Baudžiamoji byla Nr. 2K-157-895/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43795-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.14.5.1; 1.2.16.4.1; 1.2.18.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda, 1981 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, 215 straipsnio 1 dalį 110 MGL (5500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta subendrinta bausmė – 110 MGL (5500 Eur) dydžio bauda.
Iš R. G. priteista G. G. ir T. G. kiekvienam po 5447,87 Eur turtinei žalai atlyginti, G. G. 1500 Eur išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestas. Iš R. G. priteista G. G. 300 Eur proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. G. nuteistas už tai, kad būdamas namuose (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. gegužės 13 d. 18.52 val. iki 2018 m. birželio 14 d. 6.53 val. ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. nuo 19.23 iki 19.25 val. per AB Lietuvos radijo ir televizijos centro internetinę prieigą, priskirtą abonentui – S. G. komercijos įmonei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirus S. G., žinodamas, kad pagal jos testamentą visas turtas paliktas įpėdiniams – jos sūnums G. G. ir T. G., panaudodamas S. G. suteiktus jai priklausančių elektroninių banko sąskaitų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, t. y. elektroninės bankininkystės prisijungimo vardo, slaptažodžio ir saugos kodų kortelės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, prisistatydamas kaip teisėtas S. G. elektroninių sąskaitų naudotojas bei sąskaitų savininkas, be teisėtos savininkės S. G. žinios, save identifikuodamas kaip S. G., 26 kartus neteisėtai internetu prisijungė prie S. G. banko sąskaitų elektroninės bankininkystės sistemos ir jos vardu neteisėtai inicijavo 11 finansinių operacijų, t. y. nuo 2018 m. gegužės 23 iki 26 d. nurodė bankui iš S. G. banko sąskaitos pervesti į jam priklausančią banko sąskaitą 2800 Eur, 2018 m. gegužės 28 d. nurodė bankui iš vienos į kitą S. G. banko sąskaitą pervesti 30 Eur, nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 14 d. iš S. G. banko sąskaitos pervesti į jam priklausančią banko sąskaitą 8095,74 Eur, iš jų dalį – 2695,74 Eur 2018 m. birželio 7 d. panaudojo visoms įmokoms sumokėti pagal savo vardu 2017 m. birželio 16 d. sudarytą automobilio išperkamosios nuomos sutartį, kitą dalį – 200 Eur 2018 m. liepos 25 d. išgrynino bankomate (duomenys neskelbtini), o likusi dalis – 8000 Eur jam buvo išmokėta 2018 m. rugpjūčio 10 d. banke. Taip R. G. neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai atliko 11 finansinių operacijų, neteisėtai panaudodamas S. G. suteiktus naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – S. G. priklausančius 10 895,74 Eur, pagal jos testamentą paliktus jos turto įpėdiniams T. G. ir G. G.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, padaryta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio reikalavimų pažeidimų, nes faktiniai duomenys įvertinti ne kaip įrodymų visuma, o kiekvienas atskirai, šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, dėl to pažeista teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai ir atsakyta į nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus esminius klausimus, argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl paskirtos bausmės teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų pasisakė deklaratyviai, nurodydamas, kad apeliacinis skundas, grindžiamas samprotavimais, o ne įrodymais, kitaip juos interpretuojant ir savaip juos vertinant, nėra pagrindas nuteistąjį išteisinti. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas pasireiškė netinkamu BK 182 straipsnio 1 dalies, 215 straipsnio 1 dalies, 1981 straipsnio 1 dalies išaiškinimu ir taikymu kasatoriaus tariamai įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, nes bylą nagrinėję teismai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, nuteisė kasatorių pagal formalius BK specialiojoje dalyje nustatytus nusikalstamų veikų požymius, netinkamai aiškino svetimo turto sąvoką, taip pažeistas ultima ratio (paskutinė priemonė) principas.
2.2. Šiuo atveju galima įžvelgti, kad kasatoriui pradėto ikiteisminio tyrimo ir priimto apkaltinamojo nuosprendžio tikslas buvo išspręsti jo ir nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais pripažintų T. G. ir G. G. civilinį teisinį ginčą dėl turto padalijimo. Visuotinai žinoma, kad tokio pobūdžio ginčai dėl turto pripažinimo kieno nors nuosavybe, turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, padarytos žalos atlyginimo nagrinėjami civilinio proceso tvarka, kuris sudaro visas galimybes ginti pažeistas teises. Tokias galimybes turėjo ir T. G. bei G. G., bet pasinaudojo baudžiamojo proceso priemonėmis, taip atimdami galimybę kasatoriui įrodinėti aplinkybes, susijusias su turto įgijimu ir jo priklausymu, baudžiamojoje byloje nemokėjo žyminio mokesčio valstybei, iš esmės buvo atstovaujami prokuroro, atsidūrė prima facie (didesnės galios) padėtyje, kai jų parodymai ir teikiami įrodymai vertinami kaip vertingesni nei kaltinamojo, o to nebūtų bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka.
2.3. Iš byloje priimtų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai iš esmės sutiko, jog ginčas kilo dėl S. G. vardu įregistruoto turto dydžio ir jo pasidalijimo. Kasatorius su S. G. susituokė (duomenys neskelbtini), tais pačias metais gimė sūnus T. G.; (duomenys neskelbtini) išsituokė, bet gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o po S. G. pirmojo vyro mirties tais pačiais metais priėmė bažnytinę santuoką, kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki S. G. mirties (duomenys neskelbtini), ji buvo palaidota (duomenys neskelbtini). Apie testamentą po laidotuvių kasatorius išgirdo iš sūnaus T. G. Kadangi žmonos slaugymui ir laidotuvėms reikėjo pinigų, 5000 Eur kasatorius pasiskolino iš savo dukters D. K. Po laidotuvių nukentėjusieji su kasatoriumi neatsiskaitė, nors privalėjo tai padaryti, nes yra jos turto paveldėtojai. Kasatorius laikraštyje bei internete buvo skaitęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, kad bažnytinė santuoka galioja teisiškai ir suteikia sutuoktiniams teises ir pareigas, todėl, vadovaudamasis principu, kad jo su S. G. sukauptos lėšos turi būti dalijamos per pusę, pusę esančių sąskaitose pinigų panaudojo savo reikalams – pervedė už automobilio lizingą, atsiskaitė už laidojimo išlaidas, grąžino skolą dukteriai. Kasatorius pažymi, kad S. G. vardu įsteigta individuali komercinė įmonė buvo jų abiejų nuosavybė, dirbdami kartu su žmona parduotuvėje, kartu vyko ir pirko prekes, be kitų namų ūkio darbų, tvarkė įmonės dokumentus, darė banko pavedimus įmonės vardu, jam buvo suteikta teisė naudotis žmonos elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, nes S. G. atlikti šių veiksmų nemokėjo. Vertindamas, kad pinigai buvo bendri jo su žmona, jie gyveno iš bendro verslo pinigų, kasatorius visada pripažino paėmęs tik jam priklausančius pinigus, t. y. 1/2 dalį banke S. G. vardu esančių lėšų. Manant, kad kasatorius su S. G. neatkūrė civilinės santuokos, o bažnytinė santuoka yra negaliojanti, darytina išvada, kad jie gyveno kaip sugyventiniai, šiuos santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.969–6.982 straipsniai, kurie taikomi ir sugyventinių turtiniams klausimams spręsti (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2011">3K-3-134/2011</a>, 3K-3-410/2011, 3K-3-544/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas CK 51 skyriuje nurodytos bendros nuosavybės sukūrimo nuostatų neanalizavo ir jų neaptarė, o tai, kasatoriaus nuomone, būtų turėję esminę įtaką ir baudžiamojo įstatymo taikymui, nes jungtinės veiklos pagrindu partnerių sukurta nuosavybė yra jų bendras turtas, priklausantis dalinės nuosavybės teise, ir negali būti pripažįstamas svetimu, nors ir registruotas vieno iš partnerio vardu.
2.4. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Šio subjektyviojo nusikaltimo požymio bylą nagrinėję teismai kasatoriaus veikoje nenustatė, nes jo ir nebuvo. Pagal BK 182 straipsnį svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios (dalinės ar jungtinės) nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Šiuo atveju akivaizdu, kad, remiantis jungtinės veikos sutartimi, kasatorius su S. G. kartu sukūrė verslą, verslo reikalus tvarkė kaip bendraturčiai, tarp jų, kaip pirmiau minėta, buvo ir tam tikras darbo pasidalijimas. Darant išvadą, kad kasatorius su palikėja S. G. iki jos mirties buvo verslo partneriai ir bendraturčiai, jos vardu registruotos banko sąskaitos taip pat buvo bendras jų turtas, o jose esančios lėšos jiems abiem priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise. Netgi ir manant, kad kasatorius S. G. vardu registruotų sąskaitų lėšų dalį savo reikalams panaudojo neteisėtai, akivaizdu, kad veikoje nėra tiesioginės tyčios pasisavinti svetimą turtą, nes dėl pirmiau paminėtų priežasčių kasatorius buvo įsitikinęs, kad tokią teisę turi ir tokią teisę suteikia pirmiau minėtos Civilinio kodekso normos. Kasatoriaus veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip savavaldžiavimas, nurodytas BK 294 straipsnyje, o ne kaip BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika. Dėl to teismų išvados, kad kasatorius pasisavino svetimą turtą, yra nepagrįstos ir neatitinka teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kad kasatorius savo reikmėms pervedė tik 1/2 dalį S. G. vardu registruotoje banko sąskaitoje esančių pinigų.
2.5. Bylą nagrinėję teismai akcentavo kasatoriaus elektroninės bankininkystės prisijungimus prie sąskaitų jau mirus S. G. kaip įrodymą, kad jis siekė pasisavinti svetimą turtą kuo greičiau, taip pažeisdamas teisėtus įpėdinių interesus. Tačiau, kaip minėta, S. G. leidimą ir sutikimą tvarkyti sąskaitas banke kasatorius iki jos mirties turėjo ir leidimas jam kaip bendraturčiui nebuvo reikalingas. Kasatorius pervedė ir panaudojo savo reikalams 10 895,74 Eur, kuriuos laikė savo sukaupta bendroje sąskaitoje lėšų dalimi, o nuosprendyje ir nutartyje nurodyta, kad įgijo svetimą S. G. priklausantį turtą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad S. G. būtų ginčijusi kasatoriaus teises į jų bendrai užgyventą turtą, įskaitant ir teises į sąskaitose esančius pinigus. Bendro kasatoriaus gyvenimo su S. G., bendro ūkio tvarkymo ir turtinių santykių kontekste teismų išvados apie neteisėtus veiksmus disponuojant įmonės pinigais neatitinka teismų nustatytų aplinkybių. Bylą nagrinėję teismai, padarydami neteisingą išvadą, kad kasatorius apgaule pasisavino svetimą turtą, netinkamai taikė ir aiškino BK 215 straipsnio 1 dalį ir 1981 straipsnio 1 dalį bei nepagrįstai kasatorių nuteisė pagal šiuos straipsnius. Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo. Atsakomybė pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį atsiranda tam, kas neteisėtai prisijungia prie informacinės sistemos pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones. Kaip minėta, kasatorius tokį sutikimą ir leidimą turėjo, o po S. G. mirties prie sistemos prisijungė kaip verslo ir sąskaitose sukauptų lėšų bendraturtis, prisijungimui panaudoti duomenys buvo teisingi ir gauti teisėtai.
2.6. Apibendrinant tai, kas pasakyta, akivaizdu, kad kasatorius nepadarė jam inkriminuotų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde nurodyti nuteistojo R. G. teiginiai, kuriais jis iš esmės nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl mirusios S. G. prisijungimo prie elektroninės banko sąskaitos duomenų finansinėms operacijoms atlikti naudojimo teisėtumo, S. G. vardu registruotose banko sąskaitose esančių pinigų vertinimo kaip bendro jų turto, jam ir S. G. priklausiusio bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalies banko sąskaitose buvusių pinigų priklausymo jam kaip kompensacija už patirtas išlaidas rūpinantis S. G., kol ji buvo gyva, taip pat už jo patirtas laidotuvių išlaidas ir pan., buvo išdėstyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde, dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir turi būti palikti nenagrinėti (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
3.2. Kasatorius pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 1981 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio skundo teiginiai, kad vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, neišsamiai ištyrė tam tikras bylos aplinkybes, nukrypo nuo jau suformuotos teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose, yra deklaratyvūs ir neteisingi.
3.3. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad faktines nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismai nustatė išsamiai įvertinę paties R. G. parodymus, patvirtinančius, kad jis suprato, jog pasinaudodamas prisijungimo prie mirusios S. G. elektroninių banko sąskaitų duomenimis ir atlikdamas finansines operacijas (pervesdamas pinigus iš jos asmeninių sąskaitų į savo asmenines banko sąskaitas, juos išgrynindamas ir panaudodamas įmokoms už automobilio lizingą) įgyja svetimą S. G. asmenine nuosavybe priklausantį turtą – pinigus, kuriuos pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą testamentą turėjo paveldėti jos sūnūs T. G. ir G. G. (apklaustas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose R. G. patvirtino, kad po S. G. mirties (duomenys neskelbtini) sužinojo apie jos (duomenys neskelbtini) sudarytą testamentą, kuriuo visas jos turtas lygiomis dalimis paliekamas jos vaikams G. G. ir T. G.), kasatoriaus teiginius apie tai, kad po S. G. mirties jos elektronine bankininkyste jis naudojosi taip pat, kaip ir jai esant gyvai, paneigiančius S. G. banko sąskaitų išrašus (iš kurių matyti, jog, S. G. esant gyvai, tokio pobūdžio operacijos (pavedimai iš jos asmeninių sąskaitų į R. G. asmenines sąskaitas) nebuvo atliekamos, o netrukus po jos mirties per pakankamai trumpą laikotarpį buvo pervesta, išgryninta ar kitaip panaudota 10 895,74 Eur) bei kitus rašytinius bylos įrodymus, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis R. G., suprasdamas, kad pinigai S. G. banko sąskaitose po jos mirties teisiškai jam nepriklauso, yra svetimi, pasinaudodamas prisijungimo prie S. G. elektroninės banko sąskaitos duomenimis, identifikuodamas save kaip S. G., kuri jau buvo mirusi, ir taip pažeisdamas informacinės sistemos (elektroninės bankininkystės) apsaugos priemones bei suklaidindamas banką (banko automatines sistemas), 26 kartus neteisėtai prisijungė prie S. G. elektroninių banko sąskaitų, atliko 11 finansinių operacijų ir taip apgaule užvaldė svetimą turtą – S. G. banko sąskaitose esančius 10 895,74 Eur. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis suprato tiek savo veiksmų neteisėtumą, tiek ir pavojingumą, o finansinių operacijų intensyvumas ir tai, kad jos buvo atliekamos skubotai, iš karto po S. G. mirties, didelėmis sumomis, rodo, jog R. G. siekė ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį.
3.4. Negalima sutikti su nuteistojo kasacinio skundo teiginiais, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų T. G. ir G. G. kilęs teisinis ginčas dėl turto padalijimo turėjo būti sprendžiamas civilinio, o ne baudžiamojo proceso tvarka. Atsakydamas į analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad pagal teismų praktiką sukčiavimas atribojamas nuo civilinių teisinių santykių pagal apgaulės esmingumo ir pagalbinius kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo, nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Byloje nustatyta, kad R. G. pasinaudojo tuo, jog turėjo (žinojo) S. G. elektroninės bankininkystės duomenis finansinėms operacijoms atlikti, ir tai buvo esminė prielaida tam, kad jis įgytų svetimą turtą. Dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusiesiems galimybės apginti savo pažeistas teises buvo iš esmės pasunkintos, o padaryta turtinė žala ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą apylinkės teisme taip pat nebuvo atlyginta. Todėl tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai peržengė civilinių teisinių santykių ribas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl R. G. veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir kasatoriaus argumentų dėl BPK pažeidimų
5. Kasatorius R. G. nurodo, kad jis yra nepagrįstai nuteistas nesant jo veiksmuose BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos būtinojo požymio – tyčios, nes jis buvo įsitikinęs, jog S. G. vardu registruotos banko sąskaitos buvo bendras jų turtas, o šiose sąskaitose esančios lėšos jam ir S. G. priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl šis turtas jam nebuvo svetimas. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai kriminalizavo civilinius teisinius santykius.
6. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
7. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-433-507/2016, 2K-104-1073/2020 ir kt.).
8. Teismų praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgtNzg4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38-788/2019">2K-38-788/2019</a>, 2K-201-648/2019 ir kt.).
9. Byloje nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos konstatuoti, kad R. G. veiksmai atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė tyčios ir apgaulės požymių buvimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apgaulė užvaldant svetimą turtą pasireiškė tuo, jog R. G., neteisėtai pasinaudodamas S. G. suteiktais elektroninės bankininkystės duomenimis ir išduota banko mokėjimo kortele, save identifikuodavo kaip teisėtą banko sąskaitos savininkę S. G., kuri tuo metu jau buvo mirusi, taip suklaidino banką, t. y. teisėtą S. G. pinigų valdytoją, ir būtent dėl šios apgaulės R. G. buvo išmokėti svetimi, jam nepriklausantys pinigai grynaisiais arba pervesti kitiems subjektams (sumokant įmokas pagal nuteistojo sudarytą automobilio išperkamosios nuomos sutartį). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pats R. G. nurodė, jog po S. G. mirties (duomenys neskelbtini) sužinojo apie (duomenys neskelbtini) sudarytą jos testamentą, kuriuo visas jos turtas lygiomis dalimis paliekamas jos vaikams G. G. ir T. G. Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Pagal tokį teisinį reglamentavimą, palikėjai (S. G.) mirus, joks kitas asmuo, išskyrus įpėdinius (šiuo atveju – G. G. ir T. G.), neturėjo teisės disponuoti palikėjai priklausiusiu turtu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. G. veiksmus, pažymėjo ir tai, kad pats nuteistasis, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, jog iki S. G. mirties tokio pobūdžio operacijų (pavedimų iš jos asmeninių sąskaitų į jo asmenines sąskaitas automobilio lizingui padengti arba pinigų gryninimo) nedarydavo, t. y. tokios finansinės operacijos nebuvo būdingos S. G. esant gyvai, o visos R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos būtent po S. G. mirties. Tik po S. G. mirties (duomenys neskelbtini) per santykinai trumpą poros mėnesių laikotarpį imta intensyviai naudotis sąskaitose esančiais pinigais, dažnai inicijuojant didelių sumų finansines operacijas. Šios aplinkybės rodo, jog tai nebuvo įprastas kasdienis naudojimasis banko mokėjimo kortele ir S. G. sąskaitomis, tokiu būdu buvo tikslingai siekiama kuo greičiau pasinaudoti pinigais sąskaitose, kol yra tokia galimybė. Įvertinęs aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis R. G. suprato, kad pinigai S. G. banko sąskaitoje po jos mirties teisiškai jam nepriklauso, yra svetimi, nes po jos mirties pinigus paveldės jos sūnūs, o pasinaudodamas banko kortele ir identifikuodamas save kaip S. G., kuri jau buvo mirusi, bei taip suklaidindamas banką suprato, kad, taip panaudojęs apgaulę ir išgryninęs mirusiosios S. G. pinigus sąskaitoje ir atsiskaitęs jais už paslaugas, neteisėtai užvaldė svetimą turtą. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis suprato savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, o finansinių operacijų intensyvumas (tai, kad jos buvo atliekamos skubotai, netrukus po S. G. mirties) rodo, kad R. G. siekė ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.
10. Su minėtomis, motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.
11. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl kito esminio sukčiavimą nuo civilinio delikto skiriančio požymio – esmingai pasunkinto pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būdo. Byloje nustatyta, kad R. G. neteisėtai pasinaudojo tuo, jog turėjo ir žinojo S. G. elektroninės bankininkystės duomenis, reikalingus finansinėms operacijoms atlikti, ir tai buvo esminė prielaida jam įgyti svetimą turtą. Dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusiųjų galimybės apginti savo pažeistas teises buvo iš esmės pasunkintos, o padaryta turtinė žala ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo atlyginta. Todėl tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai peržengia civilinių teisinių santykių ribas.
12. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ir nuteistojo kasaciniame skunde nurodomus teiginius, kad S. G. vardu registruotos sąskaitos ir pinigai jose buvo bendras jos ir R. G. turtas. Šioje byloje nustatyta, kad kasatoriaus R. G. ir S. G. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) jie sudarė bažnytinę santuoką. Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka, jeigu įvykdytos CK 3.24 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6/2007">3K-7-6/2007</a>). Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų teismai nenustatė, dėl to teisingai pripažinta, kad tarp R. G. ir S. G. nesusiklostė bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniai santykiai, nes šie galėtų kilti tik tarp sutuoktinių. Byloje nenustatyta ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo teisinio pagrindo. Kasatoriaus teiginius, kaip antai dėl bendro darbo S. G. individualioje įmonėje, kaupiant lėšas iš jos veiklos, įmonės pinigų tvarkymo per internetinę bankininkystę, bendro uždirbtų pinigų naudojimo, kuriais kasatorius grindžia savo teisę į lėšas mirusios S. G. banko sąskaitose, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir motyvuotai atmetė. Nagrinėjamu atveju lėšos buvo S. G. asmeninėje sąskaitoje, todėl ir priklausė S. G. asmeninės nuosavybės teise, o jai mirus nuosavybės teisė perėjo jos įpėdiniams G. G. ir T. G.
13. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad kasatorius nepagrįstai nuteistas pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį, nes jis turėjo S. G. leidimą panaudoti jos elektroninę mokėjimo priemonę ir prisijungti prie informacinės sistemos, o po S. G. mirties prie sistemos prisijungė kaip verslo ir sąskaitose sukauptų lėšų bendraturtis. Taigi, pasak kasatoriaus, prisijungimui panaudoti duomenys buvo teisingi ir gauti teisėtai.
14. Inkriminuojant BK 1981 straipsnyje nurodytą veiką būtina nustatyti, kad prie informacinės sistemos buvo prisijungta pažeidžiant šios sistemos apsaugos priemones. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant informacinės sistemos apsaugos priemonių pažeidimo požymį, ne kartą atkreiptas dėmesys, jog vartotoją informacinėje sistemoje leidžianti nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūra gali būti laikoma viena iš šios sistemos saugumo (taip pat ir konfidencialumo) užtikrinimo priemonių. O teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu ir atitinka neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos veikos padarymo būdą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-555-788/2015, 2K-314-895/2019).
15. Nagrinėjamoje byloje R. G. po S. G. mirties neteisėtai jungdavosi prie tik S. G. suteiktų internetinės bankininkystės paslaugų, leidžiančių naudotis banko paslaugų teikimu internetu, be kita ko, atlikti mokėjimo operacijas. Ne mažiau svarbu tai, kad R. G. padaryti tyčiniai neteisėti prisijungimai prie internetinės bankininkystės leido jam neteisėtai inicijuoti finansines operacijas ir taip apgaule įgyti jam nepriklausantį (svetimą) turtą, todėl jo veikoje yra visi būtinieji BK 1981 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai.
16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. G. po S. G. mirties, panaudodamas S. G. suteiktus jai priklausančių elektroninių banko sąskaitų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, t. y. elektroninės bankininkystės prisijungimo vardo, slaptažodžio ir saugos kodų kortelės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, pažeisdamas informacinės sistemos (banko elektroninės bankininkystės) apsaugos priemones, t. y. save identifikuodamas kaip teisėtą duomenų naudotoją bei sąskaitų savininkę S. G., 26 kartus neteisėtai internetu prisijungė prie S. G. banko sąskaitų elektroninės bankininkystės sistemos ir jos vardu neteisėtai inicijavo 11 finansinių operacijų, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.
17. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes R. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta nusikalstama veika – neteisėtas prisijungimas prie banko elektroninės bankininkystės, neteisėtai įvedant mirusios S. G. tapatybę patvirtinančius duomenis, taip suklaidinant šią sistemą, teisingai kvalifikuota pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį.
18. Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu.
19. Atsižvelgiant į pirmiau nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra abejonių, jog S. G. vardu išduota banko mokėjimo kortelė R. G. buvo svetima ir jis tai suvokė. Objektyvūs bylos duomenys – banko sąskaitų išrašai – patvirtina, kad S. G. esant gyvai tokio pobūdžio operacijos nebuvo atliekamos, o netrukus po jos mirties per pakankamai trumpą laiką buvo pervesta, išgryninta ar kitaip panaudota 10 895,74 Eur, kurie, kaip jau pirmiau nurodyta, R. G. nepriklausė, mirusiosios testamentu buvo palikti G. G. ir T. G., o R. G. apie tai žinojo. Šios aplinkybės rodo R. G. skubėjimą bei siekį kuo greičiau neteisėtai pasinaudoti svetimais pinigais asmeninėje S. G. sąskaitoje ir sudarė pagrindą teismui daryti išvadą, kad R. G. suprato, kad po S. G. mirties jos banko kortele jis disponavo (ją laikė bei ja naudojosi ir atliko finansines operacijas) neteisėtai, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgus į tai, R. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 215 straipsnio 1 dalį.
20. Darytina išvada, kad teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes R. G. veiksmus kvalifikuodami pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
21. Kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio pažeidimų iš esmės siejami su kasatoriaus nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistajam baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų, t. y. kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Pažymėtina ir tai, kad priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apelianto argumentus atsakyta, taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
22. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, nepadarė kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl jų naikinti ar keisti nėra pagrindų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Pranas Kuconis
Armanas Abramavičius
