Dėl pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-232/2012

Teisminio proceso Nr.: 2-46-3-00734-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija 42.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SEB investicijų valdymas“ dėl pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, nustatančių reikalavimus pensijų kaupimo sutarties formai (Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis), taip pat reglamentuojančių sutarties pripažinimą negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė ir atsakovas UAB „SEB investicijų valdymas“ sudarė pensijų kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nenurodyta sutarties sudarymo vieta, data, dalyvį pritraukusio asmens individualus kodas. Ieškovė nurodė, kad ji pensijų kaupimo sutarties nesudarinėjo, manė, jog sutartis jai buvo pateikta, kai tvarkė paskolos dokumentus, taigi ją pasirašydama ieškovė laikė, kad pasirašo su paskola, o ne su pensijų kaupimu susijusius dokumentus. Dėl to sandoris neatitinka tikrosios šalių valios ir pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Kadangi ginčo sutartyje nenurodyta sutarties sudarymo data ir vieta, sutarties individualus kodas, tai sandoris yra niekinis ir negaliojantis kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymų normoms. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančia pensijų kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas aplinkybę, kad sutartyje neįrašyta data, sudarymo vieta ir individualus kodas, nepripažino prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, nes Pensijų kaupimo įstatyme nenurodyta, jog pensijų kaupimo sutartyse turi būti nurodyti sutarties sudarymo vieta ir data, individualus kodas ir jų nenurodžius sutartis neturės galios. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas sutartyje nurodyti sutarties sudarymo datą ir vietą nustatytas įstatymo lydimajame akte ir tai nebuvo pagrindas pripažinti, kad šios sąlygos nesilaikymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes institucijų norminiai aktai negali pildyti ar keisti įstatyme nustatytų imperatyviųjų normų. Teismas, vertindamas argumentus dėl apgaulės fakto, pagal įrodymus sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas tyčia nuslėpė sutarties sudarymo faktą ar ją tyčia suklaidino dėl esminių sutarties sąlygų. Ieškovei buvo išsiųstas pranešimas apie pensijų sutarties įregistravimą Sodroje, vadinasi, atsakovas nesiekė nuslėpti nuo ieškovės sutarties sudarymo fakto. Teismas laikė, kad apgaulės sudarant pensijų kaupimo sutartį nebuvimą, pagrindė tai, kad ieškovė prašyme atsakovui anuliuoti neįsigaliojusią sutartį nenurodė ieškinyje dėstomų aplinkybių dėl suklydimo, o išdėstė visai kitą pagrindą – neaiškią jos tolimesnę finansinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė sutartį pasirašė, savo ranka įrašė savo vardą ir pavardę abiejose sutarties pusėse. Vieną sutarties egzempliorių ieškovė turėjo nuo sutarties pasirašymo dienos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, vertindama argumentus dėl pensijų kaupimo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, nurodė, kad pagal Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį nustatyta privaloma pensijų kaupimo sutarties rašytinė forma bei reikalavimas, jog pensijų kaupimo sutartyje būtų pensijų kaupimo bendrovės vadovo ar kito bendrovei atstovaujančio asmens parašas ir bendrovės antspaudas arba jų faksimilės; šiame įstatymo straipsnyje taip pat įtvirtina, jog pensijų kaupimo sutarčių nuostatos, prieštaraujančios Pensijų kaupimo įstatymo ar su juo susijusių teisės aktų reikalavimams, yra negaliojančios. Lietuvos Respublikoje draudimo priežiūros komisijos ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimo „Dėl standartinių pensijų kaupimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 5 punkte nurodyta, kad pensijų kaupimo bendrovė kiekvienai sudaromai pensijų kaupimo sutarčiai privalo suteikti unikalų numerį ir pensijų kaupimo sutartyje nurodyti sutarties sudarymo vietą ir datą. Kolegija nutarimo 5 punktą vertino kaip nustatantį imperatyviuosius reikalavimus tokio pobūdžio sutarčių sąlygoms bei skirtą užtikrinti asmens, pasirinkusio kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje, teisių apsaugą, tačiau pažymėjo, kad reikalavimo pensijų kaupimo sutartyje nurodyti sutarties sudarymo vietą ir laiką negalima aiškinti atskirai nuo visos teisės normų, reglamentuojančių pensijų kaupimą privačiuose fonduose, sistemos. Kolegija nurodė, kad pagal nurodyto nutarimo 8.1 punktą ir Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalį datos ir laiko nurodymas pensijų kaupimo sutartyje yra būtinas, siekiant sutartį įregistruoti sutarčių registre. Nagrinėjamoje byloje ginčo sutartis buvo įregistruota, ir nors ieškovės sutarties egzemplioriuje nebuvo įrašyta sutarties sudarymo data ir vieta, tai nedarė sutarties negaliojančios kaip neatitinkančios imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, nes kitame ginčo sutarties egzemplioriuje buvo nurodyti visi būtini rekvizitai (sutarties sudarymo vieta – (duomenys neskelbtini), data – 2008 m. balandžio 23 d.).

