Baudžiamoji byla Nr. 2K-202/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00863-2008-0 Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Vilmai Gužaitei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 167 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 214 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Pauliaus Jablonsko ir nukentėjusiojo J. G. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. J. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. balandžio 27 d. Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ esančiame AB „Sampo bankas“ skyriuje, filialo darbuotojai G. D. prisistatęs J. G. teisėtu atstovu, neteisėtai įgijo svetimus, elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo J. G. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti – „Sampo E-bankas“ plastikinę slaptažodžių kodų lentelę ir voką su vartotojo kodu bei slaptažodžiu – ir neteisėtai laikė savo bute (duomenys neskelbtini).
Taip pat jis buvo kaltinamas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį tuo, kad, neteisėtai laikydamas minėtus svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo J. G. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, 2008 m. balandžio 20 d., 20.46 val., savo bute (duomenys neskelbtini), prisijungdamas iš savo kompiuterio IP:78.60.240.178 ir 2008 m. gegužės 17 d., 00.03 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje Vilniuje, prisijungdamas iš kompiuterio IP:78.60.181.211 prie „Sampo E-bankas“ elektroninės bankininkystės sistemos, neteisėtai rinko duomenis apie J. G. privatų gyvenimą – turimas pinigines lėšas banko sąskaitoje, įvykdytus pavedimus ir gautas pajamas.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas G. N. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į bylos duomenis, galėjusius turėti įtakos teismo išvadoms, nevertino bylos duomenų viseto.
Pasak kasatoriaus, teismas vadovavosi E. J. parodymais, nurodydamas, kad jie yra logiški bei nuoseklūs, iš esmės neprieštarauja faktiniams bylos duomenims, o tuo tarpu nukentėjusiojo parodymus vertino kritiškai. Kasatoriaus teigimu, teismas neatsižvelgė ir neanalizavo E. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, jog jis J. G. tapatybės patvirtinimo duomenimis nesinaudojo, bei vėliau jau priešinga linkme pakeistų jo parodymų. Dėl to, kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į E. J. parodymų nenuoseklumą, jais vadovautis nebuvo galima.
Be to, teismai, išteisindami E. J., kasatoriaus teigimu, neįvertino ir to, kad paskutinis 2008 m. balandžio 3 d. nukentėjusiojo J. G. įgaliojimas, kuriuo E. J. įgijo teisę tvarkyti, valdyti bei visiškai disponuoti nukentėjusiajam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis AB „Sampo bankas“ sąskaitose, atlikti pervedimo, grynųjų pinigų išėmimo, grynųjų pinigų įnešimo operacijas ir kitus veiksmus, buvo panaikintas 2008 m. balandžio 9 d. ir E. J. apie tai žinojo.
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. N. kasacinis skundas tenkintinas.
Prokuroro kasacinis skundas paduotas, dėl, jo nuomone, esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, padaryto nagrinėjant E. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į bylos duomenis, galėjusius turėti įtakos teismo išvadoms, nevertino bylos duomenų viseto. Kasatoriaus teigimu, teismas neatsižvelgė ir neanalizavo E. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei vėliau jau priešinga linkme teisme pakeistų jo parodymų. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išteisindami E. J., neįvertino ir to, kad paskutinis 2008 m. balandžio 3 d. nukentėjusiojo J. G. įgaliojimas, kuriuo E. J. įgijo teisę tvarkyti, valdyti bei visiškai disponuoti nukentėjusiajam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis AB „Sampo bankas“ sąskaitose, atlikti pervedimo, grynųjų pinigų išėmimo, grynųjų pinigų įnešimo operacijas ir kitus veiksmus, buvo panaikintas 2008 m. balandžio 9 d. ir E. J. apie tai žinojo. Pažymėtina, kad nors kasatorius skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas pažeidė ir pirmosios instancijos teismas, bei ginčija abiejų instancijų teismų sprendimus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo (teisėjų) vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs E. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir E. J. pagrįstai išteisino dėl kaltinimų pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teigimu, „pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kaltinamojo E. J. parodymais, kadangi jie yra logiški ir nuoseklūs, iš esmės neprieštarauja bylos faktiniams duomenims, o nukentėjusiojo J. G. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai“. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, 2008 m. kovo 20 d. pareiškimu J. G. panaikino 2007 m. birželio 19 d. E. J. išduotą įgaliojimą, tačiau 2008 m. balandžio 3 d. išdavė naują, kuris galiojo iki 2008 m. spalio 3 d.
Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: ikiteisminio tyrimo metu E. J. teigė, jog J. G. elektronine bankininkyste nesinaudojo, metines deklaracijas teikė pats nukentėjusysis, o 2010 m. gegužės 18 d. teisiamojo posėdžio metu, duodamas parodymus, teigė naudojęsis jam paliktais internetinės bankininkystės kodais deklaruojant nukentėjusiojo pajamas; to paties teisiamojo posėdžio metu E. J., atsakydamas į teisėjo klausimus, teigė nesijungęs prie J. G. internetinės bankininkystės, o kiek vėliau, atsakydamas prokuroro klausimus, jau tvirtino neprisimenąs, kiek kartų jungėsi prie elektroninės bankininkystės ir kiek kartų deklaravo už J. G.; 2008 m. lapkričio 8 d. įtariamojo apklausos metu tvirtino nepamenąs, kas iš banko atsiėmė J. G. dokumentus, o teisiamojo posėdžio metu jau teigė, kad banke, jam prisistačius kaip J. G. atstovui, pagal įgaliojimą buvo išduoti visi dokumentai ir kortelės su banko prisijungimo internetu kodais; 2008 m. birželio 5 d. apklausiamas kaip įtariamasis E. J. teigė gavęs registruotą laišką apie 2008 m. balandžio 3 d. įgaliojimo atšaukimą ir 2008 m. balandžio 14 d. jau nebebuvo J. G. įgaliotas asmuo, o pirmosios instancijos teisme suteikto paskutinio žodžio metu ir apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu jau tvirtino nežinojęs, kad šis įgaliojimas buvo atšauktas, kad atšauktas įgaliojimas buvo išsiųstas kitu adresu, kuriuo jis negyvena, todėl raštu nebuvo informuotas apie įgaliojimo atšaukimą; 2008 m. balandžio 9 d. pareiškimas dėl 2008 m. balandžio 3 d. įgaliojimo panaikinimo buvo persiųstas ir įteiktas E. J..
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos išvados, kad E. J. parodymai yra nuoseklūs, kad E. J. 2008 m. balandžio 3 d. išduotas įgaliojimas galiojo iki 2008 m. spalio 3 d., iš esmės prieštarauja byloje surinktiems faktiniams duomenims ir neatitinka teisinės tikrovės. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis viso bylos proceso metu nuosekliai teigė neprašęs E. J. deklaruoti už jį pajamų, banko sąskaitos ir elektroninės bankininkystės kodų kortelės, voko su PIN kodu nematęs bei E. J. neperdavęs, elektronine bankininkyste nesinaudojęs ir nedavęs leidimo ja naudotis kitiems, tačiau teismai šių parodymų iš esmės neanalizavo – tiesiog juos atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismai iš esmės neanalizavo liudytojų AB „Sampo bankas“ darbuotojų G. D., V. S., notarės I. D. parodymų, baudžiamojoje byloje be nukentėjusiojo parašų esančių banko sąskaitos 2007 m. balandžio 27 d. sutarties Nr. 813037 ir AB „Sampo bankas“ elektroninės bankininkystės paslaugų sutarties, nepašalino E. J. parodymuose esančių esminių prieštaravimų, nevertino byloje esančių įrodymų viseto, kuris būtent ir nulemia bylos faktinių aplinkybių, nuo kurių priklauso išteisintojo veikos teisinis įvertinimas, nustatymą. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime, dėstydamas E. J. teisiamajame posėdyje duotus parodymus nurodo, kad jis parodė, jog, J. G. pasirašant banke kredito sutartį, jam buvo išduotos elektroninės bankininkystės priemonės – kodų kortelė ir prisijungimo kodai, kuriuos paėmė pats J. G., o jis, nors ir buvo kartu, šių priemonių neėmė; banko darbuotojai jis apgaulingai neprisistatė, kad galėtų gauti svetimas elektronines mokėjimo priemones, nes jas gaunant kartu buvo ir J. G., tai įvyko gaunant kreditą, jokių duomenų apie J. G. privatų gyvenimą – turimas pinigines lėšas banko sąskaitoje, vykdomus pervedimus ir gautas pajamas jis nerinko, nes jam to nereikėjo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius nutartyje pakartojo. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo posėžių protokolų matyti, kad jis taip, kaip nurodoma teismų sprendimuose, neteigė ir tokių parodymų nedavė.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija šį BPK pažeidimą pripažįsta esminiu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje naikintina ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį E. J. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis
