T. G. pagal BK 284 str., 138 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-283-511/2016

Teisminio proceso Nr. 1-75-2-00037-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.;

(S)

2.4.2.1.; 2.1.7.4.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. G., T. G. ir M. B. kasacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžio.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu P. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas septyniems mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti keturiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 06.00 val.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. G. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams ir pagal 284 straipsnio 1 dalį – trisdešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį mokytis, neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taip pat tuo pačiu nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas septyniems mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti keturiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 06.00 val.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti J. N. ir J. N., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Priteista solidariai iš nuteistųjų T. G., P. G., J. N., J. N. ir M. B. nukentėjusiajam E. D. 1800 Eur neturtinės žalos bei 1405,75 Eur atstovavimo išlaidų (iš kiekvieno po 281,15 Eur)

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžiu Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis pakeistas: pašalinta iš T. G. suformuluoto kaltinimo aplinkybės, jog T. G. nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo E. D. sveikatą veikė „dėl chuliganiškų paskatų“, „mažareikšme dingstimi“. T. G. padaryta nusikalstama veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuota į 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 06.00 val.

T. G. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val.

Panaikinta Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalis, kuria T. G. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ir paskirtos bausmės subendrintos iš naujo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, T. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė T. G. paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 06.00 val.

Panaikinta Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, T. G. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį mokytis, neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pašalinta iš T. G., P. G., M. B., J. N. ir J. N. suformuluotų kaltinimų aplinkybės, kad jie 2012 m. liepos 29 d., tarp 00.00 ir 01.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje – ties (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kaimo šventėje muštynių metu, kitų asmenų akivaizdoje, sudavė rankomis ir kojomis bei lazdomis nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam R. D. į įvairias kūno vietas, taip bendrais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam R. D. sukėlė fizinį skausmą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. T. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 29 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – ties (duomenys neskelbtini), nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. D. sveikatą – kaimo šventėje, tarpusavio konflikto metu su nukentėjusiuoju E. D., ranka smogė vieną kartą E. D. į dešinę veido pusę, taip padarydamas nukentėjusiajam dešinio skruostikaulio lūžį su kraujosruva dešinės akies srityje ir tai sukėlė nukentėjusiajam E. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. T. G., M. B. ir P. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2012 m. liepos 29 d., tarp 00.00 ir 01:00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje – ties (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: kaimo šventėje muštynių metu, T. G. kitų asmenų akivaizdoje sudavė ranka nukentėjusiajam E. D. į dešinę veido pusę, taip padarydamas jam skruostikaulio lūžį, t. y., nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to T. G. kartu su M. B., P. G., J. N. ir. J. N. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sudavė nukentėjusiajam E. D. rankomis ir kojomis bei lazdomis ne mažiau kaip trylika kartų į įvairias kūno vietas ir taip bendrais tyčiniais veiksmais jam padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: odos nubrozdinimus kairio peties ir kairės alkūnės srityje, pilvo sienoje, nugaros kairėje pusėje, dešinėje kojoje, taip pat sutrikdė šventės dalyvių rimtį, sukėlė jiems didelį išgąstį ir sumaištį.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis P. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nesiėmė visų priemonių, kad tinkamai nustatytų tiesą byloje ir atskleistų nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, todėl jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

4.1. Kasatorius nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų parodymus, jog jie muštynėse nedalyvavo ir nukentėjusiųjų nemušė, nepagrįstai vertintino kritiškai, o E. D., R. D., V. D., I. N. parodymus nepagrįstai pripažino objektyviais. E. D. kitu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl tą patį vakarą kasatoriui padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, R. D. – E. D. brolis, V. D. – žmona, o I. N. – šeimos draugė, todėl jie buvo suinteresuoti bylos baigtimi ir davė nukentėjusiajam palankius parodymus, kuriais teismas nepagrįstai rėmėsi. Nors minėtų asmenų parodymai prieštaravo ne tik nuteistųjų, bet ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, tačiau teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti.

4.2. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas abu įvykius – kasatoriaus ir E. D. sužalojimus – nagrinėjo atsietai ir tinkamai nenustatė visų 2012 m. liepos 28 ir 29 d. įvykių, dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aiški įvykių seka, nenurodyta, kada nukentėjusieji buvo sumušti: ar iki kasatoriaus sužalojimo, ar po to. Kasatorius nurodo, kad jis buvo sužalotas pirmiau negu E. D., todėl, būdamas sužalotas, dėl pjautinės žaizdos kakle negalėjo atlikti jokių smurtinių veiksmų.

4.3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, pasisakė tik dėl dalies kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir formaliai konstatavo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kasatoriaus dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, kad pašalintų byloje esančius prieštaravimus tarp asmenų parodymų, neištyrė veikos padarymo aplinkybių, įvykių sekos.

4.5. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nes iš kaltinimo pašalinęs aplinkybę, jog kasatorius sudavė rankomis, kojomis ir lazdomis nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiam R. D. į įvairias kūno vietas, sukeliant jam fizinį skausmą, ir taip sumažėjus padarytos veikos pavojingumo laipsniui bei padariniams, apeliacinės instancijos teismas nesušvelnino paskirtos bausmės.

Kasatorius mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad įvykio metu jis buvo nepilnametis.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, o nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Kasatorius teigia, kad teismai įrodymus vertino atsietai, neatsižvelgė į visas byloje nustatytas įvykio aplinkybes ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

5.2. Kasatorius teigia, kad jo padaryta veika, už kuris jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1dalį, turėjo būti vertinama kaip būtinoji gintis. Kasatoriaus nuomone, teismai neįvertino, kad E. D. tą vakarą dalyvavo dar trijuose konfliktuose, elgėsi agresyviai: iš pradžių susistumdė su E. A., po to kilo konfliktas su A. K., o galiausiai – su kasatoriumi, kurio metu buvo sužaloti P. G. ir A. M.. nes E. D. pirmas pradėjo konfliktą, užstojo kasatoriui kelią, neleido praeiti, pastūmė, smogė į dešinįjį petį, todėl jis gindamasis ranka sudavė E. D. į kairę veido pusę.

Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent dėl jo suduoto smūgio E. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešiniojo skruostikaulio lūžio. Kasatorius mano, kad E. D. buvo sužalotas jau po to, kai buvo pargriautas siekiant jį sulaikyti dėl to, jog su butelio šuke sužalojo kitus žmones.

5.3. Kasatorius teigia, kad jo argumentai, išdėstyti apeliaciniame skunde, tinkamai neišnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, o tik konstatavo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl smurto vartojimo prieš E. D.. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes vadovavosi suinteresuotų asmenų - nukentėjusiojo E. D., jo brolio R. D. ir sutuoktinės V. D. parodymais, nepašalinęs šių parodymų prieštaravimų su kitais įrodymais.

5.4. Kasatorius nurodo, kad teismai nuteistojo P. G. sužalojimą ir nukentėjusiojo E. D. sužalojimą vertino atsietai, dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pakruojo rajono apylinkes teismo 2013 m. gegužės 22 d. nuosprendyje buvo nustatytos visiškai kitos įvykio aplinkybės ir eiga negu nustatė teismai šioje byloje. Iš teismo nuosprendžio nėra aiški įvykių seka, t. y. ar kasatorius E. D. ir R. D. sužalojo iki P. G. ir A. M. sužalojimo ar po to.

6. Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

6.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o surašant nuosprendį – BPK 305 straipsnio reikalavimus. Teismas neatskleidė bylos esmės, nesiėmė visų priemonių tiesai byloje nustatyti, t. y. nenustatė nei veikos padarymo mechanizmo, nei įvykių sekos, be to, ignoravo įsiteisėjusį Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nuosprendį, kuriame nustatytos kitos to paties įvykio aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo išvados nėra paremtos visapusišku ir išsamiu bylos įrodymų vertinimu, nes buvo vadovautasi tik dalies liudytojų parodymais, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, nurodomi tik kasatoriaus kaltumą patvirtinantys įrodymai, nemotyvuotai atmesti jiems prieštaraujantys įrodymai.

6.2. Kasatorius teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis nuosekliai teigė, jog įvykio vakarą iš pradžių su P. G. buvo prie laužo, niekam jokių smūgių nesudavė. Po P. G. sužalojimo apie dešimt žmonių apsupo E. D., tačiau kas nukentėjusįjį mušė – kasatorius nematė. Niekas iš šventėje dalyvavusių asmenų nenurodė, jog kasatorius prieš nukentėjusiuosius naudojo smurtą. Byloje apklausti kiti asmenys - nuteistasis P. G., J. N., patvirtino, kad kasatorius kartu su jais ir kitais asmenimis buvo prie laužo, vėliau visi ėjo pažiūrėti, kur buvo sužalotas P. G. Kasatoriaus kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodinėjama tik nukentėjusiųjų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas R. D. parodymais, kad jo brolį (E. D.) spardė kasatorius, tačiau šie parodymai yra neišsamūs, nes R. D. negalėjo nurodyti, nei kaip kasatorius atrodė, nei kaip buvo apsirengęs, nei kiek smūgių ir į kurią kūno vietą sudavė, R. D. parodymai kito, parodymai duoti teisme neatitinka jo parodymų, duotų ikiteksmnio tyrimo metu. Tokie bylos baigtimi suinteresuoto asmens R. D. prieštaringi parodymai negali būti laikomi patikimais, jų nepatvirtina jokie kiti duomenys, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, todėl teismas jais nepagrįstai rėmėsi. Nukentėjusiojo E. D. parodymai taip pat prieštaringi, nes iš akistatos protokolo matyti, kad nukentėjusysis kasatoriaus neatpažino, teigė niekada jo nematęs. Todėl pradėjus trejiems metams po įvykio teisme duotų nukentėjusiojo parodymų, kad jį mušė visi kaltinamieji, negalima laikyti patikimais, o liudytoja V. D. jokių parodymų apie kasatorių nėra davusi.

6.3. Kasatorius nurodo, kad apeliacines instancijos teismas pasisakė tik dėl dalies jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl smurto vartojimo prieš E. D., tačiau skundo argumentų dėl kasatoriaus dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme nenagrinėjo ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio reikalavimus.

6.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas pašalino dalį kaltinimo, todėl sumažėjo padarytos veikos pavojingumo laipsnis, sukelti padariniai, padarytos žalos dydis, tačiau pasisakydamas dėl paskirtos bausmės teisingumo apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir kasatoriui paskirtos bausmės nesušvelnino.

7. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo kasacinį skundą atmesti.

7.1. Prokurorės nuomone, kasatoriai T. G., P. G. ir M. B. pagal pagal BK BK 284 straipsnio 1 dalį, o T. G. ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteisti pagrįstai.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl T. G. kaltės nesunkiai sutrikdžius E. D. sveikatą, šią jo padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį; teismo išvados pagrįstos teisėtai baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautų bei nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma. Prokurorės teigimu, aplinkybę, kad nuteistasis nesunkiai sutrikdė E. D. sveikatą, patvirtina nukentėjusiojo E. D., liudytojų R. D. ir V. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje, minėtų asmenų parodymų duomenis atitinka specialisto išvados.

Prokurorė atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai perkvalifikavo T. G. veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį, individualizuodamas bausmę, T. G. pirmosios instancijos teismo skirtą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ją sušvelnino

7.3. Prokurorė nesutinka su T. G. kasacinio skundo argumentu, kad šią veiką jis padarė esant būtinajai ginčiai, todėl reikia taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir bylą nutraukti. Prokurorės nuomone būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes nebuvo pavojingo, akivaizdaus ir realaus E. D. kėsinimosi, konflikto metu T. G. pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam E. D., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus P. G. sveikatos sutrikdymo ir pagal BK 284 straipsnio 1dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimą toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, po to, kai E. D. sužalojo T. G., rodo tik buvusias tarpusavio muštynes.

7.4. Prokurorė nurodo, kad nors kasatoriai neigia padarę veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje - pažeidę viešąją tvarką ir nežymiai sutrikdę E. D. sveikatą, tačiau jų kaltę patvirtina nukentėjusiojo E. D., liudytojų R. D., V. D. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, specialistų išvados, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų protokolai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šioje nuosprendžio dalyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes.

7.5. Prokurorės nuomone, nepagrįstas kasatorių skundo argumentas, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xMDItNzQ0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-102-744/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-102-744/2013">1-102-744/2013</a> nustatytos kitos šio įvykio aplinkybės ir įvykio eiga, nepagrįstas, nes E. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o kasatoriai T. G., P. G. ir M. B. nagrinėjamoje byloje skundžiamais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais nuteisti už skirtingas nusikalstamas veikas.

7.6. Prokurorė teigia, kad nepagrįstas kasatorių argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų pažeidimo nagrinėjant jų apeliacinius skundus, nes apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nuosprendyje atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, ištyrė T. G., P. G., M. B. apeliacinių skundų motyvus, atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą, išdėstė argumentus dėl atskirų liudytojų parodymų vertinimo. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti visi apeliacinio skundo argumentai.

7.7. Prokurorės nuomone kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus buvo šališkas, nepagrįsti.

7.8. Prokurorė nesutinka su kasatorių P. G. ir M. B. argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, skiriant bausmę ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jiems bausmes aptarė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos apimtį P. G. ir M. B. sumažino nežymiai, veikos kvalifikavimo nepakeitė, todėl, nesumažindamas jiems bausmių, įstatymų reikalavimų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, nepažeidė.

8. Nuteistųjų P. G., T. G. ir M. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų ir BK 28 straipsnio taikymo.

9. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų bei dalies liudytojų parodymais, o nuteistųjų parodymus atmetė. Kasatoriai skunduose pateikia savas įvykio versijas, aptaria įvykyje dalyvavusių ir įvykio vietoje buvusių asmenų parodymų turinį, nurodo nesutinkantys su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių.

9.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, įrodymų netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja; šios instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kuriais nesutinkama su žemesnės instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, patikrina, ar skundžiamame teismo sprendime pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šios nuostatos reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

9.2. Teisėjų kolegija kasacinių skundų ribose konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė.

9.3. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dalyje dėl E. D. sužalojimo, sutrikdant viešąją tvarką, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus. Iš nuosprendžio matyti, jog vertindamas kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, teismas atsižvelgė ir į jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Išvadas dėl kasatorių kaltės sužalojus nukentėjusįjį E. D. ir sutrikdžius viešąją tvarką, pirmosios instancijos teismas pagrindė nukentėjusiųjų E. D. ir R. D. parodymais, liudytojų V. D., A. M., E. K., I. N. parodymų visuma, o taip pat specialistų išvadomis.

9.4. Įrodymai, kuriais šioje dalyje grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

9.5. Vienas iš esminių nuteistųjų kasacinių skundų argumentų, kas buvo nurodyta ir jų apeliaciniuose skunduose, kad teismai šią bylą išnagrinėjo atsietai nuo kitos bylos, kurioje E. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už nesunkų P. G. sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu.

9.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad vieno ir to paties įvykio, kilusio dėl dviejų ar kelių asmenų įžūlaus elgesio, bylos aplinkybių nustatymas jas tiriant skirtinguose procesuose bei suteikiant šiems asmenims vienas kito atžvilgiu skirtingą procesinį statusą, paprastai apsunkina tikrųjų bylos aplinkybių nustatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio pradėtinas ir vykdytinas vienoje byloje. Tik tada, kai surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigta galima būtinosios ginties situacija, patvirtintos aplinkybės, kad būtent abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, panaudotu įžūliu elgesiu sutrikdė viešąją tvarką, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas gali būti atskirtas į du atskirus tyrimus (kasacinė byla Nr. 2K-7-62-489-2015).

9.10. Iš bylos matyti, kad T. G. bei E. D. sužalojimai, o taip pat ir viešosios tvarkos sutrikdymas nors ir buvo padaryti tų pačių muštynių metu, tačiau buvo tiriami atskiruose baudžiamuosiuose procesuose, dėl to kai kurios vienoje ir kitoje byloje nustatytos aplinkybės kiek skiriasi. Tačiau nors nukentėjusiojo E. D. bei kasatorių bylos buvo tiriamos ir nagrinėjamos atskirai, šiuo atveju nesutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad kasatoriams inkriminuotų veikų aplinkybės buvo vertintos atsietai nuo paties nukentėjusiojo E. D. veiksmų nagrinėjamo įvykio metu, nenustatyta įvykių seka, dėl to byla išnagrinėta neišsamiai.

9.11. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad bylos, kurioje E. D. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už nesunkų P. G. sveikatos sutrikdymą ir pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą dokumentai pridėti prie nagrinėjamos bylos medžiagos; iš posėdžio protokolo matyti, kad šie įrodymai buvo ištirti pirmosiosios instancijos teismo posėdyje. Pagal nuteistųjų apeliacinius skundus tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas, juos vertino bei rėmėsi anoje byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl E. D. padarytos veikos.

9.12. Iš ištirtų įrodymų visumos apeliacinės instancijos teismas nustatė konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo pradžios, muštynių kilimo aplinkybes ir jų eigą, kokius fizinio smurto veiksmus atliko nuteistieji ir kokiu būdu jie pažeidė pažeidė viešąją tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaimo šventės metu, jos dalyvių akivaizdoje, kilus konfliktui tarp E. D. ir A. K., E. D. pastarąjį pastūmė ir šis parvirto. Dėl to, kad E. D. pastūmė A. K., į konfliktą įsijungė T. G. ir kiti nutiestieji bei byloje nenustatyti asmenys, E. D. atžvilgiu panaudodami fizinį smurtą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad T. G. sudavė ranka nukentėjusiajam E. D. į dešinę veido pusę, taip padarydamas jam skruostikaulio lūžį, t. y., nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko T. G., kartu su M. B., P. G., J. N. ir. J. N. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bendrai sudavė nukentėjusiajam E. D. rankomis ir kojomis bei lazdomis dar iš viso ne mažiau kaip trylika kartų į įvairias kūno vietas, taip bendrais tyčiniais veiksmais padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, kartu sutrikdė šventės dalyvių rimtį, sukėlė jiems išgąstį ir sumaištį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad po fizinio smurto jo atžvilgiu panaudojimo, E. D. paėmė nuo stalo butelį, jį nuskėlė ir su butelio šuke sužalojo A. M. ir P. G..

10. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, dėl motyvavimo trūkumų nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų.

10.1 Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

10.2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus ir tuo pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis iš esmės atitinka jam keliamus BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bylos dalyje dėl T. G., P. G., M. B. ir kitų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, naudojant fizinį smurtą E. D. atžvilgiu ir sutrikdant viešąją tvarką, pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje įrodymus patikrino ir įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, kad šie įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, bei, kad išvados atitinka faktines aplinkybes. Motyvuotai atsakyta ir į nuteistojo T. G. apeliacinio skundo argumentus dėl jo nuteisimo už E. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų parodymų patikimumo, įrodymų pakankamumo reikšmingoms bylos nustatyti.

11. Nepagrįsti skundų argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų šią bylą nagrinėjusių apeliacinės instancijos teisėjų šališkumą tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme. Kitoks, nei pageidavo kasatorius, bylos įrodymų vertinimas dar nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, dar kartą įvertinęs įrodymus konstatavo, kad nepakanka įrodymų, patvirtinančių, jog būtent T. G., P. G., M. B. su kitais kaltinamaisiais muštynių metu sudavė nenustatytą skaičių smūgių kitam šioje byloje nukentėjusiajam R. D., sukeldami jam fizinį skausmą ir šią aplinkybę jiems iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pašalino, be to, įvertinęs įrodymų visumą, T. G. veiką dėl E. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 2 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį. Tai prieštarauja kasacinių skundų argumentams, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo turėdamas išankstines nuostatas dėl kasatorių kaltės ir todėl jų atžvilgiu buvo šališkas.

12. Kasatorius T. G. teigia, kad nuteisiant jį pagal BK 138 straipsnį, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, jo veiksmai nukentėjusiojo E. D. atžvilgiu turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes jis E. D. sudavė smūgį gindamasis.

12.2. Klausimą dėl būtinosios ginties nuteistasis T. G. panašiai kėlė apeliaciniame skunde. Atsakydamas į šį nuteistojo argumentą, apeliacinės instancijos teismas šį nuteistojo argumentą motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog T. G. veiksmai suduodant nukentėjusiajam E. D. smūgį į veidą neatitiko būtinosios ginties sąlygų.

12.3. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Be to, pagal teismų praktiką prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi realiai egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi nelaikomi.

12.4. Vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, dėl to, kad prieš tai buvusio žodinio konflikto metu E. D. pastūmė A. K. ir šis pargriuvo, prie nukentėjusiojo E. D. priėjęs T. G. pirmas sudavė jam į veidą, padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šios, o taip pat ir kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad E. D. tą vakarą elgėsi agresyviai, buvo įsivėlęs į kitus konfliktus, užstojo kasatoriui kelią, jį pastūmė, nesudarė pagrindo vertinti buvus realiai prasidėjusį ar tiesiogiai gręsianti BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytą pavojingą kėsinimąsi, šalinantį kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę.

Dėl bausmių

13. P. G. ir M. B. kasaciniuose skunduose teigia, kad sumažėjus padarytos veikos pavojingumo laipsniui bei padariniams, apeliacinės instancijos teismas, nesušvelnino jiems paskirtų bausmių, tuo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, kasatorius P. G. mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad įvykio metu jis buvo nepilnametis.

13.1. Iš bylos matyti, kad pirmos instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems P. G. ir M. B. bausmes, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, be to atsižvelgė, kad P. G. nusikalto būdamas nepilnametis. Jiems motyvuotai paskirtos nesusijusios su realiu laisvės atėmimu bausmės - laisvės apribojimas, bausmių dydžius nustatant mažesnius, negu sankcijoje numatytas vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bausmės nuteistiesiems paskirtos teisingai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo nesutikti.

Pažymėtina, kad vien tik dėl kaltinimo apimties sumažinimas teismo neįpareigoja švelninti už tą veiką paskirtą bausmę, jei tai nesudaro pagrindo iš esmės kitaip įvertinti padarytos veikos pavojingumą ar kitas bausmės skyrimui reikšmingas BK numatytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tam pakankamo pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų P. G., T. G. ir M. B. kasacinius skundus.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Jonas Prapiestis

Eligijus Gladutis