Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-134/2006

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.7 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. (P.) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. (P.) ieškinį atsakovams AB bankui „Nord/LB Lietuva“ ir Gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Šatrija“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: VĮ Registrų centro Tauragės filialas, Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Raseinių rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) 1998 m. gruodžio 7 d. 47 278 Lt skolos perkėlimo sutarties, sudarytos ieškovės ir GNSB „Šatrija“ (toliau – ir bendrija, GNSB), tą dalį, kuria ieškovei perkelta 32 028,65 Lt skolos; 2) 1999 m. vasario 5 d. 47 278 Lt skolos perkėlimo sutarties Nr. 7, sudarytos ieškovės, AB banko „Nord/LB Lietuva“ ir GNSB „Šatrija“, tą dalį, kuria ieškovei perkelta 32 028,65 Lt skolos. Ji prašė pripažinti, kad 1999 m. vasario 5 d. šalių sudaryta 15 249,35 Lt skolos perkėlimo sutartis Nr. 7 yra buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo ir įkeitimo sutartis; ieškovė taip pat prašė atnaujinti pradinio skolininko GNSB „Šatrija“ prievoles kreditoriui AB bankui „Nord/LB Lietuva“; ieškovė atsisakė nuo 2003 m. sausio 17 d. papildomo ieškinio ir 2005 m. vasario 7 d. patikslinto ieškinio ir prašė dėl tos dalies bylą nutraukti. Ieškovė nurodė, kad 1996 m. gruodžio 24 d. įstojo į GNSB „Šatrija“, turėdama tikslą už 29 753 Lt įsigyti butą (duomenys neskelbtini); bendrijai sumokėjo 3720 Lt pradinio įnašo ir 2979 Lt palūkanų už bendrijos panaudotą kreditą. Ieškovės teigimu, sudarant ginčijamas sutartis, ji buvo suklaidinta dėl buto vertės, suteikto kredito dydžio, buto įsigijimo teisinių santykių, tuo metu ji nežinojo, kad bendrijoje buvo švaistomos lėšos, sutartis pasirašė dėl apgaulės. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, buto vertė yra 29 753 Lt, sudėjus sumokėtas lėšas (23 854,29Lt) ir ieškovei perkeltą skolą (47 278 Lt), buto vertė siekia 71 132,29 Lt. Butui įsigyti bankas ieškovei galėjo suteikti 25 075 Lt lengvatinį kreditą, perkeldamas ieškovei gerokai didesnę skolą, šis pažeidė įstatymus; ieškovė ginčijo buto įsigijimo teisinius santykius, motyvuodama, kad į GNSB „Šatrija“ įstojo, kai ši jau buvo pastačiusi namą ir panaudojusi kreditą, ieškovei lengvatinis kreditas skirtas butui iš bendrijos pirkti, todėl su ieškove turėjo būti sudaryta ne GNSB „Šatrija“ skolos perkėlimo, bet buto pirkimo–pardavimo sutartis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinio reikalavimus dėl 1998 m. gruodžio 7 d. ir 1999 m. vasario 5 d. skolos perkėlimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis tenkino; 1999 m. vasario 5 d. sutartį Nr. 7, sudarytą ieškovės, AB banko „Nord/LB Lietuva“ ir GNSB „Šatrija“ dėl 15 249,35 Lt skolos perkėlimo ieškovei pripažino buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo ir įkeitimo sutartimi; bylą dėl kitų reikalavimų nutraukė. Teismas pripažino, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių – buto vertės, suteikto kredito dydžio, buto įsigijimo teisinių santykių; motyvavo, kad ieškovė įsigijo jau pastatytą butą, nes į bendriją įstojo 1996 m. gruodžio 24 d., kai visi lengvatiniai kreditai buvo paimti; ieškovė, įstodama į bendriją, įmokėjo 3720 Lt pradinio įnašo ir 2979 Lt palūkanų už bendrijos naudotą lengvatinį kreditą. Teismas sprendė, kad pagal nustatytą tvarką bankas su ieškove turėjo sudaryti jos butui pastatyti tenkančio lengvatinio kredito grąžinimo sutartį, o pastatytą butą ši turėjo iš bendrijos nupirkti, sudariusi buto pirkimo–pardavimo sutartį. Nekilnojamojo turto registro 1999 m. sausio 19 d. duomenimis, butas (duomenys neskelbtini), buvo 29 753 Lt vertės; teismas beveik dvigubai didesnio skolinio įpareigojimo perkėlimą ieškovei vertino kaip šios apgaulę. Teismas atsižvelgė į tai, kad sutarčių pasirašymo metu ieškovė gyveno viena ir išlaikė nepilnametį sūnų, savo būsto neturėjo, butui įrengti buvo panaudojusi per 9000 Lt; šios aplinkybės darė įtaką ieškovei, šiai pasirašant skolos perkėlimo sutartis sau nenaudingomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį 1998 m. gruodžio 7 d. ir 1999 m. vasario 5 d. sutarčių dalys, kuriose nurodytas ieškovei perkeltos skolos dydis, negali likti galioti, jos keistinos, nes sudarytos, primetant silpnajai šaliai labai nenaudingas sąlygas, kurios neatitinka pagrindinių teisingumo ir protingumo kriterijų.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB banko „Nord/LB Lietuva“ apeliacinį skundą, 2005 spalio 11 d. sprendimu Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui AB bankui „Nord/LB Lietuva“ 100 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 3540 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė buvo suklaidinta dėl buto vertės, jai suteikto kredito dydžio ir buto įsigijimo teisinių santykių; kolegija nurodė, kad po 1998 m. gruodžio 7 d. skolos perkėlimo sutarties su atsakovu GNSB „Šatrija“ sudarymo ieškovė, dar negavusi lengvatinio kredito, kartu su kitais bendrijos nariais siekė išsiaiškinti bendrijos finansinę būklę; 1998 m. gruodžio 23 d. kreipėsi dėl to į kompetentingas institucijas, o 1999 m. vasario 5 d. pasirašė skolos perkėlimo sutartį Nr. 7, kurioje išsamiai aptarti jos finansiniai įsipareigojimai bankui. Kolegija laikė, kad, būdama pakankamai išsilavinusi ir sugebanti tinkamai įvertinti susiklosčiusią situaciją, ieškovė nebuvo apgauta dėl perkamo buto vertės, aiškiai suvokė, jog įsigyja butą ne rinkos kaina, bet pagal jo pastatymo sąnaudas; namo statybai buvo panaudota 1 607 000 Lt ilgalaikė paskola; bendrijos nariams neužkirstas kelias reikalauti žalos atlyginimo iš asmenų, teismo pripažintų kaltais dėl bendrijos turto pasisavinimo ir iššvaistymo. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė iš GNSB „Šatrija“ ginčo butą nusipirko, kolegija pripažino nepagrįsta ir nurodė, jog pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (1997 m. spalio 21 d. Nr. VIII-472 redakcija) 10 straipsnio nuostatas ieškovės prašymu Raseinių rajono valdybos 1999 m. vasario 2 d. sprendimu jai leista naudotis lengvatiniu kreditu, statant butą gyvenamųjų namų statybos bendrijoje „Šatrija“; ieškovė, sudariusi skolos perkėlimo sutartį, perėmė bendrijos skolinius įsipareigojimus bankui už namo statybai panaudotą kredito dalį, tenkančią jos butui pastatyti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 „Dėl bendrojo ir vietos savivaldybių paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondų bei lengvatinių kreditų gyventojams“ patvirtintoje Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos (toliau – ir Tvarkos) 15 punkto 2 dalyje (1994 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 redakcija) ir skolos perkėlimo sutarčių sudarymo metu galiojusiame 16 punkte (1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 605 redakcija) nebuvo nustatyta galimybės sudaryti su GNSB buto pirkimo–pardavimo sutartis ir taip įgyti nuosavybės teisę. Ieškovei 1996 m. gruodžio 24 d. įstojus į bendriją, jai tapo privalomi prieš tai priimtų visuotinio bendrijos narių susirinkimo nutarimai, tarp jų ir 1994 m. birželio 13 d. nutarimas įkeisti statomą namą bankui su sąlyga, kad bendrijos nariai, perėmę bendrijos skolinius įsipareigojimus bankui ir sumokėję įsiskolinimą, įgis nuosavybės teises į pastatytus butus; kolegija priėjo išvadą, kad skolos perkėlimo sutartys nėra pirkimo–pardavimo sandoriai; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Tvarkos 17 punktu dėl trišalės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 430, nes jis buvo priimtas po to, kai ieškovė buvo gavusi lengvatinį kreditą buto statybai ir pasirašiusi abi skolos perkėlimo sutartis; be to, nutarimo 1 punkte nustatytas 1600 Lt lengvatinio kredito normatyvas buto vienam kvadratiniam metrui pastatyti, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė normatyvą butui pirkti (500 Lt). Kolegijos vertinimu, gaudama lengvatinį kreditą, ieškovė galėjo įvertinti jo dydį ir atsisakyti, jei laikė, jog tai per didelė suma. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo analizavo banko veiklą, nes išvados šiuo klausimu neturėjo įtakos sprendimui dėl ieškovės reikalavimų priimti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti, Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimą palikti galioti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 1.91 straipsnio normos aiškinimo ir taikymo. Kolegija nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebuvo suklaidinta ir skolos perkėlimo sutartis pasirašė ne dėl apgaulės. Pagal Nekilnojamojo turto registro pažymą buto vertė yra 29 753 Lt, todėl bankas, reikalaudamas grąžinti 47 278 Lt kredito, elgėsi nesąžiningai; beveik dvigubai didesnio skolinio įsipareigojimo primetimas silpnesniajai sandorio šaliai turi būti vertinamas kaip apgaulė. Buto statytojas buvo gyvenamųjų namų statybos bendrija, o ieškovė už gautą lengvatinį kreditą pirko jau pastatytą butą; jokios informacijos, išskyrus, kad butas kainuos apie 30 000 Lt, niekas neteikė; bendrijos valdymas buvo ydingas, lengvatinių kreditų panaudojimo kontrolę atitinkamos institucijos vykdė aplaidžiai; 1998 m. gruodžio 23 d. ieškovė su kitais bendrijos nariais kreipėsi į teisėsaugos organus, tačiau tik 2002 m. birželio 12 d. Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos nustatė GNSB „Šatrija“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo faktus, kurie yra pagrindas konstatuoti apgaulės dėl buto vertės ir kredito dydžio faktą, šias aplinkybes bendrijos pirmininkas nuo ieškovės nuslėpė, jas žinodama, nebūtų pasirašiusi sutarčių.

2. Dėl buto pirkimo–pardavimo sandorio neteisingo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nebuvo buto pirkėja; neteisingai aiškino Raseinių rajono valdybos 1999 m. vasario 2 d. sprendimą, kad ieškovei suteikta teisė gauti lengvatinį kreditą butui statyti ir nesuteikta teisės butą pirkti. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, kad ieškovė pasinaudojo viena iš paramos formų – lengvatiniu kreditu butui pirkti; dėl to su ieškove turėjo būti sudaryta buto pirkimo–pardavimo ir įkeitimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 9 straipsnį teisė pasinaudoti lengvatiniu kreditu priklausė konkretiems asmenims, o gyvenamųjų namų statybos bendrija tik naudojo lėšas namui statyti. Namas (duomenys neskelbtini), 1998 m. vasario 17 d. buvo įregistruotas VĮ Registrų centro Tauragės filiale kaip GNSB „Šatrija“ nuosavybė, todėl 1999 m. vasario 2 d. Raseinių rajono valdybos sprendimas buvo ne dėl leidimo ieškovei statytis butą; šiuo sprendimu ieškovei leista gauti lengvatinį kreditą ir įsigyti GNSB „Šatrija“ pastatytą butą.

3. Dėl neteisingai aiškinto ir taikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 430 „Dėl gyvenamojo namo, buto vieno kvadratinio metro bendrojo naudingojo ploto statybos ir pirkimo kainų normatyvų, teikiant kreditus lengvatinėmis sąlygomis piliečiams, turintiems teisę į valstybės paramą“. Kolegija nepagrįstai nurodė, kad pagal nurodyto nutarimo 1 punktą turėjo būti taikomas 1600 Lt normatyvas vieno kvadratinio metro statybai kredituoti. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas buto kainą, pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro išduotoje pažymoje esančia specialistų apskaičiuota buto (duomenys neskelbtini), verte – 29 753 Lt. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, dėl to nustatė tinkamą buto kainą ir nurodė, kad pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą lengvatinis kreditas neturėjo viršyti 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto valstybės paramos dydžio. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 15 d. nutarime Nr. 430 ir Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1998 m. spalio 26 d. nutarime Nr. 4 nustatytus dydžius nurodė kaip orientacinius; jie yra panašūs į Nekilnojamojo turto registro pažymoje nurodytą realią buto vertę ir kainą, bet esmingai skiriasi nuo skolos perkėlimo sutartyje nurodytos 47 278 Lt sumos; apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad ieškovės buto statybos vertė esmingai skiriasi nuo kitų analogiškų butų vertės; ją nurodė buvęs bendrijos pirmininkas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad buto vertė, kuri nurodoma Nekilnojamojo turto registro pažymoje, nereiškia, jog šis gali būti įsigytas už tokią kainą. Namo statyba buvo finansuojama iš Paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondo lėšų; namą pastačius, bendrijos panaudotas kreditas turėjo būti paskirstomas bendrijos nariams; skolos perkėlimo sutartimis perkėlus mažesnę, negu panaudota buto statybai, kredito dalį, būtų pažeistos kreditoriaus teisės. Skolos perkėlimo sutartys atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 reikalavimus; bendrijoms nebuvo nustatyta teisė parduoti bendrijos nariui už lengvatinio kredito lėšas pastatytą butą. Kasatorė nepagrįstai skaičiuoja kredito dydį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 15 d. nutarime Nr. 430 nustatytą vieno kvadratinio metro buto Raseiniuose pirkimo kainą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB bankas „Nord/LB Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė nebuvo apgauta; dėl apgaulės sandoris pripažįstamas negaliojančiu tuo atveju, jei apgaulė lėmė sandorio sudarymą. Kolegija pagrįstai argumentavo, kad ieškovė, būdama pakankamai išsilavinusi ir sugebanti tinkamai įvertinti susidariusią situaciją, suprato, jog ji įsigyja butą ne rinkos kaina, o pagal faktines statybos sąnaudas. Raseinių rajono valdybos sprendimu ieškovei buvo suteikta teisė pasinaudoti lengvatiniu kreditu butui statyti, bet ne pirkti; kreditai buvo suteikiami ne tiesiogiai bendrijos nariui, bet bendrijai su sąlyga, kad, pastačius gyvenamąjį namą bei nustatyta tvarka patvirtinus jo priėmimo naudoti aktą, lengvatiniu kreditu pasinaudoję bendrijos nariai perims bendrijos skolinius įsipareigojimus bankui, pasirašydami skolos perkėlimo sutartis ir sudarydami įkeitimo sutartis. Buto, perduoto ieškovės nuosavybėn, statybai buvo naudojamos lengvatinio kredito lėšos, dėl to ieškovei tenka prievolė padengti jai tenkančią skolos bankui dalį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

1996 m. gruodžio 24 d. ieškovė įstojo į GNSB „Šatrija“, įmokėjo 3720 Lt pradinio įnašo ir sumokėjo 2979 Lt palūkanų už bendrijos naudotą lengvatinį kreditą. 1998 m. vasario 17 d. gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ir GNSB „Šatrija“ nuosavybės teisės į jį įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. 1998 m. gruodžio 7 d. GNSB „Šatrija“ ir ieškovė sudarė 47 278 Lt skolos perkėlimo sutartį. Raseinių rajono valdyba 1999 m. vasario 2 d. sprendimu ieškovei leido naudotis lengvatiniu kreditu, statant butą GNSB „Šatrija“; kredito suteikimo sąlygos ir dydis nenurodyti. 1999 m. vasario 5 d. GNSB „Šatrija“, AB bankas „Nord/LB Lietuva“ ir ieškovė sudarė skolos perkėlimo sutartį Nr. 7, kuria perkėlė ieškovei 47 278 Lt skolos pagal bendrijos ir banko 1993 m. gruodžio 14 d.–1996 m. sausio 8 d. sudarytas ilgalaikių paskolų sutartis dalį, tenkančią buto (duomenys neskelbtini), statybai.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus kasacijos pagrindus bylą nagrinėjant kasacinio proceso tvarka teisės klausimais pripažįstami ir tiriami tokie argumentai, kuriuose nurodomi materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; kasacijos pagrindas taip pat yra nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių sudarytus sandorius ir tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui (kasacinio skundo 2 punktas). Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei šalis siejančius santykius reglamentuojančiais teisės aktais.

Ieškovė 1996 m. gruodžio 24 d. įstojo į GNSB „Šatrija“. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pavyzdinių įstatų (toliau – ir Įstatai) 1 punkte (ieškovės stojimo į GNSB „Šatrija“ galiojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 147 redakcija) buvo nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybos bendrija yra fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius individualiais gyvenamaisiais namais ar butais. Šiam tikslui pasiekti bendrijos naudojo stojamuosius narių mokesčius, bendrijos narių pajus, bendrijos gautus kreditus, kitas įplaukas (11 punktas).

1992 m. balandžio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas nustatė įvairias paramos formas asmenims, pagal įstatymą turintiems teisę į valstybės paramą. Asmuo turėjo teisę pasirinkti vieną iš įstatyme nustatytų valstybės paramos formą, tarp jų – gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis. Raseinių rajono valdyba 1999 m. vasario 2 d. sprendimu ieškovei leido naudotis lengvatiniu kreditu statantis butą gyvenamųjų namų statybos bendrijoje „Šatrija“. Pagal galiojusią tvarką kreditai asmenims, turintiems teisę pasinaudoti lengvatiniu kreditu butui gyvenamųjų namų statybos bendrijoje statyti, buvo suteikiami ne jiems tiesiogiai, o per bendrijas. Ieškovė įstojo į GNSB „Šatrija“, jau panaudojusią lengvatinį kreditą gyvenamajam namui statyti. Narystė bendrijoje ir ieškovės teisė naudotis lengvatiniu kreditu butui statyti suponavo ieškovės prievolę grąžinti jai tenkančią buto statybai panaudotų lėšų, įskaitant lengvatinį kreditą, dalį. Ši ieškovės, kaip GNSB „Šatrija“ narės, prievolė buvo teisiškai įforminta ieškovei ir bendrijai 1998 m. gruodžio 7 d. sudarius skolos perkėlimo sutartį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintoje Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkoje (Vyriausybės 1994 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 ir paskesnės redakcijos) buvo nustatyta, kad, bendrijai pastačius namą, kiekvienas jos narys, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui statyti, privalo perimti lengvatinio kredito įsiskolinimo dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartį su banku; bendrijos narys, pasirašęs buto perdavimo–priėmimo aktą, įgyja nuosavybės teisę į butą, įkeitimo teisė lieka galioti bendrijos nariui. Ieškovė, GNSB „Šatrija“ ir AB bankas „Nord/LB „Lietuva“ 1999 m. vasario 5 d. sudarė tokią trišalę sutartį.

Kasacinio skundo teiginiai, kad ieškovė iš tikrųjų butą iš GNSB „Šatrija“ nusipirko, nes savo lėšų butui statyti nebuvo sujungusi su kitais bendrijos nariais ir nepasinaudojo lengvatiniu kreditu butui GNSB „Šatrija“ statyti, neatitinka byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių. Aiškinimas, kad ieškovė, būdama GNSB „Šatrija“ narė, nusipirko iš šios bendrijos butą, neatitinka gyvenamųjų namų statybos bendrijos paskirties aprūpinti bendrijos narius butais, kooperuojant jų lėšas, taip pat butų statybai panaudojant skolintas lėšas. Ieškovė įmokėjo GNSB „Šatrija“ pradinį įnašą, mokėjo palūkanas už bendrijos panaudotą kreditą. Bylos duomenimis, GNSB „Šatrija“ 1998 metais įteisino gyvenamojo namo statybą, 1999 m. vasario 2 d. ieškovei leista naudotis lengvatiniu kreditu, statantis butą GNSB „Šatrija“, po to – 1999 m. vasario 5 d. – sudaryta trišalė skolos perkėlimo sutartis; šių, teisiškai reikšmingų aplinkybių seka atitiko Tvarkos 16 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 605 redakcija), pagal kurį bendrija, pastačiusi gyvenamąjį namą (ne faktiškai, kaip nurodoma kasaciniame skunde, o statybos pabaigimą įforminusi teisės aktų nustatyta tvarka), turėjo spręsti skolos (iš banko paimto kredito) perkėlimo bendrijos nariams klausimus. Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ginčo sutartimis buvo sprendžiamas ieškovei skirto lengvatinio kredito butui statyti grąžinimo klausimas (skolininko pakeitimas); tai buvo būtina sąlyga, kad bendrijos narys įgytų nuosavybės teisę į GNSB pastatytą butą. Kasacinio skundo argumentai, kad su ieškove turėjo būti sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, atmestini.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepripažino, jog ginčo sandorius ieškovė pasirašė dėl apgaulės.

Pirmiausia pažymėtina teisės taikymo požiūriu reikšminga aplinkybė, kad šiuo atveju taikytinos ne naujojo CK 1.91 straipsnio, kaip nurodoma kasaciniame skunde, o 1964 m. CK 57 straipsnio normos dėl sandorio, sudaryto dėl apgaulės, pripažinimo negaliojančiu. Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Dėl apgaulės sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai kito sandorio dalyvio ar šiam žinant, kito asmens apgaulė lėmė sandorio sudarymą.

Apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymus apie ieškovės valios įsigyti butą už tam tikrą kainą formavimąsi. Teismas pripažino, kad ieškovė aiškiai suvokė, jog įsigijo butą ne rinkos kaina, o pagal jo pastatymo sąnaudas. Ieškovė turėjo įtarimų dėl GNSB „Šatrija“ skolintų ir kitų lėšų tinkamo panaudojimo, kartu su kitais bendrijos nariais kreipėsi šiuo klausimu į įvairias institucijas; bet, teismo vertinimu, būdama pakankamai išsilavinusi ir sugebanti tinkamai įvertinti susidariusią situaciją, pasirašė skolos perkėlimo sutartis. Pagal sutarčių laisvės principą, jei šalis nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę jos nepasirašyti; gyvenamųjų namų statybos bendrijos narys taip pat neprivalo perimti iš bendrijos buto, jei tai neatitinka jo valios; bendrijos nario atsisakymo pasirašyti skolos perkėlimo sutartį pasekmės aptartos Tvarkoje. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą kasacinio proceso tvarka, negali iš naujo tirti kasaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurias tyrė ir vertino apeliacinės instancijos teismas (CPK 185, 331 straipsniai). Teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog Revizijos departamento prie Finansų ministerijos Šiaulių revizijų skyrius vėliau nustatė GNSB „Šatrija“ buhalterinės apskaitos ir kitus pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti apgaulės dėl gyvenamojo namo statybos sąnaudų dydžio, sudarant ginčo sandorius. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ne visas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar ginčo sandoriuose nurodyta ieškovės buto vertė yra nustatyta pagal buto pastatymo sąnaudas. Šį argumentą ieškovė nurodė atsiliepime į atsakovo AB banko „Nord/LB Lietuva“ apeliacinį skundą. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnis); atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais, todėl apeliacinis teismas juos privalo analizuoti (CPK 318, 320 straipsniai). Ieškovė, teigdama, kad buvo apgauta dėl buto vertės, nurodo ir tą aplinkybę, jog nėra jokių objektyvių apskaičiavimų, kad jos įgyto buto statybai išleista ginčo sandoriuose nurodyta suma (kasacinio skundo 3 punktas). Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pastatytų ir bendrijos nariams perduodamų butų kainos turėtų būti pagrįstos proporcingumo principu, nes buto statybos sąnaudos paprastai yra proporcingos buto plotui; tokius duomenis, kilus ginčui, turi pateikti GNSB. Bylos duomenimis, ieškovės įgyto dviejų kambarių buto kaina 50 998 Lt yra gerokai didesnė už analogiškų GNSB „Šatrija“ butų kainą ir beveik dvigubai viršija kai kurių kitų dviejų kambarių butų kainas; kasatorės teigimu, tai atsitiko dėl GNSB „Šatrija“ vadovų apgaulės jos atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, ieškovės argumentų apie esminį ieškovės ir analogiškų GNSB „Šatrija“ butų vertės skirtumą netyrė; tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės yra neatskiriama ieškinio dėl ginčo sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių dalis. Nevisapusiškas byloje turinčių reikšmės aplinkybių ištyrimas yra procesinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis