Baudžiamoji byla Nr. 2K-213/2012
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04005-2008-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1;
1.1.8.6.6;
1.2.14.6.9;
2.1.15.1.1 (S)
2012 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 2 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civilinių ieškovų K. P., V. Š. ir UAB „Deliuvis“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, UAB „Algirsta“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant iš A. K. UAB „Algirsta“ naudai 264 772,38 Lt turtinės žalos atlyginimo, likusi ieškinio dalis palikta nenagrinėta. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civiliniai ieškiniai tenkinti, jų dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.
Nuosprendžiu A. K. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (UAB „Erteka“) ir 186 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos šių nusikaltimų požymių turinčios veikos.
Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. bei civilinių ieškovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimo,
n u s t a t ė :
A. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Algirsta“ direktoriumi ir kasininku, atsakingu už tinkamą šios įmonės veiklos organizavimą, kasos dokumentų apskaitą ir operacijų grynaisiais pinigais atlikimą, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 20 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. pasisavino jo žinioje buvusį jam svetimą UAB „Algirsta“ didelės vertės turtą – iš viso 264 772,38 Lt:
1) 26 061,88 Lt, fiktyviai nurašytų, kaip sumokėtų V. K. už automobilio „VW Passat“ nuomą;
2) 3 209,60 Lt, fiktyviai nurašytų, kaip sumokėtų V. G.;
3) 10 310,90 Lt, nurašytų pagal kasos išlaidų orderius ir darbo užmokesčio žiniaraščius, tačiau nesumokėtų UAB „Algirsta“ darbuotojams M. P., G. J., J. N., R. R., V. L., E. B., S. J., V. C., V. B., H. S., A. Z., M. N.;
4) 142 280 Lt, V. Š. sumokėtų įmonei UAB „Algirsta“ už gyvenamojo namo statybą ir laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2008 m. liepos 17 d. perduotų A. K.;
5) 82 910 Lt, K. P. sumokėtų įmonei UAB „Algirsta“ už sodo namelio rekonstrukciją ir laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. perduotų A. K..
A. K. nuteistas ir už tai, kad, būdamas UAB „Algirsta“ direktoriumi ir kasininku, atsakingu už tinkamą šios bendrovės veiklos organizavimą, kasos dokumentų apskaitą ir operacijų grynaisiais pinigais atlikimą, laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti 2007–2008 m. bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Savo veiksmais A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 3 punkto nuostatas, būtent:
1) pats ir per darbų vadovą V. G. laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio iki 2008 m. birželio mėn. UAB „Algirsta“ darbuotojams J. N., V. K., K. B., N. Š., A. B., E. K., L. D., A. V. be apskaitos dokumentų sumokėjo iš viso 10 712 Lt neoficialių atlyginimų, kurių neįtraukė į buhalterine apskaitą;
2) už gyvenamojo namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), statybą nuo 2007 m. birželio 9 d. iki 2008 m. liepos 17 d. per 7 kartus UAB „Algirsta“ vardu iš V. Š. priėmė iš viso 170 400 Lt, iš šios pinigų sumos kasos pajamų orderiu apskaitoje įformino tik 15 000 Lt priėmimą. Likusios sumos – 155 400 Lt – gavimo neįformino pinigų priėmimo kvitais, kasos pajamų orderiais ir neįrašė į apskaitos registrus;
3) už sodo namo, esančio Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus UAB „Algirsta“ vardu iš K. P. 2008 m. balandžio 25 d.–rugsėjo 5 d. priėmė iš viso 123 000 Lt, kasos pajamų orderiais įformino 12 000 Lt ir 10 000 Lt. Likusios – 101 000 Lt – sumos gavimo neįformino pinigų priėmimo kvitais, kasos pajamų orderiais ir neįrašė į apskaitos registrus.
Taip pat A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, būtent:
1) nurašė nuo UAB „Algirsta“ kasos 10 310,9 Lt ir apskaitoje panaudojo kasos išlaidų orderius bei atlyginimų žiniaraščius, kuriuose nurodytų pinigų įmonės darbuotojams M. P., G. J., J. N., R. R., V. L., E. B., S. J., V. C., V. B., H. S., A. Z., M. N. realiai neišmokėjo;
2) apskaitoje panaudojo 2007 m. liepos 20 d., 2007 m. rugpjūčio 29 d., 2007 m. gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderius, kuriuose nurodyta, kad už automobilio nuomą V. K. sumokėta iš viso 26 061,88 Lt (tačiau realiai ši suma V. K. nebuvo sumokėta), ir taip neteisėtai padidino bendrovės pelną mažinančias nuomos sąnaudas.
3) apskaitoje panaudojo 2007 m. rugpjūčio 29 d. kasos išlaidų orderį, kuriame nurodyta, kad V. G. už automobilio „Audi 80“ nuomą 2007 metais buvo sumokėta 3 209,60 Lt, nors V. G. nurodytų pinigų negavo; taip neteisėtai buvo padidintos bendrovės pelną mažinančios nuomos sąnaudos.
4) 2008 m. kovo 7 d. į UAB „Algirsta“ darbų vadovo V. G. asmeninę sąskaitą kaip užmokestį už automobilio nuomą pervestus 12 500 Lt panaudojo be apskaitos ir per V. G. išmokėjo bendrovės darbuotojams; šios sumos panaudojimo neįrašė į oficialius UAB „Algirsta“ buhalterinės apskaitos dokumentus – mokėjimo žiniaraščius;
5) 2007 m. birželio–gruodžio mėnesiais apskaitoje (buhalterinėje sąskaitoje Nr. 6012) nurodė, kad pagal 2007 m. birželio 11 d. automobilio nuomos sutartį Nr. 1 UAB „Algirsta“ patyrė 30 661 Lt automobilio nuomos sąnaudų, nors realiai nuomos mokesčio pagal šią sutartį nemokėjo ir įmonė sąnaudų nepatyrė;
6) 2007 m. liepos–gruodžio mėnesiais apskaitoje (buhalterinėje sąskaitoje Nr. 6012) nurodė, kad pagal 2007 m. liepos 1 d. automobilio nuomos sutartį Nr. 2 UAB „Algirsta“ patyrė 29 640 Lt ir 17 422 Lt automobilio nuomos sąnaudų, nors realiai nuomos mokesčio pagal šią sutartį nemokėjo ir įmonė nuomos sąnaudų nepatyrė;
7) 2008 m. liepos 18 d. banko pavedimais į UAB „Algirsta“ sąskaitą gautų iš V. Š. 64 500 Lt pajamų nepripažino pardavimo pajamomis, nors realiai šie pinigai buvo sumokėti bendrovei už atliktus darbus statant V. Š. priklausantį namą pagal 2007 m. liepos 3 d. rangos sutartį, šių pardavimo paslaugų neįformino sąskaitomis–faktūromis, dėl to 2008 m. liepos mėnesį į UAB „Algirsta“ apskaitą neįtraukė 54 664 Lt pardavimo pajamų ir 9 836 Lt mokėtino į biudžetą PVM;
8) laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. UAB „Algirsta“ naudojantis UAB „Bitė Lietuva“ teikiamomis mobiliojo ryšio paslaugomis, telefonų abonentais Nr. 1, 2, 3, 4, 5 leido naudotis su bendrovės veikla nesusijusiems asmenims, šių asmenų gautas mobiliojo ryšio paslaugas apmokėdamas UAB „Algirsta“ lėšomis ir įrašydamas į apskaitos registrus 16 PVM sąskaitų–faktūrų, neteisėtai apskaitoje padidino leidžiamus atskaitymus: paslaugų pirkimo sąnaudas – 3 464 Lt, PVM ataskaitą – 623 Lt;
9) nurodė vyriausiajai finansininkei V. P. į UAB „Algirsta“ apskaitą įtraukti neteisingus duomenis apie medžiagų panaudojimą UAB „Erteka“ gamybinėms ir administracinėms patalpoms įrengti pagal 2007 m. spalio 30 d. statybos rangos sutartį; į apskaitą buvo įtrauktos šiame objekte nepanaudotos medžiagos, pirktos iš viso už 40 767,41 Lt ir 7 379,57 Lt PVM;
10) laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2008 m. sausio 31 d. UAB „Algirsta“ apskaitoje fiksavo juridinės galios neturinčius lengvojo automobilio „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kelionės lapus, kuriuose užfiksuotas 3738 1itrų kuro sunaudojimas 2007 metais ir 610 1itrų kuro sunaudojimas 2008 metų sausio mėnesį, ne tomis sąlygomis, kokiomis jis faktiškai įvyko, t. y. kelionės lapuose nurodyta, kad automobilio vairuotoja buvo S. K., nors nurodytu laikotarpiu ji UAB „Algirsta“ nedirbo, dėl to nebuvo galima nustatyti, kas iš tikrųjų ir kieno reikmėms naudojo minėtą kurą.
Be to, A. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Algirsta“ direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, siekdamas išvengti 1 029 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo, į 2007 metų metinę A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės išskaičiuotą pajamų mokestį nuo išmokėtų išmokų, t. y. turėdamas išskaičiuoti 127 925 Lt gyventojų pajamų mokesčio, pateiktoje metinėje deklaracijoje nurodė, kad 2007 metais UAB „Algirsta“ išskaičiavo 122 449 Lt gyventojų pajamų mokesčio nuo išmokėtų per 2007 m. išmokų ir šią deklaraciją 2008 m. vasario 8 d. pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
A. K. nuteistas ir už tai, kad, būdamas UAB „Algirsta“ direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 17 ir 15 straipsnių bei Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo III skyriaus, 11 straipsnio 4 punkto nuostatas, siekdamas išvengti 13 859 Lt pelno mokesčio sumokėjimo į 2007 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną: padidindamas pardavimų savikainą 82 420 Lt ir sumažindamas apmokestinamąjį pelną 13 859 Lt, šioje deklaracijoje neteisingai nurodė, kad 2007 metais UAB „Algirsta“ gavo 16 334 Lt apmokestinamojo pelno, ir šią deklaraciją 2008 m. balandžio 14 d. pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai ir pažeisdamas BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintus principus, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą ir dėl to teismo priimta nutartis yra neteisėta ir naikintina.
Nuteistasis teigia, kad teismų padaryta išvada dėl 10 310,9 Lt, skirtų UAB „Algirsta“ darbuotojų atlyginimams išmokėti, pasisavinimo nėra pakankamai pagrįsta ir kelia abejonių. Šią išvadą teismai pagrindė tuo, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose yra užfiksuotas šios sumos grynųjų pinigų išmokėjimas iš bendrovės kasos darbuotojams, tačiau šie nepatvirtino gavę minėtą sumą, taip pat tuo, kad A. K., kaip įmonės kasininkas, buvo atsakingas už pinigų išmokėjimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje nustatyta, jog UAB „Algirsta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Dėl šios priežasties neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos operacijos neatitinka realių ūkinių operacijų, o buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotas turtas ir įsipareigojimai neatitinka realaus bendrovės turto ar įsipareigojimų. Byloje nustatyta, kad dalis sandorių ar ūkinių operacijų būdavo įforminama vien tik turint tikslą padidinti bendrovės mokestines sąnaudas ar ištaisyti akivaizdžiai matomus buhalterinės apskaitos dokumentų neatitikimus. Dėl to A. K. buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismai neatsižvelgė į UAB „Algirsta“ buvusią atlyginimų mokėjimo praktiką: byloje nustatyta, kad darbuotojams būdavo mokamas nelegalus darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimas taip pat būdavo užfiksuojamas ne tiems darbuotojams, kurie faktiškai jį gaudavo. Atlyginimai būdavo išmokami jų neapskaičius, grynaisiais pinigais, juos perduodant darbuotojams ir nereikalaujant už gautus pinigus pasirašyti jokiuose bendrovės buhalteriniuose dokumentuose; atlyginimai ne visada būdavo išmokami tiesiogiai – tam tikrais atvejais juos pasidalydavo patys darbuotojai. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad A. K. pasisavino įmonės turtą. Buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuojant 10 310,9 Lt grynųjų pinigų išmokėjimą, galėjo būti fiksuojamos retrospektyvios ūkinės operacijos. Atsižvelgiant į UAB „Algirsta“ buhalterinės apskaitos neatitikimą Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimams ir į tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi realių bendrovės ūkinių operacijų turinio, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad 10 310,9 Lt apskritai buvo išmokėti iš bendrovės kasos ar kad minėta pinigų suma realiai buvo kasoje.
Kasatorius taip pat nesutinka su teismų išvada, kad jis iš UAB „Algirsta“ pasisavino 29 271,48 Lt grynųjų pinigų, skirtų automobilių nuomos išlaidoms dengti. Įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotas nurodytos pinigų sumos išmokėjimas V. K. ir V. G., tačiau ši suma realiai jiems nebuvo perduota. Aplinkybės, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo užfiksuotas faktiškai neįvykęs grynųjų pinigų išmokėjimas V. K. ir V. G., negali būti pakankamas pagrindas išvadai, jog šis grynųjų pinigų paėmimas iš bendrovės kasos apskritai įvyko. Kasatorius teigia, kad šių dokumentų tikrumas yra abejotinas – bylą nagrinėję teismai yra konstatavę šių dokumentų neatitikimą Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimams, taip pat neišsamumą, turinio ydingumą, todėl jais negali būti remiamasi nustatant bendrovės vykdytų ūkinių operacijų tikrumą. Be minėtų dokumentų, byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad A. K. iš bendrovės realiai paėmė 29 271,48 Lt, taip pat nėra jokiu įrodymų, jog bendrovės kasoje tokia pinigu suma apskritai buvo. Be to, byloje nustatyta, kad automobilių nuomos sutartys su V. K. ir V. G. buvo fiktyvios – realiai automobiliai UAB „Algirsta“ veikloje nebuvo naudojami, todėl faktiškai V. K. ir V. G. pinigai už automobilių nuomą nebuvo mokami.
Kasatorius teigia, kad byloje būtina surinkti papildomų įrodymų, patvirtinančių, jog įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos 10 310,90 Lt išlaidos darbuotojų atlyginimams išmokėti ir 29 271,48 Lt išlaidos automobilių nuomos sąnaudoms padengti buvo realiai patirtos, t. y. jog nurodytos pinigų sumos buvo realiai paimtos iš įmonės kasos. Šias aplinkybes grindžiant vien tik buhalterinės apskaitos dokumentais, kurių tikrumas kelią pagrįstų abejonių, pažeidžiamas vienas esminių baudžiamojo proceso teisės principų – in dubio pro reo (visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai suabejojo UAB „Algirsta“ buhalterinių dokumentų, paneigiančių A. K. kaltę, tikrumu (kritiškai vertino dokumentus, kuriuose užfiksuotas grynųjų pinigų išmokėjimas darbuotojams, taip pat dokumentus, kuriuose užfiksuotas grynųjų pinigų išmokėjimas V. K. ir V. G.), tačiau neginčijamais ir patikimais laikė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, pagrindžiančius A. K. kaltę (dokumentus, kuriuose užfiksuotas grynųjų pinigų išmokėjimas iš bendrovės kasos A. K.). Toks dvejopas iš esmės tapačių dokumentų traktavimas prieštarauja BPK nustatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms ir leidžia daryti išvada, kad šią bylą nagrinėję teismai buvo neobjektyvūs.
Kasatorius teigia, kad teismai visiškai netyrė subjektyviųjų šių nusikalstamų veikų požymių – neatsižvelgė į A. K. paaiškinimus, kad jis 10 310,9 Lt ir 29 271,48 Lt nepasisavino ir nesiekė pasisavinti, o šie pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms. Teismai netyrė nuteistojo psichinio santykio su daroma veika, t. y. ar bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas grynųjų pinigų išmokėjimas nuteistajam A. K. buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Apie nuteistojo veikų atitikimą BK 183 straipsnio 2 daliai teismai sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį – bendrovės „Algirsta“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotą grynųjų pinigų išmokėjimą A. K., o dėl jo tyčios padarius būtent šią nusikalstamą veiką konkrečių argumentų nepateikė. Tai leidžia daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai iki galo objektyviai neištyrė visų aplinkybių, būtinų tinkamai kvalifikuoti nuteistojo veiką pagal minėtą normą, t. y. nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-575/2010 nurodyta, kad teismas turi pareigą ištirti nuteistojo psichinį santykį su daroma veika, nustatyti, kad asmuo svetimą turtą siekia paversti savu. Tik nustačius tokią aplinkybę būtų galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vertino V. Š. nuteistajam A. K. sumokėtus 142 280 Lt kaip bendrovės „Algirsta“ nuosavybę ir dėl to nepagrįstai šį mokėjimą kvalifikavo kaip bendrovės lėšų pasisavinimą. Pasak kasatoriaus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, vykdydamas rangos darbus V. Š., A. K. veikė kaip UAB „Algirsta“ direktorius, todėl privalėjo visus iš V. Š. gautus pinigus užpajamuoti ir įnešti į bendrovę. Tokia išvada padaryta remiantis tik V. Š. paaiškinimais, kad jis pinigus mokėjo ne A. K., kaip fiziniam asmeniui, bet įmonei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog aplinkybė, kad iš V. Š. paimtos lėšos (142 280 Lt) buvo panaudotos jo namo statybai, yra visiškai nesvarbi A. K. veikos kvalifikavimui. Kasatoriaus nuomone, teismai neįvertino kitų esminės reikšmės veikos kvalifikavimui turinčių aplinkybių. V. Š. su UAB „Algirsta“ sudarė rangos sutartį, pagal kurią bendrovė įsipareigojo V. Š. atlikti statybos rangos darbų (pastatyti namą) už 145 000 Lt. Vėliau rangos sutartis buvo pakeista – sumažinta bendrovei tenkanti statybos rangos darbų dalis ir atitinkamai sumažinta sutarties darbų kaina iki 65 000 Lt. Išvadas byloje teikę specialistai konstatavo, kad įmonė V. Š. atliko statybos darbų už 64 511,41 Lt, tokia statybos darbų apimtis nurodyta ir sutartyje ir būtent tiek V. Š. atliktų darbų buvo užfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Įmonei V. Š. atliko du mokėjimus per banką du kartus tiesiogiai į jos sąskaitą sumokėjo 64 500 Lt. A. K. 142 280 Lt V. Š. sumokėjo tiesiogiai, lėšas išgryninęs bankomate, nereikalaudamas jokių bendrovės apskaitos dokumentų, sąskaitų, formaliai nesant jokio teisinio pagrindo šių pinigų išmokėjimui bendrovei. Todėl kritiškai vertintini V. Š. parodymai, kad jis pinigus A. K. mokėjo turėdamas tikslą juos perduoti bendrovei, nes nebuvo jokios priežasties, dėl kurios už darbus V. Š. negalėjo atsiskaityti banko pavedimu tiesiogiai bendrovei. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. Š. siekė sumažinti statybos darbų kainą ir kad statybos darbus jam atliktų ne UAB „Algirsta“, bet A. K., kaip fizinis asmuo. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog visa V. Š. A. K. sumokėta pinigų suma – 142 280 Lt – priklausė UAB „Algirsta“, buvo jos turtas. Nuteistojo nuomone, V. Š. sumokėti pinigai turėtų būti vertinami kaip atlyginimas asmenims, faktiškai atlikusiems rangos darbus; būtent tokia buvo šio mokėjimo paskirtis. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad visus rangos darbus V. Š. atliko būtent UAB „Algirsta“. Tai, kad V. Š. darbus vykdė ne tik UAB „Algirsta“, bet ir kiti asmenys (V. G., kaip fizinis asmuo, taip pat asmenys, dirbę A. K. nurodymu, tačiau nesantys bendrovės darbuotojais, ir bendrovės darbuotojai, už darbą negavę atlyginimo iš bendrovės), yra nustatyta byloje. Liudytojai patvirtino, kad dalį medžiagų pirkdavo pats A. K. ne iš įmonės lėšų. Aplinkybės, kad A. K. neturėjo verslo liudijimo ir neįtraukė į apskaitą gautų pinigų kaip fizinio asmens gautų lėšų, nereiškia, jog jis negalėjo gauti šių pinigų kaip fizinis asmuo ar faktiškai atlikti statybos darbų už nurodytą pinigų sumą. Šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, suponuoja tik tai, kad jis, tikėtina, padarė mokesčių įstatymų pažeidimų, nepranešdamas apie vykdomą individualią veiklą, bet jokiu būdu savaime nepaneigia, kad galėjo vykdyti rangos darbus kaip fizinis asmuo. Kasatoriaus teigimu, net ir pripažinus, kad V. Š. tiesiogiai A. K. sumokėti 142 280 Lt buvo skirti UAB „Algirsta“ kaip atlyginimas už atliktus darbus, aplinkybė, jog minėti pinigai nebuvo užpajamuoti ir užfiksuoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, negali būti vertinama kaip jos turto pasisavinimas. Būtina nustatyti, kiek faktiškai darbų UAB „Algirsta“ atliko nukentėjusiajam V. Š. ir kokia dalis V. Š. nuteistajam A. K. sumokėtų lėšų buvo panaudotas faktiškai bendrovės patirtoms sąnaudoms (statybinių medžiagų pirkimui, apmokėjimui už darbą) padengti. Iš bylos medžiagos, V. Š. ir A. K. paaiškinimu nekyla jokių abejonių, kad reali V. Š. atliktų rangos darbų apimtis buvo didesnė nei užfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje (64 511,41 Lt). Siekiant nustatyti, kiek V. Š. A. K. sumokėtų lėšų buvo pasisavinta ir ar apskritai nuteistasis galėjo pasisavinti bendrovės turtą, būtina apskaičiuoti įmonės faktiškai atliktų darbų vertę ir faktiškai patirtų sąnaudų sumą. Nustačius, kad visos ar dalis V. Š. A. K. sumokėtų lėšų buvo panaudotos bendrovės sąnaudoms, patirtoms vykdant rangos darbus, dengti, aplinkybė, jog A. K. neįtraukė šių lėšų į bendrovės buhalterinę apskaitą, negalės būti vertinama kaip jos turto pasisavinimas, nes trūks esminio objektyviojo nusikaltimo požymio – turto pasisavinimo.
Kasatorius nurodo, kad iš esmės analogiškais argumentais ginčytinos teismų išvados dėl K. P. A. K. sumokėtų 82 910 Lt pasisavinimo. Teismas, pripažindamas K. P. nuteistajam sumokėtas pinigų sumas bendrovės nuosavybe, rėmėsi vien tik formaliu situacijos vertinimu, savo išvadą grįsdamas aplinkybėmis, kad A. K. neturėjo su K. P. sutarties kaip fizinis asmuo ir kad jis pats asmeniškai kaip fizinis asmuo K. P. nedirbo (neatliko fizinių darbų). Be to, apeliacinės instancijos teismas savo išvadą grindė ir aplinkybe, kad A. K. nefiksavo pajamų, gautų iš K. P. savo kvitų knygelėje. Pasak kasatoriaus, ši aplinkybė pagrindžia tik tai, kad lėšos už vykdomus rangos darbus nebuvo apskaitomos, bet neįrodo, kad šios lėšos priklausė bendrovei, ar nepaneigia, kad šios lėšos priklausė A. K..
Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nes, neatlikus ekspertizės, siekiant nustatyti bendrovės atliktų darbų apimtį V. Š. ir K. P., buvo suvaržytos jo teisės pateikti jį teisinančius įrodymus, taip pat teismai negalėjo išsamiai ir objektyviai nustatyti, ar A. K. pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą, ir priimti teisingus sprendimus. Faktą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo bylos aplinkybes ir nepagrįstai V. Š. bei K. P. sumokėtas lėšas pripažino UAB „Algirsta“ nuosavybe, patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais buvo atmestas A. K. prašymas skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ekspertizė neskirtina dėl to, kad, kaltininkui užvaldžius svetimą (šiuo atveju UAB „Algirsta“) turtą, tolesni veiksmai su šiuo turtu neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui. Ši išvada iš esmės parodo, kad teismas A. K. veikos atitiktį BK 183 straipsnio 2 daliai nustatė vien pagal formalią aplinkybę – pagal tai, kad nuteistasis iš V. Š. ir K. P. gautų pajamų neužfiksavo įmonės dokumentuose. Teismas nepateikė jokių konkrečių argumentų dėl A. K. tyčios padarius būtent BK 183 straipsnio 2 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką. Kasatorius nurodo, kad tik atsakius į klausimą, kiek kainavo V. Š. ir K. P. namų statybai ir rekonstrukcijai atlikti darbai ir jiems atlikti naudotos medžiagos, galima nustatyti, ar jo veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, t. y. ar A. K. pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą. Dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą, nepateikimas ir gautų pinigų negrąžinimas per tam tikrą laiką neduoda pakankamo pagrindo išvadai, jog patikėtas turtas buvo pasisavintas. Nuteisiant asmenį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti ne pinigų neapskaitymą buhalterinės apskaitos dokumentais, bet jų pavertimas savo nuosavybe. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami nusikaltimo sudėties buvimo kasatoriui inkriminuotoje veikoje klausimą, visą dėmesį sutelkė į tai, ar kasatorius gavo jam inkriminuotą pinigų sumą, tačiau nemotyvavo savo sprendimų dėl tos kaltinimo dalies, kur kalbama apie gautos (iš V. Š. 142 280 Lt, iš K. P. 82 910 Lt) sumos pasisavinimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo atsakyta į klausimą, ar šie pinigai buvo pasisavinti, ar panaudoti pagal paskirtį UAB „Algirsta“ veikloje. Taigi teismai padarė materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. nuteisė A. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nenustatę visų nusikalstamos veikos požymių.
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė jo veiksmais įmonei „Algirsta“ padarytos žalos dydį ir neteisėtai iš A. K. priteisė bendrovei 264 772,38 Lt turtinės žalos atlyginimo. Byloje neįrodyta, kad įmonės faktiškai patirtų nuostolių suma yra lygi buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitytai jos išlaidų sumai darbuotojų atlyginimams mokėti (10 310,9 Lt) ir automobilių nuomos išlaidoms (29 271,48 Lt), t y., remiantis vien buhalterinės apskaitos dokumentais (be papildomų įrodymų), negalima vienareikšmiškai pagrįsti, kad iš įmonės kasos buvo paimta būtent tokia pinigų suma, kuri buvo apskaityta šiuose dokumentuose. Kasatoriaus nuomone, būtina ištirti, ar iš UAB „Algirsta“ faktiškai buvo paimta atitinkamo dydžio pinigų suma, ir, jeigu taip, nustatyti kiek bendrovė faktiškai patyrė (ar galėjo patirti) išlaidų, atsižvelgiant į jos veiklą tuo laikotarpiu, kuriuo buvo užfiksuotos minėtos ūkinės operacijos. Nesant galimybės tiksliai nustatyti iš bendrovės faktiškai paimtų pinigų sumų dydžio, jos nuostoliai turėtų būti apskaičiuojami remiantis specialistų vertinimais.
Kasatorius mano, kad įmonei „Algirsta“ priteistinos turtinės žalos dydis taip pat mažintinas faktine V. Š. ir K. P. naudai atliktų rangos darbų verte. Byloje nėra ginčo, kad reali V. Š. ir K. P. atliktų rangos darbų vertė ir apimtis neatitinka į bendrovės buhalterinę apskaitą įtrauktų darbų vertės ir kiekio. Todėl įmonės patirtos žalos dydis dėl šių A. K. veikų turėtų būti apskaičiuotas atsižvelgiant ne tik į nustatytas neapskaitytas pajamų sumas, bet ir į neapskaitytas bendrovės išlaidų sumas, kurios normaliomis aplinkybėmis būtų būtinos, siekiant gauti atitinkamo dydžio pajamas. Priešingu atveju įmonė nepagrįstai praturtėtų A. K. sąskaita, t. y. pripažinus, kad UAB „Algirsta“ patirta žala yra lygi pinigų sumai, kurios įmonė yra negavusi iš V. Š. ir K. P. (sumokėtų tiesiogiai A. K.), susidaro tokia situacija, kad bendrovė gavo 225 190 Lt pelno, dėl to nepatyrusi jokių išlaidų. Tokia situacija faktiškai yra neįmanoma. Bylą nagrinėję teismai privalėjo ne vien tik formaliai atsižvelgti į nustatytus bendrovės buhalterinės apskaitos pažeidimus, bet ir, vadovaudamiesi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, įvertinti konstatuotų pažeidimų reikšmę, tikrąjį mastą bei faktiškai bendrovės patirtą žalą. Kasatorius nurodo, kad išsamią praktiką, kaip apskaičiuojamos asmens pajamos ir išlaidos (bei faktiškai gauta nauda), yra suformavę administraciniai teismai, nagrinėdami mokestinius ginčus, kai dėl buhalterinės apskaitos trūkumų yra neįmanoma tiksliai nustatyti mokestinių prievolių apimties. Administraciniai teismai ir mokesčių administratorius vertina ne tik asmens gautas pajamas, bet ir faktiškai asmens patirtas išlaidas, reikalingas tokioms pajamoms gauti. Vadovaujantis analogiškais principais žala (nuostoliai) apskaičiuojami civilinėse bylose (kasacinės nutartys Nr. 3K-P-382/2006, 3K-3-585/2006, 3K-3-199/2007, 3K-3-62/2008).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl teismai turi siekti ne tik to, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. A. K. mano, kad jam skirta bausmė yra per griežta ir bausmės tikslai gali būti pasiekti neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis nurodo, kad atsižvelgęs į byloje nustatytas jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes (turi tvirtus socialinius ryšius, išlaiko šeimą, pirmą kartą teisiamas, turi rimtų sveikatos problemų), pirmosios instancijos teismas skyrė tik nedaug mažesnę bausmę, nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis. A. K. nuomone, tai, kad jam nuolat reikalingi brangūs vaistai, jis vienas slaugo neįgalią motiną E. K., aprūpina studentą sūnų I. K., yra ūkininkas ir dirba 122,30 ha žemės, leidžia daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti ir nepaskyrus laisvės atėmimo bausmės. Taip būtų užtikrintas ir žalos atlyginimas nukentėjusiesiems. Priešingu atveju E. K. ir I. K. netektų aprūpinimo, šeima nebegautų pajamų iš 122,30 ha žemės, civilinių ieškinių patenkinimas taip pat būtų apsunkintas. Kasatoriaus nuomone, egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta lengvinanti aplinkybė, kad veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų asmenų elgesys. Nuteistasis taip pat pažymi, kad byloje nėra įrodyta, jog jis būtų gavęs kokios nors naudos – jo veiksmai buvo atliekami įmonės „Algirsta“ ir jos darbuotojų naudai, gautos lėšos naudotos bendrovės veikloje. A. K. vykdė statybos darbus, V. Š. ir K. P. gavo tai, ko tikėjosi, tačiau dabar siekia neteisėtai praturtėti kasatoriaus sąskaita – turėti pastatytus, rekonstruotus namus ir dar atgauti visus pinigus, kurie buvo panaudoti statyboms. V. Š. ir K. P. patys niekada neprašė iš kasatoriaus kokių nors buhalterinės apskaitos dokumentų, darbuotojai pasirašydavo, kad gauna atlyginimą, nors vėliau teigia jo negavę, taip pat pasirašydavo, jog nuomojo automobilius. Todėl būtina įvertinti ir kitų asmenų rizikingą elgesį, supratimą, apie galbūt daromas nusikalstamas veikas.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas prašo šį skundą atmesti. Prokuroro nuomone, A. K. bylą nagrinėję teismai esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo A. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kuri suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Pasak prokuroro, teismai pagrįstai konstatavo, kad A. K., būdamas UAB „Algirsta“ direktoriumi ir kasininku, buvo atsakingas už tinkamą šios bendrovės veiklos organizavimą, kasos dokumentų apskaitą ir operacijų grynaisiais pinigais atlikimą. Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta gautų iš užsakovų pinigų neįnešant į įmonės kasą, nepajamuojant ir juos pasisavinant, arba pasisavinant kasoje buvusius pinigus, panaudojant suklastotus darbo užmokesčio žiniaraščius, surašant tikrovės neatitinkančius kasos išlaidų orderius ir tai darant sistemingai. Specialisto išvada, nukentėjusiųjų parodymai paneigia, kad kasatorius veikė ne kaip bendrovės direktorius. Taigi nustatyta, kad buvo pasisavintas nuteistojo, kaip įmonės vadovo, žinioje buvęs tos pačios įmonės turtas. Bylos duomenimis taip pat įrodytas ir kasatoriaus padarytos turtinės žalos dydis.
Prokuroro teigimu, aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo atlikta ekspertizė, neduoda pagrindo teigti, jog buvo suvaržytos A. K. teisės pateikti jį teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi pirmosios instancijos teisme ištirtais ir patikrintais įrodymais, o šiame teisme papildomas įrodymų tyrimas yra neprivalomas – atliekamas tik tuo atveju, jeigu reikia tirti pirmosios instancijos teisme neištirtus įrodymus arba žemesnės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas buvo nepakankamas. Prokuroro nuomone, šioje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visiškai pakako kasatoriaus kaltei įrodyti bei motyvuotai apeliaciniam skundui atmesti. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti skundo atmetimo motyvai neatitiko A. K. lūkesčių, neduoda pagrindo teigti, jog jo teisės buvo suvaržytos ar apeliacinis skundas išnagrinėtas netinkamai.
Prokuroro teigimu, skirdamas bausmę teismas įvertino padarytų veikų sunkumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra sunkus nusikaltimas, kad veika buvo tęstinė, padaryta didelė žala, taip pat kasatoriaus socialinius ryšius, sveikatos būklę. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikytos nesant visų numatytų sąlygų, o BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos pagrįstai netaikytos nenustačius išskirtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti, jog paskirtos bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Kasacinis skundas netenkintinas
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
Kasatorius skundžia nuosprendžio bei nutarties dalį, kuria buvo pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir neginčija nuteisimo dėl kitų nusikalstamų veikų (BK 220 ir 222 straipsniai), todėl kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina ir nutartyje pasisako tik dėl tos skundžiamų sprendimų dalies, kuri susijusi su A. K. nuteisimu už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą.
Kasatoriaus nuomone, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį jis buvo nuteistas nepagrįstai – nenustačius jo veiksmuose visų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taip pat jis teigia, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas buvo neišsamus, pažeidžiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – nuteistojo kaltę teismai grindė vien tik buhalterinės apskaitos dokumentais (kurių neatitikimą įstatymų reikalavimams patys konstatavo) ir nukentėjusiųjų parodymais, neatsižvelgė į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.
Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia. Turto pasisavinimo atveju tiesioginė tyčia reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį nuosavu turtu taip siekdamas naudos savininko sąskaita. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie įmonės vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, skirtus konkrečiam tikslui (darbuotojų atlyginimams, automobilių nuomos išlaidoms, statybos darbams), panaudoja ne tik ne pagal šią paskirtį, bet ir apskritai ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant tokius asmens (įmonės vadovo) veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertinta ne tik tokio pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (neįtraukimas į buhalterinę apskaitą, panaudojimas ne tam konkrečiam tikslui, kuriam jie buvo skirti), bet ir tai, kad juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas, neteisėtai disponuodamas jos lėšomis, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas pinigus, kurie turėjo būti panaudoti konkrečiam tikslui, ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi, darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties arba neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostata (įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais) suponuoja, kad toks reikalavimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).
Nagrinėjamoje byloje A. K. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Algirsta“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 20 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. pasisavino jo žinioje buvusį jam svetimą didelės vertės šios įmonės turtą – iš viso 264 772,38 Lt: 1) 10 310,90 Lt, nurašytus pagal kasos išlaidų orderius ir darbo užmokesčio žiniaraščius, tačiau nesumokėtus UAB „Algirsta“ darbuotojams; 2) 26 061,88 Lt, fiktyviai nurašytus kaip sumokėtus V. K., ir 3 209,60 Lt, fiktyviai nurašytus kaip sumokėtus V. G. už automobilių nuomą; 3) 142 280 Lt, V. Š. perduotus A. K. už gyvenamojo namo statybą, bei 82 910 Lt, K. P. perduotus A. K. už sodo namelio rekonstrukciją. Išvadas dėl A. K. kaltės pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatęs veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išanalizavęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas atitinka įstatymų reikalavimus, teismo išvados neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė išsamius motyvus, dėl kurių pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Iš bylos duomenų bei teismų sprendimų turinio matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tikrino visų A. K. iškeltų versijų, kuriomis jis neigė savo kaltę, atitikimą tikrovei, tyrė duomenis, galinčius šias versijas patvirtinti arba paneigti. Teismai motyvuotai atmetė nuteistojo versiją, kad visus žiniaraščiuose nurodytus atlyginimus jis darbuotojams yra sumokėjęs, taip pat sumokėjęs V. G. ir V. K. dokumentuose nurodytas pinigų sumas už automobilių nuomą, o šie asmenys, neigdami gavę minėtus pinigus, jį apkalba. Apeliaciniame skunde A. K. iškėlė versiją, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose kaip automobilių nuomos sąnaudos apskaityti pinigai buvo panaudoti daiktams, kuriuos pavogė V. G. ir V. K., nupirkti. Teismai nustatė, kad jokie byloje esantys duomenys tokių A. K. versijų nepatvirtina. Teismų sprendimuose nurodyti išsamūs motyvai ir įrodymai, kuriais remdamiesi teismai paneigė tokias aplinkybes (liudytojai–įmonės darbuotojai patvirtino, kad atlyginimai jiems dažnai nebuvo išmokami, žiniaraščiuose įrašytiems darbuotojams atlyginimai buvo pervedami į bankų sąskaitas, jie dirbo kitame objekte, nei V. G., kuris A. K. nurodymu kitiems darbuotojams sumokėdavo neoficialius atlyginimus grynaisiais pinigais; į bylą nebuvo pateikti pavogtų daiktų pirkimą patvirtinantys dokumentai, nėra duomenų, kad A. K. dėl daiktų vagystės kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigas ir kt.). Neigdamas savo kaltę dėl pinigų, skirtų darbuotojų atlyginimams išmokėti ir automobilių nuomai, pasisavinimo, kasaciniame skunde A. K. nurodo, kad buvo nuteistas už kito nusikaltimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, padarymą. Kasatoriaus nuomone, nustatydami, kad tokios sumos realiai iš kasos buvo paimtos, teismai negalėjo remtis buhalterinės apskaitos dokumentais, patys konstatavę, kad šie dokumentai neatitinka įstatymais jiems keliamų reikalavimų. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad kasatorius buvo nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą, pati savaime nepaneigia to, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti pinigai galėjo būti pasisavinti. Be to, nustatydami, kad minėtos pinigų sumos iš tiesų buvo pasisavintos, teismai rėmėsi ne tik UAB „Algirsta“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai atsižvelgė į visas nagrinėjamoje byloje reikšmingas aplinkybes, išvadas darė remdamiesi įrodymų visuma (specialistų išvadomis, liudytojų parodymais, kitais rašytiniais duomenimis), lygindami juos vienus su kitais, šalindami prieštaravimus, nustatydami, kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia.
Ginčydamas teismų išvadas dėl jo kaltės pasisavinus įmonės pinigus, skirtus V. Š. ir K. P. namų statybai, A. K. teigia, kad teismai, nustatydami, jog minėti pinigai priklausė įmonei, rėmėsi tik nukentėjusiųjų paaiškinimais, kad jie pinigus mokėjo A. K. ne kaip privačiam rangovui, o kaip UAB „Algirsta“ direktoriui. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir, darydamas išvadas, rėmėsi ne jų dalimi, o visuma. Teismas, remdamasis V. Š., G. Š., A. Š., K. P., V. G. parodymais, AB „Hansabankas“ bei SEB banko sąskaitų operacijų išrašais, sutartimis, specialistų išvadomis ir kitais duomenimis, nustatė, kad V. Š. ir K. P. nuteistajam A. K. sumokėjo daug didesnes pinigų sumas, negu tos, kurios buvo įtrauktos į UAB „Algirsta“ buhalterinę apskaitą, bei paneigė A. K. versija, kad už minėtus pinigus jis nukentėjusiesiems atliko sutartus statybos–rangos darbus kaip fizinis asmuo, dirbęs pagal verslo liudijimą. Teismai nustatė, kad, atliekant darbus V. Š., kasatorius apskritai neturėjo verslo liudijimo, leidžiančio jam tokia veikla užsiimti kaip privačiam asmeniui, o atliekant darbus K. P., neišdavė nustatytos formos kvitų, nors kitais atvejais juos išduodavo, be to, pats jokių statybos–rangos darbų neatliko. Įvertinę šias aplinkybes kartu su kitais įrodymais, teismai padarė išvadą, kad A. K. pinigus iš K. P. ir V. Š. priėmė kaip UAB „Algirsta“ vadovas, tuo taip pat nustatydamas įmonei įpareigojimą atlikti sutartus darbus. Kasatoriaus teiginiai, kuriais jis nesutinka su tokiomis teismų išvadomis yra deklaratyvaus pobūdžio – nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo šiomis išvadomis abejoti. Taip pat atmestinas kasatoriaus teiginys, kad šios dalies įrodymų tyrimas buvo neišsamus, nes teismai nepaskyrė ekspertizės, kuri nustatytų, kokia buvo V. Š. ir K. P. atliktų darbų apimtis, taip patvirtinant kasatoriaus versiją, kad iš nukentėjusiųjų gautus pinigus jis panaudojo jų namų statybai. BPK įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau neįpareigoja atlikti tų proceso veiksmų, kurie nėra reikalingi reikšmingų bylos aplinkybių nustatymui (pvz., kai tos aplinkybės jau neginčytinai nustatytos kitais įrodymais). Motyvuotai atmesdamas prašymą paskirti ekspertizę, teismas nepažeidė nuteistojo teisės į gynybą. Byloje nustatyta, kad A. K. pinigus rangos darbams iš nukentėjusiųjų V. Š. ir K. P. gavo kaip UAB „Algirsta“ direktorius, o ne kaip fizinis asmuo, veikiantis pagal verslo liudijimą. Nors reali V. Š. ir K. P. atliktų rangos darbų apimtis didesnė, nei užfiksuota įmonės buhalterinėje apskaitoje, ir ne visus statybos darbus atliko UAB „Algirsta“, tačiau byloje esantys duomenys paneigia, kad šiuos darbus atliko A. K., tam panaudodamas iš nukentėjusiųjų gautis pinigus; nustatyta, kad gavęs pinigus A. K. nutraukė ryšius su nukentėjusiaisiais, todėl jie buvo priversti samdytis kitus darbuotojus ir patys pirkti medžiagas darbams užbaigti. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šias lėšas kasatorius būtų kitaip panaudojęs įmonės interesais.
Bylos medžiaga, teismo posėdžių protokolų, teismų sprendimų turinys patvirtina, kad įrodymų tyrimas buvo nuoseklus ir išsamus, byloje nėra duomenų, rodančių, kad teismai ignoravo kokias nors reikšmingas aplinkybes ar pažeidė kitus Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Remdamiesi tinkamai ištirtais ir įvertintais įrodymais, teismai logiškai ir nuosekliai pagrindė savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Teismai nustatė, kad nuteistasis A. K. buvo vienintelis asmuo, galėjęs (turėjęs teisę) paimti pinigus iš UAB „Algirsta“ kasos. Atlikus įrodymų tyrimą byloje nenustatyta duomenų, pagrindžiančių, kad iš kasos paimti ar į kasą neįnešti pinigai (iš viso 264 772, 38 Lt) buvo panaudoti įmonės reikmėms; kasatoriaus versijos dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms buvo tinkamai paneigtos. Esant tokioms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo tiesioginę A. K. tyčią pasisavinti jam patikėtą UAB „Algirsta“ turtą. Įgijęs galimybę disponuoti šiuo jam svetimu turtu ir nepanaudojęs jo įmonės interesais, A. K. padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, dėl kurio įmonė patyrė turtinės žalos; tolesni nuteistojo veiksmai su pasisavintu turtu jo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Dėl turtinės žalos
BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje konstatuota, kad A. K. neteisėtai pasisavino UAB „Algirsta“ turtą, dėl to ši įmonė patyrė nuostolį, lygų pasisavintos pinigų sumos dydžiui. Taigi, UAB „Algirsta“ įgijo teisę reikalauti atlyginti jai nusikaltimu padarytą žalą. Pažymėtina, kad padarytos turtinės žalos dydžio nustatymas iš esmės yra fakto klausimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus ištyrė ir faktines aplinkybes nustatė nepažeisdami Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, kasatoriaus versijos buvo motyvuotai paneigtos, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismų išvadomis dėl UAB „Algirsta“ patirtos turtinės žalos dydžio. Nesutikdamas su UAB „Algirsta“ priteistu turtinės žalos dydžiu, kasatorius ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes dėl V. Š. ir K. P. jam sumokėtų pinigų. Byloje nustatyta, kad dalį namų statybai skirtų pinigų nukentėjusieji sumokėjo įmonei ir ši dalis nebuvo inkriminuota A. K. kaip pasisavinta. Taip pat byloje nustatyta, kad didesnes pinigų sumas nukentėjusieji sumokėjo A. K. tiesiogiai. Byloje nėra duomenų, kad A. K. sumokėti pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį (namų statybai), ar kitu būdu panaudoti įmonės reikmėms, todėl teismai pagrįstai šiuo pinigus laikė įmonės „Algirsta“ patirta turtine žala.
Dėl bausmės
Kasatorius nesutinka su jam paskirta bausme ir mano, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir neskyrus realaus laisvės atėmimo. BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų, alternatyvių bausmių šis straipsnis nenustato. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmę teismas skiria pagal kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Galimybė paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nenustatė pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės remiantis minėtais straipsniais ir nutartyje nurodė išsamius tokio savo sprendimo motyvus. Paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį teismas gali tik tuo atveju, jeigu konstatuoja konkrečių šiose normose įtvirtintų sąlygų buvimą. Kaip minėta, teismai A. K. veiksmuose šių aplinkybių (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atlygino žalą, pats savo noru pranešė apie veiką, yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kt.) nenustatė, todėl nebuvo pagrindo švelninti jam skirtos bausmės remiantis BK 62 straipsniu.
Paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį galima tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, t. y. būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir nuteistąjį teigiamai apibūdinančias aplinkybes, turi galimybę paskirti švelnesnę bausmę sankcijos ribose, todėl ne bet kokių teigiamų veiksnių buvimas laikytinas išimtine situacija BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Išnagrinėję A. K. bylą, teismai nenustatė išimtinių aplinkybių, rodančių, kad BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas jo padarytai veikai ar asmenybei. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir paskyrė šiek tiek mažesnę už vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Tokiam pirmosios instancijos teismui neprieštaravo ir apeliacinės instancijos teismas, nutartyje išsamiai pasisakydamas dėl bausmės pagrįstumo. Bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir tinkamai individualizuota.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas, provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys, todėl teismai privalėjo nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nėra pagrindo kasaciniame skunde nurodytų asmenų veiksmų (V. Š. ir K. P. niekada neprašė iš kasatoriaus kokių nors buhalterinės apskaitos dokumentų; darbuotojai pasirašydavo, kad gauna atlyginimą, nors vėliau teigė jo negavę; V. G. ir V. K. pasirašė, jog nuomojo automobilius, todėl jie turėjo suprasti apie daromas nusikalstamas veikas) pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Visų pirma pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai veikos padarymui įtakos turėjo netinkamas būtent nukentėjusiojo (o ne kito proceso dalyvio) elgesys. Šioje byloje V. G., V. K. ir darbuotojai, kuriems A. K. neišmokėjo atlyginimų, buvo apklausti kaip liudytojai, tačiau nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais, todėl jų elgesys negali būti vertinamas kaip teikiantis pagrindą taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-442/2010).
Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad ne nukentėjusiųjų V. Š. ir K. P. veiksmai lėmė A. K. nusikalstamus veiksmus, o priešingai – jis pats inicijavo kasaciniame skunde nurodytas situacijas. Būtent nuteistojo iniciatyva buvo pakeista sutartis su A. Š., nurodant mažesnę darbų apimtį ir vertę; K. P. kasatorius iš karto pasakė ketinąs nenurodyti visų pajamų įmonės buhalterinėje apskaitoje. Tai, kad nukentėjusieji nesipriešino neteisėtiems A. K. veiksmams, negali būti pripažįstama jų rizikingu ar provokuojančiu elgesiu ir laikoma nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. bylą nagrinėję teismai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė, Baudžiamojo kodekso nuostatas, kvalifikuodami veiką, skirdami bausmę, pritaikė tinkamai, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamų teismų sprendimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. K. kasacinį skundą.
Teisėjai
Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
Aldona Rakauskienė
