Dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Inrent“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kavaska“

Civilinė byla Nr. 3K-3-50/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

33; 128.1; 128.17

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Inrent“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Inrent“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kavaska“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas prašė: 1) areštuoti hipotekos lakštu Nr. 04120080003233 pareiškėjui įkeistą skolininko UAB „Inrent“ turtą: sandėlį su administracinėmis patalpomis 1F1p, un. Nr. 4400-1578-2964, žemės sklypą, un. Nr. 4400-1611-6813, žemės sklypą, un. Nr. 4400-1611-6902, buitinių nuotekų tinklą, un. Nr. 4400-1764-8545, lietaus nuotekų tinklą, un. Nr. 4400-1764-8556, vandentiekio tinklą, un. Nr. 4400-1764-8412, kiemo aikštelę, un. Nr. 4400-1816-8933, kiemo aptvėrimą t1, t2, t3, t4, t5, un. Nr. 4400-1816-8944; 2) areštuoti hipotekos lakštu Nr. 04120080003233 įkeistą turto savininko UAB „Kavaska“ turtą: žemės sklypą, un. Nr. 4400-1456-3507, žemės sklypą, un. Nr. 4400-1456-5578; 3) įspėti skolininką UAB „Inrent“ (toliau – skolininkas) ir įkeisto daikto savininką UAB „Kavaska“ apie galimą hipotekos lakštu įkeisto turto pardavimą iš varžytynių, jei nebus atsiskaityta su kreditoriumi; 4) persiųsti skolininkui UAB „Inrent“ ir įkeisto turto savininkui UAB „Kavaska“ įspėjimą apie galimą išieškojimą iš įkeitimo lakštu Nr. 04220080003234 įkeisto turto. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir skolininkas sudarė kreditavimo sutartį; skolininko prievolės buvo užtikrintos hipotekos lakštu Nr. 04120080003233 ir įkeitimo lakštu Nr. 04220080003234. Skolininkas nevykdė savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, todėl pareiškėjas pranešė skolininkui apie sutarties nutraukimą, ir tai sukelia skolininko pareigą grąžinti paskolą anksčiau termino. Hipotekos lakštu Nr. 04120080003233 įkeistas sandėlis su administracinėmis patalpomis ir du žemės sklypai. Anot pareiškėjo, po hipotekos lakšto įregistravimo skolininkas prie įkeisto sandėlio su administracinėmis patalpomis prijungė ir įkeistuose žemės sklypuose įrengė normaliai pastato veiklai būtinus inžinerinius įrenginius: buitinių nuotekų, lietaus nuotekų ir vandentiekio tinklus (toliau – buitiniai tinklai), kiemo aikštelę, kiemo aptvėrimą. Šie objektai pripažinti tinkami naudoti 2009 m. vasario 27 d. aktu, t. y. jau po hipotekos lakšto sudarymo. Pareiškėjo teigimu, pirmiau nurodytų buitinių tinklų neįmanoma naudoti atskirai nuo įkeisto sandėlio ir žemės sklypų, todėl jie laikytini įkeisto daikto priklausiniais, kuriems taip pat taikomas įkeitimas (CK 4.171 straipsnio 2 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2009 m. liepos 2 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies: areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus – sandėlį su administracinėmis patalpomis bei žemės sklypus, uždraudžiant įkeistų daiktų savininkams jais disponuoti; apie turto areštą skubiai pranešė Turto arešto aktų registrui; išaiškino daiktų savininkams, kad, areštavus įkeistus nekilnojamuosius daiktus, jie netenka teisės perleisti nekilnojamuosius daiktus kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teisę į nekilnojamuosius daiktus arba sumažinti jų vertę; įspėjo skolininką UAB „Inrent“ ir turto savininką UAB „Kavaska“, kad, skolininkui negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti nekilnojamieji daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti administruoti pareiškėjui. Teismas, netenkindamas dalies prašymo, nutartį motyvavo tuo, kad priverstinis skolos išieškojimas yra galimas tik iš įkeisto turto, tuo tarpu pareiškėjo nurodytiems inžineriniams įrenginiams hipoteka neįregistruota, jie neįkeisti, todėl priverstinis vykdymas dėl šių objektų gali būti pradėtas tik įregistravus jų hipoteką (CK 4.185-4.187, 4.192 straipsniai).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo atskirąjį skundą, 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. liepos 2 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą tenkino visiškai: areštavo papildomai šį įkeistą skolininko turtą – kiemo aikštelę, kiemo aptvėrimą ir buitinius tinklus; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad šalims hipotekos sutartyje būsimų priklausinių įkeitimo ar neįkeitimo nereikėjo (nurodyti), nes daikto priklausinį pagal įstatymą ir taip ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.12-4.14 straipsniai, CK 4.171 straipsnio 2 dalis). Kolegijos vertinimu, byloje surinktų pažymų iš Hipotekos įstaigos, VĮ Registrų centro turinys patvirtina, kad buitiniai tinklai ir statiniai, kuriuos pareiškėjas prašo areštuoti, yra suprojektuoti bei pastatyti ant įkeisto žemės sklypo ir pripažinti tinkamais naudotis 2009 m. vasario 27 d., t. y. po pastato ir žemės sklypų įkeitimo įregistravimo. Šie įrodymai patvirtina, kad kiemo aikštelė ir kiemo aptvėrimas yra įkeisto žemės sklypo priklausiniai. Dėl to yra nepagrįsti atsiliepimo argumentai, kad nėra duomenų, jog nurodyti tinklai ir statiniai yra ant įkeisto žemės sklypo. Kolegija nurodė, jog UAB „Statinių projektavimo biuras“ pažyma patvirtina, kad visi buitiniai tinklai yra skirti aptarnauti ir įkeistajam pastatui. Įstatymuose nenustatyta, kad įkeičiamo pagrindinio daikto (statinio) priklausiniu gali būti pripažinti tik tie tinklai, kurie skirti aptarnauti išimtinai tik vienam daiktui. Kadangi pagrindinių daiktų hipoteka įregistruota nustatyta tvarka, tai laikoma, kad ji tuo pačiu metu yra įregistruota ir nurodytiems pagrindinių daiktų priklausiniams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo UAB „Inrent“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį, kuria nutarta areštuoti suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausančius buitinius tinklus, ir palikti nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. liepos 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta areštuoti nurodytus tinklus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Buitiniai tinklai negalėjo būti areštuojami, nes jie nėra nei antraeiliai daiktai, nei pareiškėjui hipotekos lakštu įkeistų daiktų priklausiniai. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 10 straipsnio 1 dalimi ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, 10.3 papunkčiu, registruojant kiekvieną nekilnojamąjį daiktą, tarp jų – ir buitinius tinklus, įregistravimo metu privaloma tvarka nustatomas ir jo statusas: priklausinys ar savarankiškas nekilnojamasis daiktas. Tuo tarpu buitiniai tinklai buvo įregistruoti kaip atskiri ir savarankiški daiktai, jiems suteikti atskiri unikalūs numeriai, jie nebuvo įregistruoti kaip priklausiniai. Šie duomenys nuo jų įrašymo į nekilnojamojo turto registrą laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (NTRĮ 4 straipsnis). Anot kasatoriaus, vien tik sandėlio faktinis (bet ne teisinis) prijungimas prie šių tinklų nedaro jų sandėlio priklausiniu, nes buitiniai tinklai neatitinka antraeilių daiktų sąvokos ir požymių (CK 4.19 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė NTRĮ 4 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų 10.3 papunkčio nuostatas, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009, ir 2005 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Vilniaus kranai“ v. UAB „Mechva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2005, išdėstytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas net neginčijo nekilojamojo turto registro duomenų apie buitinių tinklų, kaip savarankiškų daiktų, statusą, tuo tarpu nepaneigus nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo ir išsamumo prezumpcijos, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo jų laikyti įkeistais pagal hipotekos lakštą ir areštuoti kartu su kreditoriui įkeistais daiktais.

2. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad VĮ Registrų centro duomenys pagrindžia žemės sklypo priklausiniais esant tik kiemo statinius (aikštelę ir aptvėrimą), tačiau vėliau teismas atmetė atsiliepimo argumentus ne tik dėl kiemo statinių, bet ir dėl buitinių tinklų buvimo žemės sklype. Akivaizdu, kad teismas pripažino, jog VĮ Registrų centro duomenys nepatvirtina buitinių tinklų priklausomumo žemės sklypui Nr. 4400-1611-6813, todėl nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė kasatoriaus atsiliepimo argumentus, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog buitiniai tinklai yra žemės sklypo priklausiniai. Priešingai negu teigiama skundžiamoje nutartyje, byloje pateiktuose VĮ Registrų centro dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad buitiniai tinklai yra būtent žemės sklype Nr. 4400-1611-6813. Atkreipęs dėmesį į Nekilnojamojo turto registro nuostatų 23, 23.2 punktus, kasatorius teigia, kad jeigu žemės sklype yra statinių, tai žemės sklypas ir visi ant jo esantys statiniai registruojami ir įrašomi į vieną ir tą patį registro įrašą. Tuo tarpu žemės sklypas Nr. 4400-1611-6813 ir sandėlis įregistruoti viename registro įraše, tačiau jame nėra nė vieno iš buitinių tinklų, kurie turi atskirus nuo sandėlio ir žemės sklypo registro įrašus. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad buitiniai tinklai taip pat įrašyti dar į du atskirus registro įrašus. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Nekilnojamojo turto registro nuostatų 23, 23.2 punktus.

3. Buitiniai tinklai yra skirti ne tik sandėliui, bet ir kitiems pastatams, kurie bus ar gali būti pastatyti aplink esančioje teritorijoje, aptarnauti. Dėl to buitiniai tinklai ir savo funkciniu ryšiu negali būti laikomi kurio nors vieno iš tų pastatų (šiuo atveju – sandėlio) priklausiniu. Tai, kad kiti pastatai dar nepastatyti, nepaneigia ir negali paneigti buitinių tinklų, kaip nekilnojamojo turto registre įregistruotų savarankiškų daiktų, statuso. Pastatai prie buitinių tinklų gali būti prijungiami ne vienu metu, tačiau pirmą pastatą tik fiziškai prijungus prie tinklų, tai nesuteikia teisės buitinius tinklus laikyti skirtus išimtinai tik šiam pirmajam prijungtam pastatui aptarnauti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasacinio skundo argumentais iš esmės ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, o tai kasacinėje instancijoje negali būti nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006).

2. Pareiškėjas sutinka, kad buitiniai tinklai yra savarankiškas daiktas (CK 4.19 straipsnio 1 dalis), tačiau, priešingai nei nurodo kasatorius, buitiniai tinklai nelaikytini savarankišku teisinių santykių objektu (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Anot pareiškėjo, iš NTRĮ 10 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad tai, ar daiktas bus registre užfiksuotas kaip priklausinys, priklauso nuo daikto savininko valios. Pareiškėjo vertinimu, nurodyta įstatymo nuostata nėra imperatyvi ar privaloma. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, ar daiktas laikytinas priklausiniu, lemia konkreti faktinė situacija – funkcinis daiktų tarpusavio ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006); be to, pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalies prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006). Pareiškėjas pažymi, kad jis neginčija teisės normose įtvirtintos ir teismų praktikoje plėtojamos taisyklės apie nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo prezumpciją. Anot pareiškėjo, jis neturi pagrindo kreiptis į teismą, siekdamas nuginčyti tam tikrus registro duomenis, nes nemano, jog jie yra neteisingi; registro duomenys yra teisingi būtent tie, kurie aiškiai yra nurodomi registruojant atitinkamus objektus, pavyzdžiui, jeigu nurodoma, kad daiktas yra priklausinys. Tuo tarpu tai, kad buitiniai tinklai nėra tiesiogiai įvardyti ir priskirti priklausiniams, nereiškia, kad jie tokie nėra. Šiuo atveju turi būti analizuojama faktinė situacija ir daiktų tarpusavio ryšiai, būtent tai ir padarė teismas. Aplinkybę, kad buitiniai tinklai laikytini priklausiniais, pagrindžia nustatytų faktinių aplinkybių visuma.

3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad buitiniai tinklai yra įkeistame žemės sklype (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Net ir tuo atveju, jeigu šios aplinkybės nebūtų nustatyta, tai nereiškia, kad šie tinklai negali būti sandėlio priklausiniai. Pagal teismų praktiką didelis atstumas tarp pagrindinio daikto ir priklausinio nepaneigia fakto, kad šiuos daiktus sieja pagrindinio daikto ir priklausinio santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. J. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006). Be to, apie tai, kad fizinis ryšys neturi lemiamos reikšmės funkciniam ryšiui tarp daiktų nustatyti, yra pasisakyta kitose Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. IPĮ „Vygis“ v. UAB „Varėnos šiluma“, bylos Nr. 3K-3-314/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004). Taigi kasatoriaus argumentai, susiję su buitinių tinklų faktine vieta, yra teisiškai nereikšmingi. Taip pat nereikšmingi ir kasatoriaus argumentai, kad buitiniai tinklai yra skirti ir kitiems statiniams, kurie galbūt bus pastatyti ateityje, aptarnauti. Atsiliepime pažymima, kad nustatant daikto rūšį būtina vadovautis esama situacija ir konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne daryti prielaidas dėl to, kas galbūt bus ateityje. Be to, tas pats daiktas gali būti priklausinys keletui pagrindinių daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Š. ir kt. v. O. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-652/2001). Pareiškėjas pažymi, kad kasatorius pats nurodo (pripažįsta), jog buitiniai tinklai skirti aptarnauti keletą pastatų.

4. Nagrinėjamu atveju hipotekos lakšte nenurodyta, kad neįkeičiami būsimi nekilnojamojo daikto (tiek žemės, tiek statinio) priklausiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priima civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2005). Taigi, vadovaudamasis CK 4.171 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad, konstatavus, jog buitiniai tinklai laikytini priklausiniais, ir nesant aiškios priešingos šalių valios, turi būti įkeisti ir naujai sukurti įkeistų daiktų priklausiniai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo nagrinėjimo

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą, bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šių bylų (prašymų dėl hipotekos įregistravimo, hipotekos baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių“. Hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus – normos. Kai specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių aktualų klausimą, nėra, taikomos bendrosios normos, tačiau būtina atsižvelgti į sprendžiamo klausimo specifiką, taip pat įvertinti, ar nebus iškreipta atitinkamo teisės instituto esmė, pažeisti jo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005).

CPK 542 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymus ir pareiškimus dėl iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių CPK XXXVI skyriuje bei CK nustatyta tvarka nagrinėja hipotekos teisėjas, išskyrus atvejus, kai CPK XXXVI skyriuje ar kituose įstatymuose numatyta kitaip. Tai reiškia, kad esant bendrųjų ir specialiųjų teisės normų kolizijai taikytinos specialiosios teisės normos. Pagal CPK 544 straipsnį CPK XXXVI skyriuje numatytos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka ir sprendžiamos hipotekos teisėjo nutartimis, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip. Rašytinio proceso tvarkai teikiamas prioritetas, nes šio pobūdžio bylose teismui paprastai pateikiami tam tikros standartinės formos dokumentai ir teismas tik kontroliuoja, ar jie užpildyti tinkamai, ar laikytasi teisės aktų nuostatų. Dėl tos pačios priežasties, taip pat siekiant užtikrinti procedūrų operatyvumą, CPK 545 straipsnyje įtvirtinti itin trumpi pareiškimų ir prašymų nagrinėjimo terminai: jie turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jų pateikimo hipotekos skyriui dienos, išskyrus atvejus, kai CPK XXXVI skyriuje ar kituose įstatymuose yra nustatyti kiti išnagrinėjimo terminai.

Pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija nagrinėjant aptariamo pobūdžio bylas – patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos sąlygos hipotekos įregistravimui, keitimui, baigimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia kilusių tarp hipotekos šalių ginčų. Teisėjas reikiamais atvejais atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009). Įstatymas neįpareigoja hipotekos teisėjo aiškintis ir spręsti įkeitimo sutarties šalių ginčų; tokių ginčų buvimo faktas nėra pagrindas sustabdyti ar atsisakyti pradėti nagrinėti hipotekos kreditoriaus prašymą dėl priverstinio vykdymo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008). CPK XXXVI skyriuje nustatytas bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo teisinis reguliavimas yra skirtas sudaryti sąlygas materialiosioms teisėms, kylančioms iš hipotekos teisinių santykių supaprastinta tvarka, tinkamai įgyvendinti, tačiau nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009). Taigi ginčų, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka, hipotekos teisėjas nenagrinėja.

CPK 558 straipsnis reglamentuoja pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimą ir tenkinimą, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles. Pagal šią teisės normą hipotekos teisėjas, gavęs atitinkamą hipotekos kreditoriaus pareiškimą, priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistruoja ją turto arešto aktų registre bei raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Šios procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu. Prieš priimdamas atitinkamą nutartį, hipotekos teisėjas išanalizuoja gautą pareiškimą, ištiria ir įvertina prie pareiškimo pridėtus dokumentus, jeigu tokių yra, išsiaiškina, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, ar pareiškėjas yra hipotekos kreditorius, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos sąlygos prašomai procedūrai atlikti.

Hipotekos teisėjo nutartį, priimtą išnagrinėjus hipotekos kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, apskundus atskiruoju skundu, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas CPK 320 straipsnio nustatytų ribų (CPK 338 straipsnis), sistemiškai taikydamas ir CPK XXXVI skyriaus normas. Kadangi ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka, nagrinėjimas neįeina į hipotekos teisėjo kompetenciją, tai lemia, kad apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas aptariamo pobūdžio hipotekos teisėjo nutartį, turi atsižvelgti į įstatymuose nustatytą hipotekos teisėjo kompetenciją ir taip pat negali nagrinėti bei išspręsti ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka.

Dėl hipotekos objekto nustatymo, kai hipotekos kreditorius, pateikdamas pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašo kaip įkeisto daikto priklausinius areštuoti vėliau nei įregistruota hipoteka sukurtus daiktus, kurie nekilnojamojo turto registre neįregistruoti kaip įkeisto daikto priklausiniai

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas – hipotekos kreditorius – pateikė teismo hipotekos skyriui prašymą, kuriuo, be kita ko, prašė areštuoti hipotekos lakštu jam įkeistą skolininko UAB „Inrent“ turtą, nurodydamas, kad šis skolininkas jam hipotekos lakštu įkeitė sandėlį su administracinėmis patalpomis ir žemės sklypą, kuris vėliau buvo padalytas į du sklypus, taip pat nurodydamas, kad po hipotekos lakšto įregistravimo skolininkas prie įkeisto sandėlio su administracinėmis patalpomis prijungė ir įkeistuose žemės sklypuose įrengė normaliai pastato veiklai būtinus buitinius tinklus, kiemo aikštelę, kiemo aptvėrimą. Pareiškėjas nurodė, kad šių buitinių tinklų neįmanoma naudoti atskirai nuo įkeisto sandėlio ir žemės sklypų, todėl jie, vadovaujantis CK 4.171 straipsnio 2 dalimi, laikytini įkeisto daikto priklausiniais, kuriems taip pat taikomas įkeitimas. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, iš kurių matyti, kad pareiškėjo prašomi areštuoti kiemo aikštelė ir kiemo aptvėrimas yra įregistruoti kaip įkeisto žemės sklypo priklausiniai, o buitiniai tinklai neįregistruoti kaip priklausiniai.

Hipotekos objekto nustatymo taisyklės įtvirtintos CK 4.171 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. Šio straipsnio 2 dalies norma yra bendrosios pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės hipotekos santykiuose išraiška: kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai.

Pagrindiniais daiktais įstatyme pripažįstami daiktai, galintys būti savarankiški teisinių santykių objektai. Tuo tarpu antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.12-4.13 straipsniai). Tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai daiktai fizine prasme vienais atvejais gali būti tiesiogiai susiję vieni su kitais, kitais atvejais tarp jų gali būti ir santykinis atskirumas, ir tai gali sukelti regimybę apie antraeilio daikto savarankiškumą, tapatų pagrindinio daikto statusui. Viena iš antraeilių daiktų rūšių yra pagrindinio daikto priklausiniai. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis).

Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymai ir kt. yra registruojami nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). NTRĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir CK 4.262 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Pagal NTRĮ 5 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. NTRĮ 10 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamųjų daiktų, kaip priklausinių, registravimą, 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą.

Nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais. Aiškindamas ir taikydamas NTRĮ normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios NTRĮ normos bei jų aiškinimo ir taikymo praktika sistemiškai koreliuoja su pirmiau aptartomis CPK normomis, reglamentuojančiomis bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus. Dėl to nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą – ar pareiškėjo (hipotekos kreditoriaus) naudai buvo įkeisti tam tikri nekilnojamieji daiktai kaip pirmiau įkeistų daiktų priklausiniai – turėjo būti vadovaujamasi ne tik CPK XXXVI skyriaus normomis, reglamentuojančiomis bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, bet ir atitinkamomis NTRĮ nuostatomis bei jų aiškinimo ir taikymo praktika. Šiam klausimui išspręsti lemiamą reikšmę turi byloje pateikti nekilnojamojo turto registro duomenys, pagal kuriuos atitinkamų daiktų (buitinių tinklų) statusas nenurodytas kaip priklausinių ir kurie (nekilnojamojo turto registro duomenys), vadovaujantis NTRĮ 4 straipsniu bei CK 4.262 straipsniu, yra teisingi ir išsamūs, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo (kreditoriaus) atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad ta aplinkybė, jog nekilnojamojo turto registre buitiniai tinklai nėra tiesiogiai įvardyti ir priskirti priklausiniams, esą nereiškia, kad jie tokie nėra. Toks pareiškėjo (kreditoriaus) argumentas prieštarauja NTRĮ 4 straipsniui, CK 4.262 straipsniui.

Remdamasis byloje pateiktais VĮ Registrų centro išrašais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kiemo aikštelė ir kiemo aptvėrimas yra hipotekos lakštu įkeisto žemės sklypo priklausiniai ir kad šie priklausiniai kartu su pagrindiniu daiktu yra įkeisti pareiškėjui (hipotekos kreditoriui). Tuo tarpu šioje byloje nėra nei materialinio teisinio, nei procesinio teisinio pagrindo buitinius tinklus įvardyti įkeisto sandėlio priklausiniais. Viena vertus, toks kvalifikavimas neatitinka byloje pateiktų nekilnojamojo turto registro duomenų, kuriuose buitinių tinklų statusas nenurodytas kaip priklausinių, todėl, apeliacinės instancijos teismui šiuo klausimu padarius priešingą išvadą, buvo pažeista NTRĮ 4 straipsnyje įtvirtinta nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo ir išsamumo prezumpcija. Kita vertus, CPK normos, reglamentuojančios bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimą, neįtvirtina bylą dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjančio teismo procesinės teisės ir pareigos kartu tirti, nagrinėti ir vertinti faktines aplinkybes dėl nekilnojamojo daikto funkcinės paskirties, faktinio ryšio su kitais daiktais, t. y. spręsti šalių ginčą dėl nekilnojamojo daikto statuso ir (arba) dėl nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo ir išsamumo. Toks ginčas, kilęs iš civilinių teisinių santykių tarp hipotekos kreditoriaus ir skolininko, pagal savo pobūdį vertintinas kaip civilinis ir nagrinėtinas CPK įtvirtinta ginčo teisenos tvarka. Jam netaikytinas NTRĮ 30 straipsnis, reglamentuojantis teritorinių registratorių priimtų sprendimų skundimą. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išspręsti klausimai, susiję su buitinių tinklų pripažinimu sandėlio priklausiniais (taip iš esmės paneigiant nekilnojamojo turto registro duomenis, jų teisingumą ir išsamumą), nėra bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo dalykas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į byloje pateiktus nekilnojamojo turto registro duomenis dėl buitinių tinklų statuso ir šiuos duomenis iš esmės paneigdamas, pažeidė NTRĮ 4 straipsnio, CK 4.262 straipsnio nuostatas, be to, tirdamas, nagrinėdamas ir vertindamas faktines aplinkybes (be kita ko, nurodytas UAB „Statinių projektavimo biuras“ pažymoje) dėl buitinių tinklų funkcinės paskirties, neatsižvelgė į CPK XXXVI skyriaus normų nustatytus bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus ir egzistuojančią teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo, netinkamai taikė CPK 558 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, kitų kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą pateiktų argumentų, kuriais, be kita ko, apeliuojama į buitinių tinklų buvimo vietą, funkcinę paskirtį ir ryšį su kitais nekilnojamaisiais daiktais, neanalizuoja ir dėl jų nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų. Šie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai galėtų būti nagrinėjami tik ieškinio teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, paliktina galioti atitinkama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 62,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinį skundą tenkinant, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš byloje priešingą nei kasatoriaus interesą turėjusios šalies, t. y. pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį, kuria, pakeičiant Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. liepos 2 d. nutartį, pareiškėjo AB SEB banko prašymas tenkintas visiškai ir papildomai areštuotas skolininko UAB „Inrent“ turtas: buitinių nuotekų tinklas, un. Nr. 4400-1764-8545; lietaus nuotekų tinklas, un. Nr. 4400-1764-8556; vandentiekio tinklas, un. Nr. 4400-1764-8412; dėl šios dalies palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. liepos 2 d. nutarties dalį.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) valstybės naudai 62,15 Lt (šešiasdešimt du litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė