Dėl kompensacijos už be pagrindo įgytą turtą dydžio nustatymo taisyklių

Civilinė byla Nr. 3K-3-148-690/2017

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės žemės ūkio bendrovės „Pėdžiai“ ieškinį atsakovei R. D. G. dėl lėšų už sodinius priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl kompensacijos už be pagrindo įgytą turtą dydžio nustatymo taisyklių.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 552 500 Lt (160 015,06 Eur) už sodinių (obelų) perleidimą, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovei nuosavybės teise priklausė pramoniniai sodai žemės sklype, kurio dalis buvo grąžinta valstybės jo savininkei L. P.. L. P. nuomojo žemės sklypą, kuriame buvo ieškovės sodiniai (obelys). Vėliau L. P. perdavė minėtą žemės sklypą pagal dovanojimo sutartį atsakovei R. D. G., todėl ieškovė sudarė žemės sklypo nuomos sutartį su atsakove.

Ieškovė nuomojosi R. D. G. žemės sklypą iki 2004 m., tačiau nuo 2004 m., pasak ieškovės, atsakovė atsisakė pratęsti žemės sklypo nuomos sutartį. Ieškovės teigimu, atsakovė nuo 2004 m. neleidžia jai naudotis sodiniais, nuniokojo juos. Kadangi atsakovė gera valia nesutinka atsiskaityti už sodinius, ieškovė prašo priteisti jų vertę – 552 500 Lt (160 015,06 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio, priteisdamas iš atsakovės ieškovei 3273,16 Eur dydžio kompensaciją už sodinius, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį (dėl 156 741,90 Eur kompensacijos priteisimo) atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 2 d. priėmė dalinį sprendimą, kuriuo buvo pripažinta ieškovės teisė į kompensaciją už jai priklausančius sodinius, šis sprendimas yra galutinis dėl nurodytos ginčo dalies. Kasacinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, kuria minėtas Lietuvos apeliacinio teismo dalinis sprendimas paliktas galioti, pateikti išaiškinimai privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Teisminio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio nustatymas, atlyginant ieškovei priklausančių sodinių vertę pinigais.

Teismas nustatė, kad tarp L. P. ir ieškovės 1995 m. kovo 30 d. buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį L. P. įsipareigojo išnuomoti ŽŪB „Pėdžiai“ jai (L. P.) valstybės sugrąžintiną žemės sklypą, esantį Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime (toliau – ir ginčo sklypas), neterminuotam laikotarpiui iki atsakovės veiklos nutraukimo. Ginčo sklypo nuomos sutartis buvo sudaryta 1996 m. lapkričio 14 d., sklypas buvo išnuomotas iki 1999 m. lapkričio 14 d., sutartis buvo įregistruota registre. 1997 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartimi L. P. padovanojo ginčo sklypą atsakovei R. D. G.. 2000 m. sausio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta ginčo sklypo nuomos sutartis (toliau – ir Nuomos sutartis), pagal kurią šis sklypas buvo išnuomotas ieškovei 4 metams. Ieškovė nuomojo ginčo sklypą iki 2004 m. gruodžio 31 d., mokėjo žemės nuomos mokestį.

Ieškovė, pasibaigus ginčo sklypo Nuomos sutarčiai, 2004 m. gruodžio 17 d. pranešė atsakovei, kad neatnaujins Nuomos sutarties ir nesinuomos ginčo sklypo. Pasibaigus Nuomos sutarčiai jos šalys nepasirašė perdavimo–priėmimo dokumentų, nefiksavo sodinių būklės. Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl kompensacijos už sodinius, esančius ginčo sklype, sumokėjimo 2007 m. liepos 11 d. pranešimu. Ieškovė kaip sodinių, turinčių ekonominę vertę, savininkė per visą laikotarpį nuo Nuomos sutarties pabaigos iki kreipimosi į atsakovę dėl kompensacijos sumokėjimo neteikė atsakovei nurodymų dėl sodinių priežiūros, neinicijavo servituto nustatymo ar nuomos santykių atnaujinimo, neturėjo daikto savininkui tenkančių daikto priežiūros išlaidų.

Teismas nurodė, kad sodiniai po nuomos santykių pabaigos buvo prižiūrimi, ieškovė turėjo iš atsakovės lėšomis vykdomos sodinių priežiūros pajamų. Atsakovė iki 2007 m. liepos 11 d. turėjo pagrindą manyti, kad ieškovė nebelaiko sodinių daiktais, turinčiais ekonominę vertę ir esančiais jos nuosavybe. Ieškovė iškėlė sodinių ekonominės vertės klausimą tik po to, kai atsakovė pradėjo plėtoti ekologinį ūkį ir gauti Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos išmokas. Atsakovė gavo ES paramos išmokas ne konkrečiai už sodinius, bet už ekologinį ūkininkavimą, pajamų iš sodinių produkcijos nebuvo gauta.

Teismas sprendė, kad ieškovė nėra sąžininga, pareiškusi reikalavimą dėl kompensacijos už sodinius priteisimo tuomet, kai atsakovė pradėjo ekonominę veiklą, turėdama pagrįstų lūkesčių, jog ieškovė nebeteikia sodiniams ekonominės vertės. Atsakovė dėl ekologinio ūkio plėtojimo ne tik gavo ES išmokas, bet ir turėjo sodo priežiūros bei kitų išlaidų, jos veikla nebuvo pelninga. Teismas nurodė, kad atsakovė laikytina sąžininga įgijėja.

Teismas teigė, kad ginčo sklype esančių sodinių skaičius nuo 2005 m. sumažėjo dėl jų natūralaus gyvavimo amžiaus pabaigos. Obelų skaičiaus sumažėjimo nuo 2005 m. nefiksavo nė vienas byloje teikęs išvadą ekspertas, dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės nustatyti tokio skaičiaus. Atsakovė, būdama sąžininga įgijėja, turėdama pagrindą manyti, jog sodiniai jų buvusiai savininkei neturi ekonominės vertės, neturėjo pareigos jų prižiūrėti, tačiau dėl vykdytos ekologinės ūkininkystės sodiniai nebuvo apleisti. 2004–2005 m. ieškovės buhalterinėje apskaitoje vyko obelų (biologinio turto), kaip neturinčio ekonominės vertės turto, nurašymas. Teismo nuomone, egzistuoja didesnė tikimybė, jog šiuo metu nesančios (sudžiūvusios) obelys buvo tokios būklės jau 2004 m. pabaigoje.

Teismas, remdamasis eksperto D. K. išvada, nustatė, kad iš 1957–1983 m. pasodintų 3660 obelų ginčo sklype šiuo metu auga 3011 vnt., iš jų 942 vnt. neatitinka verslinei sodininkystei keliamų reikalavimų ir yra neatkuriamos. Šie 942 vnt. sodinių nebegali būti naudojami pagal jų tiesioginę paskirtį, todėl turi būti vertinama jų likvidavimo vertė. 942 vnt. neatkuriamų sodinių neturi ekonominės vertės, jų buvimas atsakovės žemės sklype yra ne atsakovės nauda, bet būsimos išlaidos, kurios atiteks sodinių savininkei, o ne žemės sklypo savininkei. Reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už šiuos sodinius prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Teismas sprendė, kad kompensacija ieškovei skaičiuotina už 2069 obelis, esančias ginčo sklype.

Teismas nurodė, kad ekspertas D. K. išsamiai vertino vaismedžių būklę, derlingumą, ligų ir kenkėjų padarytus pažeidimus, vizualiai vertino kiekvieną vaismedį. Ekspertas D. K. nustatė vaismedžių vertę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu patvirtintomis Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinėmis kainomis ir, įvertindamas sodo būklę (nepriežiūrą), nurodė galutinę sodo 4345 Eur vertę, arba 2,10 Eur kainą už vieną sodinį. Teismas pažymėjo, kad nors ekspertizės akte teigiama, jog prieš 10 metų vaismedžiai buvo prižiūrėti, daugiau kaip 3 metus negenėti, nešienauti, išretėję, gausu piktžolių, tačiau ekspertas nepagrindžia šių teiginių, nenurodo, kokiais duomenimis ir apskaičiavimais, kokiomis metodikomis remdamasis padarė tokią išvadą. Šie eksperto teiginiai prieštarauja byloje esantiems 2002 m. (publikacija „Kaunodiena.lt“ „Obelis be žemės, sodininkas be galvos“), 2005 m. ir vėlesnių metų sodo būklės įrodymams (duomenys apie atsakovės ekologinį ūkininkavimą, tokio ūkininkavimo reikalavimams atitinkančią sodo būklę).

Teismas sprendė, kad teisinga sodinių vertė yra ekspertų K. J. ir D. K. nurodytų kainų už vieną sodinį vidurkis – 2,26 Eur ((2,41 Eur + 2,10 Eur) / 2), iš viso už 2069 vnt. sodinių – 4675,94 Eur. Teismas atsižvelgė, kad sąžiningos įgijėjos sklype lieka 942 vnt. neatkuriamų sodinių, neturinčių ekonominės vertės, jų buvimas atsakovės sklype reiškia ne jos gautą naudą, bet būsimas išlaidas, susijusias su sodinių naudojimu praeityje, todėl tenka buvusiai jų savininkei – ieškovei. Teismas nurodė, kad ieškovė neginčijo kartu su eksperto K. J. ekspertizės aktu į bylą pateiktos medienos paruošimo ir žemės rekultivavimo išlaidų lokalinės sąmatos, bendra tokių išlaidų kaina siektų 11 947,27 Eur, o 962 vnt. obelų medienos paruošimo ir žemės rekultivavimo darbai kainuotų 4931,78 Eur.

Teismas, nurodydamas, kad atsižvelgia į tai, jog atsakovė dar nepatyrė šių išlaidų, dalis darbų gali būti vykdoma ūkio būdu, sprendė, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteistinos kompensacijos už 2069 vnt. sodinių (kurių vertė 4675 Eur) dydis mažintinas 30 proc. (1402,78 Eur) ir ieškovei priteistina 3273,16 Eur kompensacija bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo šios sumos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. liepos 15 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą, priteisdama iš atsakovės ieškovės naudai 43 449 Eur dydžio kompensaciją už sodinius ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kolegija nurodė, kad kasacinis teismas, civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014 palikdamas nepakeistą apeliacinės instancijos teismo dalinį sprendimą, sutiko su apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog pirmosios instancijos teismas turi analizuoti klausimą dėl kompensacijos ieškovei dydžio už jai nuosavybės teise priklausančius sodinius, esančius atsakovės žemės sklype. Kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovė įgijo sodinius be teisinio pagrindo, turi savo žinioje ieškovei priklausančius sodinius, juos faktiškai naudoja, gauna ekonominę naudą iš ginčo sodinių (yra įregistravusi ekologinį ūkį, deklaravusi sodo plotą ES išmokoms gauti), pabrėžė, kad toks siekis gauti pajamų kito asmens turto sąskaita ir be šio asmens sutikimo reikštų neteisėtą praturtėjimą, dėl to negali būti ginamas teismo.

Kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išvadas, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė yra sąžininga ieškovės sodinių įgijėja, yra nepagrįsta. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia byloje esantys rašytinai įrodymai bei liudytojų parodymai (byloje nustatyta, kad atsakovė vertėsi ekologiniu ūkininkavimu, naudodama ieškovės sodinius, nors negavo jų savininkės sutikimo).

Kolegija nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ekspertas agrarinių mokslų daktaras D. K. išsamiai vertino vaismedžių būklę, derlingumą, ligų ir kenkėjų padarytus pažeidimus, vizualiai vertino kiekvieną vaismedį. Kolegija sprendė, kad atsakovė nepagrįstai įgijo 3011 vnt. obelų, tarp jų 942 vnt. buvo technologiškai neatkuriamos. Kolegija, vertindama eksperto D. K. išvadą, nurodė, kad nėra abejonių dėl jo kvalifikacijos, todėl nėra pagrindo abejoti dėl jo išvadoje nurodyto argumento, jog vaismedžių būklė 2005 m. nebuvo prastesnė. Ekspertas patvirtino savo išvadą teismo posėdyje, o laikraštyje pateikta 2002 m. publikacija ir tai, kad atsakovė vykdė ekologinį ūkininkavimą jau įsigijusi obelis, nepaneigia kompetentingo eksperto išvados.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyta 2,26 Eur vidutinė obels vertė ir galutinė 4675,94 Eur sodo vertė neatitinka teisingo atlyginimo už sodinius principo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad vaismedžius savo žemės sklype genėjo būtent atsakovė ir jos samdomi darbuotojai. Nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau būtent tokias aplinkybes vėliau nustatė ir ekspertas D. K.. Jis nurodė, kad daug vaismedžių dėl netinkamai prieš 5–7 m. atlikto genėjimo (smarkaus vaismedžių sužeminimo ir drastiško pagrindinių vainiko šakų sutrumpinimo) yra praradę tradicinę vaismedžio formą, vainike yra daug naujai atžėlusių lygiaverčių stiebų. Kolegija sprendė, kad eksperto išvadoje nurodyta 2005 m. sodo vertė (43 449 Eur) sumažėjo 2015 m. iki 4345 Eur dėl atsakovės vykdytos veiklos.

Kolegija pažymėjo, kad 2012 m. liepos 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos raštas patvirtina, jog sodo būklė 2005 m. nebuvo visiškai prasta, nes, esant priešingai išvadai, atsakovė nebūtų galėjusi gauti paramos būtent už verslinių (intensyviai prižiūrimų) obelų sodų plotus. Šios išvados nepaneigia 2005 m. rugpjūčio 23 d. VĮ „Ekoagros“ specialisto fiksuoti sodinių geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimai (senų išdžiūvusių šakų gausa, yra senų, žuvusių, sausų medžių, didelis piktžolėtumas, daug ligų, kenkėjų), nes specialistas nenurodė, jog visi atsakovės žemės sklype buvę sodiniai yra blogos būklės. Obelų derlių atsakovės žemės sklype patvirtina ir tai, kad ES kompensuojamosios išmokos ir parama buvo skirtos papildomoms išlaidoms, susijusioms su ekologinio žemės ūkio technologijų taikymu, bei nuostoliams dėl derliaus sumažėjimo, palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, padengti.

Kolegija akcentavo, kad byloje svarbu nustatyti 2005 m. atsakovės žemės sklype buvusią obelų rinkos vertę. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei neturi būti atlyginama už sodinius, neturinčius ekonominės vertės. Kolegija nurodė nesutinkanti su tuo, kad atsakovei turi būti atlygintos medienos paruošimo ir žemės rekultivavimo išlaidos. Kolegijos nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė delsė ginti savo teises. Tai patvirtina 2007 m. liepos 11 d., 2008 m. balandžio 25 d. ieškovės raštai atsakovei dėl kompensacijos išmokėjimo bei liudytojų ieškovės vadovo S. Z. ir ieškovės buhalterės N. M. parodymai. Liudytojai paaiškino, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui atsakovė pareiškė norinti pati ūkininkauti ir gauti ES išmokas už ekologišką ūkį, žodžiu susitarė su ieškovės atstovais išsipirkti obelis iš ieškovės per trejus metus, kad ieškovė įdirbs sodo žemę, o atsakovė pirmus metu nieko nemokės, antrais metais sumokės pusę obelų kainos, o trečiais metais – kitą pusę. Ieškovė kreipėsi į Jonavos rajono policijos komisariatą su pareiškimu, kuriame buvo nurodyta, kad Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, tyčia gadinami ieškovės vaismedžiai. 2008 m. liepos 2 d. ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentą dėl sodinių vertės nustatymo, kuris nurodė, kad ieškovei reikia savomis lėšomis atlikti turto vertinimą ir kreiptis į teismą dėl atlyginimo už sodinius.

Kolegija teigė, kad išlaidos nevertingiems augalams likviduoti galėtų būti atlyginamos tik tuomet, jei asmuo, įgydamas šiuos sodinius be teisinio pagrindo, sąžiningai klydo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.240 straipsnio 2 dalis), tačiau šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Atsakovė įgijo ieškovės sodinius be teisinio pagrindo, dėjo pastangas laiku gauti kompensaciją už obelis, žinojo apie tai, kad obelų savininkė yra ieškovė, žinojo apie ieškovės reiškiamas pretenzijas dėl sodinių priežiūros, kompensacijos. Atsakovė neturėjo obelų likvidavimo išlaidų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atlyginti atsakovei būsimas išlaidas dėl nevertingų sodinių likvidavimo nepagrįstas, juo labiau kad atsakovė nereiškė tokio reikalavimo ieškovei. Kolegijos teigimu, atsakovė nėra sąžininga ieškovės sodinių įgijėja, dėl to nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas atimti iš ieškovės naudai priteistinos kompensacijos išlaidas už 942 vnt. obelų tvarkymo darbus. Kolegija sprendė, kad ieškovei turi būti priteista 43 449 Eur kompensacija už sodinius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Priimant skundžiamus teismo sprendimus buvo pažeisti rungimosi ir teisės į teisminę gynybą principai. Atsakovė bylinėjimosi proceso metu neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo sąlygų egzistavimo. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nuosekliai laikėsi kasacinio teismo ginčo situacijos kvalifikavimo, pagal kurį atsakovės pareiga mokėti kompensaciją kildinama iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo normų. Kasacinis teismas kvalifikavo nepagrįstą praturtėjimą, nenustatęs visų būtinų šio instituto sąlygų, tuo tarpu iki kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014 priėmimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose aplinkybės dėl nepagrįsto praturtėjimo iš viso nebuvo nustatomos ir tiriamos.

Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nenurodė skundžiamoje nutartyje kompensacijos priteisimo teisinio pagrindo, bet teigė, kad nustato atsakovės be teisinio pagrindo įgytų sodinių skaičių. Teismas, spręsdamas dėl atsiskaitymo grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą, taikė CK 6.240 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neidentifikavo, kuris konkrečiai teisinis pagrindas yra taikomas ir kokios to pagrindo taikymo sąlygos: CK 6.237 straipsnis (be pagrindo įgyto turto institutas) arba CK 6.242 straipsnis (nepagrįstas praturtėjimas).

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė šioje byloje atsakovės mokėtiną ieškovei kompensaciją, kuri turi būti nustatyta įvertinus obelų vertę nuomos santykių pasibaigimo metu, t. y. 2004 m. gruodžio 31 d., tačiau apeliacinės instancijos teismo nurodyta sumokėti kompensacijos suma nustatyta pagal 2015 m. normatyvines kainas. Ekspertas nustatė vaismedžių kainą, vadovaudamasis Žemės ūkio ministerijos ministrės 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 3d-890 „Dėl biologinio turto ir žemės turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų 2015 metais sąrašo patvirtinimo“, dėl faktinės sodo būklės (nepriežiūros) nurodė galutinę 4345 Eur sodo kainą (2,10 Eur už vieną sodinį). Apeliacinės instancijos teismas, pats sau prieštaraudamas, sudarė pagrindą manyti, kad ieškovė 2005 m. apsiėmė prižiūrėti kokybišką sodą, kainuojantį 43 449 Eur, blogai jį prižiūrėjo, tad 2015 m. jis nuvertėjo iki 4345 Eur. Atsakovė pažymi, kad ekspertas D. K. pabrėžė, jog vaismedžių vertė, remiantis 2015 m. normatyvu, nustatytina tik už 2015 m., taigi 43 449 Eur sodo vertė yra 2015 m. vertė. Apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl to, kad sodinių vertė sumažėjo būtent dėl atsakovės veiksmų, paneigtina paties apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių: ikiteisminio tyrimo, kurį inicijavo ieškovė, metu buvo nustatyta, kad vaismedžius savo žemės sklype genėjo savininkė bei jos samdyti darbuotojai, nenustatyta niokojimo faktų, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas pats paneigė netinkamą sodo priežiūrą, nurodydamas, kad atsakovė užsiėmė ekologiniu ūkininkavimu ir prižiūrėjo sodą.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės teiginys, jog „prieš 10 metų vaismedžių vertė nebuvo mažesnė, vaismedžiai prižiūrėti ir jų kaina neturi būti mažinama“, yra netikslus vartojamų sąvokų požiūriu: ekspertas galėjo daryti prielaidas dėl sodinių būklės, o ne jų vertės, nes pastaroji (skirtingai nuo būklės), kuri yra sodinių kokybinis mastas, rodo ekonominius kainos parametrus, kurie turi būti nustatomi pagal tą laikotarpį galiojusius normatyvus, o konkrečiai – 2005 m. galiojusiu žemės ūkio ministro 2004 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3D-670 patvirtintus Žemės ūkio produkcijos normatyvus. Ekspertas nesirėmė šiuo aktu. Pagal 2004 m. normatyvus tokio amžiaus sodinio kaina buvo 40 Lt (11,58 Eur), tačiau tiek kainavo tik geros būklės obelis. Byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, rodančias, kad besibaigiant nuomos santykiams sodinių būklė buvo itin prasta.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas obelų skaičių, rėmėsi 2005 m. rugpjūčio 23 d. VĮ „Ekoagros“ specialisto fiksuotais sodinių geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimais, tačiau jų įrodomąją reikšmę paneigė, nustatydamas kompensacijos dydį. Byloje yra sodo būklės 2002 m. įrodymai (publikacija „Kaunodiena.lt“ „Obelis be žemės, sodininkas be galvos“). Šie įrodymai pagrindžia priešingą, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, išvadą – besibaigiant nuomos santykiams (2004 m. gruodžio 31 d.) sodinių būklė buvo bloga. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą bei sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl rėmimosi vienais įrodymais ir kitų įrodymų atmetimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kompensacijos suma neturėtų būti mažinama medienos paruošimo ir žemės rekultivavimo išlaidoms. Apeliacinės instancijos teismas remiasi aplinkybėmis, kurios nustatytos netinkamai naudojant įrodymų vertinimo taisykles, todėl neatitinka tikrovės ir sukuria klaidingą ginčo šalių veiksmų vertinimo kontekstą. Pasak apeliacinės instancijos teismo, ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl kompensacijos 2007 m. liepos 11 d. ir 2008 m. balandžio 25 d. raštais, kad atsakovė gavo šiuos raštus, patvirtina jos atstovo 2007 m. liepos 19 d. memorandumas. Atsakovės teigimu, 2007 m. liepos 19 d. memorandumas negalėjo patvirtinti ar nepatvirtinti to, kad atsakovė gavo vėlesnį 2008 m. balandžio 25 d. raštą. Ieškovė 2007 m. liepos 11 d. pranešime nenurodė nieko, kas būtų susiję su šalių derybomis dėl kompensacijos. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo paneigė atsakovės teisę į išlaidų nevertingiems sodiniams likviduoti atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pažymėjo, kad neturinčių ekonominės naudos sodinių buvimas sklype reiškia būsimas išlaidas, kurios turėtų atitekti ieškovei, todėl kompensacijos suma turėtų būtina mažinama išlaidų, tenkančių nevertingiems sodiniams likviduoti, suma.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų (ieškovės vadovo S. Z. ir ieškovės buhalterės) paaiškinimus. Šie paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai, nes minėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas turėjo įvertinti tai, kad ieškovė nepratęsė nuomos sutarties savo iniciatyva, nors galėjo tai padaryti; 2004–2005 m. ieškovės buhalterinėje apskaitoje vyko obelų (biologinio turto), kaip neturinčio ekonominės vertės turto, nurašymas; ieškovė nevykdė gamybinės ir komercinės žemės ūkio veiklos, nesirūpino sodiniais ir apleido juos; ieškovės tariami susitarimai su atsakove, pasak liudytojų, buvo žodiniai, nenustatant konkrečių kainų ir terminų; nėra kitų įrodymų, patvirtinančių liudytojų parodymus. Atsakovė nurodė, kad ji neturėjo su ieškove susitarimų, ieškovė neprašė iš jos kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė nutraukė nuomos santykius savo iniciatyva, pareiškė reikalavimą dėl kompensacijos už sodinius tik tuomet, kai atsakovė pradėjo ekonominę veiklą, turėdama pagrįstų lūkesčių, jog ieškovė neteikia sodiniams ekonominės vertės.

Atsakovė nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 29 d. sprendime kompensacijos apskaičiavimo rezultatu, kadangi jis yra artimiausias 2005 m. normatyvo sodinių kainoms. Atsakovė sutiko su pirmosios instancijos teismo išvestu kainos už vieną sodinį vidurkiu – 2,26 Eur.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto taikymo nėra šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovė ginčija kasacinio teismo nutartį, kuri yra galutinė ir neskundžiama. Teismai šioje byloje rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto taikymu dėl to, kad šis klausimas jau buvo išspręstas minėtoje kasacinio teismo nutartyje.

Atsakovės kasaciniame skunde pateikiami argumentai susiję su fakto klausimais, kurie nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas. Atsakovė, kasaciniame skunde vertindama tinkamą kompensacijos dydžio nustatymą, neargumentuoja ir nekelia jokių klausimų dėl teisės normų, susijusių su šios bylos įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad sodinių vertė 2005 m. buvo 43 449 Eur, o 2015 m. – 4345 Eur. Skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas nesutiko su tuo, jog sodinių būklė pablogėjo dėl atsakovės veiklos. Tačiau tai yra fakto klausimas, kuris galutinai buvo įvertintas apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir kasacinio teismo iš naujo nenustatomas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio proceso objekto

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnio 1 dalį, kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas šios civilinės bylos dalį dėl dalinio sprendimo peržiūrėjimo (civilinės bylos Nr. 3K-3-136/2014) ir palikdamas galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavo, jog nepagrįsto praturtėjimo teisės normos taikomos, kai pagal restitucijos, vindikacijos ar kitas taisykles reiškiamas reikalavimas grąžinti turtą ar atlyginti nuostolius negali būti tenkinamas, tačiau teismui akivaizdu, kad atsakovė nepagrįstai įgijo turtą kito asmens sąskaita. Atsakovės sodinių įgijimo, jų valdymo ir naudojimo kaip savo negalima pateisinti sandoriu ar kitais įstatyme išvardytais nuosavybės teisių atsiradimo pagrindais (CK 4.47 straipsnis). Kai daikto įgijimas negali būti pagrindžiamas nei sandoriu, nei įstatymu, jį įgijęs asmuo privalo grąžinti daiktą teisėtam savininkui. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į sodinių pobūdį – jų glaudų funkcinį ryšį su žeme, vertės netekimą juos perkėlus, jų grąžinimas natūra taikant restituciją ar vindikaciją nėra įmanomas. Jeigu be teisinio pagrindo įgyto turto natūra negalima grąžinti, tai prievolė virsta pinigine, t. y. nepagrįstai praturtėjęs asmuo privalo sumokėti piniginę kompensaciją. Sodinius be teisinio pagrindo įgijęs asmuo turi teisinę pareigą sumokėti jų vertę atitinkančią kompensaciją. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą turi būti apskaičiuojama ir įvertinama sodinių vertė, sprendžiant, kokio dydžio kompensaciją turi mokėti atsakovė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės kasaciniame skunde iš esmės yra ginčijami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 3K-3-136/2014 motyvai, nes, atsakovės teigimu, teismai netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip nepagrįstą praturtėjimą ar kaip turto gavimą be teisinio pagrindo. Tai šiuo atveju negali būti šio kasacinio proceso nagrinėjimo dalykas, nes, kaip jau minėta, dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo pasisakė kasacinis teismas. Kasacinio teismo nutartis negali būti peržiūrima iš naujo ir šioje byloje turi būti sprendžiamas tik kompensacijos dydžio klausimas. Atsakovė kasaciniame skunde remiasi aplinkybėms, kurios nebuvo nagrinėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), o būtent kasacinio proceso objektas ir yra apeliacinės instancijos teismo nutartis (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, taikymu ir aiškinimu šioje byloje.

Dėl kompensacijos dydžio nustatymo, esant turto įgijimo be teisinio pagrindo požymiams

Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovės sudaryta žemės sklypo Nuomos sutartis baigėsi 2004 m. gruodžio 31 d. ir ji nebuvo pratęsta. Nuomos sutarties pasibaigimas išreiškia šalių valią nebetęsti nuomos teisinių santykių. Byloje šalys neginčija Nuomos sutarties pasibaigimo fakto, nesiima iniciatyvos atnaujinti nuomos santykių – dėl to byloje nepareikšta šalių reikalavimų. Kasacinis teismas 2014 m. sausio 10 d. nurodė nutartyje, kad Nuomos sutarties pasibaigimas nereiškia sodinių savininkės teisinės apsaugos ir garantijų, galiojusių pasibaigus sutarčiai, netekimo. Žemės sklypo Nuomos sutarties pasibaigimas nėra teisinis pagrindas įgyti nuosavybę į toje žemėje esančius sodinius. Dėl to žemės savininkas, pageidaujantis pats turėti savo žinioje ir naudotis kaip nuosavais žemės sklype esančiais sodiniais, turi susitarti su sodinių savininku dėl jų vertės kompensavimo.

Sprendžiant kompensacijos už sodinius dydžio klausimus, turi būti įvertintas kiekvienos iš ginčo šalių sąžiningumas, atsižvelgiant tiek į bendruosius civilinės teisės principus, tiek į materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo klausimus, pagal kurias yra skirtingai vertinamas sąžiningas ir nesąžiningas įgijėjas ir skirtingai yra nustatomos turto grąžinimo (kompensacijos) pasekmės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog atsakovė, pasisavindama ieškovės sodinius, sąžiningai klydo dėl jų priklausomybės. Nuomos sutarties santykiai pasibaigė 2004 m. gruodžio 31 d., o į atsakovę dėl obelų grąžinimo buvo kreiptasi tik 2007 m. liepos mėn., tai yra po 2,5 metų. Taip pat vadinamasis atsakovės 2007 m. liepos 19 d. memorandumas (1 t., b. l. 14) patvirtina, kad atsakovė galėjo sąžiningai klysti, nes Nuomos sutartyje nebuvo aptarta tai, kas įvyks su obelimis pasibaigus Nuomos sutarčiai. Žemė atsakovei priklauso nuosavybės teise, o CK yra teisės normų, nustatančių, kad viskas, kas yra žemėje, priklauso jos savininkui (CK 4.40 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovė buvo nesąžininga dėl to, kad ji vertėsi ekologiniu ūkininkavimu, naudojo ieškovės sodinius, negavusi jos sutikimo. Tačiau šios apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo, nes ji pati rūpinosi obelimis. Byloje nustatyta, kad atsakovė ne tik gavo ES paramą, bet turėjo ir sodo priežiūros bei kitų išlaidų, jos veikla nebuvo pelninga. Pažymėtina, jog kai kurias sodo priežiūros paslaugas atsakovei teikė ir ieškovė, ir tai irgi sudaro pagrindą teigti, jog atsakovė galėjo sąžiningai klysti dėl sodinių priklausomybės.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės sąžiningumo, nepagrįstai rėmėsi liudytojų S. Z. ir N. M. parodymais apie jų susitarimus dėl sodinių su atsakove. Šie liudytojai yra tiesiogiai susiję su ieškove: S. Z. yra ieškovės vadovas, o N. M. – ieškovės buhalterė. Tai sudaro pagrindą abejoti šių subjektų nesuinteresuotumu bylos baigtimi ir jų parodymų teisingumu. Byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių šių liudytojų parodymus, todėl minėti parodymai pagal kasacinio teismo praktiką turėjo būti vertinami apeliacinės instancijos teismo kaip nepatikimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016 42 punktą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė yra sąžininga ginčo sodinių įgijėja.

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad turto įgijėjas atsako nukentėjusiam asmeniui už bet kokį turto pabloginimą ar trūkumą, įskaitant atsitiktinį, po to, kai įgijėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą praturtėjimą ar turto įgijimą. Iki sužinojimo momento turto įgijėjas atsako tik už tyčią ar didelį neatsargumą.

Pagal CK 6.240 straipsnio 4 dalį, kai to, kas buvo įgyta be teisinio pagrindo, neįmanoma grąžinti, turi būti grąžinama to, kas buvo įgyta ar atlikta, vertė, buvusi gavimo ar atlikimo metu, jeigu gavėjas praturtėjo arba jeigu jis prašė, kad tai būtų atlikta, arba sutiko atlikti priešpriešinius veiksmus.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto arba verslo vertinimas atliekamas Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytais turto ir verslo vertinimo metodais šiuose standartuose nustatytais vertinimo atvejais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytų metodų šiuose standartuose nustatytais turto arba verslo vertinimo atvejais taikymo Lietuvos Respublikoje procedūros ir tvarka išsamiai nurodytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje.

Turto ir verslo vertinimo metodikos 2 punkte nurodyta, kad retrospektyvinis vertinimas – vertinimas, kai nustatoma praeityje buvusi turto arba verslo vertė. Pagal šios metodikos 43 punktą, atliekant retrospektyvinį vertinimą: galima remtis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, egzistavusiomis nurodytą vertės nustatymo dieną (praeityje) (43.1 papunktis); remtis tik tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, kurios buvo iki nurodytos turto arba verslo vertės nustatymo dienos (praeityje) (43.2 papunktis); turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje) (43.3 papunktis).

Teismai, remdamiesi eksperto išvada, nustatė, kad iš 1977–1979 m. pasodintų 3660 obelų ginčo sklype šiuo metu auga 3011 vnt., iš jų 942 vnt. neatitinka verslinei sodininkystei keliamų reikalavimų ir yra technologiškai neatkuriamos, bei sprendė, kad kompensacija ieškovei skaičiuotina už 2069 obelis, esančias ginčo sklype. Šiuo atveju kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teismai pagrįstai konstatavo, kad kompensacijos už be pagrindo įgytus sodinius dydis turi būti nustatomas pagal obelų vertę 2005 m. (CK 6.240 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančiose ekspertų išvadose nenurodyta vidutinė obels sodinio vertė, teismai patys apskaičiavo vidutinę obels sodinio kainą, remdamiesi ekspertų D. K. ir K. J. ekspertizės aktuose pateiktais duomenimis apie bendrą sodinių kainą. Ekspertas D. K., nustatydamas sodinių vertę, rėmėsi Žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu patvirtintais Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismams nustačius, kad sodinių vertė turėjo būti nustatyta pagal 2005 m. sodinių kainą, šioje byloje ieškovei priteistinos kompensacijos dydis negalėjo būti apskaičiuojamas, remiantis 2014 m. lapkričio 27 d. patvirtintais Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvais. Šie normatyvai neatspindi ekonominės sodinių vertės 2005 m., t. y. nepateikia retrospektyvių duomenų apie sodinių vertę, pagal kurią turi būti nustatytas kompensacijos dydis (žr. nutarties 36, 37 punktus).

Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovės naudai 43 449 Eur kompensaciją, remdamasis eksperto D. K. išvada apie sodinių vertę 2015 m., kurioje nurodyta, jog 2005 m. vaismedžių būklė nebuvo prastesnė nei jų vertę nustatant 2015 m. Tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovė kasaciniame skunde, medžio būklė ir jo kaina yra dvi skirtingos kategorijos. Teisėjų kolegija sutinka, kad sodinio kaina gali priklausyti nuo medžio būklės, bet kainos dydį lemia ir ekonominiai rodikliai, kurie gali būti skirtingi konkrečiais laikotarpiais. Be to, ekspertas D. K. nurodė savo išvadoje, kad galima tik teigti, jog prieš 10 metų vaismedžių vertė nebuvo mažesnė, vaismedžiai buvo prižiūrėti ir jų kaina nebūtų mažinama. Tokia eksperto išvada yra prielaida, bet ne konstatuotas faktas, kuriuo teismas turi remtis, priimdamas sprendimą (CPK 263 straipsnio 2 dalis, 265 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio skundo argumentas, kad šioje byloje kompensacijos dydis turėjo būti apskaičiuotas pagal 2005 m. galiojusius žemės ūkio ministro 2004 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3D-670 patvirtintus Žemės ūkio produkcijos normatyvus, yra pagrįstas, nes nuomos santykių pasibaigimo metu būtent šiame teisės akte buvo nurodytos sodinių kainos, galiojusios Nuomos sutarties pabaigos dieną. Minėtuose 2004 m. normatyvuose kaip kriterijai, lemiantys vienos obels sodinio kainą, yra: obels amžius (metai) ir rūšis pagal augumą (žemaūgės, vidutinio augumo, aukštaūgės). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad obelys buvo pasodintos 1977, 1979 m., tik kai kurios – 1957 m., obelys yra aukštaūgės.

Teisėjų kolegijos nuomone, neįmanoma nustatyti konkrečių ieškovei priklausančių obelų vertės 2005 m., tačiau vadovautis 2015 m. sodinio verte neteisinga, kai konstatuojama, jog kompensacija turi būti nustatyta pagal 2005 m. sodinių kainą. Nagrinėjamu atveju kompensacija už obelis turi būti apskaičiuota pagal aukštaūgės obels, kurios amžius 2005 m. (nuomos sutarties pasibaigimo metu) buvo apie 28 m., kriterijų. Pagal 2004 m. normatyvus tokios obels kaina buvo 46 Lt (13,32 Eur), o 2069 vnt. obelų kaina galėjo būti 95 174 Lt (27 564 Eur). Toks apskaičiavimas nėra preciziškas, bet tiksliau atspindi realią obelų kainą 2005 m., nei eksperto D. K. akte nurodyta sodinių vertė, nustatyta pagal 2015 m. galiojusius normatyvus.

2004 m. gruodžio 17 d. patvirtintuose Žemės ūkio produkcijos normatyvuose taip pat įtvirtintos vaismedžių kainos mažinimo nuostatos, nurodant, kad jeigu trejus ir daugiau metų vaismedžiai buvo negenėti, gausiai apnikti ligų ir kenkėjų, tarpueliai nešienaujami, pomedžiuose ir pokrūmiuose gausu piktžolių, vaismedžių kaina mažinama iki 90 proc. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 2012 m. liepos 9 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros raštu, nurodė, kad sodo būklė 2005 m. nebuvo visiškai prasta, nes, esant priešingai, atsakovė nebūtų galėjusi gauti paramą būtent už verslinių (intensyviai prižiūrimų) obelų sodų plotus. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, tačiau pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas sodo būklės įtaką kompensacijos dydžio apskaičiavimui, paviršutiniškai įvertino 2005 m. rugpjūčio 23 d. VĮ „Ekoagras“ augalininkystės tikrinimo protokolą, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas dėl visapusiško ir objektyvaus visų reikšmingų bylos aplinkybių įvertinimo.

Pirmiau nurodyto protokolo duomenimis, tikrinant atsakovės žemės ūkį 2005 m. rugpjūčio 23 d. (t. y. neilgai trukus po nuomos santykių nutraukimo 2004 m. gruodžio 31 d.), buvo fiksuoti sodinių (obelų) geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės pažeidimai – senų išdžiūvusių šakų gausa, buvo senų žuvusių, sausų medžių, didelis piktžolėtumas, užfiksuota daug ligų ir kenkėjų (7 t., b. l. 141–142). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šio protokolo duomenys nepaneigia išvados apie tai, kad sodo būklė 2005 m. nebuvo visiškai prasta, nes, pasak apeliacinės instancijos teismo, specialistas nenurodė, jog visi atsakovės žemės sklype buvę sodiniai yra blogos būklės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, mažinant sodinių vertę pagal 2004 m. normatyvuose nurodytus kriterijus (žr. nutarties 44 punktą), nebūtina nustatyti sodo būklę (ar ji yra gera, ar prasta), svarbu įvertinti, ar yra požymiai, nurodyti minėtuose normatyvų reikalavimuose (t. y. ar vaismedžiai buvo genėti, ar medis apniktas ligų ir kenkėjų, ar medžių tarpueiliai šienaujami, koks yra piktžolėtumo mastas). Šiuo atveju 2005 m. rugpjūčio 23 d. užfiksuoti geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės pažeidimai leido daryti išvadą, kad pirmiau paminėti vaismedžių kainos mažinimo kriterijai egzistavo iš karto po nuomos sutarties nutraukimo 2004 m. gruodžio 31 d., bei sudarė pagrindą mažinti ieškovei priteistinos kompensacijos dydį iki 90 proc.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2005 m. rugpjūčio 23 d. fiksuotus pažeidimus, daro išvadą, kad ieškovei priteistinos kompensacijos dydis galėtų būti maksimaliai sumažintas iki 2757 Eur (27 564 Eur – (27 564 Eur×90/100)). Tačiau, įvertinus tai, kad 2005 m. rugpjūčio 23 d. protokole nėra nustatyti visi požymiai, leidžiantys mažinti sodinių kainą maksimaliai 90 proc., bet užfiksuota dauguma minėtų požymių (gausus piktžolėtumas, daug ligų, kenkėjų, senų išdžiūvusių šakų gausa, yra senų žuvusių, sausų medžių), byloje būtų teisinga, sąžininga ir protinga sumažinti 2005 m. sodinių vertę 80–85 proc., t. y. iki 4135–5432 Eur (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši apytiksliai nustatyta ieškovei priklausančių sodinių kaina yra artima pirmosios instancijos teismo nustatytai vidutinei sodinių vertei – 4675,94 Eur. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisingai nustatė, kad vidutinė ieškovei priklausančių sodinių vertė 2005 m. buvo 4675,94 Eur.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovei priklausančių sodinių būklė pablogėjo dėl atsakovės veiksmų. Apskaičiuojant sodinių kainą, būtina nustatyti, ar sodinių būklė buvo pabloginta ir ar ją sąmoningai pablogino atsakovė (CK 6.237 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju byloje buvo pagrindo teigti, kad sodinių būklė pablogėjo, bet nebuvo pagrindo teigti, kad tai sąlygojo atsakovės sąmoningi veiksmai, nes byloje nustatytos aplinkybės leidžia padaryti priešingą išvadą, kad atsakovė stengėsi prižiūrėti ieškovei priklausančius medžius. Byloje neįrodyta, kad atsakovė sąmoningai, tyčia blogino obelų būklę, taigi ieškovei priteistinos kompensacijos dydis negali būti padidintas dėl to, kad obelų būklė šiuo metu yra blogesnė.

Dėl kompensacijos mažinimo, esant atsakovės būsimų išlaidų prielaidai

Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas tuomet gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-378/2016, 49 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs vidutinę sodinių vertę 2005 m., sumažino ieškovei priteistinos kompensacijos dydį atsakovės galimomis būsimomis išlaidomis, susijusiomis su medienos paruošimo ir žemės rekultivavimo darbų išlaidomis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nevertingų sodinių likvidavimo išlaidos neturi būti atlyginamos atsakovei kaip nesąžiningai sodinių įgijėjai, be to, ji to neprašė ir neturėjo tokių išlaidų.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vertino atsakovę kaip nesąžiningą įgijėją, tačiau teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovei priteistina kompensacija negali būti mažinama medienos paruošimo ir rekultivavimo išlaidomis. Byloje nustatyta, kad atsakovė tokių išlaidų neturėjo, be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis nurodytų darbų gali būti vykdoma ūkio būdu. Bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovė ketina atlikti medienos paruošimo ir rekultivavimo darbus, kad ji turės konkrečių išlaidų dėl šių darbų. Atsakovės būsima žala nagrinėjamu atveju nėra akivaizdi ir galėtų būti įrodinėjama. Dėl to ieškovei priteistina 4675,94 Eur dydžio kompensacija neturėjo būti mažinama.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes, kasacinio skundo argumentus bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus dėl atsakovės sąžiningumo ir obelų vertės 2005 m. ir neteisingai nustatė ieškovei priteistinos kompensacijos dydį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti pakeista, sumažinant iš atsakovės ieškovei priteistą kompensaciją iki 4675,94 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Pakeitus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, byloje perskirstomos šalių turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 2659,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba, 2896,20 Eur V. Č. ekspertizės išlaidų, 300 Eur D. K. ekspertizės išlaidų, 1211,48 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 21 Eur žyminio mokesčio už atskirojo skundo pateikimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, išlaidų. Dalies žyminio mokesčio (1257,53 Eur) sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas teismo nutartimi.

Atsakovė turėjo 18 861,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato paslaugų suteikimu, 1401,76 Eur ekspertizės atlikimo ir 220,98 Eur eksperto atvykimo į teismą išlaidų, 1211,34 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo pateikimą, 31,28 Eur žyminio mokesčio už kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 2 d. dalinio sprendimo pateikimą išlaidų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės apeliacinio ir kasacinio skundų dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 2 d. dalinio sprendimo pateikimas turėjo reikšmės šios bylos santykių kvalifikavimui, dėl to šios išlaidos turi būti atlyginamos 50 proc. atsakovės naudai. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir atsižvelgia į ją, spręsdama dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovei buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą (2044 Eur) mokėjimas. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 2226 Eur apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinės skundą parengimo ir surašymo išlaidas (1500 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 726 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 170 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 3630 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (dėl atsiliepimų į apeliacinį ir atskirąjį skundą parengimo).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniu skundu nebuvo ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovės pagrįsta advokato atstovavimo išlaidų 2008–2016 m. suma yra 5200 Eur, apeliacinės instancijos teisme 2016 m. – 2099,64 Eur. Be to, ieškovė neginčijo ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jos pagrįstos advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos buvo 1449,66 Eur. Dėl to, perskirstydama šalių bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija vadovaujasi šiomis neginčytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

Šioje byloje ieškovės ieškinio reikalavimai turėjo būti patenkinti 2,92 proc. (4675,94 Eur × 100 / 160 015,06 Eur). Suapvalinus minėtą patenkintų reikalavimų proporcijos normą, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimai turėjo būti patenkinti 3 proc., atitinkamai atmestų reikalavimų dalis yra 97 proc. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad iš atsakovės ieškovės naudai turėjo būti priteista 176,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme ((1449,66 Eur + 2896,20 Eur + 300 Eur + 1211,48 Eur + 21 Eur) ×3 / 100). Byloje nustačius, kad ieškovės reikalavimai turėjo būti atmesti 97 proc., atsakovės naudai iš ieškovės priteistina 7220,73 Eur ((5200 + 1401,76 + 220,98 + (1211,34 + 31,28) / 2) × 97 / 100) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme bei kituose teismuose iki 2016 m. apeliacinio skundo pateikimo (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnis).

Ieškovės apeliaciniu skundu ginčijama suma buvo 156 741, 90 Eur (160 015,06 Eur – 3273,16 Eur). Šioje byloje konstatuota, kad ieškovės apeliacinis skundas turėjo būti tenkinamas, padidinant pirmosios instancijos teismo priteistą kompensacijos dydį iki 4675,94 Eur, t. y. 0,89 proc., suapvalinus šią normą – 1 proc. Todėl iš atsakovės ieškovės naudai turėjo būti priteista 15 Eur (1500 × 1 / 100) apeliacinio skundo parengimo išlaidų. Atsakovei proporcingai atmestų ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų daliai priteistina 2078,64 Eur (2099,64 Eur × 99 / 100) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Atsakovės apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teisme priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo padidinimo 7545 Eur suma patenkintas 2,51 proc. Todėl proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovės naudai priteistinas 707,78 Eur (726 Eur × 97,49 / 100) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą pateikimu, atlyginimas.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi pirmiau paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovei turi būti priteista iš atsakovės 899,13 Eur (176,35 + 15 + 707,78) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Iš ieškovės atsakovės naudai turi būti priteista 9299,34 Eur (7220,73 + 2078,64) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, konstatuotina, kad atsakovės naudai iš ieškovės priteistina 8400,21 Eur bylinėjimosi išlaidų turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93, 98 straipsniai).

Iš ieškovės valstybės naudai turėjo būti priteista 1219,80 Eur atidėto žyminio mokesčio (1257,53 Eur × 97 / 100). Iš atsakovės valstybės naudai priteistina 37,73 Eur žyminio mokesčio, atidėto ieškovei už ieškinio pateikimą. Iš ieškovės valstybės naudai priteistina 2023,56 Eur atidėto žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą (2044 Eur × 99 / 100). Iš atsakovės valstybės naudai priteistina 20,44 Eur atidėto žyminio mokesčio už ieškovės apeliacinio skundo pateikimą (CPK 96 straipsnio 1–2 dalys).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu kaip skundas dėl procesinių veiksmų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį Nr. 3K-3-533/2008), atsakovės sumokėtas už apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų 170 Eur žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui (atsakovei) (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese

Atsakovė, pateikdama kasacinį skundą, turėjo 868 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Ieškovė kasaciniame teisme turėjo 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą pateikimu. Atsakovės kasacinis skundas patenkintas 89,23 proc., atmestas 10,77 proc. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 774,52 Eur (868 Eur×89,23/100) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 130,32 Eur (1210 Eur×10,77/100). Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 644,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Kasacinis teismas turėjo 26,22 Eur kasacinio teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (2014 m. sausio 10 d., 2017 m. kovo 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus iš dalies atsakovės kasacinį skundą, šios išlaidos proporcingai atmestų ir patenkintų kasacinio skundo reikalavimų daliai priteistinos iš ginčo šalių: iš ieškovės – 23,40 Eur, iš atsakovės – 2,82 Eur.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei grąžintinas jos sumokėtas už apeliacinį skundą 170 Eur žyminio mokesčio atlyginimas, iš šios sumos išskaičiuotina valstybei iš atsakovės priteista suma (37,73 + 20,44 + 2,82, šios nutarties 63, 66 punktai). Atsakovei grąžintina 109,01 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo pateikimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nutartį pakeisti, sumažinant iš R. D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Pėdžiai“ (j. a. k. 156607110) naudai priteistą kompensaciją už sodinius iki 4675,94 Eur (keturių tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimt penkių Eur 94 ct) ir perskirstant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Pėdžiai“ (j. a. k. 156607110) R. D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8400,21 Eur (aštuonis tūkstančius keturis šimtus Eur 21 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Pėdžiai“ (j. a. k. 156607110) valstybės naudai 3243,36 Eur (tris tūkstančius du šimtus keturiasdešimt tris Eur 36 ct) atidėto žyminio mokesčio atlyginimo.

Grąžinti R. D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) permokėtą 109,01 Eur (vieno šimto devynių Eur 1 ct) žyminį mokestį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Pėdžiai“ (j. a. k. 156607110) R. D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 644,20 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Pėdžiai“ (j. a. k. 156607110) valstybės naudai 23,40 Eur (dvidešimt tris Eur 40 ct) kasacinio teismo dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski