K. N. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-17/2011

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.25.4.1

2.6.7.1

2.6.7.6 (S)

2011 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,

nukentėjusiajam Z. K.,

nuteistajam K. N.,

žodinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. ir nukentėjusiojo Z. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. N. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 3900 Lt (30 MGL) dydžio bauda.

Z. K. iš UADB „Lietuvos draudimas“ priteista 343,37 Lt turtinei žalai atlyginti ir 3452,80 Lt neturtinei žalai atlyginti. Z. K. iš K. N. priteista 6547,20 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt proceso išlaidų.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartis, kuria:

1) Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendis pakeistas: Z. K. iš UADB „Lietuvos draudimas“ priteista neturtinės žalos atlyginimo suma sumažinta iki 2340 Lt;

2) nuteistojo K. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. N. nuteistas už tai, kad jis 2009-05-25 apie 18.57 val., Vilniuje, Klinikų ir Antakalnio gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „Renault Safrane“, v.n. (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų „Kelių eismo taisyklių“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-07-16 nutarimo Nr. 768 redakcija; toliau – KET)) 81 punkto, kuriame nurodyta, kad jeigu sankryžoje ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę, vairuotojams leidžiama sukti į dešinę ir degant draudžiamam šviesoforo signalui, tačiau jie privalo duoti kelią ir nesudaryti pavojaus kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems, reikalavimus; atlikdamas posūkį į dešinę įvažiavo į reguliuojamą pėsčiųjų perėją, degant raudonam šviesoforo signalui, bet ties šviesoforu esant pritvirtintai į dešinę nukreiptai žaliai rodyklei, nedavė kelio į perėją, degant žaliam šviesoforo signalui, įžengusiam Z. K. ir jį partrenkė; dėl to Z. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniame skunde nuteistasis K. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė įstatymus, pažeidė procesines teisės normas, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, teismas buvo šališkas. Nuteistasis ginčija savo kaltę, teigdamas, kad jis nepažeidė KET 81 punkto reikalavimų, o byloje esantys duomenys rodo, kad jo kaltės dėl įvykusio eismo įvykio nėra. Pats nukentėjusysis, būdamas neblaivus, kaip skunde nurodo kasatorius, pažeidė KET 49 punkto reikalavimus, todėl ir įvyko eismo įvykis, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė. Nuteistojo manymu, buvo būtina nustatyti, ar nukentėjusiojo Z. K. neblaivumo būsenoje atlikti veiksmai yra pagrindinė eismo įvykio priežastis, tačiau nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismai to netyrė. Nuteistasis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2009 m. birželio 10 d. apžvalga Nr. 30, teigia, kad teismas neteisingai išaiškino ir taikė BK 281 straipsnio 1 dalį, nes KET 81 punkto reikalavimų jis nėra pažeidęs.

Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Nuteistasis teigia, kad teismas pažeidė pareigą būti nešališku, kadangi, priimdamas nuosprendį, rėmėsi išimtinai kaltinamais bylos duomenimis ir atsisakė tirti teisinančias bylos aplinkybes. Teismas, pasak nuteistojo, rėmėsi vien nukentėjusiojo Z. K., jo draugo V. S. bei nukentėjusiojo iniciatyva kviestų liudytojų A. L. ir J. M. parodymais. Kasatoriaus manymu, vertinant nukentėjusiojo parodymus, turi būti atsižvelgta į tai, kad jis yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Be to, remtis tik Z. K. ir V. S. parodymais negalima, nes šiuos asmenis sieja ilgalaikė pažintis bei darbiniai pavaldumo santykiai, tačiau teismai, pasak nuteistojo, į tai neatsižvelgė, nepatikrino šių įrodymų tikrumo remdamiesi kitais bylos duomenimis. Kasatoriaus atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų A. L. ir J. M. parodymai kelia abejonę, todėl, kad šie asmenys kaip įvykio liudytojai nebuvo užfiksuoti eismo įvykio vietoje. Minėtų liudytojų parodymų netikslumą, kasatoriaus teigimu, rodo jų pateiktų faktų tarpusavio nesuderinamumas bei prieštaravimai tarp paties Z.K. ir liudytojos J. M. parodymų. Šie prieštaravimai, anot nuteistojo, parodo, kad liudytojų A. L. ir J. M. parodymai nebuvo tikrinami pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nuteistasis ginčija teismo išvadą, kad pėsčiųjų perėjoje buvo geras Antakalnio gatvės matomumas, nes tokiam teiginiui prieštarauja byloje esantys duomenys. Kasatorius teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neįvertino, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos įstatymo garantuojamos procesinės teisės, nes nebuvo suteiktos vertėjo bei gynėjo paslaugos, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti reikalingi procesiniai veiksmai, tokie kaip: akistata su Z. K., eismo įvykio vietos apžiūra, Z. K. girtumo poveikio eismo įvykiui nustatymas.

Teismo šališkumą, pasak kasatoriaus, patvirtina nepagrįstas ir neteisėtas prašymų atmetimas apklausti liudytojus D. Ž. ir R. Ž., tyrėją I. G., prašomos atlikti ekspertizės neatlikimas, o pasitenkinimas nekompetentingo specialisto apklausa. Kasatorius skunde nurodo, kad teismas nepasisakė ir dėl transporto priemonės techninės būklės patikrinimo dokumentų, kurie paneigia aplinkybę, kad Z. K. buvo stumiamas nuteistojo automobiliu, ir atmėtė nuteistojo prašymą dėl išreikalavimo dokumentų, kurie patvirtintų ar paneigtų civilinio ieškinio dydžio pagrįstumą. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad, dar neprasidėjus 2009 m. spalio 13 d. teismo posėdžiui, nedalyvaujant prokurorui, teismas priėmė civilinį ieškinį. Dėl minėtų aplinkybių, kasatoriaus manymu, teismas pažeidė šalių rungimosi, lygiateisiškumo principus bei jo kaip kaltinamojo teises, numatytas BPK 22 straipsnyje. Teismo nešališkumą, anot kasatoriaus, paneigia teisėjo Aleno Piesliako ankstesnė veikla valstybės vidaus reikalų sistemoje, kurioje yra dirbęs ir nukentėjusysis Z. K.. Dėl šios aplinkybės galima pagrįstai abejoti teisėjo nešališkumu, priimant nuosprendį ir patenkinant visus nukentėjusiojo reikalavimus. Be to, nuteistasis skunde pažymi, kad jis teisėjui pareiškė nušalinimą, tačiau šis atsisakė nusišalinti. Kasatoriaus manymu, pareikštas nušalinimas lėmė didesnės, negu siūlė prokuroras, bausmės paskyrimą, kadangi skirdamas bausmę teismas nepateikė motyvų, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalis. Kasatorius nurodo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. baudžiamąją bylą Nr. 1A-697-379/2009, kurioje, esant panašioms aplinkybėms, teismas paskyrė 6 MGL dydžio baudą, todėl, pasak nuteistojo, šioje byloje teismas pažeidė lygybės principą, nes jam paskyrė žymai didesnę baudą. Kasatoriaus manymu, teismas nesivadovavo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais, civilinis ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl turėjo būti atmestas.

Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus ir jo skunde nurodytus pažeidimus, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nenurodė jokių naujų argumentų, o tik perkėlė į nutartį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio fragmentus. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo manymu, privalėjo nustatyti, ar nuteistasis pažeidė KET 81 punkto reikalavimus, ar dėl to kilo baudžiamajame įstatyme numatyti neigiami padariniai ir ar nukentėjusysis Z. K. laikėsi KET 49 punkto reikalavimų, tačiau teismas tirti šias aplinkybes atsisakė. Nuteistasis skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje teigia, jog nuteistais keitė savo poziciją dėl įvykio aplinkybių, tačiau, pasak nuteistojo, jis paaiškinimų apie įvykio aplinkybes nekeitė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad jis pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, kadangi tai, jog jis gailisi ir teigia buvęs nepakankamai atidus, nereiškia, kad dėl eismo įvykio yra kaltas būtent jis.

Kasaciniame skunde nukentėjusysis Z. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartį ir priteisti jam iš UADB „Lietuvos draudimas“ 343,37 turtinės žalos atlyginimo ir 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš nuteistojo K. N. priteisti 654,20 neturtinės žalos atlyginimo, taip pat jo naudai priteisti 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Skunde nukentėjusysis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo sumažino iš civilinio atsakovo UADB „Lietuvos draudimas“ priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 2340 Lt, vadovaudamasis tik civilinio atsakovo UADB „Lietuvos draudimas“ argumentais bei Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis (toliau - Taisyklės). Nukentėjusysis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2009, teigia, kad Taisyklės nėra tas dokumentas, kuriuo turi vadovautis teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį (šios Taisyklės yra skirtos draudikams apskaičiuoti draudimo išmokas ikiteisminėje draudimų santykių sferoje), be to, šių taisyklių 12.4. punktas numato, kad tais atvejais, kurių nenumato šių Taisyklių 12.1-12.3. punktai, atlygintinos neturtinės žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, atsižvelgdamas į nukentėjusiajam trečiajam asmeniui padarytos žalos pasekmes, nukentėjusiojo trečiojo asmens patirtų sužalojimų sunkumą, dydį, kokius nepatogumus nukentėjęs trečiasis asmuo patiria dėl sužalojimų, nukentėjusio trečiojo asmens patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias savybes, žalą padariusio asmens kaltę ir padarytos žalos dydį. Kasatorius mano, kad teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalies ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 11 straipsnio nuostatas, nes nebuvo atsižvelgta į Taisyklių 12.4 punkte numatytas aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad civilinės atsakomybės atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, t.y., žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Pasak nukentėjusiojo, remiantis CK 6.254 straipsnio 2 dalimi, draudėjas turi atlyginti žalą tiek, kiek jos nepadengia draudimo išmoka, o draudiko atlyginama žala nustatoma pagal draudimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pačią draudimo sutartį. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nepakeisdamas neturtinės žalos bendro dydžio 10000 Lt, tačiau neteisėtai sumažindamas iš civilinio atsakovo UADB „Lietuvos draudimas“ priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 2340 Lt, nepadidindamas priteistos neturtinės žalos dalies iš nuteistojo, iš esmės pažeidė nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) teises, BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir užkirsto kelią į 1112,80 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nukentėjusysis skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 106 straipsnio 2 dalies, 307 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatas, nes atsisakė priteisti nukentėjusiojo turėtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nors teisme buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis išlaidų buvimą bei išreikštas prašymas jas atlyginti.

Nuteistojo K. N. kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo Z. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nuteistojo K. N. kasacinio skundo

Nuteistasis K. N. savo kasaciniame skunde suformuluotą prašymą skundžiamus teismų sprendimus panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme grindžia tuo, kad, jo nuomone, šališkas pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie esminiai kasatoriaus K. N. skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjusio teisėjo Aleno Piesliako šališkumo klausimą K. N. kėlė dar proceso pirmosios instancijos teisme metu, pareikšdamas šiam teisėjui nušalinimą. Iš 2010 m. kovo 1 d. priimtos nutarties matyti, kad teisėjas A. Piesliakas jam pareikštą nušalinimą atmetė motyvuota nutartimi, o skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šį teisėjo sprendimą apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų teisėjo A. Piesliako šališkumą; tokių duomenų nenurodo ir nuteistasis savo kasaciniame skunde. Kaip teisėjo šališkumą patvirtinančias aplinkybes nuteistasis K. N. skunde nurodo tai, kad: teisėjas A. Piesliakas anksčiau yra dirbęs valstybės vidaus reikalų sistemoje, kurioje yra dirbęs ir nukentėjusysis Z. K.; teisėjas šališkai sprendė proceso metu pareikštus prašymus, nes visi nukentėjusiojo prašymai buvo patenkinti, o jo prašymai buvo nepagrįstai atmesti; teisėjas jam paskyrė didesnę, nei prašė prokuroras, bausmę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien ankstesnis teisėjo darbas vidaus reikalų sistemoje, kurioje yra dirbęs ir nuketėjusysis, nenustačius, kad šie asmenys tuomet bent jau buvo pažįstami, neduoda jokio pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Tokio pagrindo neduoda ir proceso dalyvių prašymų išsprendimas įstatyme numatyta tvarka, t. y. jų patenkinimas ar motyvuotas atmetimas. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 270 straipsnyje numatytos prašymų išsprendimo tvarkos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nuteistajam skiriamos bausmės rūšį ir dydį parinko, atsižvelgdamas į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje, 61 straipsnyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. šias BK normas, skirdamas K. N. bausmę, pritaikė tinkamai. Tinkamai taikant įstatymų reikalavimus paskirta bausmė (kad ir didesne, nei siūlė prokuroras), negali būti pagrindu spręsti apie teismo šališkumą.

Iš teismo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino, atsižvelgdamas į jų visumą, ir tik po to padarė atitinkamas išvadas apie bylai reikšmingas aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, priešingai, nei skunde teigia nuteistasis K. N., pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir nukentėjusiojo Z. K. veiksmus įvykio metu ir nustatė, kad jis KET pėstiesiems keliamų reikalavimų nepažeidė. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė BPK 20 straipsnyje nurodytus įrodymų tyrimui ir vertinimui keliamus reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis K. N. pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus (KET 81 punkto nuostatas), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo Z. K. sveikata. Teismo nustatytos aplinkybės visiškai atitinka BK 281 straipsnio 1 dalies dispoziciją, todėl kasatoriaus teiginys, kad taip kvalifikuojant jo veiksmus baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, yra nepagrįstas. Kasatorius savo skunde tvirtina, kad bylos aplinkybės nustatytos netinkamai, nes KET 81 straipsnio reikalavimų jis nėra pažeidęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiam teiginiui pagrįsti skirti nuteistojo K. N. kasacinio skundo argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismo išvadų apie bylos aplinkybes pagrįstumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka. Ši byla pagal nuteistojo skundą apeliacine tvarka jau išnagrinėta. Kasaciniame skunde nuteistasis K. N. tvirtina, kad jo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas išanalizavo neišsamiai, taip pažeisdamas BPK reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šis nuteistojo K. N. kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas, nes jo nepatvirtina bylos medžiaga. Iš nuteistojo K. N. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame apeliantas teigė, jog jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, jog tas teismas netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, nes KET 81 straipsnio reikalavimų jis nėra pažeidęs, o eismo įvykis įvyko dėl to, kad pats nukentėjusysis Z. K. pažeidė KET reikalavimus. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pagal nuteistojo K. N. skundą patikrinęs bylą apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas, kad šis teismas nepadarė BPK reikalavimų pažeidimų, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo K. N. apeliacinio skundo argumentus, t. y. įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą bylą patikrinti tiek kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Todėl kasatoriaus teiginys, kad į esminius jo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė, yra nepagrįstas.

Kasatorius K. N. savo skunde tvirtina, kad šioje byloje buvo pažeista jo teisė turėti vertėją, nes nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad K. N. pareiškė, jog lietuvių kalbą jis moka, kad parodymus duos šia kalba. Todėl tyrėjas neturėjo pagrindo kviesti vertėją. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vertėjas dalyvavo. Kasacinio proceso metu K. N. vėl pareiškė, kad vertėjas jam nereikalingas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad BPK 8 straipsnio 2 dalyje numatyta K. N. kaip proceso dalyvio teisė naudotis vertėjo paslaugomis nebuvo pažeista.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo K. N. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo Z. K. kasacinio skundo

Nuketėjusysis Z. K. savo reikalavimą skundžiamą apeliacinės instancijos tesimo nutartį pakeisti grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sumažino iš draudiko UADB „Lietuvos draudimas“ jam pirmosios instancijos teismo priteistą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti ir nepriteisė proceso išlaidų, kurias jis patyrė apmokėdamas jam atstovavusio advokato pagalbą. Su civilinio ieškinio išsprendimu susijusį reikalavimą nukentėjusysis kasaciniame skunde suformulavo, išvardindamas konkrečias pinigų sumas, kurios turėtų būti priteistos iš draudiko ir iš nuteistojo. Palyginus tas sumas su skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucine dalimi, matyti, kad nukentėjusysis faktiškai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo padarytą pakeitimą, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir palikti galioti tuo klausimu priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, be to, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šie nukentėjusiojo reikalavimai yra pagrįsti.

Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, Z. K. iš UADB „Lietuvos draudimas“ priteistą neturtinei žalai atlyginti pinigų sumą sumažinant iki 2340 Lt, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 12.1 punktu, kuriame nurodyta, kad laikino nedarbingumo atveju draudimo išmoka dėl patirtos neturtinės žalos nustatoma ir išmokama nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims po 20 Lt už kiekvieną nedarbingumo dieną, kol draudimo išmoka neviršija Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – TPVCAPD įstatymas) 11 straipsnyje numatytos maksimalios sumos dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Z. K. po autoįvykio nedarbingas buvo 117 dienų, todėl neturtinei žalai atlyginti iš UADB „Lietuvos draudimas“ jam priteistina ne 3 452,8 Lt, o tik 2 340 Lt. Kitą skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Tai reiškia, kad: apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl visos nukentėjusiajam priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio (buvo priteista 10 000 Lt), o taip pat sprendimą dėl šios pinigų sumos dalies, kuri priteista iš nuteistojo (6547,2 Lt); liko neišspręsta, kas turi atlyginti skirtumą, kuris atsirado, sumažinus iš draudiko priteistą pinigų sumą (3 452,8 Lt - 2 340 Lt = 1112,8 Lt).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jau vien dėl šios priežasties skundžiama nutartis yra ydinga, nes taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimą byloje pareikštą civilinį ieškinį išspręsti. Be to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir pats sprendimas sumažinti iš draudiko pirmosios instancijos teismo priteistą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti nėra teisingas. Neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 straipsnis, kurio antrojoje dalyje yra išvardinti tik kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Jokie to dydžio ribojimai (nurodant už vieną laikino nedarbingumo dieną nustatytiną maksimalią sumą ar kt.) šioje normoje nenumatyti. Todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti poįstatyminio akto, t. y. žemesnės juridinės galios akto (paminėto 2008 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 122), kuriame tokie apribojimai numatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio atsakovo UADB „Lietuvos draudimas“ pareigos atlyginti K. N. padarytą žalą pagrindas yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, taip pat 2001 m. birželio 14 d. TPVCAPD įstatymas. Nuo 2007 m. birželio 11 d. galioja šio įstatymo 11 straipsnio redakcija, pagal kurią draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui patirtą žalą ribojama šiomis sumomis: 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui. UADB „Lietuvos draudimas“, sudaręs su K. N. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, įsipareigojo eismo įvykio atveju atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, neviršijančią minėtų sumų, tarp jų ir neturtinę žalą, neviršijančią 1000 eurų (3 452,8 Lt) sumos. Nustatęs, kad nukentėjusiajam Z. K. padarytos neturtinės žalos dydis yra 10 000 Lt, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą iš draudiko jam priteisti maksimalią įstatymo numatytą sumą, o likusią sumą priteisti iš žalą padariusio asmens K. N.. Toks sprendimas atitinka tiek CK 6.254 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą, nuostatas, tiek teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2009). Todėl apeliacinės instancijos teismo padaryti pakeitimai naikintini, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo dėl civilinio ieškinio priimtą sprendimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusįjį Z. K. apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas S. Chiminas, kurio pagalbai apmokėti nukentėjusysis išleido 1000 Lt. K. N. priimtas apkaltinamais nuosprendis po apeliacijos liko galioti, todėl iš nuteistojo priteistinos nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1, 6 punktais, teisėjų kolegija

N u t a r i a:

Nuteistojo K. N. kasacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 15 d. nutartį pakeisti:

1) panaikinti jos dalį, kurioje Z. K. iš UADB „Lietuvos draudimas“ priteista neturtinės žalos atlyginimo suma sumažinta iki 2 340 Lt; palikti galioti be pakeitimų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendyje dėl Z. K. civilinio ieškinio priimtą sprendimą;

2) priteisti nukentėjusiajam Z. K. iš nuteistojo K. N. 1000 Lt jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis

Valerijus Čiučiulka