Civilinė byla Nr. 3K-3-167/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
50.11.2, 30.4.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams E. T., J. V. K., E. K. dėl iškeldinimo iš buto ir pagal E. T. priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį; tretieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, VšĮ „Vilniaus butai“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė teismo iškeldinti atsakovus J. V. K., E. K., E. T. su dviem nepilnamečiais vaikais bei visu jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskebtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Prašymo faktinis pagrindas – šios aplinkybės: Vilniaus miesto tarybos 1992 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 163 Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatą, esantį (duomenys neskebtini), kurio bute Nr. (duomenys neskebtini) tuo metu gyveno nuomininkė atsakovė J. V. K. su šeima. Pagal atsakovų pasirinktą ir 2004 m. liepos 30 d. suteiktą valstybės garantiją, valstybė įsipareigojo buto, esančio (duomenys neskebtini), nuomininkui ir jo šeimos nariams kompensuoti 102 000 Lt gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų, o šie – išsikelti iš nuomojamo buto per įstatyme nustatytą terminą. Valstybės garantija buvo įvykdyta 2004 m. gruodžio 9 d., deponuojant lėšas notaro depozitinėje sąskaitoje, tačiau atsakovai neišsikėlė iš nuomojamo buto (duomenys neskebtini). Šis butas atsakovams išnuomotas vykdant Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 22 d. sprendimą iškeldinti ieškovus iš Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskebtini), ir įpareigoti Vilniaus m. savivaldybę suteikti jiems kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą. Ieškinio juridinis pagrindas - Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 12 dalis, pagal kurią, įvykdžius valstybės garantiją, valstybės garantijos turėtojas per 4 mėnesius privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas ir kitas patalpas, ir CK 6.613 straipsnis, pagal kurį, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui nuomotojo reikalavimu iš jos neišsikėlę nuomininkas ir jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai iškeldinami, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Atsakovė E. T. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ja buto, esančio (duomenys neskebtini), nuomos sutartį, motyvuodama, kad sprendžiant šią bylą turėtų būti taikomi socialinio būsto nuomą reglamentuojantys įstatymai, nes atsakovė viena išlaiko du nepilnamečius vaikus, jos pajamos nedidelės, o valstybės garantijos įvykdymas neužkerta kelio asmeniui ar šeimai pasinaudoti valstybės teikiamomis lengvatomis pagal Valstybės paramos būstui įsigyti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 8 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, iš buto (duomenys neskebtini) jie yra išsikėlę, o į butą, esantį (duomenys neskebtini), nuosavybės teisės niekam neatkuriamos, todėl iškeldinimas iš šio buto nepagrįstai siejamas su Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi.
Ginčas byloje kilo dėl teisės normų, nustatančių garantijas nuomininkams, gyvenantiems patalpose, į kurias buvusiems savininkams atkurtos nuosavybės teisės, aiškinimo ir taikymo, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino: nusprendė iškeldinti J. V. K., E. K., E. T. su nepilnamečiais vaikais ir visu jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskebtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; E. T. priešieškinį atmetė; sprendimo dalies dėl iškeldinimo vykdymą atidėjo iki 2008 m. gruodžio 30 d. Teismas nurodė, kad visi atsakovai 2003 m. lapkričio 30 d. pasirašė prašymą dėl garantijos pasirinkimo. Atsakovai pasirinko garantiją „Ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų vertės“. 2004 m. gruodžio 9 d. atsakovams, kaip savininkui grąžinto buto, esančio (duomenys neskebtini), gyventojams, įvykdyta valstybės garantija – kompensuotos 102 000 Lt gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos. Valstybei įvykdžius garantiją, atsakovai per 4 mėnesius privalėjo atlaisvinti patalpas, tačiau nevykdo įstatymo reikalavimo, todėl teismas sprendė, kad, vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi ir CK 6.613 straipsniu, yra pagrindas iškeldinti atsakovus, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepagrįstai buto (duomenys neskebtini), nuomą atriboja nuo jiems suteiktos valstybės garantijos. Atsakovai buvo buto (duomenys neskebtini), nuomininkai, o šį grąžinus religinei bendruomenei, pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 straipsnį jiems privalėjo būti išduotas valstybės garantinis dokumentas. Ta aplinkybė, kad, butui tapus avariniu, Vilniaus miesto savivaldybė teismo sprendimu buvo įpareigota atsakovams suteikti kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą, negali turėti įtakos valstybės garantijos vykdymui. Teismas konstatavo, kad akivaizdu, jog valstybės garantija vykdoma dėl religinei bendruomenei priklausančio buto (duomenys neskebtini), grąžinimo.
Dėl E. T. priešieškinio teismas pažymėjo, kad ji nesikreipė į savivaldybę dėl socialinio būsto suteikimo Valstybės paramos būstui įsigyti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovei išnuomoti butą (duomenys neskebtini), kaip socialinį būstą, juolab kad Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo. Teismas pabrėžė, kad E. T. būstui įsigyti nepanaudojo garantijos lėšų, nesinaudojo kreditavimo paslaugomis, nors turi darbą bei nuolatines pajamas, ir sprendė, kad priešieškinis neįrodytas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą panaikino ir dėl ieškinio reikalavimų dalies priėmė naują sprendimą – Vilniaus m. savivaldybės administracijos ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos (duomenys neskebtini), atmetė; bylos dalį dėl priešieškinio perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovai kaip nuomininkai gyveno (duomenys neskebtini), namas Vilniaus m. tarybos 1992 m. gruodžio 23 sprendimu buvo grąžintas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai. Tuo metu galiojo įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 21 straipsnio 5 ir 6 dalyse buvo reglamentuotos garantijos nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose: teisė neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis. Teisinis santykis, kurio dalyviai - buvęs savininkas, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, vietos savivaldos institucija, atkurianti nuosavybės teises ir įsipareigojanti aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomininkus, nuomininkai, į kurių nuomojamas gyvenamąsias patalpas atkuriamos nuosavybės teisės – susiklostė esant pirmiau nurodytam teisiniam reglamentavimui. Kompensacijų įstatymas tuo metu dar negaliojo. Šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra tai, kad Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas kitoje civilinėje byloje 1999 m. sausio 22 d. priimtu sprendimu iškeldino ieškovus iš Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskebtini), įpareigojant Vilniaus m. savivaldybę suteikti jiems kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą. Šios aplinkybės reiškia, jog minėtas teisinis santykis: turto savininkas – savivaldybė – nuomininkas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pakeistas: savininko reikalavimą dėl nuomininkų iškeldinimo patenkinus, nuosavybės atkūrimo teisinis santykis buvo transformuotas į savivaldos institucijos pareigą suteikti gyvenamosios patalpos nuomininkams kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą. Teismo sprendimas buvo įgyvendintas, nuomos santykiai, sieję atsakovus su grąžinta nuosavybe, pasibaigė ir tarp savivaldos institucijos bei nagrinėjamos bylos atsakovų įvykdžius teismo sprendimą susiklostė nauji teisiniai santykiai – dėl buto (duomenys neskebtini), nuomos. Ieškovas atsakovų iškeldinimo iš buto (duomenys neskebtini), faktinį pagrindą sieja su garantijos, susijusios su butu (duomenys neskebtini), įvykdymu, tačiau Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies pagrindu atsakovai galėtų būti iškeldinti būtent iš grąžintos savininkui gyvenamosios patalpos (t. y. (duomenys neskebtini)), o atsakovų teisinis santykis dėl šio buto yra pasibaigęs. Dėl to atsakovų iškeldinimas iš buto (duomenys neskebtini), ieškinyje nurodytu faktiniu bei teisiniu pagrindu yra negalimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies taikymo.
Pasisakydamas dėl priešieškinio, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 22 d. sprendimu savivaldybė įpareigota atsakovams suteikti kitas gyvenamąsias patalpas dėl jų iškeldinimo iš buto (duomenys neskebtini), nesiejant su jokiu terminu (apibrėžtu konkrečia data ar įvykiu), kuriam ši gyvenamoji patalpa turėtų būti suteikiama. Nuomininkai, kreipdamiesi į teismą dėl Vilniaus m. savivaldybės įpareigojimo suteikti jiems kitas gyvenamąsias patalpas, siekė įgyvendinti įstatymuose nustatytas garantijas - kad jie būtų aprūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis ar jiems kitokiu būdu būtų kompensuojamas turimos gyvenamosios patalpos netekimas. Teismas, nagrinėdamas priešieškinio reikalavimus, į šias reikšmingas faktines aplinkybes visiškai neatsižvelgė, jų nevertino būtent ginčo gyvenamosios patalpos suteikimo aplinkybių kontekste. Garantiją, kurios pagrindu ieškovas reiškė reikalavimą iškeldinti iš buto (duomenys neskebtini), atsakovai, kaip buto (duomenys neskebtini) nuomininkai, pasirinko tik 2003 m. gruodžio 2 d., nors tuo metu jie jau buvo iškeldinti iš šios gyvenamosios patalpos, t.y. nebebuvo jos nuomininkai. Tuo tarpu bent jau tuo aspektu, kad patys atsakovai buvo kreipęsi į teismą su reikalavimu suteikti jiems kitas gyvenamąsias patalpas, galima manyti, jog jų pasirinkta garantijos forma (tada, kai jie kreipėsi į teismą dėl jos įgyvendinimo) buvo susijusi būtent su nuomos santykiais kitoje vietoje, ir tokio pobūdžio garantija priimant teismo sprendimą bei išnuomojant kitą gyvenamąją patalpą iš dalies buvusi įvykdyta. Tačiau nuomos santykių garantija negali būti pripažįstama įvykdyta tuo aspektu, kad su nagrinėjamos bylos atsakovais buvo sudaryta tik terminuota nuomos sutartis, be to, nebuvo išspręstas nuomos kompensavimo klausimas (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kolegija konstatavo, kad, pirmosios instancijos teismui neatsižvelgus į reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su gyvenamosios patalpos (duomenys neskebtini), išnuomojimo ir valstybės garantijos pasirinkimo bei įvykdymo aplinkybėmis, reikalavimas dėl nuomos sutarties sudarymo galėjo būti išspręstas neteisingai. Kolegija pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, būtina aiškintis, kokia buvo tikroji visų atsakovų valia, kreipiantis į teismą dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo, pildant prašymą dėl garantijos pasirinkimo kaip buto (duomenys neskebtini) nuomininkams, priimant valstybės suteiktą garantiją - kompensaciją, ar buto nuoma neturėtų būti vertinama kaip vienas iš garantijos įvykdymo etapų ir, jeigu taip, kokiu būdu ši garantija turėtų būti įgyvendinta iki galo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nes šis reglamentavo valstybės garantijų išdavimą tik nuomininkams, kurie gyveno buvusiems savininkams - piliečiams, o ne religinėms bendruomenėms ar bendrijoms grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Valstybės pareiga išduoti valstybės garantinį dokumentą – valstybės garantiją - nuomininkams, gyvenantiems tokiose patalpose, buvo įtvirtinta tik 2003 m. spalio 31 d. pakeistame Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje. Atsakovai, nors jiems jau buvo suteikta gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskebtini), 2003 m. lapkričio 30 d. prašymu dėl valstybės garantijos pasirinkimo išreiškė valią gauti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensaciją, neviršijančią nuomojamų patalpų vertės. Taigi atsakovai pareiškė savo valią gauti valstybės garantiją į kompensaciją už nuomotas patalpas, esančias (duomenys neskebtini), nors bylos šalių nuomos teisiniai santykiai dėl šių patalpų jau buvo pasibaigę. Tokiu būdu atsakovai ne tik įgijo kitą gyvenamąją patalpą, kurioje gyveno (duomenys neskebtini), bet ir pareiškė teisę į valstybės garantiją kaip religinei bendruomenei grąžintų patalpų nuomininkai. Kartu jie pripažino, kad teisinis santykis tarp jų, kaip patalpų, esančių (duomenys neskebtini), nuomininkų ir Vilniaus miesto savivaldybės yra nepasibaigęs. Vilniaus apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovai buto, esančio (duomenys neskebtini), nuomos termino nesiejo su valstybės garantijos įvykdymo terminu. Vilniaus miesto savivaldybei sumokėjus kompensacijos sumą, jos įsipareigojimai buvo įvykdyti, o atsakovai, neišsikėlę iš nuomojamų patalpų, savo įsipareigojimų neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs bylai esminę reikšmę turinčių aplinkybių, priėmė neteisėtą sprendimą.
2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisinis santykis tarp atsakovų ir Vilniaus miesto savivaldybės dėl patalpų, esančių (duomenys neskebtini), nuomos yra pasibaigęs. Tokiu atveju teismas turėjo padaryti išvadą, kad atsakovams neturėjo būti išduota valstybės garantija, į kurią teisė atsirado tik 2003 m. spalio 31 d. pakeitus Kompensacijų įstatymo 9 straipsnį, tačiau tokios išvados nepadarė, bet nurodė aiškintis, ar buto nuoma neturėtų būti vertinama kaip vienas iš garantijos etapų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštarauja vieni kitiems.
3. CPK 327 straipsnyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į apeliacijos prigimtį, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, užtikrinti kuo operatyvesnį teismo procesą, apeliacinės instancijos teismas šią teisę gali įgyvendinti tik išimtiniais, CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose nustatytais pagrindais. Bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turėjo pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme padarytus pažeidimus, o grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo, sudarė galimybę procesui vilkinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė E. T. prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jai iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Nėra teisės normos, kurioje nustatyta, kad garantijos įvykdymas yra nuomos (ne dėl patalpų, grąžintų savininkams) santykių su savivaldybe pasibaigimo pagrindas. Kasatorius, pareiškęs reikalavimą iškeldinti atsakovus, rėmėsi vienintele teisės norma – Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi. Ši norma negali būti taikoma kaip pagrindas iškeldinti nuomininkus, negyvenančius teisėtiems savininkams grąžintose patalpose. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodyta teisės norma šioje byloje nėra iškeldinimo pagrindas, ir atmetė ieškinį.
2. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylos dalį nagrinėti iš naujo, pažeidė proceso teisės normas, yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kodėl bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme remiantis byloje pateiktais įrodymais, kokių įrodymų nėra ir kokius įrodymus būtina įvertinti iš naujo. Šis teismo nurodytas bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindas atitinka nurodytąjį CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuomininkų iškeldinimo valstybei įvykdžius garantiją,
nustatytą Kompensacijų įstatyme
Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime pažymėjo, kad okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atkūrimas neišvengiamai veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintuose namuose, teisėti interesai. Būtinybę derinti gyvenamųjų patalpų nuomininkų ir savininkų teisių apsaugą ne kartą savo praktikoje pabrėžė ir Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. rugsėjo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. Č. S., bylos Nr. 3K-3- 1170/2001; 2003 m. gegužės 29 d. nutartį priimtą civilinėje byloje H. Z., T. O. v. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, A. M., J. M. ir kt. bylos Nr.3K-7-548/2003). Šiose nutartyse kaip vienas iš tokio derinimo būdų nurodytas savininkų nuosavybės teisės suvaržymas, suteikiant nuomininkams garantijas naudotis esamu būstu, kol pastarieji bus aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Taip valstybė, atkurdama nuosavybės teises ir tokiu būdu apgindama savininko teises, prisiima pareigą užtikrinti, jog grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą taip pat nebus pažeistos. Nors tokios išvados padarytos aiškinant įstatymus, reglamentuojančius nuomininkų, gyvenančių piliečiams grąžintinuose namuose, teisių apsaugą, jos taikytinos ir sprendžiant ginčą dėl nuomininkų, gyvenusių religinėms bendrijoms grąžintuose gyvenamuosiuose namuose.
Byloje nustatyta, kad atsakovai gyveno name, kuris Vilniaus miesto tarybos 1992 m. gruodžio 23 d. sprendimu buvo grąžintas Vilniaus evangelikų - liuteronų bažnyčiai. Tuo metu religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo 1990 m. vasario 14 d. įstatymas „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Pagal nurodyto įstatymo 3 dalį iš grąžintų pastatų iškeldinamiems piliečiams turėjo būti suteiktos kitos tinkamos patalpos. Tai reiškia, kad religinėms bendrijoms priklausę gyvenamieji namai (jų dalys), kuriuose gyvena nuomininkai, savininkams buvo grąžinami su apribojimais. Įstatymu iškeldinimo terminai nustatyti nebuvo, svarstyti galimybes grąžinti religinėms bendruomenėms turtą ir spręsti gyventojų buitines, socialines bei kitas problemas buvo pavesta savivaldos institucijoms. 1995 m. kovo 21 d. buvo priimtas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, kuris gyvenamųjų namų, jei juose gyvena nuomininkai, grąžinimą natūra religinėms bendrijoms leido tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas, ir tik pagal prašymus, pateiktus iki šio įstatymo įsigaliojimo (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 15 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal šį įstatymą religinėms bendrijoms grąžintų patalpų nuomininkai, sudarę nuomos sutartis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turėjo teisę ir toliau nuomoti šias patalpas iki sutartyse nustatyto termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip penkerius metus (11 straipsnis). 1990 m. vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nuomininkams nustatyta garantija atitiko garantijos atsakovams įgyvendinimo metu galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnyje nustatytą garantiją - neatlyginamai suteikti kitas gyvenamąsias patalpas. Įstatymuose vartojamos sąvokos „kitos tinkamos patalpos“, „kitos gyvenamosios patalpos“ turėtų būti suprantamos kaip lygiavertės turėtosioms, nepabloginančios jose gyvenusių asmenų padėties, nes tik taip gali būti realiai užtikrintas nuomininkų teisių gynimas. Nustatant patalpų lygiavertiškumą svarbu įvertinti ne tik techninius parametrus (gyvenamųjų patalpų plotas, šildymo, apsirūpinimo vandeniu būdai ir kt.), bet ir teisinius aspektus (bendro naudojimo patalpų buvimas, naudojimosi pagrindas, terminas ir kt.).
Garantijų atsakovams įgyvendinimas buvo sprendžiamas teisminiu būdu ir Vilniaus m. 3-čiojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 22 d. sprendimu Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota įvykdyti būtent prieš tai aptartą garantiją – suteikti atsakovams kitą, tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą. Vykdydama teismo sprendimą Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. gruodžio 5 d. sprendimu nusprendė vieneriems metams išnuomoti atsakovams butą, esantį (duomenys neskebtini). Gyvenamosiomis patalpomis religinei bendrijai grąžintame name atsakovai naudojosi pagal neterminuotą nuomos sutartį, teismo sprendimu Vilniaus miesto savivaldybė įpareigota suteikti atsakovams kitą tinkamą gyvenamąją patalpą neterminuotai (terminas nenurodytas), todėl terminuotos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymas negali būti pripažintas nei tinkamu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 1999 m. sausio 22 d. sprendimo, nei valstybės garantijos įvykdymu. Be to, visiems piliečiams buvo suteikta teisė pirkti vienintelį nuomojamą būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą, o atsakovai dėl užsitęsusių iškeldinimo ir kito buto išnuomojimo procedūrų nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatyme nustatyta teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą. Užtikrinant asmenų lygybės įstatymui principo įgyvendinimą, šios galimybės praradimą tokiems nuomininkams turėtų kompensuoti valstybės garantija. Pažymėtina, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje išvardytos garantijos, nustatančios kitos gyvenamosios patalpos įsigijimą nuosavybėn ar nuomai lengvatinėmis sąlygomis, ne tik užtikrina nuomininkų aprūpinimą kitu būstu, bet ir nustatytomis įsigijimo lengvatomis kompensuoja jų prarastą galimybę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Išnuomojant atsakovams butą, esantį (duomenys neskebtini), religinėms bendruomenėms ar bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams Kompensacijų įstatymas jau turėjo būti taikomas (2002 m. liepos 24 d. įsigaliojo 2002 m. liepos 4 d. įstatymas Nr. IX-1035, kuriuo buvo papildytas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 straipsnis ir nustatyta, kad garantijos tokiems nuomininkams vykdomos pagal Kompensacijų įstatymą). Taigi ir dėl šios priežasties negali būti pripažįstama, kad atsakovams išnuomojus ginčo butą, valstybės garantija įvykdyta tinkamai. Taip šiuos santykius garantijos įvykdymo tinkamumo aspektu vertino ir bylos šalys, nes atsakovams jau po terminuotos buto nuomos sutarties sudarymo buvo pasiūlyta pasirinkti vieną iš garantijų, įtvirtintų Kompensacijų įstatyme, o jie išreiškė savo valią, pasirinkdami garantiją – kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimą. Byloje nustatyta, kad garantija buvo pasirenkama ir garantinis dokumentas atsakovams išduotas kaip buto, esančio (duomenys neskebtini), nuomininkams, tuo taip pat pripažįstant, kad garantija iškeldintiems iš šio buto nuomininkams nėra įvykdyta. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad butas (duomenys neskebtini), buvo avarinės būklės, todėl atsakovų gyvenimas jame iki tinkamo valstybės garantijos įvykdymo galėjo kelti grėsmę jų saugumui. Dėl išdėstytų argumentų nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sudarius buto, esančio (duomenys neskebtini), nuomos sutartį, pasibaigė santykiai, sieję atsakovus su religinei bendruomenei grąžinta nuosavybe, o vietoj jų atsirado nauji kito buto nuomos santykiai. Šis butas buvo išnuomotas vietoj turėtojo (duomenys neskebtini), nuomos santykiai buvo laikino pobūdžio ir turėjo tęstis iki atsakovų pasirinktos garantijos įvykdymo.
Teismas nustatė, kad atsakovų pasirinkta valstybės garantija įvykdyta - nuomotų pastatų vertę atitinkanti kompensacija, atsakovams per du mėnesius nuo pranešimo apie jiems skiriamas lėšas gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidoms kompensuoti gavimo dienos nepasirinkus gyvenamųjų patalpų, pervesta į notaro depozitinę sąskaitą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų, neviršijančių valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, kompensavimo nuomininkams tvarkos aprašo 7 punktas). Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio (2004 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. IX-2393 redakcija) 12 punktą nuomininkai, kuriems skirtos lėšos gyvenamojo būsto įsigijimui kompensuoti, privalo per 4 mėnesius nuo valstybės garantijų įvykdymo dienos patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas, o neįvykdę šios sąlygos – iškeldinami iš turėtų gyvenamųjų patalpų, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.613 straipsniu.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, dėl to be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio, todėl ši apeliacinio teismo sprendimo dalis naikintina.
Dėl galimybės sudaryti neterminuotą gyvenamųjų patalpų sutartį
Atsakovė E. T. priešieškiniu prašė įpareigoti atsakovą sudaryti su ja buto, esančio (duomenys neskebtini), socialinio būsto nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė neatitinka reikalavimų ir sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnyje, bei nesilaikė šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytos tvarkos ir priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su išvada dėl socialinio būsto nuomos sutiko, tačiau bylą dėl priešieškinio dalies perdavė nagrinėti iš naujo, nurodęs patikrinti, ar nėra pagrindo sudaryti su atsakovais nuomos sutartį vykdant vieną iš garantijų, nustatytų Kompensacijų įstatymo 11 straipsnyje (2 dalies 5 punktas), terminuotos nuomos sutarties sudarymą vertinant kaip dalinį šios garantijos įvykdymą. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Garantijų teikimo ir vykdymo tikslas – užtikrinti nuomininkams teisę įsigyti kitą gyvenamąją patalpą vietoje grąžintosios savininkams, o iki šios teisės įgyvendinimo gyventi grąžintinose patalpose, bet tai negali būti priemonė nuomininkų padėčiai ir gyvenimo sąlygoms pagerinti. Kolegija, kaip jau nurodyta pirmiau, sutinka su Apeliacinio teismo išvada, kad dėl atsakovų valstybės garantija, sudarius terminuotą buto nuomos sutartį, nebuvo įvykdyta, tačiau atsakovai jau yra ne tik pasirinkę garantiją – būsto įsigijimo išlaidų kompensavimą, jos neginčija, neprašo pakeisti kita garantija, bet ši garantija jau yra įvykdyta. Esant tokiai situacijai kitos garantijos vykdymas negalimas. Dėl to ir ši Apeliacinio teismo sprendimo dalis naikintina.
Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, panaikinus Apeliacinio teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje byloje atleistas, todėl 100 Lt žyminio mokesčio suma už kasacinį skundą priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų J. V. K., E. K., E. T., 100 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
