Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-121/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

121.18; 121.20

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Revinė“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kasacine tvarka nagrinėjama apeliacinės instancijos teismo teisė grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9767,22 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2007 m. liepos 28 d. atsakovui nuosavybės teise priklausančiame pastate kilo gaisras, dėl kurio nukentėjo ir gretimas ieškovo pastatas – ieškovo pastate nuo karščio suskilo iš viso 15 langų (stiklo paketų), taip pat sugadinta 9,52 m medinės dekoratyvinės tvoros, skiriančios sklypus. Ieškovo nuomone, atsakovas nesilaikė bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių, atsakovo kaltę įrodo ir kompetentingų valstybės institucijų priimti sprendimai – atsakovo bendrovės vadovui 2007 m. rugsėjo 3 d. nutarimu paskirta 500 Lt administracinė bauda pagal ATPK 192 straipsnio 1 dalį. Už sugadintų langų (stiklo paketų) gamybą ir keitimą bei dekoratyvinės tvoros remonto darbus ieškovas rangovams sumokėjo iš viso 21 674 Lt. Dalį šių nuostolių – 11 906,78 Lt – pagal turto draudimo sutartį atlygino draudikas, likusi nuostolių dalis priteistina iš atsakovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 6461 Lt turtinei žalai atlyginti ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas rangovams už atliktus remonto darbus yra sumokėjęs 21 674 Lt. Nurodęs, kad tiek ieškovas (užsakovas), tiek remonto darbus atlikę rangovai yra PVM mokėtojai, teismas sprendė, kad iš ieškovo nurodytos nuostolių sumos minusuotinas PVM, kurį ieškovas, kaip paslaugos pirkėjas, susigrąžina iš valstybės, t. y. ieškovo nuostolių dydis yra 18 367,78 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad dalį ieškovo patirtų nuostolių (11 906,78 Lt) atlygino draudikas, teismas nurodė, jog ieškovui atlygintina nuostolių dalis mažintina draudimo išmokos dydžiu. Teismas, remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, atmetė atsakovo argumentą, kad jo civilinei atsakomybei netaikytinos CK 6.266 straipsnio nuostatos. Teismas nurodė, jog pagal generalinio delikto taisyklę pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos, pažeidimas reiškia neteisėtus veiksmus, kurie yra kaltės elementas. Teismas nustatė, kad ieškovui žala padaryta kilus gaisrui atsakovui priklausančiame mediniame, negyvenamame name, pastatytame 1891 metais. Teismas konstatavo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis buvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, taip pat konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad nėra pažeidęs jam tenkančios pareigos laikytis tokio atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, kad nebūtų kitam asmeniui (ieškovui) padaryta žalos. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas darė išvadą, kad atsakovo valdomas negyvenamasis namas ne tik nebuvo tinkamai prižiūrimas, bet ir į jį be jokių kliūčių galėjo patekti pašaliniai asmenys, kurie, atsakovo teigimu, ir sukėlė gaisrą. Sutikęs su atsakovo teiginiais, kad ne jis sukėlė gaisrą, teismas pažymėjo, jog tai neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės ieškovui. Analizuodamas priežastinį ryšį, teismas sprendė, kad atsakovo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Nurodęs, kad atsakovas namą įsigijo 2007 m. balandžio 25 d., jame per neilgą laikotarpį kilo trys gaisrai, o 2007 m. lapkričio 30 d. namas su priklausiniais buvo nugriautas, teismas darė išvadą, kad atsakovui ne tik buvo gerai žinoma šio statinio būklė, bet ir jo keliamas pavojus aplinkiniams. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai neatitiko ir teisės aktų keliamų reikalavimų – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T-60 patvirtintų Šiaulių miesto teritorijoje esančių statinių naudojimo ir priežiūros taisyklių 37 ir kt. punktų, Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 15 punkto, aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 422 patvirtinto STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ 9.6.2 papunkčio, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 26 punkto ir kitų teisės aktų.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės. Kolegijos vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas nesivadovavo CPK 270 straipsnio normomis, nemotyvavo, kodėl vertina nustatytomis ieškovo įrodinėjamas aplinkybes dėl atsakovo kaltės, nenurodė, kokie atsakovo veiksmai sudaro pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti, nevertino ir neanalizavo byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei nenurodė argumentų, kuriais vieni įrodymai vertintini priimtinais, o kiti atmestinais. Kolegija nurodė, kad teismas sprendime iš esmės apsiribojo rašytinių įrodymų išvardijimu įžanginėje dalyje, tačiau tai neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, taip pat, kad teismas sprendime apsiribojo materialinės teisės normų komentaru ir teorinėmis išvadomis, bet nesusiejo su konkrečiu taikymu ieškinio reikalavimui bei atsakovo argumentams įvertinti, neišdėstė šalių pateiktų įrodymų turinio, nevertino jų pakankamumo aspektu. Kolegijos vertinimu, teismas, sprendime nenurodydamas motyvų, neatskleidė bylos esmės. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tai reikštų naujai išnagrinėti visą bylą iš esmės, o ne patikrinti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. personalinė įmonė „RBPĮ“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005). Kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti atsakovo nurodytą ikiteisminio tyrimo medžiagą ir įvertinti įrodymų visumą. Kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nurodytais atvejais. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Polygrade L.L.C.“ ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kasatoriaus nuomone, neatitinka pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio. Kasatoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismas ne tik nurodė, kurias reikšmingas aplinkybes jis laiko nustatytomis, bet ir pateikė išsamią teisinę analizę, kodėl atsakovui taikytina civilinė atsakomybė – teismas analizavo ir taikė tiek materialinės teisės normas, tiek kasacinio teismo praktiką, tiek teisės teoriją.

2. Ginčijamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje B. R. personalinė įmonė „RBPĮ“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005, tačiau, kasatoriaus teigimu, nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi – nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo dėl faktinių aplinkybių, o ginčas vyko dėl to, ar tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (nuostolių) yra priežastinis ryšys. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad priežastinis ryšys yra, taip pat išsamiai motyvavo, kodėl taiko CK 6.266 straipsnio 1 dalį, kurios taikymo pagrįstumu atsakovas ir buvo apibrėžęs apeliacijos ribas. Taigi ginčas vyko dėl materialinės teisės normų taikymo ir apeliacinės instancijos teismas neabejotinai galėjo spręsti dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies bei kitų materialinės teisės normų taikymo.

3. Ginčijamoje nutartyje iš esmės nenurodyta, kokios aplinkybės, kolegijos nuomone, nebuvo išsiaiškintos ir kokių reikia įrodymų, nesančių byloje, dėl kurių negalima nagrinėti atsakovo apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo abstrakčiu CPK 185 straipsnio ir 270 straipsnio 4 dalyje keliamų reikalavimų išvardijimu. Vieninteliu konkretesniu trūkumu nutartyje nurodoma tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, nepagrįstai atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, tačiau ši aplinkybė, kasatoriaus manymu, negali būti priežastis bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas galėjo šią medžiagą išsireikalauti pats ir atitinkamai įvertinti. Toks bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo neatitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, pažeidžia šalių teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad, motyvuodamas ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimo poreikį, atsakovas nurodė, jog jis, be kita ko, siekia įrodyti, kad kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Tuo tarpu tokius įrodymus pateikti atsakovas galėjo ir pats.

4. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neišdėstė šalių pateiktų įrodymų turinio – CPK 270 straipsnio 4 dalyje reikalaujama įrodymų vertinimo, o ne jų atpasakojimo, be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad rašytiniai įrodymai buvo tirti pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl nebuvo poreikio jų turinį atpasakoti teismo sprendime. Esant poreikiui, apeliacinės instancijos teismas galėjo pakartotinai arba papildomai tirti ir vertinti rašytinius įrodymus (CPK 324 straipsnio 3 punktas).

5. Skundžiama teismo nutartis prieštaringa, nes apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Tuo tarpu, jeigu neatskleista bylos esmė, tai nebuvo galimybės vertinti, ar teisingai kvalifikuotos faktinės aplinkybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino materialinės teisės normų taikymo tinkamumo, nes skundžiamoje nutartyje jokie materialinės teisės normų pažeidimai nenurodyti, o analizuojamos ir taikomos tik proceso teisės normos. Kasatorius pažymi, kad materialinės teisės normų netinkamas taikymas iš viso nepripažįstamas pagrindu pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2008).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatoriaus nurodyti skundžiamos nutarties neteisėtumo motyvai yra tarpusavyje susiję ir sudaro CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte aptartų teisinių pagrindų esmę. Atsakovas sutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes nutarties motyvai yra pagrįsti tiek faktine, tiek teisine prasme.

2. Padarydamas skundžiamoje nutartyje nustatytus procesinius pažeidimus, pirmosios instancijos teismas apribojo atsakovo procesinę teisę teikti byloje įrodymus, t. y. gauti valstybinės institucijos galutinę išvadą, pateikti rašytinius įrodymus, o negalint jų gauti patiems, prašyti teismo juos išreikalauti. Atsakovo teigimu, jis, laikydamasis rungimosi principo, nagrinėjamoje byloje siekė įrodyti, kad dėl patirtos žalos iš dalies kaltas ir kasatorius, nes, statydamas pastatą, pažeidė statybos teisinius reglamentus dėl minimalių priešgaisrinių atstumų. Atsakovo manymu, ši aplinkybė būtų buvusi pakankamas teisinis pagrindas šalinti atsakovo civilinę atsakomybę (CK 6.253 straipsnio 4 dalis, 6.270 straipsnio 1, 2, 3 dalys) ar ją mažinti (CK 6.248 straipsnio 4 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti pateiktus dokumentus ir įtraukti į procesą valstybės instituciją, teikiančią išvadą. Be to, atsakovas siekė įrodyti, kad dėl CK 6.247 straipsnyje aptartos civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo negali būti taikomas ir CK 6.266 straipsnis, t. y. šiuo atveju priežastinis ryšys egzistuoja tik tarp asmens, padegusio atsakovo turtą, neteisėtų veiksmų ir kasatoriaus nuostolių. Tuo tarpu, atsisakydamas išsireikalauti ir prijungti prie nagrinėjamos bylos ikiteisminio tyrimo medžiagą, pirmosios instancijos teismas apribojo atsakovo galimybes gintis nuo ieškinio ir visapusiškai atskleisti bylos esmę.

3. Atsakovo vertinimu, tolimesnis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės atitiktų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme – teismas turėtų priimti ir tirti atsisakytus priimti įrodymus, įtraukti į bylos nagrinėjimą valstybinę instituciją, teikiančią išvadą, išsireikalauti ikiteisminio tyrimo bylą ir pan. Dėl to susidariusi situacija reikštų naują civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės apeliacinės instancijos teisme ir tai prieštarauja Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė „Areex international Trading Co“ v. UAB „Santoveta“, bylos Nr. 3K-3-407/2004; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Algerta“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-576/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Polygrade L. L. C.“ ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės ir pagrindų, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, jog, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Polygrade L.L.C.“ ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; ir kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo panaikinus sprendimą yra ribojama civilinio proceso teisės normų. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Iš esmės tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialinės ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus. Vien materialinės teisės normų pažeidimo atveju apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas bei įstatymo įgaliotas ištaisyti padarytą pažeidimą pats, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nutartyje privalo nurodyti taikomą, CPK nustatytą teisinį pagrindą bei jį motyvuoti, t. y. pagrįsti jo egzistavimą konkrečios bylos atveju.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Polygrade L.L.C.“ ir kt. v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. personalinė įmonė „RBPĮ“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005; ir kt.), kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Išvadą dėl šioje proceso teisės normoje nustatytų jos taikymo sąlygų egzistavimo apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, motyvuodamas sprendimą nesivadovavo CPK 270 straipsnio 4 dalimi, nevertino įrodymų pakankamumo, nepagrįstai atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir įvertinti įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo aspektu, sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, yra abstrakti ir nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą jo atitikties CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimams aspektu, skundžiamoje nutartyje nekonstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, t. y. nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nurodyti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu padaryti CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimai bei įrodymų pakankamumo nevertinimas nekvalifikuotini kaip pagrindžiantys išvadą dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų jo taikymo sąlygų egzistavimo, nes jie nepatvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti tokius kaip aptarti, skundžiamoje nutartyje nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad yra būtina, gali pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, o pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teisme netaikoma naujų įrodymų pateikimo galimybės ribojimo taisyklė tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teisme įrodymai įvertinami pagal tas pačias taisykles kaip ir pirmosios instancijos teisme. Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir įvertinti įrodymų visumą, turėjo teisinį pagrindą pats išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą bei ją ištirti ir įvertinti kartu su įrodymų visetu. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje nėra motyvuojama tuo, jog išreikalavus ikiteisminio tyrimo medžiagą byla apeliacinės instancijos teisme turės būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Dėl to skundžiamos nutarties motyvai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir įvertinti įrodymų visumą, nekvalifikuotini kaip pagrindžiantys išvadą dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų jo taikymo sąlygų egzistavimo, nes jie nepatvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nesant tam pagrindo sprendė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, ir be pagrindo taikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tik formaliai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktiką ir nuo jos nukrypo. Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti teiginiai apie pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus bei tolimesnio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme vertinimą neteikia teisinio pagrindo kitaip vertinti skundžiamą nutartį ir padaryti kitokią, nei pirmiau minėta, išvadą.

Nustatyti pažeidimai teikia pagrindą naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, byla perduotina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas