Dėl minimalios darbo laiko normos ir nusimatyti, kad darbuotojas sutinka dirbti daugiau ir nelaikyti to viršvalandžiais

DOK-1451

Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01209-2023-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Agnės Tikniūtės,

susipažinusi su 2024 m. balandžio 5 d. paduotu atsakovo M. Ž. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

Atsakovo M. Ž. kasacinis skundas paduotas dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 25 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Telšių apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kuriuo teismas tenkino ieškovės „RNDV Industries“ ieškinį ir nusprendė pripažinti, kad ieškovė UAB „RNDV Industries“ yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu M. Ž.; taip pat priteisti iš atsakovo M. Ž. ieškovės UAB „RNDV Industries“ naudai 4687,99 Eur bylinėjimosi išlaidas; išaiškinti, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2023 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. DGS 4389 (APS-110-13042/2023) netenka galios.

Atsakovas M. Ž. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 25 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovo kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nenustačius atsakovui taikytino darbo laiko režimo, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai negalėjo padaryti pagrįstos išvados, kad ieškovė su darbuotoju tinkamai atsiskaitė (skundo 26 punktas). Pagal galiojantį DK nėra galimybės darbo sutartyje darbuotojui nenustatyti darbo laiko normos (skundo 31 punktas). 2021 m. rugpjūčio 26 d. VDI išaiškino, kad darbo teisės normos nustato pareigą darbo sutartyje sulygti darbo laiko normą, tai yra laiko trukmę, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių). Todėl darbo sutarties šalys, sudarydamos darbo sutartį, turėtų susitarti dėl konkrečios darbo laiko normos ir šalių suderinta darbo laiko trukmė neturėtų būti apibrėžta kaip, pvz.,,,ne mažiau“ ar „nuo 30 iki 40 valandų“ ir pan. Darbuotojo darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę (https://www.vdi.lt/Forms/TekstasDUK.aspx?ID=573&lang=lt) (skundo 32 punktas).Teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo laiko normos nustatymą, nes nors darbo sutartyje buvo aiškiai nustatyta atsakovo darbo laiko norma – 1 valanda per mėnesį (darbo sutarties 5.1 punktas), teismai konstatavo, kad su atsakovu ieškovė turėjo atsiskaityti pagal faktiškai atsakovo dirbtas valandas, kas iš esmės prieštarauja DK, kuriame nustatyta, kad darbo laiko norma turi būti darbo sutartyje (DK 112 straipsnio 1 dalis). Remdamiesi ši DK nuostata teismai negalėjo taikyti darbo sutarties punkto, leidžiančio darbuotojui dirbti pagal darbdavio poreikį (skundo 33 punktas). Darbdaviui yra patogu susitarti dėl minimalios darbo laiko normos ir nusimatyti, kad darbuotojas sutinka dirbti daugiau ir nelaikyti to viršvalandžiais. Tačiau tokios darbo sutarties nuostatos neatitinka DK imperatyvių nuostatų, numatančių, kad nėra galimas nenormuotas darbas ir kad už viršvalandinį darbą turi būti mokamas nemažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio. Šios darbo sutarties nuostatos negali ir neturi būti taikomos (skundo 34 punktas).

2. DK 115 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo užmokestis mokamas už faktiškai išdirbtą laiką, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus. Darbdavys darbuotojui nemokėjo už darbą, viršijantį darbuotojo darbo laiko normą, kaip už viršvalandinį darbą, todėl viena iš prielaidų galėtų būti ta, kad šalys buvo susitarusios ne dėl 1 val. per mėnesį darbo laiko normos, o įprastos darbo laiko normos. Tai reiškia, kad tais mėnesiais, kai darbdavys nesuteikdavo darbuotojui tiek darbo, kad jis įvykdytų standartinę darbo laiko normą (40 valandų per savaitę dirbant po 8 valandas per dieną), už neįvykdytą darbo laiko normą atsakovui turėjo būti sumokėta pusė jam priklausančio sumokėti darbo užmokesčio (DK 115 straipsnio 5 dalis). Tačiau tokie mokėjimai darbuotojui nebuvo atliekami. Taigi tuo atveju, jeigu teismai būtų nustatę, kad darbuotojas dirbo pagal suminę darbo laiko apskaitą, turėtų būti konstatuota, kad darbdavys liko skolingas darbuotojui mažiausiai 1061,25 Eur sumą (skundo 41 punktas).

3. Jeigu darbuotojui dirbant pagal darbo sutartį pagrįstai buvo netaikyta suminė darbo laiko apskaita, tai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo įvertinti, kad atsakovui turi būti taikomas nekintančio darbo laiko režimas (DK 113 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir dirbtas laikas, viršijantis vieną valandą per mėnesį (darbo sutarties 3.1 punktas), yra viršvalandžiai ir darbas poilsio dienomis (skundo 45 punktas). Atsakovas pagal nustatytą darbo laiko režimą turėtų dirbti vieną valandą per mėnesį, laikoma, kad jis dirbo vieną valandą vieno mėnesio dieną. Vadinasi, kitos tą dieną dirbtos valandos turėjo būti nurodomos kaip viršvalandžiai ir apmokamos padidintu tarifu (skundo 49 punktas).

4. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai priimdami procesinius sprendimus neįvertino, ne tik to, kad atsakovas nebuvo tinkamai supažindintas su Dienpinigių mokėjimo tvarka, tačiau ir to, kad pateikta Dienpinigių mokėjimo tvarka neatitinka jai teisės aktuose keliamų reikalavimų (skundo 64-68 punktai).

5. Teismai nevertino, jog atsakovui dėl jo atliekamų darbų pobūdžio priklauso papildomos kasmetinių atostogų dienos, nors apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai buvo atkreiptas apeliaciniame skunde. Tačiau teismai net nekvestionuodami ieškovės pateiktų klaidingų skaičiavimų, padarė nepagrįstas išvadas, jog atsakovui kompensacija už nepanaudotas atostogas apskaičiuota tinkamai (skundo 91 punktas).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde keliami teisės klausimai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, bei kad tai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui valstybės mastu. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Kai kurie kasaciniame skunde keliami klausimai, t. y. dėl papildomų kasmetinių atostogų dienų, dėl darbo sutarties prieštaravimo darbo teisės normoms, taip pat darbo laiko režimo nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Algirdas Taminskas

Agnė Tikniūtė