Baudžiamoji byla Nr. 2K-137/2011
(Proceso Nr. 1-57-1-01247-2009-9)
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.23.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. O. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo R. O. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje nuteistas ir D. L. (D. L.), tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė:
R. O. nuteistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, t. y. už tai, kad 2009 m. liepos 5 d. apie 22 val. Zarasų rajone Astravos pusiasalyje vykusio „Tundros“ festivalio metu neteisėtai iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens už 1100 Lt įsigijo, turėdamas tikslą vėliau parduoti, apie 55 g narkotinių medžiagų kanapių, jas atgabeno ir laikė bute Vilniuje, Taikos g. 93-23, dalį jų sunaudojo pats, o dalį – 1,62 g 2009 m. liepos 13 d. apie 13.15 val. Vilniuje, prie biliardinės Rygos g. 111 a už 90 Lt pardavė D. L., likusius 44,66 g kanapių laikė minėtame bute iki 2009 m. liepos 14 d. 14.00 val., kol kratos metu jas surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. O. prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 12 d. nutarties dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes nesilaikė BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių nuostatų, nepaisė BPK normų, reglamentuojančių įrodymų rinkimą ikiteisminio tyrimo metu.
Nuteistasis nesutinka su teismų išvadomis dėl jam inkriminuotos veikos dalies – narkotinių medžiagų pardavimo, ir nurodo, kad šios išvados paremtos vien policijos darbuotojų D. V., R. V. bei A. P. parodymais. Kasaciniame skunde nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta tiesioginio draudimo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnus kaip liudytojus, tačiau atsižvelgiant į jų, kaip ikiteisminio tyrimo tyrėjų, suinteresuotumą bylos baigtimi, suteikimas galimybės tokiems asmenims įrodinėti aplinkybes duodant parodymus kitiems tyrėjams ir pripažinti jų parodymus įrodymais, pažeidžia nešališko tyrimo garantijas bei rungimosi principą. Ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai atliktus tyrimo veiksmus turi įforminti surašomais procesiniais dokumentais (protokolais), todėl tik juose užfiksuoti duomenys gali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese.
Kasatorius pažymi, kad teismai nevertino tyrėjų tendencingumo, kurį rodo šios aplinkybės. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal D. V. tarnybinį pranešimą, kuriame nenurodyta, jog sulaikytas D. L. būtų paaiškinęs, kad narkotines medžiagas įgijo iš jo (R. O.). Be to, pareigūnui turint tokios informacijos, ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas dėl veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, o krata kasatoriaus namuose atlikta nedelsiant (bet ne po D. L. apklausos). A. P. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog tik 2009 m. liepos 14 d., t. y. pirmosios apklausos metu, D. L. nurodė narkotines medžiagas įsigijęs iš kasatoriaus, o tai paneigia D. V. ir kitų pareigūnų parodymus, kad šią informaciją D. L. suteikė iš karto, kai buvo sulaikytas. Teismai neįvertino pareigūnų parodymų ir jų pačių surašytų tarnybinių pranešimų ir procesinių dokumentų turinio bei atliktų procesinių veiksmų neatitikties, taip pat nekreipė dėmesio į tai, kad visų policijos tyrėjų pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo procese – identiški.
Kasatorius teigia, kad teismai neįvertino, jog ikiteisminio tyrimo metu įrodymai buvo renkami pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies, 99 straipsnio ir 176 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nesilaikant įstatyme nustatytų jų rinkimo terminų ir nesant tinkamos prokuroro ikiteisminio tyrimo kontrolės. Dėl to nebuvo užtikrintas bylos duomenų gavimo teisėtumas, o įrodymų patikimumas kelia abejonių. Pasak kasatoriaus, nuo liepos 15 d. iki rugsėjo 16 d. ir nuo spalio 30 d. tyrimas vyko pažeidžiant ar nenustačius bylos ikiteisminio tyrimo termino.
Kasatorius teigia, kad įrodymų rinkimo, kuriame dalyvavo ikiteisminio tyrimo įstaigos tyrėjai, neteisėtumą įrodo tai, kad policijos pareigūnai D. V. ir R. V. nors buvo papildomai apklausti kaip liudytojai 2009 m. lapkričio 25 d. baudžiamojoje byloje Nr. 57-2-00136-09, tačiau ši byla tą pačią dieną Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu atskirta nuo baudžiamosios bylos Nr. 57-1-01247-09, o į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK atsiųsta tik gruodžio 4 d. ir tik tą dieną Policijos komisariato 2-ojo skyriaus viršininkė A. U. parašė pranešimą prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Be to, po pirmojo susipažinimo su bylos medžiaga, ji buvo ardoma, keičiama bylos dokumentų numeracija, joje yra daug raštų, rašytų ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 57-2-00136-09 dar iki jos perdavimo 2009 m. gruodžio 4 d. iš prokuratūros ikiteisminio tyrimo įstaigai. Ikiteisminis tyrimas iš medžiagos Nr. 57-1-00136-09 į atskirą Nr. 57-2-00136-09 išskirtas 2009 m. lapkričio 25 d., gruodžio 14 d. tyrimai vėl buvo sujungti į vieną, tačiau iš bylos medžiagos negalima suprasti, kuris dokumentas yra iš vienos, o kuris – iš kitos bylos. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 57-2-00136-09 buvo 125 lapai, o medžiagoje Nr. 57-1-00136-09 2009 m. gruodžio 15 d. buvo 178 lapai. Tyrimus sujungus bendras dokumentų skaičius turėjo būti ne mažesnis kaip 300 lapų, tačiau išnagrinėtoje byloje jis yra daug mažesnis, o duomenų, kokiu pagrindu, kur ir kokie dokumentai iš bylų buvo paimti – nėra. Kasatorius daro prielaidą, jog iš baudžiamosios bylos galėjo būti pašalinti jį teisinantys ir palikti tik jo kaltę patvirtinantys įrodymai. Apie tai galima spręsti ir iš to, kad 2009 m. liepos 31 d. prokuroro nutarimu gautos telekomunikacijų bendrovių „Omnitel“, „Bite GSM“, „Tele 2“ nuteistiesiems priklausančių abonentinių numerių įeinančių ir išeinančių skambučių nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. išklotinės, iš kurių neaiškus jų gavimo laikas, šaltinis, be to, išklotinės nėra patvirtintos (antspauduotos) jas išdavusių bendrovių. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jam susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 57-1-00136-09 joje buvo tik 2 išklotinių lapai (tai užfiksuota kasatoriaus 2009 m. lapkričio 5 d. prašymuose ir pastabose), o iš kur byloje atsirado kiti išklotinių lapai – duomenų nėra.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, nesilaikant BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pagal BPK 30, 187 straipsnių reikalavimus ikiteisminio tyrimo pareigūnai pranešimą apie įtarimą privalo pateikti remdamiesi jau surinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, nes tai yra motyvuotas dokumentas apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad 2009 m. liepos 14 d. pranešime apie įtarimą D. L. ir nutarime skirti jam gynėją, be kitų aplinkybių, nurodyta, jog D. L. yra įtariamas narkotines medžiagas įgijęs iš R. O., tačiau šie duomenys gauti po pranešimo apie įtarimą įteikimo, t. y. tik po D. L. kaip įtariamojo apklausos. 2009 m. liepos 15 d. pateiktas pranešimas apie įtarimą kasatoriui, kuriame nurodyta apie tariamą narkotinių medžiagų pardavimą D. L., nors tik po to jis pirmą kartą apklaustas ir iki šio pranešimo pateikimo byloje nebuvo net menkiausių duomenų apie narkotinių medžiagų įgijimo Zarasų rajone vykusiame muzikos festivalyje „Tundra“ aplinkybes. Kasatorius teigia, kad pirminiai panešimai apie įtarimus įvykdžius nusikalstamas veikas pateikti ir tyrimas vyko ne įrodymų pagrindu, o pagal pačių tyrėjų sugalvotą versiją. Kasatoriaus manymu, E. V. ir T. M. kaip liudytojų apklausa, vykusi 2009 m. liepos 21 d. (praėjus savaitei po D. L. sulaikymo), yra pagrindas teigti, jog taip buvo siekiama koreguoti jų parodymus pagal turimus duomenis.
Pasak kasatoriaus, buvo pažeista jo teisė į gynybą, kurios įgyvendinimą rodo ne gynėjo parašas, o realus gynėjo dalyvavimas nuo sulaikymo arba pirmos apklausos pradžios, kaip nustatyta BPK 10 straipsnio 1 dalyje. Teismai neįvertino kasatoriaus argumentų, kad advokato nedalyvavimą pirmoje jo apklausoje įrodo tyrėjos ranka įrašyta gynėjos pavardė, tuo tarpu net tyrimo veiksmo pabaiga yra užfiksuota spausdintais rašmenimis. Šiuo atveju kasatoriui nebuvo suteikta teisinės pagalbos, kas lėmė, kad jis, klaidingai suprasdamas susidariusią situaciją, save apkalbėjo.
Kasaciniame skunde teigiama, kad, vertindami nuteistųjų parodymus apie jiems taikytas neprocesines prievartos priemones, tyrėjų spaudimą duoti parodymus, teismai neatsižvelgė į tai, jog policijos pareigūnai neteisėtai bendravo su jais neatlikdami procesinių tyrimo veiksmų, kuriuos privaloma užfiksuoti atitinkamuose protokoluose (teisminio nagrinėjimo metu tai patvirtino D. V.).
Kasatoriaus manymu, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad narkotines medžiagas D. L. įsigijo iš jo (R. O.) ir kad nuteistųjų pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti teisėtais būdais, atitinka kitus įrodymus. Toks įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotos taisyklės, kad asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tuo atveju, kai jie, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis Nr. 2K-412/2008 ir kt.). Kasatorius pažymi, kad nei jis, nei D. L. ne tik teisme, bet ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino šių pirminių parodymų (kuriais rėmėsi teismai), o ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti nebuvo. Be to, byloje surinkti duomenys turi būti objektyviai ištirti ir patikrinti, tačiau teisiamajame posėdyje tai nepadaryta. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta apie akivaizdžius prieštaravimus tarp D. L. pirminių parodymų ir policininko D. V. tarnybinio pranešimo, apie D. L. ir kasatoriaus (R. O.) telefoninius ryšius, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių svarbių aplinkybių (susijusių su nuteistųjų susitarimu susitikti ir narkotinių medžiagų platinimu) nenustatinėjo, prieštaravimų nepašalino. Be to, neteisingos teismų išvados, kad nuteistųjų parodymų patikrinimai vietoje identiški, nes jie tą pačią susitikimo vietą prie garažų Rygos gatvėje nurodė skirtingai: D. L. nurodė vietą ant žolės ir užrašo „Biliardinė“ link, o kasatorius R. O. – ant asfalto ir daug arčiau sienos. Šie prieštaravimai taip pat leidžia teigti, jog tikėti pirminiais nuteistųjų parodymais nėra pagrindo.
Kasaciniame skunde daroma išvada, kad teismų padaryti duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, todėl kasatorius pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas nesant patikimų įrodymų, o jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime į nuteistojo R. O. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad teismai R. O. kaltę grindė teisėtais būdais gautais duomenimis, t. y. įrodymais, kuriuos patikrino BPK numatyta tvarka. Liudytojai policijos pareigūnai D. V., R. V. ir A. P. žinojo svarbių šiai bylai aplinkybių, todėl jie apklausti nepažeidžiant BPK 78 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.) nuostatų. BPK 80 straipsnyje nurodyti atvejai, kada asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas; šio straipsnio nuostatos nedraudžia apklausti kaip liudytojų policijos pareigūnų apie aplinkybes, kurias jie sužinojo atlikdami savo tarnybines pareigas. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė apklausti ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo apklausą atlikusį pareigūną, siekiant patikrinti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus parodymus. Šioje byloje policijos darbuotojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuodugniai patikrino, juos apklausdamas, pirmosios instancijos teismas. Be to, R. O. kaltė buvo įrodinėjama ne vien policijos pareigūnų parodymais, bet ir kitais teismų sprendimuose išsamiai aptartais ir įvertintais įrodymais, kurių pagrindu tiksliai nustatytos R. O. ir D. L. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės, atmestos prieštaraujančios versijos.
Atsiliepime pažymima, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas jį nuolat kontroliuojant prokurorui, laikantis BPK 176 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.) reikalavimų, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpiausius terminus. Nėra duomenų, kad tyrimas buvo atliktas tendencingai. Remiantis įtariamojo D. L. apklausos metu gauta informacija atlikta krata, kurios teisėtumą patvirtino teismas. Leidimas susipažinti su nuteistiesiems priklausančių abonentinių numerių išeinančių ir įeinančių skambučių duomenimis gautas BPK 155 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl teismai jais rėmėsi teisėtai.
Kasatoriaus teiginiai dėl bylos lapų skaičiaus neatitikties – nepagrįsti, nes išskiriant bylas (ikiteisminio tyrimo medžiagas) jose laikomų dokumentų skaičius gali nesutapti.
Prokurorės manymu, teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nustačius, kad R. O. narkotinėmis medžiagomis disponavo turėdamas tikslą jas platinti ir platino, baudžiamasis įstatymas jo veikai pritaikytas tinkamai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl R. O. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
Nuteistasis R. O. teigia, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes, nustatant aplinkybes apie tai, kad jis pardavė (platino) narkotines medžiagas, buvo pažeisti BPK reikalavimai, reglamentuojantys bylos duomenų gavimą ir jų, kaip įrodymų, vertinimą. Tai argumentuojant kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, prieštarauja BPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodytai baudžiamojo proceso paskirčiai. Pasak kasatoriaus, pirminiai pranešimai apie įtarimus jam ir D. L. pateikti ne tikrų duomenų pagrindu (BPK 30 straipsnis, 187 straipsnis), o pagal pačių tyrėjų sugalvotą versiją. Tai, kad su narkotinėmis medžiagomis sulaikytas D. L. negalėjo nurodyti įgijęs jas iš kasatoriaus, esą rodo ir kratos jo bute atlikimo laikas bei policijos pareigūnų D. V. ir A. P. tarnybinių pranešimų turinys.
Šie kasatoriaus argumentai, neigiant teismų sprendimuose padarytas išvadas apie narkotinių medžiagų platinimo faktą, yra tik subjektyvios, neturinčios pagrindo prielaidos ir niekaip nepagrindžia jo teiginių apie BPK pažeidimus gaunant (ikiteisminio tyrimo metu) byloje įrodymus. Nustatyta ir teismų sprendimuose aptarta, kad, 2009 m. liepos 13 d. sulaikius D. L. su narkotinėmis medžiagomis, pagal šio nurodytą informaciją apie konkretų medžiagų įgijimo šaltinį (R. O.), buvo tikrinamos bylai reikšmingos aplinkybės – kitą dieną, t. y. 2009 m. liepos 14-ąją, nuo 14 iki 15.30 val. atlikta krata bute, kuriame gyveno kasatorius ir kuriame rastos ir apžiūrėtos, o vėliau ištirtos narkotinės medžiagos. Šie faktai nustatyti daiktų pateikimo, kratos, daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvadomis ir kitais įrodymais, gautais BPK nustatyta tvarka ir ištirtais teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad BPK 145, 149 straipsnių, reglamentuojančių kratos atlikimo pagrindus ir tvarką bei jos rezultatų fiksavimą, pažeidimų nenustatyta, tokių nenurodo ir kasatorius. Tai, kada atlikta krata ar kiti tyrimo veiksmai (pvz., kasaciniame skunde minima liudytojų E. V., T. M. apklausa), juo labiau nėra pagrindas teiginiams apie įrodymų gavimo teisėtumo pažeidimus.
Kasatorius R. O. teigia, kad jo ir nuteistojo D. L. parodymų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų. Taip pat kasatorius nesutinka su kitų įrodymų vertinimu, mano esant juos nepatikimais, gautais neteisėtais būdais; teigia kad jo kaltė grindžiama vien policijos pareigūnų D. V., R. V. ir A. P. parodymais. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
Iš bylos dokumentų matyti, kad D. L. pirmosios apklausos (kaip įtariamojo), vykusios 2009 m. liepos 14 d. nuo 9 iki 10 val. metu, t. y. prieš atliekant kratą R. O. bute, nurodė, kad kanapes (narkotines medžiagas) pirko iš R. O., šį faktą tvirtino ir kitų apklausų metu, iki akistatos su R. O., ir tik vėliau tai neigė. Taip pat ir R. O., 2009 m. liepos 15 apklaustas kaip įtariamasis (dalyvaujant gynėjai) ir parodęs, kad pardavė D. L. kanapių, vėliau šį faktą neigė. Akivaizdu, kad būtent D. L. parodymai buvo pagrindas kratai atlikti, o šio ikiteisminio tyrimo veiksmo bei tolesnio tyrimo renkant įrodymus priemonėmis ir buvo išaiškintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau kasatoriaus kaltė platinant narkotines medžiagas grindžiama iš esmės ne nuteistųjų parodymais, bet kitais įrodymais ir, priešingai nei teigia kasatorius, ne vien liudytojų D. V., R. V. ir A. P. parodymais. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nuteistųjų parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus, byloje esantiems įrodymams patikrinti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, kaip nustatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti D. L. ir R. O. parodymai, be to, kaip liudytojai buvo apklausti policijos pareigūnai D. V., R. V., A. P. (dalyvavę sulaikant D. L.) bei tyrėja M. P. (apklaususi D. L. ir R. O. bei atlikusi jų parodymų patikrinimą vietoje). Kasatorius preziumuoja, kad šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi ir negali būti liudytojais bylą nagrinėjant teisme, tačiau, minėta, BPK nuostatos nedraudžia (ir netgi leidžia) ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklausti kaip liudytojų, o tokiu būdu gautų duomenų pripažinimas įrodymais yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Taigi teismai, ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymus pripažindami įrodymais, nepažeidė jokių BPK reikalavimų, o šių parodymų patikimumą įvertino palygindami su kitais bylos duomenimis, atsižvelgdami į visas bylos aplinkybes, svarbias įrodymus įvertinti nešališkai ir teisingai. Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde deklaruojami prieštaravimai (pvz., dėl D. V., A. P. tarnybinių pranešimų bei parodymų) iš tiesų susieti su jų apimtimi, bet ne skirtingais faktiniais duomenimis, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas šiuo aspektu neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vertindami R. O. ir D. L. parodymus, kuriais šie neigė narkotinių medžiagų pardavimo ir įsigijimo aplinkybes, ir paneigdami kasatoriaus versiją, savo išvadas teismai, be kita ko, teisėtai grindė ir jo paties bei D. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, t. y. rašytiniais bylos įrodymais, kuriuose užfiksuota, kad abu jie nurodė tą pačią vietą, kurioje R. O. pardavė D. L. narkotines medžiagas, prieš tai susisiekę (ir susitarę) mobiliaisiais telefonais, kurių ryšys užfiksuotas pagal prokuroro nutarimą, t. y. teisėtai (BPK 155 straipsnis) gautoje informacijoje. Taigi, R. O., D. L. parodymų analizė ir vertinimas, palyginus juos su kitais bylos įrodymais, siekiant patikrinti (ir nustatyti) turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai aplinkybes, dar nereiškia, kad kasatoriaus kaltė grindžiama ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais jų parodymais, todėl BPK nuostatų pažeidimų teismai nepadarė.
Taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai dėl jo teisių į gynybą pažeidimo vienos iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu, nes tai paneigia bylos medžiaga. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog apklausiant R. O. (ir D. L.) ikiteisminio tyrimo metu jie buvo kaip nors verčiami duoti parodymus prieš save. Antra vertus, kasatoriaus parodymai (duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui) nelėmė teismų išvadų dėl jo kaltės įrodytumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išvados dėl R. O. kaltės (narkotinių medžiagų platinimo) yra grindžiamos bylos duomenų, ištirtų teisiamajame posėdyje ir teismų pripažintų įrodymais, visuma, nepažeidžiant BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo R. O. ir jo gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nenustatė esminių BPK pažeidimų ir konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, savo nutartyje nurodė tai paaiškinančius motyvus (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BPK pažeidimų, suvaržiusių R. O. teises ar sukliudžiusių teismams priimti teisingus sprendimus, nepadaryta. Pagal teismų nustatytas ir jų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes R. O. veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.
Dėl bausmės
Kasaciniame skunde nuteistasis R. O. prašo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šis prašymas susietas su prašymu perkvalifikuoti veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Nenustačius, kad kvalifikuojant nuteistojo R. O. veiką būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei nekeičiant jo veikos kvalifikacijos pagal BK straipsnį, numatantį švelnesnę bausmę, nėra teisinio pagrindo nagrinėti nuosprendžiu paskirtos bausmės klausimo.
Dėl kitų nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes buvo pažeistos BPK 99 straipsnio ir 176 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo terminus, o šių reikalavimų laikymosi neužtikrino tyrimą privalėję kontroliuoti prokurorai, dėl to bylos duomenų gavimo teisėtumas yra abejotinas. Be to, neteisėtą ir tendencingą duomenų rinkimą, kasatoriaus manymu, rodo ir bylų išskyrimo aplinkybės, bylos lapų numeracija bei skaičius, kuris skiriasi (o turėtų būti tas pats) abiejose bylose. Kasatorius daro prielaidą, kad taip byloje galėjo būti pateikti tik jį kaltinantys duomenys.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo R. O. bei jo gynėjo apeliaciniame skunde tokie klausimai nebuvo keliami ir apeliacinės instancijos teisme jie nebuvo nagrinėjami, o kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Antra vertus, tai nėra teisiniai argumentai, pagrindžiantys kasatoriaus deklaruojamus nurodytų BPK normų pažeidimus (BPK 268 straipsnio 2 dalis), o kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, tenkinti R. O. kasacinį skundą nėra pagrindo, todėl skundžiami pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys.)
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo R. O. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
