Baudžiamoji byla Nr. 2K-228-895/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-71798-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1.;
1.2.14.5.1.; 2.1.7.4.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
išteisintajam L. K., jo gynėjui advokatui Faustui Vrubliauskui,
išteisintajam D. L., jo gynėjui advokatui Mindaugui Vasiliauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžiu L. K. ir D. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Tuo pačiu nuosprendžiu atmestas nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
L. K. ir D. L. išteisinti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaulės būdu įgijo svetimą, nukentėjusiajam A. S. priklausantį turtą – 200 Eur, t. y. L. K., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, 2015 m. gruodžio 17 d. 13.39 val. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) per internetinę prieigą, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), interneto puslapyje www.skelbiu.lt prisistatęs (duomenys neskelbtini), paskelbė netikrą skelbimą apie tariamai parduodamą žaidimų konsolę „SONY Playstation 4“ su dviem valdymo pulteliais ir keliais žaidimais, 200 Eur vertės; 2015 m. gruodžio 18 d. minėtu telefonu susitarė su nukentėjusiuoju A. S. parduoti jam minėtus daiktus ir nurodė pervesti 200 Eur į D. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“. Nukentėjusiajam A. S. 2015 m. gruodžio 18 d. pervedus 200 Eur į nurodytą sąskaitą, D. L., vykdydamas L. K. nurodymus, 2015 m. gruodžio 18 d. 18.05 val. bankomate išgrynino iš viso 1000 Eur, iš jų 200 Eur, priklausančių A. S., ir perdavė kitiems asmenims, tačiau L. K. žaidimų konsolės su priedais nukentėjusiajam neišsiuntė.
II. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, darydami išvadą dėl įrodymų L. K. ir D. L. kaltumui dėl sukčiavimo pagrįsti trūkumo, nesiėmė priemonių visiems bylos duomenims visapusiškai patikrinti ir įvertinti, jiems sugretinti, neteikiant kuriems nors iš jų pirmenybės. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina išteisintųjų veikimo bendrininkų grupe, nukentėjusiojo turto užvaldymo apgaule, įrodymus vertino neišsamiai, atsietai vienus nuo kitų, nesusiejo jų į vientisą loginę seką, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimus.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio nuostatas, nes išsamiai neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Prokuroras pirmosios instancijos teismui pateikė papildomą informaciją apie L. K. ir D. L. ankstesnius teistumus, iš jos matyti, kad išteisintieji žinojo apie tokias nusikalstamas veikas kaip sukčiavimus, mokėjo įkelti skelbimus į internetą. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai šių duomenų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNjk4LTM5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-698-397/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-698-397/2017">1A-698-397/2017</a>, 1A-35-317/2018 dėl analogiškų nusikalstamų veikų L. K. ir D. L. priimti apkaltinamieji nuosprendžiai.
Teismai netinkamai taikė BK 24 straipsnio nuostatas. D. L. parodymus, kad buvo apgautas L. K., kuris prašė padėti, kad vykdė jo nurodymus, teismai nepagrįstai vertino kaip abejotinus. Kasatorės teigimu, D. L. prie nusikalstamos veikos prisijungė, kai suteikė L. K. banko sąskaitos numerį ir perdavė į ją pervestas bei išgrynintas pinigines lėšas. Šios aplinkybės patvirtina išteisintųjų bendrininkavimą. Be to, pasak kasatorės, nors išteisintųjų veikoje nustatyti visi sukčiavimo sudėties požymiai, BK 182 straipsnis jiems netaikytas nepagrįstai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos E. Kirpienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję žemesnių instancijų teismai, vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio ir neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
Patikrinus skundžiamus nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, vertinimo atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius L. K. ir D. L., nukentėjusįjį A. S., liudytoją R. K., paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek L. K. ir D. L. kaltinančius, tiek ir juos teisinančius įrodymus, o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstė įrodymų – kaltinamųjų, nukentėjusiojo parodymų, rašytinių įrodymų, tarp jų prokuroro teisiamajame posėdyje pateiktų nuosprendžių kitose bylose kopijų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo.
Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, t. y. dar kartą apklausė išteisintuosius, nukentėjusįjį, pirmą kartą iškvietė ir apklausė teisme liudytojus J. A., A. J., D. K., bei dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą, o ne, kaip teigia kasatorė, tik išteisintojo L. K. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą ir išdėstė argumentus bei išvadas, paaiškinančias, kodėl šis teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad neįrodyta, jog kaltinamieji dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas ir šio teismo nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnio 3 dalyje išdėstytus reikalavimus. Pažymėtina, kad vien tai, jog kasatorė nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti vertinama kaip esminis BPK nustatytų įrodymų vertinimo, nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasaciniame skunde nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nors byloje nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, sudėties požymiai, L. K. ir D. L. dėl sukčiavimo nepagrįstai išteisinti.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismų sprendimuose konstatuota, kad nusikalstama veika – sukčiavimas buvo padaryta, t. y. apgaule įgytas nukentėjusiojo turtas, ir šis faktas nėra ginčijamas. Tačiau teismai padarė išvadą, kad neįrodyta, jog L. K. ir D. L. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytas netikras skelbimas apie tariamai parduodamą žaidimų konsolę su priedais buvo apmokėtas iš telefono abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo naudojamas su telefono aparatu, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), ir paskelbtas vartotojo vardu (duomenys neskelbtini), kurio el. pašto adresas (duomenys neskelbtini), o telekomunikaciniai įvykiai vyko iš vietovės Pravieniškių II kaime. Taip pat nustatyta, kad minėtas telefono aparatas nebuvo surastas ir jokie įrodymai nepatvirtina jo ir pirmiau nurodytų telefono abonentinio numerio, vartotojo vardo ar el. pašto adreso priklausomybės L. K.. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog išteisintasis L. K. atliko jam inkriminuotus veiksmus, t. y., pasinaudojęs kaltinime nurodytu mobiliojo ryšio telefono abonentu, internete paskelbė netikrą skelbimą apie tariamai parduodamą žaidimų konsolę su priedais ir telefonu sudarė su nukentėjusiuoju A. S. fiktyvų (apsimestinį) šios žaidimų konsolės pirkimo–pardavimo sandorį.
Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, L. K. versija, jog jis į pusbrolį D. L. dėl pinigų pervedimo į jo banko sąskaitą ir jų išgryninimo kreipdavosi kito nuteistojo J. A., kuris jam skolino mobiliojo ryšio telefono aparatą su kaltinime nurodytu telefono abonentiniu numeriu, prašymu, nebuvo paneigta. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog liudytojo J. A. parodymai apie tai, kad atlikdamas bausmę pataisos namuose jokio telefono aparato neturėjo ir L. K. neskolino, kad yra nepagrįstai apkalbamas, paneigia L. K. parodymus, tačiau pritartina šio teismo išvadai, kad tokie J. A., anksčiau, be kita ko, teisto už telefoninį sukčiavimą, parodymai L. K. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepatvirtina. Taigi bylą nagrinėję teismai nenustatė ir prokurorė kasaciniame skunde nenurodo aplinkybių, objektyviai patvirtinančių, kad apgaulę prieš nukentėjusįjį panaudojo ir sukčiavimą įvykdė būtent L. K..
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 24 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis. Šis skundo argumentas iš esmės grindžiamas nurodant faktines aplinkybes, neva patvirtinančias D. L. bendrininkavimą su L. K. sukčiaujant, kartu nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateikiant savą situacijos vertinimą.
Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad taip pat nesurinkta pakankamai duomenų apie D. L. dalyvavimą padarant sukčiavimą. Kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, vien nustatytos aplinkybės, kad į D. L. atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesti pinigai už tariamai parduotą žaidimų konsolę, kuriuos jis vėliau išgrynino bankomate, kad bendravo su L. K. tuo pačiu telefonu, kuriuo naudojantis internete buvo paskelbtas netikras skelbimas, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog jis žinojo apie netikro skelbimo internete paskelbimą ir jam pervestų pinigų gavimą panaudojus prieš nukentėjusįjį apgaulę. Teismų nustatyta, kad D. L. duotų parodymų dėl įvykio aplinkybių jokie įrodymai nepaneigia. Teismai pagrįstai pažymėjo ir tai, kad bylos duomenys nepatvirtina nei L. K. ir D. L. tarpusavio susitarimo, bendros tyčios sukčiauti, nei jų dalyvavimo bendroje nusikalstamoje veikoje.
Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas grindžiamas ir teismų praktika, nurodant apygardų teismų išnagrinėtas baudžiamąsias bylas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNjk4LTM5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-698-397/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-698-397/2017">1A-698-397/2017</a> ir 1A-35-317/2018, kuriose L. K. bei D. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Būtent nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, nors yra iš dalies panašios, nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNjk4LTM5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-698-397/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-698-397/2017">1A-698-397/2017</a> ir 1A-35-317/2018. Pažymėtina ir tai, kad kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.
Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, visos bylos aplinkybės, priešingai nei teigia kasatorė, abiejų instancijų teismų išsamiai ištirtos bei išanalizuotos, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Konstatuotina, kad, remdamiesi surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, žemesnių instancijų teismai padarė išsamiai motyvuotas išvadas, kad šioje byloje nesurinkta objektyvių duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą dėl išteisintųjų dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Darytina bendra išvada, kad, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, išteisinamasis nuosprendis L. K. ir D. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį priimtas pagrįstai.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Aurelijus Gutauskas
Armanas Abramavičius
