Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pripažinimą šeimos nariu, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-67-611/2018

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00631-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1; 2.6.16.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. U. ieškinį atsakovėms Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ir Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl ieškovo pripažinimo mirusios nuomininkės šeimos nariu ir įpareigojimo pakeisti nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pripažinimą šeimos nariu, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo pripažinti jį mirusios sesers V. U. šeimos nariu; įpareigoti atsakovę Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – ir TINP) direkciją pakeisti gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, sudarant ją su ieškovu.

Nurodė, kad jis nuo pat gimimo gyveno gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini) kartu su savo seserimi ir turėjo su ja bendrą ūkį iki jos mirties, patalpoje gyveno ir bylos nagrinėjimo metu, kito nekilnojamojo turto, kuris jam priklausytų nuosavybės teise, neturi. Ieškovas nuo 1976 m. birželio 21 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs minėtu adresu. Ieškovo seseriai buvo suteiktas gyvenamasis plotas (duomenys neskelbtini) Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu ir jo priedėliu Nr. 50. 1995 m. birželio 24 d. buvo priimtas Trakų rajono savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 50, kuriuo buvo suteikti (duomenys neskelbtini) gatvėje esantiems (duomenys neskelbtini) namams eilės numeriai ir įregistruotos juose esančios patalpos kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamasis plotas. Ieškovo sesuo su TINP 1995 m. spalio 3 d. sudarė neterminuotą 35,72 kv. m bendrojo (naudingojo) gyvenamojo ploto (duomenys neskelbtini) patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos, taip pat pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis. Ieškovo sesuo (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovas 1997 m. lapkričio 10 d. TINP direkcijai parašė prašymą perrašyti sesers V. U. ir TINP direkcijos sudarytą nuomos sutartį. Ieškovas pažymėjo, kad visada laiku mokėjo ir iki šiol moka privalomuosius nuomos bei kitus mokėjimus, susijusius su gyvenamosios patalpos nuoma. Ieškovas, gyvendamas kartu su savo seserimi viename bute iki jos mirties, būdamas jos šeimos narys ir turėdamas tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir mirusi nuomininkė, pagrįstai galėjo tikėtis, kad jos įgytos civilinės teisės ir pareigos išliks ir ateityje, tai atitinka teisėtų lūkesčių principą.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija ieškinį atmesti prašė remdamasi praleistu ieškinio senaties terminu. Be to, pastatas, kuriame ieškovas galimai kažkada buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, yra negyvenamoji patalpa, duomenys dėl pastato paskirties nenuginčyti, todėl naudoti pastato kaip gyvenamųjų patalpų negalima.

Trakų rajono savivaldybės administracija nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniūnija 2015 m. spalio 21 d. gavo TINP raštą Nr. S-(3.1)-352 „Dėl I. U. deklaruotos gyvenamosios vietos“, kuriame prašoma panaikinti ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis motyvuojant tuo, kad minėtas asmuo nurodytoje vietoje gyvena neteisėtai. Tikrindami prašyme išdėstytas aplinkybes, seniūnijos darbuotojai 2015 m. lapkričio 25–27 d. patikrino, ar ieškovas faktiškai gyveno (duomenys neskelbtini) ir komisijos patikrinimo metu buvo nustatyta, jog ieškovo nebuvo jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Pagal paties ieškovo pateiktą medžiagą, apytiksliai nuo 2010 metų nuomos mokestis mokamas ne paties ieškovo, o kito asmens. Be to, ieškovas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo laikytas šeimos nariu, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo sudaryti su juo sutarties po jo sesers mirties. Duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į teismą dėl jo pripažinimo nuomininkės šeimos nariu, nėra. Taigi jis ginčo patalpose gyvena neteisėtai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, remdamasis faktu, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta 1995 m. spalio 3 d., galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino taikymo klausimą sprendė taikydamas 1964 m. CK normas (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalis). 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovas TINP direktoriui 1997 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymą perrašyti nuomos sutartį jo vardu dėl to, kad jo sesuo mirė, o Trakų rajono savivaldybės administracija 1997 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 01-270 atsisakė sudaryti nuomos sutartį, teismas sprendė, kad ieškovui apie jo galimą teisių pažeidimą tapo aišku 1997 m. gruodžio 8 d., todėl konstatavo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas suėjo 2000 m. gruodžio 8 d, ir jis buvo praleistas.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, todėl ieškinys buvo atmestas kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, o pagrindo atnaujinti šį terminą nebuvo nustatyta.

Teismas nurodė, kad 1964 m. CK 331 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pagal nuomos sutartį gyvenamojoje patalpoje turėjo teisę apsigyventi tie nuomininko šeimos nariai ir buvę šeimos nariai, kurie yra įvardyti sutartyje. Ginčo nuomos sutartyje įvardytas tik vienas asmuo – nuomininkė V. U., jokių kitų asmenų nuomos sutartyje kaip nuomininkės šeimos narių nebuvo nurodyta. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovas po nuomos sutarties sudarymo neturėjo jokio teisinio pagrindo apsigyventi ginčo patalpoje. Šią teismo konstatuotą aplinkybę patvirtino ir tai, kad Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 50 priedėlyje, kuriame nurodoma, kad V. U. buvo suteiktas 35,72 kv. m gyvenamasis plotas (duomenys neskelbtini), nurodyta tik pati nuomininkė V. U..

Nors ginčo nuomos sutarties 3.1 punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas turi teisę nustatyta tvarka apgyvendinti turimoje gyvenamojoje patalpoje, sutinkant visiems toje patalpoje gyvenantiems pilnamečiams šeimos nariams, savo sutuoktinį, vaikus, tėvus, kitus giminaičius ir nedarbingus išlaikytinius, o 6 punkte – kad ši sutartis gali būti pakeista tiktai nuomininkui, pilnamečiams jo šeimos nariams ir nuomotojui sutikus, tačiau teismas pabrėžė, jog ginčo nuomos sutartyje turėjo būti nurodytas gyvenamojoje patalpoje turintis teisę apsigyventi tas nuomininko šeimos narys, kuris buvo įvardytas sutartyje, ir, byloje nesant duomenų ir įrodymų apie nuomos sutarties pakeitimą, tik dar kartą patvirtino, kad ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo apsigyventi ginčo patalpoje.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas, be gyvenamosios vietos deklaracijos, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo faktinį gyvenimą ginčo patalpoje kartu su buvusia nuomininke ne mažiau kaip vienerius metus, taip pat tai, kad jis su ja vedė bendrą ūkį nuo nuomos sutarties sudarymo iki nuomininkės mirties, todėl ieškovas ir dėl šios priežasties negalėjo būti pripažintas buvusios nuomininkės šeimos nariu vadovaujantis 1964 m. CK 329 straipsnio 3 dalimi.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo kartu su apeliaciniu skundu teiktus naujus įrodymus (1994 m. vasario 14 d. Trakų valstybinės turizmo įmonės valdybos ir revizijos komisijos posėdžio protokolą, 2001 m. sausio 19 d. pateiktą Trakų rajono apylinkės teismui ieškinį dėl iškeldinimo, ieškovo 2001 m. vasario 12 d. pateiktą Naujosios sąjungos politinės partijos pirmininkui paaiškinimą Nr. 01-09-49) remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsniu ir motyvuodamas tuo, kad ieškovas šiuos įrodymus galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. 2017 m. balandžio 18 d. ieškovo pateiktus duomenis apie jo sveikatos būklę teismas priėmė ir vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Kolegija nurodė, kad nuomininko šeimos narys teisę nuomojamą gyvenamąją patalpą įgyja tik teisėtai joje apsigyvenęs. Byloje nustačiusi, kad teisė apsigyventi ginčo patalpoje Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50 buvo suteikta tik vienam asmeniui ir nuomos sutartis buvo sudaryta su šiuo asmeniu jam suteikiant 35,72 kv. m bendro ploto, vieno 16,69 kv. m ploto kambario gyvenamąją patalpą, byloje nepateikus įrodymų, kad ieškovas iki 1997 m. rugsėjo 13 d. su seserimi tvarkė bendrą ūkį, kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pažymėjo, kad gyvenamosios vietos deklaravimo faktas, 1998 m. kovo 4 d. kvitas ir vėlesni komunalinių paslaugų mokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai nepagrindė ne mažiau kaip vienerius metus bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo iki nuomininkės mirties fakto.

Kolegija pabrėžė, kad byloje, priešingai, buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys faktą, kad ieškovas vedęs, santuoka įregistruota, sutuoktinės vardu nuosavybės teise registruotas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Byloje nepaneigta, kad šis adresas ir yra ieškovo šeimos gyvenamoji vieta.

Byloje apklausta kaip liudytoja ieškovo sesuo nurodė, kad ieškovas po santuokos gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau dažnai būna ir (duomenys neskelbtini) ginčo patalpose. Būtent adresas (duomenys neskelbtini) nurodytas ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame išraše iš ieškovo medicininių duomenų.

Ieškovui nagrinėjamoje byloje neįrodžius, kad jis ne mažiau kaip vienerius metus gyveno ne su savo šeima, o su seserimi ir kad būtent tik su ja bendrai tvarkė namų ūkį, teismas neturėjo pagrindo pripažinti ieškovą mirusios nuomininkės šeimos nariu.

Ginčo gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai tarp nuomotojo ir nuomininko yra nutrūkę. Byloje nustatyta, kad ginčo patalpų savininkė Lietuvos valstybė, turėdama teisę naudoti jai priklausantį turtą savo nuožiūra, yra priėmusi sprendimą (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos kompleksą panaudoti viešiesiems (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo) poreikiams tenkinti ir yra numačiusi ten gyvenančių asmenų iškeldinimą.

Ieškovo argumentai, susiję su butų privatizavimu, apeliacinės instancijos teismo buvo nevertinti kaip nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 9 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai, vertindami ieškovo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jo bendrą gyvenimą su nuomininke iki jos mirties, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuose yra aiškiai nurodomas ieškovo gyvenimo faktas ginčo patalpoje kartu su nuomininke. Be to, Trakų seniūno 1998 m. kovo 3 d. pažyma Nr. 03-713 Trakų savivaldybei, kurioje nurodyta, kad ieškovas gyvena gyvenamojoje patalpoje, Trakų seniūno 1998 m. kovo 3 d. pažyma Nr. 03-714 Trakų notarų biurui, kurioje nurodyta, kad ieškovas gyveno su nuomininke iki jos mirties, Lietuvos Respublikos turizmo ir ekskursijų tarybos Trakų turistinės bazės 1992 m. kovo 17 d. pažyma Nr. 08 apie nuomininkės šeimos sudėtį, kurioje nurodyta, kad ieškovas yra šeimos narys, bei Trakų rajono policijos komisariato migracijos poskyrio 2011 m. lapkričio 9 d. pažyma, kad ieškovas gyvena ginčo patalpoje, pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią.

Apeliacinės instancijos teismas, nepriimdamas papildomų įrodymų, pažeidė CPK 314 straipsnį. Ieškovas, tik susipažinęs su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame nebuvo nagrinėta jo teisė privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, kad asmenims, esantiems tokioje pačioje teisinėje situacijoje kaip jis, juos iškeldinant buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, kurias asmenys galėjo privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, t. y. jiems buvo faktiškai užtikrinta jų teisė į nuosavybę, įgyvendinti valstybės sukurti teisėti lūkesčiai juos iškeldinant iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai taikė senaties terminą, jo neatnaujino, neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Atsakovė, ieškovui kreipusis dėl ginčo nuomos sutarties perrašymo, jam neatsiuntė atsakymo, taip pat per 18 metų neatsiuntė ieškovui pranešimo apie jo neteisėtą gyvenimą gyvenamojoje patalpoje ir nesiekė ieškovo iškraustyti iš gyvenamosios patalpos. Taigi atsakovė pripažino, kad ieškovas naudojosi ginčo patalpa teisėtai. Ieškovo teisė gyventi patalpoje nebuvo pažeista iki 2015 m. rugsėjo 8 d., kai Trakų rajono savivaldybės Trakų seniūnijos 2015 m. rugsėjo 8 d. raštu ieškovui buvo pranešta apie priimtą sprendimą panaikinti jo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Teismai nevertino to, kad nuomotoja ieškovui jo gyvenamosios vietos adresu siuntė įvairaus pobūdžio pranešimus, tiekė elektrą ir vandenį, daugiau nei 20 metų nereiškė reikalavimo išsikelti iš ginčo patalpos, todėl susiformavo faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai. Vienintelis teisinis faktas, kuris neabejotinai galėjo ir turėjo būti ieškovo suvoktas kaip jo teisių į gyvenamąją patalpą pažeidimas, galėjo būti pranešimas apie reikalavimą išsikelti ir iškeldinimas iš gyvenamosios patalpos. Jei tokį pranešimą ieškovas būtų gavęs, jis būtų galėjęs ginti savo pažeistas teises. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškovo teisių pažeidimas yra tęstinis, vyksta kiekvieną dieną, nes atsakovė neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti. Net jeigu būtų pripažinta, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą gyventi ginčo patalpoje sužinojo po nuomininkės mirties gavęs pranešimą, kad su juo nebus sudaryta nuomos sutartis, ir dėl buvo praleistas ieškinio senaties terminas, šis terminas turėtų būti atnaujintas atsižvelgiant į ieškovo teisėtų lūkesčių įgyti nuosavybės teisę į būstą pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą pažeidimą.

Ieškovas, gyvenęs patalpoje teisėtai kartu su savo artimu giminaičiu – seserimi, turi teisę paveldėti nuomininkės turtinę teisę į gyvenamąjį būstą. Ieškovas ir jo šeimos nariai iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo buvo faktiniai gyvenamosios patalpos nuomininkai; po šio įstatymo įsigaliojimo jiems buvo patvirtintas ilgalaikis gyvenamosios patalpos naudojimo kaip gyvenamojo būsto statusas sudarant gyvenamosios patalpos nuomos sutartį; ieškovas ir jo šeimos nariai buvo išreiškę savo valią privatizuoti gyvenamąją patalpą. Jeigu butų privatizavimo procese dalyvavo būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai, tai jie įgijo nuosavybės teisę, o nuomos santykiai pasibaigė; tų asmenų, kurie nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatyta galimybe pakeisti teisės į būstą įgyvendinimo pobūdį, teisė į būstą liko prievolinė nuomos teisė, o tų, kurie šia galimybe pasinaudojo, teisė į būstą tapo grindžiama nuosavybės teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-114/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-114/2012">3K-3-114/2012</a>).

Ieškovo teisėti lūkesčiai yra susiję su valstybės prisiimtais įsipareigojimais jam suteikti kitą gyvenamąją patalpą tokiu atveju, jei valstybė nuspręstų jį iškeldinti iš gyvenamojo būsto. Toks valstybės įsipareigojimas yra konstatuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1109, kuriuo patvirtinta (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos panaudojimo viešai infrastruktūrai koncepcija, 10.2 punkte, kad atsakovė iškeldins gyventojus iš dvaro sodybos su sąlyga, kad gyventojus aprūpins kitu gyvenamuoju plotu. Iškeldinimas iš (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijos pastatų kitų asmenų, kurių teisinė padėtis buvo tokia pati kaip ir ieškovo (tie asmenys faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, turėjo teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą), vyko jiems suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas ir leidžiant jas privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Tokia teisė turi būti suteikta ir ieškovui nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybę, ją taikant kartu su Konvencijos 14 straipsniu (draudimas diskriminuoti). Iš byloje esančios medžiagos, taip pat liudytojų parodymų matyti, kad valstybė iki šiol dar nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, taip pat nėra parengta ir patvirtinta konkreti šios problemos sprendimo valstybinė programa, kuri būtų paremta būtinais finansiniais ir kitais ištekliais. Dėl to valstybės prisiimti įsipareigojimai ieškovui iki šiol nėra įvykdyti. Asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumo principą.

Pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ susidarė teisiniai santykiai tarp valstybės ir savininkų ir tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse. Šio įstatymo 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytais atvejais savininkui draudžiama keldinti nuomininkus per dešimt metų nuo nuosavybės teisės atkūrimo dienos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabsoliutinant asmens, siekiančio atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos. Nuomininkai turėtų teisę įsigyti nuosavybėn kitas valstybei ar savivaldybėms priklausančias gyvenamąsias patalpas ar, valstybės padedami, kitais būdais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant teisės normas, susijusias su asmens teise į būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2013">3K-3-361/2013</a>), kad teisė į būstą – tai asmens ekonominė, socialinė teisė ir tais atvejais, kai asmuo ilgą laiką valdė ir naudojo gyvenamąsias patalpas, jų savininkams to neginčijant, teismas gali pripažinti susiformavus asmens teises į būstą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susidėjusių aplinkybių, tik kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą (2008 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04; 2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Cosic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7205/02). Ieškovas ginčo patalpoje apsigyveno ne jo seseriai sudarius nuomos sutartį su TINP direkcija – šiose patalpose jis gyveno nuo pat gimimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, nes būtent 1997 m. gruodžio 8 d. atsakovė atsisakė sudaryti nuomos sutartį su ieškovu ir tai sukėlė teisines pasekmes ieškovui. Ieškovas tokio atsakovės atsisakymo dėl nuomos sutarties pakeitimo ar naujos sutarties sudarymo neskundė. Aplinkybė, kad ieškovas gyveno ginčo patalpose, yra teisiškai nereikšminga, nes teisė negali atsirasti iš neteisės.

Kasacinio skundo argumentai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pripažinimą šeimos nariu, taikymo ir aiškinimo grįsti faktais, laikytini tik ieškovo samprotavimais, kurie nėra pagrįsti teisiniais argumentais. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto.

Byloje esantys įrodymai (2016 m. vasario 10 d. išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (registro Nr. 10/316814)) patvirtina, kad ginčo patalpa yra pastate – tarnų patalpose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), pastato paskirtis nuo 2004 m. kovo 4 d. yra negyvenamoji. Pastate jokie butai ar atskiros patalpos, kaip atskiri nekilnojamojo turto ir kaip gyvenamųjų patalpų objektai, nėra suformuoti. Jokios gyvenamosios patalpos ieškovo nurodytu adresu niekada nebuvo, o tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo metu nėra ginčo nuomos sutarties objekto. Registro išrašo duomenų dėl pastato paskirties ieškovas neginčijo. Naudoti pastato kaip gyvenamųjų patalpų negalima.

Nors kasaciniame skunde ieškovas nurodo teismus pažeidus proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, tačiau, nesutikdamas su bylą išnagrinėjusių teismų pateiktu byloje esančių įrodymų vertinimu, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.

Ieškovo teiginiai dėl patalpų privatizavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Gyvenamosios vietos deklaravimas nesuteikė ieškovui teisės gyventi tose patalpose, jas nuomotis, įsigyti pirmumo teise ir pan.

Ieškovo kasaciniame skunde nurodyta teismų praktika nagrinėjamai bylai nereikšminga, nes nesutampa nagrinėjamos ir nurodytų kasacinio teismo nutarčių faktinės aplinkybės.

Asmens teisė į būstą nėra absoliuti ir gali būti nuginčyta ar paneigta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmens teisės į būstą

Ieškovo kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio galimo pažeidimo nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl ieškovo pripažinimo gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu ir nuomininko teisių jam pripažinimo.

Konvencijos 8 straipsnis ir jį aiškinanti EŽTT praktika pateikia autonominę, nuo nacionalinių apibrėžimų ar klasifikacijų nepriklausomą būsto sąvoką (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206). Atsakymas į klausimą, ar atitinkama gyvenamoji vieta laikytina būstu pagal Konvencijos 8 straipsnį, priklauso nuo faktinių aplinkybių, būtent nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta. Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, tačiau ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. 1997 m. lapkričio 28 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mente? ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73).

Būsto sąvoka taip pat neapsiriboja tradicinėmis gyvenamosiomis patalpomis. Ji, be kita ko, apima namelius ant ratų ar laikinus namelius, nepaisant to, ar toks užėmimas yra teisėtas pagal nacionalinę teisę (žr., pvz., 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 71–74; cituoto Winterstein ir kiti prieš Prancūziją par. 141). Konvencijos 8 straipsnis taip pat gali būti taikomas antrajam gyvenamajam būstui ar poilsio namams (žr. 2003 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Demades prieš Turkiją, peticijos Nr. 16219/90, par. 32–34). Kartu EŽTT yra nustatęs ir tam tikrus Konvencijos 8 straipsniu suteikiamos apsaugos išplėtimo ribojimus. Pavyzdžiui, ji netaikoma pramoninės paskirties pastatams ar įrenginiams, tokiems kaip kepykla ar saugykla, kurie naudojami išimtinai tik profesinei paskirčiai (žr. 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Khamidov prieš Rusiją, peticijos Nr. 72118/01, par. 131).

Kai Konvencijos 8 straipsnio apsauga remiamasi dėl būsto, kuriame pareiškėjas niekada ar beveik niekada negyveno, arba kai jis jame nebegyvena tam tikrą žymų laiko tarpą, gali būti, jog jo ryšiai su tokiu būstu yra susilpnėję ir nebėra ginčo objektas Konvencijos 8 straipsnio atžvilgiu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo byloje Andreou Papi prieš Turkiją, peticijos Nr. 16094/90, par. 54). Galimybė paveldėti nuosavybės teisę nėra pakankamai konkretus ryšys tam, kad Teismas galėtų tokiai patalpai taikyti Konvencijos 8 straipsnį (žr. 2010 m. kovo 1 d. didžiosios kolegijos sprendimo dėl priimtinumo byloje Demopoulos ir kiti prieš Turkiją, peticijų Nr. 46113/99, 3843/02 ir kt., par. 136–137). Be to, Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais).

EŽTT yra konstatavęs, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo bute, kuriame jis anksčiau gyveno (t. y. ne tame, dėl kurio jis prašė taikyti Konvencijos 8 straipsnio apsaugą), nėra pakankama padaryti išvadai, jog jo gyvenamoji vieta ir yra šiuo adresu. Teismas vertino, kad faktinis gyvenimas kitame būste suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. 2017 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10, par. 32).

Tiek iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK 329 straipsnio 3 dalis nustatė, tiek galiojančio CK 6.588 straipsnio 4 dalis nustato, kad artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK 330 straipsnio 1 dalį ir galiojančio CK 6.589 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Gyvenamosios patalpos nuomininkui mirus, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininko šeimos nariams susitarus. Ginčai, kylantys dėl šeimos nario pripažinimo nuomininku, sprendžiami teismo tvarka (iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 343 straipsnis, CK 6.602 straipsnis).

Taigi, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, mirusio gyvenamosios patalpos nuomininko artimasis giminaitis gali būti pripažintas gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu teismo tvarka, jeigu jis įrodo, kad: 1) iki nuomininko mirties ne mažiau kaip vienerius metus kartu su nuomininku ar jo šeimos nariais išgyveno ir 2) su jais bendrai tvarkė ūkį. Be to, minėtas ne trumpesnis nei vienerių metų terminas skaičiuotinas nuo nuomininko mirties dienos retrospektyviai. Tik esant minėtų sąlygų visumai mirusio gyvenamosios patalpos nuomininko artimasis giminaitis gali būti pripažintas nuomininko šeimos nariu ir tik tokiu atveju jis įgytų teisę tapti nuomininku po pirminio nuomininko mirties.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, ieškovo seseriai V. U. mirus (duomenys neskelbtini), ieškovo reikalavimas dėl jo pripažinimo mirusios sesers šeimos nariu turi būti sprendžiamas pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK normas (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnis, CK 1.7 straipsnio 2 dalis).

Pirmiau aptartų normų analizė lemia išvadą, kad jeigu mirusio gyvenamosios patalpos nuomininko artimasis giminaitis prieš nuomininko mirtį jau kurį laiką kartu su juo negyveno, ankstesnis gyvenimo kartu laikotarpis nebeturi teisinės reikšmės, nes tokiu atveju laikoma, kad asmens nebesieja joks ryšis su šia gyvenamąja patalpa. Taip pat tokiu atveju nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl mirusio nuomininko artimojo giminaičio apsigyvenimo mirusio nuomininko būste po nuomininko mirties. Toks CK normų aiškinimas atitinka pirmiau aptartą EŽTT praktiką dėl Konvencijos 8 straipsnio aiškinimo (žiūrėti šios nutarties 25 punktą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 28 punkte aptartas sąlygas turi įrodyti asmuo, kuris prašo pripažinti jį mirusio gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu. Vien ta aplinkybė, kad toks asmuo buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą tokiame būste, yra nepakankama gyvenimo kartu ir bendro ūkio tvarkymo su gyvenamosios patalpos nuomininku faktams pagrįsti (žiūrėti šios nutarties 26 punktą). Taigi, nagrinėjamos bylos atveju ieškovas galėtų teismo tvarka reikalauti pakeisti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, perkeliant jam nuomininko teises ir pareigas, jeigu jis teismo tvarka įrodytų ir būtų pripažintas mirusios sesers šeimos nariu. O tam, kad ieškovas galėtų būti pripažintas teismo tvarka sesers V. U. šeimos nariu, jis turėjo įrodyti, kad mažiausiai vienerius metus prieš sesers mirtį (duomenys neskelbtini) gyveno kartu su ja ir tvarkė bendrą ūkį ginčo patalpoje.

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2012">3K-3-269/2012</a>; kt.).

Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-139/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-139/2010">3K-3-139/2010</a>; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2011">3K-3-177/2011</a>).

Sprendžiant dėl asmens faktinės gyvenamosios vietos ir bendro ūkio tvarkymo įrodinėjimo, tokia įrodinėjimo našta tenka šia aplinkybe suinteresuotam asmeniui, t. y. asmeniui, teigiančiam, kad jo gyvenamoji vieta buvo konkrečioje vietoje ir kad jis su gyvenamosios patalpos nuomininku tvarkė bendrą ūkį (CPK 12, 178 straipsniai). Asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus įtvirtina CK 2.17 straipsnio 1 dalis, o asmens deklaruota gyvenamoji vieta yra tik vienas iš kriterijų, nustatant šią faktinę aplinkybę. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT (žr. šios nutarties 26 punktą). Taigi, nagrinėjamos bylos atveju būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, kad jis ne mažiau kaip vienerius metus prieš sesers mirtį kartu su ja gyveno ir tvarkė bendrą ūkį. Šiuo atveju aplinkybės dėl ieškovo gyvenimo ginčo patalpoje po sesers mirties ar ankstesniu laikotarpiu prieš ieškovo seseriai sudarant gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, neturi teisinės reikšmės ginčui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisės taikymo aspektu apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176–178, 185 straipsniai). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jį mirusios sesers šeimos nariu, įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, liudytojos parodymus, kuri nepatvirtino ieškovo nuolatinio gyvenimo kartu su seserimi prieš jos mirtį, pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės. Teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė, kad ieškovas bylai reikšmingu laikotarpiu gyveno su savo sutuoktine ir vaikais (duomenys neskelbtini). Taigi šios apeliacinės instancijos teismo išvados, padarytos vadovaujantis CPK 185 straipsniu, sudaro pagrindą pripažinti, jog ieškovas neįrodė, kad jis ne mažiau kaip vienerius metus iki sesers V. U. mirties kartu su ja gyveno ir vedė bendrą ūkį. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota ir padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Ieškovas, kasaciniame skunde nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi ieškovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, ieškovui nenurodant kitų teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumu.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog jis ne mažiau kaip vienerius metus iki sesers mirties kartu su ja gyveno ir tvarkė bendrą ūkį. Kasacinis teismas faktų nenustato, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nesant teisinio pagrindo pripažinti ieškovą mirusios jo sesers šeimos nariu, nėra pagrindo pakeisti nuomos sutartį ir perkelti jam nuomininko teises ir pareigas.

CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kasaciniame skunde negalima remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas aplinkybes dėl jo teisės pasinaudoti nuomininkės neįgyvendinta teise privatizuoti gyvenamąją patalpą nurodė tik kasaciniame skunde, šios aplinkybės nebuvo nurodytos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, jos taip pat nebuvo nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atitinkamai kiti ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo, dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo, ieškovui neįrodžius aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti jį sesers šeimos nariu, nebeturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis), aiškinimo ir taikymo

Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas pridėti prie bylos dokumentus, pažeidė CPK 314 straipsnio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-347/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-347/2014">3K-3-347/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CPK 314 straipsnio tikslas panaikinti galimybę šalims piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą. Šito reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo kartu su apeliaciniu skundu teiktus naujus įrodymus (1994 m. vasario 14 d. Trakų valstybinės turizmo įmonės valdybos ir revizijos komisijos posėdžio protokolą, 2001 m. sausio 19 d. pateiktą Trakų rajono apylinkės teismui ieškinį dėl iškeldinimo, ieškovo 2001 m. vasario 12 d. pateiktą Naujosios sąjungos politinės partijos pirmininkui paaiškinimą Nr. 01-09-49) remdamasis CPK 314 straipsniu ir motyvuodamas tuo, kad ieškovas šiuos įrodymus galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde dėl šio klausimo nepateikta konkrečių argumentų, tik nurodyta, kad ieškovas, tik susipažinęs su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nusprendė kartu su apeliaciniu skundu pateikti papildomus įrodymus, kad asmenims, esantiems tokioje pačioje teisinėje situacijoje kaip jis, juos iškeldinant buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, kurias asmenys galėjo privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, t. y. jiems buvo faktiškai užtikrinta jų teisė į nuosavybę, įgyvendinti valstybės sukurti teisėti lūkesčiai juos iškeldinant iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį reiškė prašydamas pripažinti jį jo mirusios sesers, gyvenamosios patalpos nuomininkės, šeimos nariu, pirmosios instancijos teismas tyrė iš šio fakto kylančių ieškovo teisių ir pareigų nuomos teisiniuose santykiuose turinį, o apeliacinės instancijos teismas teisiškai argumentavo, kodėl atsisakė priimti ieškovo pateiktus dokumentus. Pažymėtina, kad ieškovas nenurodė esminių priežasčių, kodėl su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus ir pripažinusi, kad nebuvo pažeistos materialiosios ir proceso teisės normos dėl pripažinimo šeimos nariu bei įrodymų vertinimo, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, nurodo, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, todėl kasacinio skundo argumentai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, prašydama priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1210 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad atsakovės prašymas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 3,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai (j. a. k. 191835395) iš ieškovo I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,75 Eur (tris Eur 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė