A. P. pagal BK 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-583/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1.

2.1.4.6. (S)

2010 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Aidai Japertienei,

nuteistajam A. P.,

gynėjui advokatui Romui Aikevičiui,

nukentėjusiajam D. P.

nukentėjusiosios atstovei Kristinai Česnauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo ir nukentėjusiosios D. P. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nuosprendžio.

Kauno miesto apylinkė teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinį paliktas nenagrinėtu.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu D. P. ir Kauno miesto apylinkės prokuroro apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies. Panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendis, kuriuo A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, ir priimtas naujas nuosprendis. A. P. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda.

D. P. civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš A. P. 950 Lt D. P. už advokato paslaugas apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Kauno apygardos teismo nuosprendžiu A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y. jam 1969 m. kovo 10 d. išduotą darbo knygelės intarpą Nr. KT-1 Nr. 0250204 su suklastotu įrašu Nr. 18, kuriame įrašyti neteisingi duomenys, kad 1989 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 3-K A. P. buvo priimtas į darbą kooperatyve „Reguliatorius“ inžinieriumi bendriesiems reikalams, taip pat su suklastotu įrašu Nr. 19, kuriame įrašyti neteisingi duomenys, kad A. P. 1992 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 10-K iš uždarosios akcinės bendrovės „Livesta“ buvo pervestas į bendrą Lietuvos ir Ukrainos įmonę „Delveta“ tiekimo skyriaus viršininko pareigoms, kad šio įrašo tikrumą parašu ir uždarosios akcinės bendrovės „Livesta“ antspaudu patvirtino direktorius J. B., suklastotą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, panaudojo 2006 m. vasario 27 d. pateikdamas advokatei R. U. jį patvirtinti, o advokatei R. U. darbo knygelės intarpo kopiją patvirtinus, patvirtintą suklastotos darbo knygelės intarpo kopiją 2006 m. kovo 15 d. pateikė Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-305-378/2006, be to, šį suklastotą dokumentą laikė iki 2006 m. rugpjūčio 28 d., kol darbo knygelės intarpas iš jo buvo pagrobtas.

Nuteistojo A. P. gynėjas kasaciniu skundu prašo teismą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį, o nukentėjusiosios D. P. civilinį ieškinį atmesti.

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio ir 331 straipsnio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, dar neišanalizavus surinktų įrodymų, konstatuota, kad duomenų, jog A. P. 1969 m. kovo 10 d. išduotos darbo knygelės intarpe Nr. KT-1 Nr. 0250204 esantys įrašai Nr. 18 ir Nr. 19 neatitinka tikrovės, pakanka. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė pirmosios instancijos teisme liudytojo J. B. duotais parodymais, tačiau nenurodyta, kad liudytojas J. B. taip pat parodė, jog neprisimena, ar kooperatyve dirbo A. P., nes buvo daug antraeilėse pareigose dirbusių darbuotojų. Minėtas liudytojas patvirtino, kad įrašas parodytoje darbo knygelės kopijoje yra parašytas ne jo ranka, o parašas yra panašus į jo pasirašymą, todėl nei patvirtinti, nei paneigti parašo negali. Todėl kasatorius pažymi, kad jeigu įrašai darbo knygelės intarpe patvirtinti įmonės direktoriaus parašu ir antspaudu, kaip galima teigti, jog jie neatitinka tikrovės, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė nuteistojo A. P. bei liudytojo D. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius pažymi, kad A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis dirbo kooperatyve „Reguliatorius“ tiekimo skyriuje, o kai kooperatyvas „Reguliatorius“ reorganizavosi į UAB „Livesta“, toliau ten dirbo be jokio pervedimo. Dirbti UAB „Delveta“ pasiūlė D. B. Iš įmonės buvo atleistas 1993 metais. A. P. nurodė, kad darbo knygelėje buvo įrašyti teisingi duomenys, jis darbo knygelę padavė darbų vykdytojui, o kas joje padarė įrašus nežino. A. P. taip pat nurodė, kad darbo knygelės originalo neturi, nes darbo knygelė buvo pavogta 2006 m. rugpjūčio 28 d. kartu su kitais dokumentais. Tuo tarpu liudytojas D. B. parodė, kad 1991 m. jis dirbo UAB „Livesta“ administracijoje, o vėliau – UAB „Delveta“ generaliniu direktoriumi, A. P. dirbti į UAB „Delveta“ atėjo iš UAB „Livesta“ ir dirbo tiekimo skyriuje.

Todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pasisakė, kad nesant darbo knygelės originalo, negalima atlikti rašysenos ekspertizės ir nustatyti, kas atliko įrašus Nr. 18 ir N r. 19, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas D. P. civilinio ieškinio klausimą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai konstatavo, kad, nesant nustatytos A. P. padarytos žalos, ji be pagrindo tyrėjo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimu buvo pripažinta nukentėjusiąją. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai D. P. civilinį ieškinį atmetė, tačiau, pripažinęs, jog D. P. neteisėtai buvo pripažinta nukentėjusiąją ir civiline ieškove, nepagrįstai priteisė iš A. P. 950 Lt už advokato paslaugas, nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato tokias išlaidas tik nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui.

Nukentėjusioji D. P. prašo teismą pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir jai priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

Kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažindamas A. P. kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepagrįstai atmetė jos civilinį ieškinį. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie jos patirtą turtinę ar neturtinę žalą ir neanalizavo faktinių bylos aplinkybių, pagrindžiančių jos patirtą moralinę žalą.

Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo neturtinės žalos sąvokos, todėl teismo motyvas, kad nėra neturtinės žalos dydį patvirtinančių dokumentų, visiškai nepagrįstas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, nustatantį bendruosius neturtinės žalos atlyginimo kriterijus.

Kasatorė pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikaltimą padariusio asmens kaltė, jos forma, tačiau apeliacinės instancijos teismas apie tai nepasisakė. Tuo tarpu kasatorė pažymi, kad A. P. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, nukreiptą į teisingumo vykdymą, taip pat siekė pabloginti jos padėtį civilinėje byloje dėl turto padalijimo. Kasatorė mano, kad jos patirta neturtinė žala sudaro 50 000 Lt.

Taip pat, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitą svarbų kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, t. y. pasekmes.

Kasatorė pažymi, kad po to, kai A. P. pateikė suklastotą darbo knygelės intarpą civilinę bylą apeliacine tvarka dėl turto padalijimo nagrinėjusiam Kauno apygardos teismui, apylinkės teismo sprendimas buvo pakeistas jai nenaudinga linkme: A. P. priteistas gyvenamas namas, o jai – piniginė kompensacija.

Kasatorė nurodo, kad sužinojusi apie suklastotos darbo knygelės pateikimą ir sprendimo civilinėje byloje pakeitimą, jautėsi pažeminta, patyrė emocinį stresą, tačiau apeliacinės instancijos teismas apie šias aplinkybes nepasisako. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad dėl A. P. padarytos nusikalstamos veikos sumažėjo jos darbingumas, ji prarado pajamas.

Be to nukentėjusioji prašo priteisti iš A. P. turėtas išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą.

Nuteistojo A. P. gynėjo kasacinis skundas ir nukentėjusiosios D. P. kasacinis skundas netenkinami.

Dėl A. P. nuteisimo pagal BK 300 straipsnį

Šioje byloje yra priimti du skirtingi teismų nuosprendžiai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog A. P. vardu 1969 m. kovo 10 d. išduotoje darbo knygelės intarpo Nr. KT-1 Nr. 0250204 kopijoje įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys ir dėl to išteisino A. P. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad byloje pakanka įrodymų, jog A. P. 1969 m. kovo 10 d. išduotos darbo knygelės intarpe Nr. KT-1 Nr. 0250204 įrašai Nr. 18 ir NR. 19 neatitinka tikrovės. Nuteistojo gynėjas skundžia tokį teismo nuosprendį. Kolegija neranda pagrindo paneigti Kauno apygardos teismo išvados.

Išskyrus paties A. P. parodymus ir civilinėje byloje A. P. gynėjos pateiktas darbo knygelės kopijas, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių, kad darbo knygelės intarpe Nr. KT-1 Nr. 0250204 įrašai Nr. 18 ir NR. 19 atitinka tikrovę. Kaip konstatuota Kauno apygardos teismo nuosprendyje, peržiūrėjus archyvo medžiagą, įsakymo dėl A. P. priėmimo į darbą kooperatyve „Reguliatorius“, ar kokių tai kitų duomenų apie tai, kad A. P. dirbo kooperatyve „Reguliatorius“, nepavyko rasti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas J. B., kuris buvo kooperatyvo „Reguliatorius“ įkūrėjas ir pirmininkas, parodė, kad A. P. kooperatyve „Reguliatorius“ nedirbo. Liudytojas taip pat parodė, kad nebuvo ir įsakymų dėl kokio tai darbuotojo pervedimo iš UAB „Livesta“ į UAB „Delveta“. Be šio liudytojo parodymų, aplinkybę, kad darbo knygelės intarpe Nr. KT-1 Nr. 0250204 įrašai Nr. 18 ir NR. 19 neatitinka tikrovės, patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai. UAB „Livesta“ 2007 m. kovo 29 d. rašte nurodė, kad ji buvo sukurta perregistravus veikiantį kooperatyvą „Reguliatorius“ ir pertvarkius jo veiklą pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą. Taip pat ši UAB „Livesta“ 2007 m. kovo 6 d. raštu nurodė, kad A. P. įmonėje nėra dirbęs. 2007 m. lapkričio 15 d. rašte nurodė, kad nebuvo įsteigtos inžinieriaus bendriems reikalams pareigybės, 1989 m. rugpjūčio 21 d. Nr.2-K ir 1992-05-08 Nr.10-K įsakymuose, kurių kopijas pridėjo prie rašto, nėra duomenų apie A. P. priėmimą į darbą ir pervedimą į kitą įmonę. Be to, 2009 m. kovo 19 d. rašte nurodyta, kad įsakymo, registracijos numeriu 1989 m. rugpjūčio 21 d. Nr. 3-K, iš viso nėra. 2009 m. rugsėjo 29 d. rašte nurodyta, kad įmonė neturi duomenų (algų mokėjimo žiniaraščių ir pan.), iš kurių būtų galima spręsti, kad A. P. dirbo įmonėje. UAB „Livesta“ 2007 m. kovo 6 d. raštu taip pat nurodė, kad nesusijusi su įmone „Delveta“, o 2009 m. spalio 30 d. rašte nurodė, kad 1992 metais nėra nė vieno įsakymo dėl kokio tai darbuotojo pervedimo dirbti į UAB „Delveta“ (t. 3, b.l. 27). UAB „Livesta“ su raštais pateikė ir dokumentus, patvirtinančius raštuose nurodytus teiginius, todėl šios bendrovės pateiktais duomenimis teismas vadovavosi. Iš šių duomenų nustatyta, kad UAB „Livesta“ paneigė, jog joje dirbo A. P. ir pateikė tai patvirtinančius duomenis. Kad darbo knygelės intarpe Nr. KT-1 Nr. 0250204 įrašuose Nr. 18 ir Nr. 19 įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2009 m. rugsėjo 22 d. raštas, kuriame nurodyta, jog A. P. skiriant pensiją nepateikti duomenys apie jo darbą kooperatyve „Reguliatorius“ ir UAB „Livesta“. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarę išvadą, kad A. P. 1969 m. kovo 10 d. išduotos darbo knygelės intarpe Nr. KT-1 Nr. 0250204 įrašas Nr. 18, kuriame įrašyti duomenys, kad 1989 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 3-K jis buvo priimtas į darbą kooperatyve „Reguliatorius“ inžinieriumi bendriesiems reikalams, ir įrašas Nr. 19, kuriame įrašyti duomenys, kad A. P. 1992 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 10-K iš UAB „Livesta“ buvo pervestas dirbti į bendrą Lietuvos ir Ukrainos įmonę „Delveta“, yra suklastoti, nes neatitinka faktinių duomenų.

Byloje nėra duomenų, kad minėtus dokumentus klastojo kasatorius. Tačiau surinktų įrodymų visuma, patikrinta teisminio bylos nagrinėjimo metu, patvirtina suklastoto dokumento panaudojimą ir laikymą. Iš Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-305-378/2006 2006 m. kovo 15 d. posėdžio protokolo kopijos matyti, kad teismo posėdžio metu, dalyvaujant A. P. ir jo advokatei R. U., advokatė R. U. pateikė darbo knygelės kopiją. Kopija buvo prijungta prie bylos (t. 1, b.l. 157-159). Iš 2009 m. lapkričio 2 d. daiktų-dokumentų pateikimo ir 2009 m. lapkričio 3 d. apžiūros protokolų nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinių bylų raštinės vedėjos iš civilinės bylos Nr. 2-583-52/05 pateiktos A. P. darbo knygelės 6 lapų kopijos yra patvirtintos advokatės R. U. (t. 3, b.l. 23-25). Šiais duomenimis patvirtinta, kad A. P. panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, pateikdamas jį tvirtinti advokatui, o patvirtintą dokumentą pateikė teismui civilinėje byloje.

Reziumuojant, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. P. žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė ir panaudojo, todėl padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo surašant nuosprendį

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 ir 331 straipsnių reikalavimus, nes dar neišanalizavęs surinktų įrodymų, konstatavo, jog pakanka duomenų, kad A. P. 1969 m. kovo 10 d. išduotos darbo knygelės intarpe Nr. KT-1 Nr. 0250204 esantys įrašai Nr. 18 ir Nr. 19 neatitinka tikrovės.

BPK 331 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, po to įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Kauno apygardos teismas, nutaręs panaikinti apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, kaip to reikalauja įstatymas pirmiausia išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, o po to nurodė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeisimo.

Dėl nukentėjusiosios D. P. kasacinio skundo

Kauno apygardos teismas pagrįstai atmetė D. P. apeliacinį skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. BK 300 straipsnyje numatytas nusikaltimas pažeidžia tokią vertybę, kuri įvardijama kaip valdymo tvarka. Taigi nukentėjusysis šiame nusikaltime yra valstybės nustatyta valdymo tvarka. Jei dėl kaltininko veiksmų, numatytų BK 300 straipsnyje, juridinis ar fizinis asmuo patyrė turtinės žalos, tokia veika kvalifikuojama priklausomai nuo bylos aplinkybių papildomai kaip dar vienas nusikaltimas. Šiuo atveju turtinės žalos D. P. nepatyrė ir jos atlyginti neprašo. Dėl to A. P. veika buvo kvalifikuota tik pagal BK 300 straipsnį. Kasatorė prašo tik patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Kauno apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, jog D. P. nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja šioje byloje, nes turtinės žalos nepatyrė. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje dėl turto padalijimo, pakeitęs apylinkės teismo sprendimą dėl turto padalijimo, D. P. padėties nepablogino, o, atsižvelgęs į įtemptus santykius tarp buvusių sutuoktinių ir negalimumą abiems gyventi viename name, kitokiu būdu padalijo turtą, priteisęs D. P. piniginę kompensaciją už jos dalį bendrojoje nuosavybėje. Be to, teismo sprendime visiškai nepaminėtas A. P. panaudotas suklastotas dokumentas kaip įrodymas, turėjęs įtakos teismo sprendimui. Tai, kad jis neturėjo įtakos teismo sprendimui vėliau patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs bylą kasacinę tvarka pagal D.P. kasacinį skundą ir jį atmetęs.

Kas dėl D. P. sveikatos problemų, kurios tariamai pablogėjo dėl to, kad ji rado suklastotą dokumentą, kolegija laiko, kad sveikatos pablogėjimui įtakos turėjo ne vien suklastoto darbo knygelės intarpo suradimas, bet ilgalaikiai labai įtempti, konfliktiniai santykių tarp buvusių sutuoktinių. Kaip pagrįstai pažymėta apygardos teismo nuosprendyje, D. P. nepagrindė, kad jai padaryta žala kilo dėl nusikalstamų A. P. veiksmų.

Be to, nukentėjusioji prašo priteisti iš A. P. turėtas išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą. BPK 106 straipsnio 2 ir 3 dalys numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį, gali šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Apygardos teismas priimdamas nuosprendį ir pripažindamas A. P. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pagrįstai priteisė D. P. jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiajam Teismui D. P. pateikė savarankišką kasacinį skundą. Jos skundas nesusijęs su nuteistojo kasaciniu skundu. Be to, jau apygardos teismas pažymėjo, kad ji nepagrįstai šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja. Todėl kolegija laiko, kad esant šiai situacijai nuteistasis neprivalo atlyginti asmens advokato paslaugoms turėtas išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. P. gynėjo kasacinį skundą ir nukentėjusiosios D. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Greičius

Rimantas Baumilas

Vytautas Piesliakas