Dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau -ĮBĮ) 20 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-158-219/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00103-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos kreditorės mažosios bendrijos „Aurilina“ pareiškimą atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Saganas“ ir P. P., dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „G4S Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“, uždarajai akcinei bendrovei „Plius“, akcinei bendrovei „TEO LT“, dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saganas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 20 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja kreditorė MB „Aurilina“ prašė pripažinti BUAB „Saganas“ bankrotą tyčiniu.

Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. gegužės 20 d. UAB „Saganas“ (toliau – ir įmonė) pardavė pareiškėjai neveikiantį, faktiškai neeksploatuojamą ir nepataisomą transporto priemonę už 108 174 Lt (31 329,36 Eur). 2014 m. gegužės 30 d. pareiškėja rašytine pretenzija kreipėsi į UAB „Saganas“ reikalaudama grąžinti pinigus, tačiau ši į pretenziją neatsakė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu priteisė pareiškėjai iš UAB „Saganas“ 23 529,35 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Sprendimas yra įsiteisėjęs. UAB „Saganas“ neatlygino šių nuostolių ir neturi jokio turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą.

Po pareiškėjos pretenzijos buvo atleisti visi UAB „Saganas“ darbuotojai, t. y. nuo 2014 m. birželio 21 d. įmonėje nedirbo nė vienas darbuotojas, įmonė neatsiskaitė su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu, Valstybine mokesčių inspekcija, iš interneto tinklalapio, kuriame buvo dedami įmonės skelbimai dėl automobilių pardavimo, buvo pašalinti visi skelbimai. UAB „Saganas“ prie bankroto buvo privesta tyčia, akcininkui ir vadovui P. P. organizuojant bendrovės veiklą taip, kad kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į UAB „Saganas“ turtą būtų apribota (panaikinta), žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi pripažino BUAB „Saganas“ bankrotą tyčiniu, nutarčiai įsiteisėjus, jos patvirtintą kopiją teismas nusprendė pateikti Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartimi UAB „Saganas“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, jis tikslintas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi įmonei taikytas supaprastintas bankroto procesas, 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

UAB „Saganas“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2013 m. lapkričio 18 d.; jos pagrindinė veikla – automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas. Iš 2013 m. balanso (2013 m. lapkričio 18 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) matyti, kad įmonė 2013 m. baigė turėdama 1817 Lt (526,24 Eur) vertės ilgalaikio turto, 84 890 Lt (24 585,84 Eur) vertės trumpalaikio turto, iš viso turto vertė buvo 86 707 Lt (25 112,08 Eur), o įsipareigojimų – 84 325 Lt (24 422,21 Eur). Įmonė 2013 m. baigė turėdama 7618 Lt (2206,33 Eur) nuostolių. Iš 2014 m. balanso (nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) matyti, kad 2014 m. įmonė baigė turėdama 1817 Lt (526,24 Eur) vertės ilgalaikio turto, 5 Lt (1,45 Eur) vertės trumpalaikio turto, iš viso turtą sudarė 1822 Lt (527,69 Eur), o įsipareigojimus – 29 512 Lt (8547,27 Eur). 2014 m. įmonė baigė turėdama 31 889 Lt (9235,69 Eur) nuostolių. 2015 m. balanse (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.) ilgalaikis turtas sudaro 0 Eur, trumpalaikis – 1 Eur, įsipareigojimai – 8547 Eur ir 16 081 Eur nuostolių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu priteisė MB „Aurilina“ iš UAB „Saganas“ 23 529,35 Eur nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų, tačiau šie UAB „Saganas“ įsipareigojimai nenurodyti 2015 m. balanse. Taigi, 2015 m. balanse nurodyti UAB „Saganas“ įsipareigojimai buvo 32 076 Eur.

Teismas sprendė, kad UAB „Saganas“ nuo pat veiklos pradžios dirbo nuostolingai, o įmonės turto dydžio kitimas (neigiamai) patvirtina, kad įmonės veikla buvo vykdoma taip, kad nebeliko jokio turto, kuris galėtų būti skirtas kreditorių reikalavimams patenkinti.

Aplinkybę, kad UAB „Saganas“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į UAB „Saganas“ turtą būtų apribotos arba panaikintos, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimo, patvirtina ir aplinkybės, jog po pareiškėjos 2014 m. gegužės 30 d. pretenzijos (pareiškėjos ir UAB „Saganas“ pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2014 m. gegužės 20 d.) 2014 m. birželio mėnesį buvo atleisti visi įmonės darbuotojai, taip pat – ir atsakovas P. P. iš UAB „Saganas“ direktoriaus pareigų, o nuo 2014 m. liepos 23 d. įmonė veiklos nevykdo. Be to, atsakovas P. P. 2014 m. birželio 3 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 47 iš įmonės kasos sau išmokėjo 23 500 Lt (6806,07 Eur) už atliktus pirkimus, o 2014 m. birželio 9 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 53 – 65 049,37 Lt (18 839,60 Eur), iš viso 88 549,37 Lt (25 645,67 Eur). Tokiais veiksmais atsakovas sumažino įmonės turtą, į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti savo išieškojimą. Teismas tenkino pareiškėjos MB „Aurilina“ prašymą pripažinti BUAB „Saganas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Pareiškėja pareiškime nenurodė, kokių įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, atsakovas P. P. nevykdė, nepateikė patikimų įrodymų. Taigi pareiškėja neįrodė, kad atsakovas P. P. nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, todėl negalima pripažinti UAB „Saganas“ bankrotą tyčiniu šiuo pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo P. P. atskirąjį skundą, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį.

Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog 2014 m. birželio 3 ir 9 d. įmonė turėjo ir kitų kreditorių, patvirtina tiek nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, tiek BUAB „Saganas“ bankroto bylos medžiaga. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Saganas“ kreditorių reikalavimai sudaro 34 412,11 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi įmonei nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą, nes ji neturi tiek turto, kad pakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad BUAB „Saganas“ po 2014 m. birželio 21 d., t. y. kai iš įmonės buvo atleisti visi darbuotojai, veiklos nebevykdė, todėl vien šios aplinkybės yra pakankamos spręsti, jog lėšų P. P. išmokėjimas prieš pat bendrovės veiklos nutraukimą pažeidė kreditorių lygiateisiškumo principą, suteikiant šiam kreditoriui nepagrįstą pirmumą prieš kitus kreditorius, bendrovėje nepaliekant jokio turto, į kurį kiti kreditoriai galėtų nukreipti savo reikalavimus. Nurodyti mokėjimai buvo atlikti vos tik gavus 2014 m. gegužės 30 d. pretenziją iš pareiškėjos MB „Aurilina“, taigi atliekant nurodytus mokėjimus buvo siekiama apriboti kitų kreditorių, tarp jų – ir MB „Aurilina“, galimybes nukreipti išieškojimą į likusį įmonės turtą.

MB „Aurilina“ tuo metu, kai P. P. buvo išmokamos lėšos, turėjo reikalavimo teisę UAB „Saganas“, tai patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-244-821/2015. Aplinkybė, kad UAB „Saganas“ ginčijo nurodytos kreditorės reikalavimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad MB „Aurilina“ nurodytu laikotarpiu nebuvo UAB „Saganas“ kreditorė, nes pareiga atlyginti dėl sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius atsiranda nuo sutartinės prievolės pažeidimo, o ne nuo teismo sprendimo, patvirtinančio kreditorės pretenzijos pagrįstumą, priėmimo.

UAB „Saganas“ buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai. Bendrovės akcininkas ir vadovas neabejotinai žinojo (turėjo žinoti), kiek per 2014 m. gegužės mėnesį yra išrašyta PVM sąskaitų faktūrų, koks apskaičiuotas darbo užmokestis darbuotojams ir kad į valstybės biudžetą reikės sumokėti mokesčius.

Net ir nesant iškeltos bankroto bylos, tačiau neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymai su kreditoriais turi būti vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo. Atsakovo veiksmus, kuriais visos įmonės lėšos panaudojamos jo reikalavimams tenkinti, žinant apie įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir pareikštas pretenzijas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pažeidžiančius kreditorių lygiateisiškumo principą ir bendrovės vadovo pareigą veikti visų bendrovės kreditorių naudai.

Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas P. P. buvo UAB „Saganas“ kreditoriumi tuo metu, kai jam buvo išmokamos lėšos, ir kad po nurodytų mokėjimų įmonėje liko turto. UAB „Saganas“ 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, įmonės turtas buvo tik 5 Lt (1,45 Eur), todėl argumentai, kad atliekant ginčijamus mokėjimus UAB „Saganas“ buvo moki, neįrodyti.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovas P. P., būdamas UAB „Saganas“ vadovas ir veikdamas įmonės interesais, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-244-821/2015 BUAB „Saganas“ taikytų laikinųjų apsaugos priemonių neginčijo, neprašė teismo jų pakeisti ar panaikinti. Be to, atsakovui, kaip įmonės vadovui, jau po MB „Aurilina“ 2014 m. gegužės 30 d. pretenzijos, t. y. prieš ginčijamus mokėjimus buvo žinoma apie MB „Aurilina“ turtinį reikalavimą ir jo dydį, todėl atsakovo elgesys išmokant sau lėšas iš įmonės kasos tuo metu, kai bendrovei yra reiškiamas turtinis reikalavimas, kurio dydis, pasak paties atsakovo, galėjo lemti įmonės veiklos paralyžiavimą, nepripažintinas sąžiningu ir atitinkančiu įprastą verslo praktiką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir prašymą pripažinti BUAB „Saganas“ bankrotą tyčiniu atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai sprendė, kad 2014 m. birželio 3 ir 9 d. lėšų išmokėjimo atsakovui metu įmonė turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimai jau buvo vykdytini, t. y. buvo suėję mokėjimo terminai, ir kurių teisės atsakovui išsimokant nurodytas lėšas buvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė dviejų kreditorių – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir MB „Aurilina“ – tariamus teisių pažeidimo faktus. Nė vieno iš šių kreditorių reikalavimai nebuvo vykdytini tuo metu, kai P. P. buvo išmokėtos lėšos. MB „Aurilina“ pirko iš UAB „Saganas“ nenaują transporto priemonę, buvo susipažinusi su jos technine būkle ir defektais, sutartimi patvirtino, kad jokių pretenzijų dėl transporto priemonės būklės neturi ir ateityje neturės, todėl UAB „Saganas“ pagrįstai tikėjosi, kad teisminį ginčą dėl parduotos transporto priemonės pavyks laimėti, dėl to nesutiko su MB „Aurilina“ pretenzija. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo patenkinta dalis pareiškėjos reikalavimų tik 2015 m. vasario 26 d. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Taigi tuo metu, kai P. P. buvo išmokamos lėšos, nebuvo vykdytinos pareiškėjos reikalavimo teisės UAB „Saganas“, kuri tokią kreditorės teisę ginčijo. Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo atsakovas nurodo, kad pridėtinės vertės mokesčio deklaracija už 2014 m. gegužės mėnesį, iš kurios yra kildinamas šis reikalavimas, buvo pateikta 2014 m. birželio 20 d., t. y. po abiejų mokėjimų atsakovui, todėl pareiga mokėti šiai kreditorei atsirado tik pateikus deklaraciją, t. y. neegzistavo tuo metu, kai P. P. buvo išmokamos lėšos.

Atsakovas buvo UAB „Saganas“ kreditorius, o mokėjimo terminas jau buvo suėjęs, todėl nebuvo jokių priežasčių, kodėl P. P., kaip kreditoriui, neturėjo būti grąžinamos lėšos. Šalys neginčijo aplinkybės, kad atsakovas buvo UAB „Saganas“ kreditorius ar kad jo reikalavimai buvo vykdytini, todėl išmokant atsakovui, kaip kreditoriui, lėšas, tuo pačiu buvo sumažinta ir bendra įmonės skola kreditoriams.

Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012), kol bendrovei nebuvo iškelta bankroto byla, atsakovui buvo galima mokėti lėšas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Atsiskaitymas su bendrovės materialiai atsakingu asmeniu yra įprastas bendrovės veikloje sandoris.

Darbuotojų atleidimas 2014 m. birželio mėnesį nepagrįstai tapatinamas su siekiu apsunkinti kreditorių reikalavimų patenkinimą. Teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių ir kokioms aplinkybėms darbuotojai buvo atleisti. 2014 m. birželio mėnesį MB „Aurilina“ pareiškė UAB „Saganas“ ieškinį ir teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios paralyžiavo įmonės veiklą, normali prekybinė veikla buvo neįmanoma, todėl darbuotojų darbas, įmonei negalint vykdyti veiklos, reiškė nuostolių didinimą. UAB „Saganas“ nesutiko su ieškiniu ir pagrįstai tikėjosi palankaus sprendimo, todėl darbuotojų atleidimas ir laikinas veiklos sustabdymas buvo logiškas verslo sprendimas.

Tam, kad būtų galima konstatuoti mokėjimų eiliškumo pažeidimą pagal CK 6.9301 straipsnį, turi būti nustatyta, kad P. P. reikalavimai UAB „Saganas“ atsirado vėliau; buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti nei Valstybinės mokesčių inspekcijos ar MB „Aurilina“ reikalavimai, tačiau lėšų išmokėjimo P. P. dieną nurodytų kreditorių reikalavimai nebuvo pradelsti ir vykdytini (MB „Aurilina“ reikalavimas net buvo ginčijamas), priešingai nei atsakovo reikalavimas UAB „Saganas“, kuris 2014 m. birželio 3–9 d. jau buvo vykdytinas ir gerokai pradelstas mokėjimo terminas.

Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas sąmoningai, tikslingai ir kryptingai blogai valdė įmonę ar siekė jos bankroto. Pagrindinė įmonės nemokumo priežastis – nesėkmingas sandoris, kurį sudarant UAB „Saganas“ buvo apgauta pardavėjo iš Vokietijos. Bankroto administratorius BUAB „Saganas“ vardu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo pagrindu turi galimybę reikšti regresinį reikalavimą transporto priemonės pardavėjui Vokietijoje.

Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovas nepagrįstai sieja pareiškėjos reikalavimo atsiradimą su teismo sprendimo įsiteisėjimu. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas priimtas tik 2015 m. vasario 26 d., tačiau MB „Aurilina“ reikalavimas atsirado anksčiau – 2014 m. gegužės 21 d. pareiškus pretenziją dėl nuostolių atlyginimo. Tai lėmė neteisėtus atsakovo P. P. veiksmus, t. y. žinodamas apie gresiančius išieškojimus ir turtinių reikalavimų nukreipimą į įmonės turtą, P. P. suteikė sau, kaip galimam kreditoriui, pirmenybę – pasidengė skolą išsimokėdamas visus įmonės pinigus (praktiškai vienintelį įmonės turtą), taip panaikindamas bet kokias kitų kreditorių galimybes nukreipti savo reikalavimus į įmonės turtą.

Atsakovui turėjo būti žinoma apie įmonės pardavimus 2014 m. gegužės mėnesį ir nuo pardavimų mokėtiną PVM, todėl nėra pagrindo teigti, kad PVM deklaracija buvo pateikta tik 2014 m. birželio 20 d. ir būtent tada atsirado prievolė sumokėti PVM, o atliekant ginčo mokėjimus Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo reikalavimo teisės.

Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo reikalavimas UAB „Saganas“ buvo seniai pradelstas, kada suėjo prievolės (jeigu ji buvo) akcininkui įvykdymo terminas. Kreditorių reikalavimai UAB „Saganas“ atsakovui buvo žinomi, taip pat buvo numanoma ir greita išieškojimų pradžia, todėl jis ėmėsi maksimalių priemonių, kad kiti kreditoriai netektų galimybės atgauti bent dalį skolos.

Atsakovo teiginius, kad MB „Aurilina“ reikalavimas buvo ginčijamas teisme ir buvo tikimasi laimėti ginčą, paneigia atsakovo veiksmai teisminio proceso civilinėje byloje Nr. 2-244-821/2015 metu. Atstovas nesinaudojo teise atsikirsti (nors teismo buvo ragintas tą padaryti tiek žodžiu, tiek raštu), bet ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu laikėsi pozicijos, kad UAB „Saganas“ likimas ar atitinkamų nuostolių priteisimas yra nesvarbus.

Atsiskaitymas su bendrovės materialiai atsakingu asmeniu yra įprastas bendrovės veikloje sandoris, tačiau negali būti atliekamas, žinant, kad įmonė faktiškai yra nemoki, daugiau neturi jokio turto, o esami ar potencialūs kreditoriai neturės į ką nukreipti reikalavimų. Apie esamas skolas ir pareigą atsiskaityti su kreditoriais atsakovas žinojo dar iki pinigų išsimokėjimo dienos, t. y. 2014 m. birželio 3 d., tačiau nesiėmė jokių veiksmų įmonės finansinei padėčiai pagerinti, jos veiklai vykdyti, o sąmoningai sustabdė įmonės veiklą, išmokėjo sau lėšas, taip ignoruodamas likusius sąžiningus kreditorius; atsakovas siekė įmonės nemokumo. Atsakovo argumentai, kad mokėjimų eiliškumo taisyklė taikoma tik bendrovei iškėlus bankroto bylą, prieštarauja CK 6.9301 straipsnio 1 daliai.

Kasaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012) bylos atveju netaikytina, nes negalima UAB „Saganas“ ir atsakovo veiksmų laikyti protingo asmens elgesio standartus atitinkančiais veiksmais, sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013 išaiškinimus.

Atsakovo veiksmai, atleidžiant darbuotojus iš darbo, neva turint tikslą nedidinti įmonės nuostolių, prieštarauja jo, kaip tariamai apdairaus ir rūpestingo vadovo bei akcininko, veiksmams – išmokėti visas įmonės turimas lėšas vien tik sau. Tokia veiksmų visuma negali būti laikoma pateisinama, logiška ir nebloginančia įmonės padėties.

Atsakovas neįrodė, kad įmonės nemokumą lėmė tariamai nesėkmingas sandoris dėl automobilio pardavimo kreditorei MB „Aurilina“. Civilinę bylą Nr. 2-244-821/2015 nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendime nenustatė, kad UAB „Saganas“ buvo apgauta transporto priemonę pardavusio pardavėjo, kad buvo tik tarpininkė ir pan. Kasaciniame skunde su tuo susiję argumentai nenagrinėtini, nes teismas jau yra pasisakęs dėl atitinkamo ginčo aplinkybių civilinėje byloje Nr. 2 -244-821/2015.

Atsakovė BUAB „Saganas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, negalėjo nežinoti apie MB „Aurilina“ finansinius reikalavimus ir kad išmokėjęs visas bendrovės lėšas sau vienam ir nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeis kitų kreditorių interesus.

Valstybinės mokesčių inspekcijos ir MB „Aurilina“ reikalavimai ginčijamų mokėjimų metu buvo vykdytini. Nors deklaracija buvo pateikta keliomis dienomis vėliau po atsakovo atliktų mokėjimų, tačiau prievolė Valstybinės mokesčių inspekcijai atsirado 2014 m. gegužės mėnesį (už gegužės mėnesio pardavimus). Tai, kad MB „Aurilina“ reikalavimas buvo ginčijamas teisme, nenukelia reikalavimo termino, o tik pagrindžia pareikštos pretenzijos pagrįstumą.

Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis buvo kreditorius ir jo reikalavimas jau seniai buvo vykdytinas. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas turėjo vykdytiną reikalavimo teisę UAB „Saganas“ ir kad ši reikalavimo teisė atsirado anksčiau nei kitų kreditorių.

Pinigų išmokėjimas įmonės savininkui ir direktoriui, kai buvo ir kitų kreditorių, patvirtina, kad prieš pat bankroto bylos iškėlimą atsakovas siekė perimti bendrovės turtą. Bendrovės vadovas ir akcininkas neužtikrino, kad prieš bankroto bylos iškėlimą būtų išsaugota kuo daugiau turto, į kurį galėtų būti nukreipti visų kreditorių reikalavimai. Priešingai, pinigai buvo išmokami asmeniui, kuris kaip tik ir turėjo užtikrinti kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus. Taigi atsakingas asmuo nesąžiningai vadovavo įmonės veiklai, nesilaikė elementarių verslo praktikos principų, nesiekė tęsti įmonės veiklos ir sąmoningai sudarinėjo ydingus, gerai moralei prieštaraujančius sandorius.

Argumentai, kad UAB „Saganas“ buvo suklaidinta savo kontrahento Vokietijoje, neįrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimu, kuriuo pripažinta, kad parduodama netinkamos kokybės automobilį atsakovė UAB „Saganas“ padarė esminį sutarties pažeidimą, veikė neteisėtai ir dėl to turi pareigą atlyginti MB „Aurilina“ visus patirtus nuostolius.

Šiuo atveju atsakovas, kaip bendrovės vadovas, matydamas ir suvokdamas, jog UAB „Saganas“ veikia nuostolingai, kad yra atleisti visi darbuotojai, kad įmonė neturi jokio turto, o dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali objektyviai tęsti veiklos, turi didelių įsipareigojimų kreditoriams, kurių nepajėgia įgyvendinti (yra nemoki), turėjo nedelsdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovas pasielgė priešingai – visą bendrovės turtą (pinigus iš kasos) išmokėjo sau ir paliko bendrovę nemokią.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Mokestinės nepriemokos reikalavimo teisės perleidimo 2013 m. sausio 31 d. sutartimi ir 2015 m. lapkričio 17 d. Mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo aktu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos perdavė VĮ Turto bankui reikalavimo teisę į BUAB „Saganas“ 5981,03 Eur mokestinę nepriemoką. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtino patikslintą BUAB „Saganas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, o Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos išbraukė iš kreditorių sąrašo ir į jį įtraukė VĮ Turto banką su 5981,03 Eur finansiniu reikalavimu. Taigi Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nėra BUAB „Saganas“ kreditorė, todėl tolesniame bankroto procese nedalyvavo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto sąvoka. Tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (ar) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tyčinio bankroto požymiai, jų nustatymo tvarka ir teisiniai padariniai įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnyje (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-237 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.).

Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016 30 punktas).

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

Teismai, nagrinėdami bylą, nustatė, kad bankrutavusi įmonė nuo įsteigimo 2013 m. iki bankroto bylos iškėlimo veikė nuostolingai. Įmonė 2014 m. gegužės 20 d. pardavė MB „Aurilina“ transporto priemonę ir 2014 m. gegužės 30 d. gavo pirkėjos pretenziją dėl nuostolių atlyginimo už netinkamos kokybės daikto pardavimą. Įmonė tenkinti pretenziją atsisakė; įmonės vadovui atsakovui P. P. 2014 m. birželio 3 d. išmokėjo 6806,07 Eur, o 2014 m. birželio 9 d. – 18 839,60 Eur; 2014 m. birželio mėnesį buvo atleisti visi įmonės darbuotojai, įskaitant ir vadovą. Teismai taip pat nustatė, kad įmonė nesumokėjo valstybei mokesčių už 2014 m. gegužės mėnesį vykdytus pardavimus ir valstybinio socialinio draudimo įmokų už darbuotojus.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad įmonės vadovas P. P., įmonei turint vykdytinų įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir ginčijamų turtinių įsipareigojimų MB „Aurilina“, 2014 m. birželio mėnesį per du kartus išmokėjo sau didžiąją dalį įmonės turto – įmonės pinigus (2014 m. balanso duomenimis, įmonė 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo 526,24 Eur vertės ilgalaikio turto ir 1,45 Eur trumpalaikio turto). Taigi įmonės vadovas P. P., nesant įmonėje pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, suteikė savo reikalavimams pirmenybę ir dėl to kitų kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog atsakovas P. P., išmokėdamas įmonės pinigus savo reikalavimams patenkinti, elgėsi nesąžiningai, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir kreditorių lygiateisiškumo principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, išmokėjus pinigus atsakovui P. P., kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą ir gauti savo reikalavimų patenkinimą iš esmės buvo panaikintos.

Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad 2014 m. birželio 3 d. ir 9 d. išmokėdama lėšas atsakovui P. P. įmonė neturėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimai buvo vykdytini. Atsakovas P. P. buvo įmonės vienasmenis vadovas ir jam geriausiai buvo žinomi įmonės veiklos rezultatai, valdomas turtas ir esami turtiniai įsipareigojimai, tarp jų – pareiga sumokėti valstybei mokesčius už 2015 m. gegužės mėnesį įmonės vykdytą veiklą (įvykdytus pardavimus), valstybinio socialinio draudimo įmokas už darbuotojus ir atsiskaityti su MB „Aurilina“ už parduotą netinkamos kokybės transporto priemonę.

Pažymėtina, kad vadovas turi fiduciarines pareigas įmonei ir privalo veikti sąžiningai, rūpestingai, lojaliai ir išskirtinai įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis). Atsakovas P. P., panaudodamas didžiąją dalį įmonės turto (įmonės pinigus) savo interesams tenkinti, pažeidė įmonės interesus, blogą įmonės turtinę padėtį dar labiau pablogino ir, sąmoningai tai atlikęs, suprato (turėjo suprasti), kad kiti kreditoriai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų. Tai rodo, kad atsakovas P. P., išmokėdamas sau pinigus, siekė sukelti (ir sukėlė) visišką įmonės nemokumą (įmonei neturint turto, bankrotas vykdytas supaprastinto proceso tvarka ĮBĮ 131 straipsnio 1 dalies pagrindu).

Pažymėtina ir tai, kad teismai pagrįstai kritiškai vertino atsakovo P. P. reikalavimų, kuriuos tenkinant buvo sumokėti įmonės pinigai, pagrįstumą. Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kokiu teisiniu pagrindu P. P. reikalavimai atsirado ir kuo remiantis apskaičiuotas jų dydis (CPK 185 straipsnis).

Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad darbuotojų atleidimą 2014 m. birželio mėnesį (vadinasi, ir įmonės nemokumą) lėmė MB „Aurilina“ pareikštas ieškinys įmonei dėl nuostolių priteisimo ir teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes faktiškai įmonė tapo visiškai nemoki, kai 2014 m. birželio 3, 9 d. buvo išmokėti pinigai atsakovui P. P., dėl to buvo atleisti iš darbo visi įmonės darbuotojai ir įmonės veikla buvo nutraukta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad teismai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir, jas įvertinę, tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai pripažino BUAB „Saganas“ bankrotą tyčiniu. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo P. P. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą advokatei 2017 m. vasario 28 d. sumokėjo 600 Eur. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punkte nustatytos sumos, todėl pareiškėjos prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 12,68 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. pažyma). Netenkinant kasacinio skundo šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo P. P. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai MB „Aurilina“ (į. k. 303299863) ir 12,68 Eur (dvylika Eur 68 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas