V. Š. pagal BK 129 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-15-648/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31290-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 2.8.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Albino Antanaičio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. (V. Š.) ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Nukentėjusiojo S. D. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies: nustatyta, kad S. D. patirta neturtinė žala yra 15 000 Eur, ir iš V. Š. nukentėjusiajam S. D. priteista likusi neatlyginta 12 480 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Taip pat nustatyta, kad S. D. patirta turtinė žala yra 5056,10 Eur, ir iš V. Š. nukentėjusiajam S. D. priteista likusi neatlyginta 4872,10 Eur suma.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. Š. nuteistas už tai, kad nužudė A. D., t. y. 2021 m. rugsėjo 4 d., laikotarpiu nuo 10.10 val. iki 12.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Švenčionėliuose, Švenčionių r. sav., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto su A. D. metu tyčia sudavė rankomis ne mažiau kaip du smūgius jam į veidą ir pilvą, taip nukentėjusiajam padarė nosikaulio lūžį ir tulžies pūslės plyšimą, dėl to, komplikavusis tulžies pūslės uždegimui, pilvaplėvės uždegimui, dauginiam organų disfunkcijos sindromui, A. D. 2021 m. rugsėjo 9 d. mirė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas advokatas G. Danišauskas prašo perkvalifikuoti V. Š. veiką pagal BK 138 straipsnį ir, remiantis BK 75 straipsniu, atidėti jam bausmės vykdymą; arba perkvalifikuoti V. Š. veiką iš nužudymo (BK 129 straipsnio 1 dalis) į neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnio 1 dalis) ir, remiantis BK 75 straipsniu, atidėti jam bausmės vykdymą; arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti, o V. Š. išteisinti remiantis nekaltumo prezumpcijos principu; arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo). Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai, kvalifikuodami V. Š. veiką pagal BK 129 straipsnio l dalį, neteisingai rėmėsi kasacinės instancijos teismo praktika ir išaiškinimais, padarė neteisingas išvadas dėl A. D. mirtį lėmusių aplinkybių. Konstatuodami priežastinio ryšio buvimą tarp V. Š. veikos ir padarinių (A. D. mirties), teismai neteisingai šį ryšį suvokė, aiškino ir dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Pagal kasacinio teismo praktiką, nužudymo bylose paprastai ši aplinkybė (padarinių atsiradimas) nustatoma būtent remiantis teisės medicinos specialisto ar eksperto išvadomis dėl nukentėjusiojo mirties priežasties ir to, kas ją nulėmė, šios išvados gretinamos su kitais bylos įrodymais ir nustatytais kaltininko veiksmais.

2.3. Nebuvo nulemta, kad nagrinėjamoje byloje atsiras nustatyti padariniai – A. D. mirtis, ir jie priklausė tik nuo paties nukentėjusiojo elgesio bei valios. Pagal teismų konstatuotas aplinkybes, V. Š. sumušė A. D., suduodamas jam du smūgius į galvą ir pilvą, nuo to nukentėjusysis po penkių dienų mirė savo namuose. Remiantis specialisto paaiškinimais teismo proceso metu, A. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. 2022 m. gegužės 27 d. teismo proceso metu specialistas paaiškino, kad jei po A. D. sumušimo jam būtų buvusi laiku suteikta medicinos pagalba, jis būtų turėjęs išgyventi ir nepatirti jokių komplikacijų, kadangi tai yra lengva operacija. Taigi, nuteistasis, nesunkiai sužalojęs nukentėjusiajam sveikatą, nepaliko jo gyvybei bei sveikatai išliekančių pasekmių, jei nukentėjusysis būtų kreipęsis į medicinos įstaigą, šis sužalojimas būtų buvęs lengvai išgydomas. A. D. penkias dienas po jo sužalojimo savo rizika, neatsakingai elgdamasis, nesikreipė į gydymo įstaigą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyti padariniai – A. D. mirtis – priklausė tik nuo paties nukentėjusiojo elgesio bei valios.

2.4. Dėl to priežastinis ryšys tarp V. Š. veikos ir atsiradusių pasekmių turėtų būti aiškinamas pagal pasekmių, priklausančių nuo kaltininko valios, atsiradimą, konstatuojant tai, ką jis įvykdė – nesunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui. Tolesnės nukentėjusiojo sveikatos pasekmės priklausė jau ne nuo V. Š. valios, o nuo paties nukentėjusiojo valios, sprendžiant jam kreiptis arba nesikreipti į medicinos įstaigą. Be to, nukentėjusiajam penkias dienas gulint namuose, jo artimieji, pirmiausia jo motina S. D., taip pat galėjo iškviesti jam greitąją medicinos pagalbą. Į tai apeliacinis teismas nesigilino ir dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.5. Socialine teisine prasme neteisinga, kad jei yra bet kurie analogiškos veikos kaltininkai, vienodai sumušę kitus asmenis, ir yra vienodos sumušimo pasekmės, tačiau patys nukentėjusieji skirtingai elgiasi savo valios prasme (kreipiasi į gydymo įstaigas ar į jas nesikreipia), kaltininkų veikos kvalifikavimas priklauso jau ne nuo jų pačių valios, o nuo nukentėjusiųjų valios ir dėl to kaltininkai turi būti visiškai skirtingai baudžiami pagal skirtingus BK straipsnius už įvykdytą tokią pat veiką. Todėl nukentėjusįjį A. D., remiantis specialisto paaiškinimu, nesunkiai sužalojęs V. Š. už tolesnes, jau ne nuo jo, o nuo nukentėjusiojo valios priklausančias aplinkybes neturi atsakyti. A. D. kreipiantis į medicinos įstaigą, kaltininkas būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

2.6. Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika, kiekvienas toks atvejis vertintinas individualiai, atsižvelgiant į unikalią byloje esančių aplinkybių visumą. Yra pavyzdžių, kai, tokio pobūdžio bylose (trauma patirta griūnant nuo tam tikro fizinio poveikio) nenustačius stipraus smūgio į gyvybiškai svarbią kūno vietą, veika perkvalifikuojama iš tyčinio į neatsargų gyvybės atėmimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2010). Nuteistasis V. Š. nesipyko su nekentėjusiuoju, prieš jį nenaudojo jokių įrankių, nieko nežinojo apie nukentėjusiojo sveikatą, nenaudojo prieš jį jokių intensyvių smurtinių veiksmų, jokio mirtino smūgio nukentėjusiajam nebuvo ir negalėjo būti. Specialisto paaiškinimai, kad A. D. buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, suponuoja tai, kad nuteistojo suduoto smūgio jėga buvo santykinai nedidelė, dėl jo nukentėjusysis nebuvo praradęs sąmonės, negriuvo, jam kelių dienų laikotarpiu kreipiantis į gydymo įstaigą, nebuvo jokios grėsmės ne tik gyvybei, bet ir tolesnėms sveikatos pasekmėms. Visos šios bylos aplinkybės, remiantis kasacinės instancijos teismo praktika, rodo, kad, suduodamas nukentėjusiajam nestiprų smūgį (padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą), nuteistasis nesuvokė, kad kaip nors gali kelti pavojų A. D. gyvybei, nenumatė, kad nukentėjusysis, rizikuodamas savo sveikata bei, kaip paaiškėjo, gyvybe, pats nuspręs nesikreipti į medicinos įstaigą, ir tai nuo V. Š. valios jau nepriklausė. Taigi, V. Š. turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn remiantis aplinkybėmis, priklausančiomis tik nuo jo valios (t. y. po jo smūgių A. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas), kvalifikuojant veiką pagal BK 138 straipsnį. Arba teismui konstatavus, kad V. Š. nenumatė, jog jo veikimas (smūgių sudavimas) gali sukelti nukentėjusiajam mirtį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis), jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš nužudymo (BK 129 straipsnio 1 dalis) į neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnio 1 dalis).

2.7. Abiejų instancijų teismai nesilaikė kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013), ir tai turėjo lemiamą reikšmę nepatikrintiems, nemotyvuotiems ir todėl neteisingiems jų baigiamiesiems aktams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesiremdami visa bylos medžiaga, o remdamiesi tik tuo, kas labiau būtų panašu į V. Š. kaltę sumušus A. D., pasirinktinai ir netgi painiodami bylos aplinkybes, tapatindami kitam asmeniui būdingas aplinkybes su V. Š., rėmėsi tik tomis aplinkybėmis, kurios kaltintų V. Š. nusikalstamos veikos padarymu, nesiremdami jį teisinančiais objektyviais faktais. Teismai nesirėmė nustatytais bylos duomenimis, kad V. Š. inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė ne jis, o kitas asmuo.

2.8. Abiejų instancijų teismai, remdamiesi tik kaltinamuoju aktu, netyrė ir nevertino byloje esančių faktų, kurie nurodo, kad V. Š. nekaltas ir kitas asmuo pravarde Baksioras (Baksior) yra kaltas. Nukentėjusysis A. D. savo motinai S. D. nurodė, kad jį sumušė asmuo pravarde Baksioras. A. D. nepažinojo V. Š., tačiau savo motinai S. D. pasakė, kad jį sumušė Baksioras (Boksininkas), ir nurodė V. Š. tikrą darbovietę, tačiau, būdamas Vokietijoje, A. D. negalėjo žinoti, kur šiuo metu dirba Baksioras, o V. Š. jis visai nepažinojo. Baksioro pravarde, remiantis liudytojo K. A. parodymais, šioje vietovėje yra vadinami vyrai, kurie lankė kovinio sporto treniruotes. V. Š. niekada nelankė tokių treniruočių ir negyveno A. D. gyvenamojoje vietovėje, čia niekas jo nepažinojo, todėl vadinti Baksioru negalėjo. Ikiteisminis tyrimas ir teismai, pažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, netyrė ir nesiaiškino, kad galimai klaidinančią informaciją apie tai, kad pravarde Baksioras yra vadinamas V. Š., tikėtina, paskelbė P. S. (žinojęs, kur dirba V. Š.), gindamas savo draugą, vadinamą Baksioru, kuris, tikėtina, ir sumušė A. D.. Kad P. S. suinteresuotas apkalbėti V. Š., rodo ir tai, kad 2021 m. rugsėjo 21 d. apklausos metu P. S. teigė, jog V. Š. pastaruoju metu buvo labai agresyvus, visą laiką piktas, kabinėjosi prie žodžių, konfliktavo su bendradarbiais, su draugais. Tačiau atsakydamas į gynėjo klausimą, iš kur tai žino, P. S. negalėjo paaiškinti. Tai kelia abejonių dėl P. S. parodymų prieš V. Š. objektyvumo bei įtarimų, kad jis bandė meluoti, aiškiai išreikšdamas suinteresuotumą V. Š. apkalbėti.

2.9. V. Z. pokalbis telefonu taip pat neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes ji apskritai niekada nėra girdėjusi, kad V. Š. kas nors būtų vadinęs Baksioru, o šią pravardę, kaip ir daugelis šios gyvenvietės žmonių, išgirdo iš šioje vietovėje paskleistų gandų. Teismai neįvertino to, kad V. Z. sužinojo šią, tikėtina, P. S. paskleistą klaidinančią informaciją, ir ignoravo visą kitą medžiagos dalį, kuri nurodo kitą asmenį, sumušusį A. D..

2.10. Apeliacinės instancijos teismas bendrais žodžiais ir pakartodamas pirmosios instancijos teismo teiginius pritarė šio teismo nuosprendžio pagrįstumui, o savo nutartyje, iš esmės perrašęs apeliacinio skundo turinį, neargumentavo ir nepasisakė dėl jame pateikiamų faktų. Dėl to lieka neaišku, kodėl teismas ignoravo ir nevertino liudytojų (S. D., K. A., prieštaringų P. S.) parodymų, kitų bylos aplinkybių, pavyzdžiui, kas vakaro ar nakties metu išvertė nukentėjusiojo kambarį, paėmė jo Vokietijos Federacijoje uždirbtus pinigus, kas paėmė S. D. mobiliojo ryšio telefoną ir kt. Visos šios aplinkybės, galinčios labiau atskleisti šio įvykio detales ir nurodyti kaltininką, sumušusį A. D., liko netirtos.

2.11. Teismai, inkriminuodami V. Š. kaltę, remiasi ir tuo, kad V. Z. pateikė parodymus, jog V. Š. jai rodė telefone nuotrauką su A. D. sukruvintu veidu ir pasakė, kad jie susistumdė. Tuo remdamiesi kaltinant V. Š. teismai turėjo nustatyti, ar sukruvintas A. D. veidas siejasi su konstatuota V. Š. veika, ar veido sukruvinimas yra tik jo girto griuvinėjimo rezultatas; ką reiškė V. Š. žodžiai, pasakyti V. Z. dėl jo susistumdymo su A. D., ir ar tai kaip nors siejasi su A. D. pilvo sumušimu, kuris, remiantis bylos medžiaga, buvo padarytas vėlaus vakaro metu. Į tuos klausimus nėra atsakyta, ikiteisminis tyrimas neatliko savo darbo. Žemesnės instancijos teismų atsisakymas tirti ir vertinti bylos aplinkybes, kurios ištirtos nekeltų abejonių, kas sumušė A. D., prieštarauja kasacinės instancijos teismo išaiškinimams.

2.12. Abiejų instancijų teismai nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kad V. Š. buvo susimušęs su pirmą kartą matomu A. D. ir, kaip teigia teismai, rankomis sumušė jam pilvo vidaus organus. Šio įvykio niekas nematė ir kiekvienas, pateikdamas parodymus, gali tai savaip įsivaizduoti bei interpretuoti kaip buvusį faktą.

2.13. Pagrindinė liudytoja – mirusiojo A. D. motina, tris kartus teikdama parodymus, juos teikė skirtingai: 1) 2021 m. rugsėjo 9 d. atvykusiems policijos pareigūnams ji teigė, kad A. D. ar sekmadienį, ar pirmadienį grįžo namo sumuštas ar kieme buvo sumuštas; 2) 2021 m. rugsėjo 9 d. apklausoje ji teigė, kad rugsėjo 4 ar 5 d. apie 17–18 val. pilka „Audi“ ar „Volvo“ atvažiavo sūnaus pažįstamas (P. S.) ir su juo kartu atvažiavo maždaug 175 cm ūgio, sportinio sudėjimo vyras, be akcento kalbantis lietuviškai. Jis atvežė degtinės, brendžio, „Coca-Colos“. Jie trise gėrė, o nukentėjusioji, išgėrusi 150 g brendžio, nuėjo miegoti. Maždaug 23–24 val. P. S. nuėjo miegoti į sūnaus kambarį. Sūnus su Baksioru (atvykusiu vyru) buvo lauke ir kažką aiškinosi, bet kad būtų konfliktas, šioje apklausoje ji teigė negirdėjusi. Po 0,5 val. sūnus nuėjo miegoti; vėliau ją pakvietė ir pasakė, kad labai skauda dešinį šoną, paprašė atsigerti ir pasakė, kad susimušė su Baksioru; 3) 2021 m. rugsėjo 21 d. apklausoje S. D. teigė, kad 2021 m. rugsėjo 4 d. pas juos namo atėjo A. draugas P. S.; jie visi kartu vartojo alkoholį. Kažkuriuo metu pas juos namo atvažiavo vyras, kurio ji nepažįsta, matė pirmą kartą, pažino vyrą iš nuotraukos, kai jai parodė policijos pareigūnai. Tuomet jie sėdėjo keturiese ir vartojo alkoholį virtuvėje; minėtas vyras ir A. D. išėjo į lauką parūkyti; kadangi namų durys į verandą buvo atidarytos, liudytoja išgirdo kieme muštynių garsus. Ji P. S. pasakė, kad vyras, lankęsis pas juos, ir A. kieme susimušė. Tą vyrą ji išvarė iš namų ir jis daugiau negrįžo. A. D. liudytojai pasakė, kad vyras, kuris buvo namuose, turi pravardę „Boksininkas“ ir dirba Švenčionėlių įmonėje (duomenys neskelbtini). A. D. pasakė, kad minėtas vyras trenkė jam kumščiu į pilvo dešinę pusę.

2.14. Pagal šiuos parodymus matosi S. D. parodymų savotiškas koregavimas, paskutinės apklausos metu įspėjant, kad dėl ilgalaikio girtavimo (nurodė prieš apklausą alkoholį vartojanti kelias savaites) ji gali klysti, tai taip pat rodo galimą tokių parodymų neobjektyvumą, šališkumo elementą bei tyrimo klaidinimą arba pačios tyrėjos, apklaususios liudytoją S. D., parodymų koregavimą, turint omeny tai, kad P. S. sesuo dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėja.

2.15. Išsamiausias ir didžiausias yra antras S. D. apklausos protokolas, kuris atrodo objektyviausias ir nurodo kitą asmenį, Baksiorą, susimušusį su A. D. ir sužeidusį jam vidaus organus. Proceso metu neginčijamai nustatyta, kad V. Š. pas D. lankėsi tik vienu metu, tai yra 2021 m. rugsėjo 4 d., laikotarpiu nuo 10 iki 12.30 val. 2022 m. kovo 3 d. teismo proceso metu S. D. kategoriškai pareiškė, kad A. D. išėjo su pas juos atėjusiu vyru į lauką parūkyti, kai buvo visiškai tamsu; kad tai buvo nakties metas, rodo ir tai, kad S. D. teigė tuo metu paruošusi sūnui miegoti kambarį. Tai rodo, kad A. D. buvo išėjęs parūkyti į lauką tamsiu paros metu su kitu vyru, ikiteisminio tyrimo nenustatytu Baksioru, o ne su V. Š., atvykusiu pas juos ryte ir išvykusiu maždaug 12.30 val. bei tuo metu buvusiu visai kitoje vietovėje. V. Š. pas A. D. atvyko juodos spalvos automobiliu „Volkswagen Passat“, o ne pilkos spalvos „Audi“ ar „Volvo“, kuriuo, kaip teigė S. D., atvyko nepažįstamas vyras, kuris buvo sportinio sudėjimo, be akcento kalbantis lietuviškai bei atnešęs daug alkoholinių gėrimų (degtinės, brendžio, taip pat ir „Coca-Colos“). V. Š. su savimi atnešė vieną butelį degtinės; iš gėrimų tai buvo visas atneštas alkoholis. Visi apklausti liudytojai davė parodymus, kad V. Š., dienos metu būdamas pas D., su visais kalbėjo išimtinai rusų kalba. V. Š. apkūnus, jis visiškai nepanašus į sportinio sudėjimo asmenį.

2.16. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. Š. nėra tas asmuo, kurį apibūdina pagrindinė liudytoja S. D., ir tai, kad jis niekaip negalėjo susimušti su A. D., kadangi vakaro ir nakties metu buvo visai kitoje vietovėje, nei gyvena D..

2.17. Trečios apklausos (2021 m rugsėjo 21 d.) metu S. D. jau teigė priešingai – kad kažkuriuo metu, kurio nurodė nepamenanti (nors iki tol atsiminė, kad laikas buvo 17–18 val., bet tai jau interpretuojama taip, kad laikas galėjo būti ir dienos metu), pas juos į namus atvažiavo vyras, kurio ji nepažįsta, bet pažino iš nuotraukos, kai jai parodė policijos pareigūnai (buvo parodytas V. Š.). Tą vyrą, kilus muštynėms tarp jo ir A. D., ji išvarė iš namų ir jis daugiau negrįžo. A. D. jai pasakė, kad šis vyras turi pravardę „Boksininkas“ ir dirba Švenčionėlių įmonėje „Maltosa“; minėtas vyras trenkė jam kumščiu į pilvo dešinę pusę. Šie S. D. parodymai prieštarauja jos pačios kitiems byloje pateiktiems parodymams ir atrodo, kad ši jos apklausa galėjo būti koreguojama. Jei pas D. 2021 m. rugsėjo 4 d. lankėsi šeimininkei nepažįstami V. Š. bei vyras, vadinamas Baksioru, tai suprantama, kad S. D., tą dieną vartojus alkoholinius gėrimus ir mačiusi pas save V. Š., policijoje parodžius jo nuotrauką, V. Š. atpažino kaip buvusį pas ją asmenį. Jei šeimininkei būtų buvusi parodyta vadinamojo Baksioro nuotrauka, ji, tikėtina, būtų atpažinusi ir šį svečią. Taip pat S. D. nevarė V. Š. iš namų, jis, prieš išeidamas, S. D. prašymu perrišo jai ranką ir gražiai atsisveikinęs apie 12.30 val. išėjo. Vadinasi, S. D. varė iš namų vakare atėjusį vyrą, vadinamą Baksioru, tačiau tai nebuvo V. Š..

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1176/2021 (01) konstatuota, kad A. D. mirė nuo trauminio tulžies pūslės plyšimo. 2022 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius (K. Zinkevič) patvirtino šią išvadą ir paaiškino, kad trauminis tulžies pūslės plyšimas, tikėtina, atsirado dėl smūgių ranka, nes sužalojimas būdingas smūgių sudavimui, jam susidaryti būtina izoliuota koncentruota traumuojanti energijos penetracija ribotame plote, be matomų pilvo sienos vientisumo pažeidimų, o kritimas ir griuvimas neatitinka šių kriterijų. Teismai, įvertinę teismo medicinos specialisto išvadą, nukentėjusiosios S. D., liudytojo P. S. parodymus, pagrįstai konstatavo, kad tulžies pūslės plyšimą A. D. padarė V. Š..

3.2. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp V. Š. prieš A. D. panaudoto smurto ir padaryto sužalojimo bei A. D. mirties. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai nurodyta, kad nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-7-74-788/2019). Kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-621/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009).

3.3. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad V. Š. veiksmai turėtų būti vertinami kaip neatsargūs, nes bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nustatė netiesioginės tyčios požymius. Kasatorių teiginiai, kad nuteistasis smurtaudamas nenumatė padarinių žalojamo asmens sveikatai, vertintini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys susiformavusiai teismų praktikai. Kasacinio skundo teiginys, kad A. D. suduotas smūgis buvo nestiprus, prieštarauja bylos duomenims. Teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme paaiškino tulžies pūslės sužalojimo mechanizmą ir nurodė, kad „čia būtinas gilus prasiskverbimas į pilvo ertmę“. Taigi akivaizdu, kad V. Š. A. D. į pilvą suduotas smūgis, priešingai nei nurodo kasatoriai, buvo pakankamai stiprus ir žalojantis. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pilvo ir galvos sritys yra gyvybei svarbios ir pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog, suduodamas smūgį kitam žmogui į pilvo ar galvos sritį, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-28- 976/2015). Taigi konflikto metu net vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-7-74-788/2019 ir kt.).

3.4. Visapusiškai ištyrę baudžiamosios bylos duomenis, teismai pagrįstai konstatavo, kad smurtaudamas prieš A. D. – suduodamas rankomis į veidą ir pilvą – V. Š. negalėjo nesuvokti, jog žaloja gyvybiškai svarbias kūno vietas ir savo veiksmais kelia pavojų kito žmogaus sveikatai bei gyvybei, ir nors padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. V. Š. veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas, teismų sprendimuose nustatyti ir išdėstyti visi BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimo sudėties požymiai, todėl kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo veiksmų perkvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ar BK 132 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti.

3.5. Klaidų, kurios pagal teismų praktiką laikomos esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, nagrinėjamoje byloje vertindami įrodymus nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai taip pat nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir, tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą, apklausė liudytojus V. R. ir K. C.. Šie liudytojai buvo apklausiami dėl aplinkybių, susijusių su Boksininko (Baksioro) pravarde vadinamo asmens nustatymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, gynybos keliamai versijai dėl asmens pravarde Baksioras tapatybės patikrinti. Tačiau liudytojo V. R. nurodytas asmuo K. C., kuris buvo įvardytas kaip Baksioras, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paneigė turintis ar turėjęs šią pravardę. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad A. D. paskutinį kartą jis matęs prieš daugiau nei pusmetį iki šio asmens mirties. Priešingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino minėtų liudytojų parodymų turinį ir pateikė motyvus, kodėl neabejoja ir vadovaujasi liudytojo K. C. parodymais, o liudytojo V. R., kurį sieja glaudūs ryšiai su nuteistuoju, parodymus atmeta. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertino duomenis, pagrindžiančius faktus, kad būtent V. Š. buvo vadinamas Baksioro pravarde. Teismo nutartyje išsamiai aptarti visi įrodymai, taip pat ir V. Š. draugės liudytojos V. Z. bei V. Š. gynėjo 2021 m. rugsėjo 20 d. pokalbio telefonu turinys. Šio pokalbio metu liudytoja V. Z. pašnekovui nurodė su V. Š. draugais išsiaiškinusi, jog nuteistąjį tikrai vadina Boksininku, pokalbio metu jo dalyviai aptarė, jog šių duomenų nereikia viešinti.

3.6. Dėl kasacinio skundo argumentų, kad nebuvo įvertinti visi bylai išspręsti reikšmingi duomenys (kas išvartė daiktus nukentėjusiojo kambaryje, paėmė A. D. Vokietijoje uždirbtus pinigus ir S. D. mobiliojo ryšio telefoną), pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas nėra begalinis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Nagrinėjamoje byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais yra patikimai nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 4 d. V. Š. sumušė A. D. ir šis patyrė sužalojimus, kurie buvo jo mirties priežastis.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato G. Danišausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

5. Teismų praktikoje suformuluotos taisyklės reikalauja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrįstų įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teismai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

6. Patikrinus baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami įrodymus, padarė pirmiau aptartų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai taip pat nesuteikia pagrindo daryti tokią išvadą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, apklausė liudytojus, ištyrė rašytinę medžiagą, nuosprendyje pateikė ištirtų įrodymų vertinimu pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei teisinio jų vertinimo, taip pat pasisakė kitais reikšmingais klausimais (dėl bausmės dydžio, civilinio ieškinio). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo pateiktą apeliacinį skundą, priimtoje nutartyje taip pat atliko išsamią bylos įrodymų analizę, patikrino visas reikšmingas aplinkybes, atsakydamas į atitinkamus apeliacinio skundo argumentus, kurių dalis atkartota ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl byloje esančių įrodymų patikimumo ir pakankamumo teismo išvadoms dėl bylai reikšmingų aplinkybių pagrįsti, skiriant dėmesio ir kasatorių ginčijamų liudytojų S. D. ir V. Z. parodymų vertinimui. Nutarties 31–32 punktuose pateikta liudytojos S. D. parodymų analizė, teismui atkreipiant dėmesį į šių parodymų nenuoseklumus ir jų reikšmę teismo išvadoms. Iš nutarties turinio matyti, kad teismas rėmėsi tik tomis aplinkybėmis, kurias ši liudytoja nurodė nuosekliai ir kurias patvirtino kiti bylos įrodymai. Nutarties 36 punkte atitinkamai išanalizuotas V. Z. parodymų turinys, jų patikimumas kitų bylos įrodymų kontekste, teismui atkreipiant dėmesį į draugiškus šios liudytojos ryšius su nuteistuoju, parodymų keitimą jam palankia linkme bei remiantis ta liudytojos parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Taip pat skundžiamoje nutartyje atmestos gynybos keltos versijos, kad A. D. galėjo susižaloti pats krisdamas arba kad jį sužalojo kitas asmuo. Būtent šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas skyrė nemažai dėmesio – šalindamas abejones papildomai apklausė liudytojus V. R. ir K. C. bei nutarties 39 pastraipoje išdėstė išsamius argumentus, kurių pagrindu atmetė apeliantų versiją, jog V. Š. nėra asmuo pravarde Baksioras (kuris, kaip nurodoma, nužudė A. D.). Skundžiamuose teismų nuosprendyje bei nutartyje išdėstytos motyvuotos teismų išvados dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo V. Š. padarytai nusikalstamai veikai pagrįsti, įvertinti atskirai tiek kiekvienas reikšmingas bylai įrodymas, tiek ir jų visuma, jie tarpusavyje sugretinti, o motyvuotos išvados paremtos būtent ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Toks įrodymų vertinimas ir teismų sprendimų turinys atitinka BPK nustatytus reikalavimus.

7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-697/2022, 2K-222-648/2023).

8. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su kasatorių teiginiais, jog teismai nepateikė įtikinamų V. Š. kaltės įrodymų, rėmėsi tik kasatorių kaltinančiais įrodymais, netyrė svarbių aplinkybių. Iš teismų priimtų sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai įrodymus įvertino nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų bei tinkamai laikydamiesi teismų praktikoje suformuluotų taisyklių dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi.

Dėl kasatorių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 129 straipsnio 1 dalies) taikymo

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai V. Š. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį nužudymą. Kasatorių teigimu, V. Š. veiksmais (smūgiais ranka į pilvą) A. D. buvo padarytas išgydomas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o mirtinos pasekmės kilo dėl to, kad A. D. laiku nesikreipė medicinos pagalbos. Dėl to, pasak kasatorių, V. Š. veika turėtų būti kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis) arba neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis).

10. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybei už žmogaus nužudymą kilti būtini trys esminiai objektyvieji požymiai: 1) veika (veikimas ar neveikimas); 2) padariniai (kito žmogaus mirtis); 3) priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (kito žmogaus mirties). Priežastinio ryšio nustatymo kontekste kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016 ir kt.). Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.). Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą padaryti išvadai: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-292-489/2015).

11. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys į adekvataus priežastinio ryšio teoriją, pagal kurią priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų padarinių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina padarinių atsiradimo riziką. Realybėje gali egzistuoti daug kurių nors padarinių priežasčių ir adekvati priežastis gali būti ne vienintelė, tačiau tik ji, paversdama tikrove tam tikrų padarinių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių. Ši teorija yra aktuli sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtas pasekmes ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingas pasekmes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390-1073/2017, 2K-7-74-788/2019).‏‏‎

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 4 d. V. Š. tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius A. D. į veidą ir pilvą, šiais veiksmais padarė jam nosikaulio lūžį ir tulžies pūslės plyšimą; dėl šio sužalojimo kilusios komplikacijos (tulžies pūslės uždegimas, pilvaplėvės uždegimas, dauginis organų disfunkcijos sindromas) tapo A. D. mirties priežastimi. Byloje nustatyta, kad po patirto smurto (2021 m. rugsėjo 4 d.) A. D. mirė ne iš karto, o praėjus penkioms dienoms (2021 m. rugsėjo 9 d.); apklaustas 2022 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje specialistas K. Zinkevičius parodė, kad, po patirtų sužalojimų laiku atlikus pilvo operaciją, A. D. turėjęs išgyventi ir nepatirti reikšmingesnių komplikacijų.

13. Kasatorių teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad tarp V. Š. atliktų veiksmų ir A. D. mirties nėra priežastinio ryšio – nuteistasis, suduodamas A. D. smūgius, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiojo mirtį lėmė tai, kad jis pats laiku nesikreipė medicinos pagalbos, t. y. nuo V. Š. valios nepriklausančios aplinkybės. Išanalizavus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes aptartos teismų praktikos kontekste, tokie kasatorių argumentai atmestini.

14. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai kasaciniame skunde primygtinai kartoja, jog V. Š., suduodamas smūgį A. D. į pilvą, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šis teiginys yra klaidingas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1176/2021 (01) nustatyta, kad A. D. padarytas tulžies pūslės plyšimas, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.11 punktu, laikomas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nustatyta, kad V. Š. prieš A. D. panaudojo fizinį smurtą – sudavė stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, reikalaujantį medicininės intervencijos (operacijos).

15. Byloje taip pat yra nustatyta, kad po patirtų sužalojimų A. D. nesikreipė į medicinos įstaigą, tai prisidėjo prie negrįžtamų padarinių kilimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje sužaloto nukentėjusiojo neveikimas (nesikreipimas medicinos pagalbos) nepašalina priežastinio ryšio tarp kaltininko veiksmų ir žmogaus mirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-675/2006). Taigi nukentėjusiojo neveikimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas aplinkybe, nutraukusia priežastinį ryšį tarp smurtinių V. Š. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Tokiu atveju vertintina galutinius padarinius sukėlusi sąlyga. Būtinybė kreiptis į gydytojus nukentėjusiajam kilo būtent dėl V. Š. prieš jį pavartoto smurto ir padarytų sužalojimų, t. y. priežastinio ryšio grandinėje reikšminga yra tai, kad sveikatos komplikacijų atsiradimo sąlyga yra nuteistojo atlikta pavojinga veika. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti nuteistojo V. Š. smurtinius veiksmus teisiškai nereikšmingais, pernelyg nutolusiais nuo padarinių (A. D. mirties) vien dėl to, kad nukentėjusysis laiku nesikreipė medicinos pagalbos. Nuteistojo V. Š. nusikalstami veiksmai (stiprus smūgis į pažeidžiamą kūno vietą) buvo itin pavojinga intensyvi sąlyga, dėsningai sukėlusi pavojingus padarinius, t. y. būtent neteisėtais V. Š. veiksmais buvo sukurta pavojinga situacija (sunkus sveikatos sutrikdymas, reikalaujantis medicinos pagalbos), kuri tęsėsi iki padarinių atsiradimo momento.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priežastinis ryšys tarp V. Š. veiksmų ir A. D. mirties byloje nustatytas tinkamai. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pats nukentėjusysis laiku nesikreipė medicinos pagalbos, taip pat jam pagalbos nesuteikė (neiškvietė) jo artimieji, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinta sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio (mažinant nukentėjusiajam S. D. priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį).

17. Kasatoriai taip pat nesutinka su V. Š. veikos kvalifikavimu kaip tyčinio nužudymo (BK 129 straipsnio 1 dalis). Pasak kasatorių, V. Š. veika turėtų būti perkvalifikuota į neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnio 1 dalis), nes suduodamas nukentėjusiajam nestiprų smūgį (padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą) nuteistasis nesuvokė, kad kaip nors gali kelti pavojų A. D. gyvybei, nenumatė, jog nukentėjusysis, rizikuodamas savo sveikata bei gyvybe, pats nuspręs nesikreipti į medicinos įstaigą.

18. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Nagrinėjamoje byloje V. Š. inkriminuotas netiesiogine tyčia padarytas nužudymas. Remiantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstamų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016).

19. Tais atvejais, kai bylos aplinkybės rodo, kad kaltininkas numatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstamų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nenumatė tokių padarinių atsiradimo galimybės, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veika kvalifikuojama kaip padaryta dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis). Teismų praktikoje aiškinama, kad apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.

20. Vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-322-511/2017, 2K-174-788/2017, 2K-38-942/2017, 2K-207-1073/2018, 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-4/2012, 2K-408/2014, 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali pargriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019).

21. Nagrinėjamoje byloje kasatorių pozicija, kad V. Š. veika turėtų būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas, visų pirma grindžiama ta pačia klaidinga bylos įrodymų interpretacija, jog V. Š. smūgiais A. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip minėta, specialisto išvada objektyviai nustatyta, kad A. D. padarytas tulžies pūslės plyšimas vertintinas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Be kita ko, specialisto išvadoje nurodyta, kad tokiam sužalojimui (tulžies pūslės plyšimui) susidaryti būtina izoliuota koncentruota traumuojanti energijos penetracija ribotame plote; duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, išvadą pateikęs specialistas K. Zinkevičius paaiškino, jog tokiam sužalojimui padaryti būtinas gilus prasiskverbimas į pilvo erdvę, kai pažeidžiama priekinė pilvo siena. Taigi, bylos duomenys, priešingai nei teigia kasatoriai, patvirtina, jog V. Š. nukentėjusiajam A. D. į pilvą suduotas smūgis buvo pakankamai stiprus, kad prasiskverbtų į pilvo ertmę ir pažeistų tulžies pūslę.

22. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad V. Š. sudavė A. D. stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno dalį – pilvą, sukeldamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą; po šio įvykio V. Š. nukentėjusiojo būkle nesidomėjo, nesuteikė jam pagalbos; po įvykio pasigirdamas liudytojai V. Z. rodė sumušto nukentėjusiojo nuotrauką. Šių aplinkybių visuma patvirtina teismų išvadą, kad, smurtaudamas prieš A. D., V. Š. suvokė galimas savo veiksmų pasekmes, t. y. kad kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai bei gyvybei, ir nors nesiekė nukentėjusiojo nužudyti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti – buvo abejingas galimiems padariniams. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog V. Š. veikė netiesiogine tyčia, yra teisinga ir pagrįsta. Taigi, bylą nagrinėję teismai, kvalifikuodami V. Š. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį A. D. nužudymą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nepadarė esminių BPK nuostatų pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pagrindo keisti ar naikinti teismų nuosprendį ir (ar) nutartį nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą.

Teisėjai

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Albinas Antanaitis

Artūras Pažarskis