Baudžiamoji byla Nr. 2K-164-699/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21771-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.9.9 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. ir jo gynėjos advokatės Dalios Kotrynos Žalėnaitės kasacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu V. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti po 20 valandų visuomenės labui.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi nuteistojo V. U. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. U. nuteistas už tai, kad vengė pareigos išlaikyti vaikus, mokant lėšas vaikų išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį, o būtent: laikotarpiais nuo 1998 m. rugpjūčio 12 d. iki 1999 m. rugsėjo 31 d., nuo 1999 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. sausio 31 d., nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2006 m. birželio 23 d. iki 2011 m. sausio 19 d., nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. vengė pareigos pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 7 d. sprendimą išlaikyti nepilnametį sūnų I. U., gimusį 1997 m. kovo 24 d., ir dukrą I. U., gimusią 1998 m. balandžio 15 d., mokant vaikų motinai J. S. po 1/3 gaunamo mėnesinio darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip po 1 MGL per mėnesį kiekvienam vaikui išlaikyti nuo 1998 m. rugpjūčio 12 d. iki vaikų pilnametystės, o nuo 2009 m. sausio 26 d. Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimu po 56,45 Eur vaikams kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, dėl to nuo 1998 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. jis J. S. įsiskolino 9217,75 Eur, o nuo 2008 m. sausio 22 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš viso įsiskolino 7260,94 Eur.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. U. ir jo gynėja advokatė Dalia Kotryna Žalėnaitė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.
2.1. Kasatoriai skunde nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi teismai nagrinėdami šią baudžiamąją bylą netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
2.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje įtvirtina, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo vaikus, o jeigu tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį; išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo (CK 3.194).
2.3. Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia, baudžiamas tik piktybinis vengimas išlaikyti vaikus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129/2006.)
2.4. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jei asmuo nevengia šios pareigos, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų priežasčių. Vengimas yra tada, kai asmuo turi turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikia išlaikymo vaikui, slepia savo pajamas, panaudoja kitur nevykdydamas teismo sprendimo.
2.5. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tuo atveju, jei yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių: nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-124/2008).
2.6. Kasatoriai teigia, kad baudžiamosios bylos medžiaga nėra nustatyta, kad V. U. būtų tyčia neteikęs išlaikymo vaikams. Jis neprisipažino kaltu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, kadangi jokio nusikaltimo nėra padaręs. Tačiau pripažino susidariusį įsiskolinimą vaikų išlaikymui, nes tuo metu neturėjo lėšų ir darbo. Visais laikotarpiais, kai tik dirbo, išlaikymą nepilnamečiams vaikams teikė, tai patvirtinančius įrodymus pateikė, be to ir pats savo iniciatyva išsireikalavo atitinkamus dokumentus iš buvusių darboviečių ir antstolio kontoros. Įsiskolinimas susidarė dėl bedarbystės. Tai patvirtina į baudžiamąją bylą pateikta Utenos teritorinės darbo biržos Molėtų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. P62-2016-48. V. U. teigia teismui nurodęs, kad negalėjo susirasti darbo, nes gyveno rajono pakrašty, darbo vietų šalia nėra, rajonų centruose už darbą mokamas minimalus atlyginimas, kurio jam nepakakdavo net nuvykti į darbą ir iš jo parvykti. Todėl, anot kasatorių, neteisėta ir nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis (nuteistasis) neva pasiprašydavo atleidžiamas iš darbo, kad antstoliai iš jo atlyginimo neišskaičiuotų pinigų vaikams išlaikyti. Taip apeliacinės instancijos teismas savaip interpretavo jo žodžius. Byloje nėra tokių duomenų, kad jis prašydavosi atleidžiamas iš darbo, kad nereikėtų mokėti išlaikymo vaikams. Priešingu atveju, pasak kasatorių, baudžiamąsias bylas reikėtų kelti jo darbdaviams. Sprendžiant, ar veika gali būti vertintina kaip nusikalstama, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į gyvenimo realybę. Kasatorius (t. y. nuteistasis) turi aukštąjį išsilavinimą – žemės ūkio inžinieriaus mechaniko specialybę, tačiau kai kolūkiai subyrėjo, jis pagal savo specialybę dirbti jau negalėjo, nes ši profesija tapo nereikalinga. Nuo 2008 m. dėjo pastangas persikvalifikuoti ir tapti tolimųjų reisų vairuoju, reikėjo lankyti specialius kursus, laikyti egzaminus, kurie buvo mokami, reikėjo susirasti įmonę, kurios administracija sutiktų mokėti už jo kursus ir egzaminus, nes pats pinigų nei turto neturėjo, ir priimtų jį dirbti. Kasaciniame skunde teigiama, kad tai buvo sunkiai išpildomos sąlygos, nes šioje srityje nėra dirbęs, gyvena toli nuo rajono centrų ir didžiųjų miestų, transporto įmonių vadovams buvo žmogus „iš gatvės“, todėl įmonės, kuri sutiktų mokėti už jo mokslą ir vėliau priimtų į darbą, teko ieškoti ilgus metus. Be to, labai trukdė 2008 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Vėliau jau suradus tokią įmonę, egzaminus teko laikyti net keletą kartų, todėl tik 2013 m. įgijo tolimųjų reisų vairuotojo kvalifikaciją ir pagal naująją specialybę dirbo transporto įmonėje UAB „T“ iki tol, kol ji veikė, vėliau darbą teigia praktiškai turėjęs beveik nuolat ir visais darbo laikotarpiais teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Tai patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga ir pripažįsta vaikų motina J. S.. Darbo neteko tik todėl, kad jam neteisėtai iškėlė baudžiamąją bylą ir paskyrė kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, jo darbas buvo susijęs su išvykimu į užsienį.
2.7. Kasaciniame skunde teigiama, kad iki persikvalifikavimo, bedarbystės laikotarpiais buvo beviltiškoje padėtyje, gyveno pas mamą, kuri turėjo daržą, karves, padėjo prižiūrėti ūkį, augino daržoves; iš Darbo biržos jokių pasiūlymų negaudavo ir darbo ieškojo savarankiškai; padėdavo gyvenimo draugė, jokio nekilnojamojo turto ar kitų lėšų neturėjo ir neturi.
2.8. Todėl teismų išvados, kad neva jis, net ir negaudamas pinigų, nesirūpino teikti išlaikymo ne tik materialiai, bet ir kokia kitokia forma, iš ko neva būtų galima matyti jo nuoširdumą ir geranoriškumą vaikams, neteisėtos ir nepagrįstos.
2.9. Pasak kasatorių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisminę praktiką ne kartą yra pasisakęs, kad išlaikymas yra teikiamas piniginėmis lėšomis, o ne kitokiomis formomis, t. y. išlaikymas teikiamas teismo nurodytais būdais. Be to, nepilnamečių vaikų mama J. S. nagrinėjant civilinę bylą dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo Molėtų rajono apylinkės teisme nurodė, kad jai daržovių ir maisto produktų pilnametei dukrai I. U. nereikia, nes ji užsiauginanti pati.
2.10. Šis nusikaltimas padaromas tik tyčia, t. y. vengimas išlaikyti vaiką konstatuojamas tada, kai asmuo turi turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikia išlaikymo vaikui, tyčia nedirba ar dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas, jas iššvaisto, panaudoja kitur nevykdydamas teismo sprendimo. Tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta. Tuo tarpu nuoširdumas ir geranoriškumas savo vaikams, nors byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad kasatorius būtų buvęs nenuoširdus ir negeranoriškas savo vaikams, yra moralinio pobūdžio kategorijos, kurios neabejotinai svarbios priteisiant išlaikymą, t. y. civiliniams teisiniams santykiams, bet ne BK 164 straipsnyje numatytai nusikaltimo sudėčiai. Šios moralinės kategorijos niekuo nesusijusios su tyčiniu vengimu teikti išlaikymą.
2.11. Kasatoriai teigia, kad teismų sprendimuose išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), teismo išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas turi vadovautis taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai.
2.12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą yra pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-526/2009, 2K-262/2011).
2.13. Teismai neteisėtai ir nepagrįstai, pasak kasatorių, nevertino aplinkybės, kad nuteistasis su A. G. augina nepilnametį sūnų M. U., gimusį 2001 m. balandžio 14 d., kuriam taip pat reikalingas išlaikymas, kurį teikia sūnui. Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad savo pareigas išlaikyti vaikus jis vykdo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamajame nuosprendyje neteisėtai ir nepagrįstai teigiama, neva jis (kasatorius) pats patvirtino, kad ne visuomet atvykdavo šaukiamas į darbo biržą, taigi, anot teismo, neva ne visuomet vykdė įpareigojimus ir tinkamai dalyvavo valstybės organizuojamoje darbo paieškoje. Tačiau, pasak kasatorių, byloje nėra duomenų, kad Darbo birža jam būtų pasiūliusi kokį nors darbą ir jis būtų jo atsisakęs. Atvirkščiai, apklausiamas teisme jis parodė, jog „nebuvo, kad nevykdė Darbo biržos įpareigojimų ir iš Darbo biržos jokio pasiūlymo negavo ir darbo ieškojo savarankiškai. Kainavo važinėjimas ieškant darbo“. Mano, kad teismas netinkamai interpretavo jo pasakymą, kad buvo beviltiškoje padėtyje, jokio pasiūlymo negavo ir nebuvo nuvykęs į darbo biržą, kitaip neužsidirbdavo. Teigia teisme nurodęs, kad nebuvo nuvykęs į darbo biržą atsiimti bedarbio pašalpos, nes neturėjo už ką nuvykti, o kitaip neužsidirbdavo, bet darbo paieškoje per Darbo biržą visuomet dalyvaudavo, tačiau darbo pasiūlymų negaudavo.
2.14. Pasak kasatorių, neteisėta ir nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis (nuteistasis) neva veikė piktybiškai, nes, neturėdamas darbo, 1999 m. kovo 26 d. atsisakė darbo biržos siūlomo darbo, atsisakė mokytis ir viešųjų remiamų darbų.
2.15. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino šias aplinkybes, nes pasiūlymas dėl darbo iš darbo biržos 1999 m. nebuvo gautas. Teismas šiam neteisėtam teiginiui patvirtinti nepateikė teisinių argumentų ir tai patvirtinančių įrodymų. 2000 m. balandžio 11 d. darbo biržos pažymėjime Nr. 364 nėra nurodyta, kad V. U. buvo siūlomas darbas. Kasatoriai nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką trunkamoji nusikalstama veika apibūdinama nuolatiniu, nepertraukiamu atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK straipsnyje, realizavimu tam tikrą laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-P-267/2011). Kadangi BK 164 straipsnio dispozicijoje nurodyta pavojinga veika – vengimas – reiškia nusikalstamos būsenos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį, todėl ši veika laikytina trunkamąja, bet ne tęstine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Panevėžio apygardos teismo nutartyje nurodoma, kad nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. iki 1999 spalio 20 d. V. U. dirbo UAB Molėtų radijas ir televizija. Pasak kasatorių, net jeigu ir buvo toks faktas 1999 m. kovo 26 d., kad jis atsisakė darbo biržos pasiūlymo, matyt, buvo tam svarios priežastys, tačiau šio fakto negalima laikyti nusikalstama veika, nes jis neužilgo įsidarbino, o BK 164 straipsnio sudėtis gali būti realizuojama tik nepertraukiamu nusikalstamos sudėties realizavimu ilgą laiką. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis (V. U.) apskritai būtų tokią veiką padaręs. O jeigu veika būtų buvusi padaryta, taikytina patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.
2.16. Kasatorių nuomone, neteisėta ir nepagrįsta teismo išvada, kad nuteistajam atskirais laikotarpiais buvo mokėta nedarbo socialinio draudimo išmoka, bet neva jis iš šių lėšų buvusiems nepilnamečiams vaikams Indrei ir Irmantui pinigų išlaikyti neskyrė. Kasatoriai teigia, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš visų jo pajamų išlaikymas nepilnamečiams vaikams Indrei ir Irmantui buvo teikiamas per antstolių kontorą pagal vykdomąjį raštą, todėl teismo išvada, kad neva jis neskyrė lėšų vaikams išlaikyti iš nedarbo socialinio draudimo išmokų, yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi pagal vykdomąjį raštą buvo nukreiptas išieškojimas į visas jo gaunamas pajamas, o jeigu antstolis blogai atliko savo darbą, tai yra antstolio, bet ne jo kaltė. Kasatorių nuomone, nepagrįsta ir neteisėta teismo išvada, kad jis pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį neva dėl to, kad yra atskiri laikotarpiai, jie labai trumpi, nesiekia ir vieno mėnesio, kai neva išlaikymas nebuvo teikiamas (nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. iki 1999 m. rugsėjo 31 d., nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. gegužės 31 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. sausio 18 d. ir nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2016 m. balandžio 15 d.). Kasatoriai mano, kad teismas netinkamai vertina šias aplinkybes. Šių teismo teiginių negalima patikrinti. Teismas nenurodė šaltinio, kuo remdamasis padarė tokiais išvadas. Anot kasatorių, lėšos vaikų išlaikymui buvo išieškomos pagal vykdomuosius raštus per antstolio kontorą, nukreipiant išieškojimą į visas jo gaunamas pajamas, t. y. antstolio vykdomasis raštas buvo nukreipiamas į įmonės, kurioje tuo metu jis dirbo, buhalteriją. Byloje nėra įrodymų, kad jis tyčia slėpė lėšas ir jų nepervedė teismo nurodytais laikotarpiais. Jeigu tai įvyko dėl antstolio kaltės, jis neprivalo už tai atsakyti.
2.17. Kasatorių nuomone, teismuose nebuvo išsamiai įvertinti visi byloje esantys įrodymai, patvirtinantys faktą, kad praeityje susidaręs įsiskolinimas ankščiau buvusių nepilnamečių vaikų išlaikymui sudaro civilinių teisinių santykių dalyką, bet ne baudžiamąjį nusikaltimą. Kaltinimas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo tyčią ir tikslą piktybiškai vengti išlaikyti vaikus. Byloje pateikti visi įrodymai, patvirtinantys priešingą faktą. Visuomet, kai tik turėjo pajamų, vaikams išlaikymą teikė. Anot kasatorių, prokuroras jį kaltino ne piktybišku vengimu išlaikyti vaikus, bet atsisakymu bendrauti su vaikais. Toks kaltinimas gali būti tik moralinio pobūdžio ir nesudaro baudžiamosios teisės dalyko. Kasatoriai teigia, kad teismui buvo paaiškinta, jog V. U. nevengė bendrauti su vaikais, kad vaikų motina neleisdavo jam bendrauti su mažais vaikais kerštaudama dėl to, kad jis sukūrė laimingą šeimą, o vėliau nepalaikomi santykiai savaime nutrūksta, bet tai nieko bendra neturi su vaikų išlaikymu.
2.18. Kasatoriai teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareigos išlaikyti vaikus nebuvo vengiama, kad tais laikotarpiais, kai nuteistasis neturėjo darbo, nevykdė jos dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, t. y. neturėjo pajamų dėl pateisinamų priežasčių.
2.19. Be to, anot kasatorių, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad jis teikė išlaikymą vaikams pašalindamas iš kaltinimo kai kuriuos laikotarpius, kurie aprašyti nuosprendyje, ir nedarbo laikotarpius dėl objektyvių priežasčių – neteisėtai priskyrė nusikalstamai veikai ir tęstinio nusikaltimo padarymui. Pagal kasacinio teismo praktiką nusikalstamos veikos darymo laikas nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, svarbias tiksliam trunkamojo laikotarpio nustatymui. Vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Baudžiamoji atsakomybė už neveikimą (šiuo atveju už teismo sprendimo nevykdymą) galima tik tuo atveju, kai kaltinamas asmuo turėjo ne tik pareigą, bet ir galimybę atitinkamai veikti. Išvada, kad kaltininkas turėjo galimybę vykdyti pareigą, negali būti preziumuojama, ji turi būti pagrįsta byloje esančiais ir teismo patikrintais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-484/2012).
2.20. Kasatoriai teigia, kad baudžiamoji byla išnagrinėta ir apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis tik prokuroro prielaidomis ir nuomonėmis, bet ne procesinėmis priemonėmis nustatytais faktais. Todėl priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, nors nuosprendyje ir nurodomi kasacinių nutarčių numeriai, tačiau jų turiniu, kiek šiose nutartyse nurodytos aplinkybės yra identiškos šios bylos aplinkybėms, nesivadovauta.
2.21. Pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui privalu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, turėdamas galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Be to, pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-9/2014). Tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos. Kasatoriai teigia, kad, turint darbą, visada buvo teikiamas išlaikymas vaikams, išieškomas įsiskolinimas pagal vykdomuosius raštus įstatymų nustatyta tvarka. Pagal formuojamą teismų praktiką šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės, ekonominių sunkumų, t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų priežasčių. Būtent šios aplinkybės ir buvo nustatytos šioje baudžiamoje byloje, tačiau teismai jų neteisėtai nevertino. Jeigu asmuo dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. Tačiau tokių aplinkybių šioje baudžiamoje byloje nenustatyta.
2.22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-124/2008 prie svarbių nereguliaraus alimentų mokėjimo priežasčių priskyrė ne tik sunkią skolininko finansinę padėtį – nepakankamą uždarbį, bet net ir jo turėtas papildomas išlaidas. Teismai neatsižvelgė į nuteistojo papildomas išlaidas, kurios akivaizdžiai padidino jo įsiskolinimą be jo kaltės. Nuteistajam nedalyvaujant civilinės bylos nagrinėjime, esant bedarbiui ir neturinčiam lėšų pragyvenimui, neteisėtai civilinio proceso tvarka buvo priteistas išlaikymas jau pilnamečiui sūnui I. U..
2.23. Kasaciniame skunde daroma apibendrinta išvada, kad nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis sąmoningai vengė mokėti alimentus ar sukūrė situaciją, dėl kurios taptų neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo buvusiems nepilnamečiams vaikams (pateikus jam įtarimą vaikai jau buvo pilnamečiai) lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas, taigi nėra ir būtinojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – kaltės, kuri pagal inkriminuojamą BK straipsnį turi pasireikšti tyčios forma, todėl jo (kasatoriaus) baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį negalima ir jis turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
2.24. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė apeliaciniam procesui keliamų reikalavimų išnaudoti visas galimybes įrodymams surinkti, nes, nustatęs, kad dalis aplinkybių nėra aiškios, prieštaravimai ir abejonės nepašalintos, esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai nepaneigti, neatliko įrodymų tyrimo, neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams pašalinti, iš esmės apsiribojo tik prielaidomis ir samprotavimais, taip teismas, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo (nuteistojo) teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.25. Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ne kartą yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pavyzdžiui, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.), nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), kai l) jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje; 2) teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas; 3) yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, o nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas priėmė vienus iš jų ir atmetė kitus. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertintini visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-587/2014, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015).
3. Atsiliepimu į nuteistojo V. U. ir jo gynėjos advokatės Dalios Kotrynos Žalėnaitės kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą patenkinti iš dalies. Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį pakeisti pašalinant iš nuosprendžio ir nutarties nustatomosios dalies laikotarpius: nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.
3.1. Pasak prokurorės, Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 3.192 straipsnyje. Pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas atsakomybėn tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Teismų praktikoje nustatyta, kad svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, 2K-124/2008, 2K-218/2012, 2K-20/2014). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai svarbių aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, nagrinėjamoje byloje nenustatė. Teismai, pasak prokurorės, padarė pagrįstą išvadą, kad pareigos išlaikyti vaikus V. U. nevykdė nesant jokių objektyvių kliūčių tai daryti. Byloje pagrįstai nustatyta, kad V. U. tyčia vengė atlikti teismo nustatytą pareigą, suprato, kad neužtikrina vaikų teisės gauti išlaikymą, ir norėjo taip veikti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje.
3.2. Atsiliepime teigiama, kad kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog byloje yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis. V. U. pripažintas kaltu už vienos trunkamosios veikos įvykdymą ir atskiri laikotarpiai, kai išlaikymas vaikams buvo teikiamas, netruko BK 95 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą terminą.
3.3. Prokurorė teigia, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė apeliaciniam procesui keliamų reikalavimų, nes šis teismas apelianto skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundų argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir kitų šio kodekso normų reikalavimų.
3.4. Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde nėra nurodomi konkretūs prieštaravimai ir neįvardijamos prieštaringos aplinkybės, kurias, pasak kasatorių, reikėjo tirti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Dėl išdėstytų motyvų kasacinio skundo argumentas apie apeliacinio bylos nagrinėjimo neišsamumą, prokurorės nuomone, laikytinas deklaratyviu ir yra atmestinas.
3.5. Prokurorė nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose nurodė, kad iš kaltinimo šalinami laikotarpiai nuo 1999 m. lapkričio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 30 d., nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. nes, remiantis vykdomosios bylos duomenimis, šiais laikotarpiais V. U. išlaikymą vaikams mokėjo. Tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad teisiamasis pripažįstamas kaltu už vengimą mokėti išlaikymą vaikams ir laikotarpiais, kuriuos pats teismas pripažino neįrodytais. Dėl šios priežasties nuosprendžio nustatomoji dalis keistina, pašalinant iš nuosprendžio pirmosios instancijos teismo pripažintus neįrodytais laikotarpius. Apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio klaidos neištaisė, todėl keistina ir apeliacinės instancijos teismo nutartis.
3.6. Nuteistasis V. U. 2017 m. kovo 8 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prašymą prijungti prie kasacinio skundo antstolės Nijolės Viešchnickienės 2017 m. vasario 1 d. patvarkymą, iš kurio turinio matyti, kad nuteistasis V. U. 2017 m. vasario 1 d. vaikų išlaikymui buvo įsiskolinęs 1956,81 Eur. Kasatoriaus nuomone, tai reikšminga ir nagrinėtina aplinkybė, nes apskųstuoju teismo nuosprendžiu konstatuota, kad V. U. nukentėjusiajai J. S. yra įsiskolinęs 9217,75 Eur. Prokurorės nuomone, kasatoriaus prašymas nagrinėti ir vertinti naujai pateiktus duomenis atmestinas, nes, pagal baudžiamosios bylos duomenis, nėra jokių abejonių, kad inkriminuoto nusikalstamos veikos padarymo laikotarpio pabaigoje, t. y. 2016 m. balandžio 15 d., nuteistasis nukentėjusiajai J. S. buvo įsiskolinęs 9217,75 Eur. Šią aplinkybę patvirtina prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungta antstolės N. Viešchnickienės 2016 m. balandžio 15 d. pažyma (t. l, b. 1. 23). Tai, kad šiuo metu įsiskolinimas nukentėjusiajai yra sumažėjęs (dėl teismui nenurodytų priežasčių sumažintas), pasak prokurorės, šioje byloje neturi įtakos nuteistojo veiksmų teisiniam vertinimui.
4. Nuteistojo V. U. ir jo gynėjos advokatės Dalios Kotrynos Žalėnaitės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje sutrinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Taigi kasatorių skundo teiginiai ginčijant nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios, jų nuomone, nustatytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nurodant, kad išvados dėl V. U. kaltumo padarytos neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir prašymas prijungti prie kasacinio skundo ir nagrinėti antstolės N. Viešchnickienės 2017 m. vasario 1 d. patvarkymą paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie nėra kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės taikymo klausimais.
Dėl BK 164 straipsnio taikymo
6. Kasatoriai teigia, kad teismai kvalifikuodami V. U. veiką pagal BK 164 straipsnį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes baudžiamosios bylos medžiaga nėra nustatyta, jog V. U. tyčia neteikė išlaikymo savo vaikams, o alimentų įsiskolinimas susidarė, nes jis neturėjo darbo ir lėšų.
7. BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016). Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009 ir 2K-432/2013 kt.).
8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo V. U. veikoje nustatė visus vengimo išlaikyti vaiką sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teismai konstatavo, kad V. U., žinodamas apie savo pareigą mokėti lėšas dviem savo vaikams išlaikyti iki pilnametystės, sąmoningai vengė išlaikyti vaikus.
9. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, subjektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – tyčią – teismai nustatė remdamiesi bylos duomenimis. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir pagal objektyviuosius veikos požymius – kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį ir kt. Nagrinėjamoje byloje V. U. tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikams išlaikymą atskleidžia jo elgesys. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. U., būdamas sveikas ir darbingas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, atsisakė jam darbo biržos siūlomo darbo, be pateisinamų priežasčių nenuvyko į darbo biržą registruotis, todėl buvo išbrauktas iš darbo ieškančių asmenų sąrašų ir nedėjo jokių realių pastangų, kurios liudytų jo ketinimus prisidėti prie vaikų išlaikymo, o priešingai nesiekė įsidarbinti ar įgyti naują kvalifikaciją. Be to, teismų sprendimuose konstatuota, kad, net ir pradėjęs dirbti, išlaikymo vaikams atskirais laikotarpiais nemokėjo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą nevykdė piktybiškai, nesant jokių svarbių priežasčių. V. U. bylos nagrinėjimo metu nurodytos ir kasaciniame skunde pakartotos aplinkybės – darbo ir pajamų neturėjimas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, specialybės neperspektyvumas – teismų pagrįstai nelaikytos svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaikus.
10. Taigi, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų padaryta išvada, kad V. U. suvokė veikęs neteisėtai ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia, ir konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 164 straipsnis – V. U. veikai pritaikytas tinkamai.
11. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad Molėtų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padaręs pagrįstą išvadą, kad iš kaltinimo V. U. šalintini laikotarpiai nuo 1999 m. lapkričio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 30 d., nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. nes, remiantis vykdomosios bylos duomenimis, šiais laikotarpiais V. U. išlaikymą vaikams mokėjo, to nenurodė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio klaidos neištaisė. Šie laikotarpiai iš kaltinimo šalintini pakeičiant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo
12. Nuteistasis ir jo gynėja kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nesilaikė apeliaciniam procesui keliamų reikalavimų išnaudoti visas galimybes įrodymams surinkti, dalis aplinkybių nėra aiškios, tačiau teismas prieštaravimų ir abejonių nepašalino, neatliko įrodymų tyrimo, t. y. padarė esminius baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimus, nulėmusius neišsamų bylos išnagrinėjimą ir neteisingų teismų sprendimų priėmimą.
13. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo.
14. Iš byloje esančio Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkas klausė proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Nuteistojo V. U. gynėja advokatė D. K. Žalėnaitė pageidavo užduoti klausimus nuteistajam. Teisėjų kolegija pasitarusi nutarė tenkinti gynėjos prašymą, atlikti įrodymų tyrimą ir užduoti klausimus nuteistajam. Klausimus nuteistajam V. U. uždavė jo gynėja, teisėjų kolegijos nariai ir prokurorė. Nuteistojo gynėjai nepareiškus kitų prašymų įrodymų tyrimas buvo baigtas. Būtinybės iš naujo tirti pirmosios instancijos teismo jau išsamiai ištirtus bylos duomenis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.
15. Nepagrįstas kasatorių argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nagrinėjant nuteistojo V. U. apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Panevėžio apygardos teismas nuodugniai ištyrė nuteistojo V. U. apeliacinio skundo motyvus: dėl įrodymų vertinimo, dėl V. U. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 164 straipsnį ir atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. U. apeliacinį skundą, nutartyje iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl negalima išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai, kad kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimai.
Dėl senaties taikymo
16. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis. Šis argumentas nepagrįstas.
17. BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas – vengimas išlaikyti vaiką – yra trunkamasis, t. y. kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Trunkamojo nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Tai, kad asmeniui inkriminuojamas ne ištisas, bet atskiri vengimo išlaikyti vaikus laikotarpiai, nereiškia, kad vengimas išlaikyti vaikus kaskart nutrūksta ir kiekvienas laikotarpis turi būti kvalifikuojamas kaip atskira trunkamoji nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Trunkamojo nusikaltimo senaties eiga prasideda, kai pasibaigia nusikalstama veika. V. U. padarytos nusikalstamos veikos pabaigos momentas yra 2016 m. balandžio 15 d., t. y. V. U. negali būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, nes nėra suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, jog V. U. padarė tęstinę veiką, nevertintina kaip esminė nuosprendžio klaida, nes klausimas dėl senaties instituto netaikymo priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo išspręstas teisingai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį, pašalinant iš jų V. U. inkriminuotus laikotarpius: nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 14 d.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Rima Ažubalytė
Aldona Rakauskienė