Kolegija, vertindama argumentus dėl pensijų kaupimo sutarties sudarymo esant apgaulei, tyrė ir vertino ginčo šalių pateiktus įrodymus ir sprendė, kad nė vienas liudytojų nenurodė aiškių ir neabejotinų aplinkybių apie pensijų kaupimo sutarties sudarymą. Ieškovės teiginius, kad sutartis jai galėjo būti pateikta pasirašyti kartu su paskolos dokumentais, kolegija vertino kritiškai, motyvuodama, jog nors sutartis buvo pasirašoma vartojimo kredito sutarties pasirašymo metu, ieškovė, atsižvelgiant į jos išsilavinimą, amžių, vertintina kaip protingas, atidus ir rūpestingas asmuo, kuris, prieš priimdamas sprendimus, įvertina jų padarinius. Juolab kad ieškovė pripažino, jog su finansų įstaigomis turėjo sutartinių santykių iki pasirašant pensijų kaupimo sutartį, todėl kolegija padarė išvadą, kad ji, pasirašydama dokumentus, privalėjo suprasti, ką daro. Be to, ieškovė prašė atsakovo ginčo sutartį nutraukti dėl jos neaiškios būsimos finansinės padėties ir tik tai atsisakius padaryti, ji poziciją pakeitė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti negaliojančia pensijų kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl pensijų kaupimo sutarties formos atitikties įstatymo reikalavimams (Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnį pensijų kaupimo sutarčių nuostatos, prieštaraujančios Pensijų kaupimo įstatymo ar su juo susijusių teisės aktų reikalavimams, yra negaliojančios. Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną teisės aktų, skirtų įgyvendinti Pensijų kaupimo įstatymo nustatytą reglamentavimą, nurodė Draudimo priežiūros komisijos ir Vertybinių popierių komisijos nutarimą „Dėl standartinių pensijų kaupimo sutarties sąlygų patvirtinimo“, kurio 5 punkte įtvirtinta, jog pensijų kaupimo bendrovė kiekvienai sudaromai pensijų kaupimo sutarčiai privalo suteikti unikalų numerį ir pensijų kaupimo sutartyje nurodyti sutarties sudarymo vietą ir datą. Kasatorės teigimu, nors teismas konstatavo, kad nurodytas nutarimas vertintinas kaip nustatantis imperatyviuosius reikalavimus tokio pobūdžio sutarčių sąlygoms bei skirtas užtikrinti asmens, pasirinkusio kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje, teisių apsaugą, tačiau nepanaikino pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos priešingos išvados.

Dėl CK 1.91 straipsnio pažeidimo. Kasatorė nurodo, kad teismai nevertino ir nepasisakė dėl ginčo šalių sudarytos sutarties skirtingų egzempliorių, t. y. atsakovas savo sutarties egzemplioriuje po sutarties sudarymo, kasatorei nežinant, vienvaldiškai (savo nuožiūra) įrašė datą, vietą ir kodą, tai patvirtino atsakovo darbuotoja, teismui paaiškindama, jog, sudarant pensijų kaupimo sutartis, jos yra užpildomos naudojant kalkę, t.y. tuo pačiu metu užpildomi du sutarties egzemplioriai. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas negalėjo paaiškinti ir pateikti teismui duomenų, kuris darbuotojas sudarė sutartį su kasatore, taigi liko neaišku, ar kasatorei buvo tinkamai išaiškintos sutarties sudarymo sąlygos. Nors teismai nustatė, kad ginčo sutarties egzemplioriuje atsakovas datą, vietą ir kodą įrašė vienvaldiškai, tačiau tiksliai nenustatyta, kada tiksliai buvo sudaryta ginčo sutartis. Be to, atsakovo pateiktas įrodymas, kad 2008 m. gegužės 20 d. AB „Lietuvos paštas“ pristatymui paprastu paštu buvo perduotas pranešimas apie pensijų sutarties įregistravimą Sodroje, nepatvirtina fakto, kad kasatorė jį gavo, taip pat nėra jokių duomenų, kad AB „Lietuvos paštas“ šį pranešimą įteikė kasatorei. Dėl to teismai turėjo vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi ir šią aplinkybę aiškinti vartotojos, sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies, naudai. Kasatorė pažymi, kad pagal Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 11 punktą dalyvis turi teisę vienašališkai nutraukti pirmą kartą sudarytą pensijų kaupimo sutartį raštu pranešęs pensijų kaupimo bendrovei per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų įvertinimo taisyklių, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, tinkamai taikė CK 1.91 straipsnį. Pagal teismų praktiką sprendžiant dėl sutarties galiojimo, formalių reikalavimų sutarties formai pažeidimai neturi būti laikomi teisiškai reikšmingais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Nagrinėdamas bylą pagal kasacinio skundo argumentus ir vertindamas atsiliepimų į kasacinį skundą argumentus, teismas gali laisvai pasirinkti kasaciniam teismui nurodytuose procesiniuose dokumentuose iškeltų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų nagrinėjimo eiliškumą. Dėl to kolegija pirmiausia pasisako dėl ginčo sutarties atitikties įstatymų reikalavimams pagal CK 1.91 straipsnį, o pripažinus sutarties, atitinkančios šalių valią, sudarymo faktą, bus pagrindas pasisakyti ir dėl sutarties atitikties įstatymų reikalavimams, kuriais nustatyta sutarties forma. Tokia kasacinio skundo argumentų nagrinėjimo seka nustatytina, nes tik nustačius, jog ginčo sutartis yra sutarties šalių tikrosios valios išraiška, atsiras pagrindas tirti valios išraiškos formą, t. y. ar šalių valia sudaryti sutartį įforminta pagal įstatymo reikalavimus.

Dėl pensijų kaupimo sutarties atitikties CK 1.91 straipsniui

Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis).

Kasatorė skunde neigia siekusi sudaryti su atsakovu pensijų kaupimo sutartį, nurodo, jog ji neišreiškė savo tikrosios valios tokiai sutarčiai sudaryti, sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo atstovo apgaulės.

Sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. CK 1.91 straipsnyje, kuriuo savo reikalavimą grindžia kasatorė, reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. ir kt. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008 ir kt.)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai atsižvelgė į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai, nepažeisdami įrodinėjimo taisyklių, vertino šalių sudarytą sandorį ir pagrįstai nekonstatavo pagrindo jį panaikinti remiantis CK 1.91 straipsniu. Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nustatytos faktinės aplinkybės, kurių kasacinės instancijos teismas yra saistomas (CPK 353 straipsnis 1 dalis), t. y. nustatyta, kad atsakovas nesiekė nuslėpti pensijų kaupimo sutarties sudarymo fakto, pateikė VSDF valdybai pensijų kaupimo sutarčiai įregistruoti reikiamus duomenis ir apie tai išsiuntė informaciją ieškovei, pati ieškovė nuo sutarties pasirašymo dienos turėjo sudarytos ir pačios pasirašytos sutarties egzempliorių, o savo valią anuliuoti sutartį išreiškė praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo sutarties pasirašymo – aštuoniems mėnesiams, pagrindu sutarčiai anuliuoti nurodydama savo finansinės padėties neaiškumą, bet ne sutarties sudarymo prieš jos valią faktą. Nustačius šias aplinkybes nebuvo teisinio pagrindo priimti kitokį sprendimą nei priėmė bylą nagrinėję teismai – konstatuoti, kad nenustatytas pensijų kaupimo sutarties sudarymo dėl apgaulės faktas.

Dėl sudarytos sutarties formos atitikties pensijų kaupimo sutarčių sudarymą reglamentuojantiems teisės aktams

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai).

Taikant sandorio negaliojimui CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008).

Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad sudaryta ginčo pensijų kaupimo sutartis atitiko šalių valią, minėtų, t. y. civilinių teisinių santykių stabilumo bei sudaryto sandorio atitikties imperatyviam reguliavimui kriterijais, pasisako dėl kito kasatorės argumento – dėl sudarytos sutarties formos atitikties pensijų kaupimo sutarčių sudarymą reglamentuojantiems teisės aktams.

Minėta, kad esminė sutarties sudarymo sąlyga yra šalių valia, nukreipta sutarčiai sudaryti, t. y. sąmoningas siekis sutartimi sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas. Tai, kad tokią valią šalys buvo išreiškusios, byloje nepaneigta. Ginčo šalių sutartis sudaryta rašytine forma ir tai atitinka Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą sutarties formai. Sudarytai sutarčiai buvo suteiktas unikalus numeris (jis nurodytas ant sutarties blanko, kuris buvo įteiktas ieškovei), pensijų sutarčių registrui pateiktame egzemplioriuje nurodyta sutarties sudarymo data ir vieta. Pareiga sutartyje nurodyti šiuos duomenis nustatyta Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2005 m. sausio 4 d. nutarimo „Dėl standartinių pensijų kaupimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 5 punkte. Kadangi pensijų kaupimo sutartis turi būti registruojama pensijų kaupimo sutarčių registre, šie duomenys, be kitų, kurie šalių sudarytoje sutartyje nurodyti, reikalingi sutarties registracijai pensijų sutarčių registre, nes tik įregistruota sutartis įsigalioja (Standartinės pensijų kaupimo sutarties sąlygos 8.1 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1037 „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo sutarčių registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ 17, 18 punktai). Taigi visi išvardytų teisės aktų nuostatuose nurodyti rekvizitai pensijų sutarčių registrui buvo pateikti ir jų pagrindu ginčo šalių sutartis buvo įregistruota. Tai, kad ieškovei įteiktame pensijų kaupimo sutarties egzemplioriuje nebuvo įrašyta sutarties sudarymo data ir sudarymo vieta, t. y. duomenys, reikalingi pensijų kaupimo sutarčių registrui pateikti, negali suponuoti šios sutarties negaliojimo pagrindo pagal CK 1.80 straipsnį. Pensijų sutarčių registrui buvo nurodyta teisinga, tikroji pensijų kaupimo sutarties sudarymo vieta ir data, šios aplinkybės ieškovė neneigė, registrui buvo pateikti duomenys buvo pakankami sutarčiai įregistruoti, t. y. užfiksuoti šalių sudarytos sutarties faktą ir atitinkamai sukurti šalims teises ir pareigas, atsirandančias iš teisėtai sudarytos sutarties, kurią, kaip nustatyta, šalys siekė sudaryti (CK 6.189 straipsnis 1 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovo sumokėti advokatui 2447,37 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį, todėl, netenkinus kasacinio skundo, atsakovui iš ieškovės priteistina 1600 Lt.

Kasacinis teismas patyrė 21,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SEB Investicijų valdymas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 21,50 Lt (dvidešimt vieną litą 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas