydami faktines bylos aplinkybes, nepadarė, tačiau baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kaltinime nurodyta V. P. veika turėjo būti vertinta ne kaip sukčiavimas (BK 182 straipsnio 2 dalis), o kaip nusikaltimas finansų sistemai veiką kvalifikuojant pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija Nr. IX-2314, galiojusi iki 2011 m. liepos 5 d.). Kita vertus, atsižvelgus į veikos padarymo laiką (2006, 2007 metai) bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus įtvirtinančias BK nuostatas (BK 95 straipsnio 1 dalies a punktas), baudžiamoji byla V. P. dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo turėjo būti nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

65. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad V. P. veiksmams neatitinkant sukčiavimo sudėties požymių byla dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį turi būti nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 34 straipsnio taikymo

66. BK 34 straipsnyje įtvirtinta viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių – pateisinama profesinė ūkinė rizika. Šio straipsnio turinys nurodo, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo nustatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus.

67. Kasacinėje praktikoje pažymima, kad svarstant BK 34 straipsnio taikymo klausimą svarbu teisingai aiškinti šios baudžiamojo įstatymo normos esmę. Tai reiškia, kad pagal šio BK straipsnio prasmę ūkinė rizika siekiant ekonominės naudos galima situacijoje, kai veikiama nesivadovaujant aprobuotais metodais ar kai jų toje srityje apskritai nėra, tačiau rizika leistina tik atsižvelgus į visas galimybes imtis priemonių, kad žalos būtų išvengta, ir kai tikslo – visuomenei naudingo rezultato – negalima pasiekti kitu būdu, nerizikuojant. Negali būti pateisinama rizika, susijusi su žalos įstatymų saugomiems interesams padarymu, kai rizikingi veiksmai nebūtini ir kai jie nėra nukreipti visuomenei (daugeliui žmonių, valstybei ir pan.) naudingam tikslui pasiekti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad peržengti ūkinės (ar profesinės) rizikos ribas asmuo gali tik elgdamasis neatsargiai. Tuo atveju, jei žala teisės saugomiems interesams padaryta tyčia, baudžiamoji atsakomybė kyla bendrais pagrindais. Vertinant kaltininko veiksmus turi būti atsižvelgiama į minėtus kriterijus ir remiamasi byloje nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289/2005, 2K-76/2010). Praktikoje taip pat išaiškina, kad baudžiamoji atsakomybė netaikoma tik tuomet, kai žala baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams padaroma siekiant visuomenei naudingų rezultatų ir neperžengiant pateisinamos rizikos ribų. Tai reiškia, kad nenurodžius, kokius konkrečiai rizikingus veiksmus asmuo atliko ir kokio visuomenei naudingo tikslo jis siekė, negalima daryti išvados dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės buvimo.

68. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo V. P. veiksmus vertinti kaip pateisinamą ūkinę riziką. Nors plačiau tokia išvada teismo liko nepaaiškinta, tačiau teisėjų kolegija sutinka, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentų visuma nustatytų bylos aplinkybių kontekste patvirtina, jog tokia išvada teisinga. Kasatorius neteisus, kad pateisinamą profesinę riziką patvirtina dalyvavimo sandoriuose, kuriuose įmonė turi teisę dalyvauti, aplinkybė. Nagrinėjamoje byloje baudžiamoji atsakomybė V. P. taikyta ne apskritai už tokio pobūdžio sandorio, koks buvo sudarytas, rizikingą sudarymą, bet už tai, kad iš anksto buvo žinoma, jog sandoris yra fiktyvus ir realiai nebus įgyvendinamos sandorio sąlygos, tačiau juo bus prisidengiama kaip pagrindu pervesti UAB „V“ pinigus, taip pat kad sandoris iš esmės buvo reikalingas tik neteisėtam pinigų pervedimui iš vienos įmonės sąskaitos į kitą pagrįsti. Tokia veikimo schema prieštarauja pirmiau aptartam pateisinamos profesinės rizikos turinio aiškinimui, neatitinka įstatyme keliamų sąlygų. Byloje nustatyta, kad realiai nebuvo suteiktos jokios tarpininkavimo paslaugos, suderėtos sandoryje, kad kompanija „W“ net neturėjo kompetentingų darbuotojų, kurie galėtų atlikti tokias paslaugas, kurios nurodytos sutartyje, o V. P., sudarydamas sutartį, šias aplinkybes suprato, tačiau vis tiek veikė tikslingai, tyčia sudarydamas sąlygas žalai atsirasti. Be to, kasatorius nenurodo, kodėl ir kaip tokia rizika atitiko tikslo – visuomenei naudingo rezultato – sąlygą.

69. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 34 straipsnyje įtvirtintos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.

Dėl civilinio ieškinio

70. Kasatorius tvirtina, kad byloje neteisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad BUAB „V“ vyksta bankroto byla. Pasak kasatoriaus, tokiu atveju praktika formuoja poziciją, kad civiliniai ieškiniai turi būti perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

71. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam (ar už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims) atlyginti patirtą žalą. Toks ieškinys pareiškiamas paduodant jį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą bei dydį, ir išsprendžia priimdamas nuosprendį (BPK 109, 113, 115 straipsniai, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Taigi sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2016">2K-7-124-648/2016</a>, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017 ir kt.).

72. BPK 114 straipsnis įtvirtina, kad jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtraukta įmonė ar fizinis asmuo, kuriems iškelta bankroto byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Apie tai turi būti pranešta civiliniam ieškovui ir jam turi būti išaiškintos jo teisės bankroto byloje. BPK 114 straipsnis nustato galimybę ir teismo teisę byloje esant civiliniam atsakovui, t. y. įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, tokio pobūdžio klausimus perduoti spręsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

73. Pirmosios instancijos teismas UAB „V“ pareikštą ieškinį dėl turtinės žalos, patirtos dėl turto iššvaistymo nusikalstama veika, tenkino ir iš kalto asmens V. P. priteisė iššvaistyto turto vertę, apeliacinės instancijos teisme aplinkybių, kurios būtų pagrindas keisti šį teismo sprendimą, nenustatyta.

74. Taigi BUAB „V“ į baudžiamąją bylą įtraukta kaip civilinė ieškovė, o ne kaip civilinė atsakovė. Tai reiškia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės neatitinka BPK 114 straipsnyje keliamų sąlygų, kad šio straipsnio pagrindu civilinis ieškinys būtų perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

75. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant aplinkybės, jog baudžiamoji byla dėl sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės – pelno mokesčio mokėjimo – V. P. nutraukta, tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad dėl šios aplinkybės turi būti keičiami ir teismų sprendimai dėl Kauno apskrities mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo. V. P. yra nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už dokumento klastojimą, padariusį didelę žalą. Pažymėtina, kad byloje pripažinta įrodyta faktinė aplinkybė, jog nusikalstamas mokesčių vengimas (slėpimas) buvo padarytas V. P. nurodymu įrašant į pelno mokesčių deklaracijas žinomai neteisingus duomenis, dėl to pelno mokestis nebuvo sumokėtas valstybei padarant jai turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio kasacinį skundą atmesti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės UAB „V“ turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą išvengimo apgaule) ir baudžiamąją bylą dėl to nutraukti.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6, 9 dalimis, paskirtas bausmes pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei bausmes, paskirtas Kauno apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi, subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę trejus metus devynis mėnesius laisvės atėmimo, paliekant V. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą dvejiems metams su įpareigojimu visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitas Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis