Dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių dalių pakeitimo, gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-336/2010

Procesinio sprendimo kategorija 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių K. K. L. ir R. D. D. ieškinį atsakovams V. R. ir J. A. R. dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių dalių pakeitimo, gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymo bei pagal atsakovo V. R. priešieškinį ieškovėms K. K. L. ir R. D. D. dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių dalių pakeitimo, gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi gyvenamojo namo dalimi – palėpe tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, kiti statiniai (duomenys neskelbtini). Ieškovei K. K. L. nuosavybės teise priklauso 0,19 dalių, ieškovei R. D. D. – 0,30 dalių, atsakovui V. R. – 0,16 dalių, atsakovui J. A. R. – 0,35 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsakovas V. R. atliko namo dalies rekonstrukciją, palėpėje įrengdamas antrą namo aukštą, todėl faktiškai pasikeitė visų bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tačiau šis atsakovas nesutiko įteisinti pasikeitusios padėties. Ieškovės pateikė VĮ Registrų centro Kauno filialo parengtą pastato dalių apskaičiavimo projektą, pagal kurį prašė teismo nustatyti, kad ieškovei K. K. L. priklauso 0,13 dalys, ieškovei R. D. D. – 0,18 dalys, atsakovui V. R. – 0,43 dalys ir J. A. R. – 0,26 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Ieškovės, remdamosi nurodytu projektu, taip pat prašė teismo nustatyti bendraturčių naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, nes gyvenamojo namo palėpės plotas yra 98.05 kv. m, pagal 1984 m. liepos 25 d. sutartį savininkai buvo susitarę, jog palėpės patalpomis naudosis bendrai, todėl ieškovės prašo nustatyti, kad palėpės patalpomis naudotųsi visi bendraturčiai.

Atsakovas V. R. pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad 1994 metais tuomečiai gyvenamojo namo savininkai davė jam rašytinius sutikimus pastatyti antrąjį namo aukštą pagal patvirtintą namo projektą, rekonstrukcijai įvykdyti 1996 m. vasario 13 d. buvo išduotas statybos leidimas; pabaigus rekonstrukciją, 2007 m. sausio 4 d. buvo duotas statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas. Atsakovo teigimu, ieškovių pateikti bendrosios nuosavybės dalių perskaičiavimai nesutapo su jo 2008 m. balandžio 22 d. atliktais apskaičiavimais. Be to, ieškovių prašymas pripažinti visiems bendraturčiams teisę naudotis 98,05 kv. m namo palėpe nepagrįstas, nes jis šią palėpę pastatė turėdamas kitų bendraturčių sutikimą, savo lėšomis. Atsakovas prašė teismo pakeisti gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės dalis, paskiriant ieškovei R. D. D. – 0,18 dalių, ieškovei K. K. L. – 0,12 dalių, atsakovui J. A. R. – 0,26 dalis, atsakovui V. R. – 0,44 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką pagal jo pateiktą projektą; pripažinti šiam atsakovui teisę atlikti gyvenamųjų patalpų įrengimo darbus palėpėje be ieškovių sutikimo pagal priešprojektinius pasiūlymus, parengtus UAB „VILOBIS“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: pakeitė bendrosios dalinės nuosavybės teisių dalyvių dalis ir nustatė, kad ieškovei K. K. L. priklauso 12/100 dalių, ieškovei R. D. D. – 18/100 dalių, atsakovui V. R. – 44/100 dalys, atsakovui J. A. R. – 26/100 dalys gyvenamojo namo; nustatė tarp bendraturčių jiems priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis gyvenamojo namo naudojimosi tvarką; visiems bendraturčiams skyrė naudotis bendrai lygiomis dalimis patalpomis, pažymėtomis namo plane indeksais: (duomenys neskelbtini); abiem ieškovėms ir atsakovui V. R. skyrė kiekvienam naudotis patalpomis, pažymėtomis namo plane indeksais: 1/3 dalį patalpos (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį patalpos (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį patalpos (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį patalpos (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį patalpos (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį patalpos (duomenys neskelbtini); ieškovei K. K. L. skyrė naudotis 12/100 dalių, ieškovei R. D. D. – 18/100 dalių, atsakovui V. R. – 70/100 dalių palėpės patalpa, plane pažymėta (duomenys neskelbtini); kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad bendraturčių ginčas kilo dėl rūsio patalpų ir gyvenamojo namo palėpės naudojimosi tvarkos nustatymo. Teismas bendraturčių dalių apskaičiavimus atliko pagal faktiškai naudojamą plotą. Kadangi buvusiai gyvenamojo namo bendraturtei O. R. priklausė teisė naudotis 1/3 dalimi rūsio patalpų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurias ji paveldėjo po sutuoktinio K. R. mirties, tai ieškovėms, paveldėjusioms O. R. priklausiusią turto dalį, priklausė teisė naudotis kiekvienai 1/6 dalimi rūsio patalpų (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis atsakovo J. A. R. paaiškinimais, kad pagal žodinį susitarimą atsakovas V. R. vienas naudojosi rūsio patalpa (duomenys neskelbtini), o jis su motina O. R. naudojosi patalpa (duomenys neskelbtini), skyrė rūsio patalpą (duomenys neskelbtini) naudotis atsakovui V. R. vienam, o patalpą (duomenys neskelbtini) – ieškovėms ir atsakovui J. A. R. pagal jiems priklausančias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismas, spręsdamas klausimą dėl gyvenamojo namo palėpės naudojimosi tvarkos, nustatė, kad 1987 metais atsakovas V. R. gavo bendraturčių K. R. ir J. A. R. sutikimus ir leidimą virš jam priklausančios gyvenamojo namo dalies pasistatyti mansardą (salką) ir įsirengti joje papildomą gyvenamąjį plotą; 1994 m. gegužės mėnesį bendraturčiai O. R. ir J. A. R. neprieštaravo, kad atsakovas pasistatytų antrą aukštą. Nepaisant to, teismas pažymėjo, kad nors prieš gyvenamojo namo rekonstrukciją atsakovas V. R. gavo iš bendraturčių sutikimus pastatyti gyvenamojo namo antrą aukštą, tačiau iš šių sutikimų neaišku, ar tuo metu bendraturčiai matė rekonstrukcijos projektą ir žinojo apie palėpės dydį bei išreiškė savo valią atsisakyti palėpės bendraturčio V. R. naudai. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas V. R. neturėjo bendraturčių sutikimo atsisakyti palėpės patalpos ir sutikimo statyti gyvenamojo namo palėpę gyvenamosioms patalpoms įrengti, todėl, elgdamasis nesąžiningai ir pažeisdamas kitų bendraturčių teises, pastatė palėpę turėdamas tikslą įrengti jose gyvenamąsias patalpas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo V. R. įrengta palėpe priklausė naudotis visiems bendraturčiams pagal jiems priklausančias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių ir atsakovo V. R. apeliacinius skundus, 2010 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovių apeliacinį skundą tenkino iš dalies, atsakovo skundą atmetė, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta gyvenamojo namo rūsio patalpos (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarka, ir paskyrė ieškovėms ir atsakovui J. A. R. naudotis po 1/3 dalį rūsio patalpos (duomenys neskelbtini); kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nustatė, kad pagal atsakovo V. R. pateiktą 1988 m. namo rekonstrukcijos projektą jis ketino atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją užstatant ne visą antrą aukštą, buvo gavęs bendraturčio K. R. 1987 m. balandžio 1 d. sutikimą, jog V. R. virš jam priklausančios namo dalies pasistatytų mansardą ir įsirengtų joje papildomą gyvenamąjį plotą, tačiau 1988 m. rekonstrukcijos projektas nebuvo įgyvendintas, todėl K. R. sutikime išreikšta valia liko įgyvendinta, nes 1994 m. balandžio 19 d. buvo leista pataisyti projektą, numatant visiškai užstatyti antrąjį namo aukštą, įrengti penkių kambarių butą su visais patogumais, stogą. Iš O. R. ir J. A. R. 1994 m. gegužės 2 d. sutikimų Kauno miesto centro architektui matyti, kad abu sutiko, jog atsakovas V. R. pasistatytų gyvenamojo namo antrąjį aukštą. Kolegija, remdamasi VĮ Registrų centro 2009 m. rugsėjo 23 d. raštu, nustatė, kad gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas ne atskirais nekilnojamojo turto objektais, o bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl konstatavo, jog palėpė negalėjo būti pripažinta kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Kolegija nustatė, kad šalis neginčijo palėpės pastatymo teisėtumo, tačiau gyvenamojo namo 1994 m. rekonstrukcijos projekte mansarda nebuvo numatyta, gyvenamasis namas iki rekonstrukcijos buvo su stogu ir pastogės patalpomis, kuriomis naudojosi bendrai tiek šalių tėvas K. R., tiek atsakovai, tiek po jo mirties jo turto paveldėtoja O. R., tiek O. R. turto paveldėtojos – ieškovės. Kolegija konstatavo, kad, bendraturčiams neatsisakius savo nuosavybės teisių į palėpės patalpas, atsakovas V. R., neturėdamas jų sutikimo statyti gyvenamojo namo palėpę gyvenamosioms patalpoms įrengti, pažeidė kitų bendraturčių teises, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog visi bendraturčiai turėjo teisę naudotis palėpe (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į jiems priklausančias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas V. R. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 3 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas jo priešieškinis dėl naudojimosi gyvenamojo namo palėpe tvarkos nustatymo, ir priešieškinio reikalavimą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CK 4.75 ir 4.77 straipsnius, nepagrįstai palėpę paskyrė naudotis visiems gyvenamojo namo bendraturčiams. Kasatoriaus teigimu, jis statytojo teises įgyvendino nepažeisdamas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, palėpę statė pagal suderintą projektą, kurio įgyvendinimui buvo duotas bendraturčių sutikimas, todėl ieškovės, teigdamos priešingai, turėjo pareigą įrodyti, kad kiti bendraturčiai nedavė jam sutikimo įrengti namo palėpę. Apeliacinės instancijos teismas nevertino bendraturčių duoto sutikimo padidinti gyvenamojo namo plotą pagal suderintą projektą, taip pat liudytojų parodymų, kurie patvirtino šią aplinkybę. Teismų praktikoje nurodyta, kad yra pagrindas padidinti bendrataučio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir pakeisti naudojimosi patalpomis tvarką, jeigu bendras daiktas padidinamas turint kitų bendrataučių sutikimą, nepažeidžiant įstatymų ir bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. Č. v. G. P., G. P., bylos Nr. 3K-3-476/2009). Teismai, pažeisdami įrodymų įvertinimo taisykles, nukrypdami nuo teismų praktikos, neatsižvelgė į aplinkybę, kad bendraturčiai buvo davę kasatoriui sutikimą padidinti gyvenamąjį plotą ir į jį įgyti asmeninės nuosavybės teisę, ieškovės gyvenamojo namo dalį paveldėjo be palėpės patalpos, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog nebuvo pažeisti CK 4.75 ir 4.77 straipsniai.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovės prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai įvertino įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai taikė CK 4.75 ir 4.77 straipsnius. Teismai teisingai įvertino ginčo šalių tėvo K. R. sutikimo turinį ir teisingai nurodė, kad tėvas leido kasatoriui palėpėje pastatyti mansardą, bet tik virš jam priklausiusios gyvenamojo namo dalies; ginčo šalių motina O. R., nors ir sutiko, kad kasatorius pasistatytų antrą namo aukštą, tačiau nesutiko, jog jis ta palėpe naudotųsi vienas. Be to, palėpės statybai buvo panaudotos ir visų bendraturčių pastangos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčio teisių ir pareigų įgyvendinimo naudojantis bendrąja daline nuosavybe, kai bendraturtis rekonstrukcijos (statybos) būdu padidina bendrosios dalinės nuosavybės objektą

Šiuolaikinės teisės sampratos turinį atskleidžia subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek, kiek ją galima įgyvendinti, kiek galima tenkinti teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius. Civilinių teisių įgyvendinimo ir gynimo institutas civilinėje teisėje nustato būdus ir priemones, kaip įgyvendinti teises ir vykdyti pareigas. Šiuo institutu civilinėje teisėje įtvirtintos materialiosios teisės normos veikia, juo yra ginamos. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamųjų daiktų bendraturtės. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojmasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., bylos Nr.3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006).

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria dėl naudojimosi gyvenamojo namo palėpe tvarkos. Ieškovės, pareiškusios reikalavimą nustatyti naudojimosi palėpe tvarką bendrai visiems bendraturčiams, jį grindė tuo, jog kasatorius nepagrįstai įrengė palėpę gyvenamajame name, nes neturėjo visų bendraturčių sutikimo, padidino bendrąją dalinę nuosavybę ir nepagrįstai atsisako palėpę įregistruoti, taip pakeičiant visų bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismai taip pat nurodė, kad pagal CK 4.75, 4.77 straipsnius gyvenamojo namo bendraturtis turi teisę reikalauti pakeisti naudojimosi šiomis patalpomis tvarką, tik turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidinęs šio namo plotą juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad nebuvo pateikta įrodymų apie tai, jog kiti bendraturčiai atsisakė savo nuosavybės teisių į palėpės patalpas, kad iš duotų šių sutikimų buvo neaišku, ar tuo metu bendraturčiai matė rekonstrukcijos projektą ir žinojo apie palėpės dydį bei išreiškė savo valią atsisakyti palėpės bendraturčio V. R. naudai, t. y. teismai konstatavo, jog kasatorius neįrodė savo nuosavybės teisių į palėpę.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ginčo šalys yra gyvenamojo namo bendraturtės, kurios naudojasi atitinkamomis patalpomis pagal kiekvieno paveldėtą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kasatorius naudojasi dar ir palėpe. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kasatorius 1980 metais gavo bendraturčių K. R. ir J. A. R. sutikimus kasatoriui virš gyvenamojo namo įsirengti dar vieną aukštą butui (T. 2, b. l. 103, 104), 1987 metais – šių bendraturčių sutikimus ir leidimą virš jam priklausančios gyvenamojo namo dalies pasistatyti mansardą (salką) ir įsirengti joje papildomą gyvenamąjį plotą (T. 1, b. l. 127, 152), 1994 m. gegužės mėnesį – bendraturčių O. R. ir J. A. R. neprieštaravimą, jog jis pasistatytų antrąjį namo aukštą (T. 1, b. l. 128, 129), bendraturtis J. A. R. 2008 m. rugpjūčio 12 d. dar kartą davė sutikimą, kuriuo sutiko, jog kasatorius pagal suderintą projektą įrengtų pastogę gyvenamajame name ir atliktų teisinę registraciją savo vardu (T. 1, b. l. 116). Apeliacinės instancijos teismas, formaliai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutikimai buvo duoti nemačius rekonstrukcijos projektą, nevertino projektų ir statybos proceso dokumentų, iš kurių brėžinių aiškiai matyti rekonstruojamo gyvenamojo namo planas, stogo rekonstrukcija ir panašiai. Kasatorius savo kaip statytojo teisę įgyvendino pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio reikalavimus. Bendraturčio teisė būti statytoju įgyvendinama Statybos įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka. Pagal nurodyto straipsnio 2, 3 punktus, 11 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus statytojas turi pareigą parengti statybos projektą ir gauti statybos leidimą. Statinio projektui ir statinio projektavimo sąlygoms rengti statytojas privalo pateikti žemės sklypo ir statinio bendraturčių sutikimus (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Taigi specialiosiose statybą reglamentuojančiuose teisės normose nustatyta, kad bendraturčių sutikimas rekonstruoti namo dalį turi būti gautas iki prašymo gauti statinio projektavimo sąlygų sąvadą pateikimo, t. y. projektavimo metu. Apie numatomą rekonstrukciją bendraturtis gali daryti atitinkamas išvadas, jam pateikus susipažinti statinio projektą, iš kurio galima spręsti apie rekonstrukcijos pobūdį (statinio vietą, aukštį, plotį ir kt.). Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas buvo atliktas 1988 metais (T. 1 b. l. 123, 124), bendraturtė O. R., sutuoktinio K. R. teisių perėmėja, kartu su kitu bendraturčiu A. J. R. sutikimą davė 1994 metais, šį sutikimą davė du bendraturčiai, atsakovas J. A. R. 2008 metais sutikimu dar kartą patvirtino ankstesnių bendraturčių duotų sutikimų pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios aplinkybės liko taip pat neįvertintos. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės, kurios ginčija jų teisę į palėpę, turtines teises į gyvenamojo namo dalis paveldėjo mirus jų motinai, taigi paveldėjo ir jų motinos išreikštą valią (CK 5.1 straipsnio 1 dalis), nes paveldėjimas yra universalus mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 straipsnį), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui siekiant nustatyti ir išaiškinti nurodytas aplinkybes (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinis teismas turėjo 74,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje proceso stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų valstybės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys