R. Ž. pagal ANK 95 str.

Administracinio nusižengimo byla Nr. II-20-1170/2026

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01540-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.3; 21.11.5 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. kovo 19 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Justyna Žukovska-Pečiulienė,

sekretoriaujant Adrianai Karlonaitei, Viktorijai Melnikovai,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui R. Ž. (dalyje posėdžių),

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams A. B. ir Ž. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto R. Ž., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruojančio adresu (duomenys neskelbtini), skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus G. Z. 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. VDI-ANR_N-687-2025 (ROIK 23225655101) panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus G. Z. 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-687-2025 (toliau – ir Nutarimas) R. Ž. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2024 m. liepos 30 d., 00.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, atsakingu asmeniu, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 62 straipsnio 3 dalies, 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi nelegaliai įdarbino ir leido Baltarusijos Respublikos piliečiui K. Z. nuo 2024 m. liepos 30 d. iki 2025 m. rugpjūčio 26 d. realiai dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, neužtikrino, kad trečiosios šalies pilietis dirbtų tik turėdamas leidimą dirbti arba leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl paminėto administracinio nusižengimo R. Ž. buvo paskirta 1 500 Eur dydžio bauda.

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas administracinėn atsakomybėn patraukto R. Ž. skundas, kuriuo prašoma skundžiamą Nutarimą panaikinti ir pradėtą administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pasak skundą padavusio asmens, šioje byloje Institucija nustatė, kad Baltarusijos Respublikos piliečiai K. Z., turintis Lenkijos Respublikos darbo vizą, ir A. C., turintis laikiną leidimą pagal kitos įmonės prašymą, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Pagal sudarytas darbo sutartis, darbuotojai buvo priimti dirbti vairuotojais maršrutams Europos Sąjungos šalys – SNG. Nagrinėjamu atveju vairuotojai Lietuvos Respublikoje nedirbo. Maršrutai pagrinde buvo Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika – Jungtinė Karalystė – Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika. Apie tokius maršrutus Institucijai buvo paaiškinta, todėl visiškai nesuprantama kodėl Institucija R. Ž. veiksmuose nustatė ANK 95 straipsnio 1 dalies požymius. Institucija, priimdama skundžiamą Nutarimą, neatsakė į esminius argumentus, susijusius būtent su faktiniais ir teisiniais vairuotojų ir bendrovės santykiais ir jų kvalifikavimu kaip darbo teisinių santykių. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir darbuotojų buvo sudarytos darbo sutartys, vairuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jų darbo laikas buvo apskaitomas įstatymų nustatyta tvarka, vairuotojai prieš pradedami darbą buvo tinkamai įdarbinti ir apie tai buvo tinkamai pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra). Be to, abu darbuotojai A. C. ir K. Z. Europos Sąjungos erdvėje buvo teisėtai. Pirmasis turėjo leidimą dirbti pagal kitos bendrovės prašymą, antrasis – Lenkijos Respublikos išduotą vizą (b. l. 3-5).

Institucija su administracinėn atsakomybėn patraukto R. Ž. skundu nesutiko ir pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skundžiamą Nutarimą palikti galioti nepakeistą. Institucijos teigimu, pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nelegaliu darbu laikomas toks fizinio asmens pavaldžiai kito asmens naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, kuris neturi teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 62 straipsnio 2 dalį, užsienietis buvimo Lietuvos Respublikos laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šio įstatymo 58 straipsnio 4,6-10 ir 13 punktuose nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygas. To paties teisės akto 11 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau nei 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pagal to paties įstatymo 64 straipsnio 1 dalį, užsieniečio darbo arba užsiėmimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti. Būtent darbdaviui tenka pareiga įsitikinti, kad užsieniečių darbas nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl įstaigos vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog įstaigos veikla būtų organizuojama tinkamai. Institucijos vertinimu, K. Z. neatitiko Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 58 straipsnio 4, 6-10 ir 13 punktuose nustatytų atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygų, ir darbo sutartis su juo negalėjo būti sudaryta. K. Z. buvo įdarbintas bendrovėje tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir toks darbas pagal galiojančią teismų praktiką nėra laikomas nuotoliniu (b. l. 83-85).

Teismo posėdžio metu R. Ž. pateikė prašymą sustabdyti pagal jo pateiktą skundą nagrinėjamą administracinio nusižengimo bylą, kadangi šiuo metu Regiono administracinio teismo Klaipėdos rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla Nr. el2-21032-386/2025 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. spalio 9 d. skundą, kuriuo yra prašoma panaikinti Institucijos nutarimą Nr. NUĮPBJ42364, ir administracinio nusižengimo bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu nutraukti. Vėlesniame posėdyje R. Ž. nedalyvavo ir nurodė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 97-98, 128-129).

Teismo posėdžio metu Institucija nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus motyvus. Kaltinimai dėl nelegalaus darbo yra pareikšti dėl vieno asmens, o dėl kito asmens juridiniam asmeniui yra surašytas protokolas dėl užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimo, kas nėra šios bylos dalykas. Užsienietis turėjo Lenkijos Respublikos vizą, todėl, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, su juo apskritai negalėjo būti sudaryta darbo sutartis. Tokia sutartis laikytina neteisėta, o darbas – nelegaliu. Dėl nuotolinio darbo atsiliepime yra detaliai pasisakyta. Taip pat pažymima, kad byla ištirta išsamiai ir nuodugniai, bauda visiškai tinkamai individualizuota (b. l. 128- 129).

Skundas atmestinas

ANK 641 straipsnis numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis.

Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį administracinę teisinę atsakomybę darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia nelegalus darbas.

ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius bei darbo įstatymus, kurie buvo pažeisti. Nelegalaus darbo sąvoka apibrėžiama Užimtumo įstatyme.

Nelegaliu darbu pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikomas tuo metu, kai dirba trečiosios šalies pilietis, kuris neturi teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje ir (arba) kuris neturi suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, jeigu privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 151 straipsnio 8 dalyje, pagrindžiančių dokumentų (toliau – skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis pagrindžiantys dokumentai) tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuojamas, arba nustatomos šios dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės. Tokią tvarką nustato jau minėtas Užsieniečių teisinės padėties įstatymas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai. Taigi šiuo atveju nelegalaus darbo faktą atskleidžia tokie požymiai: užsienietis pradėjo realiai dirbti; darbdavio ir nelegalaus darbuotojo darbo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas), dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; užsienietis dirba, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, dirba atlygintinai; nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-11-489/2023).

Nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbus Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, o būtent šio teisės akto 11, 58, 62 bei 64 straipsniai.

Paminėto teisės akto 62 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis gali įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį arba, kai jo nuolatinė darbo vieta yra užsienyje, gali būti komandiruotas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką. Šio įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytas užsienietis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šio įstatymo 58 straipsnio 4, 6–10 ir 13 punktuose nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą (išskyrus oro uosto tranzitinę vizą ir riboto teritorinio galiojimo vizą, kuri negalioja Lietuvos Respublikos teritorijoje), gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje Šengeno vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

To paties teisės akto 64 straipsnio 1 punkte numatyta, kad užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti.

Nors Vilniaus miesto apylinkės teismui adresuotame R. Ž. skunde yra teigiama, kad Institucija, pastarojo veiksmuose pripažindama nelegalaus darbo faktą, iš esmės rėmėsi dviejų užsienio valstybės piliečių – K. Z. ir A. C. darbo faktu, tačiau susipažinus su skundžiamu Institucijos Nutarimu, akivaizdžiai matyti, kad R. Ž. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį buvo patrauktas išimtinai dėl vieno užsienio valstybės piliečio – K. Z. nelegalaus darbo fakto, todėl teismas plačiau apie skunde minimą A. C. nepasisakys, kadangi šio asmens įdarbinimo ir faktinio darbo aplinkybės R. Ž. administracinei atsakomybei šioje byloje įtakos neturi ir nėra reikšmingos.

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto R. Ž. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. liepos 29 d. sudarė darbo sutartį su Baltarusijos Respublikos piliečiu K. Z., kurios pagrindu K. Z. buvo įdarbintas tolimųjų reisų vairuotoju – ekspeditoriumi. Tą pačią dieną Sodra gavo pranešimą apie K. Z. įdarbinimo faktą ir šie duomenys buvo įrašyti į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą. Be kita ko, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nustatyta ir tai, jog K. Z. nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. iki 2025 m. liepos 16 d. sistemingai, kas mėnesį buvo mokamas darbo užmokestis.

Taigi, iš pirmiau paminėtų ir šioje byloje neginčijamai nustatytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad su K. Z. buvo sudaryta darbo sutartis, apie asmens įdarbinimą teisės aktų nustatyta tvarka buvo pranešta Sodrai, o ir asmeniui už jo faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išdirbtą darbą buvo mokamas darbo užmokestis. Tai reiškia, kad K. Z. Santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo darbo sutarties požymių. Kita vertus, priešingai R. Ž. skunde nurodytiems argumentams, vien šių aplinkybių nustatymas nesuteikia pagrindo teismui pripažinti, kad Institucija, priimdama sprendimą dėl nelegalaus K. Z. darbo fakto, tą padarė nepagrįstai.

Kaip matyti iš teismui pateiktos administracinio nusižengimo bylos medžiagos, be kita ko, ko neginčijo ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas R. Ž., pastarojo vadovaujamoje bendrovėje įdarbintas K. Z. leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje neturėjo. Priešingai, jam buvo išduota išimtinai Lenkijos Respublikos viza, kuri pastarajam neleido Lietuvos Respublikoje būti ilgesnį nei 90 dienų laikotarpį per 180 dienų laikotarpį. Tai reiškia, kad K. Z. neturėjo jokio dokumento leidžiančio jam dirbti Lietuvos Respublikoje. Be kita ko, nenustatyta, kad K. Z. būtų atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, kaip tą numato Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 58 straipsnis. Todėl būtent toks asmens darbas, nepriklausomai nuo jo apmokėjimo ir darbo sutarties sudarymo fakto, laikomas neteisėtu Užsieniečių teisinės padėties įstatymo kontekste ir taip pat nelegaliu Užimtumo įstatymo aspektu. Šios teismo išvados nepaneigia ir R. Ž. skunde nurodytas argumentas, kad K. Z., vykdydamas (duomenys neskelbtini) funkcijas, Lietuvos Respublikoje beveik nebuvo.

Minėto argumento kontekste svarbu atkreipti dėmesį į teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad tolimųjų reisų darbuotojo darbo bendrovėje negalima laikyti nuotoliniu ir suteikiančiu išimtį dėl privalomumo įsigyti leidimą užsieniečiui dirbti, nes 1) darbuotojas visą darbo laiką iš esmės dirba kitoje negu darbovietė vietoje, neturi galimybės pasirinkti, kur atliks visas ar dalį darbo funkcijų; 2) darbuotojas taip pat neturi galimybės atsisakyti nuotolinio darbo ir visą laiką dirbti darbovietėje; 3) neturi galimybės savo nuožiūra skirstyti darbo laiko. Taigi pagal atliekamą darbo funkciją susitarimo dėl nuotolinio darbo galimybės nėra. Tai, kad darbuotojas visas darbo funkcijas atliko ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, savaime nedaro jo darbo nuotolinio, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos darbo kodekse (LAT 2023 m. vasario 7 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTctNTExLzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-7-511/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-7-511/2023">2AT-7-511/2023</a>). Todėl vien tai, kad užsienio valstybės pilietis, įdarbintas Lietuvos Respublikos bendrovėje, darbines funkcijas vykdė užsienio valstybėse nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokiu būdu asmuo nedirbo Lietuvos Respublikoje ir jam nebuvo būtini šioje valstybėje išduoti dokumentai, suteikiantys leidimą dirbti.

Taigi, pirmiau paminėto aktualaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste įvertinus šioje byloje neginčijamai nustatytas faktines aplinkybes, o būtent – darbo sutarties sudarymą su užsienio valstybės piliečiu, pranešimą apie šio įdarbinimą Sodrai, sistemingą darbo užmokesčio mokėjimą, ir jokio dokumento, suteikiančio leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, nebuvimą, pripažintina, kad egzistuoja visos objektyvios aplinkybės, patvirtinančios nelegalaus darbo faktą R. Ž. veiksmuose. Vien tai, kad pastarojo vadovaujamos bendrovės įdarbintas asmuo turėjo kitos Europos Sąjungos valstybės vizą, nepatvirtina, kad jis turėjo leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl Institucija, R. Ž. veiksmus kvalifikuodama pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, tą padarė pagrįstai bei teisėtai, o pagrindo naikinti šį skundžiamą sprendimą nenustatyta.

Apibendrinus pirmiau aptartus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, pripažintina, jog Institucija, pripažindama, kad R. Ž. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą bei pritaikė faktines aplinkybes atitinkantį teisinį reguliavimą, taip pat paskyrė proporcingą tiek padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens asmenybę atitinkančią administracinę nuobaudą, todėl skundžiamas Nutarimas paliktinas galioti, o R. Ž. skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

n u t a r i a :

administracinėn atsakomybėn patraukto R. Ž. skundą atmesti.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus G. Z. 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-687-2025 palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Justyna Žukovska-Pečiulienė