Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-177/2006

Procesinio sprendimo kategorija 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. I. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėja 2004 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą ir patikslintame pareiškime nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriui Babtuose ji buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisės į 59,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) atkūrimo, tačiau šis prašymas dingo. Aplinkybę, kad toks prašymas buvo paduotas, patvirtina Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gruodžio 29 d. pažyma Nr. 52. Prašymas buvo pateiktas laiku, tačiau dingo žemėtvarkos skyriuje, todėl pareiškėjai turi būti atnaujintas terminas iš naujo pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja nurodė, kad J. P., kituose dokumentuose minimas kaip J. P., mirė 1950 m. gruodžio 14 d.; Kauno rajono apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. P. buvo pareiškėjos senelis. Jis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybe teise valdė 59,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini); tai patvirtina Kauno apskrities archyvo 2002 m. balandžio 4 d. pažymėjimas Nr. V10-213-S, kuris pripažintinas nuosavybės teisę nustatančiu dokumentu. Pareiškėjos teigimu, aplinkybę, kad jos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 59,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. lapkričio 24 d. pažyma bei liudytojų parodymai. Pareiškėja nurodė, kad jos senelis iš turėto 59,5 ha ploto žemės sklypo buvo užpardavęs 44,78 ha ploto žemės sklypo dalį J. M., tačiau jos nebuvo pardavęs; suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė įrodymų (žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties), kad nurodytą žemės sklypą įsigijo J. M., todėl laikytina, kad J. P. nuosavybės teise valdė visą nurodytą 59,5 ha ploto žemės sklypą. Pareiškėja, remdamasi CPK 444, 445 straipsniais, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, patikslintu pareiškimu prašė teismo atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į 59,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); nuosavybės teisių į turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Kauno apskrities archyvo 2002 m. balandžio 4 d. pažymėjimas Nr. V10-213-S, kuriame savininku yra įrašytas J. P., priklauso J. P., mirusiam 1950 m. gruodžio 14 d.; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 59,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies: atnaujino pareiškėjai terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini); nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad Kauno apskrities archyvo 2002 m. balandžio 4 d. pažymėjimas Nr.V10-213-S priklauso J. P., kad pareiškėjos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 44,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino svarbiomis pareiškėjos nurodytas termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastis, todėl atnaujino jai terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas nurodė, kad Kauno apskrities archyvo 2003 m. liepos 29 d. raštas Nr. (10.6)V5-2631, Kauno apskrities archyvo 2002 m. balandžio 4 d. pažymėjimas Nr. V10-213-S, Lietuvos centrinio Valstybės archyvo 1999 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. T-3646-P, J. M. 1936 m. lapkričio 14 d. prašymas Kauno apygardos Žemės tvarkytojui, Kauno apskrities archyvo 2004 m. rugpjūčio 19 d. raštas Nr. (10.6)V10-3701, J. P. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2005 m. vasario 18 d. sudarytas ribų nustatymo aktas, liudininkų A. L., L. L. parodymai, Kauno rajono apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1368/2000 patvirtino tik faktą, kad pareiškėjos senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 59,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau teismas ištyrė ir įvertino J. M. 1936 m. lapkričio 14 d. prašymą Kauno apygardos Žemės tvarkytojui ir nustatė, kad J. P. priklausiusi 44,78 ha ploto žemės sklypo dalis buvo užparduota J. M., byloje yra duomenų, kad 1940 m. gegužės 17 d. J. M. buvo 44,78 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas, tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kokiu pagrindu J. M. įsigijo nurodytą žemės sklypo dalį. Pareiškėjos teigimu, nurodyta žemės sklypo dalis buvo tik užparduota J. M. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika, nurodė, kad, sudarius užpardavimo sutartį, asmuo nuosavybės teisės į turtą negali įgyti, tokio pobūdžio sutartimi jokios teisės turtui nenustatomos, nustatoma tik sutarties šalių pareiga ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje A. R., J. J. v. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Joniškio žemėtvarkos skyrius, A. Z. F. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-854/1999, kategorija 5; paskelbta Teismų praktika 13, p. 32). Dėl to teismas padarė išvadą, kad J. M. užpardavimo sutartimi negalėjo teisėtai įgyti nuosavybės teisės į J. P. nuosavybės teise priklausiusią žemę. Teismas ištyrė pareiškėjos pateiktą žemės sklypo, į kurį ji ketino atkurti nuosavybės teises, planą, žemės sklypo apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą, įvertino liudytojų parodymus, kurie nurodė vietą, kurioje J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, ir nustatė, kad iki nacionalizacijos J. P. nuosavybės teise valdė tik 44,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 17 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 44,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pagrįstumą ir teisėtumą. Kolegija nurodė, kad 1936 metais nurodytoje Kauno apskrities dalyje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, pagal kurios 1679–1690 straipsnius turtas negalėjo būti parduodamas pagal užpardavimo sutartį, jis turėjo būti perduotas tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų įvertinimu, pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė dėl vieno įrodymo nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs, todėl teismo išvados pagrįstos įrodymais, nekeliančiais abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesirėmė dokumentais, kurie pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą yra laikomi nuosavybės teises įrodančiais dokumentais; motyvavo, kad šiame punkte nustatytos įrodinėjimo taisyklės taikomos nagrinėjant piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo administracine tvarka, tuo tarpu nagrinėjant civilinę bylą nurodyto Vyriausybės nutarimo normos netaikytinos.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 44,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 59,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) atmesti. Jis kasaciniame skunde nurodo, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nepagrįstai rėmėsi ne visais rašytiniais įrodymais ir neįvertino kitų įrodymų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai juridinę reikšmę turintį faktą nustatė remdamiesi rašytiniais įrodymais, kuriuose vėliausi rašytiniai duomenys apie J. P. nuosavybės teisę į žemės sklypą buvo 1932–1933 metais, tuo tarpu teismai netyrė ir neįvertino kitų įrodymų, kuriuose yra duomenų apie 1937–1940 metais buvusį ginčo žemės sklypo savininką, t. y. Lietuvos centrinio Valstybės archyvo 1999 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. T-3646-P minimo Kauno apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo Nr. 2, 1940 m. mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo, 1937 metų plano ir jo eksplikacijos. Išvardyti dokumentai pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą yra laikomi nuosavybės teises įrodančiais dokumentais, ir jie neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad J. M. buvo 44,78 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas. Be to, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja pradiniame pareiškime nurodė, jog 1936 metais 44,78 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo užparduotas J. M. ir jis nuo 1938 metų buvo šio žemės sklypo savininkas.

Atsiliepimu į suinteresuoto asmens kasacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji nurodo, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai teisingai ištyrė byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 44,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes byloje nebuvo pateikta tai nuginčijanti nurodyto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 44,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nors byloje buvo duomenų apie tai, kad pareiškėjos seneliui priklausiusi 44,78 ha ploto žemės sklypo dalis buvo užparduota J. M., tačiau suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų apie tai, kokiu pagrindu ir ar apskritai J. M. įsigijo nurodytą žemės sklypo dalį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami pareiškėjos reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 44,78 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pagrįstumą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Šioje byloje kasatorius kelia įrodinėjimo problemą, nurodytą CPK 176 straipsnyje, ir klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ (toliau – Senato nutarimas) išaiškino, kad teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima (Senato nutarimo 3 punktas). Senato nutarimo 13 punkte teismams yra išaiškinta, kad teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Senato nutarimo 14 punktas). Šioje byloje teismai tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad 44,78 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) po 1936 metų, kai J. M. nurodė prašyme apie žemės užpardavimą jam (T. 1, b. l. 22), šios žemės savininku visuose dokumentuose buvo nurodomas ne pareiškėjos senelis J. P., o J. M., turėjęs šį žemės sklypą iki 1940 metų (pretendentų į J. M. žemę nėra). Bylą nagrinėję teismai neargumentavo, kodėl atmetė byloje esančius rašytinius įrodymus, kad 1937–1940 metais žemės, į kurią pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, savininkas buvo ne J. P. (pareiškėjos senelis), o kitas asmuo, kurio pretendentai nepadavė pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra, – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte yra nurodyti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, o tvarkos 13 punkte nustatyta, kad jeigu institucijai, priėmusiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepakanka pateiktų dokumentų, ji siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo. Antrojoje šio punkto dalyje nurodyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Šioje byloje teismai turėjo tirti ir vertinti visus byloje esančius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir padaryti atitinkamas išvadas pagal byloje esančius vėliausiai išduotus dokumentus, pagal pareiškėjos pateiktą pareiškimą nustatydami ar nenustatydami žemės valdymo nuosavybės teise faktą.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles, pažeidė CPK 176, 183 ir 185 straipsnius ir šis procesinės teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius