Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartotojo ir verslininko sąvokas ir notarinės sutarties pakeitimo formą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-82-1120/2024

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00215-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.5; 2.6.8.3; 2.6.8.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. S. ir D. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. S. ir D. S. ieškinį atsakovams D. S., Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarei Gražinai Kazlaučiūnienei dėl paskolos sutarties sąlygų panaikinimo ir vykdomojo įrašo dalies modifikavimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė Nijolė Jutkienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartotojo ir verslininko sąvokas ir notarinės sutarties pakeitimo formą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai D. S. ir D. S. patikslintu ieškiniu, pareikštu atsakovams D. S. ir Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarei G. Kazlaučiūnienei, prašė: 1) pakeisti 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą notarės G. Kazlaučiūnienės, nurodant, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra 14 500 Eur; 2) pripažinti nesąžininga ir negaliojančia 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutarties 2 punkto sąlygą; 3) pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis 2022 m. gegužės 23 d. vykdomajame rašte, išduotame notarės G. Kazlaučiūnienės, nustatytas sąlygas, kad 0,2 proc. dydžio delspinigiai skaičiuojami nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir 6 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

3. Ieškovai nurodė, kad su atsakovu D. S. 2018 m. sausio 11 d. sudarė paskolos sutartį. Paskolos sutarties 1 punkte nustatyta, kad ieškovai pasiskolina 50 000 Eur. Paskolos sutarties 2 punkte nustatyta, kad pasiskolintą sumą ieškovai įsipareigoja grąžinti atsakovui ne vėliau kaip po vienerių metų, t. y. iki 2019 m. sausio 11 d. Šiame punkte taip pat nustatyta, kad laiku negrąžinę paskolos ieškovai įsipareigoja mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas ieškovams priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka.

4. Notarė G. Kazlaučiūnienė 2022 m. gegužės 23 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriame nurodė, kad skolinio įsipareigojimo suma, arba nesumokėtos skolos dalies dydis, yra 50 000 Eur; įraše taip pat nurodyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai ir 6 proc. metinės palūkanos. Antstolė N. Jutkienė 2022 m. birželio 3 d. surašė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-22-92-8971, ieškovams nurodydama per 30 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 50 127,82 Eur skolą, 0,2 proc. dienos palūkanų normą nuo 50 000 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2019 m. sausio 12 d., 6 proc. metinę palūkanų normą nuo 50 000 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2019 m. sausio 12 d., ir 293,23 Eur vykdymo išlaidų, iš viso – 184 396,39 Eur.

5. Ieškovai paaiškino, kad 10 000 Eur paskolos sumos nėra gavę, o iš viso atsakovui pagal paskolos sutartį buvo grąžinta 25 500 Eur skolos suma per 5 kartus. Atsižvelgiant į tai, skolos likutis yra 14 500 Eur. Vykdomajame rašte klaidingai nurodyta, jog skolinio įsipareigojimo suma, arba nesumokėtos skolos dalies dydis, yra 50 000 Eur, o 0,2 proc. palūkanų norma nuo 50 000 Eur skaičiuojama nuo 2019 m. sausio 12 d., 6 proc. metinė palūkanų norma nuo 50 000 Eur skaičiuojama nuo 2019 m. sausio 12 d., nors paskolos sutartis raštu buvo pratęsta iki 2021 m. sausio 11 d., žodžiu – iki 2022 m. sausio 11 d.

6. Ieškovai nurodė, kad paskolos sutartį sudarė prisijungimo būdu. Atsakovas yra vartojimo ir kitoms reikmėms paskolas teikiantis šios srities profesionalas, o ieškovai – vartotojai, todėl taikytinos vartotojų teises reglamentuojančios teisės normos. Kadangi prievolė grąžinti paskolą buvo užtikrinta žemės ūkio paskirties žemės sklypo, gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato sutartine hipoteka, sutartis kvalifikuotina kaip su nekilnojamuoju turtu susijusi kredito sutartis pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą. Atsakovas neįvykdė šiame įstatyme įtvirtintos pareigos suteikti ne trumpesnį nei 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, skirtą informacija pagrįstam sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti. Be to, ieškovams nebuvo paaiškinta, koks konkretus paskolos sutarties sąlygų 2 ir 3.1 punktų poveikis, kaip konkrečiai bus skaičiuojamos palūkanos ir netesybos, kaip bus skirstomos įmokos, jeigu paskolą bus vėluojama grąžinti, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas netinkamai įvykdė pareigą informuoti kredito gavėjus. Atsakovas taip pat neįvertino ieškovų kreditingumo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pakeitė ieškovų D. S. ir D. S. bei atsakovo D. S. 2018 m. sausio 11 d. sudarytos paskolos sutarties, patvirtintos Klaipėdos miesto 9-ojo notaro biuro notarės Vaidos Meškės, notarinio registro Nr. VM9-84, 2 punkto sąlygą ir nustatė, kad laiku negrąžinę paskolos ieškovai įsipareigoja mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną; 2) pakeitė 2022 m. gegužės 23 d. vykdomajame rašte, išduotame notarės G. Kazlaučiūnienės, notarinio registro Nr. 2178, nustatytas sąlygas, panaikindamas nurodytas 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir patikslindamas 0,05 proc. delspinigių, kurie skaičiuotini nuo negrąžintos 50 000 Eur skolos dalies nuo 2022 m. sausio 12 d. iki visiško skolos grąžinimo, dydį; 3) priteisė iš ieškovų D. S. ir D. S. po 459,50 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą; priteisė ieškovui D. S. iš atsakovo D. S. 210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovei D. S. iš atsakovo D. S. 221 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovui D. S. iš atsakovės notarės G. Kazlaučiūnienės 47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovei D. S. iš atsakovės notarės G. Kazlaučiūnienės 51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 4) kitą ieškinio dalį atmetė.

8. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šalių sudarytai paskolos sutarčiai Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas netaikomas. Nurodė, kad, pagal šio įstatymo 3 straipsnio 11 dalį, kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. Atsakovas yra fizinis asmuo, taigi pagal aptariamą normą jis nėra kredito davėjas. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 23 dalį, paskolos davėjas – fizinis asmuo, kuris per tarpusavio skolinimo platformą teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą kredito gavėjui. Atsakovas ieškovams neteikė kredito per skolinimosi platformą, paskolos sutartis sudaryta raštu pas notarą, todėl atsakovas nėra ir paskolos davėjas, kaip tai apibrėžiama aptariamo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje.

9. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas yra medikas, kita veikla neužsiima, teismui paaiškino, jog per 10 metų laikotarpį yra suteikęs 3 paskolas iki 50 000 Eur, nusprendė, kad tokie sandoriai nelaikytini reguliaria komercine veikla, kurios pagrindu būtų galima spręsti dėl atsakovo, kaip sutarties šalies, pripažinimo verslininku. Teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis ir vartotojų teisių apsaugai skirti įstatymai šioje byloje netaikytini.

10. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. sausio 11 d. notarinės formos paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, jog 10 000 Eur suteikiami paskolos sutarties pasirašymo metu, o 2 punkte nurodoma, kad ieškovai paskolos sumą gavo. Paskolos sutartyje ieškovas D. S. savo ranka padarė įrašą „Penkis tūkstančius eur gavau“, o ieškovė D. S. savo ranka padarė įrašą „Penkis tūkstančius gavau“. Teismas nusprendė, kad tai įrodo faktą, jog atsakovas D. S. sutarties 1 punktą įvykdė ir 10 000 Eur pinigų sumą grynaisiais pinigais ieškovams perdavė, t. y. paskolos suma iš viso sudarė 50 000 Eur (40 000 Eur mokėjimo pavedimu ir 10 000 Eur grynaisiais pinigais).

11. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad ieškovų nurodytos sumos buvo sumokėtos jų nurodytu metu ir aplinkybėmis, t. y. kad paskolos sutartis iš pradžių 2019 m. sausio 11 d. pratęsta raštu iki 2020 m. sausio 11 d. ir už paskolos sutarties pratęsimą tą pačią dieną atsakovui grynaisiais pinigais sumokėta 8000 Eur. Vėliau paskolos sutartis 2020 m. sausio 11 d. buvo pratęsta iki 2021 m. sausio 11 d. ir už paskolos sutarties pratęsimą tą pačią dieną atsakovui grynaisiais pinigais sumokėta 8000 Eur. Vėliau paskolos sutartis žodžiu buvo pratęsta iki 2022 m. sausio 11 d. Už šį paskolos sutarties pratęsimą 2020 m. gruodžio 26 d. atsakovui grynaisiais pinigais buvo perduota 4000 Eur; dar 4000 Eur grynaisiais pinigais atsakovui perduota 2021 m. liepos mėnesio viduryje. 2021 m. lapkričio 13 d. atsakovui buvo sumokėta 1500 Eur delspinigių suma už tai, kad ieškovai vėlavo mokėti palūkanas už paskolos sutarties pratęsimą.

12. Teismas pažymėjo, kad nors šalys notarinės paskolos sutarties, kurioje susitarimas dėl palūkanų nebuvo nustatytas, ta pačia forma nepakeitė ir raštu dėl tokios sutarties sąlygos nesusitarė, tačiau jos faktiškai dėl palūkanų mokėjimo susitarė ir šį susitarimą įvykdė – ieškovai nurodytas sumas atsakovui sumokėjo. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad po paskolos sutarties sudarymo ieškovų atsakovui sumokėti pinigai, t. y. du mokėjimai po 8000 Eur ir du mokėjimai po 4000 Eur, yra palūkanos už naudojimąsi pinigais. Tačiau ieškovų 2021 m. lapkričio 13 d. atsakovui sumokėta 1500 Eur suma nepriskirtina atsiskaitymams pagal 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartį ir nėra susijusi su jos vykdymu. Atsižvelgdamas į tai, ieškovų reikalavimą pripažinti, kad negrąžinta paskolos dalis yra 14 500 Eur, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė ieškovų reikalavimą pakeisti 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą notarės G. Kazlaučiūnienės, notarinio registro Nr. 2178, nurodant, kad skolinio įsipareigojimo suma, arba nesumokėtos skolos dydis, yra 14 500 Eur.

13. Teismas nusprendė, kad paskolos sutarties 2 punkte nustatytas susitarimas, pagal kurį ieškovai, praleidę paskolos grąžinimo terminus, privalo mokėti 0,2 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nustato akivaizdžiai per dideles netesybas – 73 proc. metinių palūkanų. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika dėl delspinigių dydžio fiziniams asmenims, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino, kad 0,05 proc. delspinigiai per dieną turi atlyginti galimus kreditoriaus nuostolius. Teismas nurodė, kad skolininkams negali būti taikoma dviguba atsakomybė netesybų ir palūkanų forma, didesnė suma turi apimti mažesnę – 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną negrąžinto kredito dieną (18,25 proc. metinių palūkanų) yra skaičiuojami iki kredito grąžinimo ir apima 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Kadangi byloje nustatyta, kad 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartis buvo šalių susitarimu pratęsta iki 2022 m. sausio 11 d., už prievolės grąžinti skolą įvykdymo termino praleidimą yra pagrindas skaičiuoti netesybas nuo 2022 m. sausio 12 d. Už pratęstą laikotarpį ieškovai sumokėjo kreditoriui palūkanas, todėl už laikotarpį, kurį jie naudojosi pinigais, kreditoriui yra atlyginta. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą notarės G. Kazlaučiūnienės, notarinio registro Nr. 2178, pakeitė, panaikindamas 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir patikslindamas 0,05 proc. delspinigių dydį, kurie skaičiuotini nuo negrąžintos 50 000 Eur skolos dalies nuo 2022 m. sausio 12 d. iki visiško skolos grąžinimo.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų D. S. ir D. S. bei atsakovės Klaipėdos miesto 10-ojo biuro notarės G. Kazlaučiūnienės apeliacinius skundus, 2023 m. spalio 5 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą; patikslino Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

15. Kolegija nurodė, kad paskolos sutarties šalys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino faktines aplinkybes, jog ieškovai paskolos sutarties sudarymo metu gavo šioje sutartyje nurodytą sumą.

16. Kolegija nurodė, kad ieškovai, teigdami, jog atsakovas ieškovų atžvilgiu veikė kaip verslininkas, turėjo procesinę pareigą tokias faktines aplinkybes įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai). Kolegija nusprendė, kad ieškovai nepagrindė aplinkybių, jog atsakovas nuolat teikė ir (ar) teikia paskolas fiziniams asmenims, siūlo tokias paslaugas ir sudarydamas paskolos sutartį siekė su verslu susijusių komercinių tikslų. Nėra duomenų ir apie tai, kad paskolų teikimas fiziniams asmenims būtų atsakovo įprastinė ar profesinė veikla (CPK 178 straipsnis). Iš byloje esančių duomenų nenustatęs aplinkybių, kad atsakovas ieškovų atžvilgiu veikė kaip verslininkas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje netaikė vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų.

17. Kolegija pažymėjo, kad bylos šalys sutarė dėl faktinių aplinkybių, kad ieškovai atsakovui sumokėjo du kartus po 8000 Eur ir 4000 Eur, taip pat 1500 Eur sumą, tačiau ginčas kilo dėl to, kaip nurodytos sumos turėtų būti kvalifikuojamos. Iš paskolos sutarties turinio matyti, kad joje nebuvo nurodyta ieškovų pareiga mokėti palūkanas už naudojimąsi iš atsakovo pasiskolinta pinigų suma. Vis dėlto tiek ieškovai, tiek atsakovas pripažino, kad ieškovai turėjo pareigą ir už suteiktą paskolą mokėti atitinkamo dydžio palūkanas. Tokias aplinkybes patvirtina byloje esantis garso įrašas (nuo 8 min. 56 sek. iki 9 min. 38 sek.), kuriame ieškovai pripažįsta, kad jie su atsakovu susitarė dėl palūkanų mokėjimo pagal paskolos sutartį (mokėti po 8000 Eur palūkanų per metus). Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai, atlikę 8000 Eur, 8000 Eur, 4000 Eur, 4000 Eur mokėjimus atsakovui, būtų gavę iš atsakovo pakvitavimą apie dalies paskolos sumos grąžinimą. Į bylą pateiktame garso įraše nė viena iš šalių taip pat nenurodė, kad aptartos sumos buvo sumokėtos atsakovui kaip dalis grąžintinos paskolos sumos. Ieškovų pateiktame garso įraše (nuo 5 min. 48 sek. iki 6 min. 47 sek.) atsakovas paaiškino, jog 1500 Eur suma mokėtina už atsakovų vėlavimą atsiskaityti pagal kitą šalių (2019 m. vasario 14 d.) sudarytą paskolos sutartį, o šias aplinkybes paneigiančių įrodymų į bylą nebuvo pateikta, t. y. ieškovai neįrodė kitokios 1500 Eur sumokėjimo paskirties (CPK 178 straipsnis).

18. Dėl atsakovės G. Kazlaučiūnienės apeliacinio skundo teisėjų kolegija nurodė, kad notarė neturėjo teisinio pagrindo vykdomojo įrašo neišduoti, todėl vykdomojo įrašo išdavimas negali būti laikomas notarės neteisėtais veiksmais. Atitinkamai nebuvo pagrindo iš notarės priteisti 98 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovams. Atsižvelgdama į tai, kolegija patikslino pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bylos šalims paskirstymą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu ieškovai prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartį ir 2023 m. spalio 10 d. papildomą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti iš dalies. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Atsakovas yra vartojimo ir kitoms reikmėms paskolas teikiantis šios srities profesionalas. Kredito gavėjai yra fiziniai asmenys, kurie gautą paskolą panaudojo asmeniniams poreikiams – sodybai atkurti, gyvenamojo būsto remontui ir kitoms asmeninėms reikmėms. Šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismui 2022 m. lapkričio 14 d. pateiktas banko sąskaitos išrašas. Tai, kad atsakovas teikia paskolas, ieškovams tapo žinoma tik iš skelbimų laikraščiuose. Atsakovas teikė paskolas nepažįstamiems asmenims, pasitelkdamas tarpininkus. Tai yra papildoma atsakovo veikla, iš kurios jis gauna reikšmingą finansinę naudą. Atsižvelgiant į tai, teismai nepagrįstai netaikė vartotojų teises reglamentuojančių teisės normų.

19.2. Atsakovas neatliko ieškovų kreditingumo vertinimo. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, o pagal šio straipsnio 6 dalį, netinkamai įvertinus vartojimo kredito gavėjo mokumą ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės, vartojimo kredito gavėjui netaikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais.

19.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, pagal kurią netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Ši norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis).

19.4. Atsakovas nėra įvykdęs Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos suteikti vartotojui ne trumpesnį kaip 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, skirtą informacija pagrįstam sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti.

19.5. Ieškovams nebuvo paaiškinta, koks konkretus yra paskolos sutarties sąlygų 2 ir 3.1 punktų poveikis. Be to, teismas vertino, kad ieškovų sumokėta 24 000 Eur suma atitinka palūkanų mokėjimą pagal paskolos sutartį, nors tokio susitarimo rašytine forma sutartyje šalys neužfiksavo. Ieškovų 25 500 Eur sumokėta suma negalėjo būti vertinama kaip palūkanos, kadangi paskolos sutartimi šalys nebuvo sutarusios dėl palūkanų mokėjimo.

20. Atsakovas D. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistus ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad paskola suteikta šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Nesant įrodymų, pagrindžiančių gautų lėšų panaudojimo paskirtį, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai panaudojo jas šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.

20.2. Atsakovas nesiverčia paskolų verslu, todėl jis nėra verslininkas. Atsakovas nėra ir nebuvo registravęs individualios veiklos, byloje nėra jokių atsakovo skelbimų laikraštyje įrodymų. Atsakovas yra medikas, per 10 metų yra suteikęs 3 paskolas iki 50 000 Eur, tokie sandoriai nelaikytini reguliaria komercine veikla. Dvi suteiktos paskolos atsakovams negali būti pripažinta nuolatine veikla.

20.3. Atsakovas D. S., būdamas fizinis asmuo, negali būti kredito davėju pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, todėl šalių santykiams Vartojimo kredito įstatymo normos netaikytinos. Atsakovas taip pat nelaikytinas nei kredito, nei paskolos davėju pagal Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą.

20.4. Atsakovas nepripažįsta, kad 25 500 Eur gavo kaip paskolos grąžinimą. Į bylą pateiktame garso įraše nei atsakovas, nei D. S. nė karto nenurodo, kad grąžino 25 500 Eur sumą. Pokalbio įraše užfiksuota, kad ieškovai už suteiktą paskolą mokėjo ir turi mokėti atitinkamo dydžio palūkanas, nors paskolos sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad palūkanos pagal šią paskolos sutartį nemokamos. Taigi darytina išvada, kad ginčo dėl to, jog faktiškai buvo mokamos palūkanos, o ne grąžinama paskola, nėra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

21. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 28 d. nutartimi informavo šalis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl CK 6.183 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo, pasiūlė šalims pateikti paaiškinimus nurodytu klausimu. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2024 m. kovo 18 d. gauti atsakovo D. S. paaiškinimai. Ieškovai nustatytu terminu paaiškinimų nepateikė.

23. Atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme eigą, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje bus sprendžiama dėl tiesiogiai kasaciniame skunde iškelto teisės aiškinimo ir taikymo klausimo dėl šalių sudarytos paskolos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties bei dėl CK 6.183 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo.

Dėl vartotojo ir verslininko sąvokų ir paskolos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties

24. Nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria dėl šalių sudarytos paskolos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties. Kasaciniame skunde ieškovai nurodo paskolą panaudoję asmeninėms reikmėms, taip pat įrodinėja, kad atsakovas turėtų būti laikomas verslininku. Tuo tarpu atsakovas nesutinka, kad ieškovai įrodė, jog paskola buvo suteikta asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pat kad jis yra laikytinas verslininku.

25. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

26. Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys). Savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 25 dalyse.

27. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą; 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-242-684/2020 29 punktą).

28. Remiantis suformuota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu (šiuo klausimu žr. ESTT 1997 m. liepos 3 d. sprendimo byloje Benincasa prieš Dentalkit, C-269/95, 16 punktą; 2005 m. sausio 20 d. sprendimo byloje Johann Gruber prieš Bay Wa AG, C-464/01, 36 punktą; 2018 m. sausio 25 d. sprendimo byloje Maximilian Schrems prieš Facebook Ireland Limited, C-498/16, 29 punktą; 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Jana Petruchova prieš FIBO Group Holdings Limited, C-208/18, 41, 56 punktus), t. y. vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Horatiu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank Romania SA, C-110/14, 21 punktas). Tokio požiūrio, kad vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso, pavyzdžiui, nuo asmens einamų pareigų, įgyto išsilavinimo, turimo turto, laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

29. Jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 22 punktas). Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį asmens tikslai konkrečios sutarties atžvilgiu yra nustatomi sutarties sudarymo metu. Taigi taikomas statinis požiūris į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu. Toks požiūris remiasi nuspėjamumo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 29 punktas).

30. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant atskleisti, kokiu tikslu įsigyta prekė, turi būti vertinamas prekės, dėl kurios sudaryta atitinkama sutartis, pobūdis. Pavyzdžiui, siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto – gyvenamosios paskirties patalpos (buto) – pobūdis suponuoja, kad sutartis buvo sudaryta siekiant patenkinti asmeninius poreikius – apsirūpinti būstu. Ieškovo deklaravimas, kad siekdamas įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą jis veikė kaip vartotojas, suponuoja pareigą atsakovei paneigti ieškovo kaip vartotojo prezumpciją. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, siekiant, kad vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 39 punktas).

31. Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį, minėta, svarbios abi sutartinių santykių šalys, todėl visais atvejais kartu su vartotoju būtina identifikuoti ir kitą sutarties šalį – verslininką (prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją). Verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė ES teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali ESTT praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, 36, 37 punktai).

32. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno (žr. generalinio advokato Y. Boto išvados byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 41 ir 42 punktus). ESTT praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą (žr. ESTT 2013 m. spalio 3 d. sprendimo byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 32 punktą; 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, C-105/17, 30 punktą).

33. Siekiant nustatyti, ar asmuo laikytinas verslininku, gali būti aktualu, be kita ko, įvertinti šias aplinkybes: ar vykdoma veikla siekiama pelno; ar pardavėjas turi informacijos ir techninę kompetenciją parduoti siūlomas prekes, kurių galbūt neturi vartotojas, ir dėl to jo padėtis yra palankesnė nei šio vartotojo; ar pardavėjas turi teisinį statusą, reikalingą komerciniams sandoriams atlikti, kokiu mastu pardavimas internetu susijęs su pardavėjo komercine ar profesine veikla; ar pardavėjas yra PVM mokėtojas; ar pardavėjas, veikiantis nustatyto prekybininko vardu ar jo naudai arba tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam jo vardu ir jo naudai, gavo tam tikrą atlygį ar užmokestį; ar pardavėjas įsigyja naujas arba naudotas prekes, kad jas perparduotų, ir dėl to ši jo veikla yra reguliari, dažna ir (arba) vykdoma vienu metu su jo profesine veikla; ar visos parduodamos prekės yra tos pačios rūšies arba tokios pačios vertės, visų pirma – ar pasiūla orientuota į nedidelį prekių skaičių (žr. ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš E. K., C-105/17, 38, 40 punktus).

34. Pažymėtina, kad verslo tikslai, kaip ir vartojimo, yra nustatomi kiekvieno konkretaus sandorio atžvilgiu (žr. ESTT 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen VZW prieš Susan Romy Jozef Kuijpers, C-147/16, 55 punktą; 2019 m. kovo 21 d. sprendimo byloje Henri Pouvin, Marie Dijoux prieš Électricité de France).

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje papildomai pažymėta, kad teisės aktuose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai, tokie kaip registracija, verslo liudijimo gavimas ir kita, kuriuos įvykdęs fizinis asmuo įgyja teisę verstis ūkine komercine veikla. Vis dėlto asmuo, nesilaikęs šių reikalavimų, bet faktiškai vertęsis ūkine komercine veikla (t. y. vertęsis ja neteisėtai), vartotojo atžvilgiu turi būti laikomas verslininku ir negali remtis tuo, kad formaliai nebuvo verslininkas. Tai, kad verslininkas nedeklaravo teikiamų paslaugų, negali apsunkinti silpnesniosios sutarties šalies padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2021, 35 punktas).

36. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje paskolos sutartyje nėra nurodyta tikslinė paskolos sutarties paskirtis. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad paskolą panaudojo asmeninėms reikmėms – gyvenamojo būsto ir sodybos remontui. Ieškovai taip pat įrodinėjo, kad atsakovas yra verslininkas, nes paskolas teikia nepažįstamiems asmenims, informaciją apie paskolų teikimą platina laikraščiuose. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad šalių sudaryta paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi dėl to, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas yra verslininkas.

37. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog atsakovas nėra verslininkas, išsamiai nepasisakė dėl kitų vartojimo sutarčiai kvalifikuoti būtinų sąlygų, t. y. bylą nagrinėję teismai nesprendė dėl ieškovų, kaip vartotojų, statuso ir nenustatė faktinių aplinkybių dėl paskolos sutarties tikslo. Vis dėlto kadangi vartojimo sutartims kvalifikuoti reikalingas nurodytų sąlygų visetas, nagrinėjamoje byloje pirmiausia vertintina tai, ar teismai padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog atsakovas negali būti laikomas verslininku.

38. Ieškovų kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės – tai, kad atsakovas informaciją apie paskolų teikimą skelbdavo laikraščiuose ir (ar) kad skolindavo pinigus per tarpininkus – byloje nenustatytos. Minėta, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir pats fakto klausimų nesprendžia. Be šių ieškovų nurodytų teiginių, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių atsakovo veiklos – paskolų teikimo – sistemiškumą, nuolatinį pobūdį, todėl negalima daryti išvados, kad tokia atsakovo veikla yra reguliari, dažna. Pažymėtina, kad nors verslininko sąvoka Sąjungos teisėje suprantama plačiai, tačiau pavieniai sandoriai, kuriais gali būti siekiama tam tikro pelno (ir (ar) jis įgyjamas), negali būti pakankama priežastis asmenį savaime pripažinti verslininku. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad atsakovas ieškovams yra suteikęs dvi paskolas – 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartimi 50 000 Eur ir 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartimi 59 000 Eur. Duomenų apie kitus atsakovo sudarytus paskolų sandorius byloje nėra. Byloje taip pat nėra jokių kitų duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovas paskolų (kreditavimo) veikla verčiasi reguliariai. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovo, kaip verslininko, statusas byloje neįrodytas, yra pagrįsta.

39. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vartojimo kredito sutartims, be bendrųjų vartotojų teisių apsaugos normų, taikytinos specialios CK 6.886 straipsnio taisyklės, Vartojimo kredito įstatymo ir (ar) Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo normos. Vis dėlto konstatavus, kad šalių sudaryta paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi dėl to, jog neįrodytas atsakovo, kaip verslininko, statusas, visi ieškovų argumentai dėl minėtų įstatymų taikymo ir aiškinimo yra neaktualūs ir neanalizuojami kaip neturintys reikšmės bylos baigčiai.

Dėl notarinės paskolos sutarties pakeitimų formos

40. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. CK 1.93 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taigi, sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 43 punktas).

41. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 6.183 straipsnio 3 dalį, notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma.

42. Pasisakydamas dėl CK 6.183 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši įstatymo norma yra imperatyvi, nes pagal ją notarine forma patvirtintos sutarties nutraukimas, pakeitimas ar papildymas kitokia forma yra negalimas. Taigi šioje įstatymo normoje yra įtvirtintas draudimas elgtis kitaip, negu joje nustatyta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2007; 2012 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012).

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išimtiniais atvejais buvo pripažinta, kad įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas savaime nelemia konstatavimo, kad toks sandoris yra niekinis (CK 1.78 straipsnio 1, 3 dalys). Išimtinė situacija susiklostė realinės dovanojimo sutarties atveju, kai šalys perdavė lėšas nesilaikydamos įstatyme nustatytos dovanojimo sutarties notarinės formos, tačiau aiškiai ir nedviprasmiškai įrodė, kad abi siekė sudaryti dovanojimo sutartį, be to, vėliau formos trūkumą ištaisė, įformindamos ją notarine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023, 41 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo vadovautis aptarta kasacinio teismo praktika dėl išimties taikymo remiantis toliau aptariamais motyvais.

44. Nagrinėjamu atveju šalys 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartimi susitarė dėl 50 000 Eur paskolos, kurios dalis (40 000 Eur) buvo atsakovo pervesta į ieškovų banko sąskaitą, o dalis (10 000 Eur) išmokėta grynaisiais pinigais paskolos sutarties pasirašymo metu. Taigi, atsižvelgiant į paskolos sutarties vykdymo būdą, nagrinėjamu atveju šalių sudarytai paskolos sutarčiai buvo privaloma notarinė sutarties forma. Be kita ko, paskolos sutarties 3.1 punkte šalys susitarė, kad palūkanos pagal paskolos sutartį nemokamos.

45. Bylą nagrinėję teismai nustatė faktines aplinkybes, kad paskolos sutartis 2019 m. sausio 11 d. raštu pratęsta iki 2020 m. sausio 11 d., 2020 m. sausio 11 d. raštu pratęsta iki 2021 m. sausio 11 d., o vėliau žodžiu pratęsta iki 2022 m. sausio 11 d. Atsižvelgdami į byloje pateiktą garso įrašą, teismai taip pat nusprendė, kad nors notarinės formos paskolos sutartis tiesiogiai nustatė, jog palūkanos pagal sutartį nėra mokamos, šalys šį susitarimą pakeitė žodiniu susitarimu dėl palūkanų mokėjimo. Atitinkamai teismai nusprendė, kad ieškovų atsakovui sumokėta 24 000 Eur suma kvalifikuotina ne kaip paskolos grąžinimas, o kaip mokėjimo palūkanos. Šias teismų išvadas teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstomis.

46. Minėta, kad notarinės sutarties pakeitimas taip pat turi būti notarinės formos (CK 6.183 straipsnio 3 dalis), todėl rašytiniai ir (ar) žodiniai šalių susitarimai dėl tokios sutarties pakeitimo negalioja. Nagrinėjamoje byloje teismų nenustatyta, kad šalys būtų susitarusios dėl paskolos sutarties pratęsimo ir palūkanų mokėjimo ir tokį susitarimą būtų įforminusios notarine tvarka. Neįforminus šių paskolos sutarties pakeitimų notarine tvarka nei sutarties pakeitimo metu, nei vėliau, konstatuotina, kad aptariami ginčo paskolos sutarties pakeitimai negalioja. Be kita ko, bylos nagrinėjimo metu šalims laikantis priešingų pozicijų dėl paskolos termino ir dėl to, ar ieškovų atsakovui sumokėta 24 000 Eur suma yra skolos grąžinimas ar palūkanų mokėjimas, nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados dėl šalių valios sutapties pakeisti šalis siejusius sutartinius santykius. Vien tik byloje esantis garso įrašas, kuriame ieškovai ir atsakovas kalba apie „procentus“, nėra pakankamas pagrindas netaikyti imperatyvios CK 6.183 straipsnio 3 dalies normos. Kadangi šalys nesilaikė CK 6.183 straipsnio 3 dalyje nustatytos imperatyvios taisyklės dėl notarinės sutarties keitimo notarine forma, be to, nesant aiškios šalių valios sutapties pakeisti notarinę sutartį, teisėjų kolegija nusprendžia bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl šalių sudarytos notarinės paskolos sutarties pakeitimų (termino pratęsimo bei palūkanų mokėjimo) pripažinti nepagrįstomis.

47. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėję teismai apskritai neįvertino imperatyvaus CK 6.183 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo dėl notarinės sutarties pakeitimo formos ir šiuo aspektu nepasisakė. Tokiu būdu buvo padarytas CK 6.183 straipsnio 3 dalies pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Teismų išvadas dėl ginčo paskolos sutarties pakeitimo pripažinus nepagrįstomis, konstatuotina, kad ginčo paskolos sutartis pagal šios sutarties 2 punktą galiojo iki 2019 m. sausio 11 d., o pagal šios sutarties 3.1 punktą palūkanos pagal šią sutartį nebuvo mokamos.

49. Jau minėta, kad kasacinis teismas pats byloje faktų nenustato, o pasisako tik teisės taikymo ir aiškinimo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kyla poreikis išsiaiškinti, koks yra ieškovų skolos atsakovui likutis ieškovų atliktus mokėjimus (du kartus po 8000 Eur ir du kartus po 4000 Eur) pagal paskolos sutartį kvalifikavus kaip skolos grąžinimą ir netesybų už praleistą prievolės įvykdymo terminą mokėjimą. Tai yra fakto klausimas, dėl kurio kyla poreikis bylą grąžinti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovų skolos likutis turi būti skaičiuojamas įvertinus CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų mokėjimo tvarką.

50. Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti CPK 313 straipsnio reglamentavimą, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė tik ieškovai. Be kita ko, bylą nagrinėjant iš naujo svarstytina, ar susidariusi netesybų suma nėra akivaizdžiai per didelė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021).

51. Panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartį, naikintina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. papildoma nutartis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Perdavus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neskirstomos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartį ir 2023 m. spalio 10 d. papildomą nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Artūras Driukas

Agnė Tikniūtė