P. Š. pagal BK 129 str. 2 d., 180 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-142-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00563-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1.;

1.1.8.5;

1.2.3.1.2.2.;

1.2.3.1.2.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui advokatui Stasiui Lileikiui,

nuteistajam P. Š.,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. (P. Š.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžiu P. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nuosprendis pakeistas: P. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė padidinta iki trylikos metų; panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta bausme apėmimo būdu ir P. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Nuteistojo P. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžiu nuteisti ir V. A. (V. A.), V. M. (V. M.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

1. P. Š. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su V. A. ir V. M., tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės Z. A. ir pagrobė jo turtą: 2013 m. rugpjūčio 25 d., apie 22.30 val., prie kapinių, esančių Šalčininkų r., Gerviškių sen., Daučiūnų k., V. M. tyčia ranka sudavus apsvaigusiam nuo alkoholio (nustatytas sunkus girtumo laipsnis) ir dėl to buvusiam bejėgiškos būklės Z. A. į galvą, V. A. sudavus smūgius kojomis ir rankomis nukentėjusiajam į šoną ir kojas bei nenustatytą skaičių smūgių ranka į galvą, tuo pat metu V. M. sudavus ranka smūgius į krūtinę ir šonus, į galvą bei koją, P. Š. ranka suduodant smūgius į šonus ir kojas, V. M. atsiklaupus ir kojomis spaudžiant Z. A. krūtinę, V. A. ir P. Š. iš nukentėjusiojo dešinės kelnių kišenės pagrobė 2,61 Eur (9 Lt (monetomis)), iš kairiosios kelnių kišenės – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“ – 17,38 Eur (60 Lt) vertės, taip bendrais smurtiniais veiksmais padarė Z. A. daugybines kraujosruvas veide, dešinėje rankoje, dešiniame petyje, krūtinėje, liemens kairėje pusėje, kairėje kojoje bei mirtį sukėlusius sužalojimus – dešinės pusės liemens sumušimą, pasireiškusį masyvia minkštųjų audinių kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje, dešiniųjų šonkaulių VI, XI, XII viengubais, VII-X dvigubais lūžiais su plaučių sužalojimu, dešiniojo inksto sumušimą, pasireiškusį kraujosruva dešiniojo inksto kapsulėje ir vartų srityje, pereinančia į parenchimą, tai komplikavosi į krūtinės ląstos dešinės pusės poodinę emfizemę, oro ir kraujo susikaupimą dešinės krūtinės ertmėje, kraujavimą į dešiniojo inksto taureles bei geldelę, ūmų kvėpavimo ir kraujotakos veiklos sutrikimą, nuo kurių nukentėjusysis 2013 m. rugpjūčio 26 d. mirė.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis P. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

2.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, be to, esant prieštaravimų tarp nuteistųjų parodymų, nenustačius to priežasčių ir šiais įrodymais pagrindus apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

2.2. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pagal teismų praktiką bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei apie kaltininko tyčios turinį teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: panaudotus įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimo padarymą ir po jo padarymo bei kt. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažinę, kad nepavyko pašalinti prieštaravimų nuteistųjų parodymuose, jų veiksmų neindividualizavo, todėl laikytina, kad nebuvo paneigti jo (P. Š.) parodymai, jog jis sudavė Z. A. daugiausia keturis smūgius ranka į šlaunį. Kasatoriaus manymu, neišsiaiškinus jo suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičiaus bei jų sudavimo vietos ir nesant įrodymų, kad jis su kitais nuteistaisiais siekė nužudyti Z. A., nebuvo galima daryti kategoriškų išvadų, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, todėl esą galėjo suprasti, jog kėsinasi į Z. A. gyvybę, ir numatyti, kad gali ją atimti. Kasatorius nesutinka su kolektyvinės atsakomybės taikymu apeliacinės instancijos teismui motyvuojant, kad jo veikos kvalifikavimui neturi reikšmės tai, jog nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek konkrečiai kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismai išvadas dėl jo kaltumo pagrindė kitų dviejų nuteistųjų parodymais, neatsižvelgdami į tai, kad šie asmenys taip siekė išvengti atsakomybės. V. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis tik girdėjo kaip P. Š. pasiūlė iškraustyti nukentėjusiojo kišenes, tačiau pats tiesiogiai smurtaujančio P. Š. nematė. V. M. ikiteisminio tyrimo metu nedavė jokių parodymų apie P. Š. naudotą fizinį smurtą, tačiau teisme savo parodymus dėl šios aplinkybės radikaliai pakeitė.

2.3. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 24, 25, 129 straipsnius. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų (sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus ir pakaltinamų) dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad jis suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali ją atimti ir, nors nenorėjo jos atimti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Iš to išplaukia, kad išankstinio susitarimo nužudyti Z. A. nebuvo, todėl nebuvo ir bendrininkavimo nužudant, o kiekvienas iš kaltininkų turi atsakyti už konkrečius savo veiksmus ir jų padarinius. Kasatorius pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1178/13(01) nurodyta, jog nukentėjusysis mirė ne nuo sužalojimų visumos, bet nuo liemens dešinės pusės sumušimo, o byloje nenustatyta, jog nors vienas jo smurtinis poveikis nukentėjusiajam Z. A. būtų sukėlęs sužalojimus, galėjusius būti jo mirties priežastimi. Nenustačius, kiek kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių, ir to, kad suduodamas smūgius jis (P. Š.) taikėsi į gyvybiškai svarbias kūno vietas, teismas neturėjo galimybės daryti kategoriškos išvados, kad kasatoriaus suduoti smūgiai yra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtį sukėlusiu sužalojimu. Kasatoriaus manymu, teismai pernelyg sureikšmino objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, nes jo kaltę dėl nužudymo pagrindė tik faktu, kad jis panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, nors sprendžiant dėl kaltininko atsakomybės už nužudymą yra svarbūs ir subjektyvieji požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011 ir kt.). Itin didelis dėmesys subjektyviesiems požymiams turėtų būti skiriamas tais atvejais, kai išvada dėl susitarimo nužudyti buvimo daroma ne pagal susitarimo faktą, o pagal konkliudentinius veiksmus. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino jo pasišalinimo iš įvykio vietos ir vėlesnio grįžimo į ją faktus. Jis viso proceso metu nuosekliai pripažino (ir tai nepaneigta kitais įrodymais), kad smurtavo prieš nukentėjusįjį Z. A. norėdamas užvaldyti jo turtą, po to, įgyvendinęs šį tikslą, smurto nebenaudojo ir iš įvykio vietos pasišalino. Kasatorius pabrėžia, kad jo veikos kvalifikavimui svarbus ne grįžimo į įvykio vietą faktas, o tokio jo poelgio tikslas – norėjo pasikviesti kitus du įvykio vietoje pasilikusius nuteistuosius. Pasak nuteistojo, visa tai paneigia teismų išvadas, kad tarp bendrininkų buvo susitarimas nužudyti nukentėjusįjį ir jo veika kvalifikuotina kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

2.4. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sugriežtino jam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį parodo jos padarymo būdas, laikas, vieta, panaudoti įrankiai ir priemonės, padarytos žalos dydis, kaltės forma ir rūšis, nusikaltimo tikslai ir motyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis) apžvalga, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-201/2007). Visos šios aplinkybės turi būti įvertintos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuo teismų praktikos nukrypo ir, nesugebėjęs teisingai nustatyti kasatoriaus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, paskyrė jam aiškiai neteisingą (per griežtą) bausmę.

2.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pavojingesnio laipsnio nužudymais laikomi tokie, kurie padaromi intensyviai naudojant smurtą, veikiant planuotai, tiesiogine apibrėžta tyčia, dėl menkavertės dingsties ar žemų paskatų, taip pat kai nustatomi keli kvalifikuojantys nusikalstamos veikos požymiai. Mažesnio pavojingumo laipsnio nužudymais laikomi tokie, kai smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvūs, nužudymo motyvą lėmė netinkamas nukentėjusiojo elgesys, veika padaryta netiesiogine tyčia ir pan. Svarbu ir tai, kad nužudymo pavojingumo laipsnis turi būti adekvatus skiriamos bausmės dydžiui, jo reikšmė negali būti sumenkinama teikiant prioritetą kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms, į kurias pagal baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmę privalo atsižvelgti teismas. Pagal teismų praktiką bylose, kuriose dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo šiame nusikaltime pobūdį ir laipsnį. Reikalavimą atsižvelgti į bendrininko dalyvavimo formą ir rūšį, vaidmenį įtvirtina ir BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 58 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismas nuo šių baudžiamojo įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų nukrypo, nes pripažino, kad nebuvo galimybės nustatyti, kiek kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių nukentėjusiajam Z. A. Kasatorius pažymi, kad, skiriant bausmes keliems asmenims bendrai padariusiems nusikalstamą veiką, esminę reikšmę įgauna teisingumo principo įgyvendinimas, kurį, jo manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir dėl to nepagrįstai jam sugriežtino bausmę.

2.6. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad sprendžiant dėl nužudymo pavojingumo negalima atsižvelgti į nukentėjusiojo asmenybę, nes kiekvieno žmogaus gyvybė pagal įstatymą vienodai vertinga ir ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis) apžvalga). Apeliacinės instancijos teismas šios nuostatos nepaisė, nes atsižvelgė į nukentėjusiojo amžių ir nurodė, kad šio neblaivumas ir piktnaudžiavimas alkoholiu nemažina jo gyvybės vertės žmogiškąja prasme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad kasatorius nedirbo, buvo išbrauktas iš Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokyklos mokinių sąrašo dėl nepateisinamai praleistų pamokų, o tai tariamai rodo, kad jis nebuvo naudingas visuomenei ir jo įvykdyti nusikaltimai buvo jo gyvenimo būdo pasekmė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad daug pamokų praleido, nes buvo suimtas, todėl jo pašalinimą iš mokyklos nulėmė ne jo elgesys.

4. Nuteistojo P. Š. kasacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl P. Š. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus ir bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka

5. Kasaciniame skunde P. Š. ginčija jo nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus teigdamas, kad, nenustačius kiekvieno bendrininko, t. y. nuteistojo šioje byloje, suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičiaus bei jų sudavimo vietų (į kurias kūno vietas), nėra pagrindo daryti išvados (taip pat ir remiantis teismo medicinos specialisto išvada dėl Z. A. mirties priežasties), kad jis, P. Š., savo veiksmais atėmė gyvybę nukentėjusiam, kad bendrininkavo nužudant. Pasak kasatoriaus, jis neturėjo tikslo nužudyti Z. A., nenustatyta, kad suduodamas smūgius taikėsi į gyvybiškai svarbias kūno vietas, o atskleistas jo tyčios (netiesioginės) turinys rodo, kad nebuvo išankstinio susitarimo (su nuteistaisiais V. A. ir V. M.) nužudyti nukentėjusįjį. Kasatoriaus P. Š. įsitikinimu, teismų išvados dėl jo kaltumo grindžiamos nepatikimais, prieštaringais ir nenuosekliais V. A. ir V. M. parodymais, neatsižvelgus į jų suinteresuotumą patiems išvengti atsakomybės. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodinėjimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Be to, pasak nuteistojo P. Š., netinkamai taikytos BK 24, 25 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios bendrininkavimą darant nusikaltimą, o jo veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

5.1. Pažymėtina, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog nors juo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, tačiau skunde iš esmės nepateikiama konkrečių argumentų, susijusių su teisės pažeidimais, sudarančiais pagrindą tokį prašymą tenkinti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas tai ir padarė. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinio nagrinėjimo metu, tenkinant nuteistojo P. Š. gynėjo prašymą, buvo apklaustas ekspertas J. Plenta, atlikęs medicininį tyrimą ir pateikęs specialisto išvadas dėl Z. A. padarytų sužalojimų, jo mirties priežasties ir kitų su tuo susijusių aplinkybių. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino pateiktas išvadas, jas paaiškino. Proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis P. Š. bei jo gynėjas, prašymų papildomai tirti įrodymus daugiau nepateikė. Kasaciniame skunde taip pat nenurodoma, kad įrodymų tyrimas yra neišsamus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad visi nuteistojo P. Š. apeliaciniame skunde keliami klausimai išnagrinėti, nuosprendyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl jie atmesti ir kuo grindžiamos išvados dėl kasatoriaus pripažinimo kaltu padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose numatytą nusikaltimą.

5.2. Kasatorius skunde nesutinka su tuo, kaip teismai įvertino įrodymus, ir teigia, kad jo kaltumas neįrodytas, šiuo klausimu teismų išvados padarytos iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo apeliacinį skundą tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus (kaip minėta, ir papildomai tyręs įrodymus siekdamas išsiaiškinti nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų kilmę, mirties priežastį). Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl to, ar P. Š. dalyvavo atimant gyvybę Z. A., apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra pašalintos, išvados apie tai, kad ne tik V. M. ir V. A., bet ir P. Š. intensyviai, pakankamai ilgą laiką, suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, jį žalojo ir taip mirtinai sumušė, yra grindžiamos ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų visetu, iš skirtingų šaltinių gautos informacijos palyginimu, faktų sugretinimu. Remiantis teismo medicinos specialisto išvada, eksperto J. Plentos paaiškinimais nustatyta, kad Z. A. mirtį lėmė liemens dešinės pusės sumušimas, pasireiškęs sužalojimais, tarp jų – devynių šonkaulių viengubais ir dvigubais lūžiais su plaučių sužalojimu, inksto sumušimu; sužalojimai komplikavosi krūtinės ląstos dešinės emfizema, oro ir kraujo susikaupimu krūtinės ertmėje, kraujavimu į dešinio inksto taureles ir geldelę, ūmiu kvėpavimo ir kraujotakos veiklos sutrikimu; šie sužalojimai (liemens srityje) padaryti daugiau kaip dviem trauminiais poveikiais, nors, kaip nurodė ekspertas, trauminių poveikių (smūgių) galėjo būti pakankamai daug, tačiau jų skaičiaus liemens srityje (kur išsidėstę mirtį sukėlę sužalojimai) nustatyti negalima, nes susidarė vientisa plati audinių kraujosruva. Kaip nustatyta byloje ir nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, Z. A. mirė netrukus po to, kai buvo paliktas gulintis prieš jį smurtą naudojusių nuteistųjų nuo sužalojimų, padarytų liemens srityje, visumos. Be kita ko, teismai įvertino ir nuteistųjų V. A., V. M. parodymų patikimumą (jų turinys ypač detaliai atskleistas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje). Pažymėtina, kad šie asmenys visų apklausų metu patvirtino esmines aplinkybes apie tiek jų, tiek P. Š. smurtinius veiksmus, įvykio eigą (nukentėjusįjį pasiūlė apiplėšti P. Š., pirmasis smūgius sudavė V. M., po to prisidėjo kiti ir t.t.). Kasacinio skundo argumentai, susiję su V. A. ir V. M. parodymų, kaip atmestinų, vertinimu, tėra jam (P. Š.) palanki interpretacija, savaime nereiškianti, kad teismų atliktas šių įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytiems reikalavimams. Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl P. Š. kaltinančių faktinių aplinkybių buvimo atitinka bylos įrodymų turinį ir yra motyvuotos taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų.

5.3. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad teismams nepavyko nustatyti kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių skaičiaus ir pan., tačiau įvykio aplinkybės ir bylos duomenys rodo, kad visos procesinės priemonės tai išsiaiškinti buvo išnaudotos. Atkreiptinas dėmesys, kad bylose ne visada yra objektyvios galimybės tiksliai nustatyti visus faktus, ypač tokius kaip nagrinėjamu atveju – smurtą intensyviai, suduodami smūgius ilgą laiką naudojo neblaivūs asmenys. Taigi suskaičiuoti kiekvieno smūgius (kur ir kiek suduota), savaime suprantama, yra sudėtinga ar net neįmanoma (jei tokio įvykio nestebi pašaliniai asmenys, jis nefiksuojamas techninių priemonių pagalba). Įrodinėjimo procese svarbu yra tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti faktus, atskleidžiančius kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą. Nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl P. Š. kaltumo ir nustatydamas faktines aplinkybes apie jo dalyvavimą nužudant Z. A., įvertino įrodymų pakankamumą ir, jais remdamasis, išnagrinėjęs tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes, argumentuotai atmetė kasatoriaus versiją esą jo smurtiniai veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo mirtimi.

5.4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad prieš nukentėjusįjį Z. A., jam esant bejėgiškos būklės, fizinį smurtą, mušdami rankomis ir kojomis, naudojo trys asmenys; eidami pamatė nukentėjusįjį, buvusį sunkaus girtumo laipsnio, tuomet P. Š. pasiūlius iš jo paimti pinigų, visiems priėjus V. M. pirmasis sudavė smūgius, po to – V. A., paskui smūgius į šonus ir kojas sudavė P. Š. Taip smurtaujant P. Š. paėmė iš Z. A. kišenių piniginę ir mobiliojo ryšio telefoną. Nustatyta ir tai, kad visi trys nuteistieji žalodami nukentėjusįjį (tai tęsėsi apie 20-30 min.) buvo kartu, smurtą naudojo beveik vienu metu, pakaitomis, matė šiuos vienas kito veiksmus ir jiems pritarė. Šioje situacijoje tai, kad P. Š. buvo trumpam pasitraukęs (tačiau vėl grįžo ir po to kartu su kitais dviem nuteistaisiais paliko sumuštą nukentėjusįjį), kaip nurodė teismai, nepaneigia jo dalyvavimo sumušant Z. A. Teismai P. Š., V. A. ir V. M. veiksmus prieš Z. A. įvertino kaip padarytus bendrininkų grupe. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi, nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų; susitarimas gali būti išreikštas ir konkliudentiniais veiksmais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja keli asmenys ir šis miršta nuo sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi sužalojimus padarę asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2014, 2K-83/2013, 2K-580/2011, 2K-11/2011, 2K-324/2009). Nustačius, kad asmuo, veikdamas bendrai su kitais vykdytojais, tiesiogiai dalyvavo, t. y. atliko veiksmus, kuriais prisidėjo prie to, kad kitam žmogui būtų atimta gyvybė, kyla atsakomybė už nužudymą.

5.5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. Š., veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo Z. A. gyvybę, numatydamas, kad gali atimti gyvybę ir nors to nenorėdamas, sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti, yra nusikaltimo bendravykdytojas. Pagal įrodytomis pripažintas faktines aplinkybės P. Š. veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus kvalifikuota tinkamai, nes jis dėl savanaudiškų paskatų kartu su kitais dviem bendrininkais, t. y. veikdamas bendrininkų grupe, atliko smurtinius veiksmus, kuriais bejėgiškos būklės nukentėjusiajam Z. A. padarė mirtį sukėlusius sužalojimus.

5.6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui – nėra pagrindo.

Dėl bausmės (BK 51, 54 straipsnių taikymas)

6. Kasaciniame skunde nuteistasis P. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę (laisvės atėmimą trylikai metų). Kasatoriaus manymu, ji yra neteisinga, paskirta nenustačius jo vaidmens padarant nusikaltimą (BK 58 straipsnis) ir neatsižvelgus į visas aplinkybes, reikšmingas bausmės paskyrimui (BK 54 straipsnio 2 dalis).

6.1. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir P. Š. paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę sugriežtino (padidino) iki trylikos metų. BK 129 straipsnio 2 dalyje už šio nusikaltimo padarymą nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, sankcijoje už P. Š. įvykdyto nusikaltimo padarymą numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – keturiolika metų. Teismo paskirta bausmė yra artima (šiek tiek mažesnė) sankcijos vidurkiui.

6.2. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, individualizavo nusikaltimo bendrininkams skirtinas bausmes ir vertino visas byloje nustatytas bausmės paskyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Pažymėtina, kad P. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliacinės instancijos teismas, be šių aplinkybių, įvertino ir padarytos nusikalstamos veikos sunkumą – nužudymas padarytas esant dviem veiką kvalifikuojantiems požymiams (dėl savanaudiškų paskatų, prieš bejėgiškos būklės žmogų), taip pat atsižvelgė į kitas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje ir nustatytas nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, nekartodama teismo nuosprendyje padarytų motyvuotų išvadų, susijusių su bausmės nuteistajam P. Š. paskyrimu, konstatuoja, kad jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir neteisinga, ji atitinka BK 41, 54 straipsnių nuostatas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo bausmę švelninti (BPK 376 straipsnio 3 dalis) ar perduoti šį klausimą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo P. Š. kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė