Baudžiamoji byla Nr. 2K-314/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.3.6.4.5.1.; 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
gynėjams advokatams Antanui Jarašiui, Raimundui Gargasui, Rimui Andrikiui,
nuteistiesiems V. B., M. L., S. Š.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo Antano Jarašiaus, nuteistojo S. Š. gynėjo Daniaus Svirinavičiaus, nuteistojo M. L., nuteistojo S. Š. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: S. Š. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams; V. B. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams; M. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas areštu dvidešimčiai parų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. B. ir jo gynėjo Antano Jarašiaus, nuteistojo M. L. ir jo gynėjo Raimundo Gargaso, nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo Rimo Andrikio, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus patenkinti iš dalies, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
S. Š. ir V. B. buvo kaltinami, kad 2005 m. liepos 21 d., apie 23.00 val., S. Š. sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, užklupo iš sandėlio grūdus vogusį A. Z., dėl to iš pykčio S. Š. kumščiu sudavė A. Z. vieną smūgį į galvos sritį ir nugriuvusiam nukentėjusiajam tris kartus spyrė į dešinį šoną, o V. B. gulinčiam A. Z. sudavė kumščiu du smūgius į galvos sritį ir du kartus spyrė į kitas kūno vietas. Taip A. Z. buvo padarytas galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, dėl šių sužalojimų nukentėjusysis 2005 m. liepos 30 d. 15.30 val. mirė (duomenys neskelbtini) klinikoje.
M. L. buvo kaltinamas, kad 2005 m. liepos 21 d., apie 23.00 val., S. Š. sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), iš pykčio, užklupęs iš S. Š. sandėlio grūdus vogusį A. Z., tris kartus spyrė jam į kairį šoną, taip sukeldamas A. Z. fizinį skausmą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu panaikinusi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį nustatė, kad būtent S. Š. ir V. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, rankomis suduodami smūgius į galvą, tyčia nužudė A. Z., o M. L. tris kartus spyrė A. Z. į liemenį, sukeldamas fizinį skausmą.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas Antanas Jarašius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistojo gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas pažeidė BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, padarydamas esminius šio kodekso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą (netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 304 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktų, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų). Apeliacinio teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje nenurodyti duomenys apie kaltinamą asmenį ir jo teistumą bei baudžiamasis įstatymas. To paties nuosprendžio pradžioje nesuformuluota inkriminuota nusikalstama veika (nenurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas, veiksmai, padariniai nukentėjusiajam, priežastinis ryšys, baudžiamasis įstatymas). Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pateiktas įvykių aprašymas neatitinka įstatymo reikalavimų, o aprašomojoje – nenurodyta jo padaryta nusikalstama veika ir jos kvalifikacija. Anot gynėjo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atmesdama ir nevertindama nuteistųjų parodymų bei nepasisakydama dėl liudytojo A. S. parodymų (nematė mušamo nukentėjusiojo, bet matė A. Z. griuvimą nuo laiptų), pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Jo nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio prieštaringumą, taip pat teismo šališkumą dėl galimos nukentėjusiojo griuvimo versijos atmetimo patvirtina likusi neišaiškinta aplinkybė apie kraujosruvos akies voke padarymo būdą (nenustatyta, kurios akies vokuose, kada, kokią įtaką mirčiai turėjo ar galėjo turėti padaryta kraujosruva bei mirtį sukėlusių smūgių skaičius). Nuosprendyje esantys neaiškumai ir abejonės įvertinti nuteistųjų nenaudai. Kasatoriaus teigimu, ekspertas J. M. Paliulis ir teismas nurodydami kraujosruvos išnykimo tikimybę, neaptarė ir nepašalino prieštaravimo, kuris liudytų nuteistųjų naudai, t. y., kad per dešimties dienų laikotarpį galėjo išnykti kraujosruvos ir nubrozdinimai, gauti tiek griūnant nuo laiptų, tiek kitaip sužalojant. Byloje nėra duomenų apie nukentėjusiojo A. Z. atsitrenkimo į grindis faktą (prieš atsitrenkdamas į grindis galėjo arba ne patirti akies sužalojimą, atsitrenkęs į laiptų turėklo kampą, pakopą ar pan.). Kasatoriaus manymu, apkaltinamojo nuosprendžio motyvai yra prieštaringi, nes tos pačios aplinkybės traktuojamos nevienareikšmiškai, vertinant specialisto Ą. Sutkaus išvadas, nuteistųjų bei liudytojo V. K. parodymus. V. K. parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, tačiau neaptarti ir neįvertinti (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apkaltinamajame nuosprendyje nevertinti akivaizdūs prieštaravimai atliekant parodymų patikrinimo vietoje procesinius veiksmus: (nesutampa liudytojo V. K. parodymai palyginus su nuotrauka, taip pat su nuteistojo S. Š. parodymais dėl A. Z. buvimo palėpėje vietos (11 nuosprendžio p.). Prieštaringi ir akivaizdžiai neteisingi liudytojos J. G. ir O. Z. parodymai dėl mušimo ir griuvimo nuo laiptų aplinkybių; specialistų–ekspertų išvados – taip pat prieštaringos (nesutampa eksperto J. M. Paliulio ir eksperto Ą. Sutkaus išvados. Teismas, vertindamas liudytojo V. K. parodymus, ignoravo tai, kad jis kėsinosi padaryti nusikaltimą (pavogti S. Š. turtą), buvo girtas, praradęs sąmonę sugebėjo stebėti ir suvokti įvykius, jų seką ir duoti parodymus apeliacinės instancijos teisme praėjus daugiau kaip trejiems metams, kad turi motyvą meluoti (blogi santykiai su S. Š., yra A. Z. šeimos draugas), kiti liudytojai (šeimos nariai) suinteresuoti bylos baigtimi. V. B. gynėjas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, teigia, kad teismas privalėjo nustatyti, kuris iš dviejų asmenų sudavė mirtį sukėlusį smūgį. Jo nuomone, kadangi buvo konstatuota, kad tai padarė S. Š., todėl V. B. to negalėjo padaryti.
Kasaciniu skundu nuteistojo S. Š. gynėjas Danius Svirinavičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį dėl nuteistojo S. Š. ir tą bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas bei neatitinka BPK reikalavimų.
Nuteistojo gynėjas teigia, kad teismas pažeidė BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalį, padarydamas esminius šio kodekso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą (netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nesivadovavo kasacinėmis bylomis Nr. 2K-122/2004, 2K-14/2009). Gynėjas nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas neišdėstė S. Š. inkriminuotos nusikaltimo sudėties faktinio pagrindo. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, kokį konkrečiai nusikaltimą padarė S. Š. (nenurodė inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, konkrečių tariamų kaltininkų veiksmų ir pasekmių nukentėjusiajam, veiksmų ir pasekmių priežastinio ryšio ir kitų inkriminuotos nusikaltimo sudėties elementų). Anot nuteistojo gynėjo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atmesdama ir nevertindama nuteistųjų parodymų ir nepasisakydama dėl liudytojo A. S. parodymų (niekas nemušė A. Z., jis pats nukrito nuo laiptų), pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Jo nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio prieštaringumą, taip pat teismo šališkumą rodo nukentėjusiojo griuvimo nuo laiptų atmetimo versija, nes nesutampa ekspertų J. M. Paliulio ir Ą. Sutkaus išvados. Todėl, gynėjo manymu, turėjo būti paskirta pakartotinė teismo medicinos komisijinė ekspertizė. Gynėjo teigimu, liudytojo V. K. parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje jais remiamasi teisiškai nepagrįstai. V. K. yra suinteresuotas asmuo – kėsinosi padaryti nusikaltimą – pavogti S. Š. turtą, nesikreipė į teisėsaugos institucijas su ieškiniu dėl to, kad toks kreipimasis būtų nepagrįstas, nes V. K. pats pripažino savo kaltę dėl įsibrovimo, dėl to ir buvo sumuštas.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį (BK 140 straipsnio 1 dalis), jį išteisinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, teigdamas, kad nėra objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo kaltę (apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, subjektyviais suinteresuoto liudytojo parodymais). Jis ginčija neteisingą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadą, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas išsamiai neištyrus ir tinkamai neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų ir nepašalinus byloje iškilusių prieštaravimų. Jo manymu, nėra motyvų, dėl kurių jis turėjo daryti nusikaltimą – naudoti fizinį smurtą prieš A. Z. (nepažinojo A. Z. ir V. K., neturėjo pagrindo ant jų pykti ar ginti turto, jo gyvybei ar sveikatai grėsmės nebuvo). Jis teigia, kad jo veiksmais kūno sužalojimų nebuvo padaryta, nes įvykio metu jis avėjo avalynę kietu padu, kuri turėjo palikti spyrimo pėdsaką (spyrimo pėdsako nenustatė teismo medicinos specialistas). Kasatoriui nesuprantami bausmės skyrimo pagrindai, nes teismas, pripažinęs jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskyrė vieną griežčiausių bausmių – areštą, o nuosprendyje nėra išsamių motyvų, kodėl jam skiriama arešto bausmė. Jis teigia neturėjęs būti siejamas su kitais teisiamaisiais, nes buvo kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, neteistas, išlaiko šeimą, tačiau teismas, skirdamas bausmę į tai neatsižvelgė. Kasatorius nurodo, kad nėra nukentėjusiojo pareiškimo iškelti baudžiamąją bylą BK 140 straipsnio pagrindu, todėl tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme buvo negalimas.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinio teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis, 44 straipsnio 7 dalį, 276 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 331 straipsnio 1 dalį, 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 2, 3 dalis, nesivadovavo kasacine byla Nr. 2K-510/2007. Kasatoriaus manymu, byloje liko nepašalintų įrodymų vertinimo trūkumų, ir tai turėjo būti traktuojama jo naudai. Jo nuomone, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, spėlionėmis ir abejotinomis išvadomis. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė veikos padarymo laiko, vietos, aplinkybių, nukentėjusiojo elgesio teisėtumo, veikos motyvų, padarinių, priežastinio ryšio, tyčinio nužudymo požymių, nukentėjusiojo mirties fakto. Jo manymu, teismo išvados padarytos vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus liudytojų V. K., O. Z., D. Č., V. R., D. R., D. Z., I. Š. parodymus negali būti pripažintos pagrįstomis, nes ne visų liudytojų parodymai vertinti vienareikšmiškai apeliacinės instancijos teisme (A. S. parodymai nevertinti, nepagrįstai vertinti tik komisijinės teismo medicinos ekspertizės duomenys). Kasatorius teigia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė ir kad teismas nenustatė, koks sužalojimas sukėlė mirtį, o susitarimą veikti su V. B. teismas grindė bylos aplinkybių neatitinkančiais išvedžiojimais.
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio formos ir turinio
Kad teismo nuosprendis, kaip didžiausios teisinės galios procesinis dokumentas, galėtų įgyvendinti savo misiją, jis turi būti teisėtas, pagrįstas, teisingas ir įtikinantis. Teisėtas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, esant būtinybei ir kitas teisės aktas, taip pat kuris priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija su šiais kasatorių teiginiais sutinka. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas bei apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Be kitų reikalavimų, nuosprendyje turi būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šioje nuosprendžio dalyje teismo nustatytas veikos aprašymas turi atitikti baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, nurodant visus, tiek pagrindinius, tiek fakultatyvinius nusikalstamos veikos sudėties elementus, jos įvykdymo laipsnį ir visa, kas reikšminga nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Minėtų BPK reikalavimų nesilaikymas teismų praktikoje pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, suvaržančiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, kliudančias teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-18/2004, 2K-122/2004, 2K-304/2007, 2K-595/2006, 2K-418/2008 ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pripažindama S. Š., V. B. kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o M. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, ar kaltinimas visiškai pasitvirtino ir kokiomis aplinkybėmis kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas išvadą, „kad A. Z. buvo sužalotas tokiomis aplinkybėmis...“ (nuosprendžio 11 lapas), nenurodė ne tik nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos, bet ir padarinių, kitų svarbių aplinkybių, atitinkančių BK 129 straipsnio 1 dalies dispozicijos turinį. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokias konkrečiai įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, nes tik nurodyta, kuo buvo kaltinami nuteistieji S. Š., V. B. ir M. L.. Toks nuosprendžio trūkumas vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas, dėl kurio nuosprendis besąlygiškai naikinamas. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne visais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsnio 2 dalis, nenurodė motyvų, kodėl kaltinamuosius teisinančius įrodymus (liudytojo A. S. parodymus) atmeta. Pirmosios instancijos teismas liudytojo A. S. parodymus vertino kaip paneigiančius kaltinimą ir juos susiedamas su kitais įrodymais kaltinamųjų atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio liudytojo parodymų nepasisakė, jų nevertino visų bylos duomenų kontekste. Šis procesinis pažeidimas pagal savo pobūdį taip pat laikytinas esminiu BPK pažeidimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Kolegija konstatuoja, kad dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 daliai, kadangi, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jie gali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o bet kokie motyvai dėl šių argumentų galėtų reikšti išankstinį išvadų nustatymą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Tomas Šeškauskas
Benediktas Stakauskas
