D. K. pagal BK 222 str., 228 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-144-788/2017

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00415-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.1; 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10; 1.2.19.4.1; 2.2.4.3; 2.1.2.12.

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sigitui Pliopliui,

nuteistajai D. K. ir jos gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu D. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda, 228 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 450 MGL (16 947 Eur) dydžio bauda.

D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu:

nuteistosios D. K. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinis skundas atmestas;

panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalis, kuria D. K. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. K. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

nuosprendžio dalis dėl D. K. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį pakeista ir D. K. veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams;

nuosprendžio dalis dėl paskirtų bausmių bendrinimo panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu D. K. paskirtos bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį subendrintos su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, D. K. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios D. K. ir jos gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. D. K. nuteista už šias nusikalstamas veikas:

1.1. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį D. K. nuteista už tai, kad būdama UAB „V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) generalinė direktorė ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnį atsakinga už apskaitos dokumentų surašymo teisingumą, už juose esančių duomenų tikrumą, pagal 21 straipsnį būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2013 m. birželio 5 d. tyčia organizavo teisės aktų reikalaujamos UAB „V.“ buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „V.“ turto ir jo struktūros už 2010–2012 m. Šiais veiksmais D. K. taip pat tyčia išvengė turtinės prievolės grąžinti įsiskolinimą ir taip pasisavino jai patikėtą UAB „V.“ priklausantį didelės vertės turtą – 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur). Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

1.1.1. 2010 m. gruodžio 31 d. akcininkų susirinkime UAB „V.“ akcininkams, t. y. D. K., D. Kk. ir L. K., nutarus atidėti 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) akcijų pirkimui į išankstinius mokėjimus už finansinį turtą, D. K., 2010 m. gruodžio 31 d. būdama bendrovei skolinga 1 430 000 Lt (414 156,62 Eur) pagal 2006 m. gruodžio 12 d., 2007 m. sausio 2 d., 2007 m. lapkričio 20 d., 2008 m. gruodžio 12 d., 2009 m. sausio 5 d., 2009 m. vasario 2 d., 2009 m. kovo 17 d., 2009 m. spalio 1 d., 2009 m. spalio 1 d. paskolos sutartis ir pagal avanso apyskaitą kaip atskaitingas asmuo turėdama išduotus 17 000 Lt (4923,54 Eur), jokios pinigų sumos, lygios jos įsipareigojimams UAB „V.“, nepanaudojo finansiniam turtui bendrovės vardu realiai įgyti, tačiau pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. balandžio mėn. UAB „V.“ patalpose (duomenys neskelbtini), davė nurodymą vyr. buhalterei V. S. UAB „V.“ apskaitoje be pateisinamųjų dokumentų jos visą įsiskolinimą apskaityti kaip grąžintą finansiniu turtu – akcijomis, o vyr. buhalterei V. S. vykdant jos nurodymą ir 2010 m. didžiojoje knygoje jos 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) skolą perkėlus į finansinį turtą, kurio UAB „V.“ realiai neįsigijo, įsiskolinimas UAB „V.“ apskaitoje buvo užfiksuotas kaip grąžintas akcijomis; po to, 2011 m. balandžio 29 d. vyr. buhalterei V. S. pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus sudarius UAB „V.“ balansą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., jai parašu patvirtinus, šioje finansinėje ataskaitoje užfiksavus tikrovės neatitinkančius įrašus apie tai, kad ji (D. K.) 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) skolą 2010 m. padengė finansiniu turtu, 2011 m. balandžio 29 d. šį žinomai neteisingą dokumentą su iškraipytais duomenimis apie UAB „V.“ turto struktūrą elektroniniu būdu pateikė VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui.

1.1.2. 2012 m. spalio 12 d. UAB „V.“ patalpose (duomenys neskelbtini), bendrovės apskaitą tvarkantis vyr. buhalteris A. M., nesuvokdamas nusikalstamų veiksmų pobūdžio, dėl D. K. kaltės, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, remdamasis bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriuose D. K. nurodymu buvo įtraukti tikrovės neatitinkantys duomenys apie jos vadovaujamai bendrovei 2010 m. padengtą 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) skolą finansiniu turtu, sudaręs UAB „V.“ balansą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., D. K. parašu jį patvirtinus, šioje finansinėje ataskaitoje užfiksavo tikrovės neatitinkančius įrašus apie tai, kad D. K. 1 447 000 Lt skolą (419 080,16 Eur) 2010 m. padengė finansiniu turtu, 2012 m. spalio 12 d. šį žinomai neteisingą dokumentą su iškraipytais duomenimis apie UAB „V.“ turto struktūrą elektroniniu būdu pateikė VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui.

1.1.3. D. K. 28 000 Lt (8109,36 Eur) pinigų sumos, išduotos jai kaip atskaitingam asmeniui UAB „V.“, nepanaudojo finansiniam turtui bendrovės vardu realiai įgyti, tačiau žinodama, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 5 d. UAB „V.“ patalpose (duomenys neskelbtini), vyr. buhalterė A. P., pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, UAB „V.“ apskaitoje savo iniciatyva be pateisinamų dokumentų jai pagal avansinę apyskaitą išduotus pinigus 28 000 Lt (8109,36 Eur) apskaitė kaip panaudotus finansiniam turtui – akcijomis įgyti, o 2012 m. didžiojoje knygoje jos 28 000 Lt (8 109,36 Eur), kaip atskaitingam asmeniui išduotus pinigus, perkėlė į finansinį turtą, kurio UAB „V.“ realiai neįsigijo, UAB „V.“ apskaitoje jai išduoti 28 000 Lt (8109,36 Eur) buvo užfiksuoti kaip panaudoti įgyjant akcijas, po to žinodama, kad 2013 m. birželio 5 d. bendrovės apskaitą tvarkanti vyr. buhalterė A. P., remdamasi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriuose įtraukti tikrovės neatitinkantys duomenys apie jos vadovaujamai bendrovei 2010 m. padengtą 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) skolą finansiniu turtu ir 2012 m. pagal avanso apyskaitą jai išduotą 28 000 Lt (8109,36 Eur) sumą, padengtą finansiniu turtu, sudarius UAB „V.“ balansą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., jai parašu patvirtinus, šioje finansinėje ataskaitoje užfiksavus tikrovės neatitinkančius įrašus apie tai, kad ji 2010 m. padengė 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) skolą finansiniu turtu ir 2012 m. už 28 000 Lt (8109,36 Eur), išduotus jai kaip atskaitingam asmeniui, įgijo finansinio turto, 2013 m. birželio 5 d. šį žinomai neteisingą dokumentą su iškraipytais duomenimis apie UAB „V.“ turto struktūrą elektroniniu būdu pateikė VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialui.

1.2. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį D. K. nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB „V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) generalinė direktorė, turinti teisę veikti UAB „V.“ vardu, ir UAB „V.“ direktorės 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr.10/11/02 sudarytos UAB „V.“ pirkimų komisijos pirmininkė ir projektų vadovė, turinti administracinius įgaliojimus atlikti SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, pirkimą pagal UAB „V.“ ir VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir LVPA) finansavimo ir administravimo 2010 m. rugsėjo 23 d. sutartį (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) UAB „V.“ vykdomame projekte, pagal Sutarties 8.4 punktą privalėdama pirkimus organizuoti vadovaujantis juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1K-212, pažeisdama šio aprašo 3, 4, 5, 26 punkto reikalavimus, nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos UAB „V.“, pardavė UAB „V.“ priklausančias prekes žymiai padidintomis kainomis iš anksto jos (D. K.) neteisėtai parinktoms laimėti pirkimuose apklausos būdu bendrovėms, po to šioms bendrovėms pagal numatytą nusikalstamą planą sudarė sąlygas laimėti pirkimą „Dėl SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų pirkimo“. Vėliau, atstovaudama UAB „V.“ kaip projektų vadovė, pasirašė pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurias nupirko tas pačias, prieš kelias ar keliolika dienų parduotas UAB „V.“ priklausiusias prekes, taip padidindama jų kainą, ir vėliau, pateikdama LVPA sąskaitas faktūras, patvirtinančias didesnę nei realiai buvusi prekės kainą, pasikėsino apgaule užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, t. y. 38 508, 13 Lt (10 283,86 Eur), tačiau jų neužvaldė LVPA sustabdžius prašymų nagrinėjimą. Tokiais veiksmais D. K. taip pat pažeidė juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo 3, 4, 5 ir 26 punktų reikalavimus, savo, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, tyčiniais veiksmais parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo principus, sumenkino Lietuvos Respublikos prestižą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, kurdama savivalės, įstatymų nepaisymo nebaudžiamumo sistemą, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

1.2.1. D. K., UAB „V.“ vardu pagal 2011 m. balandžio 19 d. sąskaitą Nr. DA110419LT Kinijoje iš firmos “J.” įgijusi televizorius, kurio vieneto kaina 129,19 Lt (37,41 Eur), su laikikliais, kurio vieneto kaina 4,39 Lt (1,27 Eur) (3 vnt. bendra kaina 400,74 Lt (116,06 Eur), juos transportavus į Lietuvą, deklaravo 2011 m. birželio 10 d. importo deklaracijoje X., vėliau šias prekes atgabeno ir laikė UAB „V.“ viešbučio „A.“ patalpose (duomenys neskelbtini); pagal išankstinį susitarimą su UAB „E.“ direktoriumi R. P., išrašė UAB „V.“ vardu 2011 m. liepos 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Y., pagal kurią jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 televizorius su laikikliais UAB „E.“ už 5739 Lt (1662,12 Eur) be PVM; po to sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio (video) aparatūros pirkimo, įgyvendinant projektą pagal Sutartį, laimėti UAB „E.“; šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011 m. liepos 27 d. su ja sudarė sutartį Z.1 dėl tų pačių prekių – 3 televizorių su laikikliais – atpirkimo ir UAB „V.“ pagal 2011 m. rugpjūčio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą E. atpirko minėtas prekes už 5805 Lt (1681,24 Eur) be PVM; taip buhalterinėje apskaitoje padidindama įgyjamo turto kainą 5404,26 Lt (1565,18 Eur); po to, 2011 m. rugpjūčio 22 d. pateikė LVPA 2011 m. rugpjūčio 18 d. mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011 m. rugpjūčio 9 d. PVM sąskaita faktūra E., prašydama 5805 Lt (1681,24 Eur) išlaidas televizoriams ir laikikliams (nors realiai išlaidos sudarė tik 400,74 Lt (116,06 Eur) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę patirtų išlaidų, taip apgaule UAB „V.“ naudai pasikėsino užvaldyti LVPA administruojamus 2702,13 Lt (782,59 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes LVPA sustabdė mokėjimo prašymo Nr. 9 nagrinėjimą;

1.2.2. D. K., organizuodama pirkimą apklausos būdu dėl audio (video) aparatūros pirkimo pagal įgyvendinamą projektą, sužinojusi, kad šiame pirkime besiruošiančios UAB „H.“ siūloma kaina už „S. TV“ video medžiagos imtuvą bus 10 000 Lt (2896,20 Eur) be PVM, direktoriui D. R. davė nurodymą žymiai padidinti šios prekės kainą – nurodė 61 900 Lt (17 927,48 Eur) sumą be PVM, ir, šią bendrovę pripažinusi pirkimo apklausos būdu laimėtoja, 2011 m. rugpjūčio 8 d. su minėta bendrove UAB „V.“ vardu sudarė sutartį Z.2, po to pagal 2011 m. rugpjūčio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą N. iš UAB „H.“ nupirko „S. TV“ video medžiagos imtuvą už 61 900 Lt (17 927,48 Eur) be PVM, taip padidindama įgyjamo turto kainą 51 900 Lt (15 031,27 Eur); 2011 m. rugpjūčio 22 d. pateikė LVPA 2011 m. rugpjūčio 18 d. mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011 m. rugpjūčio 17 d. PVM sąskaita faktūra N., prašydama 61 900 Lt (17 927,48 Eur) išlaidas „S. TV“ video medžiagos imtuvui pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, taip apgaule UAB „V.“ naudai pasikėsino užvaldyti LVPA administruojamas 25 950 Lt (7515,63 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes LVPA sustabdė mokėjimo prašymo Nr. 9 nagrinėjimą;

1.2.3. D. K., UAB „V.“ vardu pagal 2009 m. balandžio 2 d. sąskaitą faktūrą L. iš UAB „B.“ įgijusi bendros 40 288 Lt (11 668,21 Eur) vertės masažinius stalus su priedais ir širodaros stovus su priedais, šias prekes atgabeno ir laikė UAB „V.“ viešbučio „A.“ patalpose (duomenys neskelbtini); pagal išankstinį susitarimą su UAB „H.“ direktoriumi D. R. išrašė UAB „V.“ vardu 2011 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą D., pagal kurią jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 masažinius stalus ir 3 širodaros stovus UAB „H.“ už 59 670 Lt (17 281,62 Eur) be PVM; po to sudarė sąlygas jos organizuotą pirkimą apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo, įgyvendinant projektą pagal Sutartį, laimėti UAB „H.“; šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011 m. rugpjūčio 22 d. su minėta bendrove sudarė sutartį Z.3 dėl parduotų prekių, taip pat ir 3 masažinių stalų bei 3 širodaros stovų pirkimo, ir pagal 2011 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą T. nupirko minėtas prekes už 60 000 Lt (17 377,20 Eur) be PVM, taip buhalterinėje apskaitoje padidindama įgyjamo turto kainą 19 712 Lt (5708,98 Eur); 2011 m. rugsėjo 26 d. ji pateikė LVPA 2011 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo prašymą Nr. 10 kartu su 2011 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaita faktūra T., prašydama 60 000 Lt (17 377,20 Eur) išlaidas masažiniams stalams ir širodaros stovams (nors realiai išlaidos sudarė tik 40 288 Lt (11 668,21 Eur) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų; taip apgaule pasikėsino užvaldyti LVPA administruojamus 9856 Lt (2854,49 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes LVPA sustabdė mokėjimo prašymo Nr. 10 nagrinėjimą.

2. Kasaciniu skundu nuteistosios D. K. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai nevertino, kad nuteistosios skola, kaip ilgalaikis bendrovės turtas, buvo įrašytas ne į tą finansinės atskaitomybės eilutę, tačiau galutiniame balanse yra užfiksuotas, ir tai reiškia, kad ši prievolė niekada nebuvo pasibaigusi. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino, kad 2013 m. lapkričio 25 d. FNTT specialisto išvados Nr. 5-5/88 teiginiai yra inkriminuoti išimtinai pagal UAB „V.“ dokumentus, specialistams nereikėjo atlikti jokio priešpriešinio patikrinimo ir pati bendrovė savo aiškinamuosiuose raštuose nurodė preliminariai įgijusi akcijas, nors tai patvirtinančių dokumentų dar neturi. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad suprasti tokius aiškinamuosius raštus nereikia jokių specialių žinių. Be to, aplinkybė dėl dar negautų pirminių akcijų pirkimo pardavimo sutarčių teismuose buvo nustatyta analizuojant pačios bendrovės dokumentus: juose tiesiogiai nurodyta, kad turima tam tikrų tikslų, tačiau jie dar nėra įgyvendinti; jokio kito detalaus ar papildomo tyrimo ar patikrinimo šioms aplinkybėms nustatyti atlikti nereikėjo; teisme apklausta specialistė patvirtino neatlikusi jokio priešpriešinio tikrinimo, tik susipažinusi su pačios įmonės finansinės atskaitomybės aiškinamaisiais raštais. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes realią bendrovės veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą įmanoma nustatyti analizuojant tik to ūkio subjekto buhalterinės apskaitos dokumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-7-176-303/2015).

2.2. Anot kasatoriaus, pažeistas ir ultima ratio principą, nes nuteistajai inkriminuotas apskaitos pažeidimas nesiekia baudžiamajai atsakomybei kilti reikalingo pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-409/2011, 2K-161/2012, 2K-63/2014). Juolab kad taikant administracinę atsakomybę gali būti pasiekti tapatūs tikslai, t. y. valstybei atlyginta žala, patirta dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

2.3. Pažymėdamas, kad teismų praktikoje BK 183 straipsnis taikomas tik nustačius šios nusikalstamos veikos subjektyviuosius (tiesioginę tyčią) ir objektyviuosius (didelę žalą) požymius, taip pat darydamas nuorodas į kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006, 2K-733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, 2K-455/2012, 2K-7-304-976/2016, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir šį baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra nustatytos nė vienos neginčijamos aplinkybės dėl nuteistosios tyčios pasisavinti UAB „V.“ turtą. Kasatoriaus manymu, teismo išvados, kuriomis grindžiama D. K. tyčia, padarytos iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai vertinant atskirus įrodymus ir jų visumą, nepašalinant byloje esančių prieštaravimų ir vienus duomenis nepagrįstai laikant svaresniais už kitus. Be to, teismas savo išvadas grindė prielaidomis, nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie paneigia nusikalstamos veikos padarymo faktą. Taip teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-283/2008, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).

2.4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. K. siekė nesugrąžinti paskolos UAB „V.“, šią paskolą nuslėpti ir pasisavinti minėtą turtą. Anot kasatoriaus, teismas, darydamas tokias išvadas, nepagrįstai nevertino UAB „V.“ 2013–2014 m. finansinių ataskaitų, t. y. kad 2013–2014 m. balanse yra apskaityta 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur) paskola D. K.. Skunde teigiama, kad, negavus akcijų pirkimo pardavimo sutarties, pas atskaitingą asmenį esančios lėšos vėl tapo apskaitomos kaip paskola. Be to, teismas, tenkindamas prokurorės apeliacinį skundą, neatsižvelgė į tai, kad šio skundo dalis dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo buvo grindžiama tik prielaidomis, t. y. šiame skunde aptariant finansinį tyrimą atlikusios specialistės ir liudytojos V. M. paaiškinimus, nurodomi tokie teiginiai: „jeigu tokia klaida būtų nepastebėta, įmonė per tam tikrą laiką galėtų finansinį turtą po truputį nurašyti ir D. K. nebereikėtų įmonei grąžinti paskolos“, „jeigu apskaitoje nesugrąžintų finansinio turto į paskolą, buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuota paskola ir nebūtų įgytas finansinis turtas, tokiu atveju žala įmonei būtų padaryta paskolos dydžio“. Teismas, vadovaudamasis tokiais teiginiais, pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, nes, konstatuodamas D. K. tyčią padaryti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, rėmėsi prielaidomis paremtais duomenimis ir nevertino teismui pateiktų finansinių ataskaitų.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė ir tai, kad UAB „V.“ buvo padaryta žala D. K. veiksmais, kai ši, norėdama grąžinti 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur) paskolą UAB „V.“, įtraukė į šios bendrovės buhalterinę apskaitą dokumentus dėl planuojamo akcijų įsigijimo iš Latvijos įmonės „S.“, nors realiai UAB „V.“ jokio finansinio turto neįsigijo, taip panaikino savo turimą prievolę ir pasisavino UAB „V.“ priklausantį turtą. Kasatorius teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog UAB „V.“ 2010–2012 m. finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose jokių įrašų apie baigtą sandorį nėra, o priešingai – buvo nurodomas nesibaigęs procesas. Be to, 2013 m. skola bendrovei buvo atkurta, t. y. D. K. skola UAB „V.“ niekur nedingo. Nuteistajai suteiktos paskolos iškėlimas į balanso dalį – finansinį turtą – savaime nesuponuoja fakto, jog lėšos pasisavintos iš teisėto jų savininko UAB „V.“, ir ji (D. K.) galutinai išvengė prievolės grąžinti skolą savo vadovaujamai bendrovei. Kasatoriaus teigimu, trumpalaikės skolos perkėlimas į finansinį turtą nėra prievolės pasibaigimo pagrindas ir kartu tai reiškia, kad nuteistoji buvo ir iki pat sandorio (nepasibaigusio) pabaigos liko skolinga UAB „V.“. Be to, bendrovės apskaita nėra pagrindas prievolei pasibaigti, nes prievoles sukuria ir panaikina sandoriai, kuriuos įforminant surašomas dokumentas, apskaitos atžvilgiu vadintinas pirminiu dokumentu. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju pirminis dokumentas (sutartis ar pan.) nebuvo surašytas, taigi nebuvo surašytas ir joks dokumentas, sukuriantis ar panaikinantis prievolę. Kartu kasatorius pažymi, kad paskolos įrašymas į finansinį turtą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus (nepagrindžiant ūkinės operacijos pirminiais dokumentais), vertinamas kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo nesilaikymas, bet ne kaip turto pasisavinimas. Tai, kad atlikus šiuos buhalterinius veiksmus D. K. prievolė nepasibaigė, patvirtina bylos įrodymai (2013 m. balansas, Metinės finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas, liudytojos V. M. parodymai), o nuo 2010 m. neužfiksuota jos skola patvirtina pažeidimus fiksuojant finansinio turto įgijimo operaciją, bet ne turto pasisavinimą. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamosios veiksmai negali būti vertinami kaip baigta BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, nes UAB „V.“ žala nepadaryta ir D. K. prievolė bendrovei, atlikus buhalterinius veiksmus, nepasibaigė. Anot kasatoriaus, taip teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tyčios ir žalos padarymo aplinkybes nepagrįstai siejo ne su byloje esančių įrodymų visuma, bet su spėjimais, galimybėmis ir prokuroro apeliaciniame skunde pateiktais tikėtinais teiginiais. Be to, teismas, vertindamas laikino pasinaudojimo turtu aplinkybes, nemotyvavo išvados, kodėl UAB „V.“ pažeistos teisės negali būti atkurtos civilinio proceso tvarka, jei visi nuteistosios įsipareigojimai yra fiksuoti bendrovės apskaitoje, iš kurios jie (įsipareigojimai) niekuomet nebuvo dingę.

2.6. Aptardamas BK XXXIII skyriaus atitinkamus straipsnius ir teismų praktiką, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog D. K. yra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, nenurodydamas, dėl kokių funkcijų ir turimų įgaliojimų, susijusių su viešojo administravimo veikla, ji galėjo tapti tokiu subjektu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013). Juolab kad skundžiamame nuosprendyje taip pat nenustatyta, kad D. K. turėjo įgaliojimus konkursuose dalyvavusiems asmenims ar kitiems asmenims, priėmusiems vykdytinus sprendimus. Skunde nurodoma, kad nuteistoji buvo privataus ūkio subjekto vadovė (UAB generalinė direktorė), kuria tapti nėra jokių išskirtinių reikalavimų, skirtingai nei kitų nusikaltimų valstybės tarnybai subjektams. Be to, nei UAB „V.“, nei jai vadovavusi D. K. neįgyvendino viešojo administravimo funkcijų: UAB „V.“ vertėsi ir verčiasi viešbučio, restorano, SPA centro ir sporto klubo veikla, todėl ši bendrovės veikla nelaikytina tokia, kuri reikštų viešojo administravimo įgyvendinimą. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad specialiojo subjekto požymis siejamas su gaunama Europos Sąjungos parama, nes, apgaule gavus tokią paramą, valstybei sumažėjo galimybė gauti daugiau paramos. Tačiau dėl tokios finansinės paramos kreipiasi ir kiti fiziniai (ūkininkai, medikai, privatūs lektoriai ir kt.) bei įvairių formų juridiniai asmenys, bet tai nereiškia, kad šie subjektai pradeda įgyvendinti viešąjį interesą ar visuomet yra prilyginami valstybės tarnautojams. Be to, valstybės ir (ar) Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšos būtų skirstomos vadovaujantis skaidrumo, teisėtumo, sąžiningos konkurencijos, racionalaus lėšų panaudojimo principu, kurio įgyvendinimą turėjo užtikrinti ir užtikrino valstybės įstaiga – Lietuvos verslo paramos agentūra, kuri šiuo atveju ir neskyrė finansavimo projektams. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamoji negali būti prilyginta valstybės tarnautojui ir nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas.

2.7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nuteistosios veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, netinkamai nustatė ir kitą šios veikos būtinąjį požymį, t. y. kad D. K. veiksmais buvo padaryta didelė žala (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012). Skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės nesudaro didelės žalos požymio, šios aplinkybės susijusios su turtine žala, kuri realiai nebuvo padaryta, nes nuteistoji pasikėsino užvaldyti 7515,63 Eur, 782,59 Eur ir 2854,49 Eur (iš viso 11 152,71 Eur). Tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nuteistajai nepagrįstai inkriminuotas Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas ir pirkimus ji privalėjo vykdyti vadovaudamasi Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo nuostatomis, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad nuteistosios pažeisti šio teisės akto saugomi gėriai rodo mažesnį jos veikos pavojingumą, kuris nepasiekia baudžiamosios atsakomybės lygmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012). Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad visi D. K. atlikti veiksmai nebuvo korupcinio pobūdžio, ji įgyvendino savo kaip įmonės vadovo fiduciarinės pareigas, nesiekė savo įgaliojimų panaudoti priešingai tarnybos interesams, nei valstybė, nei juridinis ar fizinis asmuo jokios žalos nepatyrė ir nenukentėjo valstybės ar tam tikrų institucijų prestižas. Be to, didelės žalos požymį paneigia ir ultima ratio principo taikymo tikslingumą patvirtina ir tai, kad nagrinėjamoje situacijoje jau kitomis priemonėmis – Ūkio ministro administraciniu įsakymu – buvo nutraukta finansinė parama UAB „V.“.

2.8. Aptardamas teismų praktikoje išskiriamus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos vieno iš požymio – apgaulės – kriterijus, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą, nes apgaulė prieš LVPA nebuvo panaudota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-7-176-303/2015). Skunde nurodoma, kad LVPA buvo pateiktos realios PVM sąskaitos faktūros (kurios buvo apmokėtos realiomis finansinėmis operacijomis) ir realiai įvykusių apklausų duomenys, teismuose apklausti liudytojai patvirtino, kad apklausos vyko realiai, apklaustų asmenų vadovaujamos įmonės konkursuose realiai dalyvavo ir teikė pasiūlymus, abiejų instancijų teismuose nenustatytos aplinkybės, kurios paneigtų faktą, kad televizoriai ar audio (video) įranga buvo nupirkti po realiai įvykusių konkursų. Pati UAB „V.“ teikė LVPA visą reikalingą informaciją ir jos nenuslėpė, LVPA turėjo galimybę nagrinėti bei nagrinėjo visą reikiamą medžiagą ir priimti sprendimus bei juos priėmė, jai pateikti dokumentai jos neklaidino – atskleidė tikrai įvykusius sandorius, ir tai rodo, kad apgaulė nebuvo panaudota. Be to, viso proceso metu nebuvo nustatyta aplinkybė, kad sandoriai būtų buvę fiktyvūs, nenustatyti dokumentų klastojimo faktai ar aplinkybės, kurios paneigtų bent vieno iš minėtų daiktų įsigijimą.

2.9. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad D. K. kreipėsi į LVPA dėl išlaidų, kurios pagal dirbtinai sukurtą planą buvo padidintos, ir kad būtent pateiktų sąskaitų dydis buvo pagrindas sustabdyti paramos išmokėjimą. Tačiau kasatorius mano, kad būtent visų dokumentų (net ir su didelėmis kainomis) pateikimas patvirtina, jog nebuvo panaudota apgaulė, ir sprendimus priimanti organizacija galėjo priimti ir priėmė atitinkamą sprendimą. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad D. K. visuose pirkimuose tiesiogiai nedalyvavo, nes tam tikras funkcijas pirkimuose atliko ir kiti UAB „V.“ darbuotojai, kurie rengė dokumentus, siuntė kvietimus įmonėms ir pan. Teismas tik rėmėsi faktu, kad D. K. UAB „V.“ vardu įsigijo prekes (televizorius, masažinius stalus ir širodarus su priedais, „S. TV“) ir siekė iš LVPA atgauti dalį šių prekių kainos, tačiau tinkamai neanalizavo visų šių pirkimų detalių, kokiu būdu buvo vykdomi konkursai ir jų realumo, prekių įsigijimo sekos, realių D. K. atliktų veiksmų, kainų nustatymų ir pan. Juolab kad, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, „S. TV“ pirkimo konkursą organizavo ir kontroliavo ne D. K.. Todėl kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ir šioje dalyje padarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų.

2.10. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino D. K. kalta dėl sukčiavimo esant objektyviam pakaltinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443/2011). Kasatorius nurodo, kad jo ginamoji nerealizavo nė vieno šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad būtent D. K. iniciatyva buvo nustatyta „S. TV“ kaina, nes objektyvūs bylos duomenys ir liudytojų parodymai patvirtina, jog minėtos prekės pirkimo konkursas vyko realiai, jo dalyviams buvo išsiųsti pakvietimai dalyvauti pirkime ir kainą, už kurią norėtų įsigyti „S. TV“, pirkimo dalyviai nustatė savarankiškai, kitų asmenų neveikiami. Skunde kasatorius nurodo, kad jo ginamoji pati savarankiškai neorganizavo nė vieno pirkimo, visi su UAB „V.“ susiję pirkimai buvo organizuojami UAB „V.“ pasamdytos projektų specialistės R. G., kuri organizavo pirkimus, išsiuntė kvietimus dalyviams ir atliko kitus visus kitus objektyvius veiksmus, susijusius su pirkimu ir prašymų dėl išlaidų pripažinimo kompensuojamosiomis tvarkymu. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tokių teiginių, nurodytų ir jo apeliaciniame skunde, neišnagrinėjo, į juos neatsižvelgė, jų neaptarė ir neįvertino, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, teismas neišnagrinėjo ir gynybos nurodytų aplinkybių, kad ne nuteistoji nupirko Kinijoje tris televizorius ir ne ji, o UAB „Tarpa“ deklaravo šias importuotas prekes, kad PVM sąskaitą faktūrą Y. galimai pasirašė UAB „V.“ buhalterė, bet ne nuteistoji.

2.11. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidos dėl teismui perduotos bylos su surašytu kaltinamuoju aktu, neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir toks pažeidimas trukdė nagrinėti bylą teisme (BPK 254 straipsnio 3 dalis, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, 2K-480/2012, 2K-556/2012).

2.12. Kasatorius pažymi, kad prokuroro 2013 m. lapkričio 26 d. nutarimu D. R. buvo atleistas nuo atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Tačiau skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje akivaizdžiai nurodyta, kad darant D. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, reikėjo ne mažiau nei dvejų asmenų pastangų, t. y. aprašyti nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos galimo bendrininko (bendravykdytojo arba padėjėjo) D. R. objektyvūs veiksmai. Tačiau šis asmuo teismui neperduotas ir joks teisinis šių veiksmų vertinimas nėra atliktas, byloje nepriimtas joks procesinis sprendimas dėl D. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 (ar 2) dalį ir apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių, šalinančių D. R. baudžiamąją atsakomybę dėl galimo bendrininkavimo darant sukčiavimą. Be to, ir kaltinamajame akte D. R. veiksmai aprašyti kaip bendrininko, t. y. nurodytos tokios frazės „pagal išankstinį susitarimą“, „davė nurodymą“, o teisme šis asmuo parodė, kad jis suprato veiksmų neteisėtumą, turėjo galimybę jų neatlikti ir savo laisva valia bendradarbiavo su D. K., teikė kaltinime nurodytus pasiūlymus dėl parduodamų prekių kainos, pasirašė reikiamas sutartis, pristatė daiktus ir kt. Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad jo ginamajai inkriminuotas pasikėsinimas sukčiauti yra aprašomas kaip dviejų asmenų bendru susitarimu atlikti nusikalstami veiksmai. Tačiau abiejų instancijų teismų sprendimuose nenurodytos galimų bendrininkų tariamų nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės, iš kurių būtų aišku, kokie asmenys, kokiomis aplinkybėmis, kokius veiksmus, vaidmenis atliko, taip pat nenurodyta šių neteisėtų veiksmų teisinė kvalifikacija pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą ir taip pažeistos BPK 219 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-268/2013, 2K-435/2013).

2.13. Kasatoriaus nuomone, kartu tai reiškia, kad D. K. galimybė gintis nuo pareikštų kaltinimų buvo akivaizdžiai apribota, nes aprašytos faktinės aplinkybės patvirtino jos bendrininkavimą su D. R., kuris nėra BPK 257 straipsnyje nurodytas asmuo, jis buvo nurodytas kaltinamajame akte, tačiau nepagrįstai įvardytas liudytoju, ir kuris apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką parodymas davė prisiekęs dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jam nebuvo suteikta teisė į teisinę gynybą, neišaiškinta galimybė atsisakyti duoti parodymus ir t. t. Anot kasatoriaus, tai neabejotinai patvirtina, kad jo ginamosios teisė į gynybą buvo iš esmės suvaržyta ir tai pasireiškė tuo, kad nepagrįstai nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo davė reikiamus parodymus. Be to, tai trukdė teismui tinkamai įvertinti D. K. veiksmus, tarp jų ir galimo bendrininko indėlį į tariamo nusikaltimo padarymą, jo aktyvumą, iniciatyvą, motyvus, kitas svarbias aplinkybes. Be to, dėl šių kaltinamojo akto trūkumų D. K. atlikti veiksmai yra įvertinti netinkamai, netinkamai kvalifikuota nusikalstama veika, nes neįvertinta tai, kad visus veiksmus galėjo atlikti ir tariamai nusikalstamos veikos bendravykdytojas. Kasatorius teigia ir tai, kad jo ginamoji negalėjo tinkamai suvokti, kuo tiksliai yra kaltinama ir nuo ko jai gintis, t. y. ar nuo galimo veikos padarymo bendrininkaujant, ar gintis tik dėl konkrečių jos pačios atliktų veiksmų. Be to, skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodoma, kad nuteistoji ir (ar) jos gynyba nereiškė pretenzijų dėl kaltinamojo akto turinio trūkumų, kai kaltinamasis aktas buvo paskelbtas teisme ir kt. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teisme būtent po kaltinamojo akto paskelbimo gynėjas kreipėsi į teismą ir prašė bylą grąžinti prokurorui papildyti ikiteisminį tyrimą, tačiau toks gynėjo prašymas buvo atmestas tinkamai jo neišanalizavus ir neatsižvelgus į aplinkybes, kurios buvo nurodytos ir apeliaciniame skunde. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad dėl esminių kaltinamojo akto pažeidimų, t. y. netinkamo veikų kvalifikavimo, galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens nenurodant kaltinamajame akte kaip kaltinamojo, vėliau tą patį asmenį apklausiant apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, laikytinas tiek minėto asmens, tiek ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių pažeidimu, o teismas neteko galimybės nustatyti tikrųjų kaltininkų vaidmenų ir tinkamai nagrinėti bylą.

3. Nuteistosios D. K. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kaltinamojo akto turinio ir teisės į gynybą

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad byla teismui perduota su kaltinamuoju aktu, neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes iš jo turinio nėra aiškus kitų asmenų vaidmuo pasikėsinant sukčiauti ir jų veiksmų teisinis kvalifikavimas, dėl to kaltinamoji negalėjo tinkamai suvokti, kuo tiksliai yra kaltinama ir nuo ko jai gintis. Šia teiginys atmestinas.

5. Iš tiesų, aprašant D. K. veiksmus pasikėsinant sukčiauti ir darant kitas nusikalstamas veikas, aprašyti ir kitų asmenų veiksmai, kuriuos potencialiai galima būtų vertinti kaip nusikalstamą bendrininkavimą. Kita vertus, vien tai, kad šiems asmenims nepateikti atitinkami kaltinimai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti kaltinamojo akto trūkumus, teisės į gynybą pažeidimą ar kitokį esminį BPK pažeidimą. Pažymėtina, kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-139/2016, 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-69-746/2017 ir kt.).

6. Kaltinamajame akte visos D. K. inkriminuotos veikos aprašytos išsamiai ir pakankamai aiškiai, o kasacinio skundo teiginiai dėl nesuprantamo jo turinio, teisės į gynybą suvaržymo ir sudarytos kliūties tinkamai išnagrinėti bylą yra deklaratyvūs. Minėtą klausimą dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams gynyba kėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikė prašymą bylą grąžinti prokurorui. Teismas šį prašymą išnagrinėjo, tačiau motyvuotai jį atmetė. Kasacinės instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neturi teisinio pagrindo dar kartą spręsti šį klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus argumentus dėl kaltinamojo akto turinio, pagrįstai nurodė, kad, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo persekiojimo pradėjimas, jo vykdymas ir kontrolė yra išimtinai prokuroro kompetencija, tik jis gali nuspręsti, kam surašyti kaltinamąjį aktą (BPK 170 straipsnio 4 dalis). Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalis). Taigi kasaciniame skunde minimo liudytojo D. R. ir kitų asmenų procesinio statuso ir atsakomybės klausimai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Kasaciniame skunde BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas iš esmės ginčijamas tuo, kad teismai nepagrįstai konstatavo būtiną objektyvųjį apgaulingos apskaitos požymį – tai, kad nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „V.“ turto ir jo struktūros už 2010–2012 m. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

8. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2012). Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje numatytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017). Nustačius apskaitos pažeidimus, bet nenustačius minėtų padarinių, gali būti keliamas klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal Administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnį.

9. Nagrinėjamoje byloje nusikalstami apgaulingos apskaitos padariniai nustatyti įvertinus tai, kad 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose ir finansinėse ataskaitose, pateiktose VĮ „Registrų centro“ (duomenys neskelbtini) filialui, buvo įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija apie UAB „V.“ bendrovės turimą kitą finansinį turtą – akcijas. Specialisto išvada ir specialistės paaiškinimais nustatyta, kad UAB „V.“ buhalterinės apskaitos registre didžiojoje knygoje 2010 m. ir 2012 m. buvo užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – D. K. įsiskolinimo bendrovei grąžinimas finansiniu turtu, o bendrovės finansinėse ataskaitose „Balansas“ už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija apie bendrovės turimą kitą finansinį turtą – akcijas. 2010 m. metinės finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyta, kad Bendrovė 2010 metų pabaigoje kito finansinio turto sukaupė 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur). 2011 m. aiškinamajame rašte nurodyta, kad Bendrovė 2011 m. pabaigoje kito finansinio turto sukaupė 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) ir kad, pagal preliminarius duomenis, įmonė nupirko kitos įmonės akcijų, tačiau dar negavo tai patvirtinančios dokumentacijos. 2012 m. aiškinamajame rašte nurodyta, kad Bendrovė 2012 m. pabaigoje kito finansinio turto sukaupė 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur). Nustatyta, kad šie duomenys neatitinka tikrovės, nes šis finansinis turtas buvo užfiksuotas nesant akcijų pirkimo pardavimo sutarties, akcijų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, preliminarios akcijų pirkimo pardavimo sutarties, įrašus didžiojoje knygoje paaiškinančios buhalterinės pažymos. Tokio buhalterinės apskaitos tvarkymo neteisėtumas nustatytas ir iš esmės nėra ginčo objektas. Specialistė teismui nurodė, kad, perrašant iš paskolos į finansinį turtą, bendra turto suma nesikeičia, tačiau visiškai pasikeičia turto esmė ir struktūra, turtas gali būti trumpalaikis ar ilgalaikis, bet jis turi būti fiksuotas toks, koks faktiškai yra. Nusikalstami apgaulingos apskaitos padariniai šioje byloje konstatuoti atsižvelgus ir į tai, kad tyrimo metu papildomai buvo prašoma pateikti dokumentus, kad bendrovė įsigijo kokį nors finansinį turtą. Tyrimui buvo pateiktas 2010 m. gruodžio 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, patvirtinantis, kad buvo svarstomas pinigų panaudojimo klausimas ir buvo nuspręsta atidėti 1 447 000 Lt (419 080,16 Eur) sumą akcijų pirkimui į išankstinius mokėjimus už finansinį turtą, tačiau nebuvo pateikti apskaitos dokumentai, kad D. K. būtų grąžinusi paskolą, kad atitinkama pinigų suma įmonėje būtų užpajamuota ir atidėta į finansinį turtą. Taip pat nepateikti dokumentai, kaip atsirado nuosavos akcijos, kitas ilgalaikis finansinis turtas. Be to, šiuo atveju buvo pateikiama skirtinga informacija – bendrovės apskaitos registre didžiojoje knygoje vienu laikotarpiu buvo fiksuota, kad yra nuosavos akcijos, kitu – kad kitas ilgalaikis finansinis turtas, 2010 ir 2011 m. finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose nurodyta, kad, pagal preliminarius duomenis, įmonė nupirko kitos įmonės akcijų, bet negavo tai patvirtinančių dokumentų, o 2012 m. atskaitomybės aiškinamajame rašte – kad, pagal preliminarius duomenis, įmonė įsigijo nuosavų akcijų, kurios dar neužregistruotos. 2013 m. spalio 29 d. raštu bendrovė informavo, kad 2010, 2011 ir 2012 m. finansinio turto neįsigijo.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, taip pat atsižvelgdama į tai, kad minėti buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo daromi turint tikslą išvengti būtinumo grąžinti bendrovei 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur) vertės įsiskolinimą, daro išvadą, kad teismai pagrįstai nustatė, jog dėl D. K. organizuotos apgaulingos apskaitos nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „V.“ turto ir jo struktūros už 2010–2012 metus. Konstatuotina, kad D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

11. Esminis kasacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo yra tai, kad vadovės įsiskolinimo bendrovės iškėlimas į balanso dalį – finansinį turtą – savaime nesuponuoja fakto, jog vadovė galutinai išvengė prievolės grąžinti skolą savo vadovaujamai bendrovei ir taip pasisavino bendrovės turtą. Kasaciniame skunde taip pat argumentuojama, kad nuteistoji neturėjo tyčios pasisavinti bendrovės turto. Šie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

12. Kalbant apie bendrovės turto pasisavinimo bylas, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktų reglamentuotas UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas reiškia, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto. Bendrovės akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu ir nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu, t. y. nenaudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai. Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas ir atliko neteisėtus veiksmus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kuri ir siejama su bendrovės vadovo padaryta žala juridiniam asmeniui. Tačiau jei šis asmuo turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus jam patikėto bendrovės turto atžvilgiu tyčia pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, turtą užvaldo neteisėtu būdu (pvz., panaudojęs suklastotus dokumentus), su šiuo turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu, naudoja jį asmeniniams poreikiams, niekaip savo turtu neatstato įmonės mokumo, toks turtas iš teisėto bendrovės vadovo ir akcininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. turtas pasisavinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014). Tvirtinimai, kad UAB piniginės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-138/2014, 2K-352/2014, 2K-332/2014 ir kt.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad galima ir tokia situacija, kai turto pasisavinimas pridengiamas paskolos sutartimi, iš tikrųjų neketinant vykdyti savo prievolės bendrovei. Kita vertus, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

13. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino skolinimosi iš UAB „V.“ ir įsiskolinimo užmaskavimo finansinėje atskaitomybėje kontekstą ir padarė pagrįstą išvadą, kad tai buvo daroma bendrovės turto pasisavinimo tikslais. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į šias aplinkybes:

13.1. Pirma, byloje nustatyta, kad 2006-2009 m. D. K. buvo sudariusi su jos vadovaujama bendrove daugybę paskolos sutarčių dėl pakankamai didelių sumų. UAB „V.“ per šiai bylai aktualų laikotarpį paskolino vadovei, pervedė į jos asmeninę sąskaitą ir išdavė iš kasos 1 674 179,54 Lt (484 875,90 Eur), tačiau kompensuota bendrovei tik 244 058,96 Lt (70 684,36 Eur). Pinigų skolinimosi mastai ir chronologija, paskolos sutarčių terminų nesilaikymas, palūkanų nemokėjimas rodo, kad D. K. nebuvo pareiginga ir atsakinga paskolos gavėja, o bendrovės turtą laikė nevaržomo skolinimosi šaltiniu. Nenustatyta jokių duomenų, galinčių ekonomiškai pateisinti tokį intensyvų pinigų perkėlimą iš bendrovės valdymo į jos vadovės asmeninį valdymą. Apie tai, kad D. K. nematė skirtumo tarp nuosavo ir jos vadovaujamos bendrovės turto, rodo ir tokie byloje užfiksuoti faktai: pirma, tarp UAB „V.“ ir UAB „R.“ buvo sudaryta 2009 m. spalio 16 d. rangos darbų sutartis, pagal kurią UAB „V.“ 2009 m. spalio 16 d. pervedė UAB „R.“ avansą – 28 624 Lt (8290,08 Eur). Po savaitės, t. y. 2009 m. spalio 23 d. ši rangos darbų sutartis nutraukta, tą pačią dieną avansas grąžintas, tačiau pinigai pervesti į D. K. asmeninę sąskaitą; antra, UAB „V.“ pagal 2011 m. rugpjūčio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą pervedus UAB „H.“ 61 900 Lt (17 927,48 Eur) už „S. TV“ įrangą, dalis pagal šį sandorį sumokėtų pinigų, t. y. 48 900 Lt (14 162,42 Eur), pagal išankstinį susitarimą buvo grąžinta grynaisiais asmeniškai D. K.. Specialisto išvadoje nurodyta, kad dalis D. K. įsiskolinimo apskaityta remiantis ne paskolos sutartimis, bet kitu pagrindu, pvz., dėl paimtos įmokos už parduotą UAB „V.“ pastatą, dėl paimto avanso prekių pirkimui, dėl pinigų pervedimo į nenurodytas sąskaitas ir kt. Pažymėtina, kad tokie bendrovės vadovų sandoriai teismų praktikoje paprastai kvalifikuojami kaip bendrovės turto pasisavinimas.

13.2. Antra, byloje nustatyta, kad D. K. nurodymu jos 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur) dydžio įsiskolinimas be jokių tai pagrindžiančių dokumentų 2010–2012 m. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose ir finansinėse ataskaitose, pateiktose VĮ „Registrų centro“ (duomenys neskelbtini) filialui, buvo perkeltas į finansinį turtą, t. y. apskaitytas kaip grąžintas akcijomis, nors realiai jokios akcijos įgytos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančių aplinkybių visumą, padarė motyvuotą išvadą, kad nuteistosios iniciatyva padarius minėtus tikrovės neatitinkančius įrašus bendrovės apskaitos registruose bei jų pagrindu sudarius finansines ataskaitas ir jas pateikus Juridinių asmenų registro tvarkytojui, D. K. praktiškai išvengė būtinumo grąžinti bendrovei 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur). Tokia išvada atitinka ir specialistės paaiškinimą, kad jeigu ši tikrovės neatitinkanti informacija būtų nepastebėta, įmonė per tam tikrą laiką galėtų finansinį turtą po truputį nurašyti ir D. K. nebereikėtų įmonei grąžinti paskolos. Toks D. K. įsiskolinimo savo bendrovei užmaskavimo faktas leidžia spręsti, kad paskolos sutartys buvo tik priedanga nevaržomai naudoti bendrovės lėšas su šios bendrovės ekonomine veikla nesusijusiems tikslams. Turint galvoje, kad 80 proc. bendrovės akcijų priklausė D. K., o likusios akcijos – jos vaikams, bendrovės interesų gynimas teisinėmis priemonėmis, t. y. pareiškiant turtines pretenzijas skolininkui, praktiškai buvo neįmanomas. Nors, kasatoriaus teigimu, kaltinimą pasisavinimu paneigia aplinkybė, kad UAB „V.“ 2013–2014 m. balanse D. K. 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur) įsiskolinimas apskaitytas, tačiau, kaip teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, šie dokumentai buvo surašyti jau po to, kai dėl D. K. veiklos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, atliktas UAB „V.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas ir surašyta specialisto išvada. Taigi ši aplinkybė nepaneigia nuteistosios tyčios pasisavinti bendrovės turtą.

13.3. Trečia, pačios D. K. versija, kad paskolintus 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur) ji investavo į žemės sklypą Latvijos Respublikoje, kad tai buvo UAB „V.“ investicija į Latvijos bendrovės „S.“ akcijas, teismų buvo tikrinama, tačiau atmesta dėl savo prieštaringumo ir neatitikties byloje esantiems duomenims. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamią šios nuteistosios versijos analizę ir logiškus ją paneigiančius argumentus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

13.4. Ketvirta, visos konstatuotos aplinkybės, susijusios su D. K. pinigų skolinimusi iš savo vadovaujamos bendrovės ir šio įsiskolinimo užmaskavimu finansinės atskaitomybės dokumentuose, rodo nuteistosios tyčią pasisavinti bendrovės turtą. Nusikaltimas pagrįstai pripažintas baigtu, nes UAB „V.“ priklausančios lėšos, t. y. 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur), dėl pirmiau aprašytų sandorių ir apgaulingos apskaitos faktiškai neatlygintinai perėjo į D. K. valdymą ir buvo panaudotos ne bendrovės reikmėms.

14. Konstatuotina, kad D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies

15. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalį D. K. nuteista už tai, kad, būdama UAB „V.“ generalinė direktorė, pirkimų komisijos pirmininkė ir projektų vadovė, įgyvendindama tarp UAB „V.“ ir LVPA pasirašytą finansavimo ir administravimo sutartį, pateikdavo LVPA mokėjimo prašymus pripažinti įvairių prekių įsigijimą kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę patirtų išlaidų, tačiau prašymuose nurodydavo dirbtinai padidintas šių prekių įsigijimo kainas. Tai įvertinta kaip pasikėsinimas užvaldyti svetimas VšĮ LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas – iš viso 38 508,13 Lt (10 283,86 Eur). Kartu tokie D. K., kaip valstybei tarnautojui prilyginto asmens, veiksmai kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimas siekiant turtinės naudos UAB „V.“.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti D. K. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip pasikėsinimas sukčiauti. Pažymėtina, kad Europos regioninės plėtros fondo lėšos, sutarties pagrindu skiriamos daliai patirtų išlaidų kompensuoti, atitinka ne tik turto, bet ir paramos, subsidijos sąvokas. Baudžiamoji atsakomybė už paramos ar subsidijos gavimą apgaule numatyta BK 207 straipsnyje (kreditinis sukčiavimas), kita vertus, tam tikrais atvejais tokia veika gali atitikti ir turtinio sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymius. Dėl šių nusikalstamų veikų atribojimo kasacinėje teismų praktikoje pasisakyta, kad jeigu asmuo apgaule gauna subsidiją, tačiau realiai prisiima subsidijos sutartyje numatytus įsipareigojimus (pvz., vykdo numatytus darbus, atsiskaito su rangovais), jo veika kvalifikuotina kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Jeigu apgaulė naudojama atitinkamoms institucijoms (pareigūnams) suklaidinti dėl kaltininko teisės gauti subsidiją (pvz., pateikiami suklastoti dokumentai, liudijantys darbų, už kuriuos gaunama subsidija, atlikimą), o kaltininko tyčia nukreipta į nepagrįstą praturtėjimą, siekiant turtinės naudos sau ar kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis) apžvalgos 23.3 p.). Taigi turtiniu sukčiavimu pripažintini tokie atvejai, kai subsidija gauta panaudojus apgaulę dėl esminių subsidijos gavimo sąlygų (pvz., tam tikslui sukurta fiktyvi įmonė, imituojanti projekto vykdymą, klastojami esminiai įmonės ekonominiai rodikliai, leidžiantys pretenduoti į subsidijos gavimą, prašoma kompensuoti neturėtas išlaidas ir pan.).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, pripažinę pasikėsinimu sukčiauti nuteistosios bandymą gauti neturėtų išlaidų kompensavimą iš LVPA administruojamų Europos regioninės plėtros fondo lėšų, teisės taikymo klaidos nepadarė. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad apgaulė prieš LVPA nebuvo panaudota ir jai buvo pateiktos realios PVM sąskaitos faktūros dėl minėtų prekių įsigijimo, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog šie pirkimo pardavimo sandoriai ir buvo sudaromi dirbtinio išlaidų didinimo tikslais. Iš pradžių UAB „V.“ anksčiau įgytos prekės buvo parduotos UAB „H.“, UAB „E.“, o po to tos pačios prekės buvo nupirktos iš šių bendrovių, kaip viešųjų pirkimų laimėtojų. Šie dirbtiniai sandoriai buvo reikalingi tam, kad padidintų prekių įsigijimo išlaidas, kurių pusę vėliau buvo prašoma kompensuoti iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Taigi LVPA buvo pateikiami melagingi duomenys apie UAB „V.“ turėtas išlaidas siekiant nepagrįstų išmokų. Kasaciniame skunde esantys teiginiai, kad už prekių įsigijimą ir dokumentų parengimą atsakingi kiti UAB „V.“ darbuotojai, nepaneigia teismų nustatyto fakto, jog visą išlaidų didinimo schemą ir pasipelnymo iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų organizavo ir įvykdė būtent D. K..

18. D. K. inkriminuoti trys epizodai kreipiantis į LVPA su prašymais pripažinti įvairių prekių įsigijimą kompensuojamomis ir kompensuoti pusę dirbtinai padidintų išlaidų – iš viso 38 508,13 Lt (10 283,86 Eur). Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje patikimai nustatytas dirbtinis išlaidų padidinimas tik dviejuose epizoduose: įgyjant „S. TV“ video įrangą už nerealią 61 900 Lt (17 927,48 Eur) (be PVM) kainą, taip pat tris masažinius stalus bei tris širodaros stovus už 59 670 Lt (17 281,62 Eur) (be PVM). Pažymėtina, kad „S. TV“ video įrangos įgijimas buvo susijęs ir su dalies permokėtos sumos gavimu iš UAB „H.“ direktoriaus – iš anksto sutarta suma (48 900 Lt (14 162,42 Eur) buvo atiduota D. K. grynaisiais. Šie dirbtiniai sandoriai parduodant ir perkant tas pačias prekes leido D. K. padidinti išlaidas 51 900 Lt (15 031,27 Eur) ir 19 712 Lt (5708,98 Eur) sumomis (iš viso 71 612 Lt (20 740,26 Eur).

19. Tačiau teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl to, kaip buvo nustatytos trijų televizorių įsigijimo realios ir prašomos kompensuoti (padidintos) išlaidos. Antai, pagal kaltinimą trijų televizorių „Samsung“ su laikikliais „realios“ įsigijimo išlaidos sudaro tik 400,74 Lt (116,06 Eur). Būtent nuo šios sumos buvo skaičiuojama išlaidų padidėjimo suma. Tokia „reali“ televizorių įsigijimo kaina nustatyta pagal Kauno teritorinėje muitinėje deklaruotą iš Kinijos įvežtų televizorių vertę. Teisėjų kolegijai kelia abejonių tokių televizorių kainų realumas, juolab kad vėliau paaiškėjo, jog tai buvo 42 colių „Samsung“ markės televizoriai. Į tai teismai dėmesio neatkreipė. Teisėjų kolegijos vertinimu, muitinėje deklaruota televizorių vertė ir netvarkingi UAB „V.“ buhalteriniai dokumentai šiuo atveju nėra patikimas įrodymas, kiek realiai išlaidų patyrė bendrovė, įsigydama minėtus televizorius, todėl minėtas pasikėsinimo sukčiauti epizodas šalintinas, bendra siekto užvaldyti LVPA administruojamų Europos regioninės plėtros fondo lėšų suma mažintina 2702,13 Lt (782,59 Eur). Kita vertus, šis pakeitimas nelemia nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, nes, sumažinus nusikaltimo dalyko vertę, pasikėsinto bendrai užvaldyti svetimo turto vertė išlieka didelė, t. y. 35 806 Lt (10 370,13 Eur).

20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės konstatuotina, kad D. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteista tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

21. Kasaciniame skunde D. K. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ginčijamas keliais aspektais: pirma, kad D. K. neatitinka valstybės tarnautojui prilyginto asmens statuso, todėl negali atsakyti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį; antra, kad nebuvo paties piktnaudžiavimo fakto; trečia, kad viešųjų pirkimų pažeidimus darė ne ji, o kiti UAB „V.“ darbuotojai; ketvirta, kad teismai nepagrįstai nustatė dėl piktnaudžiavimo kilusios didelės žalos požymį. Šie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

22. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, t. y. ar jis gali būti kyšininkavimo (BK 225 straipsnis), piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis), neteisėto teisių į daiktą įregistravimo (BK 228(1) straipsnis), tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis) subjektu, reikia įvertinti ir tai, kad minėtos nusikalstamos veikos pagal BK yra priskirtos nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius). Tai reiškia, kad šių nusikalstamų veikų objektas yra normali valstybės institucijų veikla, jų ir apskritai valstybės tarnybos autoritetas, viešasis interesas. Būtent BK XXXIII skyriuje numatytų nusikalstamų veikų pavojingumas ir yra tai, kad tokiomis veikomis žala padaroma normaliam valstybės tarnybos funkcionavimui, valstybės institucijų veiklai, jų prestižui, pažeidžiamas viešasis interesas. Konstitucinis Teismas, formuodamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, yra konstatavęs, kad valstybės tarnyba yra asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso užtikrinimu; valstybės tarnybos samprata yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą; valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių. institucijose dirbantys asmenys, kurie priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (ar) teikiant viešąsias paslaugas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Minėta, kad savo funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas – vykdo viešąjį administravimą ir (arba) teikia viešąsias paslaugas. Taigi sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens (kitos organizacijos) vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sąlygos pripažįstant privačios bendrovės vadovę valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu šioje byloje nepažeistos, D. K. buvo pagrįstai pripažinta asmeniu, atitinkančiu piktnaudžiavimo subjekto požymius.

23. Piktnaudžiavimo veiksmai inkriminuoti D. K. ne tik kaip UAB „V.“ vadovei, turinčiai teisę veikti bendrovės vardu, bet ir kaip UAB „V.“ pirkimų komisijos pirmininkei ir projektų vadovei, turinčiai administracinius įgaliojimus atlikti SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, pirkimą pagal UAB „V.“ ir VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros finansavimo ir administravimo sutartį. Iš to D. K. kilo pareiga pirkimus organizuoti laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų. D. K. inkriminuotas piktnaudžiavimas pasireiškė kaip viešųjų pirkimų procedūrų imitavimas, melagingų duomenų teikimas LVPA bei pretendavimas į nepagrįstas išmokas iš Europos regioninės plėtros fondo. Tokie veiksmai neabejotinai yra priešingi viešajam interesui. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad D. K. buvo pripažinta piktnaudžiavimo subjektu įvertinus ne tik formalius BK 230 straipsnyje nurodytus valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymius, bet ir nustačius, jog jos neteisėti veiksmai reiškėsi srityje, kurioje turi būti užtikrintas viešasis interesas.

24. Atmestini ir kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su BK 228 straipsnio 2 dalies taikymu D. K.. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad prekių įsigijimo išlaidų dirbtinio padidinimo schemos ir viešųjų pirkimų imitavimo sumanytoja ir vykdytoja buvo būtent D. K., o ne kiti UAB „V.“ darbuotojai. Nėra jokių duomenų, kad kuris nors bendrovės darbuotojas be vadovės žinios atliktų D. K. inkriminuotus veiksmus. D. K. vaidmuo visoje sukčiavimo ir piktnaudžiavimo schemoje detaliai aptartas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

25. Situacija, kai administracinius įgaliojimus turinti bendrovės vadovė, įgyvendinama projektą, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo lėšomis, sąmoningai organizuoja imitacines viešųjų pirkimų procedūras, teikia klaidingą informaciją fondo lėšas administruojančiai institucijai ir pretenduoja į realiai neturėtų išlaidų kompensavimą, neabejotinai atitinka piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veikos požymius. Sutiktina ir su teismų išvada dėl didelės žalos valstybei padarymo. Pažeidimai įgyvendinant projektą, finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra šiurkštūs, susiję su nepagrįsto praturtėjimo iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų ketinimais, apgaule, kitų įmonių įtraukimu į imitacinius viešuosius pirkimus. Taigi teismai teisingai konstatavo, kad D. K., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo principus, sumenkino Lietuvos Respublikos prestižą, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams.

26. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės konstatuotina, kad D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteista tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. nuosprendžius pakeisti pašalinant aplinkybę, kad D. K., prašydama trijų televizorių su laikikliais įsigijimo išlaidas pripažinti kompensuojamomis, apgaule UAB „V.“ naudai pasikėsino užvaldyti VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros administruojamus 2702,13 Lt (782,59 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas